Administracinė byla Nr. A-2294-602/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01696-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu (b. l. 1–4, 19–20, 44–45), prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2789; 2) įpareigoti VSDFV išnagrinėti jo 2013 m. balandžio 25 d. skundą dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos (toliau – ir senatvės pensija) grąžinimo; 3) įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) grąžinti neišmokėtos senatvės pensijos dalį už 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, t. y. 18 044,62 Lt.

Pagrįsdamas savo reikalavimus, pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. jam paskirta senatvės pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis. Dėl neišmokėtos senatvės pensijos grąžinimo pareiškėjas kreipėsi į VSDFV, tačiau pastaroji jo skundą nagrinėti atsisakė kaip paduotą praleidus Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą trejų metų terminą. Su šiomis išvadomis pareiškėjas nesutiko, nes apie pažeistas teises sužinojo tik tada, kai buvo paskelbtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimas. Be to, pareiškėjas nurodė, kad neturi teisinio išsilavinimo, yra ligotas, todėl praleistas terminas turėtų būti atnaujintas.

Vadovaudamasis teismo siūlymu, pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 12 d. pateikė teismui prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir nurodė, kad iki 2012 m. rugsėjo 21 d. nebuvo teisinio pagrindo kreiptis į teismą, o dėl teisinių žinių stokos, sunkios sveikatos būklės pareiškėjas negalėjo tinkamai ir laiku kreiptis į VSDFV.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., perskaičiuodamas pareiškėjui paskirtą senatvės pensiją, VSDFV Vilniaus skyrius vadovavosi galiojančiomis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, todėl pareiškėjo teisių pažeisti negalėjo. Teisė spręsti, ar atitinkamas teisės aktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, suteikta Konstituciniam Teismui. Tol, kol įstatymas nepripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, atsakovas neturi teisinio pagrindo atsisakyti jį vykdyti. Į VSDFV pareiškėjas kreipėsi praleidęs Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą trejų metų terminą, kuris skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad VSDFV sprendimas, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo skundą, yra pagrįstas ir jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

Atsakovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pažymėjo, kad pagal iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusią Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio redakciją, skundai dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimų pensijų klausimais VSDFV, kaip privalomai ikiteisminei ginčus nagrinėjančiai institucijai, turėjo būti paduoti per trejus metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimas yra ta objektyvi aplinkybė, nuo kurios gali būti skaičiuojamas trejų metų terminas. Pirmoji sumažinta senatvės pensija pareiškėjui išmokėta 2010 metų sausio mėnesį, vadinasi, tada ir buvo priimtas sprendimas dėl pareiškėjui paskirtos senatvės pensijos perskaičiavimo. Skundą VSDFV pareiškėjas padavė praleidęs trejų metų terminą, todėl atsakovas pagrįstai ginčijamu sprendimu atsisakė jį nagrinėti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 15 d. sprendimu pareiškėjo V. B. skundą tenkino iš dalies: panaikino VSDFV 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2789, priteisė V. B. iš VSDFV Vilniaus skyriaus 15 231,91 Lt senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Kitą skundo dalį atmetė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. birželio 19 d. nutartimi atsakovo VSDFV apeliacinį skundą tenkino iš dalies – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.

Teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, susijusią su 3 metų terminu kreiptis į teismą dėl valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemokos priteisimo, nepagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas nėra minėto termino praleidęs ir neišaiškino pareiškėjui jo teisės prašyti šį terminą atnaujinti (kartu pateikiant tai pagrindžiančius įrodymus).

III.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, 2015 m. kovo 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas yra keliamas dėl VSDFV sprendimo, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo pateiktą skundą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas nesutiko su VSDFV nustatytomis aplinkybėmis, kad jis praleido trejų metų terminą skundui dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo paduoti, todėl prašė teismą panaikinti VSDFV 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2789, atnaujinti terminą skundui paduoti į įpareigoti išnagrinėti jo 2013 m. balandžio 25 d. prašymą.

Teismas akcentavo, kad apeliacine tvarka administracinę bylą išnagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. birželio 19 d. nutartyje konstatavo, kad pareiškėjas į VSDFV kreipėsi praleidęs trejų metų terminą skundui dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo paduoti, todėl panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimą ir išaiškino, kad nagrinėjant bylą iš naujo, pareiškėjui turėtų būti išaiškinta teisė paduoti prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti (b. l. 97–104).

Byloje ginčo dėl to, kad pareiškėjo senatvės pensija laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuojama vadovaujantis Konstitucijai prieštaravusiomis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nėra. Taip pat nėra ginčo, kad pareiškėjas į VSDFV kreipėsi praleidęs trejų metų terminą skundui paduoti. Iš naujo nagrinėdamas administracinę bylą, teismas turi įvertinti, ar yra objektyvus pagrindas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Teismui 2014 m. rugsėjo 12 d. pateiktame prašyme pareiškėjas nurodė, kad praleistas terminas turėtų būti atnaujintas, nes iki 2012 m. rugsėjo 21 d. nebuvo teisinio pagrindo kreiptis į VSDFV, be to, tą padaryti jam sutrukdė teisinių žinių stoka ir sunki sveikatos būklė – pareiškėjui yra įstatytas širdies stimuliatorius. 

Įvertinęs pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 12 d. prašyme nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad svarbių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į VSDFV, nenustatė. Teismas pažymėjo, kad nėra pateikti jokie objektyvūs duomenys, sudarantys pagrindą spręsti, kad pareiškėjo sveikatos būklė galėjo sukliudyti jam laiku ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Priešingai – pareiškėjo nurodytos aplinkybės patvirtina, kad į VSDFV jis laiku nesikreipė dėl pasirinkto pasyvaus savo teisių gynimo būdo. Tai, kad pareiškėjas neturi teisinių žinių, taip pat negali būti pagrindas atnaujinti terminą skundui paduoti, nes savo teises galėjo ginti pasitelkdamas kvalifikuotą teisinę pagalbą.

Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas į VSDFV su 2013 m. balandžio 25 d. skundu pareiškėjas kreipėsi praleidęs Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą trejų metų terminą ir nėra pagrindo šį terminą atnaujinti, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

IV.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo minėtą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Nagrinėjamu atveju galiojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta privaloma ikiteisminė tvarka ginčams dėl senatvės pensijos neišmokėjimo, nes teisės pažeidimas kildinamas iš to, kad Lietuvos valstybė (Lietuvos Respublikos Seimas) netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo teisinius santykius. Todėl, pareiškėjo manymu, kreipimasis į VSDFV nėra ribojamas 3 metų terminu.

2. Terminas nebuvo praleistas, nes apie senatvės pensijos sumažinimą pareiškėjas sužinojo 2010 m. sausio mėn., tačiau tuo metu nebuvo pagrindo kreiptis į teismą dėl sumažintos senatvės pensijos, nes pagal tuo metu galiojusį Laikinąjį įstatymą dar nebuvo pagrindo pateikti skundą. Todėl mano, jog terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., kada buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas.

3. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 ir teigia, kad ginčas buvo išspręstas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, nes VSDFV pasisakė, kad neturi pagrindo įpareigoti išmokėti pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo taikymo neišmokėtą senatvės pensiją.

4. Jei teismas pripažins, kad terminas buvo praleistas, jis turėtų būti atnaujintas dėl svarbių priežasčių – pareiškėjas neturi teisinio išsilavinimo, apie neteisėtai sumažintą senatvės pensiją galėjo sužinoti tik 2012 m. vasario 6 d.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. kovo 18 d. nutartimi, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pareiškėjas į VSDFV kreipėsi praleidęs 3 metų terminą skundui paduoti. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, pagrįstai konstatavo, kad terminas skundui paduoti atnaujintinas tik tada, kai paduoti skundą pareiškėjui sutrukdė aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir kurios sudarė objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą bei pateikti dokumentus. Teismas įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, jog tai nėra svarbios aplinkybės, dėl kurių terminas gali būti atnaujintas.

Atsakovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime akcentuoja, kad, prašydamas atnaujinti praleistą terminą, pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog terminą jis praleido dėl objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, objektyviai galėjusių sutrukdyti kreiptis į VSDFV, o laikėsi pozicijos, kad termino nepraleido, nes tik Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo diena laikytina ta diena, kurią pareiškėjas sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo pažeistas teises. Aplinkybė, kad pareiškėjas terminą yra praleidęs, konstatuota įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi. Pabrėžiama, kad skundžiamame sprendime VSDFV pozicija dėl ginčo esmės nėra išreikšta, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad VSDFV išnagrinėjo pareiškėjo skundą iš esmės. Tai būtų galima konstatuoti tik tada, jei VSDFV būtų aiškiai pasisakiusi, kad VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti negautą senatvės pensijos dalį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos senatvės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį senatvės pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas V. B. 2013 m. balandžio 25 d. skundu kreipėsi į VSDFV, prašydamas išmokėti jam laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą 18 044,62 Lt valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį (b. l. 14). VSDFV 2013 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. (6.5)I-2789 jį nagrinėti atsisakė, konstatavusi, kad pareiškėjas kreipėsi praleidęs Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą trejų metų terminą (b. l. 39–40).

Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti VSDFV 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2789; 2) įpareigoti VSDFV išnagrinėti jo 2013 m. balandžio 25 d. skundą dėl neišmokėtos senatvės pensijos grąžinimo; 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių grąžinti neišmokėtos senatvės pensijos dalį už 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, t. y. 18 044,62 Lt.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 15 d. sprendimu (b. l. 66–71) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: panaikino VSDFV 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2789, priteisė V. B. iš VSDFV Vilniaus skyriaus 15 231,91 Lt senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Kitą skundo dalį atmetė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. birželio 19 d. nutartimi atsakovo VSDFV apeliacinį skundą tenkino iš dalies – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.

Teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, susijusią su 3 metų terminu kreiptis į teismą dėl valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemokos priteisimo, nepagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas nėra minėto termino praleidęs ir neišaiškino pareiškėjui jo teisės prašyti šį terminą atnaujinti (kartu pateikiant tai pagrindžiančius įrodymus).

Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, 2015 m. kovo 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad svarbių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į VSDFV, pareiškėjas nenurodė, todėl termino neatnaujino ir pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog nėra nustatyta privaloma ikiteisminė tvarka ginčams dėl senatvės pensijos neišmokėjimo, kad kreipimasis į VSDFV nėra ribojamas 3 metų terminu ir kad pareiškėjas nėra praleidęs minėto termino, nes jis skaičiuotinas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, jau buvo atmesti kaip nepagrįsti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. birželio 19 d. nutartyje, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduodamas bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nagrinėjamoje byloje jau aptarė visas minėtas aplinkybes ir dėl jų pasisakė. Todėl teisėjų kolegija nemato pagrindo kartoti teismo išdėstytus motyvus.

Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iš esmės sprendė klausimą tik dėl to, ar buvo pagrindas atnaujinti praleistą terminą kreiptis į VSDFV.

Sprendžiant šį ginčą, atsižvelgtina į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, formuojančio vienodą administracinių teismų praktiką, išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 str. 1 d.). Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje, pasisakydama apie aplinkybes, aktualias sprendžiant dėl termino atnaujinimo, pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju keliamas ginčas dėl sprendimų pensijų klausimais, kurių apskundimui anksčiau minėti įstatymai nustato aiškią tvarką bei įtvirtina pakankamai ilgą terminą ginčui inicijuoti, taigi termino atnaujinimą turėtų lemti tikrai svarbios, ekstraordinarios priežastys, objektyviai užkirtusios kelią paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, Administracinė jurisprudencija. 2014, 27, p. 142-171).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas priežastis, konstatuoja, kad jos negali būti laikomos svarbiomis aplinkybėmis, kurios objektyviai užkirto kelią paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Pareiškėjas nurodo, jog laiku skundą jam paduoti sutrukdė tai, kad jis neturi teisinio išsilavinimo. Administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Tokiu atveju laikoma, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo teisinių žinių trūkumas negalėjo būti pagrindu atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog apie neteisėtai sumažintą senatvės pensiją galėjo sužinoti tik paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, paneigta nagrinėjamoje byloje priimtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartyje, kurioje buvo konstatuota, kad bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. sausio mėnesį, t. y. gavęs pirmąją sumažintą senatvės pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį.

Taigi pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pasyvumą ir delsimą ginti savo pažeistas teises teisingai vertino kaip jo subjektyviai pasirinktą elgesio variantą, dėl to pagrįstai pripažino, kad įstatymo nustatytas terminas kreiptis į VSDFV buvo praleistas dėl priežasčių, kurios negali būti pripažintos svarbiomis.

Apibendrinant spręstina, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, iš esmės tinkamai patikrino viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, nėra pagrindo tenkinti jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (ABTĮ 44 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                 Ričardas Piličiauskas

                                                                 Veslava Ruskan

                                                                 Arūnas Sutkevičius