Civilinė byla Nr. e2-2232-1008/2026
Teisminio proceso Nr. 2-29-3-00744-2026-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.7.1; 3.2.7.2; 3.1.18.1.2 (S)
TELŠIŲ APYLINKĖS TEISMAS
NUTARTIS
2026 m. kovo 3 d.
Mažeikiai
Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų teisėja Daiva Maneikienė
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo V. L. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo atsakovei L. V.
nustatė:
teisme gautas ieškovo V. L. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo, kuriuo prašoma nustatyti sūnaus R. L. laikinąją gyvenamąją vietą su pareiškėju bei nustatyti dukros G. L. laikinąją gyvenamąją vietą su motina L. V. Prašyme nurodoma, kad pareiškėjas ir L. V. turi nepilnamečius vaikus – dukrą G. L. ir sūnų R. L. Pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo santuokos nebuvo sudarę, kurį laiką gyveno kartu ir augino vaikus. Nuo 2019 m. rugpjūčio mėn. pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo L. V. kartu nebegyvena. Nepilnamečiai vaikai liko gyventi su mama, bet gyvenamoji vieta nėra nustatyta nei su vienu iš tėvų. Dukra G. daugiau laiko praleidžia mamos namuose, nors dažnai bendrauja su pareiškėju, lankosi pas jį namuose, kur pareiškėjas šiuo metu gyvena. Nepilnametis sūnus R. dažnai prasitardavo, kad nori gyventi pas pareiškėją. Kai reikėdavo važiuoti namo iš pareiškėjo namų, R. likdavo be nuotaikos. Pareiškėjas stebėjo situaciją, tačiau neįtakojo sūnaus R. pasirinkimo, pas kurį iš tėvų jis turėtų gyventi. Nuo 2026 m. sausio 8 d. sūnus R. išreiškė norą gyventi pas pareiškėją ir nuo to laiko gyvena pareiškėjo namuose. Pareiškėjas gyvena pas savo gyvenimo draugę, kuri turi 17 metų sūnų, kuris šiuo metu gyvena pas savo tėtį. Nepilnametis R. turi savo kambarį, asmeninę erdvę pareiškėjo gyvenamojoje vietoje, be to, puikiai sutaria su pareiškėjo drauge. Sūnus R. puikiai jaučiasi pareiškėjo namuose, kartu su pareiškėjo drauge žaidžia šachmatais, visi kartu žiūri filmus, juos aptaria. Nors iš pareiškėjo nėra priteistas išlaikymas nepilnamečiams vaikams, tačiau pareiškėjas moka 505,00 Eur kiekvieną mėnesį abiejų vaikų išlaikymui. Pareiškėjas abiem vaikams duoda dienpinigius. Kadangi sūnus R. šiuo metu gyvena su pareiškėju, o dukra G. daugiau laiko praleidžia mamos namuose, tad išlaikymas neturėtų būti teikiamas arba abu tėvai turėtų teikti išlaikymą už tą vaiką, kuris pas jį gyvena. Pareiškėjas yra užtikrinęs saugias ir nepriekaištingas gyvenimo sąlygas sūnui R., tad mano, jog šiuo metu sūnaus R. gyvenamoji vieta turi būti nustatyta su juo, nes tai užtikrina geriausius nepilnamečio vaiko interesus.
Prašymas atmestinas.
Teismas, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. Paduodamas šį prašymą, pareiškėjas turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams, ir sumokėti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 80 straipsnio 5 dalyje nustatytą žyminį mokestį ir pusės CPK 80 straipsnio 1 dalyje numatyto žyminio mokesčio dydžio užstatą. Jeigu prieš pareiškiant ieškinį teismui įstatymų nustatytais atvejais privaloma pasinaudoti privalomąja mediacija, terminas, per kurį turi būti pareikštas ieškinys, pradedamas skaičiuoti nuo privalomosios mediacijos pabaigos dienos. Šiuo atveju pareiškėjas kartu su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo privalo pateikti duomenis apie kreipimąsi dėl privalomosios mediacijos, o pasibaigus privalomajai mediacijai – nedelsdamas pranešti teismui apie privalomosios mediacijos pabaigą (CPK 147 straipsnio 3 dalis).
Nurodytų teisės normų sisteminė analizė suteikia pagrindo išvadai, jog laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio padavimo atsakovui gali būti pritaikytos tik esant trijų aplinkybių visetui. Pirma, turi būti įrodyta egzistuojanti tikimybė, kad ateityje galimai kils grėsmė dėl to, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Antra, turi būti nurodytos priežastys, pateisinančios ieškinio pareiškimo atidėjimą. Trečia, turi būti pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog jau prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo momentu yra kilusi (galimai kils) grėsmė suinteresuoto asmens interesams tuo atveju, jei nebus pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Teismų praktikoje yra konstatuota, kad kai laikinąsias apsaugos priemones prašoma taikyti nepareiškus ieškinio, teismas šį klausimą turi spręsti dar neturėdamas visų duomenų, koks bus ieškinys, kokie bus visi byloje dalyvaujantys asmenys ir pan., t. y. šioje proceso stadijoje turi iš esmės labai mažai duomenų apie kylantį ar jau kilusį teisinį ginčą, todėl turi itin atidžiai vertinti pateiktus faktus ir aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2015/2014).
Atvejai, kai laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra tikslingas dar net neiškėlus bylos, reglamentuojami specialiosiomis normomis, numatančiomis išimtį iš bendrųjų taisyklių (CPK 147 straipsnio 3 dalis). Laikinosiomis apsaugos priemonėmis iki ieškinio pareiškimo siekiama užtikrinti, kad ieškovas galėtų tinkamai pasirengti bylai bei pradėti procesą, o atsakovui nebūtų sudarytos sąlygos iki ieškinio pareiškimo atlikti veiksmus, kurie sukliudytų būsimo jam galbūt nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą ar padidintų žalą, t. y. šių nuostatų tikslas – išvengti atsakovo veiksmų, kuriais jis, iki bus pareikštas ieškinys, kurio negalima pareikšti jau paduodant teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, apsunkintų galimo teismo sprendimo vykdymą arba padarytų jį negalimu. Pareiškėjas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo teismui dienos, privalo nurodyti priežastis, pateisinančias ieškinio pareiškimo atidėjimą, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams, taip pat pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 147 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys civilinėse bylose Nr. e2-449-464/2015, Nr. e2-760-183/2015; Kauno apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1600-657/2018 ir kt.).
Pažymėtina, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, kuriose yra sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai, kaip vaikų išlaikymas, bendravimo tvarkos su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, o taip pat ir turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Taigi, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka išsamaus įrodymų vertinimo, nesprendžia ginčo iš esmės, teismas tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą.
Pažymėtina, kad ieškovas prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones, visiškai nenurodė aplinkybių, kodėl nepareiškia ieškinio kartu su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Ieškovas prašyme nurodė aplinkybes, kad šiuo metu tarp ginčo šalių vyksta mediacijos procesas, tačiau tokia aplinkybė savaime nepagrindžia prašymo ir ieškinio pateikimo atskirai, nes ieškovas prašymą su ieškiniu gali pateikti nedelsiant vos tik pasibaigus mediacijos procesui. Teismo vertinimu, faktinės tarp ginčo šalių ir jų nepilnamečių vaikų susiklosčiusios situacijos tai reikšmingai nepakeistų, nes pačiame prašyme nurodoma, kad šalių sūnus su ieškovu gyvena jau nuo 2026 m. sausio 8 d., taigi per šį laikotarpį šalių sūnus gyvena su ieškovu net ir nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių. Taigi ieškovas turėjo visas galimybes, nepažeisdamas nepilnamečio vaiko interesų, prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pateikti kartu su ieškiniu, vos tik pasibaigus mediacijos procesui.
Juo labiau, kad ieškovas prašyme apskritai nenurodo, kad ketina teikti ieškinį ir kokius reikalavimus ketina reikšti atsakovei. Prie prašymo pateikta informacija apie vykstančią mediaciją reiškia, kad ginčas tarp šalių gali būti išspręstas taikiai, pasirašant taikos sutartį. Taigi šiuo atveju ieškovas nėra įvykdęs vienos iš būtinųjų sąlygų, sudarančių galimybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo, t. y. ieškovas nenurodė, kad ketina reikšti ieškinį atsakovei, kokius reikalavimus reikš ieškinyje ir kodėl ieškinys nėra pateikiamas kartu su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Ne gana to, pateiktu prašymu ieškovas prašo nustatyti skirtingas abiejų nepilnamečių vaikų gyvenamąsias vietas, kas iš esmės reiškia, jog tenkinus pateiktą prašymą, laikinosiomis apsaugos priemonėmis šalių nepilnamečiai vaikai brolis ir sesuo būtų atskiriami nuo vienas kito. Teismo vertinimu, šioms aplinkybėms nustatyti ir tinkamai įvertinti, ar toks sprendimas nepažeis šalių nepilnamečių vaikų interesų ir teisėtų lūkesčių, reikalingas platesnės apimties ir išsamesnis faktinės situacijos ištyrimas, įskaitant ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvadą dėl vaikų poreikių. Kaip jau buvo minėta, laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Todėl šioje proceso stadijoje nėra galimybės tinkamai ištirti galimo prašomų nustatyti laikinųjų apsaugos priemonių poveikio šalių nepilnamečiams vaikams, dėl ko neužtikrinama, ar laikinosiomis apsaugos priemonėmis nebus pažeisti nepilnamečių vaikų interesai ir ar šių priemonių taikymas nesukels jiems žalos.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (iki ieškinio padavimo) neatitinka CPK 147 straipsnio 3 dalyje numatytų sąlygų, todėl prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra atmestinas (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 147 straipsnis).
Pasikeitus aplinkybėms, ieškovas turi teisę reikšti pakartotinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (iki ieškinio padavimo) (CPK 144 straipsnio 3 dalis).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalimi, 147 straipsnio 3 dalimi, 151 straipsniu, 290–291 straipsniais,
nutaria:
atmesti ieškovo V. L. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo.
Nutartis per 7 (septynias) dienas nuo jos patvirtintos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmus.
Teisėja Daiva Maneikienė