Administracinė byla Nr. A-621-858/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04596-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 9.5; 9.7; 9.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutuojančios akcinės bendrovės „Vievio paukštynas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal bankrutuojančios akcinės bendrovės „Vievio paukštynas“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas bankrutuojanti akcinė bendrovė (toliau – ir BAB) „Vievio paukštynas“ (toliau – ir bendrovė, pareiškėjas) skundu (I t., b. l. 1–10) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas, Vilniaus RAAD) Elektrėnų savivaldybės agentūros Mokesčių kontrolės skyriaus 2014 m. rugpjūčio 5 d. patikrinimo aktą Nr. VR16.10-61/VR17.7-119 (toliau – ir Patikrinimo aktas); 2) panaikinti atsakovo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. VR-17.5-73 dėl patikrinimo akto tvirtinimo (toliau – ir Sprendimas), o teismui nenustačius pagrindo naikinti Sprendimą – pakeisti jį, nustatant, kad pareiškėjui nėra taikomas Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 2 dalyje nurodytas koeficientas 10; 3) tuo atveju, jei teismas atmestų pareiškėjo reikalavimą, prašė pakeisti Sprendimą, nustatant, kad pareiškėjui yra taikomas koeficientas 1,5; 4) panaikinti Departamento 2014 m. rugsėjo 24 d. rašte Nr. (38-2)-VR-1.7-3413 išdėstytą sprendimą dėl pareigūnų veiksmų įvertinimo ir perduoti atsakovui klausimą dėl pareigūno veiksmų įvertinimo nagrinėti iš naujo; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė 2–5 pareiškėjo reikalavimus.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad yra nuo 1967 metų veikianti įmonė, užsiimanti vištų auginimu ir vištų kiaušinių bei kitų produktų gamyba. Dėl savo veiklos pobūdžio veikloje išgauna ir naudoja nemažą kiekį vandens, todėl, vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, yra priskirtas prie mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojų. Vadovaudamasi Įstatymo 7 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bendrovė kartą per ketvirtį teikia suvartoto vandens deklaracijas bei sumoka atitinkamą mokestį Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir VMI).

Pareiškėjas nurodė, kad su Patikrinimo aktu nesutinka, kadangi jame užfiksuoti duomenys neatitinka tikrovės: Patikrinimo akte nurodyta jo surašymo data yra 2014 m. rugpjūčio 5 d., nors atsakovo pareigūnas Patikrinimo aktą baigė pildyti tik 2014 m. rugpjūčio 6 d., o tinkamai pasirašytas Patikrinimo aktas pareiškėjui buvo pristatytas tik 2014 m. rugpjūčio 11 d. po pietų (iki 2014 m. rugpjūčio 11 d. pietų Patikrinimo akto vis dar nebuvo pasirašiusi atsakovo pareigūnė J. R.). Patikrinimo aktas turi būti vertinamas pagal tas faktines aplinkybes, kurios egzistavo Patikrinimo akto surašymo dieną (2014 m. rugpjūčio 6 d.), o ne 2014 m. rugpjūčio 5 d. Pažymėjo, jog 2014 m. rugpjūčio 5 d. pastebėjus, kad dėl nesklandaus buvusios vyriausiosios buhalterės pareigų perdavimo-priėmimo už 2013 metų III ir IV ketvirčius nėra deklaruotas išgautas vanduo ir atitinkamai pateikti prašymai mokesčių permokos mokėjimams už išgautą vandenį užskaityti, pareiškėjo darbuotojas E. B. 2014 m. rugpjūčio 5 d., darbo dienos pabaigoje, dar kartą persiuntė pareiškėjo vyriausiajai buhalterei atitinkamas deklaracijas, o pareiškėjo vyriausioji buhalterė 2014 m. rugpjūčio 6 d. ryte jas pateikė VMI bei užpildė ir pateikė prašymus mokesčių permokos užskaitymui, todėl mokestinėje sistemoje dar 2014 m. rugpjūčio 6 d. buvo užfiksuota, kad bendrovė yra deklaravusi ir sumokėjusi mokestį už išgautą vandenį, t. y. pareiškėjas jau buvo deklaravęs išgauto vandens kiekį bei sumokėjęs atitinkamą mokestį, tačiau atsakovo pareigūnas į pastabas neatsižvelgė ir Patikrinimo akto, prieš baigdamas jį pildyti, nepakoregavo. Taigi Patikrinimo aktas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, yra neteisėtas todėl naikintinas. Sprendimu buvo patvirtintas neteisėtas Patikrinimo aktas, todėl atitinkamai yra naikintinas ir Sprendimas.

Pareiškėjo teigimu, atsakovas Sprendimu teisės normas taikė išimtinai formaliai, dėl ko palikus galioti Sprendimą būtų pasiektas tik formalus teisingumas. Remdamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 13 straipsnio 6 punktu ir 16 straipsnio 1 dalimi, taip pat 132 straipsnio nuostatomis, nurodė, kad atsakovas, atsižvelgęs į Patikrinimo akto medžiagą bei pareiškėjo pastabas dėl Patikrinimo akto, turėjo teisę jo netvirtinti, tačiau priimant Sprendimą į tai nebuvo atsižvelgta. Taip pat teigė, jog pareiškėjui netaikytinas Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas, ekonominei sankcijai prilygintinas, koeficientas 10, nes bendrovė neturėjo jokio tikslo nuslėpti išgauto vandens kiekio ir išvengti prievolės valstybei, o su skundu pateikiami įrodymai įrodo jos valią tinkamai ir laiku pateikti deklaracijas mokesčių administratoriui. E. B. duomenis apie išgautą vandenį ir atitinkamas deklaracijas pareiškėjo vyriausiajai buhalterei pateikė teisės aktų nustatytais terminais, t. y. per vieną mėnesį pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui – už 2013 m. III ketvirtį duomenys buvo pateikti 2013 m. spalio 29 d., o už 2013 m. IV ketvirtį – 2014 m. sausio 15 d. Taigi pareiškėjas buvo iniciavęs deklaracijų pateikimo ir mokesčio sumokėjimo procedūrą, tačiau ji nebuvo užbaigta dėl apsirikimo. Aplinkybę, jog pareiškėjas neturėjo tikslo nuslėpti dalies ar viso išgaunamo vandens kiekio, patvirtina ir tai, kad pareiškėjas tinkamai pildė Paimamo vandens apskaitos žurnalą, ką Patikrinimo aktu konstatavo ir pats atsakovas. 2014 metų pradžioje pasikeitė pareiškėjo vyriausioji buhalterė, o darbą paliekanti vyriausiojo buhalterė neinformavo naujosios vyriausiosios buhalterės, kad deklaracijos už 2013 metų III ir IV ketvirčius dar nėra pateiktos. Taigi deklaracijos nebuvo pateiktos ir mokestis nebuvo sumokėtas (padarytas sudengimas esančiomis permokomis) dėl žmogiškos klaidos. Be to, pareiškėjas deklaracijų laiku nepateikė tik už du ketvirčius, t. y. visais ankstesniais mokestiniais laikotarpiais pareiškėjas šias pareigas vykdė tinkamai. Bendrovė ankščiau nėra atlikusi mokestinių pažeidimų ir nuolat puikiai bei sąžiningai bendradarbiauja tiek su mokesčių administratoriais, tiek su kitomis valstybinėmis institucijomis. Tai pat pažymėjo, jog valstybės biudžetas nepatyrė tiesioginės žalos, t. y. pareiškėjui net ir nustatytais terminais sumokėjus mokesčius valstybės biudžetas papildomų pajamų nebūtų gavęs. Pareiškėjo veiklos pobūdis pasižymi tuo, kad jis nuolat turi mokestines permokas ir neatlieka fizinių mokestinių mokėjimų, t. y. mokestines prievoles įvykdo užskaitos būdu. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti ir į tą aplinkybę, jog pareiškėjas dar iki Patikrinimo akto pasirašymo ir Sprendimo priėmimo įvykdė savo prievoles, t. y. pateikė deklaracijas ir sumokėjo nepriemoką. Be to, reikšminga aplinkybe laikė bendrovės finansinę padėtį – 2011 m. rugsėjo 30 d. jai buvo iškelta bankroto byla, bankroto byloje yra patvirtinta kreditorinių reikalavimų virš 53 mln. Lt sumai. Akcentavo, jog minėtos sankcijos pritaikymas sukeltų skaudžias pasekmes pareiškėjui, jo darbuotojams ir kreditoriams, o valstybė negautų tiek mokesčių, kiek galėtų gauti, jei pareiškėjas tęstų vykdomą veiklą. Papildomai nurodė, jog, pareiškėjo nuomone, bendrovė aktyviai ir tinkamai prisideda prie Įstatymo tikslų įgyvendinimo, todėl pakankama sankcija jai laikytinas jos veiksmų įvertinimas Patikrinimo akte bei dėmesio atkreipimas į nepiktybiškai padarytas klaidas.

Taip pat, pasisakydamas dėl Sprendimo neteisėtumo, pareiškėjas nurodė, kad net jei teismas konstatuotų, jog aukščiau išvardintos aplinkybės nesudaro pagrindo pareiškėjo atžvilgiu netaikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodyto koeficiento, mano, kad nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pareiškėjo atžvilgiu taikyti daug mažesnį koeficientą, t. y. koeficientą 1,5.

Pasisakydamas dėl Departamento pareigūno veiksmų neteisėtumo, pareiškėjas pažymėjo, kad Vilniaus RAAD 2014 m. rugsėjo 24 d. raštas Nr. (38-2)-VR-1.7-3413 (toliau – ir Raštas), kuriame pasisakyta dėl pareiškėjo teiktų pastabų, įskaitant pastabas dėl atsakovo pareigūno, rengusio Patikrinimo aktą, neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Rašte nenurodyta jokių objektyvių duomenų (faktų), kurie pagrįstų jame dėstomą išvadą, t. y. iš Rašto visiškai neaišku, kokie faktai pagrindžia, kad Patikrinimo akte nurodyta jo surašymo data atitinka tikrąją Patikrinimo akto surašymo datą. Taip pat iš Rašto visiškai neaišku, ar buvo tenkintas pareiškėjo prašymas atlikti pareigūno kompiuterio ir sistemos, kurioje buvo pildomas Patikrinimo aktas, auditą, ar ne, o jeigu prašymas buvo tenkintas – kokie tokio audito rezultatai. Be to, Rašte apsiribojama tik teisės aktų pavadinimų išvardinimu, o ne konkrečių taikytų nuostatų nurodymu. Dėl šių priežasčių pareiškėjui nėra žinomos tikrosios faktinės aplinkybės bei motyvai, kuriais remdamasis atsakovas priėmė atitinkamą sprendimą.

Atsakovas Vilniaus RAAD atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 105–107) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad bendrovės planinis-kompleksinis patikrinimas buvo atliktas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis (VAĮ 361 str., Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 31 str., Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12, 14 str., kt.), pareiškėjas apie planuojamą patikrinimą buvo informuotas 2014 m. liepos 8 d. Departamento Elektrėnų savivaldybės agentūros raštu. Patikrinimas vyko 2014 m. liepos 21 d., patikrinus, kaip pareiškėjas deklaravo išgautus valstybinius gamtos išteklius (vandenį) už 2013 metus, nustatyta, kad bendrovė Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas (toliau – ir deklaracijos) už 2013 metus iki teisės aktuose nustatytų terminų pateikė (kas ketvirtį) tik už I ir II ketvirčius (deklaruotas kiekis atitinka „Paimamo vandens apskaitos žurnalo“ už 2013 metus duomenis), deklaracijos už šiuos laikotarpius pateiktos tik 2013 m. spalio 7 d., tuo pažeidžiant Įstatymo 7 straipsnio 4 dalį, o už III ir IV ketvirčius išgauto vandens kiekio pareiškėjas iš viso nedeklaravo, tuo pažeisdamas Įstatymo 7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalis, todėl vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį jam taikytinas didesnio mokesčio tarifas, kuris yra 467 370,13 Lt. Pagal pareiškėjo pateiktą „Paimamo vandens apskaitos žurnalą“ 2013 metais įmonė išgavo ir nedeklaravo už III ketvirtį – 68 407 m3 vandens, už IV ketvirtį – 73 263 m3 vandens. 2014 m. rugpjūčio 5 d. buvo surašytas Patikrinimo aktas. Pažymėjo, jog nors pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 2 d. pateikė Departamentui pastabas dėl Patikrinimo akto, tačiau jose nenurodė svarbių, objektyvių priežasčių ir nepridėjo jokių dokumentų, kaip to reikalauja MAĮ 131 straipsnio 2 dalis, dėl kurių Departamentas turėtų atsižvelgti į bendrovės prašymą netvirtinti Patikrinimo akto, todėl Departamentas 2014 m. rugsėjo 24 d. raštu Nr. VR(38-2)-VR-1.7-3413 apie tai informavo pareiškėją.

Nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog pareiškėjas turi mokestines permokas, kas reiškia, kad bendrovė nebūna skolinga Lietuvos Respublikos biudžetui. Pažymėjo, jog mokesčio už valstybinius gamtos išteklius (kaip ir bet kokio kito mokesčio) užskaitymo pagrindas yra deklaracijos pateikimas VMI. Kadangi deklaracijų už išgautus valstybinius gamtos išteklius BAB „Vievio paukštynas“ už 2013 metų III ir IV ketvirčius iki teisės aktais nustatytų terminų nepateikė, tai ir mokesčio užskaita yra negalima. Pareiškėjo minima „permoka“ yra įmonės pinigai, kuriuos ji gali bet kada susigrąžinti iš VMI, todėl deklaracijos nepateikimas negali būti traktuotinas, kaip kad bendrovė „<...> nėra skolinga Lietuvos Respublikos biudžetui“.

Atkreipė dėmesį, jog pats pareiškėjas pripažino, jog dėl bendrovėje susiklosčiusios situacijos nebuvo deklaruotas išgautas vanduo ir tai bendrovė pastebėjo tik 2014 m. rugpjūčio 5 d., taigi, jeigu Departamentas nebūtų atlikęs mokestinio patikrinimo, šis mokestis būtų nuslėptas (nedeklaruotas) iki šiol. Taip pat teigė, kad bendrovėje susiklosčiusi situacija (buhalterių kaita) negali būti lengvinanti aplinkybė ir pagrindas nemokėti mokesčių. Pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas, teigdamas, jog 2014 m. rugpjūčio 5 d. pastebėjo, kad nėra deklaruotas išgautas vandens kiekis, klaidina teismą, kadangi Departamento darbuotoja J. R. 2014 m. rugpjūčio 4 d. susisiekė telefonu su pareiškėjo atstovu E. B. ir informavo apie paskaičiuotą ekonominę baudą bei paprašė 2014 m. rugpjūčio 5 d. pasirašyti patikrinimo aktą, su kuo E. B. sutiko, o 2014 m. rugpjūčio 5 d. parskambinęs Vilniaus RAAD inspektoriui V. M. pasakė, kad pasitaręs su bendrovės vadovybe atvykti galės tik 2014 m. rugpjūčio 6 d. Atkreipė dėmesį, jog Patikrinimo aktas buvo pakoreguotas pagal pareiškėjo atstovo pastabas, o jį pasirašyti pastarasis atsisakė, nurodęs, kad dėl didelės paskaičiuotos sumos nori su Patikrinimo aktu supažindinti bendrovės vadovybę. Teigė, jog pareiškėjas sudarė kitas kliūtis Patikrinimo aktui laiku pasirašyti.

Taip pat atsakovas atkreipė teismo dėmesį, jog pareiškėjas klaidina teismą ir teigdamas, kad deklaracijų laiku nepateikė tik už du ketvirčius. Patikrinimo metu buvo nustatyta, jog bendrovė nedeklaravo išgauto vandens kiekio ir už 2014 metų I ir II ketvirčius. Šios deklaracijos buvo pateiktos tik 2014 m. rugpjūčio 6 d., kartu su 2013 metų III ir IV ketvirčių deklaracijomis. Tai rodo, jog jeigu nebūtų atliktas mokestinis patikrinimas, tikėtina, kad įmonė šio mokesčio nebūtų sumokėjus iki šiol, t. y. būtų slepiami mokesčiai ir daroma žala Lietuvos Respublikos biudžetui.

Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju Patikrinimo akto data nėra svarbi, kadangi tai nekeičia to, kad BAB „Vievio paukštynas“, iki teisės aktuose nustatyto termino nedeklaruodama išgautų valstybinių gamtos išteklių (vandens) kiekio, pažeidė Įstatymo 7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalis. Akivaizdu, jog pareiškėjas deklaracijas pateikė ne laiku ir netinkamai.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjas klaidina teismą ir sakydamas, kad anksčiau nėra atlikęs mokestinių pažeidimų, o jo veikloje jokių kitų pažeidimų neužfiksuota. Nurodė, jog 2007 m. lapkričio 7 d. Departamento Elektrėnų savivaldybės agentūra, atlikus bendrovės patikrinimą, surašė patikrinimo aktą Nr. VR-16.49-96 ir nustatė, kad AB „Vievio paukštynas“ 2006 metais nuslėpė LOJ teršalų kiekius išmestus iš degalinės, buvo paskaičiuotas mokestis taikant didesnį tarifą ir 2008 m. sausio 11 d. priimtas spendimas Nr. VR-2.13-2; 2008 m. rugpjūčio 19 d. Departamento Elektrėnų savivaldybės agentūra, atlikusi įmonės patikrinimą, surašė patikrinimo aktą Nr. VR-16.49-82 ir nustatė, kad AB „Vievio paukštynas“ išleido teršalus (BDS7) į aplinką iš stacionarių taršos šaltinių (nuotekų valymo įrenginių) ir neteisingai deklaravo (nuslėpė) mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių už 2007 metus, kaip to reikalauja Įstatymas, o išleistų 2007 metais į aplinką riebalų iš viso nedeklaravo ir už šį teršalą nesumokėjo mokesčio, mokesčio už aplinkos teršimą taikant didesnį tarifą paskaičiuota suma yra 56 297,12 Lt. Teigė, kad pareiškėjas savo veiklą vykdo nuolat pažeisdamas įstatymus. 2008 m. gegužės 14 d. Vilniaus RAAD Elektrėnų savivaldybės agentūros vedėjas priėmė nutarimą Nr. VR-16.2-14 sustabdyti bendrovės vykdomą aplinkai kenksmingą veiklą, teršiant gamtinę aplinką nepakankamai išvalytomis nuotekomis. Dėl aplinkos teršimo nepakankamai išvalytomis nuotekomis įmonei buvo paskaičiuota žala už aplinkos teršimą ir 2014 m. spalio 15 d. pateikta pretenzija padarytai žalai atlyginti. Be to, bendrovė nuolat pažeidžia įmonei išduoto TIPK leidimo Nr. VR-4.7-V-01-E-44 nustatytas sąlygas. Dėl to nuolat už aplinkos teršimą moka mokesčius taikant padidintą tarifą

Taip pat Departamentas nepritarė pareiškėjo prašymui netaikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodyto koeficiento 10, o taikyti koeficientą 1,5. Departamento pareigūnai atlikdami patikrinimą, vadovavosi Įstatymo nuostatomis, kurios nenumato koeficiento 1,5 taikymo, todėl prašo teismo šio prašymo netenkinti, kaip nepagrįsto teisės aktais.

Atsakydamas į pareiškėjo teiginius dėl atsakovo pareigūno veiksmų neteisėtumo, Departamentas pažymėjo, jog Patikrinimo aktas buvo surašytas 2014 m. liepos 23 d., o 2014 m. rugpjūčio 6 d. šis dokumentas buvo tik koreguotas (E. B. paprašius pakoreguoti Patikrinimo akto A, C ir D dalis). Patikrinimo akto dalį dėl mokesčio didesniu tarifu paskaičiavimo atliko pareigūnė J. R. ir apie Patikrinimo akte paskaičiuotą ekonominę sankciją bendrovės atstovą E. B. telefonu informavo dar 2014 m. rugpjūčio 4 d., todėl bendrovė paskubėjo kuo greičiau deklaruoti išgautus išteklius jau pavėluotais terminais. Pareiškėjo kaltinimus dėl duomenų ir datų klastojimo laikė šmeižiančiais ir nepagrįstais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 29 d. sprendimu (II t., b. l. 15–22) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: pakeitė Vilniaus RAAD 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. VR-17.5-73 dėl patikrinimo akto tvirtinimo ir nurodė BAB „Vievio paukštynas“ taikyti mažesnį koeficientą nei nustatytas Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje už ne laiku deklaruotą gamtos išteklių kiekį, t. y. koeficientą 3, patvirtino mokestį didesniu tarifu už išgautą ir ne laiku deklaruotą gamtos išteklių (vandens) kiekį už 2013 metų III ir IV ketvirčius, iš viso – 40 607,92 Eur (140 211,04 Lt). Kitos pareiškėjo skundo dalies netenkino.

Įvertinęs faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ginčo tarp šalių, kad mokesčio už gamtos išteklių (vandens) naudojimą už 2013 metų III ir IV ketvirčius iki teisės aktais nustatytų terminų pareiškėjas nedeklaravo ir mokesčio nemokėjo, nėra. Taip pat nustatė, jog bylos duomenys akivaizdžiai ir aiškiai patvirtina, kad pareiškėjas mokesčio už gamtos išteklių (vandens) naudojimą už 2013 metų III ir IV ketvirčius iki teisės aktais nustatytų terminų nedeklaravo ir mokesčio nemokėjo. Šiais veiksmais pareiškėjas pažeidė Įstatymo 7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalis.

Teismas vadovavosi Įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, 6 straipsnio 2 dalimi, 7 straipsnio 1, 2, 4 ir 5 dalimis bei 8 straipsniu. Pažymėjo, jog Įstatyme yra numatyta atsakovo pareiga taikyti didesnį mokesčio tarifą už nedeklaruotą arba deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį (Įstatymo 6 str. 2 d.). Taip pat nustatė, kad ginčo atveju pareiškėjas nedeklaravo už 2013 m. III ketvirtį – 68 407 m3 vandens, už IV ketvirtį – 73 263 m3 vandens, nesumokėjo nustatyto mokesčio; atsakovui atlikus patikrinimą, surašius aktą, supažindinus su juo pareiškėjo atstovą, pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 6 d. deklaravo ir sumokėjo nustatytus mokesčius už suvartotą vandenį, t. y. sumokėjo pavėluotai (už 2013 m. III ketvirtį sumokėjo pavėlavęs 10 mėnesių, o už 2013 m. IV ketvirtį – 7 mėnesius). Įvertinęs surinktų įrodymų visetą bei atsižvelgęs į šio ginčo teisinį reglamentavimą, teismas konstatavo, jog Sprendimas priimtas laikantis teisės aktų reikalavimų ir nėra teisinio pagrindo jį naikinti skunde išdėstytais argumentais. Pažymėjo, kad nepaisant to, nagrinėjamu atveju vertintinos ir kitos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės – ar yra ypatingų sąlygų visuma, suteikianti teismui teisę visiškai netaikyti ar sumažinti pareiškėjui taikytiną Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnio mokesčio tarifą už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį už 2013 metų III ir IV ketvirčius.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais dėl sankcijų tenkinimo, vertino pareiškėjo 2014 m. rugpjūčio 6 d. deklaruotą ir sumokėtą mokestį už ne laiku deklaruotą gamtos išteklių kiekį (vandenį) už 2013 metų III ir IV ketvirčius, tai, kad pareiškėjas yra bankrutuojanti bendrovė, patvirtintą kreditorinių reikalavimų sumą (viršijančią 53 mln. Lt), taip pat tai, kad pareiškėjas sąžiningai pildė išgaunamo vandens žurnalą ir neturėjo tikslo nuslėpti mokesčių ir konstatavo, jog nustatytos aplinkybės laikytinos ypatingomis sąlygomis, suteikiančiomis teisę pareiškėjui taikomą koeficientą sumažinti iki 3. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, ginčo santykį reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas skundžiamą Sprendimą pakeitė, nustatydamas mažesnį pareiškėjui taikytiną koeficientą – 3, pagal jį apskaičiavo mokestį didesniu tarifu už išgautą ir ne laiku deklaruotą gamtos išteklių (vandens) kiekį už 2013 metų III ir IV ketvirčius –140 211,04 Lt (2013 m. III ketvirtis – 68 407x0,24x1,372x3 = 67 575,17 Lt; 2013 m. IV ketvirtis – 73 263x0,24x1,377x3 = 72 635,87 Lt). Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika taikant teisingumo teisėtumo principą, paaiškino, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui taikyta Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje esanti sankcija, apskaičiuojant mokestį didesniu tarifu 135 359,75 Eur (467 370,13 Lt) yra per didelė, todėl mažintina iki 40 607,92 Eur (140 211,04 Lt). Laikė, kad 40 607,92 Eur ekonominė sankcija atitiktų teisingumo ir protingumo tikslus, kurie yra vieni iš svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų, nes teisingumo negalima pasiekti tenkinant tik vienos grupės interesus ir kartu paneigiant kitų interesus. Atkreipė dėmesį, kad bendrovė yra bankrutuojanti, stengiasi mokėti mokesčius, atlyginimus darbuotojams bei dengia kreditorinius įsipareigojimus.

Pareiškėjo reikalavimo panaikinti Departamento Raštą, nes jis neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, teismas netenkino. Tokį sprendimą teismas priėmė įvertinęs pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 1 d. prašymo Departamentui bei Departamento į jį pateikto atsakymo – Rašto, turinį, vadovaudamasis VAĮ 8 straipsnio nuostatomis. Nurodė, kad bylos įrodymai patvirtina, jog apie atliekamą patikrinimą pareiškėjas buvo informuotas 2014 m. liepos 8 d. raštu, Patikrinimo aktas buvo surašytas 2014 m. liepos 23 d., o 2014 m. rugpjūčio 6 d. šis dokumentas buvo tik koreguotas (pareiškėjo atstovui E. B. paprašius pakoreguoti Patikrinimo akto A, C ir D dalis). Pažymėjo, kad Patikrinimo akto dalį dėl mokesčio didesniu tarifu apskaičiavimo atliko pareigūnė J. R., apie Patikrinimo akte paskaičiuotą ekonominę sankciją bendrovės atstovą E. B. ji telefonu informavo dar 2014 m. rugpjūčio 4 d., po susipažinimo su aktu bendrovė 2014 m. rugpjūčio 6 d. deklaravo ir sumokėjo mokestį už išgautus gamtos išteklius, tačiau tai padarė pavėluotai. Atkreipęs dėmesį į kitus pareiškėjo darytus pažeidimus, kurių buvimą patvirtino atsakovo atstovai, teismas pareiškėjo argumentus dėl Departamento pareigūnų neteisėtų veiksmų vertino kaip pasirinktą gynybos būdą bei pripažino nepagrįstais ir atmestinais. Įvertinęs surinktų įrodymų visetą, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, teismas darė išvadą, kad Departamento 2014 m. rugsėjo 24 d. Raštas priimtas laikantis teisės aktų nuostatų, atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti skunde išdėstytais argumentais.

Nurodė, kad pareiškėjas teismui nepateikė prašymo raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, todėl sprendė, kad išlaidų atlyginimo jam klausimas nenagrinėtinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44, 45 str.).

III.

Pareiškėjas BAB „Vievio paukštynas“, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, elektroninių ryšių priemonėmis pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 29 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui nuspręsta taikyti koeficientą 3 ir patvirtinti mokestį didesniu tarifu už išgautą, bet ne laiku deklaruotą gamtos išteklių (vandens) kiekį už 2013 metų III ir IV ketvirčius, iš viso 40 607,92 Eur (140 211,04 Lt), ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pakeisti atsakovo Sprendimą, nustatant, kad pareiškėjui nėra taikomas koeficientas už išgautą, bet ne laiku deklaruotą gamtos išteklių (vandens) kiekį už 2013 metų III ir IV ketvirčius. Tuo atveju, jei teismas atmestų pirmą pareiškėjo reikalavimą, prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 29 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta pareiškėjui taikyti koeficientą 3 ir patvirtinti mokestį didesniu tarifu už išgautą, bet ne laiku deklaruotą gamtos išteklių (vandens) kiekį už 2013 metų III ir IV ketvirčius, iš viso 40 607,92 Eur (140 211,04 Lt), nustatant, kad pareiškėjui yra taikomas koeficientas 1,5. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias pagrindžiančius įrodymus teismui pateiks vėliau.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas įvertino ne visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, be to, nukrypo nuo teismų praktikos panašiose bylose, dėl ko nepagrįstai taikė per didelį koeficientą 3. Teigia, jog, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifui savo pobūdžiu prilygstant ekonominei sankcijai, šioje byloje yra keliamas klausimas dėl ekonominės sankcijos taikymo tikslingumo ir proporcingumo. Pažymi, jog tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tiek žemesnės instancijos teismai, atsižvelgdami į konkrečias ginčo faktines aplinkybes, yra priėmę sprendimų netaikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto koeficiento 10, taip pat, kad Lietuvos teismai, taikydami minėtą Įstatymo nuostatą, atsižvelgia į įvairias reikšmingas faktines aplinkybes (ar deklaracijos nebuvo pateiktos dėl apsirikimo; ar deklaracijų nepateikimą galėjo sąlygoti asmens, teikiančio deklaracijas, pasikeitimas; kt.) ir teigia, kad nors pirmosios instancijos teismas, mažindamas taikytiną koeficientą nuo 10 iki 3, atsižvelgė į kai kurias reikšmingas faktines aplinkybes, tačiau neįvertino visos eilės kitų svarbių faktinių aplinkybių, kurios pagal susiformavusią teismų praktiką šiuo konkrečiu atveju leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo atžvilgiu Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodyta sankcija netaikytina:

1. Nors teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 6 d. deklaravo ir sumokėjo mokestį už ne laiku deklaruotą išteklių kiekį už 2013 metų III ir IV ketvirčius, tačiau neįvertino tos aplinkybės, kad pareiškėjas deklaracijų pateikimo procedūrą buvo pradėjęs teisės aktų nustatytais terminais, tačiau ji nebuvo užbaigta dėl apsirikimo. Mano, jog šios aplinkybės akivaizdžiai pagrindžia pareiškėjo sąžiningumą ir ketinimus laikytis teisės aktų reikalavimų bei mokėti mokesčius valstybei. Taip pat pažymi, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas mokestį sumokėjo nedelsdamas po sužinojimo apie nesumokėtą mokestį, todėl valstybė nepatyrė jokių papildomų mokesčio administravimo ir išieškojimo išlaidų.

2. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į teismų praktikoje svarbiomis laikomas aplinkybes, jog deklaracijos nebuvo pateiktos dėl apsirikimo ir dėl asmens, teikiančio deklaracijas, pasikeitimo (dėl 2014 m. I ketvirtį įvykusį pareiškėjo vyriausiosios buhalterės pasikeitimą). Mano, jog tai įrodo, kad deklaracijos nebuvo pateiktos ir mokestis nebuvo sumokėtas dėl apsirikimo (žmogiškos klaidos).

3. Teismas neįvertino tos aplinkybės, kad deklaracijos nebuvo pateiktos ir mokestis nebuvo sumokėtas už trumpą laikotarpį, kai tuo tarpu pagal teismų praktiką net ir ženkliai ilgesnis pažeidimo laikotarpis nėra kliūtis netaikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nurodyto koeficiento 10.

4. Teismas neatsižvelgė į tai, jog dėl pareiškėjo per klaidą padaryto teisės aktų pažeidimo valstybės biudžetas nepatyrė jokios žalos.

5. Nors teismas įvertino tą faktą, jog pareiškėjas yra bankrutuojanti įmonė, tačiau neatsižvelgė į tai, kad bet kokių sankcijų taikymas pareiškėjui finansiškai būtų itin skausmingas. pareiškėjo veiklos sutrikimas turėtų itin dideles neigiamas socialines pasekmes, tuo tarpu, sudarius jam galimybes toliau vykdyti veiklą, tokios veiklos metu pareiškėjas neabejotinai sumokėtų daugiau mokesčių nei jam taikomos sankcijos suma, todėl valstybė ilgalaikėje perspektyvoje gautų didesnę mokestinę naudą nei išieškojusi sankcijos sumą, be to, išvengtų darbo vietų praradimo ir neigiamų socialinių pasekmių, kurios kiltų pareiškėjui nutraukus ar apribojus ūkinę-komercinę veiklą.

6. Pareiškėjas aktyviai ir tinkamai prisideda prie Įstatymo tikslų įgyvendinimo, todėl atsižvelgiant į pareiškėjo pažeidimų pobūdį pakankama sankcija yra pats jo veiklos įvertinimas Patikrinimo akte bei dėmesio atkreipimas į nepiktybiškai padarytas klaidas.

Vadovaudamasis administracinių teismų praktika bylose dėl mokesčių pagal Įstatymo nuostatas nemokėjimo, pažymėdamas, kad pareiškėjas deklaracijų nepateikė už ženkliai trumpesnį laikotarpį, BAB „Vievio paukštynas“ nurodo, kad apeliacinės instancijos teismui konstatavus, jog aukščiau išvardintos aplinkybės nesudaro pagrindo pareiškėjo atžvilgiu netaikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodyto koeficiento, šios aplinkybės bet kokiu atveju sudaro pagrindą pakeisti skundžiamą teismo sprendimą ir taikyti pareiškėjui mažesnį koeficientą nei taikė pirmosios instancijos teismas, t. y. koeficientą 1,5.

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 37–38) su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo BAB „Vievio paukštynas” apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia argumentais, nurodytais ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl atsakovo Vilniaus RAAD 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimo Nr. VR-17.5-73, kuriuo patvirtintas Patikrinimo aktas bei pareiškėjui paskirtas didesnio mokesčio tarifas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Vilniaus RAAD 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. VR-17.5-73 dėl patikrinimo akto tvirtinimo ir nurodė BAB „Vievio paukštynas“ taikyti didesnio mokesčio tarifo koeficientą 3 (o ne 10), patvirtino mokestį didesniu tarifu už išgautą ir ne laiku deklaruotą gamtos išteklių (vandens) kiekį už 2013 metų III ir IV ketvirčius, iš viso – 40 607,92 Eur (140 211,04 Lt).

Kaip matyti iš pareiškėjo apeliacinio skundo, pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ta apimtimi, kiek juo yra nuspręsta taikyti pareiškėjui koeficientą už išgautą, bet ne laiku deklaruotą gamtos išteklių (vandens) kiekį už 2013 metų III ir IV ketvirčius. Pareiškėjo manymu, joks koeficientas pagal Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį jam neturėtų būti taikomas, o jei turėtų – koeficientas turėtų būti mažesnis, t. y. ne 3, o 1,5.

Nagrinėjamam ginčui aktualus Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas. Pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatas, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas. Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir/ar be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas, kuris apskaičiuojamas Įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį. Pagal šio straipsnio 4 dalies nuostatas, mokesčio mokėtojai, mokestiniam laikotarpiui pasibaigus, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius per kalendorinį mėnesį, einantį po mokestinio laikotarpio, kurio mokestis deklaruojamas, pabaigos. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijos formą, jos pildymo ir pateikimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija kartu su VMI (7 str. 5 d.). Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos pagal mokesčio mokėtojų pateiktas deklaracijas bei Aplinkos ministerijos ar jų įgaliotų institucijų tikrinimo dokumentus kontroliuoja, ar laiku sumokamas mokestis, išieško nesumokėtą mokestį ir su juo susijusias sumas. Pagal Įstatymo 8 straipsnio 2 ir 3 dalis Aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius, Aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos pagal kompetenciją mokestinio patikrinimo rezultatus įformina bei juos patvirtina Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka.

Įvertinusi bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus bei pareiškėjo apeliacinio skundo ir atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas padarė jam inkriminuotus pažeidimus – laiku nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčio už gamtos išteklių kiekį (vandenį) už 2013 metų III ir IV ketvirčius, gamtos išteklius deklaravo ir minėtą mokestį sumokėjo jau po atsakovo atlikto patikrinimo, taip pat dėl to, kad pareiškėjas yra bankrutuojanti akcinė bendrovė. Teisėjų kolegijos vertinimu, išnagrinėjęs bylą pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas šias aplinkybes ir tinkamai taikydamas pirmiau minėtas Įstatymo nuostatas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, pripažindamas, jog pareiškėjui už padarytą pažeidimą turėjo būti paskirtas didesnio mokesčio tarifas bei, įvertinus individualias nagrinėjamo atvejo aplinkybes, šį tarifą sumažindamas. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir sprendime išdėstytais jų motyvais, teisėjų kolegija jų nekartoja, išsamiau pasisakydama tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išsakytų argumentų dėl didesnio mokesčio tarifo pareiškėjui netaikymo arba teismo paskirto šio tarifo koeficiento sumažinimo perpus.

Įvertinusi pareiškėjo argumentus, jog nuspręsdamas taikyti pareiškėjui sumažintą koeficientą 3 pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes (kad pareiškėjas deklaracijų pateikimo procedūrą buvo pradėjęs teisės aktų nustatytais terminais, tačiau ji nebuvo užbaigta dėl apsirikimo ir dėl asmens, teikiančio deklaracijas, pasikeitimo; pareiškėjas mokestį sumokėjo nedelsdamas po sužinojimo apie nesumokėtą mokestį, todėl valstybė nepatyrė jokių papildomų mokesčio administravimo ir išieškojimo išlaidų; deklaracijos nebuvo pateiktos ir mokestis nebuvo sumokėtas už trumpą laikotarpį; dėl pareiškėjo per klaidą padaryto teisės aktų pažeidimo valstybės biudžetas nepatyrė jokios žalos; nors teismas įvertino tą faktą, jog pareiškėjas yra bankrutuojanti įmonė, tačiau neatsižvelgė į tai, kad bet kokių sankcijų taikymas jam finansiškai būtų itin skausmingas; pareiškėjas aktyviai ir tinkamai prisideda prie Įstatymo tikslų įgyvendinimo, todėl atsižvelgiant į pareiškėjo pažeidimų pobūdį pakankama sankcija yra pats jo veiklos įvertinimas Patikrinimo akte bei dėmesio atkreipimas į nepiktybiškai padarytas klaidas), teisėjų kolegija), teisėjų kolegija pažymi, jog šie argumentai nelaikytini pagrindžiančiais pirmosios instancijos teismo sprendimo ydingumą. Visų pirma pabrėžtina, ir pareiškėjas to neneigia, kad pažeidimas buvo padarytas, o jo padarymo aplinkybės (deklaracijų pateikimo procedūros pradėjimas, mokesčio sumokėjimas nedelsiant po sužinojimo apie nesumokėtą mokestį, taip pat tai, jog buvo nesumokėta už trumpą laikotarpį) nekeičia pareiškėjo BAB „Vievio paukštynas“ padarytų veiksmų kvalifikavimo kaip priešingų teisei. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas yra ūkio subjektas, kuris turi pareigą organizuoti savo veiklą taip, kad būtų užtikrintas jam taikomų teisės aktų reikalavimų laikymasis, todėl aplinkybė, jog, anot pareiškėjo, pažeidimas buvo padarytas dėl asmens, teikiančio deklaracijas, pasikeitimo, taip pat negali būti laikoma šalinančia pareiškėjo atsakomybę. Taigi, apibendrinant, konstatuotina, kad nors pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino arba nepilnai įvertino nurodytas aplinkybes, įvertinus byloje esančią medžiagą bei pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, sutikti su tokia pareiškėjo pozicija nėra pagrindo, nes ginčijamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 29 d. sprendimas buvo iš dalies priimtas pareiškėjo naudai, o jo atžvilgiu nustatytas Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas koeficientas buvo sumažintas būtent atsižvelgus į jo apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes.

Kiek tai susiję su pareiškėjo teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino itin trumpo pažeidimo laikotarpio, todėl jo paskirta sankcija neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat yra pažymėjęs, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Kita vertus, minėtame Konstitucinio Teismo nutarime, pažymėta, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo nurodytų administracinių bylų ir nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybės nėra tapačios, todėl ir šis pareiškėjo argumentas nelaikytinas pagrįstu.

Atsižvelgdama į pirmiau minėtus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjui nuspręsta taikyti koeficientą 3 ir patvirtinti mokestį didesniu tarifu už išgautą, bet ne laiku deklaruotą gamtos išteklių (vandens) kiekį už 2013 metų III ir IV ketvirčius, iš viso 40 607,92 Eur (140 211,04 Lt). Peržiūrėjusi bylą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialines bei proceso teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą faktinio ir teisinio pagrindo nėra, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas. Papildomai pažymėtina, jog kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą teisėjų kolegija taip pat nenustatė (ABTĮ 136 str.).

Dėl pareiškėjo prašymo priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas pažymėtina, jog sprendimui byloje esant priimtam ne pareiškėjo naudai, jis neturi teisės į teismo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 44 str. 1 d.), todėl jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo bankrutuojančios akcinės bendrovės „Vievio paukštynas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Laimutis Alechnavičius

                                                                      Irmantas Jarukaitis

                                                                      Ričardas Piličiauskas