LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

              2013 m. sausio 15 d.             

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Gintaro Godos,

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekišui,

nuteistajam D. M.,

nuteistojo gynėjui Kostui Žilinskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 22 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 24 d. išteisinamasis nuosprendis, kuriuo D. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 219 straipsnio 2 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo D. M. nuteistas pagal BK 219 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, nustatytas įpareigojimas be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymą, sutikimo neišvykti ilgiau kaip septynioms paroms.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir nuteistojo bei jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus,

n u s t a t ė :

              D. M. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „H“ direktoriumi, laikotarpiu nuo 2007 m. liepos 25 d. iki 2010 m. rugpjūčio 25 d. pateikęs Alytaus apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir VMI) elektroniniu būdu UAB „H“ pridėtinės vertės mokesčio, metines pelno mokesčio, avansinio pelno mokesčio, mėnesines pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų, nekilnojamojo turto mokesčio, mokesčio už aplinkos teršimą iš mobiliųjų taršos šaltinių, mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, metines socialinio mokesčio nuo nuolatinių Lietuvos gyventojų A klasės pajamų apskaičiuoto pajamų mokesčio ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų duomenų deklaracijas už 2006 m. sausio 1 d.–2010 m. liepos 31 d. laikotarpį, kuriose deklaravo apskaičiuotus mokėtinus mokesčius, laiku jų nesumokėjo po to, kai 2010 m. rugsėjo 27 d. Alytaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija raštu Nr.15-07-3894 priminė apie pareigą per 20 dienų nuo 2010 m. rugsėjo 27 d. iki 2010 m. spalio 16 d. sumokėti mokesčius – 137 531,62 Lt.

              Pirmosios instancijos teismas D. M. pagal BK 219 straipsnio 2 dalį išteisino nurodęs, kad atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda tada, kai asmuo, pateikęs deklaraciją, ataskaitą arba kitą dokumentą, laiku nesumokėjo jam apskaičiuotų daugiau kaip 500 MGL mokesčių, po to, kai valstybės įgaliota institucija priminė jam apie pareigą sumokėti mokesčius. Teismas konstatavo, kad priminimas D. M. nebuvo tinkamai įteiktas – įgaliota institucija pažeidė Mokesčių administravimo įstatyme nustatytą priminimo įteikimo mokesčių mokėtojui tvarką, todėl teismas padarė išvadą, kad D. M. veiksmuose nėra tyčios.

              Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius D. M. buvo įteiktas tinkamai ir jis turėjo pakankamai laiko šią pareigą įvykdyti, todėl jo veikoje yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 219 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai.

              Kasaciniu skundu nuteistasis D. M. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 22 d. nuosprendį ir palikti galioti Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 24 d. išteisinamąjį nuosprendį.

              Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir visapusiškai bei padarė teisingas ir įstatymų pagrįstas išvadas, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir priimtas visapusiškai išsamiai ir objektyviai neišnagrinėjus visų bylos aplinkybių, vadovaujantis vien tik Alytaus rajono prokuratūros skunde nurodytais motyvais.

2005 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 55 16 punkte nurodyta, kad valstybės įgaliotos institucijos priminimas mokesčių mokėtojui apie pareigą sumokėti mokesčius yra būtinas. Teismai, spręsdami, ar priminimas įteiktas tinkamai, turi vadovautis Mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsnyje nurodytomis taisyklėmis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „dokumentai mokesčių mokėtojui įteikiami keturiais būdais: įteikiant tiesiogiai, siunčiant registruotu laišku, telekomunikacijų galiniais įrenginiais bei viešai paskelbiant“. Mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priminimas turi būti įteiktas pačiam mokesčių mokėtojui ar jo įgaliotam atstovui. Terminai skaičiuojami nuo dokumento įteikimo mokesčių mokėtojui ar jo atstovui momento. Pasak kasatoriaus, akivaizdu, kad Alytaus apskrities VMI atstovai šiuos įstatymo reikalavimus pažeidė, todėl priminimas apie mokesčių sumokėjimą negali būti laikomas įteiktu tinkamai. Priminimas buvo įteiktas parduotuvės darbuotojai D. K., kuri neturi bendrovės vadovo įgaliojimo priimti vadovui skirtus dokumentus, o juo labiau juos pasirašyti, tą ji pati patvirtino teisme. Apie šį dokumentą ir reikalavimą sumokėti priklausančius mokesčius D. M. nurodo sužinojęs atsitiktinai, jau praėjus septynių dienų terminui, per kurį įmonė privalėjo sumokėti mokesčius. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė aplinkybę, jog parduotuvėje jis turi savo darbo kabinetą. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose kasatorius teigia nurodęs, kad į parduotuvę užsuko visiškai atsitiktinai, tuomet pardavėja jam ir perdavė minėtą mokesčių inspekcijos dokumentą.

Mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsnio 2 dalis nustato, kad terminas, per kurį asmuo įpareigojamas sumokėti įmonei priklausančius mokesčius, yra 20 dienų. Kasatorius nurodo, kad šiuo atveju dėl Alytaus apskrities VMI darbuotojų neteisėtų veiksmų jam būtų likęs jau daug trumpesnis terminas šiai pareigai atlikti. Iš paties priminimo matyti, jog jis yra nepatvirtintas atsakingo mokesčių administravimo asmens parašu, grafa „priminimą gavau“ liko neužpildyta.

Kasatoriaus teigimu, VMI darbuotojai bet kuriuo metu turėjo galimybę įteikti priminimą dėl mokesčių sumokėjimo jam asmeniškai, nes ekonominės krizės laikotarpiu sutrikus atsiskaitymams tarp ūkio subjektų, kasatorius nuolat lankėsi pas mokesčių administratorių, tardamasis dėl priklausančių mokėti mokesčių termino atidėjimo. Šios aplinkybės apeliacinio teismo liko visiškai neaptartos bei nesiaiškintos. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė ir į tai, kad bylos nagrinėjimo momentu Kauno apygardos teisme buvo keliama UAB „H“ restruktūrizavimo byla. Jau pirmosios instancijos teismui nuteistasis nurodo pateikęs dokumentus, patvirtinančius, kad mokesčiai pradėti mokėti ir įsiskolinimas likviduojamas. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė ir neaptarė tos aplinkybės, kad bylos nagrinėjimo metu jau buvo panaikintas bendrovės turto areštas ir pradėti mokėti mokesčiai.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į byloje surinktus įrodymus, jog D. M. penkis kartus raštais, nurodydamas visas aplinkybes, dėl kurių neturi galimybės einamuoju momentu mokėti valstybei priklausančius mokesčius, kreipėsi į Alytaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją. Kasatoriaus teigimu, esant tokioms aplinkybėms baudžiamoji atsakomybė pagal BK 219 straipsnio 2 dalį jam apskritai negalėjo iškilti, nes tai numatyta Mokesčių administravimo įstatyme ir ekonominės krizės laikotarpiu tokių nuostatų laikėsi Valstybinė mokesčių inspekcija. Šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas visiškai neanalizavo ir neaptarė, nors priimant apkaltinamąjį nuosprendį privalėjo tai padaryti.

Kasacinis skundas atmestinas.

BK 219 straipsnio 2 dalis kasacine tvarka apskųstame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje aiškinta ir taikyta tinkamai. Visi būtini BK 219 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai nagrinėjamoje byloje nustatyti tinkamai. BK 219 straipsnyje nenumatyta, kokiu būdu mokesčių mokėtojui turi būti įteiktas priminimas apie pareigą mokėti mokesčius, todėl pagrįsta laikytina apeliacinės instancijos teismo išvada, kad esminę reikšmę turi ne tai, kokiu būdu buvo priminta apie pareigą mokėti mokesčius, o tai, ar mokesčių mokėtojui yra žinoma, jog jam buvo priminta apie šią pareigą. Nagrinėjamoje byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad nuteistajam Alytaus apskrities VMI priminimas buvo įteiktas, todėl nėra jokio pagrindo sutikti su kasatoriaus argumentais nei dėl netinkamai taikyto baudžiamojo įstatymo, nei dėl Mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsnio nuostatų pažeidimo. Priminimo įteikimas per įmonės darbuotoją, kaip kad buvo padaryta nagrinėjamoje byloje, laikytinas Mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsnyje numatytu tiesioginiu įteikimu. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad priminimas nuteistajam buvo siunčiamas ir registruotu paštu. Tokioje situacijoje konstatuotina, kad prieš inicijuodamas nuteistojo baudžiamąjį persekiojimą mokesčių administratorius savo pareigas atliko tinkamai.

Bylos nagrinėjimo kasacine tvarka požiūriu nereikšmingais laikytini ir kasacinio skundo argumentai dėl neišlaikyto 20 dienų termino mokesčiams sumokėti. Priminimas apie pareigą mokėti mokesčius kasatoriui buvo surašytas 2010 m. rugsėjo 27 d., o ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje byloje buvo pradėtas tik 2011 m. kovo 8 d. Nustatyto mokesčiams sumokėti 20 dienų termino klausimas galėtų būti svarbus, jei ikiteisminis tyrimas būtų pradėtas iš karto po 2010 m. spalio 16 d. (priminime nurodytas terminas mokesčių sumokėjimui) ir nuteistasis turėtų teisinių argumentų teigti, kad 20 dienų termino eiga turėtų būti pradėta skaičiuoti nuo vėlesnės datos nei nustatyta priminime.

Atsakant į kasacinio skundo argumentus, siejamus su 2005 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimu Nr. 55, pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra paaiškinęs, jog tiesiogiai remtis Senato nutarimais nėra teisinio pagrindo, nes jie nėra bylų nagrinėjimo teisės šaltinis. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį precedento reikšmę turi teismų sprendimai konkrečiose bylose. Toks aiškinimas atitinka konstitucinę doktriną (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimai), pagal kurią „...teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo įgyvendinimo sąlyga“, o teismų praktika gali būti formuojama tik teismams patiems sprendžiant bylas (kasacinės nutartys Nr. 2K-575/2010, Nr. 2K-7-301/2011).

Pagrindu tenkinti kasacinį skundą negali būti pripažinti ir kasacinio skundo argumentai dėl UAB „H“ negalėjimo mokėti valstybei priklausančius mokesčius. Apeliacinės instancijos teismo priimtame nuosprendyje, įvertintus nurodytus bylos dokumentus, padaryta motyvuota išvada, kad laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. kovo 7 d. UAB „H“ turėjo apyvartinių lėšų. Pagal bylos medžiagą ir kasacinio skundo teiginius nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad ši išvada daryta iš esmės pažeidžiant BPK nuostatas.

Nenustačius nei netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, nei apeliacinio proceso metu padarytų esminių BPK pažeidimų, darytina išvada, kad nėra kasacinių pagrindų kasaciniam skundui tenkinti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :             

Nuteistojo D. M. kasacinį skundą atmesti.