Baudžiamoji byla Nr. 1A-118-238/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-61399-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.1

 (S)

Kauno apygardos teismas

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 5 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danguolės Šiugždinytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgos Vasiliauskienės,

sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, Melisai Žvirblytei, Linai Kemežienei,

dalyvaujant prokurorei Astai Chraminai, Jolantai Laurinavičiūtei,

išteisintosios J. K. gynėjui advokatui Mariui Barisevičiui,

nukentėjusiajam E. M. ir jo atstovei advokatei R. V.,

nukentėjusiajam J. P. ir jo atstovei advokatei Aušrai Ručienei, 

nukentėjusiojo A. D. atstovei advokatei Aušrai Ručienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal išteisintosios J. K., Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Astos Chraminos, nukentėjusiųjų E. M. ir J. P. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 17 d. nuosprendžio, kuriuo nutrauktas baudžiamasis procesas dėl A. D. šmeižimo, nesant nukentėjusiojo skundo ir jo teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo pradėti proceso, o J. K. dėl kaltinimo padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalyje, išteisinta, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

E. M., J. P. ir A. D. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėtais, prašymai dėl proceso išlaidų priteisimo – atmesti.

Tenkintas iš dalies J. K. prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo ir iš E. M. ir J. P. priteista po 500 Eur (penkis šimtus eurų) patirtoms teisinės pagalbos išlaidoms padengti išteisintosios J. K. naudai.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1.       J. K. buvo kaltinama tuo, kad ji paskleidė apie asmenis tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti, pažeminti, pakirsti pasitikėjimą jais, o būtent: 2017 m. lapkričio 11 d. 1.03 val. būdama (duomenys neskelbtini) mieste, iš tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto įrenginio, naudodamasi savo socialinio tinklalapio www.facebook.com asmenine paskyra pavadinta „J. K.“ (URL adresas https://www.facebook.com/(duomenys neskelbtini)) interneto pagalba savo paskyroje patalpindama E. M., A. D., J. P. nuotraukas, bei prie jų anglų kalba parašydama viešą žinutę: „(duomenys neskelbtini)! #MeToo (duomenys neskelbtini). #femalesurgeon”, kurios vertimas: „(duomenys neskelbtini) (J. P., A. D., E. M.) (duomenys neskelbtini) #Maneirgi (duomenys neskelbtini) #moterischirurgė“, o taip pat 2018 m. lapkričio 13 d. 11.52 val. toliau komentuodama savo parašytą žinutę: „(duomenys neskelbtini)”, tokiu būdu viešai paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, bei paniekino, pažemino ir pakirto pasitikėjimą E. M., A. D., J. P..

2.       Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 17 d. nuosprendžiu faktinės kaltinime nurodytos veikos aplinkybės tikslintos, nurodant tokį J. K. socialiniame tinkle Facebook parašytos žinutės vertimą: „(duomenys neskelbtini) #Maneirgi (duomenys neskelbtini) #moterischirurgė“. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad kaltinime nurodyta neteisinga J. K. parašyto komentaro: „(duomenys neskelbtini)”, data, tai yra, vietoje 2017 metų nurodyti 2018 metai. Šią aplinkybę taip pat patikslino. 

3.       Apeliaciniame skunde (toliau-skundas) išteisintoji J. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 17 d. nuosprendį ir nutraukti baudžiamąją bylą, esant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies, BK 5 straipsnio ir 8 straipsnio pagrindams, arba pakeisti apylinkės teismo nuosprendį dalyje dėl proceso išlaidų atlyginimo ir iš E. M. bei J. P. priteisti jai (J. K.) 4 200 Eur už gynybą ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, 450,98 Eur už antstolio faktinių aplinkybių konstatavimą ir 1 117,40 Eur kelionės išlaidų už atvykimą į procesinius veiksmus ir teismą. Taip pat apeliaciniame skunde prašoma J. K. naudai priteisti iš E. M., J. P. ir A. D. proceso išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

3.1.                      Skunde apeliantė nurodo nesutinkanti, kad baudžiamasis procesas jos atžvilgiu yra teismingas Lietuvos Respublikos teismams ir kad kaltinime nurodyta veika laikytina padaryta Lietuvos Respublikoje. Jos teigimu, šmeižimas, kaip nusikalstama veika, laikomas baigtu paskleidus informaciją, jo padarymo vieta nėra siejama su padarinių atsiradimo vieta, kadangi šio nusikaltimo sudėtis yra formali. Tuo tarpu 2017 m. lapkričio 11 d. žinutės paskleidimo metu ji gyveno ir šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini), jokie Lietuvos Respublikoje atlikti veiksmai jai nėra  inkriminuoti. Žinutės paskleidimo vieta yra konkrečiai nustatyta – tai (duomenys neskelbtini) miestas, (duomenys neskelbtini), būtent šis veiksmas laikytinas kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos baigtumo momentu, nes nuo šio momento su žinute galėjo susipažinti tretieji asmenys. Apylinkės teismas neteisingai nustatė BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos baigtumo momentą, jį iš esmės susiejo su asmenų, minimų žinutėje, gyvenamąja vieta, o tai prieštarauja BK 4 straipsnio 3 daliai. Anot apeliantės, laikantis nuosprendyje dėstomos pozicijos, kad veikos baigtumas, inkriminuojant šmeižimą Facebook žinute, gali būti bet kuri pasaulio vieta, kurioje asmuo gali perskaityti žinutę, veikos padarymo vieta galėtų būti laikoma bet kuri pasaulio valstybė ir bet kurioje jų galėtų būti pradedamas baudžiamasis procesas. Tokiu atveju, baudžiamųjų įstatymų galiojimas teritoriniu principu nebetektų prasmės. Skunde išteisintoji teigia, jog šiuo atveju ji negalėjo būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn ir vadovaujantis BK 8 straipsniu, kadangi (duomenys neskelbtini) šmeižimas nėra nusikalstama veika, jis laikomas civilinių santykių objektu.

3.2.                      Skunde J. K. nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai tik iš dalies tenkino jos prašymą dėl proceso išlaidų, kurios buvo patirtos dėl kelionių, advokato bei antstolio paslaugų, atlyginimo. Grįsdama tokį apeliacinio skundo argumentą, apeliantė nurodo, jog BPK 103 straipsnio 6 punktas leidžia proceso išlaidomis pripažinti ir kitas išlaidas, o ne tik tas, kurios išvardintos BK 103 straipsnio 1-5 punktuose. Jos atvykimas į procesinius veiksmus ir teismą, kaip ir įrodymų rinkimas antstolio pagalba, buvo išimtinai susijęs su vykstančiu baudžiamuoju procesu, todėl šios išlaidos privalėjo būti atlygintos. Tuo tarpu teisė į advokato pagalbos atlyginimą išlieka nepaisant to, kad dėl finansinių lėšų trūkumo, sąskaitos už teisinę pagalbą nėra pilnai apmokėtos. Ji turi įsipareigojimą šias išlaidas padengti, tą liudija išrašytos sąskaitos.

4.       Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorė Asta Chramina prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi skundas paduotas nuteistosios padėtį sunkinančiais pagrindais, atnaujinti byloje įrodymų tyrimą ir į teismo posėdį iškviesti E. P., informacinių technologijų specialistę, taip pat ekspertą, be to prašoma pakeisti Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 17 d. nuosprendį ir pripažinti J. K. kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 straipsnio 2 dalyje.

4.1.                      Skunde nurodoma, kad teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, be to teismas, priimdamas 2019 m. spalio 17 d. nuosprendį, padarė esminių LR BPK pažeidimų, kurie ne tik sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį, bet ir vienareikšmiai parodo teismą buvus šališku, priimant nuosprendį. Teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, kaip įrodymais rėmėsi iš esmės tik kaltinamosios, suinteresuotos jai palankia bylos baigtimi ir siekiančios išvengti baudžiamosios atsakomybės, bei liudytojų, susijusių su kaltinamąja artimais ryšiais, parodymais, nepagrįstai atmesdamas kitų liudytojų parodymus. Be to, priimdamas nuosprendį, teismas vadovavosi įrodymais, kurie nebuvo patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

4.2.                      Skunde nurodoma, kad analizuojant teismo posėdžio metu J. K. duotus parodymus, J. K. parodymai, dėl minėtų asmenų netinkamų veiksmų, neatitinka paviešintoje žinutėje nurodytų aplinkybių, dėl ko jos parodymai turėtų būti vertinami kritiškai. Apklausos metu J. K. parodė, kad E. M. tik rėkė ant jos, ją žemino, vadindamas durna, kvaila merga, nusivylimu ir panašiai ir tai darė tiek būdamas su ja dviese, tiek viešai operacijų ar vizitacijų metu, tai yra girdint kitiems asmenims, bet nederamai lietęs nėra. Apie A. D. jos atžvilgiu atliktus netinkamus veiksmus parodė, kad jis beveik visada pasibaigus operacijai atrišęs jai chalatą, užkišdavo rankas prie jos šonų po chalatu, taip lyg apkabindamas, suspausdavo per šonus, klubus, paliesdamas krūtinę. Taip pat atsimena, kai vieno naktinio budėjimo metu, nuėjus jai į šio kabinetą aptarti vieną ligonį ir jai išeinant, A. D. pagriebė jai už alkūnės ir pradėjo traukti į kabinetą, stūmė link sofos, sakydamas, kad nėra čia ko skubėti, ligonis gali palaukti, kvietė pailsėti, pabendrauti, atsikvėpti. Žinodama jo ankstesnius prisilietimus, kurie jai atrodė nederami, ji išsigando ir išsisukusi pabėgo. Jai tada susidarė įspūdis, kad A. D. gali norėti netinkamų veiksmų jos atžvilgiu. Gydytojas A. D. reguliariai pakomentuodavo jos išvaizdą, moteriškumą, apvalumus, pasakydavo, kaip jai tinka apranga, kaip pabrėžia jos moteriškumus, sakydavo, kad tai geresnis rūbas nei operacinės pižama. Apie J. P. netinkamą elgesį jos atžvilgiu parodė, kad J. P. visada turėjo įprotį kalbindamas paglostyti kaklą ar paimti už alkūnės. Labai gerai prisimena atvejį, kai po vizitacijos reanimacijoje, ji sėdėjo prie stalo, kažką rašė, o šis atėjo jai iš už nugaros, pradėjo jai glostyti kaklą, užkišdamas ranką už apykaklės ir prašė užsakyti tyrimą ligoniui. Be to, glostydavo kaklą, užkišdavo ranką už apykaklės ir rezidentų kabinete, kai ateidavo ten gerti kavos ir jie likdavo kabinete dviese. Iš nurodytų J. K. parodymų matyti, kad, jos nuomone, dėl netinkamo fizinio kontakto, ji kaltino tik A. D. ir J. P..

4.3.                      Ir nors teismas nuosprendyje konstatavo, kad J. K. parodymus apie jos neigiamą patirtį, keliamus per aukštus reikalavimus, patiriamą žeminimą ir netinkamą lietimą, patvirtino liudytojos T. K., T. V., Y. A. parodymai, tačiau skunde nurodoma, kad minėtų liudytojų parodymai turėtų būti vertintini kritiškai, kadangi minėtas liudytojas ir J. K. sieja artimi ryšiai, o būtent, T. K. (J. K. mama) apklausiama teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad santykiai su dukra buvo normalūs, mergaitė labai savarankiška, neleido jai žinoti, dėl ko lankėsi pas psichologus, nurodo, kad (duomenys neskelbtini)  J. K. gydėsi dėl nederamo elgesio su ja mokymosi įstaigoje, į klausimą, kodėl J. K. buvo paguldyta į psichiatrijos kliniką 2011 m. ir 2016 m., atsisakė atsakyti, nurodė, kad dukra nepasakojo apie atsitiktinius lytinius santykius, neteko matyti dukros neprognozuojamo elgesio. Tačiau šie liudytojos parodymai visiškai prieštarauja 2009-08-03 epikrizei Nr. DSVS ir 2011-01-24 epikrizei Nr. Pll/116, kur nurodoma, kad pacientė su mama blogai sutaria, gyvenant (duomenys neskelbtini), problemų nebuvo, grįžusi namuose neturi  vietos, nes gyvena su seneliais viename kambaryje, šeimai jaučiasi našta. Teisminio nagrinėjimo metu Y. A. ir T. V. duotus parodymus taip pat reikėtų vertinti kritiškai, nes jie prieštarauja ne tik 2009-08-03 epikrizėje Nr. DSVS ir 2011-01-24 epikrizėje Nr. Pll/116 nurodytiems faktams, bet ir logikai bei gyvenimiškai patirčiai.

4.4.                      Teigiama, kad iš J. K. ir D. S. susirašinėjimo Messenger programėlėje, matyti, tik J. K. asmeninė nuomonė, kad jai yra keliami itin aukšti reikalavimai, kad yra daromas spaudimas. Atkreiptinas dėmesys, kad darydamas minėtą išvadą, teismas neįvertino nukentėjusiųjų E. M., J. P. parodymų, kad J. K. nebuvo itin stropi rezidentė, kad vengė bet kokių užduočių, vaidino, kad dirba, bet iš tiesų leido pro pirštus tiek mokslą, tiek užduotis, budėjimo metu neatsiliepdavo į peidžerį. Kad J. K. nebuvo stropi rezidentė patvirtino ir liudytojai D. S., E. G.. Ir nors teismas nuosprendyje pažymėjo, kad D. S. parodymai negali būti laikomi patikimais, kadangi jis iki šiol dirba (duomenys neskelbtini) klinikų (duomenys neskelbtini)  klinikoje, taigi yra E. M. kolega, tačiau su tokia teismo išvada nesutiktina. Aplinkybė, kad D. S. dirba kartu su E. M., yra jo kolega negali būti laikoma pakankamu pagrindu abejoti jo duotais parodymais.

4.5.                      Nukentėjusieji E. M., J. P., A. D. kategoriškai neigė J. K. atžvilgiu netinkamą elgesį. Be to, kad nukentėjusieji netinkamai elgtųsi, įžeidinėtų, diskriminuotų rezidentes, teisminio nagrinėjimo metu nenurodė ir kiti apklausti liudytojai. Liudytoja N. D. nurodė, kad kelias savaites A. D. buvo jos kuratorius, jis daug ką aiškindavo, elgdavosi kultūringai, taktiškai, nieko blogo apie jį pasakyti negali. Jai neteko susidurti su gydytojų priekabiavimu, netinkamu elgesiu, neteko girdėti netinkamų epitetų ir niekas nepasakojo apie gydytojų netinkamą elgesį. Liudytoja K. K. parodė, kad jai daugiausia teko susidurti su A. D., jis buvo malonus gydytojas, taktiškas, padedantis. Liudytoja E. G. parodė, kad su E. M., J. P. ir A. D. susidurdavo kas dieną darbo reikalais. Tai profesionalūs (duomenys neskelbtini)  malonūs, paslaugūs žmonės. Nėra girdėjusi ir jai neteko susidurti, kad jie netinkamai elgtųsi. Kad nėra girdėjusios apie nukentėjusiuosius blogų atsiliepimų apie jų netinkamą elgesį, apklausos metu nurodė ir kitos liudytojos (R. K., G. Ž., A. R.). Tačiau minėtų liudytojų parodymus teismas vertino kritiškai, nurodydamas, kad kaltinamosios padėtis skyriuje buvo visiškai kitokia - ji atliko ne dviejų mėnesių praktiką, bet penkerių metu trukmės rezidentūrą, o per tokį laikotarpį užsimezga visiškai kitokie dirbančiųjų asmenų ryšiai. Tačiau, manytina, kad tai nėra objektyvus bei pakankamas pagrindas abejoti ar atmesti minėtų liudytojų parodymus.

4.6.                      Skunde prokurorė nurodo, kad nesutinka ir su teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad baudžiamojoje byloje buvo surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad kaltinamoji rezidentūros metu jautėsi psichologiškai sugniuždyta ir žeminama, nes ji beveik dvejus metus konsultavosi su psichologe, o 2016 metų pradžioje buvo gydoma krizių intervencijos skyriuje dėl gilios depresijos, kurios paūmėjimą sukėlė įtampa darbo aplinkoje. Dėl minėtos aplinkybės pažymėtina, kad J. K. rezidentūroje mokėsi nuo 2011-08-01 iki 2016-07-31. Tuo tarpu iš J. K. 2011 m. birželio 20 d. klinikinės ligos istorijos matyti, kad J. K. dar iki studijų rezidentūroje buvo stacionarizuota į (duomenys neskelbtini) klinikos Afektinių sutrikimų sektorių skubos tvarka, esant SMP indikacijų 14.1 punktui (3 kat.) (bandymas nusižudyti ar tokio poelgio grėsmė). Iš ligos istorijos matyti, kad J. K. yra linkusi įsitraukti į trumpalaikius santykius su vyrais, nevengia atsitiktinių lytinių santykių. Atvirai grasina, šantažuoja gydytojus, kad „jei neįstos į (duomenys neskelbtini) rezidentūrą, suras tikrai patikimą būdą nusižudyti“. Iki stacionarizavimo 6 kartus jau buvo bandžiusi nusižudyti. Apie mėnesį laiko gydėsi medikamentais. J. K. nustatyta klinikinė diagnozė: F33.1 Pasikartojantis depresinis sutrikimas, vidutinio sunkumo depresijos epizodas: F60.31 Emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, ribinis tipas. Esant minėtoms aplinkybėms, kad J. K. dar iki rezidentūros turėjo psichologinių problemų, sirgo depresija, vartojo vaistus, nusiskundimai tiek gydantis iki rezidentūros, tiek bestudijuojant rezidentūroje yra panašūs. Taip pat iš J. K. 2011 m. birželio 20 d.  klinikinės ligos istorijos matyti, kad J. K. yra linkusi įsitraukti į trumpalaikius santykius su vyrais, nevengia atsitiktinių lytinių santykių, todėl abejoti P. M. parodymais nėra pagrindo.

4.7.                      Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apylinkės teismas nepagrįstai konstatavo, kad baudžiamasis procesas dėl A. D. šmeižimo negalėjo būti pradėtas. Šiuo konkrečiu atveju ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal E. M. bei J. P. protokolus-pareiškimus. Tačiau iš A. D. apklausos teisminio nagrinėjimo metu matyti, kad jis dėl J. K. paviešintos žinutės jautėsi pažemintas, jam buvo didelis stresas, ir ne tik jam, bet ir jo šeimos nariams. Nurodoma, kad A. D., neturėdamas teisinio išsilavinimo, nežinodamas BPK reikalavimų, taip pat negavęs išaiškinimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo tvarkos bei pagrindų, galėjo tikėtis, kad ikiteisminis tyrimas šiuo atveju bus pradėtas ne tik dėl E. M. bei J. P. atžvilgiu galimai padarytos nusikalstamos veikos, tačiau ir jo atžvilgiu galimai įvykdyto nusikaltimo. Tai, kad A. D. šiuo atveju siekė ir siekia J. K. baudžiamojo persekiojimo, patvirtina jo ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai apie, jo manymu, nusikalstamus J. K. veiksmus, be to, jis pasirašė tyrėjo jam pateiktame nutarime pripažinti nukentėjusiuoju, nei karto neišreiškė noro nutraukti baudžiamąjį procesą. Esant šioms aplinkybėms, ikiteisminis tyrimas dėl J. K. veiksmų nukentėjusiojo A. D. atžvilgiu, šioje baudžiamojoje byloje nutrauktas nepagrįstai.

5.       Apeliaciniame skunde nukentėjusysis E. M. prašo atlikti įrodymų tyrimą, Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 17 d. nuosprendį pakeisti ir J. K. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 154 straipsnio 2 dalyje, be to prašo civilinį ieškinį tenkinti pilnai ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

5.1.                      Skunde nukentėjusysis nurodo, kad apylinkės teismas, pažeisdamas LR BPK 256 straipsnio procesinės teisės normas, kaltinamosios gynėjo pateiktą vertimą prilygino prašymui dėl kaltinimo pakeitimo, jį priėmė ir kaltinimą pakeitė. Teismas pats nustatė, kad kaltinime nurodytos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kas atliko kaltinamajame akte pateiktą J. K. žinutės vertimą, dėl to nurodė, kad nėra galimybės įvertinti vertimą dariusio asmens kompetencijos. Teismas taip pat nurodė, kad nukentėjusiojo J. P. atstovės pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pateiktas vertimas artimesnis kaltinamosios gynėjo pateiktam vertimui. Nurodo, kad vertimas, kurį apylinkės teismas nurodė nuosprendyje t. y. į kurį pakeitė kaltinimo faktines aplinkybes, yra netikslus: jame neteisingas išverstas žodis „abused“; taip pat vertime į lietuvių kalbą išversti žymenys su grotažymėmis #metoo ir #femalesurgeon. Kadangi žodžiai su grotažymėmis yra ne teksto/turinio dalis, o yra įrašo kategoriją žymintis ženklas, jie apskritai negalėjo būti verčiami į lietuvių kalbą, kadangi iškreipia kaltinimo esmę. Šiuo konkrečiu atveju J. K. savo paskelbtoje žinutėje panaudojo du žodžius su grotažymėmis, tokiu būdu pačią žinutę nukreipdama į Facebook kataloguojamos informacijos grupes/kategorijas, susijusias su seksualinio priekabiavimo atvejais ir moterų (duomenys neskelbtini) atvejais. Tokiais savo veiksmais J. K. padidino savo paskelbtos žinutės prieinamumą didesniam Facebook vartotojų ratui. Jei teismui kilo abejonių dėl ikiteisminio tyrimo metu atlikto vertimo, tai siekiant objektyvaus ir nešališko bylos išnagrinėjimo, teismas turėjo skirti ir atlikti nepriklausomą vertimą. Esant minėtoms aplinkybėms, dėl padarytų proceso normų pažeidimų buvo netinkamai ir nepagrįstai pakeistas kaltinimas. Teikiant šį apeliacinį skundą yra formuluojamas prašymas atlikti kvalifikuotą J. K. parašytos žinutės vertimą į lietuvių kalbą.

5.2.                      Skunde teigiama, kad remiantis byloje surinkta medžiaga, E. M. niekada J. K. nėra nederamai lietęs, jos atžvilgiu niekuomet nėra atlikęs jokių neteisėtų seksualinių veiksmų, J. K. tai žinojo, tačiau tikrovės neatitinkančią informaciją, kad E. M. nederamai lietė kaltinamąją be jos sutikimo, J. K. viešai paskelbė. Savo žinutėje J. K. paskleidė sekančio turinio informaciją: „Bet šie trys žmonės (J. P., A. D., E. M.) be mano sutikimo, mane nederamai lietė, menkino ir pažemino mane prieš aplinkinius, kadangi aš esu moteris“. Iš sakinio struktūros ir jame išdėstytų minčių yra akivaizdu, kad J. K. visai visuomenei paskleidė informaciją/žinią, kad ją nederamai lietė trys asmenys, (o ne du, kaip ji teigė bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu) ir, konkretizuodama savo teiginį, išvardino tris pavardes, tame tarpe ir E. M.. Tokiu būdu, visuomenei buvo paskleista melaginga informacija/žinia. Nukentėjusiojo nuomone, nuotraukų skelbimas po žinute parodo, kad J. K. norėjo ne pasidalinti savo asmenine nuomone ar patirtimi, kaip yra nurodžiusi bylos nagrinėjimo metu, o visai visuomenei pristatyti tris asmenis kaip seksualinius priekabiautojus, be to norėjo, kad visi trys nukentėjusieji būtų atpažįstami ne tik pagal jų pavardes, bet ir pagal atvaizdus, kas daro didesnį informacijos prieinamumą. Jis (E. M.) leido jai aiškiai suprasti, kad paviešinta informacija žemina jo garbę ir orumą, kad šio pobūdžio informaciją jis laiko šmeižimu ir baudžiamuoju nusikaltimu, nusiuntė J. K. nuorodą į LR Baudžiamąjį kodeksą infolex.lt svetainėje. Tačiau J. K., suprasdama, kad jį (E. M.) viešai šmeižia ir žemina, žinodama, kad skleidžia apie jį informaciją dėl tariamo seksualinio priekabiavimo, kurio faktiškai niekuomet nebuvo, savo veiksmus tęsė, žinutės iš Facebook tinklo nešalino. Tokie veiksmai parodo jos tyčią, t. y. norėjimą taip veikti. Taip pat nurodo, kad iki šiol žinutė yra viešinama J. K. profilyje ir yra laisvai prieinama bet kam, be to, J. K. skelbdama ginčo žinutę naudojo grotažymę su tekstu #MeToo, kuri yra populiari grotažymė, kuri greitai išplito socialiniuose tinkluose, pabrėžusi seksualinio priekabiavimo ir smurto netoleravimą ir informacija skleidžiama plačiai ir tikrai plačiau nei jos profilio draugams, ir norėjo taip veikti.

5.3.                      Skunde nurodė, kad minėtų bylos duomenų pirmosios instancijos teismas neįvertino, dėl jų nepasisakė, dėl ko laikytina, kad nuosprendyje išdėstyti motyvai dėl tariamo kaltės nebuvimo J. K. veiksmuose, neatitinka bylos aplinkybių. J. K. iki šiol skleidžia šmeižikiško pobūdžio tikrovės neatitinkančią informaciją apie jį (E. M.), o tai patvirtina, kad ji, suprasdama paskleistos informacijos neatitikimą realiems faktams, tiek nusikalstamos veikos padarymo metu, tiek dabar, nori taip veikti ir nori toliau žeminti jo (E. M.) garbę ir orumą. Pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą dėl to, kad neįvertino visų byloje surinktų įrodymų, kurie buvo išvardinti anksčiau. Skunde teigia, kad J. K. veiksmuose yra tyčia ir yra nusikalstamos veikos sudėtis.

5.4.                      Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje tyrė asmenų bendravimą (duomenys neskelbtini) klinikoje, tyrė J. K. psichologinę savijautą, tačiau neištyrė ir nepasisakė dėl šmeižimo E. M. atžvilgiu toje dalyje, kur jis buvo apšmeižtas kaip asmuo nederamai lietęs J. K. be jos sutikimo. Kadangi šiuo klausimu pati J. K. yra davusi nevienkartinius parodymus, kad E. M. jos niekuomet nėra nederamai lietęs, todėl akivaizdu, kad šioje dalyje kaltinimas pasitvirtino visiškai, J. K. kaltė įrodyta remiantis jos pačios paaiškinimais ir kaltinamoji turi būti nuteista dėl šmeižto.

5.5.                      Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, išėjo už kaltinimo ribų ir tyrė su kaltinimu nesusijusias aplinkybes. Šioje byloje apklausiama liudytoja R. K. nurodė patyrusi priekabiavimo atvejį, bet tai įvyko 2000 metais, jai besimokant (duomenys neskelbtini) antrame kurse. Su nukentėjusiaisiais asmenimis minėtas įvykis niekaip nesusijęs, su (duomenys neskelbtini) klinika, kurioje dirba nukentėjusieji tai taip pat niekaip nesusiję. Liudytoja G. L. apklausiama nurodė, kad priekabiavimo atvejų taip pat nėra patyrusi nei (duomenys neskelbtini) , nei klinikose, o pasakojo tik apie diskriminaciją, su kuria susidūrė kituose skyriuose. Taigi, šios liudytojos parodymai niekaip nepatvirtino J. K. paskleistos informacijos. Be to, minėta liudytoja, kalbėdama apie tariamai patirtą diskriminaciją, nenurodė savo teisių pažeidimo, kas yra būtina diskriminacijos sudedamoji dalis, todėl jos požiūris į šį reiškinį vertintinas kritiškai. Kaltinamosios motinos T. K. duoti parodymai vertintini kritiškai, dėl to, kad šis asmuo yra suinteresuotas padėti dukrai.

5.6.                      Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino pačios J. K. psichologinės būsenos ir jos asmeninio požiūrio į gyvenimą. J. K. ne visai adekvačiai reaguoja į aplinką, iškreiptai vertina kitų žmonių elgesį. Į bylą buvo pateiktos J. K. epikrizės ir klinikinė ligos istorija (3 tomas, b. l. 121-123, 130-134). Nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmosios instancijos teismas aprašė tik 2011 metų ir 2016 metų medicininius dokumentus, o 2009 m. epikrizės visai nepaminėjo. Ignoruodamas dalį bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas sudarė klaidingą įspūdį, kad tariamai psichologinės J. K. problemos susiformavo jos mokymosi rezidentūroje laikotarpiu. Tai neatitinka tikrovės. Iš bylos medžiagos, o konkrečiai iš epikrizės Nr. DSVS 09/541 (3 tomas, b. l. 121) matosi, kad J. K. psichologinių ir psichiatrinių problemų turėjo nuo 13 metų, nes būdama 13-15 metų amžiaus bandė žudytis, 13 metų jai prasidėjo anoreksijos sindromas, nuo 16 metų prasidėjo persivalgymai lydimi vėmimų, kurie susiję su konfliktais su tėvais, nuo 2008 metų (21 metų amžiaus) jai diagnozuota sunki depresija, o nuo 2009 metų lanko individualią psichoterapiją, paskirtas medikamentinis ir psichoterapinis gydymas.

5.7.                      Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, rėmėsi išimtinai gynybos pateiktu kaltinamosios susirašinėjimu su trečiuoju asmeniu - gydytoju (duomenys neskelbtini)D. S., kuris liudydamas teisme nepatvirtino susirašinėjime nurodytų aplinkybių, o nurodė, kad J. K. indėlis į darbą būdavo minimalus, todėl ji susilaukdavo pastabų dėl netinkamų darbo rezultatų, neįvykdytų planų ir ne visada adekvačiai į tas pastabas reaguodavo, taip pat analogiška situacija susiklostė ir su liudytojo P. M. duotais parodymais. Šiuo konkrečiu atveju nebuvo pasitelkta specialisto, išmanančio informacines technologijas, pagalba, nebuvo nustatytas susirašinėjimo autentiškumas, nebuvo nustatytas tikras susirašinėjimo laikas, nebuvo patikrinti susirašinėjime dalyvavę asmenys. Todėl minėtas faktinių aplinkybių protokolas negali būti laikomas tinkama įrodinėjimo priemone baudžiamajame procese.

5.8.                      Teismas pažeidė BPK įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, pagal kurias teismo vidinis įsitikinimas turi būti grindžiamas objektyviu ir nešališku visų byloje esančių įrodymų aplinkybių nagrinėjimu ir vertinimu. Teismas šališkai ir neobjektyviai vertino liudytojų parodymus, didesnę reikšmę suteikdamas gynybos pateiktiems įrodymams, o ne ikiteisminio tyrimo metu bei teisme apklaustiems liudytojams, kurie liudijo teisme davę priesaiką, todėl nėra pagrindo abejoti jų parodymų teisingumu, kaip jau buvo nurodyta, dalies įrodymų apskritai nevertino. Skunde nurodoma, kad yra surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad J. K. turėjo asmeninį motyvą atkeršyti E. M. dėl negautos rekomendacijos, taip pat nurodė, kad rekomendacijos rašymas/nerašymas nėra ir nebuvo E. M. pareiga, o J. K. pasiekimai studijų metu patvirtina, kad rašyti rekomendaciją buvo atsisakyta pagrįstai.

5.9.                      Skunde nukentėjusysis akcentavo tai, kad šiuo konkrečiu atveju J. K. profilis Facebook buvo viešas ir viešai visiems prieinamas. Po J. K. publikuojamu tekstu iki civilinio ieškinio pateikimo dienos buvo priskaičiuotos 365 žmonių reakcijos į J. K. publikuotą įrašą, kad informacija buvo paskleista dar platesniam Facebook vartotojų ratui pasidalinant šiuo publikuojamu tekstu 32 kartus. Po J. K. atliktų neteisėtų veiksmų, viešinant tikrovės neatitinkančią informaciją, buvo sulauktas didelis žiniasklaidos dėmesys, žiniasklaidoje buvo pradėti publikuoti įvairūs J. K. palaikantys straipsniai, kurių buvo net septyni. 

5.10.                      Apeliaciniu skundu nukentėjusysis palaiko reikalavimus dėl civilinio ieškinio, kuris apylinkės teismo nuosprendžiu buvo paliktas nenagrinėtas. Nukentėjusysis argumentuoja civilinį ieškinį tuo, kad dėl nusikalstamų J. K. veiksmų jis (E. M.) buvo paniekintas ir pažemintas tarptautinės gydytojų bendruomenės akivaizdoje. Jis buvo apibūdintas kaip seksualinis priekabiautojas, neadekvatus bendraujant su studentais, patyrė asmenines neigiamas pasekmes, pasireiškiančias patirtu neigiamu psichoemociniu krūviu, dideliais nepatogumais aiškinantis dėl šios situacijos šeimoje, darbe kolegoms, studentams. Sumažėjo jo draugų ratas. Pablogėjo sveikata. Patyrė nemigą ir padidėjusį kraujospūdį. Reikėjo didinti vartojamų vaistų dozes. Neigiamas pasekmes patyrė Lietuvos Respublikoje dėl sumažėjusių pacientų srautų. 

5.11.                      Priteisdamas iš jo (nukentėjusiojo E. M.) kaltinamosios J. K. naudai 500 eurų teisinių išlaidų, teismas nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotos praktikos analogiškose situacijose. Šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusi situacija, kad jis (E. M.) buvo apšmeižtas kaip seksualinis priekabiautojas, kaltinamoji pripažino, kad tokių veiksmų jos atžvilgiu E. M. niekuomet neatliko, o byla baigėsi tuo, kad kaltinamoji yra išteisinta, o nukentėjusysis dar turi jai padengti jos bylinėjimosi išlaidas. Toks pirmosios instancijos teismo nuosprendis paneigia nukentėjusiojo teisę į teisminę gynybą, prieštarauja bendriesiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

6.       Apeliaciniame skunde nukentėjusysis J. P. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 17 d. nuosprendį ir pripažinti J. K. kalta, įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 straipsnio 1 dalyje ir priteisti iš J. K. jo (J. P. naudai) 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir priteisti išlaidas, turėtas advokato pagalbai apmokėti.

6.1.                      Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismo abejonės dėl pateikto vertimo „was hurt and abused“ versijų yra nepagrįstos, ir yra tik dar vienas nemotyvuotas bandymas neadekvačiai vertinti susidariusią situaciją. Kaip matyti iš pačios kaltinamosios teiginių, viso ikiteisminio tyrimo metu naudotas vertimas „aš buvau pažeminta ir išprievartauta“ atitinka pačios J. K. pasisakymus ir yra tinkamiausias šioje situacijoje, be to jis atitinka ir oficialiai žodynuose pateiktą vertimą. Tad iš to, kas išdėstyta, yra akivaizdu, kad faktinės kaltinime nurodytos veikos aplinkybės be pagrindo buvo tikslintos ir nepagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo padarytos klaidingos išvados, ko pasėkoje buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas išteisinamasis nuosprendis.

6.2.                      Pagal vieningai šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas yra tikrovės neatitinkančios informacijos pranešimas kuriuo nors būdu bent vienam asmeniui, išskyrus nukentėjusįjį. Šiuo aspektu, apeliaciniu skundu norima atkreipti dėmesį į tai, jog tokio pobūdžio melaginga, šmeižiančio pobūdžio informacija buvo paskleista socialiniame tinklapyje Facebook anglų kalba, kuri buvo viešai matoma ir prieinama visiems Facebook vartotojams visame pasaulyje. Be to, prieiga prie šios informacijos, paskleistos J. K. Facebook puslapyje, yra vieša, tad bet kuris asmuo gali ją pamatyti. Kadangi tokia melaginga informacija yra paskelbta anglų kalba, todėl šis J. K. paskleistas šmeižtas jo (J. P.) atžvilgiu tapo žinomas ir kolegoms (duomenys neskelbtini) bei kitiems gydytojams ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Tokia J. K. nusikalstama veika paniekino ir pažemino jį (J. P.), taip pat ir tarptautinės gydytojų bendruomenės akivaizdoje. Paskleista informacija tapo žinoma itin dideliam skaičiui žmonių, tad būtent dėl šios priežasties nukentėjusysis patyrė itin didelę žalą, kadangi jis (J. P.) yra ne tik (duomenys neskelbtini) medicinos universiteto ((duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini)  klinikos gydytojas (duomenys neskelbtini) , bet ir (duomenys neskelbtini) „Rotary“ klubo narys, žinomas ne tik respublikiniu mastu, bet ir (duomenys neskelbtini)  „Rotary“ klubui, su kuriuo glaudžiai bendradarbiauja, tad jam labai svarbi yra jo reputacija ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Taip pat akcentuoja dar ir tai, jog 2018 m. vasario 5 d. 16.05 val., „15 min.“ buvo publikuotas žurnalistės K. A. straipsnis pavadinimu “Seksualiniu priekabiavimu apkaltinti (duomenys neskelbtini)  klinikų (duomenys neskelbtini) kreipėsi į teisėsaugą”. Socialiniame tinkle buvo paskelbti ir šio straipsnio komentarai bei visuomenės reakcijos. Tokiais veiksmais buvo užtikrinta dar didesnė klaidingos informacijos sklaida.

6.3.                      Teigiama, kad J. K. parodymai, neva jis (J. P.) glostydavo jai kaklą, užkišdavo ranką už apykaklės, paimdavo už alkūnės yra visiškai nepagrįsti ir absurdiški, nes nebuvo nei vieno asmens, galėjusio patvirtinti neadekvatų jo (J. P.) elgesį. Tokie duoti paaiškinimai tik įrodo J. K. norą save pateisinti, tačiau visiškai neatitinka realios situacijos. J. K., pateikdama nurodytą informaciją apie jį (J. P.) viešumon, privalėjo elgtis atsakingai ir turėti tas žinias patvirtinančius patikimus duomenis ar nurodyti šaltinius. Jos išsakytos mintys buvo paremtos tik jos pačios žodžiais, tačiau nei vienas iš asmenų negalėjo patvirtinti jos pozicijos neva jis (gydytojas J. P.) būtų priekabiavęs ar kitaip neadekvačiai elgęsis.

6.4.                      Skunde apeliantas pažymi, kad J. K. nebuvo vienintelė moteris, atlikusi (duomenys neskelbtini)  rezidentūrą (duomenys neskelbtini) klinikose. Iš bylos medžiagos matyti, jog liudytojos N. D., R. K., G. Z., E. B., J. Š., K. K., A. R. ir E. G. patvirtino buvusios (duomenys neskelbtini)  studentės ir atlikusios rezidentūrą (duomenys neskelbtini) klinikoje, bet nei viena iš apklaustųjų negalėjo patvirtinti to fakto, jog būtų susidūrusi su jo (nukentėjusiojo J. P.) priekabiavimu ar kitais neadekvačiais veiksmais iš jo pusės. Liudytoja G. Ž. teigė, jog atlikinėjant praktiką (duomenys neskelbtini)klinikoje, jai teko susidurti su visais minėtais gydytojais ir netgi turėti budėjimą su juo (J. P.). Iš jos duotų parodymų yra akivaizdu, jog tarp jos ir jo (gydytojo J. P.) nebuvo jokio nepagarbaus elgesio, tiesiog darbiniai santykiai. Ji aiškiai paneigia bet kokius J. K. Facebook paskyroje išsakytus kaltinimus.

6.5.                      J. K., siekdama pateisinti savo elgesį, teigė, kad neva dėl netinkamos aplinkos darbe, dėl nuolatinio spaudimo iš nukentėjusiųjų turėjo kreiptis į gydytojus, nuolat būti gydoma psichiatro. Vis dėlto, kaip matyti iš bylos medžiagos, tai nėra tiesa, kadangi jau nuo pat vaikystės J. K. reguliariai lankydavosi pas psichiatrą, vartojo įvairius vaistus, skirtus depresijos gydymui, bei ne vieną kartą yra ir gulėjusi psichiatrijos skyriuje. J. K. pateikti susirašinėjimai su psichiatru laikytini nepagrįstais, nes tai tėra jos gynybinė versija, nepatvirtinta įrodymais. J. K. psichologinė būsena rezidentūros metu atskleidžiama ir VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro ekspertizėje.

6.6.                      Negali kilti abejonių tuo, kad J. K. socialiniame tinkle tretiesiems asmenims paskleista informacija apie jį (J. P.) yra žeminanti, pakirtusi jo reputaciją bei sumenkinusi jį, sumažinusi kitų žmonių pasitikėjimą juo. Bylos duomenimis, jis (J. P.) yra aukštas pareigas užimantis gydytojas, kuriam keliami ypatingi nepriekaištingos reputacijos reikalavimai, todėl informacijos apie tai, kad jis seksualiai priekabiauja prie rezidentų bei elgiasi amoraliai, paskleidimas tretiesiems asmenims - jo kolegoms, pacientams, gydytojų bendruomenei, neabejotinai turėjo neigiamos įtakos jo reputacijai. Be to, J. K. paskyroje po paviešintos šmeižikiškos ir melagingos informacijos komentaruose rašoma: „Taip, Asta, tai buvo mano kasdienybė. Vienas iš ereliu bandė mane išprievartauti.“ Iš šių pasakymų galima daryti išvadą, kad bet koks asmuo skaitantis J. K. įrašą Facebook paskyroje ir vėliau skaitantis komentarus, gali susidaryti įspūdį, jog J. K. komentaruose išsakyti žodžiai „Vienas iš erelių bandė mane išprievartauti“ gali būti priskiriami tiek jam (J. P.), tiek A. D., tiek E. M.. Vadinasi, šiame kontekste jis (nukentėjusysis J. P.) yra kaltinamas ne tik amoraliu elgesiu, bet ir įvykdytu prievartavimu. Tokius teiginius dar labiau patvirtina J. K. angliškai išsakytos mintys „was hurt and abused“, kurie verčiami kaip “aš buvau pažeminta ir išprievartauta“. J. K. paskleista melaginga ir šmeižikiška informacija jos Facebook paskyroje turi konstatuojamąjį pobūdį ir negali būti vertinama kaip nuomonė.

6.7.                      J. K., atlikdama veiksmus, kurie jai inkriminuojami kaip šmeižimas paskleidė tiesos neatitinkančias žinias, siekdama apšmeižti kitą žmogų – jį (J. P.). Vadinasi, veikė tiesiogine tyčia ir tai leidžia teigti, kad jos veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnio 1 dalyje, būtino sudėties elemento - tyčios. Tai reiškia, kad J. K., savo Facebook paskyroje patalpindama tokio pobūdžio informaciją, suvokė ir norėjo taip veikti, t. y. suprato, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo. J. K. išsakyti teiginiai apie jį (nukentėjusįjį J. P.) turi būti vertinami kaip tyčiniai veiksmai, kadangi jų tikslas buvo apšmeižti ir įžeisti nukentėjusįjį. J. K., turėdama keršto ir pykčio motyvus, pažemino jį (nukentėjusįjį J. P.). Įvertinus paskleistos informacijos pobūdį, sprendžiant iš viso teksto turinio, įvertinus aplinkybių visumą, kuriomis ji buvo paskleista, t. y. įvertinus socialinį kontekstą, tarpusavio santykius ir panašiai, nesutiktina su pirmosios instancijos išvadomis, neva byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių J. K. kaltę dėl to, kad ji skleidė melagingą informaciją ir darė tai tyčia, suvokdama informacijos neatitikimą tikrovei ir norėdama taip elgtis.

6.8.                      Teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, įrodymus tyrė šališkai, visiškai nesistengdamas būti jo (J. P.) atžvilgiu objektyvus, išanalizuoti išsamiai visus įrodymus, esančius byloje ir priimti teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Atkreipia dėmesį į tai, kad teismas išimtinai vertino tik J. K. pateiktus įrodymus. D. S., M. V. parodymų patikimumas buvo kvestionuojamas, pabrėžiant, kad jie abu iki šiol dirba (duomenys neskelbtini) klinikų (duomenys neskelbtini) klinikoje. Kita vertus, teismas vadovavosi tik parodymais duotais J. K. motinos T. K. ir jos draugių Y. A. ir T. V., neatsižvelgiant į tą aplinkybę, jog minėtus asmenis ir J. K. sieja artimi ir giminystės ryšiai. 

6.9.                      Skunde nurodoma, kad vienas pagrindinių kriterijų nustatant neturtinės žalos dydį yra jos pasekmės, kurios vertinamos atsižvelgiant į asmens patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai ir pan. Neturtinės žalos pasekmės gali būti fizinio pobūdžio ar (ir) dvasinio pobūdžio. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė jo (J. P.) ieškinio dėl jo patirtos žalos nenagrinėti, neatsižvelgiant į jo (J. P.) patirtus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime, sumenkusią reputaciją, sveikatos problemas, patirtus dėl jo apšmeižimo. Esant tokiai situacijai, nagrinėjamu atveju, jis (nukentėjusysis) vienareikšmiškai patyrė didelę žalą. Nukentėjusysis prašo neturtinės žalos dydžiu užtikrinti protingą pusiausvyrą tarp realios kompensacijos už jo patirtų dvasinių išgyvenimų ir žalą padariusio asmens interesų paisymo. Jo (J. P.) reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo kildinami iš melagingų ir šmeižikiškų duomenų apie jį, kurie buvo paskelbti anglų kalba, kas dar labiau įtakojo klaidingos informacijos apie garbingą gydytoją sklaidą. Nusikalstama veika buvo padaryti labai dideli nepatogumai bei dvasiniai išgyvenimai jam (nukentėjusiajam J. P.), kurie paliko išliekamuosius reiškinius, o nukentėjusysis patyrė itin stiprią emocinę traumą, jam išsivystė vienišumo, nepelnytos gėdos jausmas, kadangi negalėjo tinkamai bendrauti su išoriniu pasauliu, nes buvo apšmeižtas. Pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir paviršutiniškai išanalizavo nustatytas aplinkybes, nusprendžiant jo (J. P.) civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą, ko pasėkoje, jam kaip nukentėjusiajam nebuvo kompensuoti jo patirti nuostoliai. 

7.       Pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinių skundų nukentėjusysis A. D. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 17 d. nuosprendį, kuriuo išteisinta J. K., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir pripažinti J. K. kalta padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 154 straipsnio 2 dalyje bei tenkinti civilinį ieškinį ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. 

8.       Atsiliepime į apeliacinius skundus nukentėjusysis E. M. prašo J. K. apeliacinį skundą palikti nenagrinėtu arba atmesti, taip pat prašo atmesti J. K. prašymą priteisti iš nukentėjusiųjų J. K. proceso išlaidas, o nukentėjusiojo J. P. ir prokurorės Astos Chraminos apeliacinius skundus tenkinti iš dalies, Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 17 d. nuosprendį pakeisti ir pripažinti J. K. kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 154 straipsnio 2 dalyje.

9.       Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė Asta Chramina prašė prokurorės apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiųjų E. M., J. P. apeliacinius skundus tenkinti, o išteisintosios J. K. apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusysis E. M., jo atstovė advokatė R. V., nukentėjusysis J. P., jo atstovė advokatė Aušra Ručienė, o nukentėjusiojo A. D. atstovė advokatė Aušra Ručienė prašė nukentėjusiųjų E. M., J. P., prokurorės Astos Chraminos apeliacinius skundus tenkinti, o išteisintosios J. K. apeliacinį skundą atmesti. Išteisintosios J. K. gynėjas advokatas Marius Barisevičius prašė išteisintosios J. K. apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiųjų E. M., J. P. ir prokurorės Astos Chraminos apeliacinius skundus atmesti. 

10.       Išteisintosios J. K., Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Astos Chraminos, nukentėjusiųjų E. M. ir J. P. apeliaciniai skundai atmetami.

11.       Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

12.       Kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

13.       Išnagrinėjusi apeliacinius skundus ir baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

14.       Išteisintoji J. K. apeliaciniame skunde nurodo, jog baudžiamasis procesas jos atžvilgiu nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams. Jos įsitikinimu, šmeižimas, kaip nusikalstama veika, laikomas baigtu paskleidus informaciją, jo padarymo vieta nėra siejama su padarinių atsiradimo vieta, kadangi šio nusikaltimo sudėtis yra formali, o tuo tarpu 2017 m. lapkričio 11 d. žinutės paskleidimo metu ji gyveno ir šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini) . Žinutės paskleidimo vieta yra konkrečiai nustatyta – tai (duomenys neskelbtini)  miestas, (duomenys neskelbtini) , būtent šis veiksmas laikytinas kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos baigtumo momentu. Nurodo, kad apylinkės teismas neteisingai nustatė BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos baigtumo momentą, jį iš esmės susiejo su asmenų, minimų žinutėje, gyvenamąja vieta, o tai prieštarauja BK 4 straipsnio 3 daliai. Apeliantė nurodo, kad byla turėjo būti nutraukta kitu pagrindu nei tai padarė apylinkės teismas.

15.       Kolegija daro išvadą, kad šis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas, todėl atmestinas. Šiuo klausimu išsamiai ir teisingai pasisakė nuosprendyje apylinkės teismas, todėl teismo nurodytiems argumentams pritartina. Apylinkės teismas pažymėjo, kad kaltinimas J. K. pareikštas dėl to, kad ji 2017 m. lapkričio 11 d. 01.03 val., būdama (duomenys neskelbtini) mieste, iš tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto įrenginio, naudodamasi savo socialinio tinklalapio Facebook asmenine paskyra pavadinta „J. K.“ interneto pagalba savo paskyroje patalpino viešą žinutę anglų kalba, kurioje nurodė melagingą informaciją apie E. M., A. D., J. P. bei jų nuotraukas. BK 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nusikalstamos veikos padarymo vieta yra vieta, kurioje asmuo veikė arba turėjo ir galėjo veikti, arba vieta, kurioje atsirado baudžiamojo įstatymo numatyti padariniai. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kai ta pati nusikalstama veika padaryta ir Lietuvos valstybės teritorijoje, ir užsienyje, laikoma, kad ta veika padaryta Lietuvos valstybės teritorijoje, jeigu šioje teritorijoje ji buvo pradėta, baigta arba nutrūko. BK 8 straipsnyje yra numatytas abipusio baudžiamumo principas, tai yra, kad asmuo, padaręs užsienyje nusikaltimus, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu padaryta veika pripažįstama nusikaltimu ir už jos padarymą baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos valstybės ir Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Kaip matyti iš byloje esančio 2018 m. spalio 1 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Informacijos analizės skyriaus pranešimo, šmeižimas (duomenys neskelbtini) , kur J. K., iš nenustatyto įrenginio prisijungusi prie socialinio tinklo Facebook paskyros, patalpino informaciją, nėra laikomas nusikaltimu, taigi šiuo atveju būtina nustatyti, kurioje valstybėje veika buvo padaryta. Šmeižimo, įtvirtinto BK 154 straipsnio 1 dalyje, objektyvusis požymis – tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas – tai įstatyme nurodyto pobūdžio informacijos perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Šiuo atveju informacija buvo paskleista parašant žinutę socialiniame tinkle Facebook, kuriuo naudojasi milijonai žmonių visame pasaulyje, įskaitant ir Lietuvą. Kaip matyti iš po žinute J. K. sekėjų parašytų komentarų, šią informaciją perskaitė ir į ją sureagavo ir Lietuvoje gyvenantys asmenys, be to, pats informacijos turinys yra susijęs su Lietuvos Respublikos piliečiais ir, nors žinutė buvo parašyta anglų kalba, joje išdėstytą informaciją buvo siekiama paskleisti ir Lietuvos valstybėje. Taip teismas laikė, kad veika buvo baigta Lietuvos valstybės teritorijoje, su ja susipažinus Lietuvos valstybės gyventojams. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, vadovaujantis BK 4 straipsnio 3 dalimi, teismas konstatavo, kad veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, padaryta Lietuvos valstybės teritorijoje ir byla dėl šios veikos teisminga Lietuvos teismams. Šiems apylinkės teismo nurodytiems argumentams kolegija pritaria, jie yra teisingi, todėl atmestinas apeliacinio skundo motyvas, kad teismas netinkamai taikė įstatymą ir nepagrįstai bylos nenutraukė kitu pagrindu.

16.       Apeliaciniame skunde J. K. nurodo, kad apylinkės teismas neteisingai išsprendė klausimą dėl proceso išlaidų priteisimo iš E. M. ir J. P.. Kolegija, patikrinusi bylos duomenis, sprendžia, kad proceso išlaidų priteisimo klausimas išnagrinėtas teisingai, apylinkės teismo nuosprendyje nurodyti argumentai kodėl tik iš dalies yra tenkinamas prašymas priteisti proceso išlaidas, todėl teismo nuosprendyje nurodyti argumentai nekartojami.

17.       Prokurorės ir nukentėjusiųjų apeliaciniuose skunduose keliamas tas pats klausimas ir nurodoma, kad J. K. nepagrįstai išteisinta dėl kaltinimo pagal BK 154 straipsnio 1 dalį. Teigiama, kad teismas netinkamai įvertino bylos duomenis ir darė nepagrįstas išvadas dėl jos nekaltumo. Prokurorė nesutinka ir dėl to, kad teismas baudžiamąjį procesą nutraukė dėl A. D. šmeižimo. Kolegija daro išvadą, kad šie apeliacinių skundų argumentai nepagrįsti, todėl atmestini.

18.       Kolegija nustatė, kad apylinkės teismas, pasisakydamas dėl to, kad baudžiamasis procesas dėl A. D. šmeižimo negalėjo būti pradėtas ir turi būti nutrauktas, nurodė šiuos argumentus. BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo pradėti procesą tais atvejais, kai procesas gali būti pradėtas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą arba prokuroro reikalavimą. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą ikiteisminis tyrimas pradedamas gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką arba prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. BPK nustatytais atvejais ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas. BPK 167 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 154 straipsnyje, ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Šiais atvejais procesas vyksta bendra tvarka. BPK 167 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, ir nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, ikiteisminis tyrimas dėl šių veikų privalo būti pradėtas prokuroro reikalavimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad nukentėjusiojo iniciatyva dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, išreikšta skundu, nėra apribota tam tikra skundo forma, todėl neprieštarauja įstatymo prasmei tokie atvejai, kai ikiteisminis tyrimas pradedamas nukentėjusiajam pareiškus valią dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo įvairiomis formomis (pvz., protokolas-pareiškimas), tarp jų ir procese duodamais parodymais, nes Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse nėra nustatyta nei nukentėjusiojo skundo, nei jo teisėto atstovo pareiškimo forma ir turinys. Esminė reikšminga aplinkybė yra tai, ar nukentėjusysis arba jo teisėtas atstovas išreiškė norą, ėmėsi iniciatyvos pradėti baudžiamąjį procesą dėl padarytos nusikalstamos veikos. Nukentėjusiajam tokį norą ir iniciatyvą parodžius, o ikiteisminio tyrimo subjektui ikiteisminį tyrimą pradėjus, ne nukentėjusio asmens kompetencija yra spręsti, kaip turi būti pavadintas ir įformintas jo pareikštas noras pradėti baudžiamąjį procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-254/2004, 2K-346-303/2017, 2K-134-222/2019). Apylinkės teismas nurodė, kad iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus vyresniosios tyrėjos 2017 m. lapkričio 24 d. tarnybiniu pranešimu, pagal E. M. pareiškimą dėl šmeižimo socialiniame tinkle Facebook. Tarnybiniame pranešime nurodyta, jog apklausti E. M. ir A. D. patvirtino, kad J. K. savo socialinio tinklalapio Facebook paskyroje patalpino melagingą įrašą ir tokiu būdu skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją ir viešai šmeižia, kadangi įraše minimų faktų niekada nebuvo. Tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, kad buvo susisiekta su J. P., kuris nurodė, kad dėl to paties įvykio yra pateikęs dokumentus advokatams, kad būtų surašytas pareiškimas dėl šmeižimo. Iš bylos duomenų matyti, kad E. M. pareiškimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūroje gautas 2017 m. lapkričio 14 d. J. P. atstovės advokatės Aušros Ručienės pareiškimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje gautas 2017 m. gruodžio 4 d. ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus vyresniosios tyrėjos 2017 m. gruodžio 7 d. tarnybiniu pranešimu prijungtas prie ikiteisminio tyrimo, pradėto pagal E. M. pareiškimą. Tačiau A. D. pareiškimo dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos jo atžvilgiu, byloje nėra. 2017 m. lapkričio 24 d. apklausiamas kaip liudytojas A. D. nurodė, kad dėl viešai paskleistos informacijos jaučiasi apdrėbtas purvu, tačiau dėl J. K. viešo jo šmeižimo pareiškimo nerašys, nes dėl savo amžiaus ir sveikatos būklės nenori vėl iš naujo pergyventi ir patirti neigiamas emocijas. Neilgai trukus po įtariamosios J. K. apklausų, kuriose ji nurodė parodymus duosianti tik apie asmenį, kuris yra parašęs pareiškimą, E. M., 2018 m. rugsėjo 20 d. vykusios papildomos apklausos metu liudytojas A. D. nurodė, kad pageidauja būti pripažintas nukentėjusiuoju vykstančiame ikiteisminiame tyrime, kadangi dėl viešo J. K. parašyto šmeižikiško komentaro patyrė didelę moralinę žalą, ir 2018 m. rugsėjo 20 d. jis buvo pripažintas nukentėjusiuoju. Apylinkės teismas pažymėjo, kad toks nukentėjusiojo įtraukimas į baudžiamąjį procesą, kuris gali būti pradėtas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą arba prokuroro reikalavimą, negali būti laikomas teisėtu ir prieštarauja kasacinio teismo praktikai, jog nukentėjusysis ar jo atstovas turi išreikšti norą, imtis iniciatyvos pradėti baudžiamąjį procesą dėl padarytos nusikalstamos veikos tais atvejais, kai baudžiamasis procesas gali būti pradėtas tik pagal nukentėjusiojo skundą, jo atstovo pareiškimą ar prokuroro reikalavimą. Šiuo atveju, renkant duomenis prieš ikiteisminio tyrimo pradžią, A. D. pareiškus savo valią, jog jis nerašys pareiškimo, ikiteisminis tyrimas vis tiek buvo pradėtas dėl melagingos informacijos paskleidimo ir apie A. D., nors prokuroro reikalavimo nebuvo. Taip pat teismas pažymėjo, kad baudžiamasis procesas turi būti teisingas ir sąžiningas vienodai abiem šalims – tiek kaltinančiai, tiek besiginančiai, o vienas iš būdų tai užtikrinti yra griežtas įstatyme nustatytų reikalavimų laikymasis. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad egzistuoja BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta aplinkybė, dėl ko baudžiamasis procesas dėl A. D. šmeižimo negalėjo būti pradėtas ir dėl to turi būti nutrauktas (BPK 254 straipsnio 4 dalis). Šiems apylinkės teismo argumentams kolegija pritaria, jie yra teisingi. Todėl daroma išvada, kad apylinkės teismas pagrįstai nutraukė baudžiamąjį procesą šiuo klausimu ir įstatymą taikė tinkamai. Todėl atmestinas prokurorės apeliacinio skundo argumentas, kad baudžiamasis procesas dėl A. D. šmeižimo nutrauktas nepagrįstai. Kolegija pažymi tą aplinkybę, kad tas faktas, jog A. D. nuosprendžio neskundžia apeliacine tvarka, rodo, kad jis nesiekia J. K. baudžiamojo persekiojimo ir nubaudimo.

19.       Kaip minėta anksčiau, prokurorės ir nukentėjusiųjų apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, įrodymai įvertinti netinkamai, teismo išvados neteisingos, prašoma pakeisti/panaikinti nuosprendį ir J. K. pripažinti kalta dėl to, kad ji šmeižė E. M. ir J. P.. Kolegija daro išvadą, kad šis apeliacinių skundų reikalavimas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

20.       Kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad savo forma ir turiniu apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 304–307 straipsniuose keliamus reikalavimus, būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą. Nuosprendis privalo būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. BPK 305 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma: 1) kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmė; 2) teismo nustatytos bylos aplinkybės; 3) įrodymų įvertinimo motyvai; 4) teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo.

21.       Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai  priėmė sprendimą J. K. dėl kaltinimo pagal BK 154 straipsnio 1 dalį išteisini, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Nuosprendis surašytas nepažeidus BPK reikalavimų ir, remiantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, šioje dalyje teismas pagrįstai priėmė J. K. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Esant šioms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad nepagrįstas ir atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog nuosprendis surašytas pažeidžiant BPK 305 straipsnio reikalavimus ir J. K. išteisinta nepagrįstai. Susipažinus su nuosprendžiu matyti, kad teismas išsamiai išdėstė visus bylos duomenis, juos vertino ir darė išvadas dėl išteisinimo. Kolegija konstatuoja, kad išteisinimas yra išsamiai ir teisiškai argumentuotas. J. K. dėl kaltinimo pagal BK 154 straipsnio 1 dalį išteisinta pagrįstai, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad išteisintoji J. K. nepadarė veikos, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje, yra teisingos. Teismas tyrė bei analizavo visus, t. y. tiek J. K. kaltinančius, tiek ir ją teisinančius įrodymus, šiuos įrodymus įvertino tiek atskirai, tiek ir lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas dėl J. K. išteisinimo, įvertinęs tiek objektyviąją, tiek ir subjektyviąją veikos pusę.

22.       Kolegija pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

23.       Nors prokurorė ir nukentėjusieji apeliaciniuose skunduose ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo, įvertinus byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetą, padaryta išvada, kad J. K. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai, laikydamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai J. K. išteisino dėl kaltinimo pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

24.       Kolegija konstatuoja, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šmeižimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas. Teismų praktikoje aiškinama, kad garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas, orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Taigi, šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, kartu pažeidžiant jo orumą. Pagal objektyviuosius požymius šmeižimu (BK 154 straipsnis) laikomas tikrovės neatitinkančios informacijos apie žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai visuomenės akyse žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. Baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, paskleidusiam informaciją. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, tai yra faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes konstatavimą. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Atskleidžiant šmeižimo sąvokos turinį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją.

25.       Šmeižimas yra melagingų prasimanymų, žeminančių kito žmogaus garbę, skleidimas. Skleidimu pripažintas įstatyme nurodyto pobūdžio žinių perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Tokių žinių perdavimas tik tam pačiam žmogui, apie kurį jos byloja, nelaikomas skleidimu ir nesudaro šmeižimo. Tai gali būti įžeidimas. Tokio pobūdžio žinių skleidimo būdas gali būti įvairus – žodžiu, raštu, spaudoje, panaudojant kitas žiniasklaidos priemones. Tai gali būti padaryta privačiame pokalbyje, viešame pasisakyme, laiške, tarnybiniame rašte, anonimiškoje proklamacijoje ir kitais būdais. Šmeižimu skleidžiamos žinios turi būti melagingos, prasimanytos ir žeminančios. Melagingos yra tos žinios, kurios neatitinka tikrovės, yra prasimanytos. To, kas teigiama esant ar buvę, bet nėra ir nebuvo, arba faktai iškreipiami. Skleidžiami prasimanymai apie neigiamas žmogaus savybes, netinkamą elgesį apskritai arba konkretų poelgį – nusikalstamą, amoralų, neetišką ir pan. Šmeižimas gali būti išreikštas nenurodant konkrečių faktų, bet sudarant įspūdį, kad ir jie turimi mintyje. Jeigu skleidžiamos žinios yra teisingos, ne prasimanytos, nors jos ir žemina, gali sukelti neigiamą asmens vertinimą, jų skleidimas nėra šmeižimas, tai yra dezinformacija, kuri kai kuriose valstybėse tam tikrais atvejais pripažįstama nusikaltimu žmogaus garbei ir orumui, tačiau Lietuvoje nusikaltimu nelaikoma. Šmeižimas yra baigtas nusikaltimas aptartojo pobūdžio žinias perdavus bent vienam žmogui.

26.       Subjektyviosios pusės požymiai yra tie, jog šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes skleidžiami žinomai melagingi prasimanymai. Kaltininkas suvokia, kad jo skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito žmogaus garbę. Tas žinias kaltininkas gali būti prasimanęs, gali būti išgirdęs, sužinojęs iš kitų, bet supranta, kad jos neatitinka tikrovės, yra melagingos. Jeigu asmuo sąžiningai klysta dėl skleidžiamų žinių tikrumo, pvz., patikėjo gauta neteisinga informacija ir perdavė ją ne kaip savo nuomonę, šmeižimo tokioje veikoje nėra, nes nėra kaltės. Teisės literatūroje teigiama, kad šmeižimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. prasimanymai skleidžiami siekiant apšmeižti žmogų. 

27.       Apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, kad pripažįstant asmenį kaltu dėl šmeižimo, būtina nustatyti, kad jo paskleista informacija, galinti paniekinti ar pažeminti kitą žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo, yra melaginga, ir kad kaltininkas supranta, jog skleidžia žinias, kurios objektyviai neatitinka tikrovės, ir to sąmoningai siekia. Tuo pagrindu nuosprendyje teismas išdėstė ir vertino kaltinamosios J. K., nukentėjusiųjų E. M., J. P. parodymus. Pasisakė, kad kaltinamosios ir nukentėjusiųjų parodymai prieštarauja vieni kitiems, tačiau byloje yra surinkta duomenų, kurie patvirtina tam tikras J. K. nurodytas aplinkybes. Teismas nurodė, kad iš kaltinamosios susirašinėjimo su D. S. Messenger programėlėje matyti, kad kaltinamoji rezidentūros studijų laikotarpiu guodėsi jam dėl patiriamos įtampos ir netinkamo rezidentūros vadovo elgesio. Žinutės, kurių turinys: „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, rodo, kad J. K. iš tiesų jautėsi žeminama savo rezidentūros vadovo (kurį susirašinėjant vadindavo (duomenys neskelbtini)), jai buvo keliami itin aukšti reikalavimai ir jų nepateisinimas sukeldavo neigiamas rezidentūros vadovo emocijas, kurios būdavo išreiškiamos ne visai tinkamomis priemonėmis, taip pat girdint ir kitam medicininiam personalui. Iš šio susirašinėjimo matyti, kad svarbus aspektas buvo ne tik tai, kad J. K., jos rezidentūros vadovo nuomone, netinkamai atliko savo pareigas, bet ir tai, kad ji – moteris, tai patvirtina D. S. parašyta frazė, jog „(duomenys neskelbtini)“. Šis susirašinėjimas vyko Messenger programėlėje, kur pakeisti jau parašytų ir gautų žinučių turinį yra praktiškai neįmanoma, jis užfiksuotas antstolio A. N. 2019 m. liepos 29 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, todėl teismas neturėjo pagrindo laikyti tokį įrodymą netinkamu ar nepatikimu. Taip pat teismas vertino tą aplinkybę, kad apklausiamas teismo posėdyje D. S. neneigė susirašinėjęs su J. K., tačiau nurodė neatsimenantis, kad J. K. jam guodėsi netinkamu rezidentūros vadovo ar kitų gydytojų elgesiu, pykčiu dėl kitų asmenų padarytų klaidų. J. K. žinutė Facebook jį nustebino, nes jis nieko blogo apie joje minimus gydytojus negali pasakyti, o šie žmonės J. K. niekad nepatiko. Pasak liudytojo, pastabų iš E. M., J. K. susilaukdavo dėl netinkamų darbo rezultatų, neįvykdytų planų ir ne visada adekvačiai į tas pastabas sureaguodavo, nors jos pačios indėlis į darbą buvo minimalus. Vertindamas D. S. parodymų patikimumą, teismas atsižvelgė ne tik į tai, kad jo nurodytos aplinkybės prieštarauja jau aptarto susirašinėjimo su J. K. turiniui, iš kurio matyti, kad ir pats liudytojas nebuvo patenkintas savo padėtimi rezidentūros metu ir aktyviai reaguodavo į J. K. pasakojamas aplinkybes, vartodamas atitinkamus epitetus, tarp kitų, ir E. M. atžvilgiu, bet ir į tai, kad liudytojas iki šiol dirba (duomenys neskelbtini) klinikų (duomenys neskelbtini) klinikos (duomenys neskelbtini) klinikoje, taigi yra E. M. kolega. Šios aplinkybės rodo, kad liudytojo D. S. parodymai teisiamojo posėdžio metu nebuvo nuoširdūs, todėl negali būti laikomi patikimais. Teismas pažymėjo, kad apklausiama teismo posėdyje kaltinamoji nurodė apie savo neigiamą patirtį rezidentūros metu pasakojusi savo mamai bei draugėms Y. A. ir T. V.. Kaip liudytojos apklaustos T. K., J. A. ir T. V. patvirtino girdėję iš J. K. apie jos neigiamą patirtį rezidentūros metu. Pasak kaltinamosios mamos, J jai pasakojusi apie tai, kad rezidentūros vadovas kėlė itin aukštus reikalavimus, kurių J nepajėgdavo įvykdyti, nuolat jai priekaištaudavo, sakydavo, kad ji nevykėlė, taip pat J pasakojo ir apie netinkamus vyresnio kolegos prisilietimus, apkabinimus. Liudytoja Y. A. teigė iš J girdėjusi, kad rezidentūros vadovas ją žemino, sakė, kad moterims vieta ne chirurgijoje, bet prie puodų, kad vadovo santykis su ja yra iškreiptas, nepagarbus, kad kiti gydytojai leisdavo sau J paliesti, apkabinti. Liudytoja T. V. nurodė, kad J rezidentūros metu kartą ji prisipažino, kad jai yra labai sunku, kadangi ji patiria patyčias, fizinį ir psichologinį smurtą, pažeminimą kaip moteris, kad blogai kažką padaro, blogai operuoja ir apskritai moteris to daryti negali. Teismas nuosprendyje nurodė, kad nors šių liudytojų parodymai taip pat negali būti vertinami kaip visiškai patikimi dėl to, kad apklaustas liudytojas ir kaltinamąją sieja artimi ryšiai, vis dėlto jie patvirtina, kad J. K. rezidentūros metu jautėsi žeminama dėl to, kad yra moteris, pasirinkusi išskirtinai vyriška laikomą specialybę. Teismas pažymėjo, kad apie J. K. būseną rezidentūros studijų metu galima spręsti ir iš antstolio A. N. 2019 m. liepos 16 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotos psichologės R. R. 2018 m. lapkričio 28 d. pažymos, kurioje nurodyta, kad 2015 m. rugsėjį į ją kreipėsi J. K. dėl patiriamo didelio nerimo, slogios nuotaikos, apatiškumo, suprastėjusio miego, kaip pagrindinį streso šaltinį įvardydama įtampą, patiriamą darbe. Pasak psichologės, J. K. skundėsi tuo, kad atlikdama rezidentūrą patiria pasikartojantį vadovų, ypatingai jos tiesioginio rezidentūros vadovo, ir vyresnių kolegų emocinį engimą (žeminimą, pabrėžimą, kad moteris negali operuoti, išvaizdos komentavimą kitų akivaizdoje) ir jos kūno lietimą, kuris verčia jaustis nepatogiai (rankos lietimą, nereikalingą apkabinimą, primygtinai siūlant padėti nusivilkti darbo aprangą, nors tai turi atlikti asistuojantis personalas). J. K. psichologinė būsena rezidentūros metu atskleidžiama ir VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro epikrizėje, iš kurios matyti, kad J. K. 2016 m. sausio 4 d. – 2016 m. sausio 13 d. gydėsi Universitetiniame krizių intervencijos skyriuje, į kurį kreipėsi dėl prislėgtos nuotaikos, nepasitenkinimo savimi, situacija, „profesinio perdegimo“, nuovargio, nerimo priepuolių, miego sutrikimų. J. K. būsena ėmė blogėti, grįžus iš (duomenys neskelbtini), kur buvo pagal studijų mainų programą, pamatė Lietuvos medicinos sisteminius trūkumus, nebematė savo  ateities (duomenys neskelbtini), labai blogai ėmė jaustis savo darbinėje aplinkoje, pasijuto, kad į ją niekas  nededa vilčių, nustojo mokyti. Ir pačiai pamažu nusviro rankos, dingo iniciatyva, darbas tapo rutina, pratempia dieną tik „kad niekas nepriekaištautų“. Paskutiniais mėnesiais pradėjo gerti daugiau raminamųjų, kad išbūtų darbe, nuslopintų nerimą, susierzinimą, agresiją, nuo gruodžio vidurio nerimas dar labiau sustiprėjo, nuotaika labai bloga, nebegalėjo susikaupti darbui ir mokytis, o psichologinių tyrimų rezultatai rodė gilią depresiją. Teismas vertino tą aplinkybę, kad apie Lietuvos medicinos sistemoje vis dar gajų specialybių skirstymą į moteriškas ir vyriškas parodė ir kai kurios apklaustos liudytojos. R. K. nurodė, kad yra savo atžvilgiu girdėjusi replikų dėl to, kad pasirinko nemoterišką sritį, E. B. teigė, jog skirstymas į moteriškas ir nemoteriškas sritis vis dar egzistuoja, nors ji pati rezidentūrą baigė be priekabių. Liudytoja G. L. parodė, kad, nors nepažįsta nei J. K., nei jos žinutėje minimų gydytojų, dėl savo pačios patirties (duomenys neskelbtini), perskaičiusi J. K. žinutę, paskelbtą Facebook profilyje, pagalvojo, kad tai gali būti  tiesa, nes jai pačiai teko susidurti su diskriminacija lyties atžvilgiu, yra girdėjusi ir apie tai, kad kolegės yra patyrę ne tik diskriminaciją, bet ir priekabiavimą universitete ir rezidentūroje. Teismas, vertindamas liudytojų N. D., G. Ž., J. Š., K. K., A. R. parodymus, kad jos nepatyrė jokio netinkamo elgesio rezidentūros metu, kuriais grindžiamas kaltinimas, pažymėjo, kad visos jos rezidentūros kursą (duomenys neskelbtini) klinikoje atliko vos po du mėnesius ir mažiau. Teisiamojo posėdžio metu, be D. S., buvo apklausti dar du liudytojai, kurie kartu su J. K. atliko rezidentūrą. Liudytojas M. V. parodė, kad J. K. trūko atsakomybės, todėl jai pagrįstai buvo išsakomos pastabos. Liudytojas patvirtino, kad savo atžvilgiu taip pat yra girdėjęs pastabų, sakomų pakeltu tonu, tačiau jo tai nežeidė, nes pastabos buvo pelnytos. J. K. jam guodėsi dėl to, kad E. M. kelia per aukštus reikalavimus, tačiau jam neteko girdėti, kad moteris rezidentė būtų vadinama nusivylimu ar lėšų švaistymu vien dėl to, kad ji yra moteris, rezidentūros metu taip pat nėra girdėjęs apie tai, kad tai nemoteriška specialybė. Vertindamas šio liudytojo parodymų patikimumą, teismas atkreipė dėmesį, kad E. M. šiuo metu yra jo kolega, nes liudytojas taip pat dirba (duomenys neskelbtini) klinikų (duomenys neskelbtini) klinikos (duomenys neskelbtini) klinikoje. Taip pat teismas vertino liudytojo P. M. parodymus, nes apklausiamas teismo posėdžio metu jis teigė, kad sutiko liudyti šioje byloje todėl, kad tuo metu į tokią pačią situaciją galėjo pakliūti pats, kai Julija kartą jo paprašė, kad jis ateitų padėti sutaisyti rozetę jos bute, ir atvykęs rado J nuogą ar apsivilkusią seksualiu drabužėliu. Toks elgesys jį ganėtinai nustebino, nes jis turėjo žmoną ir J tai puikiai žinojo. Liudytojas pripažino, kad iki to įvykio su J. K. buvo susirašinėjimas juokais, bet jis netikėjo, kad tai bus tokia provokacija. Pasak liudytojo, ji yra keistokas žmogus, savo bendravimu, požiūriu į aplinkinius, girdėjo, kad ji linkusi į psichologines problemas. Šiuos liudytojo parodymus teismas sugretino su kitais duomenimis ir nurodė, kad įvertinus byloje esantį antstolio A. N. 2019 m. liepos 29 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 157-19-120 užfiksuotą J. K. susirašinėjimą Messenger programėlėje su P. M., šio liudytojo parodymai taip pat negali būti laikomi nuoširdžiais, kadangi iš susirašinėjimo turinio yra akivaizdu, kad iki to, ką liudytojas pavadino provokacija jo atžvilgiu, tarp J. K. ir P. M., vyko labai aktyvus ir atviras flirtas, kuriame liudytojas netgi rodė daugiau iniciatyvos. Tokie liudytojo parodymai, kuriais siekiama sumenkinti kaltinamosios reputaciją, parodyti ją iš blogosios pusės, kaip neadekvačiai besielgiančią, provokuojančią vyriškos lyties asmenis, nors faktinės bylos aplinkybės tai paneigia, negali būti laikomi patikimais. Apylinkės teismas, įvertinęs teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, konstatavo, jog byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, patikimai patvirtinančių J. K. kaltę dėl to, kad ji skleidė melagingą informaciją ir darė tai tyčia, suvokdama informacijos neatitikimą tikrovei ir norėdama taip elgtis. Teismas konstatavo, kad iš byloje surinktų duomenų matyti, kad J. K. buvo keliami itin aukšti reikalavimai, ką galima suprasti atsižvelgiant į jos specialybę, tačiau į lūkesčių nepatenkinimą buvo reaguojama ne visada adekvačiai, o J. K. susirašinėjime su D. S. minimą E. M. elgesį yra pagrindo laikyti žeminančiu. Kad medikus ugdančiose įstaigose, tarp jų ir (duomenys neskelbtini) klinikose, vis dar gajus diskriminacinis elgesys, specialybių skirstymas į moteriškas ir nemoteriškas, patvirtino ir dalis apklaustų liudytojų, baigusių mokslus (duomenys neskelbtini) universitete, o iš liudytojo D. S. J. K. parašytos frazės, jog daug kas  džiaugsis, jei ji išeis, nes galės sakyti, kad mergina nepajėgė mokytis šios specialybės, patvirtina, kad J. K. susidūrė su diskriminacija dėl to, kad yra moteris, ir tai buvo akivaizdu net jos bendramoksliui. Apie savo neigiamą patirtį, keliamus per aukštus reikalavimus, patiriamą žeminimą ir netinkamą lietimą kaltinamoji taip pat pasakojo savo draugėms ir mamai, jų parodymuose nurodytos aplinkybės sutampa su J. K. paaiškinimais. Aiškindama savo parašytos žinutės turinį, J. K. nurodė, kad teiginys apie nederamą lietimą be jos sutikimo su E. M. nesusijęs. Tiesioginių įrodymų dėl netinkamo nukentėjusiojo J. P. elgesio byloje nėra, tačiau teismas pažymėjo, kad šiuo atveju įrodinėtina aplinkybė yra ne netinkamas J. P. elgesys, bet tai, kad tokio elgesio nebuvo. Vien tai, kad byloje nė viena apklausta liudytoja, atlikusi praktiką (duomenys neskelbtini) klinikoje, nenurodė, kad buvo nederamai liečiama, nepatvirtina, kad J. K. paskleista informacija yra melaginga, nes kaltinamosios padėtis skyriuje buvo visiškai kitokia – ji atliko ne dviejų mėnesių praktiką, bet penkerių metų trukmės rezidentūrą, o per tokį laikotarpį užsimezga visiškai kitokie kartu dirbančių asmenų ryšiai. Atsižvelgiant į J. K. sudėtingą psichologinę būklę, ypatingą jautrumą ir pažeidžiamumą, tikėtina, netapatų kaltinamosios ir nukentėjusiojo tinkamo ir netinkamo elgesio, deramo ir nederamo bendravimo būdo suvokimą, natūraliai susiklosčiusį dėl to, kad jie priklauso skirtingoms kartoms, negalima atmesti ir to, kad tai, kas nukentėjusiajam atrodė derama ir tinkama, kitam atrodė priešingai. Apylinkės teismas konstatavo, kad aplinkybių, rodančių, kad J. K. savo profilyje Facebook socialiniame tinkle nurodė su E. M. ir J. P. susijusią informaciją, sąmoningai suvokdama, kad skleidžia melą, byloje nenustatyta. Surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad kaltinamoji rezidentūros metu jautėsi psichologiškai sugniuždyta ir žeminama, ji beveik dvejus metus konsultavosi su psichologe, o 2016 metų pradžioje buvo gydoma krizių intervencijos skyriuje dėl gilios depresijos, kurios paūmėjimą sukėlė įtampa darbo aplinkoje. Kaip matyti iš antstolio A. N. 2019 m. liepos 29 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuoto J. K. 2016 m. balandžio 17 d. įrašo Facebook profilyje ir jo vertimo į lietuvių kalbą, ji jau buvo viešai išreiškusi nuoskaudas dėl to, kad jos rezidentūros vadovas neigiamai apie ją atsiliepdavo vien dėl to, kad ji mergina, kad vyrauja nuomonė, jog jos pasirinkta sritis yra nemoteriška ir jai netinkama. Nors kaltinimo pusė J. K. kaltę grindžia jos turimomis psichologinėmis problemomis, tačiau su tuo teismas nesutiko, nes nė viename iš J. K. būklę išsamiai aprašančių medicininių dokumentų nėra nurodyta, kad ji turi polinkį fantazuoti, mato haliucinacijas ar dėl kitų priežasčių suvokia tikrovę iškreiptai. Byloje nenustatytas ir motyvas, dėl kurio J. K. galėjo siekti tyčia paskleisti melagingą informaciją. Nors nukentėjusieji laikosi pozicijos, kad motyvas buvo šantažas ar kerštas dėl negautos rekomendacijos, teismas vertino, kad tokia pozicija nėra visiškai logiška. Apklausiamas kaip liudytojas A. T. patvirtino, kad rekomendacijos J. K. prašė būtent jo, o jis, nenorėdamas pasirašyti rekomendacijos formos, kurią prie laiško pridėjo J. K., prašymą persiuntė kaltinamosios rezidentūros vadovui. Pasak liudytojo, E. M. jam pasakė, jog neturi ką gero apie šią studentę pasakyti. Teismas vertino tą aplinkybę, kad apklausiamas teisme nukentėjusysis teigė, kad sužinojo apie rekomendacijos prašymą tik iš J. K. komentaro Facebook, nors iš byloje esančių duomenų matyti, kad A. T. J. K. žinutę, nurodydamas „parašyti ką nors apie savo mokinę“, E. M. persiuntė 2017 m. spalio 30 d. Pati J. K. paaiškino, kad rekomendacijos ji prašė būtent A. T., kuris ir anksčiau buvo pasirašęs rekomendacinius laiškus, kurių vieną kopiją kaltinamosios gynėjas pateikė teisiamajame posėdyje. Iš šio rekomendacinio laiško kopijos (4 t., b. l. 116) matyti, kad jo turinys yra iš esmės identiškas tam laiškui, kurį J. K. persiuntė A. T., prašydama jo pasirašyti. Teismas darė išvadą, kad šios aplinkybės pagrįstai leidžia spręsti, kad J. K. tikėjosi, jog ir tąkart rekomendacinis laiškas bus pasirašytas, o jos komentaras po savo įrašu Facebook profilyje veikiau rodo ne motyvą atkeršyti, bet nusivylimą dėl to, kad jos prašymas ignoruojamas. Be to, rekomendacijos iš savo studijų vadovo jai reikėjo bet kokiu atveju, nes dėl to ji negalėjo pradėti dirbti. Parašiusi tokią viešą žinutę ji rizikavo rekomendacijos apskritai negauti ir iš esmės buvo teisi, nes, kaip matyti iš bylos duomenų, 2017 m. lapkričio 13 d., tai yra, jau po to, kai paaiškėjo apie J. K. paskelbtą informaciją, iš A. T. elektroninio pašto kaltinamosios darbdaviui buvo išsiųsta tik pažyma apie tai, kad J. K. baigė rezidentūrą ir pridėti jos egzamino įvertinimai. Tuo tarpu jokia bent kiek pagrįsta versija, ko J. K. galėjo siekti savo viešoje žinutėje paminėdama ir J. P., apskritai nebuvo iškelta. Teismas pažymėjo, kad nors motyvas ir tikslas nėra šmeižimo, kaip nusikalstamos veikos, sudėties požymis, tačiau paprastai aplinkybės, susijusios su tuo, ko siekia kaltininkas atlikdamas nusikalstamus veiksmus, padeda atskleisti jo tyčios buvimą. Šiuo atveju motyvas paskleisti melagingą informaciją apie E. M., keršijant jam už negautą rekomendaciją, nors kaltinamoji rekomendacijos prašė kito asmens, yra abejotinas. Motyvas melagingai pareikšti, kad J. P. nederamai kaltinamąją lietė, apskritai nenustatytas, juolab, kad J. P. net nedalyvavo J. K. mokymo procese ir buvo tik kolega gydytojas, su kuriuo ji susidurdavo budėjimų metu. Pati J. K. tokios žinutės parašymo motyvą paaiškino kaip siekį pasidalinti savo išgyvenimais su kitomis įvairų smurtą ir priekabiavimą patyrusiomis moterimis, kilus vadinamajai #Metoo bangai. Teismas sprendė, kad nors J. K. pasirinkimas tokią jautrią informaciją, galinčią pažeminti minimų asmenų garbę ir orumą, atskleisti viešai, paskelbiant socialinio tinklo Facebook, kuriuo naudojasi milijonai žmonių visame pasaulyje, profilyje, panaudojant grotažymę, kuri padaro informaciją prieinamą visiems socialinio tinklo vartotojams, besidomintiems šia problema, nėra tinkamas, tačiau savaime nesudaro prielaidų taikyti J. K. pačias griežčiausias priemones – baudžiamąją atsakomybę. Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasis principu, jog visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, konstatavo, kad byloje esančių duomenų neužtenka J. K. kaltei dėl jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos pagrįsti, todėl, vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, kaltinamąją išteisintino, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

28.       Teisėjų kolegija sutinka su tokia apylinkės teismo padaryta išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra nustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų galimybė kilti baudžiamajai atsakomybei. Kaip ir minėta aukščiau, byloje nustatyta, kad J. K. tokią viešą žinutę parašė, norėdama išsakyti savo išgyvenimus, patiriamas patyčias darbe, o ne apšmeižti konkretų asmenį ar paskelbti tikrovės neatitinkančią informaciją.

29.       Pastebėtina ir tai, jog bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims, kaip jau minėta anksčiau, taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvus atspindys žinių ar gautos informacijos, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją. Sprendžiant dėl asmens tyčios, būtina atsižvelgti ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotus sąžiningo asmens elgesio kriterijus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Objektyviąja prasme sąžiningumas reiškia, kad asmuo veikia protingai ir teisingai adekvačiai vertindamas situaciją. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumą nusako asmens psichinė būklė konkrečioje situacijoje ir jis nustatomas vertinant, ar asmuo galėjo ką nors žinoti, daryti ar nedaryti, atsižvelgiant į asmens amžių, išsilavinimą, gyvenimišką patirtį, sveikatą ir t. t. Asmuo bus sąžiningas, jei jo veiksmai atitiks abu nurodytus kriterijus. Nustačius subjektyvųjį asmens sąžiningo elgesio motyvą nėra pagrindo pripažinti asmenį veikus tyčia paskleidus apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį, arba pakirsti pasitikėjimą juo (BK 154 straipsnis), nes asmuo dėl tam tikrų aplinkybių, kurias laiko tikromis, gali klysti ar būti suklaidintas. Todėl esmingai gali skirtis kaltinamojo ir nukentėjusiojo vertinimas tų pačių objektyvių aplinkybių. Taigi, asmuo atsako pagal BK 154 straipsnio 1 dalį tik tuo atveju, jei jis veikdamas tiesiogine tyčia paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančius faktus, duomenis arba kitus tikrovės neatitinkančius duomenis paskleidė per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje, o ne nuomonę apie jau esančius faktus ar duomenis. 

30.       Apeliaciniuose skunduose pateikiama informacija apie tai, kad J. K. dar iki rezidentūros turėjo psichologinių sveikatos problemų, gydėsi. Tačiau kolegija pažymi, kad tai nepaneigia teismo padarytos išvados apie jos būseną, patirtus išgyvenimus, sveikatos problemas ir tuomet kai ji mokėsi rezidentūroje nuo 2011-08-01 iki 2016-07-31.

31.       Įvertinus išdėstytą, darytina pagrįsta išvada, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, padarytas išvadas dėl J. K. kaltės, nepadarius jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos, grindė byloje esančiais įrodymais. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka tiek prokurorės, tiek nukentėjusiųjų lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą ar nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės. Esant šiems duomenims, sutikti su prokurorės, išteisintosios ir nukentėjusiųjų apeliacinių skundų motyvais ir jų pagrindais naikinti/keisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, kad pagal BK 2 straipsnio 4 dalį, pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Teismų praktikoje bei baudžiamosios teisės doktrinoje pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Iš nekaltumo prezumpcijos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje, kyla imperatyvas, visas abejones, kurių negalima pašalinti, aiškinti kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principas). Tokiai praktikai pritariama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, nurodant, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti.

32.       Apeliaciniuose skunduose apeliantai nurodo tą aplinkybę, kad kaltinamajame akte angliška frazė „(duomenys neskelbtini)“ buvo nurodyta (išversta iš anglų kalbos į lietuvių kalbą) taip „aš buvau pažeminta ir išprievartauta“, o pagal gynėjo teismui pateiktą vertimą ši frazė išversta „skaudino ir elgėsi su manimi nederamai“. Tuo pagrindu teismas keitė kaltinimą ir jį tikslino, tačiau pastarasis (gynėjo pateiktas) vertimas yra neteisingas ir netikslus.

33.       Patikrinus šį apeliacinio skundo argumentą, nustatyta, kad nuosprendyje apylinkės teismas nurodė: „Kaip matyti iš kaltinime nurodyto ir kaltinamosios gynėjo pateikto vertimų turinio, iš esmės skiriasi tik vieno sakinio dalies – „was hurt and abused” vertimas. Kaltinamajame akte ši frazė išversta kaip „aš buvau pažeminta ir išprievartauta“, o vertimų biure dirbančios vertėjos – kaip „skaudino ir elgėsi su manimi nederamai“. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, apie tai, kas atliko kaltinamajame akte pateiktą J. K. viešos žinutės vertimą, taigi negalima įvertinti ir to asmens kompetencijos versti tekstus iš anglų kalbos į lietuvių kalbą. 2017 m. lapkričio 24 d. tarnybiniame pranešime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pateiktas žinutės vertimas neatitinka net minimalių lietuvių kalbos gramatikos reikalavimų, toks vertimas buvo pateikiamas visuose ikiteisminio tyrimo dokumentuose, net ir 2018 m. rugpjūčio 14 d. pranešime apie įtarimą, ir tik 2018 m. lapkričio 6 d. surašytame galutiniame pranešime apie įtarimą nurodytas toks J. K. parašytos žinutės vertimas, koks pateikiamas ir kaltinamajame akte. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusiojo J. P. atstovės pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo minėta frazė išversta kaip „aš buvau įskaudinta ir įžeista“, tai yra, nevartojant žodžio „išprievartauta“. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, įvertinus tai, kad neaišku, kokią kompetenciją turintis asmuo atliko kaltinamajame akte nurodytą J. K. žinutės vertimą, o kaltinamosios gynėjas pateikė vertimą, kurį atliko profesionali vertėja, dirbanti vertimų biure, taip pat tai, kad nukentėjusiojo J. P. atstovės pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pateiktas vertimas artimesnis pastarajam, spręstina, kad faktinės kaltinime nurodytos veikos aplinkybės tikslintinos, nurodant tokį J. K. socialiniame tinkle Facebook parašytos žinutės vertimą: „Daugiau nei prieš šešerius metus pradėjau mokytis neurochirurgijoje. To, ko troškau labai ilgai. To niekada nebuvo (duomenys neskelbtini) – pirmoji moteriškos lyties rezidentė. Rezidentūros metais daug visko patyriau. Bet šie trys asmenys (J. P., A. D., E. M.) nederamai lietė mane be mano sutikimo, menkino ir žemino mane kitų akivaizdoje, pabrėždami, kad aš moteris. Per penkerius rezidentūros metus buvau vadinama nevykėle, nusivylimu ir resursų švaistymu be ateities vien dėl to, kad esu moteris. Bet žinote ką? Eikite velniop! #Maneirgi skaudino ir elgėsi su manimi nederamai, bet aš daugiau netylėsiu. #moterischirurgė“. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad kaltinime nurodyta neteisinga J. K. parašyto komentaro: „(duomenys neskelbtini)”, data, tai yra, vietoje 2017 metų nurodyti 2018 metai. Ši aplinkybė taip pat patikslintina.

34.       Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija ėmėsi priemonių, kad iš naujo būtų  atliktas angliško teksto, kuris buvo paviešintas J. K. Facebook paskyroje, vertimą. Atlikus kvalifikuotą angliško teksto vertimą į lietuvių kalbą bei apklausus Kauno apygardos teismo vertėją, kuri prieš apklausiama buvo įspėta, jog už atsisakymą be svarbių priežasčių atlikti savo pareigą ir už melagingą ar žinomai neteisingą vertimą ji gali atsakyti pagal BPK 163 straipsnio nuostatas ir gali būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 235 straipsnį, nurodė, jog angliškas žodis „abused“ negali būti verčiamas kaip išprievartavimas. Taigi, aukštesnės instancijos teismas ėmėsi visų reikiamų priemonių, kad frazės vertimas būtų teisingas, nes nustatė, kad ikiteisminio tyrimo metu kaltinimas, vartodamas sąvoką „išprievartauti“, nesirėmė vertėjo paslaugomis ir visiškai neaišku, kuo remiantis toks vertimas buvo padarytas. Šią klaidą taisė ir apylinkės teismas, tikslindamas vertimo tekstą. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad vadovaujantis anglų-lietuvių žodynu, žodžio „abused“ reikšmė yra – įžeidinėti, grubiai elgtis, užgaulioti, netinkamas elgesys. Esant šioms aplinkybėms matyti, kad J. K. parašytoje žinutėje nukentėjusieji nebuvo kaltinami ją išprievartavę ir padarę nusikaltimą. Todėl kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas pagrįstai tikslino kaltinime nurodytas aplinkybes.

35.       Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad kai kurių liudytojų parodymai turi būti vertinami kritiškai, nes liudytojai susiję giminystės ar draugystės ryšiais su J. K.. Kolegija pažymi, kad visi įrodymai, o tuo pačiu ir liudytojų parodymai, turi būti vertinami visumoje su kitais bylos duomenimis, nei vienam jų nepriduodant jokios viršenybės ar menkinimo kitų įrodymų atžvilgiu. Teismas dėl visų liudytojų parodymų pasisakė ir tinkamai juos įvertino, jokios viršenybės nesuteikė prieš kitus įrodymus.

36.       Apeliaciniuose skunduose apeliantai nurodo, kad nuosprendį priėmęs teismas buvo šališkas. Kolegija daro išvadą, kad apeliantai nepagrįstai teigia, jog bylą nagrinėjęs teismas buvo šališkas. Kolegija pažymi, kad teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teismų praktikoje šio principo esmė aiškinama taip: nagrinėjantis bylą teismas, negali rodyti bet kokio palankumo vienai iš šalių. Tai reiškia, kad teismas turi būti subjektyviai nešališkas. Taip pat šališku teismas visada turėtų būti pripažįstamas tada, kai nors vienas iš bylą nagrinėjusių teisėjų negalėjo dalyvauti procese BPK 58 straipsnyje nustatytais pagrindais. Konstatuoti, kad buvo pažeistas nešališkumo principas, nepakanka bylos proceso šalių/dalyvių nuomonės. Turi būti pateikiami duomenys, patvirtinantys pirmiau nurodytų aplinkybių buvimą ir leidžiantys kelti pagrįstas abejones teismo nešališkumu. Apeliaciniuose  skunduose tokių duomenų nepateikiama, bylos medžiaga taip pat nepatvirtina tokių aplinkybių egzistavimo, o tai, kad bylą nagrinėjęs teismas priėmė apeliantams nepalankius sprendimus, savaime nereiškia, kad teismas buvo šališkas.

37.       Atmestini apeliantų (nukentėjusiųjų) apeliacinių skundų argumentai dėl proceso išlaidų nepagrįsto nepriteisimo. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį, kuomet nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, civilinis ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas pagrįstai (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

38.       Išteisintosios J. K. gynėjas advokatas Marius Barisevičius prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš nukentėjusiųjų (6 t., b. l 137-138). Nukentėjusysis E. M. prašo taip pat priteisti proceso išlaidas (6 t., b. l. 177-179).

39.       Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teisme priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinis procesas vyko pagal išteisintosios, prokurorės ir nukentėjusiųjų apeliacinius skundus. Atsižvelgiant į apeliacinių skundų nagrinėjimo rezultatą, tai yra į tai, kad apeliaciniai skundai atmetami bei į tai, jog nėra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, apygardos teismas daro išvadą, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidų sumos nepriteistinos.

40.       Teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybes, konstatuoja, kad J. K. dėl kaltinimo pagal BK 154 straipsnio 1 dalį išteisinta pagrįstai, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais ir motyvais pagrindo nėra, todėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 17 d. nuosprendis paliekamas galioti, o išteisintosios J. K., Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Astos Chraminos, nukentėjusiųjų E. M. ir J. P. apeliaciniai skundai atmetami.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Išteisintosios J. K., Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Astos Chraminos, nukentėjusiųjų E. M. ir J. P. apeliacinius skundus atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai                                                                        Kęstutis Dargužis

                                                                                Danguolė Šiugždinytė

                                                                                Jurga Vasiliauskienė