Administracinė byla Nr. eI3-1082-595/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03105-2021-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. vasario 9 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Jolitos Rasiukevičienės ir Vitos Valeckaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. N., G.N., Y.N., N. N., S. N. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, dalyvaujant trečiajam sunteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo, įsakymo panaikinimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjai M. N., G.N., Y.N., N. N., S. N. skundu prašo teismo panaikinti 2021 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos sprendimą „Dėl skundo“ (toliau – ir Sprendimas), panaikinti 2021 m. sausio 22 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymą Nr. 1V-65 Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės pareiškėjams neatkūrimo (toliau – ir Įsakymas) ir grąžinti pareiškėjų bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos Respublikos Migracijos departamentui.
Nurodo, kad pareiškėjai kreipėsi į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliu – ir Migracijos departamentas) su prašymu atkurti jiems Lietuvos Respublikos pilietybę. 2021 m. sausio 22 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-65 (toliau – ir Įsakymas) LR pilietybė jiems neatkurta. Vidaus reikalų ministro įsakymas priimtas pasirėmus Migracijos departamento teikimu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo. Pareiškėjai 2021 m. liepos 21 d. pateikė skundą Vidaus reikalų ministrei dėl sprendimo neatkurti jiems Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau 2021 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir Ministerija) nusprendė skundo netenkinti.
Paaiškina, kad jie kreipėsi siekdami LR pilietybės atkūrimo ir pateikė dokumentus, liudijančius, kad pareiškėjo M. N. tėvas B. N. (B. N., B.N., B. N.) gimė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo M. N. motina S. N. (S. – R., S. – R., S. – R.N.), gim. (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) B. N., J. sūnus, vedė S.R. Š., Ch. dukterį. Jiems gimė 2 sūnūs – (duomenys neskelbtini) m. E. N. ir (duomenys neskelbtini) m. vienas pareiškėjų – M. N.. Kiti pareiškėjai yra pirmojo sūnaus E. N. palikuonys – G. N., Y.N., N. N., S. N.. Departamentas teikime nurodė, kad siūlo pareiškėjams neatkurti LR pilietybės, nes nei jų protėvis B. N., nei promotė S. N., nei jų vaikai LR pilietybės neturėjo.
Pareiškėjai nesutinka su šia išvada ir nurodo, jog šiai situacijai nagrinėti svarbiausi teisės aktai yra 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Rusijos taikos sutartis bei 1939 m. spalio 27 d. priimtas Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamasis įstatymas. 1920 m. liepos 12 d. pasirašyta Lietuvos taikos sutartis su Rusija nurodė, kad Lietuvos piliečiais laikomi asmenys, kurie Taikos sutarties ratifikavimo dieną gyveno Lietuvos teritorijos sienose ir kurie patys nuolatos gyveno Lietuvoje. Vadinasi, tam, kad asmuo būtų buvęs laikomas piliečiu, pakakdavo, kad Lietuvos teritorijos sienose jis pats nuolat būtų gyvenęs. Iš to plaukia, kad B. N., gimęs (duomenys neskelbtini) m. persikėlęs gyventi į P., (duomenys neskelbtini) (Taikos sutarties ratifikavimo dieną) gyvenęs P., šias sąlygas atitiko ir todėl turėjo būti laikomas Lietuvos piliečiu. Priešingai nei nurodoma skundžiamame Ministerijos sprendime, nebuvo reikalaujama, kad Lietuvos teritorijos sienose būtų gyvenęs ne tik pats pareiškėjų protėvis, bet ir jo tėvai ar seneliai (1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija VI straipsnyje reikalavimas formuluotas „kurie patys arba jų tėvai“, o ne „kurie patys ir jų tėvai“). Tai, kad pats pareiškėjų protėvis gyveno minimoje teritorijoje, liudija ir pridedamas žemėlapis, kuriame matyti gelsvai pažymėta teritorija (3 žymėjimas nuo viršaus, „dalis Vilniaus krašto, grąžinta Lietuvai 1939 10 27 sutartimi su TSRS“), į kurią ir patenka aptariamos situacijoje vietos. Bylai visiškai neaktualu tai, ką nurodo Ministerija, kad pareiškėjų protėvis Lietuvoje gyveno nuo 1915 m., jo tėvas – nuo 1914 metų. Nebuvo būtina, kad asmuo atitiktų visus reikalavimus, tad ir reikalavimą, sietiną su 1914 metais. Teleologiškai ir kalbiškai vertinant šią normą, matyti, kad ji formuluota ne kaip loginė konkunkcija (kas būtų tuo atveju, jei taikos sutartis būtų reikalavusi, kad asmuo ir būtų Lietuvoje gyvenęs, ir prieš 1914 metus išgyvenęs Lietuvoje ne mažiau kaip paskutinę dešimtį metų), tačiau loginė disjunkcija, formuluojama, kad asmuo, pirma, arba turėjo gyventi Lietuvos teritorijos sienose, antra, arba turėjo būti įrašytas į sodžių, miestų arba luomų bendruomenes Lietuvos teritorijoj, trečia, arba kuris prieš 1914-tus metus išgyveno Lietuvoje ne mažiau kaip paskutinę dešimtį metų turėdamas nuolatinį darbą („taip pat asmens, kurie prieš 1914-tus metus išgyveno Lietuvoje ne mažiau kaip paskutinę dešimtį metų“). Vadinasi, pakakdavo atitikti tik vieną iš šių 3 reikalavimų, o ne visus juos. Tad pareiškėjų protėvis, atitikdamas vieną reikalavimą, turėjo būti laikomas Lietuvos piliečiu. Šiai situacijai taip pat aktualus 1939 m. spalio 27 d. priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnis, kuriame nustatyta: „Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. Šitų Lietuvos piliečių žmonos ir vaikai ligi 21 metų amžiaus taip pat laikomi Lietuvos piliečiais.“ Kontekstualiai vertinant 1920 m. liepos 12 d. pasirašytą (tų pačių metų rugpjūčio 6 d. ratifikuotą) Lietuvos taikos sutartį su Rusija bei 1939 m. spalio 27 d. priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnį, kuriuo iš dalies siaurintas piliečiais pripažintinų asmenų skaičius, matyti, kad bet kuriuo atveju B. N. turėjo būti laikomas Lietuvos piliečiu. 1939 m. spalio 27 d. priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo įsigaliojimo dieną jis (ir jo šeima) gyveno P., t. y. būtent geografinėje teritorijoje, minėtame įstatyme apibrėžtoje „Vilniaus mieste ar jo srityje“.
Nurodo, tai, kad Lietuvos centriniame archyve esančiuose dokumentuose išties būta klaidų, liudija ir tai, kad kituose B. N. dokumentuose nurodoma esą jis gimė (duomenys neskelbtini) m., gimimo vieta „SSRS“ – kaip žinia, (duomenys neskelbtini) SSRS dar nebuvo apskritai, ji susikūrė tik 1922 m. gruodžio 30 d. B. N. galėjo gimti nebent tuometėje Rusijos Imperijoje, tačiau tuo laikotarpiu ((duomenys neskelbtini) m.) ir visa Lietuva buvo Rusijos Imperijos sudėtyje. Pažymi, kad Rusijos Imperijoje gimė praktiškai visi, kas Lietuvos piliečiais pripažinti 1919 m. priėmus Laikinąjį įstatymą dėl Lietuvos pilietybės bei pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutartį su Rusija. Lietuva Rusijos Imperijos sudėtyje buvo iki 1918 m. vasario 16 d. paskelbtos Lietuvos Nepriklausomybės, tad B. N. 1915 m. tiesiog persikėlė iš vienos Lietuvos teritorijos, tuo metu valdytos Rusijos Imperijos, vietos į kitą Lietuvos teritorijos, tuo metu valdytos Rusijos Imperijos, dalį, jokios sienos tarp jų nebuvo. Taigi, bet kokie įrašai dokumentuose, kad esą B. N. nebuvo Lietuvos pilietis, taip pat neatitinka tikrovės ir tuo metu galiojusios Lietuvos teisės. Asmenys, padarę tokius įrašus, suklydo taikydami teisę, tačiau joks jokio valdininko įrašas savaime, jei padarytas nesilaikant teisės, negali būti laikomas pagrindu nesuteikti asmeniui ar atimti iš asmens pilietybę - ypatingą ryšį su Lietuvos Respublika, kur B. N. ir gimė, ir visą laiką gyveno, iki 1957 m. išvykdamas į Lenkiją. Tai, kad B. N. buvo įrašytas Lenkijos piliečiu, niekaip nekeičia situacijos, kad jis atitiko kriterijus būti laikomas Lietuvos piliečiu tiek pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos Taikos sutartį su Rusija, tiek pagal 1939 m. spalio 27 d. priimtą Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą – Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą gyventojams per prievartą buvo primesta Lenkijos pilietybė, tačiau tai niekaip nekeičia tos aplinkybės, kad B. N. pagal kriterijus, plaukiančius iš tarpukario Lietuvos pasirašytų tarptautinių sutarčių bei tarpukario teisės aktų reglamentavimo, turėjo būti laikomas Lietuvos piliečiu.
atsiliepime nesutinka su pareiškėjų skundu ir prašo jo netenkinti.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
Pareiškėjų skundas atmestinas.
Nagrinėjamu atveju byloje ginčas kilo dėl Ministerijos Sprendimo ir Įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai M. N., Y.N., G. N., N. N. ir S. N. kreipėsi į Migracijos departamentą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės jiems atkūrimo Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas) 9 straipsnio 1 dalies pagrindu, kurioje nustatyta, kad asmenys iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Pareiškėjai iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės.
Migracijos departamentui pareiškėjas M. N. pateikė šiuos rašytinius įrodymus, siekiant pagrįsti jo tėvų B. N. (B. N., B. N., B. N.), gim. (duomenys neskelbtini), ir S. N. (S.-R., S.-R., S.-R. N.), (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti: gimimo liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) kopiją, kurioje nurodyta, kad B. N. gimė (duomenys neskelbtini), jo tėvai – įrašas neįskaitomas; gimimo liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) kopija, kurioje nurodyta, kad S.-R. Š. gimė (duomenys neskelbtini), jos tėvai – J. ir C. Š.; Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2020 m. birželio 18 d. pažymą apie santuoką Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad žydų bendruomenių archyviniame fonde, P. žydų bendruomenės santuokos metrikų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini) susituokė B. N., J. sūnus ((duomenys neskelbtini) metų) ir S. R. Š., C. duktė ((duomenys neskelbtini) metų); 1968 m. kovo 19 d. B. N. išduoto Izraelio Valstybės paso kopiją; Lietuvos ypatingojo archyvo 2020 m. birželio 25 d. raštą Nr. P2-1346, kuriuo archyvas siunčia Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos Vizų ir registracijos skyriaus archyviniame fonde Nr. L-3 saugomoje N. šeimos byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esančių dokumentų dėl N. šeimos išvykimo iš Lietuvos TSR 1957 m. į Lenkijos Liaudies Respubliką kopijas. T. y. Prie Lietuvos ypatingojo archyvo rašto pridėti šie dokumentai: Pažymėjimas, išduotas 1957 m. sausio 30 d., kuriame nurodyta, kad B. N. J., gim. (duomenys neskelbtini)., gyvena (duomenys neskelbtini), jo žmona S.-R.N., gim. (duomenys neskelbtini) m., sūnūs: E N., gim. (duomenys neskelbtini) m. ir M.N., gim. (duomenys neskelbtini) m.; 1957 m. vasario 14 d. B. N. pareiškimas dėl leidimo išvykti į Lenkijos Liaudies Respubliką nuolatiniam gyvenimui; B. N. gimimo liudijimo kopija, kurioje nurodyta, kad asmuo gimė (duomenys neskelbtini), jo tėvai – J. N. ir I.N.; B. N. ir S.-R. Š. santuokos akto įrašo kopija, kurioje nurodyta, kad asmenys susituokė (duomenys neskelbtini); 1957 m. vasario mėn. S.-R. N. Ch. (iki santuokos – Š.) pareiškimas dėl leidimo išvykti į Lenkijos Liaudies respubliką nuolatiniam gyvenimui; S.-R. Š. C. gimimo liudijimo kopija, kurioje nurodyta, kad asmuo gimė (duomenys neskelbtini), jos tėvai – C. ir C. Š.; 1957 m. vasario mėn. E. N. pareiškimas dėl leidimo išvykti į Lenkijos Liaudies Respubliką nuolatiniam gyvenimui; E. N. gimimo liudijimo kopija, kurioje nurodyta, kad asmuo gimė (duomenys neskelbtini), jo tėvai – B. N. ir S.-R. N.; M. N. gimimo liudijimo kopija, kurioje nurodyta, kad asmuo gimė (duomenys neskelbtini), jo tėvai – B.N. ir S.-R. N.; 1957 m. vasario 20 d. nutarimo kopija, kurioje nurodyta, kad B. N., gim. (duomenys neskelbtini) m., S. R. N., gim. (duomenys neskelbtini) m., E. N, gim. (duomenys neskelbtini) m., M. N., gim. (duomenys neskelbtini) m. leista išvykti į Lenkijos Liaudies respubliką nuolatiniam gyvenimui.
Pareiškėjai Y. N., G. N., N. N. ir S. N. Migracijos departamentui tėvo (senelio) E.N., gim. (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti pateikė šiuos dokumentus: E. N. gimimo liudijimo kopiją, kurioje nurodyta, kad E. N. Gimė (duomenys neskelbtini), jo tėvai – įrašas neįskaitomas.
Lietuvos centrinis valstybės archyvas, atsakydamas į Migracijos departamento paklausimą, 2019 m. gruodžio 19 d. pateikė pažymą Nr. R4-3480 apie J. ir B. N. gyvenimą Lietuvoje, kurioje nurodyta, kad vidurio Lietuvos ir Lenkijos Respublikos rinkimų institucijų ir komisijų archyviniame fonde, Š. apskrities P. miesto rinkėjų į Seimą 1935 m. sąraše įrašyti: N. B. g. (duomenys neskelbtini) m., rinkimų apylinkėje gyvenęs nuo 1915 m.; N. S.-R., g. (duomenys neskelbtini) m., rinkimų apylinkėje gyvenusi nuo 1904 m. Vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento archyviniame fonde, pilietybės teisių pripažinimo protokolų knygoje, 1940 m. vasario 13 d. protokole Nr. 48 įrašytas N. J.; skiltyje „Komisijos sprendimas“ įrašyta „Nėra pagrindo laikyti Lietuvos piliečiu, nes yra kilęs ne iš dabartinės Lietuvos valstybės teritorijos ir Vilniaus srity tegyvena (jo paties žodžiais) nuo 1915 m.“ Prie pažymos pridėtos vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento archyviniame fonde, Lenkijos piliečių N. B. ir žmonos R. dokumentų Lietuvos pilietybei gauti byloje esančių 1940-06-20, 1940-06-03 raštų, 1940-04-04 ir 1940-02-14 dokumentų, 1940-02-14 prašymo, 1940-02-10 liudijimo, 1940-01-30 dokumento, 1939-12-02 pareiškimo kopijas, iš viso 12 lapų. Archyvas taip pat informavo, kad daugiau žinių, patvirtinančių, kad J. N. ir B. (B., B.) N. (N., N.), J., s., g. (duomenys neskelbtini) m., gyveno Š. apskrities P. mieste, dokumentų apie jų turimą Lietuvos Respublikos pilietybę, dokumentų, patvirtinančių išvykimo iš Lietuvos ir Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) faktus, archyve saugomose fonduose nerasta. Prie Lietuvos centrinio valstybės archyvo rašto pridėti šie priedai: B. N. 1939 m. gruodžio 2 d. pareiškimas P. valsč. savivaldybei Lietuvos pilietybės teisėms įrodyti ir pasui gauti, kuriame asmuo nurodė šias žinias apie save: B. N., J., gim. (duomenys neskelbtini), žydų tautybės, asmuo pridėjo kariuomenės knygelę, duotą Š. 1930 m. birželio 30 d. Į klausimą, ar ligi 1914 m. rugpjūčio mėn. 1 d. buvo prirašytas prie kaimo, miesto ar luomo bendruomenės atsakyta: (duomenys neskelbtini). Į klausimą, kur bei kiek laiko gyveno ir kuo vertėsi prašytojo tėvas nuo gimimo dienos ligi 1920 metų rugpjūčio 6 d. atsakyta: gyveno (duomenys neskelbtini), vertėsi prekyba, 1914 m. atvažiavo gyventi į P. m. Į klausimą, ar ligi 1914 m. rugpjūčio 1 d. buvo, ir kur buvo, prirašytas prie kaimo, miesto ar luomo bendruomenės atsakyta: Prie Š. ap. B. N. taip pat nurodė, kad 1920 m. rugpjūčio 6 d. nuolatinę gyvenamąją vietą turėjo (duomenys neskelbtini). 1939 m. spalio 27 d. – (duomenys neskelbtini); Lietuvos Respublikos VRM Š. apsk. policijos P. nuovados viršininko 1940 m. sausio 30 d. raštas Nr. 959-39 m., kuriame užpildytos žinios apie B. N., J. s. siekiant gauti Lietuvos Respublikos pilietybę. Apie B. N. nurodyta: B. N. gimė (duomenys neskelbtini) m., jo motina – I. S., užregistruotas Š. m. žydų metr. punkte, tautybė – žydas, tikyba – Izraelitas, užsiėmimas – vežikas, lankė žydų mokyklą, vedęs; taip pat pažymėta, kad a) prašytojas dokumentų neturėjo, c) prašytojo tėvai dokumentų neturi, aiškinama jo pilietybė, e) prašytojas P. m. turi 1 brolį ir 2 seseris, brolis Lietuvos piliečiu nepripažintas, f) prašytojo tėvo broliai mirę. Taip pat pažymėta, kad tėvui Lietuvos pilietybė nepripažinta. Prašytojas, jo tėvai ir seneliai Lietuvoje negyveno (toje pačioje eilutėje) Prašytojas Vilniaus srityje P. m. gyvena nuo 19 (du skaičiai nematomi). Kitoje eilutėje nurodyta, kad prašytojas nekilnojamojo turto neturi. Prašytojas verčiasi vežiko amatu, o jo tėvai obuolių prekyba. Apie žmoną nurodytos žinios: S.-R.Š., kurios tėvas – C. Š., motina – F.-C., pavardė – nežinoma, gimė (duomenys neskelbtini) m. Š.m. Žinios apie vaikus: C. 8 m. ir A. 2 m. Rašte yra nuolatinių P. gyventojų paliudijimas, kad B. N., sūn. J. gyvena P. mieste niekur neišvykdamas nuo 1915 m. Nekilnojamojo turto neturi ir verčiasi vežimo amatu. Jo tėvai, brolis, seserys, taip pat nuo 1915 m. gyvena P. m., kur jis gimė jie nežino. Š. aps. viršininko Sekretoriaus 1940 m. vasario (diena neįskaitoma) išvadoje nurodyta: P. nuovados viršininkui „Prašytojas teisės į Lietuvos pilietybę neturi. Turi paduoti prašymą leisti gyventi ir likti“; B. N. 1940 m. vasario 14 d. prašymas VRM Administracijos dep-tui per P. polic. nuov. viršininką, kuriame asmuo prašo duoti leidimą apsigyventi Lietuvoje vienerius metus ir darbo leidimą dirbti. Prašyme B. N. nurodo, kad jo tėvai buv. Lenkijos piliečiai J., I. N., gyveno (duomenys neskelbtini), pilietybė – buv. Lenkijos, gimimo vieta – SSSR, į Lietuvą atvyko iš SSSR 1915 m. nuolat gyventi, jo žmona S.-R., gim. (duomenys neskelbtini) m., jo sūnūs C., gim. (duomenys neskelbtini) m. ir A., gim. (duomenys neskelbtini) m. gyvena prie jo, asmuo taip pat nurodė, kad paso nebuvo gavęs; Pasiteiravimas, kuriame nurodyta, kad 1940 m. balandžio 4 d. pildant Administracijos departamento raštą Nr. 9145 buvo rinktos žinios apie B. ir R.N. materialiąją padėtį, paaiškėjo, kad B. ir R.N. jokio turto neturi. Jų šeima susideda iš jo paties, žmonos, sūnaus C. 7 metų ir A. 2 m. Pats B. N. nuolatinio uždarbio neturi, o dirba paprastą pripuolamą darbą iš ko ir išlaiko savo šeimą; Lietuvos Respublikos VRM Š.apsk. policijos P. nuovados viršininko 1940 m. vasario 14 d. raštas Nr. 768 VRM Administracijos departamentui, kuriuo buvo pristatytas buv. Lenkijos pil. N. B. ir pranešta, kad B. N. 1940 m. vasario 14 d. prašyme duoti jam leidimą apsigyventi ir dirbti Lietuvoje žinios yra patikrintos, o pridėtas atvaizdas tikrai vaizduoja buv. Lenkijos pil. B. N., gimusį (duomenys neskelbtini) m. SSSR. Žymose nurodyta, kad išduoti leidimą apsigyventi Lietuvoje ligi 1941 m. vasario 14 d., taip pat išduoti leidimą dirbti ligi 1941 m. vasario 14 d. Kitoje eilutėje nurodyta, kad išduotas leidimas dirbti Nr. 1342 ligi 1941 m. vasario 14 d. Lietuvos Banko Vilniaus sk. kvito Nr. 15407, iš 1940 m. balandžio 26 d; Lietuvos Respublikos VRM Administracijos departamento 1940 m. gegužės 31 d. raštas Nr. AB9145, kuriuo P. policijos nuovados viršininkas buvo informuojamas apie tai, kad buv. Lenkijos pil. N. B. buvo pranešta, kad jo leidimas dirbti persiųstas Š. apskrities policijos P. nuovadai, kur asmuo gali jį ir atsiimti; 1940 m. birželio 18 d. P. nuovados viršininko išduotas B. N. darbo leidimas Nr. 1342 A, kuriame asmuo pasirašė, kad 1940 m. birželio 13 d. darbo leidimą gavo; Lietuvos Respublikos VRM Š. apskrities P. valsčiaus viršaičio vasario 10 d. liudijimas Nr. 1049, kuriame nurodyta, kad liudijama, kad P. m. gyventojas N. B. turi vilnų karšyklą ir iš to pragyvena. Nurodyta šeimos sudėtis: žmona S.-R. 36 am., sūnūs: C. 7 m. amž ir A. 2 m. am. Uošvis C. Š. 90 m. amž. Liudijimas duotas B. asmeniškai prašant neturto teisei įrodyti ir pristatyti P. nuov. viršinikui svetimšalio mokesčio reikalu.
Migracijos departamentas 2020 m. gruodžio 18 d. teikime Ministerijai nurodė, kad siūlo pareiškėjams neatkurti LR pilietybės, nes nei jų protėvis B N., nei promotė S. N., nei jų vaikai LR pilietybės neturėjo.
Ministerija Įsakymu vadovaudamasi Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi bei 32 straipsnio 2 punktu ir atsižvelgdama į Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. gruodžio 18 d. teikimą Nr. 13P-553 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ nusprendė netenkinti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.
Pareiškėjai pateikė skundą Ministerijai dėl Įsakymo, ir Ministerija Sprendimu netenkino pareiškėjų skundo.
Skunde teismui pareiškėjai nurodo, kad B. N. atitiko 1920 m. liepos 12 d. pasirašytos Lietuvos taikos sutarties su Rusija sąlygas, 1939 m. spalio 27 d. priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo įsigaliojimo dieną jis (ir jo šeima) gyveno P., t. y. būtent geografinėje teritorijoje, minėtame įstatyme apibrėžtoje „Vilniaus mieste ar jo srityje“. Taigi, B. N. turėjo būti laikomas Lietuvos piliečiu.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas (toliau – ir Pilietybės įstatymas), Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę, priimto 1919 m. sausio 9 d., galiojusio iki 1940 m. birželio 15 d., nuostatos, aktualūs Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymas, priimtas 1939 m. spalio 27 d., 1920 m. liepos 12 d. (ratifikuota 1920 m. rugpjūčio 6 d.) Lietuvos taikos sutartis su Rusija.
Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę, priimto 1919 m. sausio 9 d.
Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo, priimto 1939 m. spalio 27 d., 3 straipsnyje buvo nustatyta, kad Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. Šitų Lietuvos piliečių žmonos ir vaikai ligi 21 metų amžiaus taip pat laikomi Lietuvos piliečiais. Šio įstatymo 3 straipsnis 1940 m. gegužės 3 d. buvo pakeistas jį papildant nuostata, kad taip pat Lietuvos piliečiais buvo laikomi ir tie Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie ligi 1914 m. rugpjūčio 1 d. bet kurį laiką turėjo Vilniaus mieste ar jo srityje gyvenamąją vietą ir nekilnojamąjį turtą ar darbą ir tarp 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. gyveno toje srityje ne mažiau kaip penkerius metus, jei jie 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. toje srityje turėjo gyvenamąją vietą („Lietuvos valstybės teisės aktai 1918-02-16–1940-06-15“, 1996 m., 148 ir 149 p.).
1920 m. liepos 12 d. (ratifikuotos 1920 m. rugpjūčio 6 d.) Lietuvos taikos sutarties su Rusija VI straipsnis nustatė, kad asmenys, kurie šios sutarties ratifikavimo dieną gyvena Lietuvos teritorijos sienose ir kurie patys arba jų tėvai nuolatos gyveno Lietuvoj arba buvo įrašyti į sodžių, miestų arba luomų bendruomenes Lietuvos teritorijoj, taip pat asmenys, kurie prieš 1914-tus metus išgyveno Lietuvoje ne mažiau kaip paskutinę dešimtį metų, turėdami nuolatinį darbą, išėmus buvusius civilinius bei kariuomenės tarnautojus, kilimo ne iš Lietuvos, su jų šeimynomis – tuo pačiu pripažįstami Lietuvos valstybės piliečiais.
Lietuvos aukščiausiojo teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civ. byloje Nr. e3K-3-1969/2018 buvo konstatuota, kad pagal Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą tam, kad asmenys, gyvenę Vilniaus mieste ir jo srityje, kuri nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma Lenkijos, ir šių asmenų vaikai būtų pripažįstami Lietuvos piliečiais, turėjo būti nustatytos abi įvedamajame įstatyme nurodytos sąlygos: pirma, šie asmenys 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną turėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais, antra, šie asmenys turėjo turėti gyvenamąją vietą toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu. Tai reiškia, kad tik abi pirmiau nurodytas sąlygas atitinkantys asmenys ir jų vaikai iki 1940 m. birželio 15 d. buvo laikomi Lietuvos piliečiais.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017 išaiškino, kad pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018 konstatavo, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d.
Taigi, siekiant atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę 9 straipsnio 1 dalies pagrindu pareiškėjų atveju būtina sąlyga – pareiškėjų arba jų protėvių buvimas Lietuvos piliečiu iki 1940-06-15.
Pareiškėjai nurodo, kad B. N. atitiko 1920 m. liepos 12 d. pasirašytos Lietuvos taikos sutarties su Rusija sąlygas, todėl turėjo būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog tarpukario Lietuvos valdžios institucijos pareiškėjų protėvių nelaikė Lietuvos piliečiais. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019-12-19 pažymoje Nr. R4-3480 apie J. ir B. N. gyvenimą Lietuvoje nurodyta, kad Vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento archyviniame fonde, pilietybės teisių pripažinimo protokolų knygoje, 1940-02-13 protokole Nr. 48 įrašytas N. J.; skiltyje „Komisijos sprendimas“ įrašyta „Nėra pagrindo laikyti Lietuvos piliečiu, nes yra kilęs ne iš dabartinės Lietuvos valstybės teritorijos ir Vilniaus srity tegyvena (jo paties žodžiais) nuo 1915 m.“ Prie pažymos yra pridėtos vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento archyviniame fonde, Lenkijos piliečių N. B. ir žmonos R. dokumentų Lietuvos pilietybei gauti byloje esančių 1940-06-20, 1940-06-03 raštų, 1940-04-04 ir 1940-02-14 dokumentų, 1940-02-14 prašymo, 1940-02-10 liudijimo, 1940-01-30 dokumento, 1939-12-02 pareiškimo kopijos. Lietuvos Respublikos VRM Š. apsk. policijos P. nuovados viršininko 1940 m. sausio 30 d. rašte Nr. 959-39 m. užpildytos žinios apie B.N., J. s. siekiant gauti Lietuvos Respublikos pilietybę. Apie B. N. nurodyta: B. N. gimė (duomenys neskelbtini) m., jo motina – I. S., užregistruotas Š. m. žydų metr. punkte, tautybė – žydas, tikyba – Izraelitas, užsiėmimas – vežikas, lankė žydų mokyklą, vedęs; taip pat pažymėta, kad a) prašytojas dokumentų neturėjo, c) prašytojo tėvai dokumentų neturi, aiškinama jo pilietybė, e) prašytojas P. m. turi 1 brolį ir 2 seseris, brolis Lietuvos piliečiu nepripažintas, f) prašytojo tėvo broliai mirę. Taip pat pažymėta, kad tėvui Lietuvos pilietybė nepripažinta. Prašytojas, jo tėvai ir seneliai Lietuvoje negyveno (toje pačioje eilutėje) Prašytojas Vilniaus srityje P. m. gyvena nuo 19 (du skaičiai nematomi). Rašte yra nuolatinių P. gyventojų paliudijimas, kad B. N., sūn. J.gyvena P. mieste niekur neišvykdamas nuo 1915 m. Nekilnojamojo turto neturi ir verčiasi vežimo amatu. Jo tėvai, brolis, seserys, taip pat nuo 1915 m. gyvena P. m., kur jis gimė jie nežino. Š.aps. viršininko Sekretoriaus 1940 m. vasario (diena neįskaitoma) išvadoje nurodyta: P. nuovados viršininkui „Prašytojas teisės į Lietuvos pilietybę neturi. Turi paduoti prašymą leisti gyventi ir likti“. B. N. 1940 m. vasario 14 d. prašymu VRM Administracijos dep-tui per P. polic. nuov. viršininką prašė duoti leidimą apsigyventi Lietuvoje vienerius metus ir darbo leidimą dirbti. Prašyme B. N. nurodo, kad jo tėvai buv. Lenkijos piliečiai J., I. N., gyveno (duomenys neskelbtini), pilietybė – buv. Lenkijos, gimimo vieta – SSSR, į Lietuvą atvyko iš SSSR 1915 m. nuolat gyventi, jo žmona S.-R., gim. (duomenys neskelbtini) m., jo sūnūs C., gim. (duomenys neskelbtini) m. ir A., gim. (duomenys neskelbtini) m. gyvena prie jo, asmuo taip pat nurodė, kad paso nebuvo gavęs; Lietuvos Respublikos VRM Š. apsk. policijos P. nuovados viršininko 1940 m. vasario 14 d. rašte Nr. 768 VRM Administracijos departamentui, nurodoma, kad B. N. 1940 m. vasario 14 d. prašyme duoti jam leidimą apsigyventi ir dirbti Lietuvoje žinios yra patikrintos, o pridėtas atvaizdas tikrai vaizduoja buv. Lenkijos pil. B. N., gimusį (duomenys neskelbtini) m. SSSR. Žymose nurodyta, kad išduoti leidimą apsigyventi Lietuvoje ligi 1941 m. vasario 14 d., taip pat išduoti leidimą dirbti ligi 1941 m. vasario 14 d. Kitoje eilutėje nurodyta, kad išduotas leidimas dirbti Nr. 1342 ligi 1941 m. vasario 14 d. Lietuvos Banko Vilniaus sk. kvito Nr. 15407, iš 1940 m. balandžio 26 d. Lietuvos Respublikos VRM Administracijos departamento 1940 m. gegužės 31 d. rašte Nr. AB9145, kuriuo P. policijos nuovados viršininkas buvo informuojamas apie tai, kad buv. Lenkijos pil. N. B. buvo pranešta, kad jo leidimas dirbti persiųstas Š. apskrities policijos P. nuovadai, kur asmuo gali jį ir atsiimti. 1940 m. birželio 18 d. P. nuovados viršininko išduotas B. N. darbo leidimas Nr. 1342 A, kuriame asmuo pasirašė, kad 1940 m. birželio 13 d. darbo leidimą gavo. Lietuvos Respublikos VRM Š. apskrities P. valsčiaus viršaičio vasario 10 d. liudijime Nr. 1049 nurodyta, kad liudijama, kad P. m. gyventojas N. B. turi vilnų karšyklą ir iš to pragyvena. Nurodyta šeimos sudėtis: žmona S.-R. 36 am., sūnūs: C. 7 m. amž ir A. 2 m. am. Uošvis C. Š. 90 m. amž. Liudijimas duotas B. asmeniškai prašant neturto teisei įrodyti ir pristatyti P. nuov. viršinikui svetimšalio mokesčio reikalu.
Taigi, Migracijos departamentui pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad B.N. Lietuvos Respublikos pilietybės neturėjo, siekė ją įgyti. Švenčionių aps. viršininko sekretoriaus 1940 m. vasario mėn. rezoliucija buvo patvirtinta, kad B. N. teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę neturi, o turi paduoti prašymą „leisti gyventi ir dirbti“. B. N. buvo išduotas leidimas dirbti ir gyventi Lietuvoje. Pagal Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnį, Lietuvos piliečių žmonos ir vaikai ligi 21 metų amžiaus taip pat laikomi Lietuvos piliečiais. Tokiu būdu, kadangi B. N. nebuvo pripažinta teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę, jo žmona S. N. ir sūnus E. N. taip pat nebuvo laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais. Pažymėtina, kad nei Lietuvos centrinio valstybės archyvo, nei Lietuvos ypatingojo archyvo pateiktuose dokumentuose nėra nurodyta, kad B. N., S. R. N. ir E. N. buvo Lietuvos Respublikos piliečiai iki 1940 m. birželio 15 d., o B. N. nurodomas kaip turintis Lenkijos pilietybę. Todėl įvertinus nustatytas aplinkybes, pareiškėjų argumentai dėl teisinio traktavimo dėl pilietybės turėjimo 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija pagrindu, kad bet kokie įrašai archyviniuose dokumentuose, kad esą B. N. nebuvo Lietuvos pilietis, taip pat neatitinka tikrovės ir tuo metu galiojusios Lietuvos teisės, bei kad įrašus padarę asmenys suklydo, yra visiškai nepagrįsti. Nėra jokių duomenų apie šių įrašų netikrumą, nuginčijimą ir pan.
Taigi, atsižvelgiant į tai, kad nėra duomenų ir įrodymų, jog B. N. buvo Lietuvos Respublikos piliečiu iki 1940 m. birželio 15 d., o pagal Vilniaus įvedamojo įstatymo 3 straipsnį, žmonos ir vaikai seka vyro pilietybę, pagrįstai buvo konstatuota, kad pareiškėjų protėviai nėra laikomi asmenimis, turėjusiais Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., o pareiškėjai negali būti laikomi šių asmenų palikuoniais pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis), todėl neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
Taigi, teismas išnagrinėjęs bylos medžiagą, nustatė, kad Ministerijos priimtas Įsakymas ir Sprendimas yra pagrįsti ir teisėti, priimti vadovaujantis aktualių teisės aktų nuostatomis, todėl teisinio pagrindo juos naikinti pareiškėjų nurodomais ar kitais motyvais nėra. Remiantis išdėstytais argumentais pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Proceso dalyviai savo procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytų išvadų, todėl dėl jų teismas nepasisako ir jų nevertina. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio19 d. sprendimas V H prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H prieš Suomiją).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjų M. N., G. N., Y. N., N. N., S. N. skundą atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjos Jolanta Malijauskienė
Jolita Rasiukevičienė
Vita Valeckaitė