Civilinė byla Nr. e2S-1738-555/2021

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-12689-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

3.1.18.1.1.1; 3.1.18.2.12; 3.3.2.4

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 19 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Findana“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eL2-20342-1160/2021 pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės ,,Findana“ pareiškimą skolininkei uždarajai akcinei bendrovei ,,Svaras“ dėl skolos priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kreditorė UAB „Findana“ kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, prašydama jos naudai iš skolininkės UAB ,,Svaras“ priteisti 41 000,00 Eur skolos, 278,80 Eur delspinigių, 6 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Kreditorė, pareikštų reikalavimų užtikrinimui, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemonės – areštuoti skolininkės pinigines lėšas pareikšto reikalavimo ribose 41 278,80 Eur sumai. Kreditorė nurodė, kad skolininkė UAB ,,Svaras“ pasiskolino didelę pinigų sumą, tačiau įsipareigojimų grąžinti skolą nevykdė, ignoruoja kreditorės raginimus dėl prievolės įvykdymo. Remiantis www.rekvizitai.vz.lt puslapyje pateikta informacija, skolininkės finansinė būklė prasta, įmonės darbuotojų skaičius stipriai sumažėjo, fiksuojamos socialinio draudimo įmokų skolos, nėra pateikta 2020 m. finansinės atskaitomybės dokumentų. Skolininkės atžvilgiu vykdomi teisminiai procesai kitose bylose dėl skolos priteisimo. Remiantis šiomis aplinkybėmis, kreditorė padarė išvadą, kad skolininkės finansinė padėtis kelia abejonių, ypatingai dėl to, kad kreditorei ji nėra žinoma ir tai lemia būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes skolininkė turimą turtą gali išparduoti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3.       Kauno apylinkės teismas 2021 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi kreditorės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.

4.       Teismas sprendė, kad kreditorės pareiškimas dėl skolos iš skolininkės priteisimo yra tikėtinai pagrįstas, jame kreditorė aiškiai suformulavo skolininkės prievolės atsiskaityti su kreditore faktinį pagrindą, atskleidė teisinius reiškiamo reikalavimo skolininkei argumentus, pridėjo rašytinius įrodymus, todėl yra pagrindas išvadai, jog pareiškimas yra tikėtinai pagrįstas.

5.       Teismas nurodė, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra ne vien tikėtinas ieškinio pagrįstumas (pirmoji sąlyga), bet ir realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas (antroji sąlyga), kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kreditorė grėsmę, kad galimai jai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas, grindžia tuo, jog ginčo suma skolininkei yra didelė, skolininkė gali skubiai pardavinėti savo turtą, tokiu būdu blogindama savo turtinę padėtį.

6.       Teismas akcentavo, kad vien ieškinio sumos atsakovui (skolininkui) dydis negali būti pripažįstamas kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neįrodžius atsakovo nesąžiningumo, siekiant išvengti kreditorei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Procesinė pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą konkrečiu atveju tenka to prašančiam asmeniui – šiuo atveju kreditorei. Teismas nurodė, kad šiuo atveju kreditorė prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nenurodė ir nepagrindė skolininkės siekio paslėpti ar perleisti savo turimą turtą.

7.       Teismas nustatė, kad pareiškėja, teikdama prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tik daro prielaidas, nepateikdama rašytinių įrodymų, kad skolininkės prievolių ignoravimas ir nevykdymas, ypatingai nežinant realios skolininkės turtinės padėties, galimai grindžia aplinkybę, kad skolininkės finansinė padėtis yra sunki, o skolos suma skolininkės atžvilgiu yra didelė. Tačiau net ir esant sunkiai skolininkės turtinei padėčiai, vien tai savaime nepatvirtintų skolininkės nesąžiningumo ir vengimo įvykdyti kreditorei galimai palankų teismo sprendimą. Didelės pareiškimo sumos kriterijus gali būti vertinamas tik kaip papildomas argumentas, esant skolininkės nesąžiningumo įrodymams, tačiau ne kaip savaime pakankamas turto areštui, siekiant užtikrinti pareiškimo reikalavimų įvykdymą, taikyti.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai  

8.       Atskiruoju skundu kreditorė UAB „Findana“ prašo Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 9 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones – skolininkės turto areštą 41 278,80 Eur (įskaitant delspinigius) sumai. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1.                      Pirmosios instancijos teismas iš esmės sureikšmino vien tą faktą, kad kreditorė turėjo įrodyti, bet neva neįrodė skolininkės nesąžiningumo, siekiant išvengti ar apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą, nors paties teismo cituojama teismų praktika rodo, kad turi būti įvertinta visų duomenų visuma. Teismas neįvertino skolininkės turtinės padėties, jos turtinės padėties pokyčio perspektyvos, kas lėmė neteisingų išvadų padarymą. Kreditorė buvo nurodžiusi, kad skolininkės finansinė padėtis yra prasta, skolininkė ateityje gali nebeturėti turto, dėl to yra reali grėsmė ir rizika, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, jai galimai palankus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomu.

8.2.                      Skolininkės realios galimybės visiškai atsiskaityti su kreditore yra labai ribotos, o skolos dydis yra neabejotinai jai didelis. Tai kartu leidžia pagrįstai manyti, kad skolininkė gali imtis nesąžiningų veiksmų, dar labiau bloginti savo turtinę padėtį, perleisti turimą turtą, siekiant bet kokiu būdu išvengti pareigos grąžinti skolą bei apsunkinti ar padaryti net neįmanomu kreditorei palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Pažymėtina, kad reikalaujama suma yra ženkli ir pačiai kreditorei. Dėl skolos savalaikio negrąžinimo kreditore susiduria su dideliais trukdžiai siekiant atsiskaityti su trečiaisiais asmenimis, vykdant kitus savo įsipareigojimus, todėl tik pritaikius laikinąsias apsaugos priemones būtų užtikrintas ne formalus kreditorei palankaus sprendimo priėmimas, o realus tokio sprendimo įvykdymo užtikrinimas, ko tinkamai neįvertino pirmosios instancijos teismas.

8.3.                      Nors sutartyje skolininkė garantavo skolos grąžinimą aiškiai jos nurodytais žemės sklypais, tačiau kartu kreditorė išreiškė nuogąstavimą, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių skolininkė ir toliau gali laisvai disponuoti šiais sklypais, be apribojimų juos perleisti kitiems asmenims, tokiu būdu apsunkindama ar padarydama neįmanomu skolos išieškojimą. Iš Nekilnojamojo turto registro matyti, kad nors skolininkė visiškai garantavo įregistruotais žemės sklypais paskolos grąžinimą kreditorei, tačiau neinformavo ir nuslėpė nuo kreditorės, kad jai nuosavybės teise priklauso tik ½ dalis šių žemės sklypų. Nuslėpdama šią informaciją skolininkė akivaizdžiai elgėsi nesąžiningai, skolos grąžinimą garantavo žemės sklypais, kurie priklauso ir kitiems asmenims, kas neabejotinai apsunkina skolos išieškojimą iš šio turto bei kas neabejotinai buvo žinoma skolininkei. Be to, vieną iš žemės sklypų, po ginčo paskolos sutarties sudarymo ir pinigų perdavimo skolininkė perleido trečiajam asmeniui, kas patvirtina jos nesąžiningumą, siekiant išvengti skolos grąžinimo, nesąžiningai sumažinant turtimo turto apimtį. Skolininkė jau iki sutartinių santykių pradžios elgėsi nesąžiningai kreditorės atžvilgiu.

8.4.                      Skolininkei pareikšto reikalavimo suma yra didelė, todėl dėl skolininkės nesąžiningų veiksmų kyla reali grėsmė kreditorei palankaus teismo sprendimo įvykdymo rizika, skolininkei siekiant išvengti tokio dydžio sumos grąžinimo, kadangi dar iki sutartiniuose santykiuose ji klaidino kreditorę, ginčo paskolos grąžinimą garantavo žemės sklypais, kurių dalis jai nuosavybes teise nepriklauso, o vėliau vieną iš žemės sklypų perleido trečiajam asmeniui. Visi skolininkės veiksmai kreditorės atžvilgiu, tiek iki sutartiniuose santykiuose, tiek sudarius sutartį, rodo jos piktybišką ir tuo pačiu nesąžiningą vengimą vykdyti raštu prisiimtus savo įsipareigojimus dėl pasiskolintų lėšų grąžinimo.

9.       Skolininkė UAB „Svaras“ pateikė atsiliepimą į kreditorės atskirąjį skundą, kuriuo prašo jį atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 9 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

9.1.                      Skolininkė veiklą vykdo jau šešiolika metų. Skolininkės įmonėje praktiškai visą laiką dirbo 2-3 darbuotojai. Darbuotojų pokytis niekaip nėra susijęs su blogėjančia ekonomine situacija, o susijęs su sezoniniu darbu. Skolininkė yra sudariusi su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba mokėjimo atidėjimą dėl COVID-19, kai didžioji dalis Lietuvos įmonių yra sudariusios analogiškus mokėjimo atidėjimo grafikus. Kreditorė į bylą nėra pateikusi jokių įrodymų, kad skolininkė turėtų kažkokių ženklių ir nevykdomų įsiskolinimų, išskyrus deklaratyvius teiginius.

9.2.                      Ginčo paskolos sutarties 1 punkte nurodyta, jog kreditorė priima žemiau nurodytą nekilnojamąjį turtą kaip garantą, tačiau sutarties šalys taip ir nesudarė hipotekos sandorio, kuris privalo būti notarinės formos, ir suprantama įkeitimo neįregistravo hipotekos registre. Kreditorės argumentai, susiję su suklaidinimu dėl žemės sklypų ar dėl perleisto žemės sklypo trečiajam asmeniui, įkeitimo ar sąžiningumo kontekste, neturi jokio teisinio pagrindo. Skolininkė nesumažino turto masės, o kaip tik priešingai – ją padidino. Šiuo metu skolininkė nuosavybės teise valdo trylika žemės sklypų, o ne šešis, kurie buvo nurodyti ginčo paskolos sutartyje. Tai rodo, kad skolininkė elgiasi sąžiningai ir nesiekia sumažinti turto masės.

9.3.                      Kreditorės atskirojo skundo motyvai susiję su žemės sklypo perleidimu, ne tik išimti iš konteksto, tačiau visiškai neįrodo skolininkės nesąžiningumo, bet yra aiškiai klaidinantys (tendencingi). Kreditorei visą laiką buvo žinoma tiek skolininkės verslo specifika, tiek faktas, kad skolininkė perleido minimą žemės sklypą bei tuo pačiu įgijo kitų žemės sklypų. Dėl minėtų sandorių, o ir tuo pačiu dėl skolininkės komercinės veiklos, galimybė atgauti skolą kaip tik padidėjo, o ne sumažėjo. Skolininkės turimo ir nuosavybės teise valdomo turto masė yra gerokai didesnės apimties nei kreditorės reikalavimo dydis. Kreditorė į bylą nepateikė jokių reikšmingų argumentų, pagrindžiančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą. Kreditorė visiškai nepagrindė skolininkės nesąžiningumo, kas yra būtina sąlyga.

         Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10.       Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 ir 338 straipsniai).         Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

11.       Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas kreditorės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – skolininkės turto arešto, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

12.       Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą; antra, turi egzistuoti bent tikėtina teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.

13.       Iš byloje esančių duomenų apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad tarp šalių yra kilęs turtinio pobūdžio ginčas dėl 41 623,20 Eur sumos. Pareikštų reikalavimų užtikrinimui kreditorė (apeliantė) UAB „Findana“ prašė taikyti skolininkės UAB „Svaras“ atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones – skolininkės turto areštą. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi kreditorės prašymo netenkino, motyvuodamas tuo, jog kreditorė neįrodė antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Iš kreditorės atskirojo skundo argumentų spręstina, kad yra kvestionuojami pirmosios instancijos teismo motyvai tik dėl grėsmės galbūt jai palankaus teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo, todėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą vertiną atskirojo skundo ribose ir toliau pasisako tik dėl teismo argumentų, susijusių su grėsmės galimai kreditorei palankaus teismo sprendimo įvykdymui egzistavimu (CPK 320, 338 straipsniai).

14.       Pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra ne vien tikėtinas ieškinio pagrįstumas (pirmoji sąlyga), bet ir realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas (antroji sąlyga). Apeliantė grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui iš esmės sieja su reikalavimo sumos skolininkei dydžiu, įrodinėdama, jog skolininkės finansinė padėtis yra bloga, dėl ko ji ateityje gali nebeturėti turto ir nepajėgti įvykdyti prisiimtų įsipareigojimu. Apeliantė taip pat teigia, kad skolininkė jau iki sutartiniuose santykiuose elgėsi nesąžiningai, kadangi nebeturi tokios apimties nekilnojamojo turto, kuriuo garantavo jai savo įsipareigojimų įvykdymą. Apeliantės įsitikinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina skolininkės sąmoningą siekį išvengti prisiimtų įsipareigojimų įvykdymo.

15.       Pažymėtina, kad pareiga pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą tenka jų imtis prašančiam asmeniui (CPK 178 straipsnis). Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia ieškovui pranašumo atsakovo (skolininko) atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo ieškovo valios. Nurodymas varžyti kito asmens teises, o taip pat deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės nesudaro pagrindo būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Teismo sprendimas imtis laikinųjų apsaugos priemonių turi būti pagrįstas ir tinkamai motyvuotas, nes formalus teisingumas nėra tas teisingumas, kurį teismai yra įpareigoti vykdyti.

16.               CPK nuostatos neįtvirtina pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik išanalizavus konkrečios situacijos faktines aplinkybes. Kiekvienu atveju vertinant aplinkybes, kuriomis šalis įrodinėja grėsmę teismo sprendimo įvykdymui bei nusprendžiant dėl jų pakankamumo išvadai, jog egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis, turi būti atsižvelgiama į paminėtų aplinkybių visumą, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms. Minėta, kad apeliantė, prašydama skolininkės atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones – skolininkės turto areštą, grėsmę galimai jai palankaus teismo sprendimo įvykdymui iš esmės įrodinėja sunkia jos finansine padėtimi ir jai pareikšto reikalavimo dydžiu.

17.               Pažymėtina, kad tokio itin asmens interesus varžančio procesinio instituto, kaip turto areštas, taikymas iki ginčo išnagrinėjimo iš esmės galimas tik išimtinais atvejais, t. y. tada, kai jo taikymo prašantis ieškovas pateikia įtikinamų argumentų ir konkrečių duomenų (įrodymų) apie atsakovo nesąžiningumą, jo elgesį, apie atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti ieškovo naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo. Sąžiningumo aspektu galėtų būti vertinami šalies veiksmai, atlikti iki bylos iškėlimo, ir atlikti jos nagrinėjimo metu, kitaip tariant, turi būti ne hipotetinė, o reali grėsmė, atsižvelgiant į šalies pateikiamus argumentus bei įrodymus, kuriais grindžiamas šios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos buvimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-550-330/2019; 2020 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-27-370/2020; 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-906-330/2020 ir kt.).

18.               Kitokio vertinimo šiuo konkrečiu atveju nesuponuoja ir apeliantės akcentuojamas skolininkės galimas finansinis nepajėgumas ateityje įvykdyti jai galimai palankų teismo sprendimą, siekiant per bylos nagrinėjimo laiką išlaikyti šalių turtinę padėti nepakitusią. Pažymėtina, kad neišgalėjimas ir nenorėjimas įvykdyti teismo sprendimą (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra visiškai skirtingos faktinės situacijos. Tik pastarosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir / ar piniginėmis lėšomis apribojimai, o tuo atveju, kai ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemia objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017.

19.               Pažymėtina ir tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė. Turto arešto institutas nėra skirtas turto ar piniginių lėšų sukaupimui, šios priemonės taip pat nėra skirtos atsakovo turto sudėties nustatymui, jo masės identifikavimui ar turto sukaupimui, kad iš jo būtų galima vėliau išieškoti teismo sprendimu priteistas lėšas. Šio instituto paskirtis kita – išsaugoti atsakovo turtą, kai esama duomenų apie galimai nesąžiningų veiksmų atlikimą, sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis byloje Nr. 2-27-407/2016; 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017).

20.       Taigi grėsmę, kaip vieną iš sąlygų laikinosios apsaugos priemonėms taikyti, patvirtinti gali tik duomenys apie galimą atsakovo nesąžiningumą ir / ar jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017; 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018). Šiame kontekste pažymėtina, kad civilinėje teisėje, išskyrus tiesiogiai įstatymuose aptartas išimtis, galioja asmens sąžiningumo prezumpcija, todėl nesąžiningumo, kaip grėsmę sprendimo įvykdymui patvirtinančios aplinkybės, įrodinėjimo pareiga tenka tai šaliai, kuri pareiškia teisme ieškinio reikalavimą ir prašo taikyti antrajai ginčo šaliai disponavimo turtu suvaržymus ar kitus ribojimus (CPK 12, 178 straipsniai), o ne tai šaliai, kuri norėtų tokių padarinių išvengti (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-113-464/2018; 2019 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-218-943/2019; 2020 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-283-464/2020).

21.       Taigi, nagrinėjamoje byloje būtent prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikusiai apeliantei ir teko pareiga įrodyti skolininkės nesąžiningumą kaip sąlygą jos prašomiems ribojimams (turto areštui) taikyti. Apie asmens (ne)sąžiningumą sprendžiama individualiai kiekvienoje konkrečioje byloje pagal toje byloje nustatytus faktus ir aplinkybes. Šiuo atveju, kaip minėta, apeliantė skolininkės nesąžiningumą iš esmės įrodinėja jos veiksmais, atliktais iki sutartinių santykių metu, t. y. skolininkei garantuojant įsiskolinimo apeliantei įvykdymą jai nuosavybės teise priklausančiais žemes sklypais, apeliantės teigimu, skolininkė nuslėpė aplinkybę, kad jai nuosavybės teise priklauso tik ½ dalis šių žemės sklypų, o vieną iš žemės sklypų, po ginčo paskolos sutarties sudarymo ir pinigų perdavimo, skolininkė perleido trečiajam asmeniui.

22.       Pažymėtina, kad šalys civiliniame procese yra lygios, ir vien ieškinio pateikimas, ieškovei nepateikus įrodymų, jog atsakovė vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka ar atliks ateityje veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, nesudaro pagrindo varžyti atsakovės teisių, taikant laikinąsias apsaugos priemones. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nepasisako dėl ginčo esmės ir dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, atitinkamai ir dėl ieškovės į bylą pateiktų procesinių dokumentų pagrįstumo, o sprendžia tik dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Aptariamu atveju apeliantės argumentai, susiję įsiskolinimo įvykdymo garantavimu skolininkei nuosavybės teise priklausančiais žemės sklypais, nesant byloje duomenų apie skolininkės turto masės bei jos vertės sumažėjimą (VĮ Registrų centro duomenys patvirtina, kad skolininkei nuosavybės teise priklauso trylika žemės sklypų (ar dalis jų), apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepagrindžia grėsmės galimai apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Tuo tarpu apeliantės įrodinėjamos aplinkybės, susijusios su skolininkės veiksmais, vengiant įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus, yra iš esmės ginčo dėl esmės įrodinėjimo dalykas, tačiau nepatvirtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės šiuo atveju. Apeliantės įrodinėjama aplinkybė, kad skolininkė nevykdo prisiimtų įsipareigojimų, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, suteikia jai pagrindą kreiptis į teismą ir savo teises ginti teismine tvarka, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones – skolininkės turto arešto.

23.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesant kitų duomenų ir įrodymų, kurie leistų spręsti egzistuojant teismo sprendimo neįvykdymo grėsmei, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo atveju netaikė laikinųjų apsaugos priemonių skolininkės atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju į bylą nėra pateikta nei įrodymų, kad skolininkė nuosavybės teise valdomą turtą ketina perleisti tretiesiems asmenims ir / ar jį apsunkinti, nei konkrečių duomenų apie skolininkės turto masės bei jo vertės pokyčius iki nagrinėjamos bylos pradėjimo arba ją pradėjus, t. y., kad skolininkė jau yra ėmusis veiksmų sumažinti jos turimo turto masę. Apeliantės procesiniuose dokumentuose taip pat nesama įtikinamų argumentų, kad skolininkė gali imtis su sąžiningu elgesiu nederančių veiksmų ir siekti sumažinti jai priklausančio turto masę arba jo vertę, taip mėgindama išvengti galimai atsirasiančios prievolės atsiskaityti su apeliante. Pažymėtina ir tai, kad prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetimas byloje neužkerta kelio apeliantei, pasikeitus aplinkybėms, pakartotinai kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

24.       Remiantis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis iš esmės yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis apeliantės atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliantės atskirasis skundas netenkinamas, o Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 9 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338-339 straipsniu, 

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas                                                                        Egidijus Tamašauskas