Civilinė byla Nr. 3K-3-10/2012 (S)  

                                                                               Proceso Nr. 2-16-3-00614-2009-4                                                       

Procesinio sprendimo kategorijos : 34.3; 34.4.10

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. sausio 26 d.

Vilnius             

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Česlovo Jokūbausko (pranešėjas) ir Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų S. M. ir M. M. kasacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 9 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2011 m. gegužės 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų S. M. ir M. M. ieškinį atsakovams E. P. ir B. L. dėl palikimo priėmimo, faktiškai pradėjus turtą valdyti, juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo iš dalies negaliojančiu ir mainų sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo – notarė L. A.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai prašė: 1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po T. L. mirties E. P., B. L., S. M. ir M. M. priėmė palikimą, pradėdami faktiškai jį valdyti; 2) pripažinti iš dalies negaliojančiu 1998 m. liepos 7 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą; 3) nustatyti, kad ieškovai lygiomis dalimis pagal įstatymą paveldi 1/3 dalį palikėjos T. L. turėto turto; 4) panaikinti atsakovų E. P. ir B. L. 2000 m. gegužės 8 d. sudarytą mainų sutartį, kuria atsakovai pasidalijo paveldėtą turtą.

1997 m. kovo 12 d. mirė T. L. (ieškovų senelė, atsakovų motina), turėjusi tris vaikus (atsakovus E. P., B. L. ir ieškovų motiną I. M., mirusią 1981 m. sausio 14 d.). 1998 m. liepos 7 d. atsakovai Ignalinos rajono 1-ajam notarų biurui pateikė pareiškimą dėl palikimo priėmimo po T. L. mirties. Tą pačią dieną jiems buvo išduotas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas į gyvenamąjį namą ir jo priklausinius, esančius (duomenys neskelbtini). Notarė, išduodama paveldėjimo teisės liudijimą, rėmėsi Ignalinos seniūno pavaduotojos parengtu 1998 m. liepos 7 d. pažymėjimu, patvirtinančiu, kad T. L. iki mirties nuolat gyveno (duomenys neskelbtini), o po jos mirties visą turtą perėmė ir valdo vaikai E. P. ir B. L. Ieškovai nurodė, kad suklaidinti atsakovo B. L. manė, jog T. L. turtą atsakovė E. P. paveldėjo pagal testamentą, bet vis tiek rūpinosi sodyba ir ją prižiūrėjo, o ieškovas M. M. po T. L. mirties apsigyveno sodyboje ir gyveno ten iki 2003 m. gruodžio mėn. Po konflikto su atsakovu B. L. ieškovas M. M. persikėlė gyventi pas (duomenys neskelbtini) gyvenančią I. L. Ieškovas M. naudojosi visu sodyboje buvusiu T. L. priklausiusiu turtu kaip savo, o kitas ieškovas – S. M., nepraėjus šešiems mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos, lankėsi šiuose namuose, naudojosi ten buvusiais daiktais, pasiėmė T. L. priklausiusias dvi lovatieses ir nuotrauką. Ieškovai nurodė, kad 2005 m. gegužės 18 d. iš trečiojo asmens notarės L. A. sužinojo, jog T. L. turtas buvo paveldėtas ne pagal testamentą, o pagal įstatymą. Ieškovų teigimu, yra pažeidžiamos jų, kaip įpėdinių pagal įstatymą, teisės (1964 m. CK 573 straipsnio 4 dalis). Jie (ieškovai) palikimą priėmė pradėdami faktiškai valdyti paveldimą turtą, juo naudojosi ir rūpinosi kaip savu, prisidėjo prie sodybos remonto.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Ignalinos rajono apylinkės teismas 2010 m. birželio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, inter alia prieštaringus liudytojų parodymus, sprendė, kad ieškovai neįrodė, jog priėmė palikimą, pradėdami jį faktiškai valdyti (1964 m. CK 587 straipsnio 1, 2 dalys, 2000 m. CK 5.50 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad velioniui priklausiusių daiktų paėmimas savaime nereiškia palikimo priėmimo, jeigu įpėdinis nesirūpino palikimu, jo netvarkė, neprižiūrėjo, nemokėjo mokesčių (šias aplinkybes teismas laikė neįrodytomis). Teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, sprendė, kad ieškovai neįrodė, jog po T. L. mirties jie su palikėjos turtu elgėsi kaip su savu, o klaidingas 1964 m. CK 573 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos dėl paveldėjimo atstovavimo teise aiškinimas neturi teisinės reikšmės, vertinant, ar ieškovai priėmė palikimą, pradėdami jį faktiškai valdyti. Teismas, atmetęs šį reikalavimą (dėl palikimo priėmimo, faktiškai pradėjus turtą valdyti, juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo), atmetė ir kitus ieškinio reikalavimus.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovų apeliacinį skundą, 2011 m. gegužės 2 d. nutartimi Ignalinos rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 9 d. sprendimą paliko galioti nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jo motyvais, pažymėdamas, kad giminaičių svečiavimasis turto palikėjo namuose, buityje naudojamų ar atskirų mirusiosios palikėjos daiktų pasiėmimas neįrodo palikimo fakto (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 178, 180, 182 straipsniai, 185 straipsnio 1 dalis, 1964 m. CK 587 straipsnio 1, 2 dalys, 588 straipsnis, 2000 m. CK 5.57 straipsnis). Atmesdamas ieškovų argumentus dėl to, kad notarė nepagrįstai išdavė atsakovams paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą (pasibaigus palikimo priėmimo terminui pagal seniūnijos išduotą pažymą), teismas nurodė, kad, net ir nuginčijus paveldėjimą pagal įstatymą, atsakovė E. P. namą su priklausiniais galėtų paveldėti pagal testamentą (CPK
5 straipsnio 1 dalis, 1964 m. CK 567 straipsnis). Teismas taip pat nurodė, kad po senelės mirties ieškovai nesirūpino ir nuosavybės teisių atkūrimu į senelio turėtą žemę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. balandžio 12 d. sprendimu buvo atmestas ieškovų prašymas atnaujinti terminą prašymui ir giminystės ryšį su J. L. patvirtinantiems dokumentams pateikti).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 9 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2011 m. gegužės 2 d. nutartį, priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti, arba perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Trečiasis asmuo – notarė L. A., pagal atsakovų 1998 m. liepos 7 d. pareiškimą išduodama paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą į 1997 m. kovo 12 d. mirusios T. L. turtą ir taip pratęsdama palikimo priėmimo terminą, pažeidė 1964 m. CK 588 straipsnio nuostatas (pagal teisinį reguliavimą – 1964 m. CK 587, 588 straipsnių nuostatas – ­šį terminą pratęsti gali tik teismas) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje S. M., M. M. v. E. P., B. L. ir kiti, bylos Nr. 3K-7-468/2009). Šios aplinkybės bylą nagrinėję teismai netyrė. Iš neteisėto notarės L. A. 1998 m. liepos 7 d. veiksmo negalėjo atsirasti ir teisėtos atsakovų paveldėjimo teisės į palikėjos turėtą turtą. Paveldėjimo teisės liudijimas ex officio turėjo būti pripažintas negaliojančiu.

2. Bylą nagrinėję teismai tinkamai neištyrė byloje esančių įrodymų (pvz., kad atsakovas B. L. kelis kartus siuntė ieškovui M. M. daiktus, kuriais jis naudojosi gyvendamas palikėjai T. L. priklausiusio namo gale po jos mirties, kt.). Bylą nagrinėjusių teismų procesiniai sprendimai nėra tinkamai motyvuoti, juose neatsakyta į dalį pagrindinių bylos faktinių ir teisinių aspektų, ir dėl to byla išspręsta neteisingai (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 331 straipsnio 4 dalis).

3. Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl palikimo priėmimo, nevertino įpėdinių tikrųjų ketinimų, pradedant faktiškai valdyti paveldėtą turtą. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamąją nutartį, rėmėsi tik atsakovų pateiktais įrodymais, netyrė su apeliaciniu skundu pateiktų papildomų įrodymų, taip pažeidė rungimosi ir dispozityvumo principus, taip pat įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos (CPK 12, 13, 185 straipsniai). Kasatoriai nurodo, kad jie neturėjo ir neturi jokio ketinimo atsisakyti jų velionei motinai I. M. priklausančios palikimo dalies, o byloje esantys įrodymai patvirtina esant didesnę tikimybę, kad T. L. turtą paveldėjo visi keturi paveldėtojai (ieškovai ir atsakovai). Kasatorių teigimu, tik sveiką protą praradęs žmogus atsisakytų palikimo – močiutės sodybos prie ežero dalies. Toks aiškinimas neatitiktų ir teisingumo bei protingumo principų.

Atsiliepimu į ieškovų kasacinį skundą atsakovas B. L. prašo ieškovų kasacinį skundą atmesti, o Ignalinos rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 9 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 2 d. nutartį palikti galioti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

1. Nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu (iš dalies) 1998 m. liepos 7 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, nes kasatoriai nepriėmė palikimo, taigi paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimas negaliojančiu (iš dalies) nesukeltų jiems jokių teisinių padarinių. Bylą nagrinėję teismai nepažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 2 d. nutartyje civilinėje byloje S. M., M. M. v. E. P., B. L. ir kiti, bylos Nr. 3K-7-468/2009 nurodytų išaiškinimų. Bylą nagrinėję teismai priimtus procesinius sprendimus motyvavo tinkamai, juos pagrįsdami byloje surinktais ir ištirtais įrodymais; apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti papildomus įrodymus (dviejų spausdintų SMS žinučių tekstų fotokopijas) (CPK 177 straipsnio 3, 4 dalys, 197 straipsnio 1 dalis, 201 straipsnis).

2. Kasaciniame skunde nepagrindžiami konkretūs bylą nagrinėjusių teismų padaryti proceso teisės pažeidimai, kurie pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą galėtų būti vertinami kaip esminiai, ir nuo kokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos buvo nukrypta, priimant procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

3. Kasacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo yra nepagrįsti (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 177 straipsnio 1, 2 dalys, 178, 185 straipsniai; taip pat žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Vl. D. v. Individualių gyvenamųjų namų statybos bendrija Nr. 676 ir kiti, bylos Nr. 3K-3-447/2008). Bylą nagrinėję teismai, vadovaudamiesi procesinėmis įrodinėjimo taisyklėmis, nustatė procesiniams sprendimams priimti reikšmingas faktines aplinkybes. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių ir sprendžia tik teisės klausimus (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Atsiliepimu į ieškovų kasacinį skundą atsakovė E. P. prašo kasacinį skundą atmesti, o Ignalinos rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 9 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 2 d. nutartį palikti galioti nepakeistus. Atsiliepime į kasacinį skundą pakartojamos bylą nagrinėjusių teismų tirtos faktinės aplinkybės, pažymint, kad kasatorių teiginiai apie prisidėjimą prie sodybos išlaikymo, pinigų davimą ir panašiai, yra neteisingi ir nepagrįsti įrodymais.

Atsiliepimu į ieškovų kasacinį skundą trečiasis asmuo notarė L. A. prašo ieškovų kasacinį skundą atmesti, o Ignalinos rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 9 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 2 d. nutartį palikti galioti nepakeistus. Atsiliepime pažymima, kad palikimo priėmimo terminas, įtvirtintas
1964 m. CK 588 straipsnyje, nebuvo pratęstas, nes jis ir nebuvo praleistas. Be to, pagal tuo metu buvusią notarinių veiksmų praktiką palikimo priėmimo faktui nustatyti kaip įrodymas, kad paveldimas turtas priimtas valdyti, galėjo būti laikomas vietinės DŽDT VK pažymėjimas, jog įpėdinis gyveno kartu su palikėju arba jau priėmė palikėjo turtą (LTSR teisingumo ministro 1975 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 8 patvirtintos Notarinių veiksmų atlikimo Lietuvos valstybinėse notarinėse kontorose instrukcijos 95 punkto 2 dalis). Taigi, paveldėjimo teisės liudijimui išduoti buvo pakankamas 1998 m. liepos 7 d. Ignalinos r. Ignalinos seniūno pažymėjimas (duomenys neskelbtini), kuriame nurodoma, jog mirusios palikėjos turtą priėmė ir valdo E. P. ir sūnus B. L.. Kartu, kaip pažymima atsiliepime, patys ieškovai įrodinėjo, jog atsakovai B. L. ir E. P. priėmė palikimą, pradėdami paveldimą turtą valdyti per įstatymo nustatytą terminą (šešis mėnesius nuo palikėjo mirties) (1964 m. CK 587 straipsnio 3 dalis). Kitaip tariant, visi byloje dalyvaujantys asmenys vieningai tvirtino, jog palikėjos turtą atsakovai priėmė, faktiškai pradėdami paveldimą turtą valdyti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

                                                        IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl palikimo priėmimo, faktiškai pradėjus turtą valdyti

Pagal procesiniame teisiniame reguliavime įtvirtintas nuostatas, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovų senelė T. L. mirė 1997 m. kovo 12 d., tačiau į teismą ieškovai su ieškiniu į teismą kreipėsi tik 2006 m. balandžio 24 d. (T. 1, b. l. 4-9). Taigi, palikimo atsiradimo metu palikimo priėmimo klausimus reglamentavo 1964 m. liepos 7 d. įstatymu patvirtintas CK. Tačiau 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo
Nr. VIII-1864 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šis kodeksas (2000 m. CK) taikomas taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus (t. y. po 2001 m. liepos 1 d.). Minėto straipsnio 4 dalyje akcentuojama, kad CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai taikomi sprendžiant ginčus teismine tvarka, nepaisant to, kada yra atsiradę civiliniai santykiai, iš kurių yra kilęs ginčas. To paties įstatymo 38 straipsnis apibrėžia 2000 m. CK penktosios knygos „Paveldėjimo teisė“ normų taikymą iš esmės tik atvejams, kai palikimas atsiranda įsigaliojus 2000 m. CK, išskyrus CK 5.8 straipsnio, kuriame nustatytas paveldėjimo teisės ginčijimo terminas, taikymą, kurį susieja su šiame straipsnyje nustatyto ieškinio senaties termino taikymo pasibaigimu. Taigi ginčo teisiniams santykiams iš esmės taikytinos 1964 m. CK paveldėjimą reglamentuojančios teisės normos bei
2000 m. CK 1.5 straipsnis, apibrėžiantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymą. Kartu pažymėtina tai, kad bylai aktualus palikimo priėmimo atvejis, kai palikimas priimamas faktiškai pradėjus paveldimą turtą valdyti, yra įtvirtintas tiek 1964 m. CK 587 straipsnyje, tiek
2000 m. CK 5.50 straipsnio 2 dalyje, 5.51 straipsnyje. Aplinkybė, kad 2000 m. CK palikimo priėmimas faktiškai pradėjus turtą valdyti detaliau reglamentuoja šį palikimo priėmimo būdą, nesupriešina ir (ar) nepriešpastato šio palikimo priėmimo būdo aiškinimo teismų praktikos pagal 1964 m. ir 2000 m. Civilinius kodeksus.

Pagal 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą buvo nustatyta, jog „laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti /..../.“ Aiškindamas šią teisės normą (paveldėjimo būdą) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenumas
1981 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. 4 6 punkte nurodė, kad faktišku pradėjimu valdyti paveldimą turtą, patvirtinančiu CK 587 straipsnio prasme palikimo priėmimą, suprantami bet kokie įpėdinio veiksmai valdant tą turtą, naudojantis juo, palaikant jį tinkamos būklės (patalpų remontas, gyvulių priežiūra, sklypo įdirbimas, mokesčių mokėjimas, patalpų išnuomojimas, buto nuompinigių ėmimas iš nuomininkų, gyvenimas tame name ir t. t.). Vėlesnė teismų praktika išplėtojo šio teisės instituto aiškinimą. Savo esme palikimo priėmimas yra vienašalis sandoris, kuriuo siekiama sukurti teisinius padarinius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
1999 m. rugsėjo 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. D., R. D. v. G. P., bylos Nr. 3K-3-800/1999; 2001 m. sausio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. J. ir kiti v.
T. Š., R. M., bylos Nr. 3K-3-7/2001; kt.). Įpėdinis savo valią išreiškia veiksmais, liudijančiais savo sutikimą įgyti visas teises į palikimą ir prisiimti visas pareigas, kilusias ar galinčias kilti iš palikimo. Faktinis palikimo priėmimas reiškia, kad įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais nurodo, jog jis siekia įgyti palikėjo turtą nuosavybės teise. Ar šie veiksmai atlikti, sprendžiama iš: 1) veiksmų fakto ir 2) veiksmų pobūdžio. Veiksmų faktas reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai – įpėdinis perima mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Kad įpėdinio atlikti faktinio palikimo priėmimo veiksmai būtų teisiškai įforminti, šiuo atveju nereikalaujama. Veiksmų pobūdis reiškia, jog įpėdinis turi atlikti aktyvius veiksmus, iš kurių matytųsi, kad įpėdinis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. G. v. A. B. ir kiti, bylos Nr. 3K-3-586/2007; kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas palikimo priėmimo faktiškai pradėjus turtą valdyti atvejis yra individualus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje St. O. (St. O.) v.
G. O. ir kiti, bylos Nr. 3K-3-210/2008). Įstatyme nustatytas draudimas priimti palikimą iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis (1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalis, 2000 m. CK 5.50 straipsnio
1 dalis). Taigi įpėdinis, priėmęs dalį palikimo, yra laikomas priėmusiu visą palikimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vl. Ž. v. A. J. ir kiti, bylos Nr. 3K-3-86/2007; kt.). Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad ne bet koks konkretaus daikto paėmimas ar net naudojimasis daiktu yra laikomas palikimo priėmimu. Taip palikimo priėmimu nelaikoma palikėjo drabužių, patalynės, asmeninių daiktų, dokumentų, laiškų, nuotraukų, šeimos suvenyrų ir relikvijų paėmimas kitų įpėdinių sutikimu (paprastai tai nedidelės vertės daiktai). Net įpėdinio apsigyvenimas kitų įpėdinių sutikimu gyvenamojoje patalpoje, jeigu įpėdinis nevykdė paveldėto turto savininko (bendraturčio) pareigų ir savarankiškai neįgyvendino teisių į tą turtą (t. y. nemokėjo mokesčių, nesirūpino turtu ir pan.) ilgą laiko tarpą po palikimo atsiradimo, nepripažįstama palikimo priėmimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2001 m. sausio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. J. ir kiti v. T. Š.,
R. M., bylos Nr. 3K-3-7/2001; 2006 m. balandžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje
Z. K. v. B. L., T. K., bylos Nr. 3K-3-247/2006; 2007 m. kovo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. Ž. v. V. J. ir kiti, bylos Nr. 3K-3-86/2007; 2007 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. G. v. A. B. ir kiti, bylos Nr. 3K-3-586/2007, kt.).

Ieškovai, pareiškę prašymą, kad teismas nustatytų juridinę reikšmę turintį faktą, t. y. kad jie (ieškovai) po senelės T. L. mirties atstovavimo teisės pagrindu priėmė palikimą, pradėdami faktiškai jį valdyti, turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus (CPK 178 straipsnis). Bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pripažino, kad ieškovai šio savo reikalavimo nepagrindė įrodymais, o pateiktus įrodymus įvertino kaip nepakankamus prašomam juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti. Nors kasatoriai teigia, kad teismai tinkamai neištyrė byloje esančių ieškovų pateiktų įrodymų, o teismų priimtus skundžiamuosius procesinius sprendimus vertina kaip tinkamai nemotyvuotus, tačiau, kasacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, bylą nagrinėję teismai nepažeidė nei įrodymų tyrimo, nei jų įvertinimo procesą reglamentuojančių teisės normų (CPK 183, 185 straipsniai). Bylą nagrinėjusių teismų sprendimas ir nutartis yra motyvuoti bei atitinka jiems keliamus proceso teisės normų reikalavimus (CPK 270, 331 straipsniai).

Kasatoriai kasaciniame skunde nurodo, kad susidariusi situacija prieštarauja protingumo ir teisingumo principams, nes sveiko proto žmogus neatsisakytų palikimo – močiutės sodybos prie ežero dalies. Kasacinio teismo teisėjų kolegija šiuo aspektu atkreipia dėmesį į tai, kad palikimo atsiradimo metu ieškovai buvo pilnamečiai, duomenų, jog jie būtų turėję teisę į privalomąją palikimo dalį, byloje nėra. Visi byloje dalyvaujantys asmenys pripažįsta aplinkybę, kad palikėja
T. L. 1979 m. sausio 3 d. notariškai patvirtintu testamentu gyvenamąjį namą paliko dukteriai - šioje byloje atsakovei E. P. – taip eliminuodama kitų įpėdinių teisę paveldėti pagal įstatymą.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje ieškovų prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, t. y. kad jie atsiradusį palikimą priėmė faktiškai pradėdami jį valdyti, išnagrinėtas nepažeidžiant nei materialiosios, nei proceso teisės normų reikalavimų ir atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, bei šioje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 2 d. priimtoje nutartyje Nr. 3K-7-468/2009 išdėstytus išaiškinimus.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nepatenkinus ieškovų prašymo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kiti ieškovų šioje byloje pareikšti reikalavimai negali būti tenkinami, konstatavus, kad ieškovai pagal kitus jų atsakovams pareikštus reikalavimus neteko materialinio teisinio suinteresuotumo. Ieškovai, netapę asmenimis, priėmusiais palikimą, negali kaip asmenys, neįgiję palikimo, ginčyti kitų įpėdinių palikimo priėmimo teisėtumo. Ieškovai atsakovų paveldėjimo teisę ir (ar) jos apimtį gali teismine tvarka ginčyti tik tuo atveju, jei tokiais reikalavimais yra apginamos pačių ieškovų, kaip įpėdinių, teisės. Nepripažinus, kad jie yra palikimą paveldėję asmenys, tampa nebegalimas ir tolesnis jų, kaip įpėdinių, teisių gynimas kitų šioje byloje pareikštų reikalavimų kontekste.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinis skundas yra atmestinas kaip nepagrįstas, o bylą nagrinėjusių teismų sprendimas ir nutartis paliekami galioti nepakeisti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos teisme

Kasacinis skundas atmetamas, taigi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme (90,83 Lt; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2012 m. sausio 26 d. pažyma), priteistinos iš kasatorių (ieškovų) lygiomis dalimis (CPK 79 straipsnis,
88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio
1 dalimi,

nutaria:

              Ignalinos rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 9 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 2 d. nutartį palikti galioti nepakeistus.

              Priteisti iš ieškovų S. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir M. M.
(a. k. (duomenys neskelbtini) po 45,41 Lt (keturiasdešimt penkis litus 41 ct) su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.