Byla Nr. 1S-157-879/2019

                                                                                    Teisminio proceso Nr. 1-89-1-00229-2014-9     

                                                                                    Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

                                         2.10.12; 2.14.4 

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 2019 m. rugpjūčio 20 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Daina Vaidachavičienė,

sekretoriaujant Audronai Jasiukėnienei,

dalyvaujant prokurorei Dovilei Maldeikienei,

asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė R. B. atstovui - gynėjui advokatui Antanui Cemnolonskui,

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjo R. B. skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. liepos 18 d. nutarties, kuria R. B. pratęsta priverčiamoji medicinos priemonė – priverstinis stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis (duomenys neskelbtini) ligoninėje.

Teismas 

n u s t a t ė :        

1. Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartimi R. B., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnyje esant nepakaltinamumo būsenoje, buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos įstaigoje – (duomenys neskelbtini) ligoninėje.

2. 2019 m. liepos 18 d. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų nutartimi patenkintas (duomenys neskelbtini) ligoninės teikimas ir R. B. pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės - stacionarinio stebėjimo ir gydymo bendrojo stebėjimo sąlygomis (duomenys neskelbtini) ligoninėje taikymas.

3. R. B. skundu prašo 2019 m. liepos 18 d.  Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų nutartimi pratęstą jo atžvilgiu taikomą priverčiamąją medicinos priemonę pakeisti į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Apeliantas nurodo, kad jokio nusikaltimo nėra padaręs ir nesupranta, kodėl yra priverstinai gydomas, kadangi serga tik epilepsija. R. B. taip pat pažymi, kad ligoninėje laikosi nustatyto režimo, su niekuo nesipyksta, geria vaistus, nors abejoja poreikiu juos vartoti, išskyrus medikamentus nuo epilepsijos. Apeliantas skunde reiškia norą gyventi savo namuose ir yra įsitikinęs, kad gali pats savimi pasirūpinti be artimųjų pagalbos ir gyventi savarankiškai, todėl atsisako vykti gyventi į globos namus. Būdamas namuose, sutiktų gerti gydytojo paskirtus vaistus tik nuo epilepsijos, nes mano, jog jokių kitų vaistų jam nereikia.

4. R. B. gynėjas skundą prašo tenkinti išdėstytais motyvais bei panaikinus skundžiamą Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų nutartį jo ginamajam taikyti priverčiamąją medicinos priemonę - stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.  

5. Prokuroras prašo skundą atmesti.

6. Skundas atmestinas.

7. Išnagrinėjęs skundą, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. liepos 18 d. nutartimi R. B. pagrįstai pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo ir gydymo bendro stebėjimo sąlygomis (duomenys neskelbtini) ligoninėje taikymas, tenkinti skundą nėra pagrindo.        

8. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: 1) asmens psichinė sveikata, 2) su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.

9. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, įvertinęs R. B. psichinę sveikatą bei su ja susijusį jo socialinį pavojingumą, pagrįstai ir motyvuotai pratęsė šiuo metu jam taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis. Iš Komisijos dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pratęsimo medicininės apžiūros išvados matyti, kad R. B. diagnozuotas organinis kliedesinis (panašus į šizofreniją) sutrikimas, dėl kurio jis negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Iš išvados aprašomosios dalies matyti, kad R. B. dar 1978 metais Utenos psichiatrinėje ligoninėje diagnozuota oligofrenija, vidutinio laipsnio debilumas. Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartimi nustatyta, kad R. B., būdamas nepakaltinamumo būsenoje, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekantiems valstybės tarnautojams. Ta pačia nutartimi R. B. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė. Tai rodo, kad R. B. yra sunkiai prognozuojamas ir linkęs smurtauti.

10. Bylos duomenimis R. B. sveikata nėra pagerėjusi tiek, kad galima būtų nutraukti gydymą arba keisti stacionarinį stebėjimą į ambulatorinį. 2014 m. rugpjūčio 14 – 22 d.  Utenos ekspertiniame skyriuje R. B. diagnozavus aukščiau nurodytą susirgimą nuo 2014 m. spalio 24 d. jam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė - stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis (duomenys neskelbtini) ligoninėje, kuris Rokiškio rajono apylinkės teismo buvo tęsiamas nuo 2015 m. gegužės 5 d. net aštuonis kartus. Nors komisijos išvadoje nurodyta, kad R. B. elgesys stebimu laikotarpiu formaliai teisingas – be konfliktų, agresijos, dienotvarkės pažeidimų, tačiau Komisija rekomenduoja tęsti priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis, nes R. B. psichinė būsena išlieka be esminio pasikeitimo - mąstymas paralogiškas, nenuoseklus iki padriko, ligonis išsako didybės pervertinimo, ypatingos reikšmės kliedėjimus, laiko save sveiku, yra egocentriškas, priešiškas ir piktas dėl jo atžvilgiu taikomo priverstinio gydymo, atsisako vykti į socialinės globos namus, neturi socialinių ryšių.

11. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Komisijos išvadą, kitus byloje esančius duomenis, R. B. skundo argumentus, susipažinęs su skundžiamos nutarties motyvais, daro išvadą, kad R. B. psichinė sveikata išlieka nepakitusi, todėl išlieka ir asmens socialinis pavojingumas. Galimybė užtikrinti R. B. reikalingos priverčiamosios medicinos priemonės taikymą šiuo metu galima tik stacionare, nes jam dėl jo ligos pobūdžio turi būti tęsiamas gydymas vaistais, kuris negalėtų būti užtikrinamas ambulatorinio stebėjimo sąlygomis pagal jo gyvenamąją vietą. R. B. jokių socialinių ryšių ir artimų šeimos narių, kurie juo nuolat rūpintųsi, neturi, bei ateityje, pagerėjus sveikatos būklei, galėtų gyventi tik socialinės globos namuose. Pasikeitus aplinkybėms ar pagerėjus R. B. sveikatai jam taikant intensyvų gydymą, įstatymas suteikia galimybę bet kada, tačiau ne rečiau kaip kas šešis mėnesius, spręsti klausimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės keitimo ar naikinimo (BPK 405 straipsnio 2 dalis).

12. Remdamasis išdėstytais motyvais teismas konstatuoja, kad Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. liepos 18 d. nutartis, kuria R. B. pratęstas stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, yra pagrįsta ir teisėta, todėl naikinti ją skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 

n u t a r i a :

atmesti R. B. skundą ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. liepos 18 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.

Teisėja                                                        Daina Vaidachavičienė