Administracinė byla Nr. I-923-561/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01390-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 28; 59; 74

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 11 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolitos Rasiukevičienės ir Mildos Vainienės, dalyvaujant atsakovės atstovui Leonardui Urbanovičiui (Leonard Urbanovič), viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Vandens parkas“ skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, dėl leidimo dalies panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,                    

n u s t a t ė:

Pareiškėja UAB „Vandens parkas“ (toliau – ir pareiškėja, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Energetikos ministerija, Ministerija) 2013-03-29 išduoto leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1575 dalį, kurioje nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 2) įpareigoti Energetikos ministeriją 2013-03-29 leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-1575 nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 3) priteisti pareiškėjai iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Energetikos ministerijos, 4073,41 Lt turtinei žalai atlyginti.

Paaiškino, kad Bendrovė 2012-10-04 gavo Energetikos ministerijos išduotą leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-2319 (toliau – ir Leidimas plėsti), pastatant ir įrengiant saulės elektrinę, kurios instaliuota galia – 0,03 MW, projektinė metinė elektros energijos gamyba – 32400 kWh. Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos 2013-03-06 patvirtino, kad elektrinė sumontuota, išbandyta ir atitinka norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį. Energetikos ministerija 2013-03-29 pareiškėjai išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1575 (toliau – ir Leidimas gaminti) elektrinėje, kurios tipas – saulės elektrinė, įrengtoji galia – 0,02989 MW. Leidime gaminti pažymėta, kad jis yra išduotas Leidimo plėsti pagrindu. Be to, šio leidimo dalyje „Leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygos“ yra nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka. Pareiškėja Leidimą plėsti gavo 2012 m., vadovaujantis tuometinės 2012-06-21 redakcijos Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Įstatymas), galiojusios nuo 2012-07-01 iki 2013-02-01, nuostatomis. Pagrindines investicijas į saulės elektrinę Bendrovė atliko ir plėtros darbus vykdė galiojant Įstatymo 2012-06-21 redakcijai. Leidimas gaminti buvo išduotas 2013-03-29, t. y. po Įstatymo 2013-01-17 redakcijos įsigaliojimo 2013-02-01.

Įstatymo 2012-06-21 redakcijos 20 str. 11 dalis nustatė, kad Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis visa elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, naudojančiose atsinaujinančius energijos išteklius, privalomai superkama už nustatytą fiksuotą tarifą. Pagal Įstatymo 2012-06-21 redakcijos 20 str. 4 dalies nuostatas, fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, kiekvieniems kalendoriniams metams nustatė Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir Komisija). Pagal Įstatymo 2012-06-21 redakcijos 20 str. 12 dalį, atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti paramos schemą sudarančių skatinimo priemonių, nurodytų Įstatymo 3 str. 2 dalyje, tame tarpe fiksuoto tarifo, taikymo tvarką ir sąlygas nustato Vyriausybė.

Nurodė, kad Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2012-07-04 nutarimu Nr. 827 (toliau – Aprašas), 6.1 punktas nustato, kad elektros energijos gamintojams, naudojantiems atsinaujinančius energijos išteklius, Įstatymo ir Aprašo nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas fiksuotas tarifas, kurį elektros energijos gamintojui ar gamintojų grupei nustato Komisija. Pagal Aprašo 8.2 punkto nuostatas, šis Komisijos nustatytas fiksuotas tarifas taikomas elektros energijos gamintojams, kuriems leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas nuo 2011-05-24, kai elektrinių planuojama įrengti galia ne didesnė kaip 30 kW. Aprašo 9 punkte nustatyta, kad Aprašo 8.2 punkte nurodytiems elektros energijos gamintojams taikomi leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo dieną galiojantys Komisijos nustatyti fiksuoti tarifai. Aprašo 14.1 punkte taip pat nustatyta, kad elektros energija superkama atitinkamam elektros energijos gamintojui ar jų grupei taikomais Komisijos nustatytais fiksuotais tarifais.

Įstatymo 2012-06-21 redakcijos 20 str. 7 dalyje buvo nustatyta, kad Komisijos teisė ir pareiga kiekvienais metais peržiūrėti fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams. Šioje normoje taip pat buvo aiškiai nurodyta, kad peržiūrėti fiksuoti tarifai taikomi tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Įstatymo 2012-06-21 redakcijoje buvo įtvirtintas toks teisinis reglamentavimas, pagal kurį fiksuoto tarifo nustatymas buvo siejamas su leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo momentu. 2012 m. elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, galiojo 1,44 Lt/kWh fiksuotas tarifas, nustatytas Komisijos 2012-02-06 nutarimu Nr. O3-23.

Nuo 2013-02-01 įsigaliojusios Įstatymo 2013-01-17 redakcijos 20 str. 6 dalyje nustatyta, kad Komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį peržiūri fiksuoto tarifo didžiausius galimus dydžius, kurie yra taikomi tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Pagal aktualią Įstatymo redakciją fiksuoto tarifo nustatytas yra siejamas nebe su leidimo plėsti išdavimo momentu, bet su leidimo gaminti išdavimo momentu. Asmenims, iki 2012-12-31 pateikusiems prašymus išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybą ir iki 2012-01-31 negavusiems leidimo gaminti elektros energiją, yra taikoma Įstatymo 2013-01-17 redakcijos 20 straipsnio dalis, kai elektros energija iš gamintojo superkama 12 metų laikotarpiu tarifu, kuris galios leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną. Nuo 2013-01-01 iki 2013-04-01 elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia ne daugiau 30 kW, galiojo Komisijos 2012-09-28 nutarimu Nr. O3-282 nustatytas fiksuotas tarifas – 1,25 Lt/kWh.

Pabrėžė, kad pareiškėjai išduotame Leidime gaminti yra nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Nors Leidimą plėsti Bendrovė gavo 2012-10-04, t. y. galiojant Įstatymo 2012-06-21 redakcijai, ir pagrįstai tikėjosi, kad jai 12 metų laikotarpiui nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos bus taikomas 2012 m. galiojęs 1,44 Lt/kWh fiksuotas tarifas, tačiau faktiškai pareiškėjai bus taikomas 1,25 Lt/kWh fiksuotas tarifas, galiojęs Leidimo gaminti išdavimo metu. Tiesiogiai taikant Įstatymo 2013-01-17 redakciją ir pareiškėjai nustatant Leidimo gaminti išdavimo dieną galiojantį tarifą įstatymas yra taikomas atgal, pakeičiant Įstatymo 2012-06-21 redakcijoje nustatytą reguliavimą. Pareiškėjai taikomas fiksuotas tarifas yra sumažinamas 0,19 Lt/kWh.

Bendrovės įsitikinimu, Energetikos ministerija, išduodama Leidimą gaminti, privalėjo užtikrinti, jog jame būtų nustatytas Leidimo plėtrai išdavimo dieną galiojęs tarifas. Priešingu atveju, yra pažeidžiami teisės aktai ir pareiškėjos teisėti lūkesčiai bei interesai.

Pareiškėjos vertinimu, Įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatos galėjo būti pradėtos taikyti tik nuo 2013-02-01 ir negalėjo būti taikomos jokiems santykiams, susiklosčiusiems iki 2013-02-01. Energetikos ministerija, išduodama Leidimą gaminti ginčijamoje dalyje, neteisėtai jau susiklosčiusiems administraciniams teisiniams santykiams pritaikė Įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatas ir taip pažeidė konstitucinį lex retro non agit principą. Ginčijama Leidimo gaminti dalis taip pat pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo bei sąžiningumo principus.

Pareiškėjai gavus Leidimą plėsti, su kurio išdavimo momentu pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą buvo siejamas elektros energijos supirkimo tarifo nustatymas, jai buvo sukurtas teisėtas lūkestis, jog, išpildžius nustatytas sąlygas, visą 12 metų laikotarpį bus taikomas tas pats tarifas. Būtent šis teisėtas lūkestis didžiąja dalimi ir suponavo pareiškėjos apsisprendimą įgyvendinti projektą ir atlikti didelės vertės investicijas. Tik žinodamas garantuotą elektros energijos supirkimo tarifą, asmuo gali vertinti savo būsimas investicijas, rengti verslo planą, kreiptis į finansų institucijas dėl energetikos projekto finansavimo ir kt. Energetikos ministerijos Bendrovei išduotas Leidimas gaminti, pagal kurį energijos supirkimo tarifas buvo fiksuojamas Leidimo gaminti išdavimo dieną, lėmė tiek teisėtų lūkesčių, tiek teisinio tikrumo bei teisinio saugumo principų pažeidimą. Energetikos ministerija, išduodama pareiškėjai Leidimą gaminti, pagal kurį energijos supirkimo tarifas buvo fiksuojamas Leidimo gaminti išdavimo dieną, akivaizdžiai elgėsi nesąžiningai.

Pareiškėja taip pat paaiškino, jog patiria žalą negautų pajamų forma, kurią sudaro elektros energijos supirkimo tarifų skirtumas tarp Leidimo plėtrai ir Leidimo gaminti išdavimo momentu galiojusių tarifų, t. y. 0,19 Lt/kWh už kiekvieną saulės jėgainėje pagamintą ir visuomeniniam tiekėjui AB „Lesto“ parduotą elektros energijos kilovatvalandę. Pažymėjo, kad iki 2013-11-30 pareiškėja savo saulės elektrinėje yra pagaminusi ir pardavusi 21439 kWh elektros energijos, kas sudaro 4073,41 Lt žalą negautų pajamų forma (21439x0,19), laikotarpiu nuo skundžiamo akto priėmimo dienos iki skundo pateikimo dienos.

Pareiškėja taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant ištirti Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 6 straipsnio nuostatos „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“ ta apimtimi, kuria ji taikoma ir tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, atitikimą Konstitucijos 7 str. 2 daliai, 70 str. 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas nedalyvavo.

Atsakovė atsiliepime į pareiškėjos skundą su skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos skundą atmesti, nurodydama, kad Leidime gaminti nurodomos leidimu reglamentuojamos tokios sąlygos – vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių, patvirtintų Ūkio ministro 2001-12-18 įsakymu Nr. 380 (toliau  – Taisyklės), VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis taip pat buvo nurodoma ir iki Įstatymo 2013-01-17 pakeitimų įsigaliojimo dienos pareiškėjai išduotame Leidime plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą. Pastebėjo, kad pareiškėja, atsižvelgdama į Įstatymo (redakcija iki 2013-02-01) 20 str. 7 dalį, neginčijo Leidimo plėsti dalies, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Atsakovė atkreipė dėmesį, kad skundžiama Leidimo gaminti veiklos sąlyga yra kaip bendra teisinė nuostata ir yra įtraukta į visus iki Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo Energetikos ministerijos išduotus Leidimus gaminti elektros energiją. Pabrėžė, jog Energetikos ministerija nėra įgaliota priimti sprendimą taikyti arba netaikyti vieną ar kitą elektros energijos supirkimo tarifą, nėra įgaliota Leidime gaminti elektros energiją nustatyti veiklos sąlygas, galinčias daryti įtaką pareiškėjos taikytinam elektros energijos supirkimo tarifui. Energetikos ministerijos nuomone, pareiškėjos prašymas panaikinti Leidimo gaminti elektros energiją dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, pripažintinas kaip nesukeliantis teisinių pasekmių.

Atsakovė taip pat pažymėjo, kad Energetikos ministerijai viršijus savo kompetenciją bei atlikus kitokius veiksmus negu imperatyviai reikalauja Įstatymas, būtų pažeisti bendrieji viešojoje teisėje veikiantys teisinio reglamentavimo principai.

Atsakydama į pareiškėjos argumentą dėl žalos, pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, Energetikos ministerija, priimdama sprendimą dėl Leidimo gaminti išdavimo, veikė savo kompetencijos ribose. Darė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti jų neteisėtų veiksmų ar neveikimo pareiškėjos atžvilgiu. Nesant neteisėtų veiksmų, negali kilti civilinė atsakomybė.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas palaike atsiliepime į pareiškėjos skundą pateiktus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjai 2013-03-29 leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1575 nustatytų veiklos sąlygų teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad 2012-10-04 atsakovė pareiškėjai išdavė leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-2319 (b. l. 36). Leidimu pareiškėjai suteikta teisė vykdyti veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Nurodyta, kad elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją; elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Leidimu reglamentuojamos veiklos pagrindiniai techniniai duomenys: elektrinės pavadinimas – UAB „Vandens parkas“ fotovoltinė saulės elektrinė, 0,03 MW instaliuota galia, 32400 kWh projektinė metinė elektros energijos gamyba.

Pareiškėja 2013-03-01 pateikė atsakovei prašymą gaminti elektros energiją (b. l. 92).

2013-03-06 Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos išdavė pažymą, patvirtinančią, kad pareiškėjos saulės elektrinė yra sumontuota, išbandyta ir atitinkanti projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį (b. l. 37).

2013-03-29 pareiškėjai išduotas leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-1575, kuriuo reguliuojamos veiklos sąlygos – vykdyti veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Leidime nurodyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Leidimu reguliuojamos veiklos pagrindiniais techniniai duomenys – elektrinės pavadinimas UAB „Vandens parkas“ fotovoltinė saulės elektrinė, saulės elektrinės įrengtoji galia – 0,02989 MW (b. l. 21).

Pareiškėja savo teisių ir interesų galimą pažeidimą sieja su pasikeitusiu saulės energetikos skatinimo teisiniu reglamentavimu. Skunde pažymėjo, kad gavus leidimą plėtrai, su kurio išdavimo momentu pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą buvo siejamas elektros energijos supirkimo tarifo nustatymas, pareiškėjai buvo sukurtas teisėtas lūkestis, jog, išpildžius nustatytas sąlygas (pastačius elektrinę ir gavus Leidimą), visą 12 metų laikotarpį bus taikomas tas pats tarifas.

Nuo 2013-02-01 įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas. Iki 2013-02-01galiojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo šiam subjektui diena (2011-05-12 Įstatymo 20 str. 7 dalies redakcija). Būtent galiojant tokiam reguliavimui pareiškėjai buvo išduotas Leidimas plėsti. Tuo tarpu nuo 2013-02-01 įsigaliojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą susiejo su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo šiam subjektui diena (2013-01-17 Įstatymo 20 str. 6 dalies redakcija). Taigi, pareiškėja prašymą gauti leidimą plėtoti elektros energijos gavybą pateikė galiojant vienoms teisinėms nuostatoms, o Leidimą gaminti gavo jau galiojant naujajam teisiniam reglamentavimui.

Įstatymų leidėjas ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui, jokių išimčių dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo neįtvirtino, taigi, naujasis fiksuoto tarifo nustatymo momentas buvo taikomas net ir tiems ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo iki 2013-02-01.

Pažymėtina, kad valstybė privalo siekti ne atskirų asmenų  gerovės, o būtent bendros tautos  gerovės, t. y. valstybė turi teisę įstatymu ginti vartotoją, kaip silpnesniąją sandorio šalį. Be to, atsinaujinančių energijos išteklių skatinimo priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į ekonominio pagrįstumo, mažiausių sąnaudų ir poveikio elektros energijos kainai galutiniams vartotojams kriterijus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (2005-05-13, 2006-09-21 nutarimai). Viešasis interesas yra dinamiškas, kintantis (2005-07-08,  2007-05-15 nutarimai), dėl to valstybė gali, o tam tikrais atvejais ir turi, keisti (plėsti, siaurinti arba kitaip koreguoti) ūkinės veiklos reguliavimą.

Pagal Įstatymo 13 str. 3 d. 2 punktą (redakcija, galiojusi iki 2013-02-01), buvo nustatyta, kad saulės šviesos energijos elektrinių, prijungtų prie elektros tinklų, įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neįskaitant mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW. Pasiekus 10 MW saulės šviesos energijos elektrinių įrengtąją galią, Vyriausybė parengia ir patvirtina tolesnės saulės šviesos energijos elektrinių plėtros tvarkos aprašą. Įstatymo 20 straipsnio redakcijoje, galiojusioje iki 2013-02-01, buvo nustatyta, kad elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių yra viešuosius interesus atitinkanti paslauga. <...> Elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, pagaminta elektros energija superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis (1 dalis); fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausią galimą dydį aukcionuose dalyvaujantiems gamintojams kiekvieniems kalendoriniams metams, atsižvelgdama į šiame įstatyme nustatytus fiksuotų tarifų nustatymo principus, nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (4 dalis); Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra peržiūrimi, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos (7 dalis); numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos (8 dalis).

Pagal nuo 2013-02-01 įsigaliojusio Įstatymo 13 str. 3 d. 2 punktą nustatyta, kad saulės šviesos energijos elektrinių, prijungtų prie elektros tinklų, įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neįskaitant mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, kurioms leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduoti pagal prašymus, pateiktus iki 2012-12-31. Pasiekus 10 MW saulės šviesos energijos elektrinių įrengtąją galią, Vyriausybė parengia ir patvirtina tolesnės saulės šviesos energijos elektrinių plėtros tvarkos aprašą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos įsipareigojimus dėl aplinkos taršos mažinimo, energijos tiekimo saugumo ir patikimumo užtikrinimo bei vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos reikalavimus. Įstatymo 20 str. 6 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2013-02-01) nustatyta, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos; numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos (7 dalis).

Nagrinėjamu atveju susidarė tokia situacija, kad pareiškėjai leidimas plėtoti elektros gamybos pajėgumus buvo išduotas remiantis teisiniu reglamentavimu, galiojusiu iki 2013-02-01, o leidimas gaminti elektros energiją – pagal pakeistą saulės energetikos reglamentavimą, galiojantį nuo 2013-02-01. Taigi, įsigaliojus Įstatymo pataisoms, nuo 2013-02-01 skatinimo kvotų paskirstymas buvo sustabdytas.

Atsižvelgus į faktines bylos aplinkybes, jog dėl leidimo gaminti elektros energiją pareiškėja kreipėsi 2013-03-01, šis leidimas jai buvo išduotas 2013-03-29, todėl atsakovė pagrįstai vadovavosi leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu galiojusiomis įstatyminėmis nuostatomis ir Leidime nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007-11-29 nutarime konstatavo, kad su konstituciniu teisinės valstybės principu yra susijęs principas lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius. Tokiu reguliavimu, kuriuo teisės normos galėtų būti pakeistos, kai reguliuojami santykiai jau yra baigti, būtų sudarytos prielaidos paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą. Taigi, remiantis aukščiau minėtu teisiniu reglamentavimu, atsakovė neturėjo pagrindo leidime įtvirtinti nuostatos, kad elektros energijos supirkimui turi būti taikomi tarifai pagal leidimo plėtoti elektros energiją išdavimo datą, t. y. atsakovė neturėjo įstatyminio pagrindo vadovautis teisinio santykio atsiradimo metu negaliojusiomis teisės normomis. Šis teisės aktų aiškinimas nepažeidžia bendrojo teisės principo – įstatymas atgal negalioja (lex retro non agit), nes su Leidimo gavimo procesu susiję teisiniai santykiai iki 2013-02-01 nebuvo susiformavę, todėl negalima tvirtinti, kad nauju teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius. Jokių išimčių tiems gamintojams, kurie leidimus plėsti elektros energiją gavo galiojant ankstesniam teisiniam reglamentavimui, teisės aktai nenustato. Teismo vertinimu, pagal Konstituciją Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, ir Vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką (pagal savo kompetenciją) ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą. Seimas, turi diskreciją imtis būtinų priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą, kad būtų išvengta elektros energijos kainų didėjimo. Po Įstatymo įsigaliojimo atsinaujinančios energetikos plėtra tapo nedarni, prasidėjo platus saulės šviesos energijos elektrinių vystymas, kurios akivaizdžiai didina elektros energijos kainą vartotojams. Energetikos ministerijai buvo pateikti tūkstančiai prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus statant ne didesnės kaip 30 kW galios elektrines.

Teismas nesutinka su pareiškėjos pateiktais argumentais, kad jos teisėti lūkesčiai pažeisti, kadangi atliko didelės vertės investicijas tikėdamasi, kad pastačius elektrinę ir gavus leidimą gaminti, visą 12 metų laikotarpį bus taikomas tas pats tarifas.

Pažymėtina, kad verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiam verslininkui, tačiau vartotojas (elektros energijos) turi būti ginamas įstatymo papildomai, nes pastarasis yra silpnesnioji sandorio šalis. Įstatymo nuostatų pakeitimais įstatymų leidėjas siekė užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Iš Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo aiškinamojo rašto matyti, kad nuo 2011-05-24 elektrinėms iki 30 kW buvo išduoti 5199 leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, kurių suminė įrengtoji galia buvo lygi 151 MW. Suminei saulės elektrinių galiai pasiekus 10 MW, elektros energijos tarifas vartotojams padidėtų 0,12 ct / kWh, pasiekus 100 MW – jis padidėtų iki 1,2 ct / kWh, pasiekus 200 MW – siektų net 2,4 ct / kWh ir t. t.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-12-23 nutartyje byloje Nr. A143-2834/2013, kurioje pateiktas nagrinėjamai bylai aktualus taikytinų teisės normų aiškinimas, konstatavo, kad Įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir, kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Taigi, įstatymų leidėjas, gindamas silpnesnę sandorio šalį, šiuo atveju elektros energijos vartotoją, pakeitė Įstatymo nuostatas. Pareiškėjas, pasirinkęs tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat ir elektros energijos kainų pasikeitimus. Teismas su pareiškėjo argumentais dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo nesutinka. Pareiškėjas jau gavęs šį leidimą negalėjo pagrįstai tikėtis, kad turėdamas leidimą gaminti elektros energiją elektrinėje pagaminta elektros energija galės prekiauti teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Tuo remdamasis teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo.

Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjos pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio ji siekė įgydama leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi, nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjos, remiantis iki 2013-02-01 galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad Energetikos ministerijos 2013-03-29 leidimas Nr. LG-1575 ginčijamoje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis jo išdavimo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, pagrįstas teisės aktais, todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti pareiškėjos skunde išdėstytais argumentais, o taip pat nėra pagrindo įpareigoti Energetikos ministeriją 2013-03-29 leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-1575 nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Pareiškėja taip pat prašė priteisti jai 4073,41 Lt turtinę žalą, kuri, anot pareiškėjos, pasireiškė kaip pajamos, negautos dėl naujos redakcijos Įstatymo taikymo jos atžvilgiu, laikotarpiu nuo skundžiamo akto priėmimo dienos iki skundo teismui pateikimo dienos.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjos nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Šios sąlygos savo pobūdžiu yra kumuliatyvios (egzistuojančios kartu), todėl nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Ginčijamą 2013-03-29 leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1575 Energetikos ministerija priėmė remdamasi jo išdavimo metu galiojančia Įstatymo redakcija, veikė savo kompetencijos ribose, todėl, šiuo atveju, nėra pagrindo konstatuoti jos neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjos atžvilgiu. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų, negali kilti civilinė atsakomybė. Be to, pareiškėjai skatinimo sistemos priemonių taikymas nebuvo visiškai panaikintas, fiksuotas tarifas taikomas dvylikos metų laikotarpiui (Įstatymo 20 str. 6, 7 dalys). Iš byloje esančių duomenų negalima teigti, kad pareiškėjos veikla apskritai tapo nuostolinga. Tuo remdamasis, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus dėl turtinės žalos atlyginimo ir plačiau dėl jų nepasisako.

Pareiškėja pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant ištirti, ar Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 6 straipsnio nuostatos „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“ ta apimtimi, kuria ji taikoma ir tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, atitinka Konstitucijos 7 str. 2 daliai, 70 str. 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Prašymas grindžiamas tuo, kad pareiškėjos atžvilgiu jos padėtį bloginantis įstatymas buvo pritaikytas atgal.

Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 2 dalis nustato, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Teismui nekyla abejonių dėl Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (Žin., 2013, Nr. 12-560) 6 straipsnio konstitucingumo, todėl netenkintinas pareiškėjos prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjos UAB „Vandens parkas“ skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėja taip pat pareiškė prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Netenkinus pareiškėjos skundo, bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85?87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 127 straipsniu, teismas

n u s p r e n d ė:

Pareiškėjos UAB „Vandens parkas“ skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai                                                        Arūnas Kaminskas

                                                                      Jolita Rasiukevičienė

                                                                      Milda Vainienė