Administracinė byla Nr. I-1318-362/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00341-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos 20.1; 20.4; 55.1.3

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 07 d.

Šiauliai

            Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjas Arvydas Martinavičius,

sekretoriaujant Daliai Semaškaitei,

nedalyvaujant pareiškėjui A. B.,

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs pateiktą skundą,

n u s t a t ė :

Pareiškėjas A. B. skunde Šiaulių apygardos administracinio teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK), priteisti 2 000 Eur per parą neturtinei žalai atlyginti.

Skunde pareiškėjas A. B. nurodė, kad jis buvo laikomas Raseinių policijos komisariato areštinėje buvo laikomas periodiškai nuo 2013-05-20 iki 2013-08-30. Joje jis buvo laikomas dvivietėje kameroje, su kitu nuteistuoju, jam nebuvo užtikrintas priklausantis minimalus kameros plotas – 5 kv. m. Pasivaikščioti į lauką nevedė, kameroje buvo prasta ventiliacija, nebuvo langų, tad buvo drėgna ir tvanku. Apšvietimas prastas, negalėjo skaityti knygų, rašyti laiškų, tad negalėjo bendrauti su šeima, rašyti laiškus. Kameroje nebuvo rozetės, tad negalėjo žiūrėti televizoriaus, klausytis muzikos, užsikaisti virdulio arbatai. Nebuvo veidrodžio, lentynėlės tualeto reikmenims. Nevedė maudytis į dušą. Tokiu būdu, areštinė neatitiko teisės aktų reikalavimų. Dėl šių sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, tapo uždaras, prarado pasitikėjimą savimi, tapo dirglus, apatiškas.  Teko kreiptis pas psichiatrą. Tuo pačiu jam padaryta neturtinė žala. Prašo priteisti 2 000 Eur per dieną neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atsiliepime ir atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad remiantis Šiaulių AVPK teismui pateiktais dokumentais, A. B. nuo 2013 m. birželio 18 d. iki 2013 m. birželio 20 d., ne daugiau kaip po du asmenis, buvo laikomas ne areštinėje, bet Šiaulių AVPK Raseinių rajono PK ilgalaikio sulaikymo patalpose. Raseinių rajono PK ginčijamu laikotarpiu areštinės įrengta nebuvo. Trumpalaikio ir ilgalaikio sulaikymo patalpos reglamentuotos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-553 patvirtinta Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcija (toliau – Instrukcija). Instrukcijos 2 punkte nustatyta, kad „sulaikymo patalpos – specialiai įrengta patalpa, skirta nustatyta tvarka laikinai asmenims, pristatytiems į policijos įstaigą, uždaryti. Sulaikymo patalpos, atsižvelgiant į jų įrengimą, skirstomos į laikino ir ilgalaikio sulaikymo patalpas“. Instrukcijos 38 punkte reglamentuota, kad „asmenys, pristatyti iš policijos areštinių ar kitų laisvės atėmimo vietų procesiniams veiksmams atlikti, gali būti pristatomi į operatyvaus valdymo padalinio laikino ar ilgalaikio sulaikymo patalpas, kol neatliekami procesiniai veiksmai arba atlikus procesinius veiksmus, iki tol, kol bus išvežti į policijos areštinę ar kitas laisvės atėmimo vietas, bet ne ilgiau, kaip nustatyta šioje instrukcijoje“. Instrukcijos 43 punkte nustatyta asmenų paskirstymo į sulaikymo kameras tvarka.

Pažymėjo, kad atsižvelgiant į ilgalaikio sulaikymo patalpų paskirtį, į tai, kad jose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 48 valandas, šioms patalpoms yra keliami kiti reikalavimai nei areštinėms ar įkalinimo įstaigoms. Ilgalaikio sulaikymo patalpoms nėra numatyti pasivaikščiojimo kiemeliai, kurie reglamentuoti Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356, taip pat šioms patalpoms nėra numatytas dušas bei langai. Ilgalaikio sulaikymo patalpoms taip pat nėra taikomos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ bei Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nuostatos, taip pat nėra taikomos nuostatos, įtvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“.

Atkreipė dėmesį, kad nors teisės aktų, reglamentuojančių asmens laikymo sąlygas areštinėse ir įkalinimo įstaigose, reikalavimai nėra taikomi ilgalaikio sulaikymo patalpoms, tačiau asmens, laikomo tokiose patalpose, laikymo sąlygos, atsižvelgiant į šiose patalpose asmenų laikymo trukmę, taip pat privalo atlikti bendruosius asmens sveikatos saugos bei kasdienio poreikio tenkinimo reikalavimus. Dokumentais patvirtinta, kad šalia ilgalaikio sulaikymo patalpų yra įrengtas dušas, langų ir elektros lizdų įrengimas yra neprivalomas, dirbtinė ventiliacija yra įrengta, kad ilgalaikio sulaikymo patalpoje buvo įrengtas sanitarinis mazgas, kuris pagal teisės aktų reikalavimus atitvertas 120-130 cm aukščio sienele, bei buvo lova su kitais minimaliai reikalingais baldais. Jokių skundų pareiškėjas dėl laikymo sąlygų pateikęs nebuvo.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus bei faktines aplinkybes, paremtas rašytiniais įrodymais, Šiaulių AVKP nuomone, darytina pagrįsta išvada, kad pareiškėjo A. B. teisės dėl tinkamų laikymo Šiaulių AVPK Raseinių rajono PK ilgalaikio sulaikymo patalpose sąlygų pažeistos nebuvo.

Pareiškėjo A. B. skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad būnant Šiaulių AVPK Raseinių rajono PK ilgalaikio sulaikymo patalpose buvo pažeidžiamos jo teisės, buvo laikomas netinkamomis sąlygomis.

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).

Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004-10-11 įsakymu Nr. V-492 (nauja redakcija 2010-03-31 įsakymu Nr. 5-V-263) patvirtinti „Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimai“ (toliau – ir Reikalavimai) numato reikalavimus ilgalaikio sulaikymo patalpoms, kurias šių Reikalavimų 4 str. apibrėžia kaip specialiai įrengtas patalpas, skirtas teisės aktų tvarka asmenims, pristatytiems į policijos įstaigą, uždaryti ir laikyti iki 48 valandų. Šių reikalavimų 32.1 str. numato, jog ilgalaikio sulaikymo kameros bendras plotas turi būti ne mažesnis nei 5 kv. m, 33.6 str. numato, jog joje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas su 120-130 cm aukščio atskiriamąja pertvara, 33.7 str. numato, kad patalpoje turi būti  lova, taburetės, stalas, 17 str. numato, jog šalia ilgalaikio sulaikymo kamerų įrengiama prausykla, 33.12 str. numato, jog langų įrengimas yra neprivalomas. Ilgalaikio sulaikymo patalpoms nėra numatyti pasivaikščiojimo kiemeliai, dušas, elektros lizdai. Reikalavimų 33.1 str. numato, jog vienam laikomam asmeniui gyvenamasis plotas negali būti mažesnis nei 5 kv. m., atmetus sanitarinio mazgo užimamą plotą. Pažymėtina, jog šie reikalavimai yra taikomi tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitališkai remontuojamiems pastatams, tačiau, nesant kitų teisės aktų, kurie nurodytų jau esamų ilgalaikio sulaikymo patalpų įrengimą, teismas atkreipia dėmesį į šiuos reikalavimus, taikydamas kaip įstatymo analogiją.

Iš pateikto 2016-02-23 tarnybinio pranešimo „Dėl A. B. skundo“ matyti, jog asmenų, buvusių ilgalaikio sulaikymo patalpose tam tikru laiku apskaita Šiaulių aps. VPK Raseinių r. PK vedama nebuvo, tokio reikalavimo nebuvo. Jame taip pat nurodoma, jog ilgalaikio sulaikymo kamerose buvo laikoma ne daugiau kaip po du asmenis.

Teismui pateikti įrodymai, jog Šiaulių aps. VPR Raseinių r. PK yra įrengtos 3 ilgalaikio sulaikymo kameros, jų bendras plotas yra 8,0975 kv. m, sanitarinis mazgas jose užima 0,9 kv. m. Tualetai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Šalia ilgalaikio sulaikymo patalpų įrengta prausykla – dušas. Pasivaikščiojimo kiemeliai neįrengti, nes to teisės aktai nenumato, asmenys ilgalaikio sulaikymo kamerose būna ne daugiau kaip 48 valandas. Kamerose yra šaltas ir šiltas vanduo. Pelėsio ant sienų nėra, tačiau sienos galimai buvo purvinos. Kameroje yra lovos, spintelės be durų, dvi taburetės ir stalas, įrengta dirbtinė ventiliacija, rozečių nėra, to teisės aktai nenumato

Pareiškėjas A. B. Šiaulių aps. VPR Raseinių r. PK ilgalaikio sulaikymo kamerose buvo laikomas nuo 2013-06-18 iki 2013-06-20, tokiu būdu, ilgalaikio sulaikymo patalpose buvo beveik 2 paras. Duomenų, po kiek asmenų buvo laikoma ilgalaikio sulaikymo patalpose, nepateikta, nurodoma, jog buvo laikoma 1-2 asmenys, tad pareiškėjui A. B. teko nuo 4,05 kv. m iki 8,09 kv. m ilgalaikio sulaikymo patalpos ploto. Išskaičiavus iš ilgalaikio sulaikymo patalpos sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui teko nuo 3,6 iki 7,2 kv. m kameros ploto. Pats pareiškėjas nurodo, jog visą laiką buvo laikomas kartu su kitu asmeniu, šios aplinkybės nepaneigtos, tad darytina išvada, jog pareiškėjui teko 3,6 kv. m kameros ploto, atmetus sanitarinio mazgo užimamą plotą.

Nors, kaip nurodoma atsiliepime, ilgalaikio sulaikymo patalpoms nėra taikomos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ bei Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nuostatos, taip pat nėra taikomos nuostatos, įtvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, ir su šiuo teiginiu teismas sutinka, tačiau, vertinant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto normą, esant jam ilgalaikio sulaikymo kameroje, laikytina, jog, taikant tiek šiuose teisės aktuose, tiek Reikalavimuose  išdėstytas normas, laikytina, jog asmeniu turi būti užtikrinama 5 kv. m kameros ploto, atmetant sanitarinio mazgo užimamą plotą..

Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas aptariamu laikotarpiu, iš viso beveik 2 dienas, buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą ilgalaikio sulaikymo patalpos plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam ilgalaikio sulaikymo patalpoje, teko mažiau kaip 5,0 kv. m ploto. Šiaulių aps. VPK Raseinių r. PK pareigūnai pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam ilgalaikio sulaikymo patalpoje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5,0 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybės, kad pareiškėjas buvo laikomas ilgalaikio sulaikymo patalpoje, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, atsakovas iš esmės neginčija. Būtent šia aplinkybe pareiškėjas iš esmės ir motyvuoja neturtinės žalos padarymą.

Vertinant kitas aplinkybės, kuriomis pareiškėjas motyvuoja neturtinės žalos atsiradimą – lango, elektros lizdų, pasivaikščiojimo kiemelių, nebuvimas, ventiliacijos nebuvimas, negalėjimas susirašinėti – yra atmestinos. Pastebėtina, jog pareiškėjas nėra pateikęs jokių skundų dėl pareigūnų veiksmų, tad aplinkybė, kad jis nebuvo vedamas į dušą, laikytina neįrodyta. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog jam buvo draudžiama išsiųsti laiškus, atsiliepime nurodyta, jog virš durų įrengta niša apšvietimui, kad šio apšvietimo nebuvo, neįrodyta.

Pareiškėjas į Šiaulių AVPK Raseinių rajono PK ilgalaikio sulaikymo patalpas buvo patalpintas kaip įtariamas padaręs nusikaltimą etapuotas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus procesinių veiksmų atlikimui. Vertinant tai, jog jam jau iki tol buvo apribota laisvė, jo argumentai apie tai, jog jis negalėjo pranešti šeimai, kur yra per tas dvi dienas, kai buvo Raseinių rajono PK ilgalaikio sulaikymo patalpose, ir dėl to labai pergyveno, atmestini kaip nepagrįsti.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjas Šiaulių AVPK Raseinių rajono PK ilgalaikio sulaikymo patalpose buvo trumpai, tik dvi dienas, tad tai ilgalaikių pasekmių jam sukelti negalėjo. Vertinant pareiškėjo nurodymą, jog jis dėl to lankėsi pas psichiatrą, vartojo vaistus, pažymėtina, jog pareiškėjas pats pareiškime nurodo, jog jo psichinė būklė yra sutrikusi dėl ankstesnio narkotikų vartojimo, o apsilankius 2013-07-10 uždaros akcinės bendrovės „Lazdijų sveikatos centras“ psichikos sveikatos skyriuje, jam nustatyta diagnozė adaptacijos sutrikimas po grįžimo iš įkalinimo įstaigos.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. Šiuo atveju byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, teismas atkreipia dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus 31 mėnesiui nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių AVPK Raseinių rajono PK. Pažymėtina, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba 31 mėnesį, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodoma pareiškime.

Teismas sprendžia, jog atsižvelgiant administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (viso dvi dienos, neužtikrinant minimalaus kameros ploto asmeniui kameroje, bei įvertinant tai, jog sienos buvo purvinos), į tai, kad pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo dėl savo minimų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nurodė tik dvasinius išgyvenimus ir emocinį stresą, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos,į tai, kad pažeidimas iš esmės buvo trumpalaikis, į tai, jog pareiškėjas kreipėsi dėl savo teisių gynimo, praėjus 3i mėnesiui nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių AVPK Raseinių rajono PK,visus pateiktus argumentus bei atsikirtimus į juos, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, vertina, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas laikymo ilgalaikio sulaikymo patalpose sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies. Pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo ilgalaikio sulaikymo patalpose sąlygas, o reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016-07-01) 84-87 straipsniu, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo A. B. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo ilgalaikio sulaikymo patalpose sąlygas buvo pažeista.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėjas                                                                                      Arvydas Martinavičius