Civilinė byla Nr. e2A-756-585/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02001-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.5.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 26 d.    

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Danguolės Martinavičienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių uždarosios akcinės bendrovės ,,Autovelda“ ir uždarosios akcinės bendrovės ,,Širvintų autobusų parkas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-121-779/2019 pagal ieškovių uždarosios akcinės bendrovės ,,Autovelda“ ir uždarosios akcinės bendrovės ,,Širvintų autobusų parkas“ ieškinį atsakovei Širvintų rajono savivaldybei, atstovaujamai Širvintų rajono savivaldybės administracijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovės uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Autovelda“ ir UAB „Širvintų autobusų parkas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamos priteisti iš atsakovės Širvintų rajono savivaldybės administracijos 124 560,14 Eur nuostolius, 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovės nurodė, kad Širvintų rajono savivaldybės taryba, atstovaujama Širvintų rajono savivaldybės administracijos, ir UAB „Autovelda“ 2006 m. gruodžio 15 d. pasirašė Koncesijos sutartį Nr.1 (toliau – ir Koncesijos sutartis), kurios pagrindu koncesininkui (UAB „Autovelda“) buvo suteiktas leidimas valdyti ir naudoti koncesijos objektą – UAB „Širvintų autobusų parkas“ ir teikti keleivių vežimo paslaugas. Koncesijos sutarties pagrindu valdoma UAB „Širvintų autobusų parkas“ veikla jau keletą metų yra nuostolinga. Ieškovės ne vieną kartą kreipėsi į Širvintų rajono savivaldybę, prašydamos padidinti keleivių vežimo tarifą arba imtis kitų priemonių nuostoliams mažinti, tačiau savivaldybė ir toliau nevykdo sutartinių įsipareigojimų, patirtų nuostolių gera valia neatlygina. Paskutinį kartą keleivių vežimo tarifas buvo pakeistas 2010 m. kovo 31 d. Širvintų rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr.1-70, nustatant 0,28 Lt (su PVM), kas atitinka 0,08 Eur už kilometrą.

3.       Pasak ieškovių, atsakovė pažeidė Koncesijos sutarties 5.4 punktą, pagal kurį vietinio susisiekimo maršrutai turėjo būti šalių derinami, o ne nustatomi vienašališkai atsakovės, ir galėjo būti tikslinami ne rečiau kaip vieną kartą į metus. Ieškovės ne kartą informavo atsakovę apie nuostolingus maršrutus, prašydamos spręsti šią problemą, tačiau atsakovė jokių veiksmų nesiėmė, prašymus ignoravo. Atsakovė taip pat pažeidė Koncesijos sutarties 10.4 punkte nustatytą įsipareigojimą nustatyti tokį tarifo dydį, kuris nebūtų nuostolingas koncesininkui. Ieškovės, teikdamos viešąsias keleivių vežimo paslaugas Koncesijos sutarties pagrindu, dėl pernelyg mažų atsakovės nustatytų keleivių vežimo tarifų 2015 – 2017 m. patyrė 124 560,14 Eur nuostolių. Nuostoliai apskaičiuoti iš gautų pajamų, vežant keleivius vietiniais reguliariais maršrutais, atėmus patirtas išlaidas, vežant keleivius vietiniais reguliariais maršrutais. 

4.       Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovės neskundė Širvintų rajono savivaldybės sprendimų dėl tarifų dydžių nustatymo, todėl tokie sprendimai laikomi galiojančiais. Ieškovės neįrodė, kad Sutarties 10.4 p. nuostatos buvo pažeistos, taip pat ieškovės deklaratyviai nurodė, kad atsakovė nebendradarbiavo, taigi, neįrodė neteisėtų atsakovės veiksmų. Ieškovės pateikė netikslią Koncesijos sutarties interpretaciją, kadangi ne atsakovė, o UAB „Autovelda“ (koncesininkas) turi su atsakove derinti keleivių vežimo maršrutų tarifus. Be to, atsakovė neprisiėmė pareigos kelti šiuos tarifus, kad būtų išlaikytas ieškovių veiklos pelningumas. Kadangi pagal Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 37 punktą ne atsakovė, o savivaldybės taryba nustato atitinkamų keleivių vežimo tarifų dydį, ieškovės neturi pagrindo reikalauti savivaldybės administracijos (atsakovės), kad ši nustatytų atitinkamus ginčo tarifus.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

6.       Analizuodamas Koncesijos sutarties 5.4 punkto nuostatą, kuri patalpinta skirsnyje „Koncesijos sutarties dalykas“, teismas pripažino, kad joje kalbama apie koncesininko, t. y. atsakovės UAB  „Autovelda“ prisiimtą pareigą pagal Koncesijos sutartį teikti keleivių vežimo paslaugas pagal šalių suderintus vietinio susisiekimo maršrutus. Jokia pareiga šios sutarties nuostatoje atsakovei nėra įtvirtinta, juolab pareiga derinti tarifus.

7.       Analizuodamas Koncesijos sutarties 10.4 punkto nuostatą, kuri patalpinta skirsnyje „Mokėjimai“, teismas nurodė, kad pareiga derinti tarifus su suteikiančia institucija, šiuo atveju, atsakove, pagal sutarties nuostatą tenka koncesininkui, t. y. ieškovei UAB „Autovelda“, bet ne atsakovei. Taigi, ieškinio argumentas, kad atsakovė pažeidė šios punkto nuostatas, yra nepagrįstas.

8.       Teismas nustatė, kad Širvintų rajono savivaldybės taryba 2018 m. birželio 28 d. sprendimu patvirtino keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršruto tarifą – 0,08 Eur (su PVM) už nuvažiuotą kilometrą, laikotarpiui nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2019 m. liepos 1 d. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovės būtų teikusios kokias nors pretenzijas dėl šio sprendimo, inicijavusios teisminius ginčus, šį sprendimą nuginčytų ar pakeistų, todėl akivaizdu, kad Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2018 m. birželio 28 d. sprendimas, kuris pakeitė prieš tai priimtus 2015 m. birželio 22 d., 2016 m. birželio 30 d., 2017 m. birželio 22 d. sprendimus, yra galiojantis.

9.       Teismas, atsižvelgęs į tai, kad tik savivaldybės tarybos kompetencija yra priimti sprendimus dėl keleivių vežimo tarifų nustatymo, nesutiko su ieškovių teiginiais, kad atsakovė galėjo ar turėjo teisę priimti sprendimus, susijusius su išimtine savivaldybės tarybos kompetencija.

10.       Teismas pažymėjo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog į ieškovių prašymus buvo reaguojama, į juos atsakoma, tačiau nesant nei sutartinio, nei įstatyminio pagrindo atsakovei keisti savivaldybės tarybos sprendimus dėl tarifų nustatymo, nėra pagrindo sutikti su ieškovų teiginiais, kad atsakovė su ieškovais nebendradarbiavo, sprendžiant ginčo tarifų klausimus.

11.       Teismas pažymėjo, kad šioje byloje nėra pareikštų reikalavimų dėl Širvintų rajono savivaldybės tarybos sprendimo galiojimo ar jo teisėtumo, todėl sprendė, kad neturi pagrindo vertinti Širvintų rajono savivaldybės tarybos sprendimu patvirtinto ir nustatyto keleivių vežimo tarifų dydžio, jo nuostolingumo ieškovėms.

12.       Nenustatęs atsakovės neteisėtų veiksmų, teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovė iš esmės pažeidė Koncesijos sutartį. Nesant vienos iš būtinos atsakovės civilinei atsakomybei kilti sąlygos, atsakovei negali kilti civilinė atsakomybė.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

13.       Apeliaciniame skunde ieškovės prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; pridėti prie bylos pirmosios instancijos teismo atsisakytus pridėti įrodymus; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

13.1.                      Konkurso dėl Koncesijos sutarties organizavimo ir sutarties sudarymo metu Širvintų rajono savivaldybės taryba buvo atskira biudžetinė įstaiga. Šiuo metu Širvintų rajono savivaldybės taryba juridinio asmens teisių neturi, jos teises ir pareigas perėmė atsakovė Širvintų rajono savivaldybė, todėl būtent Širvintų rajono savivaldybė laikytina Koncesijos sutarties šalimi, kuriai kyla sutartyje numatytos teisės ir pareigos.

13.2.                      Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė nepažeidė Koncesijos sutarties 10.4 punkte nustatytos pareigos bendradarbiauti ir derinti tarifus, vertindamas, kad pagal sutarties nuostatą tokia pareiga tenka koncesininkui, t. y. ieškovei UAB „Autovelda“, bet ne atsakovei. Teismas šią sutartinę nuostatą aiškina klaidingai, neatsižvelgdamas nei į Koncesijos sutarties esmę, nei į šalių tikruosius ketinimus ir kompetenciją.

13.3.                      Teisinis reguliavimas lemia, kad keleivių vežimo vietiniais maršrutais kainų ir tarifų nustatymas yra išimtinė Širvintų rajono savivaldybės tarybos kompetencija, todėl sutartinės nuostatos aiškinimas, kad tik koncesininkas turi pareigą su atsakove derinti keleivių vežimo tarifus yra aiškiai ydingas, neatitinka nei nustatyto teisinio reguliavimo, nei sutartinių įsipareigojimų apimties bei turinio. Būtent Širvintų rajono savivaldybės taryba, kaip atsakovę atstovaujančioji institucija, turi išimtinę teisę tvirtinti keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutais tarifus, tuo tarpu koncesininkas negali priimti sprendimų nustatant tarifų dydį.

13.4.                      Koncesijos sutarties 5.4 p. nustatyta atsakovės pareiga derinti su koncesininku vietinio susisiekimo maršrutus, kurios atsakovė nevykdo. Tai yra savarankiškas sutarties pažeidimas. Atsakovė buvo ne kartą informuota apie nuostolingus maršrutus, tačiau šio klausimo nesprendžia jokia forma. Tokie veiksmai laikyti sutartinių įsipareigojimų nevykdymu, didinančiu kitos šalies nuostolius.

13.5.                      Apeliantės tikslindamos ieškinį dėl nuostolių atlyginimo atsakovėmis nurodė Širvintų rajono savivaldybę, Širvintų rajono savivaldybės tarybą ir Širvintų rajono savivaldybės administraciją. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartyje šioje byloje išaiškino, jog Širvintų rajono savivaldybės taryba nelaikytina tinkame atsakove, nes prašomų atlyginti nuostolių atsiradimas kildinamas iš Koncesijos sutarties, kurią pasirašė Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktorius Širvintų rajono savivaldybės vardu.

13.6.                      Pirmosios instancijos teismas net nevertino ar Širvintų rajono savivaldybės tarybos sprendimais, priimtais ginčui aktualiu laikotarpiu, nustatytas tarifų dydis yra (ne)pakankamas, nors pagal ginčo pobūdį ir suformuluotą reikalavimą privalėjo tai atlikti, apsiribodamas formaliu teiginiu, kad ieškovės teisminių ginčų neinicijavo.

13.7.                      Pareiga kompensuoti nuostolius, kylančius dėl nepakankamo dydžio tarifų, atsakovei kyla ne tik iš Koncesijos sutarties ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.256 straipsnio 2 dalies aiškinimo, bet ir iš Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2010 m. liepos 20 d. įsakymu Nr.3-457 patvirtinto Nuostolių, patirtų vykdant keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų įsipareigojimus, kompensacijos apskaičiavimo tvarkos aprašo (toliau – Kompensavimo aprašas).

13.8.                      Teismas atsisakė priimti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios pateiktus papildomus rašytinius įrodymus, patvirtinančius prašomų priteisti nuostolių apskaičiavimo ir Aprašo taikymo teisingumą, motyvuodamas tuo, kad tai prailgins sprendimo priėmimo laiką. Įvertintus tai, kad teismo posėdžio metu atsakovės atstovas patvirtino, jog su apeliančių pateiktais dokumentais susipažino, atsakovė auditoriaus faktinių pastebėjimų dėl nuostolių dydžio pridėjimui prie bylos neprieštaravo, todėl teismas nepagristai atsisakė priimti naujus įrodymus, kuriais įrodinėjamas (patvirtinamas) žalos dydis.

13.9.                      Atsakovei be pagrindo priteista 254,10 Eur atstovavimo išlaidų už 2019 m. balandžio 4 d. 7 minutes trukusį teismo posėdį ir pasiruošimą iš anksto atidėtam 2019 m. gegužės 9 d. teismo posėdžiui. Be to, advokatų teisinių paslaugų išlaidos neatitinka bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo ir būtinumo, nes atsakovės interesus teisminiame ginčo galėjo atstovauti ir procesinius dokumentus rengti atsakovės teisininkai.

14.       Atsiliepime į ieškovių apeliacinį skundą atsakovė prašo jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

14.1.                      Ieškovė neįvykdė savo pareigos įrodyti atsakovės neteisėtus veiksmus, kurie turėtų įtakos žalos atsiradimui.

14.2.                      Teismas tinkamai pažymėjo, kad ieškovės iš esmės supainiojo du vietos savivaldos subjektus – savivaldybės administraciją (atsakovę) ir savivaldybės tarybą. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė neatliko neteisėtų veiksmų ir nėra atsakinga už Koncesijos sutarties pažeidimus dar ir dėl to, kad atsakovė negalėjo ir neturėjo teisės priimti sprendimų, susijusių su išimtine savivaldybės tarybos kompetencija.

14.3.                      Ieškovė UAB „Autovelda“ niekada nebuvo išreiškusi valios kelti keleivių vežimo vietiniais maršrutais tarifų. Todėl ji neturėjo teisėtų lūkesčių, kad šie tarifai bus didinami.

14.4.                      Viešųjų paslaugų teikimo sutartis, kurios pagrindu ieškovės galėtų reikalauti nuostolių dėl per mažų ginčo tarifų, tarp šalių nebuvo sudaryta, todėl Susisiekimo ministro 2010 m. liepos 20 d. įsakymas Nr. 3-457 „Dėl nuostolių, patirtų vykdant keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų įsipareigojimus, kompensacijos apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nėra taikomas.

14.5.                      Apeliantės turėjo teisę teikti teismui motyvuotą prašymą dėl norminių teisės aktų ištyrimo šioje civilinėje byloje, tačiau šia teise nepasinaudojo, nors atsakovė ne kartą buvo į tai atkreipusi apeliančių dėmesį.

14.6.                      Kartu su apeliaciniu skundu pateikiami įrodymai nėra susiję su nagrinėjama byla ir nepadės atskleisti jos esmės. Šie įrodymai buvo teikiami tik paskutiniojo teismo posėdžio metu, nors galėjo būti pateikti dar pasirengiant šios bylos nagrinėjimui paruošiamųjų procesinių dokumentų tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

16.       Apeliantės kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – UAB „Širvintų autobusų parkas“ audituotą 2017 m. finansinės atskaitomybės ataskaitą ir UAB „Verslo konsultacijos ir auditas“ ataskaitą apie faktinius pastebėjimus. Apeliantės nurodo, kad šiuos įrodymus pateikė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti.

17.       CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

18.       Iš bylos duomenų nustatyta, kad pirmos instancijos teismas atsisakė priimti 2019 m. lapkričio 29 d. teismo posėdyje apeliantės pateiktus papildomus įrodymus, motyvuodamas, kad jie galėjo būti pateikti kartu su patikslintu ieškiniu, jų pridėjimas užvilkins bylos nagrinėjimą. Apeliantė nepateikė argumentų, kad šių įrodymų negalėjo pateikti pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje. Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių nėra jokio pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas šiuos įrodymus atsisakė priimti nepagrįstai, todėl kartu su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai, kaip neatitinkantys CPK 314 straipsnio reikalavimų, nepriimami.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

19.       Byloje nustatyta, kad Širvintų rajono savivaldybės taryba 2006 m. gruodžio 15 d. su ieškove UAB „Autovelda“ sudarė Koncesijos sutartį, kuria Širvintų rajono savivaldybės administracija suteikė ieškovei UAB „Autovelda“ teisę valdyti ir naudoti koncesijos objektą – UAB „Širvintų autobusų parkas“ ir teikti keleivių vežimo paslaugas, o UAB „Autovelda“ įsipareigojo atnaujinti ir tinkamai prižiūrėti koncesijos objektą.

20.       Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl sutartinės atsakomybės taikymo. Apeliantės ieškiniu prašė priteisti nuostolius, patirtus teikiant viešąsias keleivių vežimo paslaugas Koncesijos sutarties pagrindu dėl pernelyg mažų atsakovės nustatytų keleivių vežimo tarifų 2015 – 2017 metais, iš viso – 124 560,14 Eur.  

21.       CK 6.256 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad kiekvienas asmuo, vykdydamas sutartį, turi elgtis teisėtai, t. y. tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutartinės prievolės neįvykdžiusiai šaliai kyla sutartinė civilinė atsakomybė – ji privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). Sutartinei civilinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos šios sąlygos: atsakovo neteisėti veiksmai, pasireiškiantys sutartinės prievolės nevykdymu ar netinkamu vykdymu; dėl to atsiradę nuostoliai; priežastinis ryšys tarp nuostolių ir atsakovo neteisėtų veiksmų (CK 6.246–6.249, 6.256 straipsniai). Pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. 

22.       Apeliantės byloje įrodinėjo, kad atsakovė pažeidė Koncesijos sutarties 5.4 punktą, kuriame nurodyta, kad koncesininkas keleivių vežimo paslaugą teiks pagal šalių suderintus vietinio susisiekimo maršrutus, kurie gali būti tikslinami ne rečiau kaip vieną kartą į metus. Apeliantės byloje taip pat įrodinėjo, kad atsakovė pažeidė ir Koncesijos sutarties 10.4 punktą, kuriame nurodyta, kad koncesininkas įstatymų nustatyta tvarka su suteikiančia institucija derins keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutais 1 km tarifus. Nustatant šių tarifų dydžius bus laikomasi principo, kad keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutais paslauga būtų prieinama paslaugos gavėjams ir nebūtų nuostolinga koncesininkui. Pasak apeliančių, jos ne kartą informavo atsakovę apie nuostolingus maršrutus ir per mažus keleivių vežimo paslaugos tarifus, prašydamos spręsti šią problemą, tačiau atsakovė jokių veiksmų nesiėmė, prašymus ignoravo.

23.       Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Sutarties esmė – šalių susitarimas, pasiektas suderinus jų valią. Sutarčių laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia, ar sudaryti sutartį (CK 6.156 straipsnis). Šis principas reiškia ir šalių laisvę savanoriškai nustatyti sutarties formą ir turinį, išskyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir teisės principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-295-219/2020).

24.       Kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).

25.       Sutarties šalių valia ir ja prisiimtų įsipareigojimų apimtis nustatytinos pagal sutarčių aiškinimo taisykles. Sutartis aiškinama tada, kai kyla ją sudariusių šalių ginčas dėl sutarties galiojimo, jos rūšies, pobūdžio, sąlygų turinio, šalių teisių bei pareigų apimties, sutarties pakeitimo, pasibaigimo ir pan. Sutarties turinio ir sąlygų, dėl kurių tarp jos šalių kyla ginčas, išaiškinimas pagal sutarčių aiškinimo taisykles, taip identifikuojant tikrąjį šalių susitarimą, pasiektą joms disponuojant laisve savanoriškai nustatyti sutarties turinį ir suderinus jų valią, koreliuoja su sutarties laisvės principu ir nereiškia šio principo pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-701/2018, 52 punktas; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-112-421/2020, 21 punktas).

26.       Konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, patikrina, kaip pirmosios instancijos teismas laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių.

27.       Tarp šalių kilo ginčas dėl Koncesijos sutarties 5.4 punkto ir 10.4 punkto aiškinimo, teisių ir pareigų, nustatytų šalims šių sutarties punktų nuostatomis, apimties.

28.       Sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos kasacinio teismo nuoseklioje bei išplėtotoje praktikoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes; sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais; taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013; 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-526-248/2016, 41 punktas; 2018 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-293-611/2018, 31 punktas).

29.       Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2011; 2018 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-340-248/2018, 73 punktas; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-112-421/2020, 23 punktas). 

30.       Analizuodamas Koncesijos sutarties 5.4 punkto nuostatą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad joje kalbama apie koncesininko, t. y. apeliantės UAB „Autovelda“ prisiimtą pareigą pagal Koncesijos sutartį teikti keleivių vežimo paslaugas pagal šalių suderintus vietinio susisiekimo maršrutus. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, jokia pareiga šios sutarties nuostatoje atsakovei nėra įtvirtinta, juolab pareiga derinti tarifus. Analizuodamas Koncesijos sutarties 10.4 punkto nuostatą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiga derinti tarifus su suteikiančia institucija, šiuo atveju, atsakove, pagal sutarties nuostatą tenka koncesininkui, t. y. apeliantei UAB „Autovelda“, bet ne atsakovei. Tuo remdamasis pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantės neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovė iš esmės pažeidė Koncesijos sutartį.

31.       Teisėjų kolegija tokiam pirmosios instancijos teismo atliktam Koncesijos sutarties nuostatų aiškinimui neturi pagrindo pritarti. Vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 6.200 straipsnio 2 dalis). Sutarties vykdymas yra jos šalių bendradarbiavimo procesas, kuris turi vykti sąžiningumo ir geros valios sąlygomis (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad sutarties šalis negali elgtis priešingai tiems lūkesčiams, kuriuos ji savo veiksmais, atliktais vykdant sutarties sąlygas, suformavo kitai sutarties šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2013).

32.       Sutartimi šalys sutarė, kad paslauga koncesininko bus teikiama pagal šalių suderintus vietinio susisiekimo maršrutus, kurie gali būti tikslinami ne rečiau kaip vieną kartą per metus (sutarties 5.4 p.), taip pat, kad „koncesininkas įstatymų nustatyta tvarka su suteikiančia institucija derins keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutais 1 km tarifus“ (sutarties 10.4 p.). Tiek pažodinis nuostatos, nustatančios, kad paslauga bus teikiama „suderinus“ arba nustatančios, kad koncesininkas „derins“ su suteikiančia institucija, aiškinimas, tiek šios sutarties nuostatos aiškinimas, atsižvelgiant į įstatyme nustatytą šalių bendradarbiavimo pareigą, leidžia daryti išvadą, kad šalys susitarė ateityje, po sutarties sudarymo, naujai derėtis (vykdyti derybas) dėl tam tikrų sutarties sąlygų, susijusių su maršrutais ir tarifais, pakeitimo. Sutarties šalių derybos yra procesas, kurio metu artinamos besiskiriančios šalių pozicijos siekiant rasti šalims bendrą įmanomai palankiausią sprendimą. Todėl sutartyje nustatyta sąlyga, pagal kurią numatytas sutarties šalių įsipareigojimas ateityje vykdant sutartį derinti (ir dėl to galimai pakeisti) tam tikras sutarties sąlygas, negali būti suprantama kaip sąlyga, sukurianti prievolę tik vienai iš sutarties šalių. Toks sutarties aiškinimas, ypač atsižvelgiant į tai, kad sutartinio tarifo ir maršrutų pakeitimas (sutarties pakeitimas) galimas tik šalių suderinta valia, neatitiktų aukščiau nurodytų sutarties sąžiningo aiškinimo taisyklių, sukurtų neįvykdomą pareigą ieškovei UAB „Autovelda“, o atsakovę nepagrįstai atleistų nuo pareigos bendradarbiauti vykdant sutartį.

33.       Todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino sutartį, nepagrįstai sprendė, kad atsakovė neturi sutartinės prievolės vykdant sutartį, tam tikromis sąlygomis derinti galimus naujus maršrutus ir tarifus, pritarti jų pakeitimui.

34.       Dar daugiau, sutartyje nustatyta, kad šalių derybų dėl tarifų rezultatas turi būti toks, kad keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutais paslauga būtų prieinama paslaugos gavėjams ir nebūtų nuostolinga koncesininkui (Sutarties 10.4 p.). Vadinasi, sutarties šalys numatė, kad tarifų dydžiai privalo tenkinti abu šiuos principus (jų pusiausvyrą). Vadinasi, sutarties vykdymo metu atsiradus tam tikroms, sutartyje expressis verbis (lot. pažodžiui) nenurodytoms sąlygoms, kuriomis tokia tarifų dydžio nustatymo ir galiojimo principų pusiausvyra yra pažeista, šalys privalo pasiekti susitarimą pažeistą pusiausvyrą atkurti.

35.       Koncesininkas pagal koncesijos sutartį prisiima visą ar didžiąją dalį su koncesijos veikla susijusios rizikos bei atitinkamas teises ir pareigas, o koncesininko atlyginimą už tokią veiklą sudaro tik teisės užsiimti atitinkama veikla suteikimas ir pajamos iš tokios veiklos ar tokios teisės suteikimas ir pajamos iš tokios veiklos kartu su atlyginimu, mokamu koncesininkui suteikiančiosios institucijos, atsižvelgiant į jos prisiimtą riziką (Koncesijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, įstatymo IX-1647, 2003-06-24 redakcija, galiojusi sutarties sudarymo metu). Todėl koncesininkui tenka įprastos verslo rizikos, pvz. tokios, kurios susijusios su galimu numatyti degalų kainų svyravimu, valdomo turto susidėvėjimo sukelto išlaidų poreikio ir pan.  

36.       Taigi, koncesininkas pagal koncesijos sutartį prisiima su koncesijos veikla susijusią riziką ir tai reiškia, kad koncesijos sutartimi nėra ir negali būti užtikrinama pelninga koncesininko veikla. Koncesininkui perduodamas pagal koncesijos sutartį valdyti ir (ar) naudoti valstybės, savivaldybės ir (arba) valstybės ar savivaldybės kontroliuojamų asmenų nuosavybės, patikėjimo teise valdomas ir (ar) naudojamas turtas turi būti valdomas ir (ar) naudojamas taip, kad būtų tenkinami ne vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai ir šis turtas tarnautų visuomenės poreikiams (Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 8 dalis). Gavęs valdyti viešosios nuosavybės objektus, koncesininkas siekia gauti sau naudos ir tokį siekį privalo derinti su įpareigojimu valdyti jam perduotą turtą atsižvelgiant į visuomenės interesus. Asmeninės koncesininko naudos ir visuomenės poreikių derinimą valdant koncesijos sutartimi perduotą turtą atspindi ir ginčo sutarties 10.4 p. nuostata dėl tarifų, kurie turi užtikrinti paslaugos prieinamumą paslaugos gavėjams ir nebūti nuostolingi koncesininkui. Šios nuostatos įgyvendinimas neatsiejamas nuo sutarties 5.4 p. įgyvendinimo, kadangi tiek paslaugos prieinamumas, tiek koncesininko veiklos pelningumas priklauso ir nuo vežimo tarifų, ir nuo maršrutų tinklo bei intensyvumo.

37.       Svarbu tai, kad sutarties 10.4 p. nuostata „nebūtų nuostolinga koncesininkui“ neturi būti aiškinama kaip paneigianti įstatyme nustatytą principą, jog koncesininkas veikia savo rizika, o koncesijos davėjas neturi pareigos jam užtikrinti pelningą veiklą. Tokia sutarties nuostata nagrinėjamu atveju turi būti aiškinama kaip įpareigojanti koncesijos davėją derybų būdu sutikti pasiekti kompromisą dėl vežimo paslaugos tarifų, kurie nebūtų nepagrįstai nuostolingi koncesininkui, jeigu atsisakymu susitarti su koncesininku dėl tarifų pakėlimo būtų sukuriamos neproporcingai nepalankios koncesininko veiklos sąlygos ir nebūtų apsaugomas dėl tokio tarifų pakėlimo galintis neproporcingai sumažėti paslaugos prieinamumas jos gavėjams. 

38.       Kartu tai reiškia, kad pagal sutartį atsakovė, nustatydama tarifų dydžius ir suderindama vietinio susisiekimo maršrutus, neprivalo užtikrinti koncesininko neefektyvios veiklos pelningumo, t. y. sutartinis atsakovės įsipareigojimas veikti taip, kad nebūtų paneigtas koncesininko pelningumas, gali būti įgyvendinamas tik nesant duomenų apie neefektyvią koncesininko veiklą, jo ydingas nuostolius kuriančias verslo praktikas, įprasta verslo rizika nepateisinamus verslo valdymo sprendimus ir pan. Tokias aplinkybes nurodyti ir įrodyti procesinę pareigą turi atsakovė (CPK 178 straipsnis).

39.       Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai, nei aiškino pirmosios instancijos teismas, Koncesijos sutarties 5.4 punktas ir 10.4 punktas nustatė atsakovei prievolę su koncesininku derinti vietinio susisiekimo maršrutus ir jų tarifus. Tokia prievolė negali būti suprantama tik kaip įsipareigojimas prireikus keistis informacija, reikšminga prievolės vykdymui, laiku pranešti apie kylančias prievolės įvykdymo kliūtis, suteiktų pagalbą, koordinuotų veiksmus ir pan., kaip nustatė pirmosios instancijos teismas. Darytina išvada, kad šalys sulygo derinti keleivių vežimo maršrutus ir jų kainas, kad keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutais paslauga būtų prieinama paslaugos gavėjams ir nebūtų nuostolinga koncesininkui, taigi tuo atveju, jei didesnio tarifo prašanti šalis (koncesininkas) įrodytų, kad yra pagrindas didinti tarifą, atsakovė turėtų tokį klausimą atitinkamai spręsti. Šiuo atveju neturi reikšmės, kad galutinį sprendimą turi teisę priimti ne atsakovė, o savivaldybės taryba. Prievoles pagal sutartį turi pati atsakovė, todėl yra atsakinga už jų įvykdymą, netgi jeigu jas vykdydama turi pasitelkti kitus asmenis (CK 6.38 straipsnio 4 dalis).

40.       Iš bylos duomenų matyti ir šalys neneigia, kad tarp jų vyko susirašinėjimas dėl Širvintų savivaldybės tarybos nustatytų keleivių vežimo tarifų dydžių, apeliantė UAB „Autovelda“ ne kartą kreipėsi į atsakovę, prašydama šią kainą kelti. Širvintų rajono savivaldybės taryba 2018 m. birželio 28 d. sprendimu Nr.1-164 „Dėl keleivių vežimo tarifų nustatymo“, kuris pakeitė prieš tai priimtus 2015 m. birželio 22 d., 2016 m. birželio 30 d., 2017 m. birželio 22 d. sprendimus, patvirtino keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršruto tarifą – 0,08 Eur (su PVM) už nuvažiuotą kilometrą, laikotarpiui nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2019 m. liepos 1 d. Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2015 m. birželio 22 d., 2016 m. birželio 30 d., 2017 m. birželio 22 d. sprendimais taip pat buvo patvirtintas keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutų 0,08 Eur (su PVM) tarifas.

41.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantės būtų teikusios kokias nors pretenzijas dėl minėto Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2018 m. birželio 28 d. sprendimo, inicijavusios teisminius ginčus. Tačiau apeliantės patirtus nuostolius dėl nepagrįstai nepakeltų tarifų kildina būtent iš minėto sprendimo, kurį priimti turi teisę tik savivaldybės taryba. Kaip pagrįstai nurodo apeliantės, būtent Širvintų rajono savivaldybės taryba, kaip savivaldos teisę įgyvendinanti institucija (Vietos savivaldos įstatymo 11 straipsnio 1 dalis), turi išimtinę teisę tvirtinti keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutais tarifus, tuo tarpu koncesininkas negali priimti sprendimų nustatančių tarifų dydį. Iš bylos duomenų matyti, kad Širvintų rajono savivaldybės taryba ne rečiau kaip kartą per metus sprendžia klausimą dėl keleivių vežimo tarifų nustatymo. Taigi, atsakovė, įgyvendindama savivaldybės tarybos sprendimus, iš esmės vykdo sutartyje numatytą pareigą derinti minėtus tarifus, kiekvienais metais juos svarstydama iš naujo. Tačiau byloje yra kilęs ginčas, ar šią pareigą atsakovė vykdo tinkamai, t. y. ar koncesininkui pateikus atitinkamus duomenis dėl pasikeitusių rinkos sąlygų, pagrįstai savivaldybės taryba šio tarifo nepakelia ir nustato tą patį nepadidintą tarifą (0,08 Eur su PVM).

42.       Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar esant atsakovės pareigai derinti tarifus, apeliantėms pateikus atitinkamus duomenis atsakovei, tokie duomenys buvo pakankami sąlygoms, kuriomis atsakovė turėjo pareigą suderinti padidintus tarifus ir kitokius (kitus) maršrutus, atsirasti. Apeliantės byloje įrodinėjo, kad dėl keleivių, besinaudojančių viešojo transporto paslaugomis, srautų sumažėjimo, degalų kainų pokyčio, didėjančio minimalaus darbo užmokesčio ir kt. aštuonerius metus nedidintas keleivių vežimo tarifas nebeatitinka rinkos sąlygų, tačiau pirmosios instancijos teismas nevertino šių apeliančių argumentų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovių reikalavimą atmetė netyręs ir dėl to nenustatęs minėtų aplinkybių reikšmės sutarties vykdymui,  netyrė, ar tokie argumentai pakankami nustatyti sąlygas, kuriomis atsakovei atsiranda sutartinė prievolę derėtis su koncesininku dėl naujų kainų ir maršrutų ir tartis dėl jų pakeitimo, ar tokia prievolė buvo vykdoma, o jeigu ne – ar toks nevykdymas sukėlė apeliančių nurodomus nuostolius. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir dėl kitų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų (nuostolių, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusių nuostolių bei prašomų priteisti nuostolių dydžio).

43.       Apibendrinant tai, kas nurodyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo neištirtų aplinkybių mastas lemia, kad byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama naujais aspektais beveik visa apimtimi. Remiantis pirmiau šioje nutartyje išdėstytais motyvais sprendžiama, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė esminių bylos aplinkybių – nesiaiškino, ar apeliantės byloje įrodė, kad atsakovė pažeidė sutartį (atliko neteisėtus veiksmus), nes egzistavo sąlygos atsakovei didinti keleivių vežimo tarifą. Tai sudaro pagrindą pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, todėl bylos procesą būtina pakartoti. Šioje situacijoje bylos esminiais fakto ir teisės aspektais nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme reikštų, jog apeliacinės instancijos teismas pakeičia pirmosios instancijos teismą ir vykdo jo funkcijas, o tai neatitiktų instancinės teismų sistemos esmės ir paskirties, apeliacinės instancijos teismo įgaliojimų vertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą teisės bei fakto klausimais, neteisėtai apribotų bylos šalių teisę į antrą teisminę instanciją – apeliaciją.

44.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismui neišnagrinėjus visų esminių bylos aplinkybių, neatskleidus bylos esmės, apskųstas sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl jis naikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes pagal tirtinų aplinkybių mastą bei pobūdį bylos negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

45.       Nusprendus, kad yra pagrindas bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija nesprendžia klausimų dėl šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nes šis klausimas turės būti išspręstas bylą išnagrinėjus pakartotinai. 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.  

Teisėjai                                                                Rasa Gudžiūnienė

                                                                                Danguolė Martinavičienė

                                                                        Vytautas Zelianka