Civilinė byla Nr. e3K-3-161-695/2021

Teisminio proceso Nr. 2-48-3-00519-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.16.11.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Andžej Maciejevski ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), 

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos ieškinį atsakovėms V. S. ir Trakų rajono savivaldybei dėl iškeldinimo iš patalpų ir kompensacijos skyrimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, ir atsakovės V. S. priešieškinį dėl teisingos kompensacijos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių nuomininkų iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų, paimamų visuomenės poreikiams, suteikiant kitas tinkamai įrengtas gyvenamąsias patalpas, aiškinimo ir taikymo.

2.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje priimta 2018 m. gegužės 17 d. nutartimi perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui klausimą dėl tinkamos kompensacijos atsakovei V. S. už teisės naudotis būstu praradimą (bylos Nr. e3K-3-186-684/2018). Po šios nutarties priėmimo ieškovė patikslino reikalavimus (anksčiau buvo reikštas reikalavimas iškeldinti atsakovę nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos), o atsakovė V. S. pareiškė priešieškinį.

3.       Ieškovė prašė iškeldinti atsakovę V. S. iš administracinės paskirties pastato (duomenys neskelbtini) (toliau – Pastatas), su visu jai priklausančiu turtu suteikiant jai kitas gyvenamąsias patalpas, ir įpareigoti atsakovę Trakų rajono savivaldybę (toliau – ir Savivaldybė) per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos suteikti atsakovei V. S. kitas gyvenamąsias patalpas – savivaldybės pasiūlytą trijų kambarių 84,10 kv. m bendro ploto (su patogumais) butą (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas). 

4.       Ieškovė nurodė, kad šioje byloje įsiteisėjo Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimo dalis dėl nuomos sutarties su atsakove V. S. nutraukimo, todėl ši atsakovė iš Pastato turi būti iškeldinta. Šioje byloje kasacinis teismas, inter alia (be kita ko), padarė išvadą, kad ilgas atsakovės gyvenimas Pastate finansiškai naudingomis jai sąlygomis ir nuolatinis valdžios įgaliotų institucijų tvirtinimas, kad Užutrakio dvaro sodybos komplekse ir jo patalpose gyvenančius asmenis iškeldinus jiems būtų suteikiamas kitas būstas, sukūrė atsakovei V. S. teisėtą lūkestį, jog būtent tokiomis finansiškai naudingomis sąlygomis ji ir toliau galės įgyvendinti teisę į būstą. Būtent ši turtinė nauda, kurią gauna atsakovė V. S. iš nuomos sutarties, ir yra ta turtinė teisė, kuri yra gintina Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) Protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatomis. Kadangi pagal Užutrakio dvaro sodybos panaudojimo viešajai turizmo infrastruktūrai (visuomenės kultūrinio ir pažintinio turizmo poreikiams) koncepcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 1109 su vėlesniais pakeitimais (toliau – Koncepcija) 10.2 punktą būtent atsakovė Trakų rajono savivaldybė turi pareigą iškeldinti gyventojus iš Užutrakio dvaro sodybos ir aprūpinti juos kitu gyvenamuoju plotu (gyvenamosiomis patalpomis), ši atsakovė įpareigotina suteikti atsakovei V. S. kitas gyvenamąsias patalpas. Kai bylos nagrinėjimo metu atsakovė savivaldybė pasiūlė atsakovei V. S., ją iškeldinant iš užimamų patalpų, suteikti kitas gyvenamąsias patalpas – konkretų Butą, kuris yra vertingesnis už Pastatą, ieškovė atsisakė pareikšto alternatyvaus reikalavimo dėl piniginės kompensacijos atsakovei V. S. priteisimo. Pažymėjo, kad atsakovei V. S. tapus Buto nuomininke, į šio buto nuompinigius galėtų būti įskaičiuojama ir atsakovės dabar nuomojamo ir jos prarandamo būsto vertė (kuri pagal atsakovės pateiktus duomenis sudaro 58 200 Eur) ir tokiu atveju pačiai atsakovei nuomos mokesčio mokėti nereikėtų.

5.       Atsakovė V. S. priešieškiniu prašė:

5.1.                      priteisti jai iš ieškovės arba iš atsakovės Savivaldybės, arba iš abiejų solidariai kompensaciją už paimamą visuomenės poreikiams gyvenamąjį būstą (Pastatą):

5.1.1.                      139 132 Eur piniginę kompensaciją, arba

5.1.2.                      nuosavybės teise Butą bei susidarantį 58 032 Eur skirtumą tarp prarandamo ir įgyjamo turto, arba

5.1.3.                      nuosavybės teise Butą, atsakovei V. S. sumokant piniginę įmoką už šio būsto lengvatinį įgijimą pagal Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įstatymą, bei priteisti susidarantį 58 032 Eur skirtumą tarp prarandamo ir įgyjamo turto;

5.2.                      nustatyti 6 mėnesių iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų terminą po priteistos kompensacijos išmokėjimo dienos arba būsto nuosavybės teise priteisimo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

6.       Atsakovė V. S. nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog nei ieškovė, nei atsakovė Savivaldybė nesiūlo teisingos kompensacijos už atsakovės V. S. prarandamą nuosavybę – gyvenamąjį būstą, šiuo metu nėra jokių duomenų, pagal kuriuos atsakovė V. S. galėtų įvertinti, ar Butas atitinka įstatymo keliamus reikalavimus gyvenamajai patalpai; nėra jokių duomenų apie realią Buto rinkos kainą, jo išsipirkimo lengvatinėmis sąlygomis kainą; ieškovės siūloma piniginė kompensacija neatitinka atsakovės V. S. prarandamo būsto vertės, ieškiniu neteisėtai siekiama pirma nutraukti nuomos sutartį, atsakovę iškeldinti ir tik tada spręsti kitos gyvenamosios patalpos ar kompensacijos išmokėjimo klausimą, atsakovei V. S. privalo būti suteikiamas protingas terminas, per kurį ji galėtų išsikelti iš gyvenamųjų patalpų po teisingos kompensacijos išmokėjimo. Pastatu atsakovė V. S. naudojasi nuo 1948 m. (jai tuomet buvo 2 m.), nuomos mokestis buvo labai mažas – tėvai mokėjo vos po 2 rublius, vėliau atsakovė mokėjo kas mėnesį nuomos mokestį po 8 Eur, o nuo 2015–2016 m. moka ieškovei po 57 Eur. Atsakovė daug kartų (sutuoktinio vardu) prašė, kad jai leistų privatizuoti patalpas, nuolat tikėjosi, kad valstybė jai, kaip ir visiems piliečiams, leis įsigyti vieną gyvenamąją patalpą, kaip buvo nustatyta Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatyme, tačiau tokia galimybė jai niekada suteikta nebuvo. Atsakovė V. S. nesutinka, kad Buto nuoma yra teisinga valstybės kompensacija už iš jos paimamą gyvenamąjį būstą. Atsakovė V. S. yra garbingo amžiaus pensininkė, turi įvairių sveikatos problemų, judėjimo sutrikimų, Butas nėra pritaikytas asmenims su negalia, jis yra antrame aukšte, neatitinka Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 317 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.03.01:2001 „Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ reikalavimų. Vis dėl to, atsakovei V. S. priteisus Butą nuosavybės teise, ji laikytų tai teisinga kompensacija už savo prarandamą gyvenamąjį būstą ir pati išsispręstų savo išsikėlimo į kitą gyvenamąją patalpą klausimą, jai priteistą gyvenamąją patalpą išsikeisdama į kitą, jai tinkamą, gyvenamąją patalpą.

7.       Atsižvelgiant į tai, jog įstatymų leidėjas nedetalizuoja, per kokį konkretų terminą privalo būti iškeldinami nuomininkai suteikiant jiems kitas gyvenamąsias patalpas ar išmokant nuomininkams piniginę kompensaciją, šiuo atveju siekiant išvengti asmens teisės į privatų gyvenimą pažeidimo yra būtina nustatyti protingą terminą, per kurį po kitos tinkamos gyvenamosios patalpos suteikimo ir (arba) piniginės kompensacijos išmokėjimo atsakovė V. S. privalėtų išsikelti iš ginčo patalpų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.414 straipsnio 1 dalimi, juridinių ir fizinių asmenų nuomojamų komercinėmis sąlygomis gyvenamųjų patalpų neterminuota nuomos sutartis nuomotojo reikalavimu gali būti nutraukta nuomininką raštu įspėjus prieš šešis mėnesius. Taigi įstatymų leidėjas laikosi pozicijos, jog 6 mėnesių terminas yra protingas nutraukiant komercinę gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį tam nesant jokios pagrįstos priežasties.

8.       Atsakovė V. S. taip pat nurodė, kad naudojosi ne tik Pastatu, bet ir šalia jo esančiu ne mažesniu kaip 10 arų žemės sklypu bei priklausiniais, t. y. lauko tualetu, malkine, sandėliuku, žemės sklype augančiais vaismedžiais. Atsakovė V. S. nesutinka, kad šis žemės sklypas galėtų būti paimtas be jokios kompensacijos, bet sutinka, kad jo dydis galėtų būti skaičiuojamas minimaliai, t. y. 4 arai. Taigi atsakovė V. S. dėl iškeldinimo praranda gyvenamąją patalpą (58 200 Eur), žemės sklypą su priklausiniais (79 132 Eur), namų apyvokos daiktus (500 Eur) bei patiria persikraustymo išlaidas (1300 Eur), iš viso 139 132 Eur; piniginė kompensacija būtų tinkamiausias kompensavimo būdas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

9.       Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. liepos 16 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: iškeldino atsakovę V. S. iš Pastato su visu jai priklausančiu turtu, suteikiant jai kitas gyvenamąsias patalpas – Butą; priešieškinį atmetė.

10.       Teismas nustatė, kad:

10.1.                      atsakovė V. S. nuo 1948 m. gyveno Pastate;

10.2.                      nuo 1992 m. atsakovė V. S. žinojo, kad jai nebus leista nei privatizuoti nuomojamas ginčo patalpas, nei jose neterminuotai gyventi, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. 256 Užutrakio dvaro architektūros ansamblis buvo įrašytas į Neprivatizuotinų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą;

10.3.                      1996 m. vasario 1 d. ieškovė ir atsakovė V. S. sudarė Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos sutartį, kuria ieškovė atsakovei išnuomojo 73,45 kv. m gyvenamąją patalpą, esančią Pastate; sudarant ginčo patalpų nuomos sutartį, patalpos nebuvo inventorizuotos ir jų teisinė registracija įstatymų nustatyta tvarka nebuvo atlikta; patalpa Nekilnojamojo turto registre įregistruota 2004 m. kovo 4 d., jos statusas yra negyvenamosios paskirties – administracinės paskirties;

10.4.                      Pastatas nuo 1996 m. rugpjūčio 16 d. priklauso Lietuvos Respublikai, jį patikėjimo teise valdo ieškovė;

10.5.                      ieškovė 2015 m. spalio 28 d. pranešimu įspėjo atsakovę V. S., kad ketina nutraukti nuomos sutartį, ir pasiūlė iš patalpų išsikelti gera valia; 

10.6.                      1992 m. kovo 9 d. atsakovei V. S. skirtas 2349 kv. m žemės sklypas Trakų rajone, (duomenys neskelbtini) kaime gyvenamojo namo statybai; V. S. 1992 m. kovo 24 d. pateikė prašymą parduoti jai 0,23 ha žemės sklypą, kurį užims privačių namų valda (individualiai statybai skirtas sklypas), (duomenys neskelbtini) kaime ir išpirko šį žemės sklypą investiciniais čekiais – 1995 m. kovo 17 d. sudarė Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį; 

10.7.                      atsakovei suteikiant žemės sklypą būsto statybai nebuvo suteiktas lengvatinis kreditas, taip pat prie skirto žemės sklypo nebuvo privestos jokios komunikacijos; 

10.8.                      2000 m. lapkričio 28 d. atsakovė V. S. gautą žemės sklypą pardavė.

11.       Koncepcijos 10.2 punkte nustatyta, kad įgyvendinant šią koncepciją Trakų rajono savivaldybė, iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto gavusi reikiamų lėšų, iškeldins gyventojus iš Užutrakio dvaro sodybos, aprūpins juos kitu gyvenamuoju plotu CK ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos valstybinė kultūros paveldo komisija 2014 m. balandžio 25 d. sprendimu „Dėl Trakų rajono kultūros paveldo apsaugos“ rekomendavo Trakų r. savivaldybei užbaigti Užutrakio dvaro sodybos teritorijoje laikinai gyvenančių gyventojų iškeldinimą, aprūpinant juos kitu gyvenamuoju plotu, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose ir kituose teisės aktuose.

12.       Pagal byloje pateiktus ir teismų vertintus įrodymus kasacinis teismas šioje byloje padarė išvadą, kad atsakovė beveik 20 metų nuo nuomos sutarties sudarymo gyveno ginčo patalpose, per visą šį laikotarpį su ja nebuvo bandoma nutraukti nuomos sutarties, jos pakeisti ar atsakovę iškeldinti. Toks ilgas gyvenimas ginčo patalpose pagal ginčo nuomos sutarties sąlygas ir valstybės įgaliotų institucijų nuolatinis tvirtinimas, kad, Užutrakio dvaro sodybos komplekse ir jo patalpose gyvenančius asmenis iškeldinus, jiems būtų suteikiamas kitas būstas, sukūrė atsakovei teisėtą lūkestį, kad būtent tokiomis palankiomis sąlygomis ji ir jos šeimos nariai toliau galės nuomotis ar įsigyti būstą. Dėl to kasacinis teismas konstatavo, kad būtent ši turtinė nauda, kurią gauna atsakovė iš nuomos sutarties, ir yra ta turtinė teisė, kuri yra gintina Konvencijos 1 Protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatomis.

13.       Teismas pažymėjo, kad atsakovė V. S. pasinaudojo galimybe vieną kartą lengvatine tvarka įsigyti žemės sklypą individualiam gyvenamajam namui statyti, tačiau, kaip yra nurodęs ir kasacinis teismas šioje byloje priimtoje nutartyje, žemės sklypas atsakovei buvo suteiktas dar 1992 m., o iškeldinimas pradėtas praėjus daugiau nei 20 metų (2015 m.); be to, žemės sklypo suteikimo (perdavimo) metu atsakovei V. S. buvo 50 metų, ji gyveno be sutuoktinio, valstybė jai nesuteikė nei lengvatinio kredito statybai, nei prisidėjo prie komunikacijų sukūrimo, nors Vyriausybės 1991m. liepos 12 d. nutarimo Nr. 278 „Dėl individualios statybos“ 11.2 punkte nurodyta, kad suteikiami sklypai turi būti kvartaluose, kuriuose savivaldybė yra įrengusi magistralinius inžinerinius tinklus. Taigi, nors atsakovė pasinaudojo pirmąja galimybe dar 1995 m. už investicinius čekius įsigyti žemės sklypą individualaus gyvenamojo namo statybai, tačiau įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes teismas konstatavo, kad vien žemės sklypo be jokios inžinerinės infrastruktūros perduotame žemės sklype suteikimas nebuvo pakankamas valstybės pareigos tinkamai kompensuoti atsakovės turtinius praradimus vykdymas, t. y. tokia kompensacija laikytina nepakankama, tačiau nėra pagrindo manyti, jog dabartiniu metu atsakovė turi neribotas galimybes reikalauti itin didelės kompensacijos dėl būsto, kurio ji netenka dėl viešojo intereso. Be to, teismo nuomone, remiantis kasacinio teismo nutartyje pateiktu išaiškinimu, atsakovė V. S. praranda ne nekilnojamąjį turtą, kurio ji niekada nebuvo įgijusi, tačiau nuomininko turtinę teisę, kurios netekimas turi būti teisingai kompensuotas įstatymuose nustatytais būdais.

14.       Dėl to teismas nagrinėjamam ginčui taikė CK 6.616 straipsnį, nenustatantį jokios kitos kompensacijos formos, kaip tik kitos tinkamai įrengtos gyvenamosios patalpos suteikimą, todėl konstatavo, kad Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, nustatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymas (toliau – Kompensacijų įstatymas) ir, atitinkamai, šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatytos garantijos į kompensacijas, netaikytini. Teismas padarė išvadą, kad priešieškinio reikalavimai dėl piniginės kompensacijos ar nuosavybės teisės į gyvenamąjį būstą priteisimo yra nepagrįsti ir atmestini, tačiau pasisakė ir dėl atsakovės V. S. argumentų dėl jos reikalaujamos kompensacijos dydžio.

15.       Byloje nėra jokių įrodymų (Nekilnojamojo turto registro išrašuose, Namų valdos byloje, nuomos sutartyje), kad kartu su ginčo patalpa atsakovei kada nors būtų išnuomotas ir žemės sklypas kartu su jos minimais priklausiniais (jokių Pastato priklausinių įstatymo nustatyta tvarka apskritai nėra įregistruota). Dėl to atsakovė V. S. negali netekti jokio žemės sklypo, kuris niekada jai nebuvo išnuomotas ar suteiktas kitu teisėtu pagrindu, todėl teismas šiuos jos argumentus bei reikalavimus (kurių suma 79 132 Eur), susijusius su neva jos prarandamu žemės sklypu, atmetė kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad atsakovė jau buvo gavusi žemės sklypą namo statybai ir jį pardavė, tačiau reikšdama savo reikalavimus apie tai nutyli ir pastarojo žemės sklypo pardavimo kainos neišskaičiuoja iš reikalaujamos kompensacijos.

16.       Jokių prielaidų, kuriomis vadovaujantis atsakovė galėjo įgyti nuosavybės teises į tokį ypatingos vertės nekilnojamąjį turtą (patalpas, žemės sklypą prie jų), byloje nenustatyta, todėl nėra pagrindo vertinti atsakovės V. S. iškeldinimą kaip jos nuosavybės teise valdomo turto visuomenės poreikiams paėmimą, kaip traktuoja atsakovė ir jos atstovas.

17.       Atsakovės V. S. reikalavimą kompensuoti persikraustymo išlaidas bei prarandamus namų apyvokos daiktus pagrindžiančius teiginius teismas laikė deklaratyviais (nenurodyta nei daiktų sąrašas, nei kiekvieno jų vertė, nepateikta persikėlimo išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, nei pagrįsta, kodėl atsakovė negalės pasiimti savo daiktų), šiuos reikalavimus atmetė kaip neįrodytus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 178 straipsniai).

18.       Nustatydamas Pastato ir Buto vertes, teismas vadovavosi UAB „Marleksa“ pateiktomis turto vertės nustatymo pažymomis, pagal kurias Pastato vertė yra 21 100 Eur, o Buto – 101 000 Eur. Teismas nesivadovavo atsakovės V. S. užsakytais ir pateiktais UAB „Centro kubas – Nekilnojamasis turtas“ atliktais nekilnojamojo turto įvertinimais (Pastato – 58 200 Eur; Buto – 81 000 Eur), nurodęs, kad atsakovės užsakymu UAB „Centro kubas – Nekilnojamasis turtas“ Pastatą vertino kaip gyvenamąsias patalpas, nors tam neturėjo jokio pagrindo. Teismas konstatavo, kad atsakovei V. S. siūlomo Buto vertė yra daug didesnė už jos dabar nuomojamo būsto, todėl nėra pagrindo teigti, jog atsakovei siūlomas nuomotis Butas yra netinkamas ir nepakankamas jos turtiniams praradimams kompensuoti.

19.       Teismas pažymėjo, kad atsakovei V. S. jau daug metų buvo žinoma, jog ji bus iškeldinta, o Pastate tik laikinai gyvena nuomos santykių pagrindu. Nors atsakovė teigė rašiusi įvairioms institucijoms prašymus leisti privatizuoti ginčo patalpas, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, t. y. kad ji būtų kada nors tikėjusis, jog turi įstatymo jai garantuojamą teisę nuomojamą būstą išsipirkti. Be to, nuo kasacinio teismo nutarties šioje byloje priėmimo momento akivaizdu, kad atsakovė V. S. privalo išsikelti iš Pastato, tačiau delsia tai padaryti, atsisakydama persikelti į tinkamas gyventi patalpas ir toliau gyvendama netinkamame gyventi būste (kurio paskirtis nėra gyvenamoji), suabsoliutina savo teisę į būstą, neatsižvelgia į patalpų savininko teises ir interesus, viešojo intereso gynimo principą ir taip galimai piktnaudžiauja savo teise. Tikėtina, kad atsakovė, išsikeldama iš seno būsto į naują, gautų didesnę turtinę naudą, tačiau atsisakydama išsikelti geruoju ji reiškia priešieškinio reikalavimus, kuriais galimai siekia ne apginti savo pažeistą teisę į būstą, bet sukelti ieškovei nepatogumų ir taip išgauti sau kuo didesnę materialinę naudą. Atsakovei V. S. buvo pasiūlyta geranoriškai atlaisvinti Pastatą, tačiau ji juo naudojasi iki šiol. Ginčas šioje byloje vyksta nuo 2015 m. ir nuo to laiko dėl šios situacijos nukenčia ir viešasis interesas (istorinės reikšmės Užutrakio dvaro sodybos komplekso galutinis sutvarkymas ir pritaikymas visuomenės poreikiams), todėl šios aplinkybės įvertintinos ir sprendžiant klausimą dėl atsakovei nustatytinos kompensacijos formos ir dydžio.

20.       Teismas konstatavo, kad atsakovei V. S. siūlomas Butas yra tinkama ir pakankama kompensacija jos turtiniams praradimams kompensuoti. Teismo vertinimu, atsakovės V. S. nesutikimo su ieškovės patikslintais reikalavimais argumentai nepagrindžia nei jos teisės pažeidimų, nei konkrečių neigiamų pasekmių jai, todėl nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad, iškeldinus atsakovę iš jos teisėtai nuomojamos gyvenamosios patalpos į naują gyvenamąją patalpą, jai būtų sukelti jos nurodyto dydžio turtiniai praradimai ar kitaip pažeidžiamos jos teisės, todėl atsakovės V. S. reikalavimai dėl kompensacijų priteisimo atmestini kaip nepagrįsti. Teismas pažymėjo, kad atsakovei V. S. galimi turtiniai praradimai jau buvo bent jau iš dalies kompensuoti, suteikiant jai lengvatinėmis sąlygomis žemės sklypą individualaus namo statybai, šį sklypą ji jau pardavė ir taip gavo iš to turtinę naudą.

21.       Atsakovę V. S. gyvenamuoju būstu turi aprūpinti atsakovė Savivaldybė, kaip nustatyta Koncepcijos 10.2 punkte, kuriai šiam tikslui buvo (yra) skiriamas finansavimas.

22.       Teismas pažymėjo, kad Pastatas yra administracinės paskirties, 73,45 kv. m ploto, dviejų kambarių, statybos pradžios metai – 1897, statybos pabaigos metai – 1964, fizinio nusidėvėjimo procentas – 67, šildomas krosnimi, neturi jokių patogumų ir san. mazgo patalpos (vandentiekio, nuotekų šalinimo, dujų ir pan.), šio turto planas neatitinka kadastrinių matavimų byloje pateiktų duomenų, iš fotonuotraukų matyti, kad šio objekto būklė yra gana prasta, reikalaujanti remonto, neatitinkanti šiuolaikinių standartų, aplinka – nešvari, netvarkinga. 

23.       Atsakovei siūlomas Butas yra naujas, 3 kambarių, 84,10 kv. m bendro ploto, baigtas statyti 2018 m., jo baigtumo procentas – 100, turi visus patogumus (vietinį centrinį šildymą, komunalinį vandentiekį ir nuotekų šalinimą, gamtines dujas), yra gyvenamosios (butų) paskirties.

24.       Teismas konstatavo, kad Butas yra netgi didesnio ploto bei turi daugiau kambarių negu dabartinė atsakovei išnuomota ginčo patalpa, yra toje pačioje gyvenamojoje vietovėje (Trakų m. teritorijoje), taip pat, priešingai nei dabar atsakovės nuomojama patalpa, yra gyvenamosios paskirties, tinkamai įrengtas ir atitinka sanitarinius bei techninius reikalavimus, t. y. yra tinkamas gyventi, todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovės reikalavimas iškeldinti atsakovę į naują jai atsakovės Savivaldybės siūlomą Butą neprieštarauja CK 6.617 straipsnio reikalavimams, iš esmės laikytinas gyvenamųjų sąlygų pagerinimu nuomininkei. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad gyvenamasis daugiabutis, kuriame yra Butas, buvo pastatytas valstybės lėšomis būtent Užutrakio dvaro gyventojams, kurie turėjo būti iškeldinti įgyvendinant Koncepciją, aprūpinti gyvenamuoju būstu, t. y. šis gyvenamasis namas buvo statomas su tiksline paskirtimi, kad jo dalis bus skirta ir atsakovei V. S. apgyvendinti. Be to, Savivaldybės atstovas teisme paaiškino, kad su atsakove V. S. galėtų būti sudaryta tokia Buto nuomos sutartis, kurioje, atsižvelgiant į atsakovės sveikatos būklę bei turtinę padėtį, galėtų būti sumažinta nuomos kaina, taip atsakovė V. S., persikėlusi gyventi į naują butą, galėtų dar netiesiogiai gauti papildomą turtinę naudą.

25.       Vertindamas atsakovės argumentus dėl sveikatos būklės, teismas pažymėjo, kad apie negalėjimą normaliai judėti atsakovė V. S. pranešė teismui tik 2019 m. gegužės 27 d. padavusi atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nuo pat ginčo pradžios nė karto nekėlė savo sveikatos būklės klausimo ir neteikė jokių su tuo susijusių įrodymų, turinčių tiesioginę reikšmę šalių ginčui. Teismui kilo klausimų dėl V. S. sąžiningumo atsisakant geresnės gyvenamosios patalpos ir nenoro atlaisvinti jos dabar užimamos ginčo patalpos, duomenų apie sveikatos būklę pateikimo aplinkybės taip pat galimai turi nesąžiningumo požymių. Be to, atsakovė Savivaldybė akcentavo, kad atsakovė V. S. ankstesniuose teismo posėdžiuose dalyvavo be vaikštynių, niekada anksčiau nei Savivaldybei, nei ieškovei nebuvo nurodžiusi jokių išskirtinių savo poreikių, o pažymos apie jos sveiktos būklę byloje atsirado vėliau, šalims pradėjus papildomai ginčytis dėl atsakovei siūlomo Buto vertės. Toks atsakovės V. S. elgesys galėtų būti vertinamas kaip galimai turintis nesąžiningumo bei piktnaudžiavimo teise požymių. Atsakovės Savivaldybės atstovas pareiškė, kad, atsakovei V. S. tapus Buto nuomininke, Savivaldybė galėtų jį savo lėšomis pertvarkyti, t. y. pritaikyti atsakovės gyvenimui, atsižvelgiant į jos sveikatos būklę – įrengti keltuvą ar liftą, o tam laikui atsakovei būtų suteiktos kitos laikinos gyvenamosios patalpos (nenutraukiant jai suteiktos patalpos nuomos sutarties).

26.       Teismas padarė išvadą, kad Buto suteikimas atsakovei V. S., kompensuojant jos turtinius praradimus dėl iškeldinimo iš jos dabartinio būsto, yra proporcingas, protingas, atliekamas laikantis įstatymo reikalavimų (ir, kaip minėta, kai kuriais aspektais netgi juos viršijant), atitinka visų suinteresuotų šalių interesų pusiausvyrą, neprieštarauja kasacinio teismo nutartyje išdėstytiems išaiškinimams.

27.       Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad atsakovė, be jai skirto žemės sklypo namo statybai bei jai siūlomo naujo Buto, yra iš valstybės gavusi ir kitą papildomą naudą – ji visą gyvenimą lengvatinėmis sąlygomis nuomojosi būstą vaizdingoje ir prestižinėje vietoje, jos pačios žodžiais, mokėdama už tai tik nedidelį simbolinį mokestį. 

28.       Teismas sutiko su Savivaldybės argumentais, kad dėl galimybės išpirkti Butą lengvatinėmis sąlygomis galima būtų spręsti tik tuomet, kai atsakovė V. S. taptų jai siūlomo Buto nuomininke. Tačiau kadangi V. S. geruoju įsikelti į jai siūlomas naujas patalpas atsisako, naujos nuomos sutarties su Savivaldybe nesudarė, šioje proceso stadijoje spręsti klausimą dėl jos galimybių išsipirkti būstą lengvatinėmis sąlygomis nėra jokio pagrindo. Tai, kad atsakovė V. S. ateityje (sudariusi naują nuomos sutartį) turės galimybę išsipirkti lengvatinėmis sąlygomis nuomojamą būstą, yra patvirtinta ne tik Koncepcijos 10.2 punkte, bet ir kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Šios bylos dalykas yra nuomos sutarties nutraukimas, iškeldinimas ir klausimas dėl teisingo kompensavimo, o ne piniginės kompensacijos skyrimas ar buto privatizavimas. Tai, ar atsakovė V. S. atitinka visas Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo nustatytas sąlygas, kurios leistų jai įgyvendinti teisę išpirkti butą, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teismas šiuo klausimu plačiau nepasisakė.

29.       Teismo vertinimu, atsakovės turtinė padėtis nėra labai sunki (pažymėtina, kad šiame pakankamai ilgai trunkančiame teismo procese ji naudojasi ne valstybės garantuojama nemokama teisine pagalba, bet dviejų samdomų advokatų pagalba, kuri jau kainavo 3214,22 Eur). Tai, kad kraustymasis į kitas gyvenamąsias patalpas jai gali sukelti itin didelį stresą ir sveikatos sutrikimų ir dėl šios priežasties kraustymasis į kitas gyvenamąsias patalpas negali būti skubotas, teismo nuomone, yra tik deklaratyvūs pareiškimai. Dėl to, atsakovei V. S. nepateikus įtikinamų įrodymų bei pagrįstų argumentų, kad ji negalės įvykdyti sprendimo anksčiau kaip po 6 mėn., taip pat esant byloje konstatuotam viešajam interesui, kuris šioje byloje nagrinėjama situacija yra akivaizdžiai pažeidžiamas, teismas nusprendė, kad nėra pagrindo tokiam ilgam jos iškeldinimo terminui, todėl šio priešieškinio reikalavimo taip pat netenkino.

30.       Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovės V. S. apeliacinį skundą, 2020 m. balandžio 16 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą sprendimą panaikino ir bylą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

31.       Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad iškeldinamai atsakovei V. S. priklauso teisė į prarandamo būsto kompensaciją, kurios forma ir dydis turėjo būti nustatyti tik tinkamai atskleidus bylos esmę bei išnagrinėjus visas bylos aplinkybes.

32.       Remiantis bylos duomenimis, atsakovė ginčo patalpą valdė ir ja naudojosi ilgą laiką dar iki nuomos sutarties sudarymo, ginčo dėl to, kad patalpose buvo gyventa teisėtai ir savininkai atsakovės teisės naudotis patalpomis kaip būstu neginčijo, byloje nėra. Teisėjų kolegijos nuomone, šiame kontekste taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad nuomos sutartis buvo sudaryta įvertinus faktinius tęstinio pobūdžio šalių santykius, o ne šalių susitarimu (kasacinio teismo šioje byloje priimtos nutarties 49 punktas). Iš nuomos sutarties kylanti turtinė nauda yra laikoma atsakovės nuosavybe Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio prasme, todėl ši nuosavybė negali būti paimama be tinkamos kompensacijos.

33.       Teisėjų kolegija pažymėjo, kad CK 6.616 straipsnis yra taikomas tais atvejais, kai yra sudaryta įprasta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis ir jokie nuomininko teisėti lūkesčiai į nuosavybę nėra susiformavę. Tai reiškia, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas CK 6.616 straipsnį galėjo taikyti tik tada, jei įvertinęs visas bylai reikšmingas aplinkybes ir atskleidęs bylos esmę būtų nustatęs, jog nagrinėjamu atveju jokie atsakovės V. S. teisėti lūkesčiai į ginčo patalpą nėra susiformavę. Tačiau išanalizavusi bei įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, visiškai nevertino atsakovės įgyto turtinio santykio su gyvenamąja patalpa, neanalizavo ginčo patalpos nuomos sutarties sudarymo aplinkybių, nors, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, atsakovė ginčo patalpose gyvena jau daugiau nei 70 metų, o nuomos sutartis buvo sudaryta įvertinus faktinius tęstinio pobūdžio šalių santykius. Teisėjų kolegijos teigimu, pirmosios instancijos teismas negalėjo šalių ginčą spręsti kaip įprastos nuomos (tik nuomos teisinių santykio turinio) sutarties nutraukimą. Teismas visiškai netyrė ir nesiaiškino aplinkybių dėl atsakovės teisės į ginčo patalpas atsiradimo pagrindo iki nuomos sutarties sudarymo, taigi, nesivadovavo kasacinio teismo išaiškinimais ir, tinkamai neatskleidęs šios bylos dalies esmės, be jokio teisinio pagrindo taikė CK 6.616 straipsnio nuostatas. Nepašalinus kasacinio teismo nutartyje nurodytų trūkumų, dėl kurių ši byla buvo grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovei V. S. siūlomas Butas, kuriame ji gyventų nuomos teisėmis, yra tinkama, teisinga ir pakankama kompensacija jos turtiniams praradimams kompensuoti, negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta byloje esančiais įrodymais.

34.       Be to, teismas visiškai nevertino byloje esančių įrodymų, kad atsakovė gyvendama Pastate naudojosi ne tik gyvenamąja patalpa, bet ir šalia jos esančiu žemės sklypu bei šios gyvenamosios patalpos priklausiniais, t. y. lauko tualetu, malkine, sandėliuku, žemės sklype augančiais vaismedžiais, neatsižvelgė ir į tai, kad valstybė nekėlė jokių pretenzijų dėl šio žemės sklypo ilgamečio naudojimo, todėl akivaizdu, jog atsakovė turėjo teisėtą lūkestį, kad ir toliau tokiomis pačiomis sąlygomis galės naudotis šiuo žemės sklypu arba kitu žemės sklypu, kurį galės įsigyti lengvatinėmis sąlygomis nuosavybės teise. Todėl atsakovei turi būti tinkamai kompensuojama ne tik už gyvenamąją patalpą, paimamą iš jos visuomenės poreikiams, bet ir už atsakovės šeimos daug metų naudotą žemės sklypą su jame esančiais priklausiniais. Pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo ir nesiaiškino, ar tikrai atsakovė visą šį laikotarpį naudojosi būtent 10 arų žemės sklypo plotu. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas apskritai nenagrinėjo atsakovės priešieškiniu pareikšto reikalavimo priteisti jai kompensaciją už jos prarandamą žemės sklypą su priklausiniais, dėl to, kad, kaip konstatavo teismas, byloje nėra jokių įrodymų, jog atsakovei žemės sklypas buvo išnuomotas, nors minėti reikalavimai buvo keliami ne nuomos sutarties, o faktinio ilgamečio žemės sklypo naudojimo pagrindu (t. y. atsakovės turtinės teisės gintinos pagal Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnį), teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). 

35.       Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog žemės sklypo skyrimas atsakovei V. S. buvo siejamas su jos iškeldinimu iš Pastato, pirmosios instancijos teismas šio aspekto visiškai neanalizavo, nesiūlė bylos šalims pateikti papildomus įrodymus ir paaiškinimus, patvirtinančius, kad žemės sklypo skyrimas buvo siejamas būtent su atsakovės išsikėlimu iš Pastato, nevertino, ar iš tiesų, kaip teigia atsakovė, pagal nacionalinį teisinį reguliavimą ji, jau nuo 1992 m. žinodama apie Pastato pertvarkymą visuomenės poreikiams, turėjo galimybę pasirinkti kompensavimo būdą: žemės sklypo įsigijimą lengvatinėmis sąlygomis arba priėmimą į gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą ir lengvatinio kredito gyvenamojo namo ar buto statybai suteikimą (Butų privatizavimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktas). Teismas visiškai neatsižvelgė ir į tai, kad atsakovei žemės sklypas buvo paskirtas dar 1992 m., o nuomos sutartis sudaryta 1996 m., bei į tai, kad žemės sklypas buvo suteiktas kitoje gyvenamojoje vietovėje nei Pastatas, todėl neaišku, kokiu pagrindu pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovė yra lengvatinėmis sąlygomis įgijusi žemės sklypą ir tai iš dalies kompensuoja jos turtinius praradimus. Argumentų nebuvimas neleido teisėjų kolegijai atlikti pirmosios instancijos teismo sprendimo kontrolės funkcijos, patikrinti bei įsitikinti, ar tokia teismo išvada iš tiesų yra teisinga.

36.       Taip pat pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino į bylą pateiktų konkrečių atsakovės sveikatos būklės įrodymų. Savivaldybės siūlomas Butas neatitinka atsakovės poreikių, nes dėl apsunkinto judėjimo ji negali lipti laiptais, o jai siūlomas Butas yra antrame aukšte ir yra išdėstytas per du aukštus. Išanalizavęs bylos medžiagą apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutiko su atsakovės argumentu, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog atsakovė turėjo judėjimo problemų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai savaime, nesant kitų patikimų duomenų, nepatvirtina, kad Savivaldybės siūlomas Butas nėra pritaikytas atsakovės poreikiams ir neatitinka STR 2.03.01:2001 reikalavimų. Teisėjų kolegija iš dalies pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pati atsakovė ne kartą akcentavo, jog, jai priteisus siūlomą Butą nuosavybės teise, ji laikytų tai tinkama ir teisinga kompensacija už jos prarandamą gyvenamąjį būstą. Tačiau, siekdamas tinkamai išspręsti šį klausimą, pirmosios instancijos teismas turėjo pasiūlyti atsakovei pateikti papildomus įrodymus ir paaiškinimus, patvirtinančius jos neįgalumą, sunkią sveikatos būklę.

37.       Darydamas išvadą, kad atsakovei V. S. siūlomas naujas Butas, kuriame ji gyventų nuomos teisėmis, atitinka CK 6.617 straipsnyje nurodytus reikalavimus, pirmosios instancijos teismas, be kita ko, rėmėsi teismo posėdžio metu Savivaldybės atstovo pareiškimu, kad ji galėtų Butą pritaikyti atsakovės gyvenimui, atsižvelgiant į jos sveikatos būklę, nors byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad tokie Savivaldybės ketinimai galėtų būti įgyvendinti. Tokios bylos nustatytos aplinkybės suteikė papildomą pagrindą teisėjų kolegijai spręsti dėl aiškiai nepakankamo pirmosios instancijos teismo dėmesingumo, nepateikiant jokių svarių argumentų, leidusių teismui konstatuoti, jog kitos gyvenamosios patalpos suteikimas V. S., kompensuojant jos turtinius praradimus dėl iškeldinimo iš jos dabartinio būsto, yra proporcingas, protingas ir atliekamas laikantis įstatymo reikalavimų.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

38.       Ieškovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. liepos 16 d. sprendimą; priteisti iš atsakovės V. S. visų kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

38.1.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.616 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios nuomos sutarties nutraukimą ir piliečių iškeldinimą suteikiant kitą tinkamai įrengtą gyvenamąją patalpą, Koncepcijos 10.2 punkto ir Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies ir Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 21 straipsnio 6 dalies santykį. Šioje byloje kasacinis teismas nurodė, jog atsakovė V. S. neginčijo sprendimo ją iškeldinti iš turizmo poreikiams pritaikomo didelės istorinės vertės Pastato proporcingumo, tačiau reikalavo tinkamos kompensacijos pagal Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-186-684/2018). Apeliacinės instancijos teismas ignoravo šioje byloje pateiktus kasacinio teismo išaiškinimus, kurie yra privalomi bylą nagrinėjantiems teismams, bei teisinį reglamentavimą, tai, kad atsakovė V. Sefanovič, kaip nuomininkė, gyvenanti valstybės išperkamose patalpose, t. y. Pastate, jokia forma bei apimtimi nesiekė Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatytų garantijų, išskyrus dėl žemės sklypo gyvenamojo namo statybai įsigijimo, įgyvendinimo, o būtent:

38.1.1.                      kaip fizinių asmenų iškeldinimą iš valstybės, savivaldybių savo darbuotojams išnuomotų gyvenamųjų patalpų nutraukus gyvenamosios patalpos nuomos sutartį – tokiu atveju byloje taikytinos CK 6.616 straipsnio ir Koncepcijos 10.2 punkto nuostatos;

38.1.2.                      kaip nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose (grąžintuose) ar valstybės išperkamuose gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose – tokiu atveju byloje taikytinos Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio ir Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 21 straipsnio 6 dalies nuostatos.

38.2.                      Įvertinus šios bylos specifiką ir tarp šalių susiklosčiusius ypatingus teisinius santykius bei nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad tik nustačius, jog žemės sklypo gyvenamajam namui statyti skyrimas yra nepakankama kompensacija už prarandamą turtinę teisę ir kad nėra galimybės atsakovei V. S. suteikti (skirti) tinkamai įrengtų kitų gyvenamųjų patalpų, būtų galima spręsti kitos Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatytos garantijos, įskaitant piniginės kompensacijos priteisimą, klausimą. Apeliacinės instancijos teismas, ignoruodamas esamą padėtį ir teisinį reglamentavimą bei pačios atsakovės V. S. neveikimą ir pasyvų elgesį, visiškai nepagrįstai atsisakė atskleisti nurodytų materialiosios teisės normų santykį.

38.3.                      Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai atsisakė taikyti Kompensacijų įstatymo 5 straipsnį, 7 straipsnio 2 dalį ir 9 straipsnio 1, 2, 3 dalis, ignoravo ir neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarime, priimtame byloje Nr. 27/01-5/02-01/03, nurodytus išaiškinimus, taip pat į šioje byloje priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodytus išaiškinimus dėl nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinose (grąžintose) ar valstybės išperkamose gyvenamosiose patalpose, garantijų. Šioje byloje kasacinis teismas išaiškino, kad atsakovei V. S. dar 1992 m. buvo skirtas žemės sklypas, tačiau nurodė, jog spręstina, ar toks kompensavimo būdas laikytina pakankama kompensacija. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ignoravo šiuos išaiškinimus bei tai, kad atsakovė V. S. įstatymo nustatyta tvarka niekada nebuvo išreiškusi jokios kitos savo valios dėl kurio nors įstatymo (Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalis) nustatytos valstybės garantijos būdo pasirinkimo, išskyrus valią dėl žemės sklypo individualaus gyvenamojo namo statybai. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nusprendė, kad nors atsakovė gavo žemės sklypą, kurį vėliau pardavė už 1737,72 Eur, tačiau tokia gauta suma negali būti laikoma pakankama kompensacija už jos turtinės teisės praradimus (tai konstatuota ir kasacinio teismo šioje byloje priimtos nutarties 85 punkte), todėl teisėtai, teisingai ir pagrįstai pripažino, kad atsakovei turi būti papildomai kompensuojama, suteikiant jai kitą įstatymo reikalavimus atitinkančią gyvenamąją patalpą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ignoravo byloje esančius duomenis, patvirtinančius, kad atsakovei V. S. skirto Buto vertė gerokai viršija Pastato vertę. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovei, kaip nuomininkei, buvo taikomos valstybės nustatytos garantijos – jai suteikus žemės sklypą gyvenamojo namo statybai buvo įvykdyta Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta garantija, ir kad iškeldinant atsakovę iš Pastato jai taip pat yra suteikiamas naujas kokybiškas gyvenamasis būstas ir tokiu būdu yra įvykdomos CK 6.616–6.617 straipsniuose įtvirtintos sąlygos, yra visiškai pagrįstos ir apeliacinės instancijos teismo nėra paneigtos.

38.4.                      CK 6.616 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąvoka „tinkamai įrengta gyvenamoji patalpa“ yra aiški ir tiksli, šios teisės normos platus aiškinimas negalimas, todėl darytina vienareikšmiška išvada, jog atsakovei skirtinas visiškai naujas Butas objektyviai negali būti vertinamas kaip netinkamas gyventi. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Butas turi atitikti atsakovės V. S. poreikius, yra visiškai nepagrįsta ir pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą.

38.5.                      Suteikus atsakovei Butą ir jai tapus jo valdytoja (naudotoja, nuomininke ir kt.), atsiranda teisinė galimybė į nuompinigius įskaičiuoti nuomotų patalpų vertę. Tokiu būdu būtų įgyvendinta ir dar viena Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta garantija, tačiau šioje byloje tokios Kompensacijų įstatyme nustatytos garantijos atsakovė net nesiekia.

38.6.                      Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos dėl materialiosios teisės normų, susijusių su nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinose ar valstybės išperkamose gyvenamosiose patalpose, taikymo. Atsakovė V. S., ignoruodama šioje byloje priimtoje kasacinio teismo nutartyje nurodytus išaiškinimus, kurie yra privalomi ne tik bylą nagrinėjantiems teismams, bet ir dalyvaujantiems byloje asmenims, po kasacinio teismo nutarties byloje pareiškė priešieškinį. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo aplinkybę, kad šioje byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, kad Buto suteikimas iškeldinant atsakovę iš Pastato pažeidžia jos teises bei teisėtus interesus ir kad vienintelis būdas apginti jos galimai pažeidžiamas teises yra tik piniginės kompensacijos ir kartu jai skirtino būsto su žemės sklypu priteisimas nuosavybės teise arba jo privatizavimas. Akivaizdu, kad tuo atveju, jeigu atsakovė V. S. mano, jog ji turi teisę privatizuoti ir (ar) lengvatinėmis sąlygomis įsigyti nuosavybėn Butą, ji turi atitikti įstatymų sąlygas – tapti Buto nuomininke ir tik tada ginti savo galimai pažeistas teises dėl jo įsigijimo lengvatinėmis sąlygomis (galimo privatizavimo ir pan.), tačiau tokie atsakovės V. S. reikalavimai nėra susiję su šios bylos dalyku. Maža to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą išaiškino ir nurodė, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė. Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu. Vadovaudamasis esamo teisinio reglamentavimo nuostatomis ir byloje esančių įrodymų visuma, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė V. S. neatitiko ir neatitinka nei iki 1998 liepos 1 d. galiojusio Butų privatizavimo įstatymo, nei Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo, nei vėliau įsigaliojusio Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo nuostatų. Tai reiškia, kad šiuo metu atsakovės įsivaizduojama reikalavimo teisė privatizuoti įsivaizduojamas gyvenamąsias patalpas, t. y. Butą, yra negalima ir nepagrįsta. Šioje byloje šalių ginčo dėl atsakovės subjektinės teisės lengvatinėmis sąlygomis įsigyti jai skirtiną Butą nėra – tokio reikalavimo ji nėra pareiškusi. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovė V. S. niekada nebuvo įgijusi nuosavybės teisės į Pastatą, buvo tik Pastato nuomininkė, kuri žinojo, jog niekada negalės jo privatizuoti. Tai kartu reiškia, kad bet kokio ploto žemės sklypo, esančio prie Pastato, iš esmės savavališkas (nesant tam pagrindo) naudojimas nesukuria jokios nuosavybės teisės nuomininkui, gyvenančiam valstybės išperkamose gyvenamosiose patalpose, į tokį žemės sklypą ir net pagrįsto lūkesčio į tai. Priešingu atveju būtų paneigiamos tiek Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio, tiek CK 6.616 straipsnio, tiek Koncepcijos 10.2 punkto, tiek Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 21 straipsnio 6 dalies nuostatos ir atsakovė nepagrįstai praturtėtų valstybės (mokesčių mokėtojų) sąskaita, tai prieštarauja esminiam teisės principui ex injuria jus non oritur (iš neteisės neatsiranda teisė). Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino atsakovės naudoto žemės sklypo ploto ir kt., yra visiškai nepagrįstos.

39.       Atsakovė V. S. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti visų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas tokiais argumentais:

39.1.                      Dėl būsto paėmimo visuomenės poreikiams nepriteisiant atsakovei jokios kompensacijos ir reikšmingai pabloginus nuomos sąlygas. Vadovaujantis kasacinio teismo šiam civiliniam ginčui taikytinų teisės normų aiškinimu galima pagrįstai teigti, kad šioje byloje nagrinėjamas ginčas susideda iš dviejų dalių: (i) teisingo nuomos sutarties kvalifikavimo ir jos nutraukimo būdo suteikiant kitas gyvenamąsias patalpas ar jų nesuteikiant bei (ii) kompensacijos priteisimo atsakovei už jos turtinius praradimus paimant jos būstą visuomenės poreikiams, kuri atsirado kasaciniam teismui konstatavus, kad atsakovei, vadovaujantis Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsniu, yra kilę teisėti lūkesčiai, jog ji įgijo turtinę teisę ne į bet kokią nuomą, o į tokią, kad galėtų naudotis gyvenamojo būsto patalpa tokiomis pačiomis lengvatinėmis sąlygomis, kaip naudojosi iki šio civilinio ginčo pradžios, t. y. mokėdama simbolinio dydžio nuomos mokestį arba priteisiant jai kitokią kompensaciją. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 6.616 straipsnio nuostatas, todėl atsakovės turtiniai praradimai nebuvo kompensuoti, o jos turtas žemesnės instancijos teismų sprendimų ir nutarčių pagrindu buvo eksproprijuotas. Pirmosios instancijos teismas, kurio sprendimą ieškovė prašo palikti galioti, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos aiškinant Butų privatizavimo įstatymo normas, susijusias su asmens teisės privatizuoti vieną gyvenamąją patalpą praradimu, asmens teisės į būstą gynimu. Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau gali būti įgyvendinamos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui. Atsakovė kelis dešimtmečius sovietmečiu ir 30 metų po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo gyvena Pastate, jai nuolat kuriami teisėti lūkesčiai, kad jai bus leista gyvenamąją patalpą privatizuoti arba ji bus iškeldinta į kitą gyvenamąją patalpą, kurią turės teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti. Atsakovę iškeldinant iš gyvenamųjų patalpų yra šiurkščiai pažeidžiamos jos teisės į būstą, sukuriamas netikrumo ir nepasitikėjimo savo valstybe jausmas. Tuo atveju, jeigu šioje byloje po kasacinio teismo pateiktų išaiškinimų ir konstatuotų aplinkybių dėl atsakovės teisėtų lūkesčių vėl būtų sprendžiamas tik atsakovės iškeldinimo iš jos būsto klausimas jai suteikiant kitą gyvenamąją patalpą nuomos pagrindais dešimtis kartų padidinant nuomos mokestį (Buto nuomos mokestis sudaro 100,49 Eur, o iki šio civilinio ginčo pradžios atsakovė už nuomą mokėjo 4,31 Eur), t. y. nekompensuojant jos turtinių praradimų ir iš esmės pabloginant nuomos sąlygas, būtų teisiškai beprasmiai kasacinio teismo išaiškinimai dėl kilusių teisėtų lūkesčių į nuosavybę pagal Konvencijos 1 straipsnio 1 punktą. Nesuprantama, kokiu teisiniu pagrindu skunde nurodoma, kad šiam civiliniam ginčui taikytini Kompensacijų įstatymas, Įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nes šioje byloje nei ieškovė, nei atsakovė Savivaldybė nei reiškė reikalavimą, nei siūlė įskaityti į atsakovei V. S. siūlomo nuomotis būsto nuomos mokestį jos prarandamo būsto vertę. Pateiktoje į bylą sutartyje Buto nuomos kaina nurodyta konkreti, be jokių įskaitymų. Kaip visiškai nepagrįstas skundo argumentas turėtų būti vertinamas rėmimasis Koncepcijos 10.2 punktu konstatuojant, kad nėra nurodoma, jog kitas būstas atsakovei turi būti suteikiamas nuosavybės teise, nes atsakovės nuosavybės teisė (konstatuota kasacinio teismo) negali būti atimta ne įstatymo, o Vyriausybės nutarimo lygmens teisiniu reguliavimu.

39.2.                      Dėl CK 6.616 straipsnio taikymo šiam civiliniam ginčui. Šis straipsnis yra taikomas tais atvejais, kai yra sudaryta įprasta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis ir jokie nuomininko teisėti lūkesčiai į nuosavybę nėra susiformavę. Šiuo atveju niekada nebuvo sudaryta paprasta nuomos sutartis, nuomos sutartimi buvo teisiškai įformintas atsakovės ir jos tėvų faktinis ilgalaikis gyvenimas ginčo patalpose. Pirmosios instancijos teismas išsprendė ne kompensacijos priteisimo atsakovei už jos iškeldinimą iš jos būsto klausimą, o išsprendė tik klausimą dėl iškeldinimo iš jos būsto nepriteisiant jai jokios kompensacijos už jos patiriamus turtinius praradimus paimant visuomenės poreikiams jos gyvenamąjį būstą, kurį tiek ji, tiek jos tėvai turėjo teisę privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą, suteikiantį teisę Lietuvos Respublikos piliečiams išsipirkti vieną gyvenamąją patalpą lengvatinėmis sąlygomis, taip nepašalindamas kasacinio teismo nutartyje nurodytų trūkumų, dėl kurių ši byla buvo pagrįstai grąžinta į pirmosios instancijos teismą nagrinėti iš naujo. Skunde nepagrįstai konstatuojama, kad pagal kasacinio teismo nutartyje pateiktą išaiškinimą atsakovė praranda ne nekilnojamąjį turtą, kurio ji niekada nebuvo įgijusi, o tik nuomininko turtinę teisę, kurios netekimas turi būti teisingai kompensuotas įstatymuose nustatytais būdais. Kasacinis teismas nėra pasisakęs, kad atsakovė nepraranda nekilnojamojo turto, o praranda nuomininko turtinę teisę – atvirkščiai, itin išsamiai pasisakė, jog atsakovė praranda būstą jį paimant visuomenės poreikiams, o už tai jai turi būti tinkamai kompensuojama, taip pat itin išsamiai pasisakė, jog atsakovės teisės į būstą yra ginamos pagal Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnį (nuosavybės apsauga), o ne tiesiog nuomininko teisė nuomotis kitą būstą, išsamiai išaiškino kompensavimo būdus, kai nuosavybė yra paimama visuomenės poreikiams. Kasacinio teismo nutartyje nėra konstatuota nuomininko iškeldinimo procedūra iškeliant nuomininką į kitas patalpas, kurias jis toliau nuomotųsi kitomis (daug aukštesne kaina) sąlygomis. Tokiu būdu ieškovė savo skundo motyvus, t. y. savo prielaidas, nepagrįstai pateikė kaip kasacinio teismo išaiškinimus. Kasacinis teismas aiškiai pasisakė, kad lengvatinis nuomos mokestis pripažintas atsakovei kaip jos turtinė nauda, kurios paėmimas turi būti kompensuojamas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas, kurį ieškovė prašo palikti nepakeistą, šios bylos esmės neatskleidė, nes jame buvo visiškai nevertintas atsakovės įgytas (nustatyto kasacinio teismo) turtinis santykis su gyvenamąja patalpa ir šalia esančiu žemės sklypu.

39.3.                      Dėl Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio pažeidimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tarybinių ūkių darbuotojams butai buvo suteikiami tokiu pačiu pagrindu kaip ir visiems gyventojams sovietmečiu. Seimas 1991 m. gegužės 28 d. priėmė Butų privatizavimo įstatymą, kuriuo buvo nustatytas valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo–perdavimo nuomininkams įstatymas. Pagal šį įstatymą atsakovė buvo įgijusi teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą. Nėra jokio teisinio pagrindo diskriminuoti atsakovę kitų Lietuvos piliečių, kurie turėjo ir pasinaudojo teise privatizuoti vieną gyvenamąją patalpą, atžvilgiu. Tokią atsakovės teisę ginti savo nuosavybę yra patvirtinęs savo jurisprudencijoje ir kasacinis teismas, aiškiai pasisakęs, kad tokiu atveju, jei dėl valstybės neveikimo asmenys negalėjo laiku įgyvendinti savo teisės į vieno būsto privatizavimą, Butų privatizavimo įstatymo nuostatos turi būti taikomos ir pasibaigus šio įstatymo galiojimui. Todėl tiek pirmosios instancijos teismo sprendimo, tiek kasacinio skundo motyvai nevertinti atsakovės teisėtų lūkesčių įgyti būstą lengvatinėmis sąlygomis, o iš jos atėmus šią teisę, atmesti reikalavimus priteisti teisingą materialinę kompensaciją už visuomenės poreikiams paimamą būstą yra nepagrįsti ir neteisėti, taip iš esmės įvyksta atsakovės turto, saugomo Konvencijos 1 straipsnio Protokolo Nr. 1, rekvizavimas. Taip pat kaip neatitinkantys byloje esančių įrodymų turėtų būti vertinami kasacinio skundo argumentai, kad privatizavimo teisiniai santykiai nėra šios civilinės bylos dalykas. Nuo pat šio ginčo pradžios atsakovė laikosi pozicijos, kad, paimant jos gyvenamąjį būstą visuomenės poreikiams, jai turi būti suteikiama kita gyvenamojo patalpa, kurią ji galėtų įgyti lengvatinėmis sąlygomis (Butų privatizavimo įstatymo galiojimo sąlygomis) šių teisinių santykių atsiradimo metu.

39.4.                      Dėl kompensacijos priteisimo už prarandamą žemės sklypą. Vienintelis skirtumas dėl faktinio žemės sklypo naudojimo ir atsakovės Pastato naudojimo teisinės padėties yra toks, jog jos naudojimasis Pastatu buvo teisiškai įformintas sudarant nuomos sutartį už simbolinę nuomos kainą, o naudojimasis žemės sklypu ne dėl jos kaltės teisiškai įformintas nebuvo. Ieškovei visada buvo žinoma, kad atsakovė ir jos šeimos nariai naudojosi šiuo žemės sklypu nuo pat jų gyvenimo Pastate pradžios. Pasiūlius atsakovei gyvenamąją patalpą be žemės sklypo, ji faktiškai praranda šį žemės sklypą su jame esančiais vaismedžiais, ūkiniu pastatu bei malkine. Atsakovė nesutinka, kad jos daugiau nei 70 metų naudojamas žemės sklypas būtų paimtas be jokios kompensacijos, įsitikinusi, kad, vadovaujantis Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsniu, yra susiformavę jos teisėti lūkesčiai ir į šį žemės sklypą, už šį praradimą privalo būti teisingai kompensuojama. Kadangi kasacinis teismas įpareigojo pirmosios instancijos teismą išspręsti kompensacijos priteisimo klausimą, atsakovei V. S. privalo būti kompensuojami visi jos turtiniai praradimai, susiję su jos gyvenamojo būsto, žemės sklypo ir jame esančių priklausinių paėmimu visuomenės poreikiams. Valstybė taip pat nekėlė jokių pretenzijų dėl šio žemės sklypo ilgamečio naudojimo ir todėl atsakovė turėjo teisėtą lūkestį, kad ir toliau tokiomis pačiomis sąlygomis, t. y. nemokamai, galės naudotis juo arba kitu žemės sklypu, kurį vėliau galės įsigyti lengvatinėmis sąlygomis nuosavybės teise. Kitų asmenų, kurių teisinė padėtis buvo tokia pati kaip ir atsakovės (t. y. faktiškai gyvenančių Užutrakio dvaro teritorijoje, jų gyvenimą įteisinus nuomos sutartimis, turėjusių teisę privatizuoti vieną gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą), iškeldinimas iš Užutrakio dvaro teritorijos pastatų vyko jiems suteikiant kitas gyvenamąsias patalpas su žemės sklypais ir leidžiant naujai suteiktą gyvenamąjį būstą privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis. Tokią teisę į nuosavybę atimant iš atsakovės, yra pažeidžiama Konstitucijos 23 straipsnyje ir Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnyje įtvirtinta teisė į nuosavybę, ją taikant kartu su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinta visų asmenų lygybės prieš įstatymą teise bei Konvencijos 14 straipsnio (draudimas diskriminuoti) reikalavimais. Skundo argumentai yra nepagrįsti, nes juo prašoma palikti galioti pirmosios instancijos teismo, kuris neatskleidė šios bylos esmės, neteisėtą sprendimą.

39.5.                      Dėl atsakovės priskyrimo gyventojų grupei, turėjusiai teisę privatizuoti vieną gyvenamąją patalpą. Kaip visiškai nepagrįstas turėtų būti vertinamas kasacinio skundo argumentas, kad atsakovė niekada nebuvo įgijusi teisės privatizuoti vieną gyvenamąją patalpą ar visada žinojo, kad šios teisės niekada negalės įgyvendinti. Iškeldinus atsakovę iš gyvenamosios patalpos nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos būtų pažeista jos teisė į būstą, kuri šio civilinio ginčo atveju yra susijusi ir su atsakovės teisėtais lūkesčiais įstatymuose nustatyta tvarka privatizuoti vieną gyvenamąją patalpą. Atsakovė aiškiai suformulavo savo reikalavimus, kad ji siekia lengvatinėmis sąlygomis įgyti nuosavybės teise siūlomą gyvenamąją patalpą bei gauti piniginę kompensaciją kaip skirtumą dėl prarandamos gyvenamosios patalpos bei žemės sklypo ir siūlomos gyvenamosios patalpos rinkos verčių. Pagal Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį pirkti gyvenamąsias patalpas šio įstatymo pagrindu turėjo asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamos gyvenamosios patalpos nuomininkai ar jų šeimos nariai, arba asmenys, kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Nėra jokio teisinio pagrindo tvirtinti, kad atsakovė galėtų būti diskriminuojama kitų Lietuvos gyventojų grupių, turėjusių teisę privatizuoti vieną gyvenamąją patapą, atžvilgiu ir galėtų būti paneigta jos teisė į būstą, ją atimant, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, tuo pagrindu, kad vėliau (faktinio atsakovės gyvenimo ginčo patalpoje metu) ginčo patalpa buvo įrašyta į neprivatizuotinų objektų sąrašą. Įstatymų leidėjas, 1991 m. pasirinkęs tokį butų privatizavimo modelį, kai dalis asmenų, kurie, kaip ir kiti nuomininkai, nuomojo valstybiniam, visuomeniniam butų fondui priskirtas gyvenamąsias patalpas, negalėjo įsigyti jų nuosavybėn (privatizuoti) vien dėl to, kad tos patalpos buvo savininkams grąžintinuose namuose, kartu prisiėmė pareigą ne tik nustatyti valstybės garantijas nuomininkams, bet ir nustatyti tokį teisinį reguliavimą ir veikti taip, kad minėti nuomininkai turėtų teisę įsigyti nuosavybėn kitas valstybei ar savivaldybėms priklausančias gyvenamąsias patalpas ar, valstybės padedami, kitais būdais apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis. Tokia pareiga tuo pačiu teisiniu pagrindu valstybei atsiranda ir nusprendus atsakovės gyvenamąjį būstą pritaikyti viešiesiems tikslams, o atsakovę iškeldinti. Lietuvos valstybė įtvirtino kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio, 1991 m. teisėtai naudojusio gyvenamąją patalpą, teisę arba (i) ją privatizuoti lengvatinėmis, įstatyme nustatytomis sąlygomis, arba (ii) jei neleidžiama privatizuoti konkrečios gyvenamosios patalpos dėl jos grąžinimo savininkams ar paėmimo visuomenės poreikiams, buvo garantuota teisė gauti prarandamo gyvenamojo būsto vertės dydžio kompensaciją nuosavybės teise.

39.6.                      Dėl atsakovės konstitucinio teisėtų lūkesčių principo pažeidimo. Atsakovė, kuri teisėtai gyveno gyvenamojoje patalpoje, kaip ir visi kiti Lietuvos piliečiai, įgiję ir įgyvendinę teisę įsigyti lengvatinėmis sąlygomis savo būstą nuosavybės teise, įgijo teisėtus lūkesčius, kad ir ji turės arba teisę privatizuoti vieną gyvenamąją patalpą arba gauti teisingą kompensaciją gyvenamajai patalpai įsigyti. Toks teisėtas lūkestis teismo sprendimu negali būti paneigtas, atsakovei suteikiant tik teisę nuomotis kitą gyvenamąją patalpą. Būtent šių teisėtų lūkesčių paneigimas buvo konstatuotas apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kurią ieškovė neteisėtai ir nepagrįstai siekia panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo, kuris neatskleidė šio teisėto lūkesčio turinio, sprendimą. Išvada, kad būsto privatizavimas nėra šios bylos dalykas, stokoja teisinio pagrindo.

39.7.                      Dėl Buto nepritaikymo atsakovės poreikiams. Pirmosios instancijos teismas pateikė nepagrįstus samprotavimus apie atsakovės nesąžiningumą ir kenkimą ieškovės interesams, visiškai nemotyvavo, dėl kokių priežasčių nesivadovavo medicininiais atsakovės sveikatos būklės dokumentais, todėl priėmė nemotyvuotą sprendimą. Kadangi tiek ieškovė, tiek Savivaldybė yra suinteresuotos, kad atsakovė V. S. keltųsi į Butą, tai Savivaldybė ir privalėjo pasirūpinti ne vėliau, o dar iki atsakovės iškeldinimo, jog patalpos būtų pritaikytos jos poreikiams. Savivaldybė nenurodė nei į kokį būstą atsakovė būtų laikinai iškelta, kol vyktų lifto įrengimo darbai siūlomoje gyvenamojoje patalpoje, nei kiek laiko užtruktų darbai, neaišku, ar apskritai būtų įmanoma atlikti lifto įrengimo darbus nepakenkiant pastato konstrukcijoms.

39.8.                      Dėl reikalavimo suteikti 6 mėnesių terminą atsakovei išsikelti iš jos gyvenamojo būsto. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios bylos nagrinėjimas trunka ilgą laiką būtent dėl ieškovės kaltės. Aplinkybė, kada atsakovė sužinojo, kad bus iškeldinta iš Pastato, taip pat yra visiškai nereikšminga siekiant nustatyti terminą iškeldinimui, nes atsakovė bus iškeldinta tik tada, kai teismas galutiniu sprendimu priteis jai teisingo dydžio kompensaciją už jos būsto paėmimą visuomenės poreikiams. Nuomos sutartis yra nutraukiama ne dėl atsakovės kaltės, o tik dėl viešojo intereso. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą bei kitus argumentus laikytina, jog šešių mėnesių terminas iškeldinimui yra pakankamas. Ieškovės prašomas palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas šiuo klausimu yra be motyvų, todėl yra nepagrįstas ir neteisėtas.

39.9.                      Dėl nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitų. Pagrindinis trūkumas vertinant Pastatą yra tas, kad turto vertintojas neturėjo pagrindo taikyti išlaidų (kaštų) metodo, nes, net ir vertinant Pastatą kaip administracines patalpas, buvo trys objektai, su kuriais jis galėjo būti lyginamas nustatant rinkos vertę, todėl, vadovaujantis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu, privalėjo būti taikomas lyginamasis metodas. Pagrindinis trūkumas vertinant Buto rinkos vertę yra tas, kad turto vertintojas jį lygino su nekilnojamojo turto objektais, kurie yra Trakų miesto centre, dėl to nepagrįstai buvo padidinta Buto rinkos vertė. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitų trūkumų yra ir daug daugiau, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl jų nepasisakė, taip pat nenurodė motyvų, dėl kokių priežasčių nesivadovavo UAB „Centro Kubas“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, kurios pagrindu buvo įvertinta Buto rinkos vertė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas.

39.10.                      Dėl prašymo išreikalauti įrodymą – Buto pirkimo lengvatinėmis sąlygomis kainą –netenkinimo. Nėra pagrindo tenkinti kasacinį skundą ir dėl pirmosios instancijos teismo padarytų proceso teisės pažeidimų, dėl kurių bylos esmė ir nebuvo atskleista. Viso šio proceso metu atsakovė visais įmanomais teisėtais būdais siekė gauti įrodymą – Buto pirkimo lengvatinėmis sąlygomis kainą, nes vienas iš atsakovės pareikštų alternatyvių reikalavimų buvo priteisti gyvenamąją patalpą ją išsiperkant. Tik žinodama, kokia būtų jos išsiperkamo būsto lengvatinė kaina, atsakovė galėtų apsispręsti, ar tai yra teisinga kompensacija už jos paimamą visuomenės poreikiams gyvenamąjį būstą. Savivaldybė tokį įrodymą atsisakydavo pateikti tik dėl formalių priežasčių, t. y. dėl to, kad atsakovė šiuo metu nėra Savivaldybės Buto nuomininkė. Teismas be jokių motyvų atsisakydavo tenkinti atsakovės prašymą dėl įrodymų išreikalavimo. Visi su kompensacija susiję klausimai privalo būti išspręsti šioje byloje, o konkreti siūlomo būsto išsipirkimo lengvatinėmis sąlygomis kaina yra itin reikšminga vertinant, ar kompensacija dėl iškeldinimo yra teisinga. Pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo visiškai užkirto kelią atsakovei įrodinėti jos priešieškiniu pareikštus reikalavimus bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kad, neišnagrinėjęs bylos iš esmės, teismas neturi teisės daryti išvados dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Visiškai neaišku, kodėl teismas laikė, kad šios bylos dalykas nėra piniginės kompensacijos priteisimas, nes byloje tokie reikalavimai buvo pareikšti. Pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuris gali nulemti naują civilinį ginčą, pažeidžia proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principus bei Konvencijos 6 ir 13 straipsniuose įtvirtintas procesines teises į teisingą teismą bei efektyvią teisinę gynybą.

39.11.                      Dėl kitų kasaciniame skunde nurodomų aplinkybių ir argumentų. Pirmosios instancijos teismo sprendimu yra suteikiama priverstinė nuoma už padidintą nuomos kainą. Už tokią kainą, kokia yra siūloma, atsakovė gali pati nuomotis gyvenamąjį būstą, tačiau tokiu atveju ji būtų iškeldinama be jokios kompensacijos priteisimo. Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad, taikant Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio nuostatas, atsakovei neturėjo būti paskiriama jokia kita kompensacija už visuomenės poreikiams paimtą jos gyvenamąjį būstą. Šis įstatymas užtikrina lygiavertę turtinę nuosavybės praradimo kompensaciją, o jei tokia kompensacija paskiriama nuoma, į kurios nuompinigius turi būti įskaitoma jos prarandamo gyvenamojo būsto vertė, tokie reikalavimai šioje byloje turėjo būti pateikti ieškovės patikslintame ieškinyje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl iškeldinimo suteikiant kitą tinkamai įrengtą gyvenamąją patalpą (CK 6.616 straipsnio taikymo ginčo šalių santykiams)

40.       Nagrinėjamoje byloje jau yra išspręstas nuomos sutarties nutraukimo ir nuomininkės iškeldinimo iš užimamų patalpų būtinumo ir pagrįstumo klausimas, tačiau liko neišspręstas klausimas dėl gyvenamosios patalpos nuomos sutarties pabaigos (nutraukimo) teisinių padarinių – nuomininkės iškeldinimo sąlygų ir jos prarandamos teisės į būstą tinkamo kompensavimo.

41.       Nagrinėjamos bylos atveju bylai reikšmingos aplinkybės yra labai individualios ir specifiškos, nes atsakovė V. S. iškeldinama iš turizmo poreikiams pritaikomo didelės istorinės vertės negyvenamosios paskirties Pastato, patenkančio į Užutrakio dvaro architektūros ansamblį, įrašytą į Neprivatizuotinų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą. Pastatas ilgą laiką (apie 70 metų, kone visą atsakovės gyvenimą) buvo atsakovės būstas.

42.       Kasacinis teismas, išnagrinėjęs šią bylą pirmą kartą, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė ilgą laiką Pastate gyveno ir tai buvo jos būstas, konstatavo, jog tarp ginčo šalių susiklostę nuomos santykiai kvalifikuotini kaip gyvenamosios patalpos nuomos teisiniai santykiai, kuriems taikomos gyvenamosios patalpos nuomos sutarties taisyklės (CK XXXI skyrius), o dėl ginčo patalpų nuomos sutarties nutraukimo mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) turi būti taikomas teisinis reglamentavimas, nustatantis fizinių asmenų iškeldinimą iš valstybės, savivaldybių savo darbuotojams išnuomotų gyvenamųjų patalpų (nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-186-684/2018, 48, 54 punktai), t. y. CK 6.616–6.617 straipsniai.

43.       CK 6.616 straipsnis reglamentuoja kai kuriuos fizinių asmenų iškeldinimo iš jų nuomojamų gyvenamųjų patalpų suteikiant kitą tinkamai įrengtą gyvenamąją patalpą klausimus. CK 6.616 straipsnio 1 dalis nustato tokio iškeldinimo pagrindus. Vienas iš jų yra aplinkybė, kad gyvenamosios patalpos pertvarkomos į kitos paskirties patalpas (CK 6.616 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Šis pagrindas taikomas, jeigu yra nustatyta, kad nuomos sutartis nutraukiama dėl to, kad gyvenamosios patalpos reikalingos nuomotojui ir yra priimti sprendimai dėl jų pertvarkymo į kitos negu gyvenamosios paskirties patalpas. Tai reiškia, kad šios patalpos toliau nebegali būti naudojamos kaip gyvenamosios ir jos turi būti atlaisvinamos.

44.       Nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės atitinka būtent šį gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo pagrindą – ieškovės tikslas nutraukiant nuomos sutartį su atsakove V. S. buvo ne ketinimas toliau nuomoti šias patalpas, bet siekis užtikrinti viešuosius interesus – pritaikyti Užutrakio dvaro sodybos kompleksą, į kurį patenka ir ginčo Pastatas, viešiesiems (visuomenės kultūrinio ir pažintinio turizmo) poreikiams tenkinti, tuo tikslu pagrindinė ginčo patalpų naudojimo paskirtis pakeista į paslaugų.

45.       Nutraukiant gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį aptariamu pagrindu, iškeldinamiems fiziniams asmenims turi būti suteikiama kita tinkamai įrengta gyvenamoji patalpa. Nuomotojo arba kito juridinio asmens, dėl kurio interesų gyvenamosios patalpos pertvarkomos į kitos paskirties patalpas, pareiga suteikti iškeldinamiems nuomininkams kitą tinkamai įrengtą gyvenamąją patalpą CK 6.616 straipsnio 2 dalyje nustatyta tuo tikslu, kad dėl atsiradusių iškeldinimo pagrindų, kurie nepriklauso nuo nuomininkų valios, nuomininkai neprarastų naudojimosi gyvenamuoju būstu teisės. Naudojimasis gyvenamuoju būstu yra asmens turtinė teisė ir jos praradimas turi būti tinkamai kompensuojamas.

46.       Kasacinis teismas, pirmą kartą išnagrinėjęs šią bylą, pažymėjo, kad ilgas (20 metų nuo nuomos sutarties sudarymo) gyvenimas ginčo patalpose pagal ginčo nuomos sutarties sąlygas ir valstybės įgaliotų institucijų nuolatinis tvirtinimas, kad, Užutrakio dvaro sodybos komplekse ir jo patalpose gyvenančius asmenis iškeldinus, jiems būtų suteikiamas kitas būstas, sukūrė atsakovei teisėtą lūkestį, jog būtent tokiomis palankiomis sąlygomis ji ir jos šeimos nariai toliau galės nuomotis ar įsigyti būstą; teisėjų kolegija konstatavo, kad būtent ši turtinė nauda, kurią gauna atsakovė iš 1996 m. nuomos sutarties, ir yra ta turtinė teisė, kuri yra gintina Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatomis, taip pat pažymėjo, kad alternatyvaus būsto suteikimas iškeldinimo atveju Konvencijos prasme yra tik vienas iš galimų kompensavimo formų, kurių platesnis spektras įtvirtintas teisės aktuose, reglamentuojančiuose panašius teisinius santykius, kuriais valstybė buvo įsipareigojusi iškeldinamiems nuomininkams lengvatine tvarka išnuomoti ar perduoti nuosavybėn kitas gyvenamąsias patalpas, ar neatlygintinai skirti žemės sklypą gyvenamajam namui statyti, ar kompensuoti kitų gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidas (1991 m. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų atstatymo įstatymas; 1997 m. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas; Kompensacijų įstatymas) (nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-186-684/2018, 65, 76, 77 punktai).

47.       Taigi CK 6.616 straipsnyje nustatytas kitos tinkamai įrengtos gyvenamosios patalpos (alternatyvaus būsto) suteikimas yra vienas iš teisės į būstą praradimo dėl iškeldinimo kompensavimo būdų, o individualiomis sąlygomis spręstina, ar šis būdas yra tinkamas ir pakankamas. Jis įgyvendinamas, laikantis CK 6.617 straipsnio, nustatančio, kokie reikalavimai taikomi kitai tinkamai įrengtai gyvenamajai patalpai.

48.       Aprūpinimas kita gyvenamąja patalpa pripažintina pakankama kompensavimo forma pagal konkrečias aplinkybes, jeigu ji adekvačiu būdu pašalina asmeniui dėl iškeldinimo sukeliamus padarinius. Suteikiama kita tinkamai įrengta gyvenamoji patalpa turi būti toje pačioje gyvenamojoje vietovėje, tinkamai įrengta pagal tos vietovės sąlygas ir atitikti sanitarinius bei techninius reikalavimus. Ši patalpa negali būti mažesnio ploto ir turėti mažiau kambarių negu anksčiau turėtoji. Jeigu ankstesnėje gyvenamojoje patalpoje naudingasis plotas, tenkantis kiekvienam šeimos nariui, buvo mažesnis už įstatymų nustatytą, iškeldinant negalima suteikti mažesnio ploto, negu yra nustatyta. Suteikiama patalpa turi būti tokia, kad viename kambaryje nebūtų apgyvendinti vyresni kaip devynerių metų skirtingos lyties asmenys, išskyrus sutuoktinius, ir atitiktų iškeldinamųjų sveikatos būklę bei kitas aplinkybes (CK 6.617 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi CK 6.617 straipsnio 2 dalyje expressis verbis (tiesiogiai) nustatyta, kad tinkamai įrengta gyvenamoji patalpa turi atitikti iškeldinamųjų sveikatos būklę. Taikant aptariamus reikalavimus gyvenamajai patalpai, be kita ko, gali turėti reikšmės, ar suteikiant tinkamai įrengtą gyvenamąją patalpą įvykdyti statybos techninio reglamento reikalavimai dėl pastato įrengimo, pritaikyto neįgaliesiems, jeigu yra nustatyta, kad iškeldinamasis asmuo yra atitinkamos sveikatos būklės.

49.       Sprendžiant, ar kitos tinkamai įrengtos gyvenamosios patalpos suteikimas naudotis iškeldinamajam yra pakankama kompensacija, atsižvelgtina į visumą aplinkybių, susijusių su gyvenimo sąlygomis iki iškeldinimo ir po jo. Viena vertus, turi reikšmės gyventojo naudoto būsto dydis, kambarių skaičius ir plotas, kokybė, patogumai, galimybė naudotis žemės sklypu ar infrastruktūra. Antra vertus, atitinkamai įvertintina kitos tinkamai įrengtos gyvenamosios patalpos charakteristikos ir visos kitos šio asmens dėl iškeldinimo gautos ar gautinos naudos (suteikiamas nuomai lengvatinėmis (nekomercinėmis) sąlygomis butas, sklypas, jų išsipirkimas ar tokia galimybė ir kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant dėl prarandamos teisės naudotis būstu kompensavimo tokiu kaip nagrinėjamas atveju, kaip kompensuotinos vertintinos ne atskiros teisės (naudotis gyvenamosiomis patalpomis, lauko tualetu, malkine, turėtas sodas ir pan.), o kompleksiškai – prarandamos gyvenimo sąlygos ir įgyjamos gyvenimo sąlygos (būsto kokybė, finansinės nuomos sąlygos) bei kitos naudos (pvz., lengvatinėmis sąlygomis privatizuotas žemės sklypas, galimybė lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti savivaldybės suteikiamą nuomai butą). Pagal tai turi būti įvertinama, ar suteikta kompensacija yra pakankama. Vien tai, kad tam tikra kompensacijos priemonė (pavyzdžiui, buto nuomai suteikimas) yra nepakankama, nesudaro pagrindo jos netaikyti, nes gali būti svarstoma dėl kitokio pobūdžio papildomų kompensavimo priemonių taikymo. Kitos tinkamai įrengtos gyvenamosios patalpos suteikimo tikslas yra aprūpinti asmenį tinkama gyventi gyvenamąja patalpa natūra, taip kompensuojant jo turimos gyvenamosios patalpos naudojimo praradimą. Šios patalpos privatizavimo galimybė ir sąlygos nėra šios kompensacinės priemonės taikymo sąlyga. Pagal tai, ar suteikta kita tinkamai įrengta gyvenamoji patalpa gali būti privatizuojama lengvatinėmis sąlygomis, yra sprendžiama dėl kompensacijos pakankamumo, bet ne dėl jos taikymo ir tinkamumo.

50.       Nagrinėjamoje byloje kompensacijos klausimas sprendžiamas po to, kai bylą yra nagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka ir teikęs išaiškinimus byloje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai pagal CPK 362 straipsnio 2 dalį yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Kasacinio teismo nutartyje išdėstytų išaiškinimų teisinė galia pagal CPK 362 straipsnio 2 dalį reiškia privalomumą žemesnės instancijos teismui atsižvelgti į byloje ginčo santykiams taikytinos teisės išaiškinimus, materialiosios ir (ar) proceso teisės normų prasmės atskleidimą. Pagal kasacinio teismo teisės išaiškinimus bylai teisingai išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymą ir jų teisinį įvertinimą atlieka tas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas, kuriam byla grąžinta nagrinėti iš naujo. Tačiau jei po kasacinio teismo pateiktų išaiškinimų grąžinus bylą iš naujo nagrinėti yra pakeičiami ar pareiškiami nauji reikalavimai, tai kasacinio teismo iki to byloje teikti išaiškinimai taikytini tiek, kiek jie pagal naujus reikalavimus ir aplinkybes gali būti taikomi sprendžiant tuo metu pareikštus reikalavimus. Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia šalys, nurodydamos savo reikalavimų ir atsikirtimų dalyką ir pagrindą, o ne teismas (įskaitant ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė kasacinio teismo šioje byloje pateiktus išaiškinimus po to, kai buvo pakeisti byloje nagrinėjami reikalavimai, nes, pirmą kartą nagrinėjant bylą kasacine tvarka, joje buvo sprendžiamas ieškovės reikalavimas dėl iškeldinimo nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, todėl buvo aktualus apskritai kompensavimo atsakovei V. S. klausimas. Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo ieškovė patikslino reikalavimus – prašė iškeldinti atsakovę V. S. iš užimamų patalpų, suteikiant jai kitas konkrečias gyvenamąsias patalpas – Butą, o atsakovė V. S. pareiškė priešieškinį – konkrečius reikalavimus dėl kitokių kompensacijos formų: piniginės kompensacijos, jos kombinacijos su Buto priteisimu nuosavybės teise, privatizavimo teisės įgyvendinimu. Šalims pakeitus byloje reikštus reikalavimus, turėjo būti įvertintas jų pagrįstumas ir atitiktis konkrečių įstatymų nuostatoms. 

51.       Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas be jokio teisinio pagrindo byloje taikė CK 6.616 straipsnio nuostatas, nes šis straipsnis yra taikomas tais atvejais, kai yra sudaryta įprasta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis ir jokie nuomininko teisėti lūkesčiai į nuosavybę nėra susiformavę, ir kad dėl kompensacijų apimties neatskleista bylos esmė, pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas – netinkamai aiškino ir taikė CK 6.616 straipsnį bei pažeidė CPK 362 straipsnio 2 dalį. Pabrėžtina, kad tai, jog CK 6.616 straipsnis, reglamentuojantis fizinių asmenų iškeldinimą iš valstybės, savivaldybių savo darbuotojams išnuomotų gyvenamųjų patalpų, turi būti mutatis mutandis taikomas ginčo patalpų nuomos sutarties nutraukimui, buvo nurodyta ir kasacinio teismo šioje byloje priimtoje nutartyje. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje priimtoje nutartyje, taip pat kitose išnagrinėtose bylose dėl Užutrakio dvaro teritorijoje esančių pastatų nuomos sutarčių nutraukimo, išaiškino, kad šiuo atveju spręstinas teisingos kompensacijos už prarastą galimybę naudotis būstu nuomojant jį finansiškai naudingomis sąlygomis klausimas (žr. ???Lietuvos Aukščiausiojo Teismo gegužės 17 d. nutartis civilinėse byloje Nr. e3K-3-185-403/2018, Nr. e3K-3-187-687/2018; 2018 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-403/2018).

Dėl kitų nei alternatyvaus būsto nuoma kompensavimo formų taikymo

52.       Kasaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl teisės aktuose, reglamentuojančiuose panašius teisinius santykius – 1991 m. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų atstatymo įstatyme, 1997 m. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, Kompensacijų įstatyme – nustatytų kompensavimo formų taikymo nagrinėjamoje byloje.

53.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Užutrakio dvaras dėl jo išskirtinės kultūrinės istorinės vertės buvusių savininkų įpėdiniams nebuvo grąžintas natūra, nes nurodytas nekilnojamasis turtas vertintas kaip valstybės išperkamas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

54.       1991 m. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų atstatymo įstatymo 21 straipsnis ir 1997 m. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo 20 straipsnis nustatė garantijas nuomininkams, gyvenantiems buvusiems savininkams grąžintuose gyvenamuosiuose namuose. Kompensacijų įstatymas reglamentuoja garantijų gyvenamųjų patalpų nuomininkams, kurie gyvena savininkams natūra grąžintuose gyvenamuosiuose namuose, įvykdymo tvarką ir sąlygas. Nagrinėjamu atveju nuosavybės teisių atkūrimas į Užutrakio dvaro ansamblio pastatus, minėta, įvykdytas ne natūra, Pastatas savininkui nebuvo sugrąžintas. Tai reiškia, kad nebuvo Kompensacijų įstatyme nustatytų sąlygų ir pagrindo taikyti šio įstatymo garantijas nuomininkams.

55.       Nuomininkų iškeldinimas nutraukus gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį ir kitų tinkamai įrengtų gyvenamųjų patalpų suteikimas nepripažintinas bendruoju gyventojų aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis atveju. Atitinkamai nagrinėjamai bylai netaikytinas Gyventojų aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymas, o nustatytų aplinkybių kvalifikavimas dėl patalpų suteikimo atitinka CK 6.616, 6.617 straipsnius.

56.       Taigi kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti materialiosios teisės normas (Kompensacijų įstatymą Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymą), nukrypo nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų dėl nuomininkų, gyvenančių ankstesniems savininkams grąžintinose ar valstybės išperkamose gyvenamosiose patalpose, garantijų, nagrinėjamu atveju pripažintini iš esmės teisiškai nepagrįstais, nes, minėta, šioje byloje dėl nuomos sutarties nutraukimo padarinių spręstina vadovaujantis CK 6.616, 6.617 straipsniais.

Dėl teisės privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis

57.       Specialaus gyvenamųjų patalpų privatizavimą reglamentavusio Butų privatizavimo įstatymo Lietuvos gyventojams, nuomojantiems iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, buvo suteikta teisė įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka. Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl atsakovės V. S. teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas.

58.       Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino žemės sklypo gyvenamojo namo statybai suteikimą atsakovei V. S. kaip kompensaciją už jos turtinės teisės praradimus, tačiau nepakankamą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju žemės sklypo suteikimo ir išsipirkimo lengvatinėmis sąlygomis faktas vertintinas keliais aspektais. Turtinės naudos gavimo požiūriu tai yra kompensacijos dalis, vertintina kaip atsilyginimas už praradimus dėl gyvenamojo būsto su žemės sklypo naudojimo galimybe praradimo. Kita vertus, pagal Butų privatizavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų reikalavimus vertintina, ar ši kompensacija eliminuoja asmens teisę į privatizavimą pagal šį įstatymą. Butų privatizavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte buvo nustatyta, kad pagal šį įstatymą neparduodami butai, nuomojami asmenų, kuriems suteiktas žemės sklypas individualiam gyvenamajam namui statyti, jeigu šiems asmenims gyvenamojo namo statybai suteiktas lengvatinis kreditas arba jeigu sklypas individualiam gyvenamajam namui statyti jiems suteiktas kvartaluose, kuriuose valstybės lėšomis yra nutiesti magistraliniai inžineriniai tinklai. Taigi žemės sklypas turėjo būti suteiktas sudarant realias panašias į kitų asmenų lengvatines sąlygas įsigyti būstą nuosavybėn. Kasacinis teismas, pirmą kartą išnagrinėję šią bylą, nurodė, kad vien žemės sklypo be jokios inžinerinės infrastruktūros perduotame žemės sklype suteikimas nebuvo pakankamas valstybės pareigos tinkamai kompensuoti nuosavybės praradimus vykdymas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju vien žemės sklypo suteikimo ir jo išpirkimo lengvatinėmis sąlygomis kaip kompensacijos naudos nepakanka tam, kad būtų paneigta asmens teisė į gyvenamųjų patalpų privatizavimą lengvatinėmis sąlygomis. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Kompensacijų įstatymas netaikytinas žemės sklypo suteikimo atsakovei V. S. faktui įvertinti, o atsakovės žemės sklypo įgijimo nustatytomis sąlygomis aplinkybės nepaneigia jos teisės į gyvenamųjų patalpų privatizavimą lengvatinėmis sąlygomis.

59.       Atsakovė V. S. gyveno valstybei priklausančiose gyvenamosiose patalpose, kurios, pakeičiant paskirtį, buvo valstybės išpirktos ir paimamos visuomenės poreikiams. Tokių asmenų, kurie yra iškeldinami iš visuomenės poreikiams paimamų nuomojamų gyvenamųjų patalpų (pastatų), kurių dėl to ne dėl savo kaltės negalėjo privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis pagal Butų privatizavimo įstatymą, teisėms apginti skirta specialioji Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio norma, reglamentuojanti savivaldybės būsto ir pagalbinio ūkio paskirties pastatų pardavimo atvejus, konkrečiai, šiuo metu galiojančios redakcijos 25 straipsnio (iki 2019 m. rugsėjo 1 d. – 24 straipsnio) 1 dalies 3 punkte įtvirtinta savivaldybės būsto nuomininkų, kurie yra iškeldinti arba dėl kurių yra priimtas sprendimas iškeldinti juos iš patalpų, be kita ko, įrašytų į visuomenės poreikiams paimamų pastatų, kurių dėl to nebuvo galima privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą, sąrašą, teisė lengvatine tvarka privatizuoti savivaldybės būstą. Toks savivaldybės būstas parduodamas jo nuomininkams laikantis nuostatos, kad jo pardavimo kaina nebus didesnė negu kaina, kuri Butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios įstatymo nuostatos skirtos suteikti asmeniui nuosavybę lengvatinėmis sąlygomis, o ne kompensuoti jo netekimus dėl gyvenamosios patalpos naudojimo praradimo. Dėl nuomininkui suteikiamų kitų gyvenamųjų patalpų išpirkimo spręstina pagal nurodytas įstatymų nuostatas, tačiau šis klausimas išeina už iškeldinimo ir tinkamo kompensavimo už prarastą galimybę naudotis būstu išsprendimo ribų. Kitaip tariant, teisė į naujai suteikiamo būsto privatizavimą nėra atsakovės V. S. iškeldinimo iš turimo būsto sąlyga. CK 6.616, 6.617 straipsnių nuostatos taikytinos autonomiškai, jos ir išsprendžia apsirūpinimo būstu klausimą. Šiuo atveju ieškinio reikalavimas dėl iškeldinimo ir priešieškinio reikalavimas dėl Buto privatizavimo nėra susiję tarpusavyje. Kol atsakovė netapo savivaldybės būsto nuomininke, dar nėra Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintų teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas prielaidų, atitinkamai ši teisė nėra pažeidžiama ar ginčijama, dėl to nėra pagrindo ją ginti teismo tvarka. Taigi pripažintini pagrįstais kasacinio skundo argumentai dėl atsakovės teisės lengvatinėmis sąlygomis įsigyti būstą įgyvendinimo ir gynimo.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

60.       Teisėjų kolegija, įvertinusi šios nutarties motyvuojamojoje dalyje išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl bylos esmės neatskleidimo pirmosios instancijos teisme, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas (CK 6.616, 6.617 straipsnius, CPK 362 straipsnio 2 dalį, Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnį), taigi, priėmė nepagrįstą procesinį sprendimą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl iškeldinimą iš nuomojamų gyvenamųjų patalpų reglamentuojančių materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo tuo aspektu, kad šiuo atveju alternatyvaus nuomojamo būsto atsakovei suteikimas yra tinkama kompensavimo forma, tačiau byloje turi būti įvertinta, ar savivaldybės siūlomas Butas iš tikrųjų atitinka CK 6.617 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, pasinaudodamas jam suteiktomis procesinėmis teisėmis, turėjo galimybę tirti ir vertinti bylos aplinkybes dėl Buto nuomai suteikimo atsakovei V. S. kaip kompensacinės priemonės tinkamumo ir pakankamumo, todėl nepagrįstai ir neteisėtai perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nurodęs, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme iš esmės nebuvo atskleista bylos esmė. Apeliacinės instancijos teismas neatsakė į iškeltus bylai svarbius fakto klausimus dėl CK 6.616, 6.617 straipsnių taikymo dėl atsakovės sveikatos ir reikalavimų būstui dėl to įvykdymo. Šis klausimas negali būti sprendžiamas kasaciniame teisme, nes pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas nagrinėja teisės klausimus ir pateikia teisės taikymo išaiškinimus, o faktinių aplinkybių nustatymas priklauso pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai. Jei aplinkybėms išsiaiškinti reikia surinkti papildomus įrodymus, tai gali padaryti apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Dėl išdėstytų argumentų egzistuoja teisinis pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

61.       Atsakovė pateikė prašymą priteisti 947,43 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą, ieškovė – 2420 Eur. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 28 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 2,64 Eur šių išlaidų. Perduodant bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šių išlaidų, taip pat šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartį ir perduoti bylą šiam teismui iš naujo nagrinėti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Danguolė Bublienė

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                Andžej Maciejevski

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                Algis Norkūnas