Bylos Nr. 1A-603/2014

  Teisminio proceso Nr. 1-30-1-01040-2004-6

          Bylos kategorija 1.1.7.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 22 d.

Vilnius

  Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teisėjų: Rūtos Mickevičienės, Elenos Vainienės,                                  

sekretoriaujant Martynai Paušaitei,               

dalyvaujant prokurorei Onai Rojutei,        

gynėjui advokatui Mindaugui Kepeniui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro Egidijaus Kerio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 26 d. nuosprendžio, kuriuo M. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 147 straipsnį (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir nuteistas vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 641 straipsniu, paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu trečdaliu, iki vienerių metų laisvės atėmimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Lietuvos apeliacinio teismo 2003 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi, ir M. N. paskirta galutinė subendrinta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, kuri paskirta atlikti pataisos namuose.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

M. N. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe ir turėdamas tikslą gauti turtinės naudos, pardavė asmenį, o būtent: iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe su Ž. S. (kuris nuteistas Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžiu), turėdamas tikslą gauti turtinės naudos, 2003 metų lapkričio mėnesio pabaigoje, tiksli data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, bute adresu (duomenys neskelbtini), Telšiai, už 150 eurų V. R. pardavė I. V. išvežimui į užsienį dirbti prostitute.

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo nuosprendį ir M. N. pagal Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnį paskirti dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Apeliantas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė M. N. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes bei teisingai jas kvalifikavo, tačiau, skirdamas jam bausmę, neįvertino visų šio klausimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino tos aplinkybės, kad M. N. beveik dešimt metų slapstėsi nuo teisėsaugos institucijų pareigūnų siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už šią nusikalstamą veiką. Toks elgesys, anot apelianto, paneigia apygardos teismo išvadą, kad M. N. nuoširdžiai gailisi dėl savo nusikalstamų veiksmų, o jo prisipažinimas dėl nusikalstamos veikos tėra siekis išvengti ar sušvelninti gresiančią baudžiamąją atsakomybę. Mažesnio nuteistojo pavojingumo nerodo ir tai, kad jis neturi administracinių nuobaudų. Prokuroro teigimu, jis, besislapstydamas nuo teisėsaugos institucijų pareigūnų, ir negalėjo būti nubaustas administracine tvarka. Apeliantas nesutinka ir su ta pirmosios instancijos teismo išvada, kad M. N. vaidmuo bendrininkų grupės veikloje buvo antraeilis – priešingai, jis veikė tiesiogine tyčia, dėl savanaudiškų paskatų, aktyviai ieškojo, kas galėtų išgabenti I. V. į užsienį verstis prostitucija.

Nuteistojo M. N. gynėjas advokatas M. Kepenis atsikirtime į apeliacinį skundą nurodo, kad Šiaulių apygardos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o prokuroro apeliacinio skundo argumentai atmestini. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, atsižvelgė į Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus ir pagrįstai M. N. pagal Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnį paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį nustatė artimą minimaliam sankcijoje numatytos bausmės dydžiui.

Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą patenkinti, nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniame skunde nekeliamas klausimas dėl nuteistojo kaltės ir dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo, Šiaulių apygardos teismo nuosprendis ginčijamas tik dėl M. N. paskirtos bausmės ir baudžiamojo įstatymo taikymo, t. y. dėl Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo. Skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu M. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnį (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir nuteistas laisvės atėmimo bausme vieneriems metams ir šešiems mėnesiams; pritaikius Lietuvos Respublikos BK 641 straipsnį, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu, iki vienerių metų laisvės atėmimo bausmės.

Parinkdamas konkrečią bausmės rūšį, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, kuri atitinka Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal Lietuvos Respublikos BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis Lietuvos Respublikos BK bendrosios dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes, M. N. paskyrė bausmę, artimesnę Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio sankcijoje įtvirtintos bausmės minimaliai ribai. Prokuroras, apeliaciniame skunde nesutikdamas su paskirtos bausmės dydžiu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai M. N. atžvilgiu pripažino atsakomybę lengvinančią aplinkybę – tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Apeliacinės instancijos teismas tokius skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-94/2010, 2K-579/2010, 2K-106/2011 ir kt.). Iš bylos duomenų nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas dėl šioje byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos buvo pradėtas 2004 m. kovo 10 d. (t. 1, b. l. 1). M. N. įtariamojo procesinį statusą įgijo 2004 m. gegužės 19 d.; tą pačią dieną jis buvo apklaustas. Šios apklausos metu jis visiškai pripažino savo kaltę ir davė išsamius parodymus apie savo bei savo bendrininkų veiksmus. Tokius pačius parodymus jis pakartojo ir apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 1, b. l. 80-82; 85-86). M. N. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai, jam pasislėpus nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei teismo, buvo panaudoti priimant apkaltinamąjį Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį M. N. bendrininkų – Ž. S. ir V. R. – atžvilgiu (t. 1, b. l. 68). Nagrinėjant baudžiamąją bylą M. N. atžvilgiu, jis pirmosios instancijos teisme visiškai patvirtino savo ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus ir savo kaltę pilnai pripažino, todėl pirmosios instancijos teisme įrodymų tyrimas buvo sutrumpintas (t. 2, b. l. 27). Prokuroro apeliaciniame skunde minima aplinkybė, jog M. N. po nusikalstamos veikos padarymo ilgą laiką slapstėsi, vengė teisėsaugos institucijų pareigūnų, negali būti pakankamas pagrindas paneigti Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės taikymo. Šiuo atveju svarbu atsižvelgti į tai, kad tiek iš karto po ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tiek nagrinėjant šią baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme M. N. davė išsamius parodymus ne tik apie savo, bet ir apie savo bendrininkų neteisėtus veiksmus; tokie jo parodymai neabejotinai prisidėjo prie tiesos nustatymo šioje byloje; M. N. gailisi dėl savo nusikalstamo poelgio, jį vertina kritiškai, per dešimt metų, kurie praėjo po ikiteisminio tyrimo pradėjimo iki skundžiamo teismo nuosprendžio priėmimo, M. N. jokių naujų teisei priešingų veikų nepadarė. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismui leido pagrįstai pripažinti M. N. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir pats apeliantas pirmosios instancijos teisme, baigiamųjų kalbų metu, prašė pripažinti šią aplinkybę lengvinančia M. N. atsakomybę.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ir kitos šioje byloje nustatytos bausmės individualizavimui reikšmingos aplinkybės neduoda pagrindo išvadai, kad M. N. paskirta akivaizdžiai per švelni laisvės atėmimo bausmė. Iš skundžiamo teismo nuosprendžio matyti, kad jį priėmęs teismas atsižvelgė į M. N. asmenybę apibūdinančias aplinkybes, taip pat jo padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį – nors padarytas sunkus, baigtas, tyčinis nusikaltimas, tačiau jis nesukėlė itin sunkių padarinių; jo padarymą iš dalies paskatino ir palengvino pačios nukentėjusiosios elgesys (ji, žinodama, kad užsienio valstybėje dirbs prostitute, išreiškė pageidavimą ten vykti ir nesipriešino nei pardavimui, nei vežimui į užsienį; (tai konstatuota ir Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. sausio 18 d. nuosprendyje (t. 1, b. l. 75-78)). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad M. N. vaidmuo bendrininkų grupės veikloje nebuvo itin aktyvus – kaip nustatyta apygardos teismo nuosprendyje, jis, susitaręs su V. R., pardavė jai nukentėjusiąją I. V., žinodamas, kad ji užsienyje turės verstis prostitucija. Tuo tarpu nukentėjusiosios gabenimu į užsienį, jos nelegaliu įdarbinimu ir pan. rūpinosi ne M. N., o V. R.. Taigi vertinant M. N. atliktus neteisėtus veiksmus Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos pobūdžio bei sudėties požymių bendrame kontekste, jo vaidmuo nebuvo svarbiausias siekiant galutinio tikslo – I. V. nelegalaus įdarbinimo prostitute užsienio valstybėje. Pažymėtina, kad V. R., kurios vaidmuo šios nusikalstamos veikos padaryme buvo aktyvesnis, Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. sausio 18 d. nuosprendžiu nuteista laisvės apribojimo bausme dvejiems metams. Prokuroras apeliaciniame skunde, prašydamas sugriežtinti M. N. bausmę, akcentuoja tą aplinkybę, jog nuteistasis ilgą laiką slapstėsi nuo teisėsaugos institucijų pareigūnų. Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro teiginiu, kad ši aplinkybė neigiamai charakterizuoja M. N., tačiau pati savaime negali būti pakankamas pagrindas skirti griežtesnę bausmę. Juolab, atkreiptinas dėmesys į tai, kad M. N. į užsienio valstybę išvykęs nebuvo, slapstėsi Lietuvoje, ilgą laiką nekeisdamas savo gyvenamosios vietos. Šios aplinkybės rodo, kad ir teisėsaugos institucijų pareigūnų savo pareigas siekiant surasti M. N. vykdė ne itin kruopščiai. Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nuteistojo gynėjas teismui pateikė Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininko parengtą M. N. charakteristiką, iš kurios matyti, kad jis apibūdinamas teigiamai, kaip turintis motyvaciją, siekiantis kuo greičiau atlikti laisvės atėmimo bausmę ir nedaryti naujų nusikalstamų veikų.

Nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai M. N. atžvilgiu taikė Lietuvos Respublikos BK 641 straipsnį, pagal kurio nuostatas, baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Šiuo atveju M. N. visiškai pripažino savo kaltę dėl inkriminuojamos nusikalstamos veikos, buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, todėl visos sąlygos M. N. paskirtos laisvės atėmimo bausmės sumažinimui vienu trečdaliu nustatytos pagrįstai.

Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo M. N. paskirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu atitinka Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio, 54 straipsnio ir 56 straipsnio 1 dalies reikalavimus, teisingumo principo nepažeidžia. Bausmė nėra aiškiai per švelni, ji tinkamai individualizuota.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro Egidijaus Kerio apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                          Aloyzas Kruopys

Teisėjai                                                         Rūta Mickevičienė

                                                                      Elena Vainienė