Administracinė byla Nr. I-2536-629/2012

(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00612-2013-8)

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.5; 9.8.2; 74.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 25 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, dalyvaujant pareiškėjui R. K. ir jo atstovui advokatui Aurelijui Gruodžiui, atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus,

nustatė:

R. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 58–67) kreipėsi į teismą, prašydamas:

1) panaikinti 2013 m. sausio 25 d. Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) sprendimą Nr. S-9(7-223/2012);

2) panaikinti 2012 m. spalio 29 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovė, VMI) sprendimą Nr. 68-199;

3) perduoti pareiškėjo skundą VMI nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodė, kad jo atžvilgiu mokesčių administratorius nepagrįstai pritaikė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 str. ir pareiškėjui priklausančią mokėti mokesčio sumą apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Pareiškėjo nuomone, nebuvo nei vienos iš būtinųjų sąlygų taikyti tokį mokesčių apskaičiavimo metodą. Pažymėjo, kad, nors atsakovė MAĮ 70 str. 1 d. įtvirtintų metodų taikymą grindė tuo, jog nepateikti pareiškėjo išlaidas pagrindžiantys dokumentai, tačiau, pareiškėjo įsitikinimu, atsakovė netinkamai pritaikė MAĮ 40 str., dėl ko vėliau nepagrįstai vadovavosi ir MAĮ 70 str. nuostatomis.

Pasak pareiškėjo, mokesčių mokėtojas privalo pateikti tik patikrinimui atlikti reikalingus dokumentus, kuriuos privalo teisės aktų nustatyta tvarka saugoti ir tvarkyti. Jei teisės aktai neįpareigoja mokesčio mokėtojo saugoti atitinkamus dokumentus, jis neprivalo jų saugoti, o tai reiškia, kad neprivalo ir jų pateikti patikrinimą atliekančiam specialistui. Priešingu atveju, mokesčių mokėtojui galėtų būti taikoma atsakomybė už įstatyme nenumatytas pareigas. Pažymėjo, kad jokie įstatymai ar teisės aktai neįpareigoja gyventojo, nevykdančio individualios veiklos, vesti savo patirtų išlaidų apskaitą bei saugoti šias išlaidas patvirtinančius dokumentus, todėl mokestinį patikrinimą atlikusi specialistė visiškai nepagrįstai reikalavo pateikti visus patirtas išlaidas patvirtinančius dokumentus, ypač kai tam tikros išlaidos buvo patirtos 2003–2005 m. Anot pareiškėjo, jam buvo pritaikytos teisės aktų normos, reglamentuojančios ūkinę komercinę veiklą vykdančių juridinių asmenų apmokestinimą. Pabrėžė, kad mokesčių mokėtojų pareigos išvardintos įstatyme negali būti aiškinamos plečiamai ir iš mokesčių mokėtojo galima reikalauti vykdyti tik tai, kas aiškiai numatyta įstatyme, o gyventojai, statantys namus ūkio būdu, net negali turėti jokių išlaidas patvirtinančių dokumentų už savo pačių atliktą darbą.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jo išlaidos, kurios neva viršijo pajamas, mokesčių administratoriaus buvo apskaičiuotos remiantis MAĮ 70 str., taigi pagrindas taikyti atitinkamas priemones buvo pritaikius atitinkamas priemones padarytos išvados, kas, pareiškėjo nuomone, yra akivaizdžiai nelogiška.

Pareiškėjo teigimu, jo atžvilgiu taip pat netinkamai buvo pritaikytos MAĮ 68 str. nuostatos. Pažymėjo, kad mokesčių administratorius galėjo perskaičiuoti mokesčius tik už mokestinį laikotarpį, kuris prasidėjo 2006 m. sausio 1 d., tačiau specialistė perskaičiavo ir 2005 m. gruodžio 31 d. turėtas lėšas. Be to, nei prie patikrinimo akto, nei prie sprendimo nebuvo pridėta nei viena deklaracija, kuria remiantis buvo perskaičiuotos lėšos, turėtos 2005 metų pabaigoje, todėl pareiškėjas negali pateikti argumentų, kad atitinkamas paskaičiavimas yra neteisingas.

Pažymėjo, kad VMI neišnagrinėjo pagrindinių pareiškėjo skundo motyvų, todėl skundas turėtų būti perduotas VMI nagrinėti iš naujo. Pabrėžė, kad centrinio mokesčių administratoriaus sprendimams yra taikomi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimai. Pareiškėjo manymu, MGK argumentai, kad ji pati už VMI atliko atitinkamų pažeidimų pašalinimą, vertintini kritiškai.

Atsakovė VMI atsiliepime į skundą (b. l. 72–73) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė paaiškino, kad patikrinimo metu buvo atlikta pareiškėjo tikrinamuoju laikotarpiu gautų pajamų ir patirtų išlaidų analizė. Įvertinus pareiškėjo turėtą piniginių lėšų likutį, nustatyta, kad 2006 m. pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas 63 525,37 Lt, 2007 m. – 24 9534,31 Lt, 2008 m. – 15 7749,85 Lt, 2009 m. – 87 950,14 Lt. Patikrinimo metu nustatytas pareiškėjo gautų pajamų ir patirtų išlaidų skirtumas pripažintas pareiškėjo pajamomis, gautomis iš nenustatytų šaltinių, ir remiantis šiais duomenimis pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) bazė nustatyta vadovaujantis MAĮ 70 str. ir VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintomis Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), taikant šiose Taisyklėse numatytą grynosios vertės metodą, įvertinant pareiškėjo išlaidų ir pajamų balansą.

Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartyje adm. byloje Nr. A575-928/2011 yra akcentavęs, kad įstatymų leidėjas MAĮ expressis verbis yra įtvirtinęs šias mokesčių mokėtojo pareigas: teisės aktų nustatyta tvarka tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos dokumentus ir registrus, taip pat kitus dokumentus (MAĮ 40 str. 1 d. 6 p.); pateikti mokesčių administratoriui visus patikrinimui atlikti reikiamus dokumentus, kompiuteriu tvarkomos apskaitos duomenis bei kitą informaciją (MAĮ 40 str. 1 d. 8 p.); pateikti paaiškinimus apie pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti (MAĮ 41 str.). Iš to išplaukia, jog mokesčių mokėtojas, atlikdamas mokestines teisines pasekmes galinčius sukelti veiksmus, turi būti protingas, atsakingas ir rūpestingas, tai yra saugoti dokumentus, galinčius pagrįsti jo atliekamus veiksmus. VMI pabrėžė, kad MAĮ 40 str. nuostatos, reglamentuojančios mokesčių mokėtojų pareigas, yra bendro pobūdžio ir taikytinos ne tik mokesčių mokėtojams juridiniams, bet ir fiziniams asmenims.

Taip pat pažymėjo, kad mokesčių administratorius, atlikdamas pareiškėjo mokestinį patikrinimą, GPM apskaičiavo už 2006–2010 m. laikotarpį, kuris patenka į penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 d. Patikrinimo metu nebuvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo apmokestinimo už 2005 m. mokestinį laikotarpį, nes mokesčių administratorius netyrė,   nenagrinėjo bei nenustatinėjo su šiuo laikotarpiu sietinų pareiškėjo apmokestinamųjų pajamų, tačiau atliekant mokestinį patikrinimą mokesčių administratorius nustatinėjo pareiškėjo tikrinamojo laikotarpio pradžiai (2006 m. sausio 1 d.) deklaruoto piniginių lėšų likučio ne banke realumą. Tam tikslui mokesčių administratorius atliko pareiškėjo Brangų turtą įsigijusio arba įsigyjančio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų, Metinių gyventojo (šeimos) turto deklaracijų, Metinės pajamų mokesčio deklaracijos, pateiktų už ankstesnius mokestinius laikotarpius negu tikrinamasis laikotarpis, analizę ir šiuos dokumentus vertino kaip įrodymus, pagrindžiančius pareiškėjo turto įsigijimo šaltinius (gautas pajamas bei turėtas išlaidas) tikrinamojo laikotarpio pradžiai.

Be to, pasak VMI, mokesčių administratorius pagrįstai taikė MAĮ 70 str. ir Taisyklių nuostatas, kadangi buvo nustatytos Taisyklių 4 p. detalizuotos aplinkybės, kurioms esant laikoma, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius (4.1 p.), t. y. nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkama laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas prašė skundą tenkinti, remdamiesi skunde išdėstytais argumentais.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas prašė skundą atmesti, remdamasi atsiliepime išdėstytais argumentais.

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) atstovai nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai (b. l. 87).

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilęs dėl MGK 2013 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. S-9(7-223/2012) ir VMI 2012 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. 68-199 teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad Kauno AVMI, atlikusi pareiškėjo GPM, pridėtinės vertės mokesčio, valstybinio socialinio draudimo įmokų ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSDĮ) patikrinimą už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., 2012 m. kovo 23 d. surašė patikrinimo aktą Nr. AU16-5 (toliau – ir Patikrinimo aktas) (MGK byla, t. I, b. l.  174–199). Patikrinimo metu atlikta tikrinamojo laikotarpio pareiškėjo gautų pajamų ir patirtų išlaidų analizė. Įvertinus patikrinimo metu nustatytą tikrinamojo laikotarpio pradžiai pareiškėjo turėtą 175 597,16 Lt piniginių lėšų likutį, nustatyta, kad 2006 m. pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas 63 525,37 Lt, 2007 m. – 249 534,31 Lt, 2008 m. – 157 749,85 Lt, 2009 m. – 87 950,14 Lt. Patikrinimo metu atskirais mokestiniais laikotarpiais nustatytas pareiškėjo gautų pajamų ir patirtų išlaidų skirtumas pripažintas pareiškėjo pajamomis, gautomis iš nenustatytų šaltinių. Remiantis šiais duomenimis pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio bazė nustatyta vadovaujantis MAĮ 70 str. ir Taisyklėmis, taikant jose įtvirtintą grynosios vertės metodą, įvertinant pareiškėjo išlaidų ir pajamų balansą. Patikrinimo aktu pareiškėjui iš viso apskaičiuota 140 655 Lt papildomai mokėtinų mokesčių.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Patikrinimo akte apskaičiuotomis sumomis, pateikė rašytines pastabas (MGK byla, t. I, b. l. 149–152), kurias įvertinusi Kauno AVMI 2012 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-K3/173 (MGK byla, t. I, b. l. 123–134) iš dalies patvirtino Patikrinimo aktą (pakoregavo papildomai apskaičiuotas sumas) ir nurodė pareiškėjui sumokėti 103 329 Lt GPM, 5 991 Lt PSDĮ, 53 341 Lt GPM delspinigių, 1 332 Lt PSDĮ delspinigių, be to, skyrė pareiškėjui 10 333 Lt GPM baudą ir 599 Lt PSDĮ baudą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu Kauno AVMI sprendimu, pateikė skundą VMI (MGK byla, t. I, b. l. 79–93). VMI 2012 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. 68-199 (b. l. 31–51) pavedė Kauno AVMI atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą. Kaip matyti iš VMI sprendimo, atsakovė iš esmės sutiko su vietos mokesčių administratoriaus pasirinktu mokesčių apskaičiavimu vadovaujantis MAĮ 70 str., tačiau konstatavo tam tikrus netikslumus ir trūkumus, kurie turėtų būti pašalinti pakartotinio patikrinimo metu, nustatant ir įvertinant naujas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo apmokestinimu.

Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI sprendimu, pateikė skundą MGK (MGK byla, t. I, b. l. 2–8), kuri 2013 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. S-9(7-223/2012) (b. l. 14–29) konstatavo, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas ir patvirtino VMI 2012 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 68-199.

Pagal MAĮ 70 str. 1 d. tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

Mokesčių administratoriaus įvertinimo, siekiant apskaičiuoti teisingą mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą, atlikimo tvarką detaliau reglamentuoja Taisyklės. Pagal Taisyklių 6.1 p. norėdamas apskaičiuoti mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, mokesčių administratorius konstatuoja faktus, aplinkybes, kurioms esant gali būti atliktas įvertinimas, t. y. mokesčių administratorius gali priimti sprendimą mokestį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą tik tada, kai nustatomas bent vienas faktas ar aplinkybė, nurodyta Taisyklių 4 p. Pažymėtina, jog Taisyklių 4 p. įtvirtinta, kad įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas: apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais) (4.1 p.); bendradarbiaujant su mokesčių administratoriumi (nevykdo arba netinkamai vykdo mokesčių teisės aktuose nustatytas mokesčių mokėtojo pareigas, trukdo mokesčių administratoriui įgyvendinti jam suteiktas teises, nevykdo mokesčių administratoriaus nurodymų pateikti apskaitos dokumentus, registrus, sutvarkyti buhalterinę apskaitą ir kitais atvejais) (4.2 p.); tvarkant apskaitą (apskaitos netvarko arba tvarko nesilaikydamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų) (4.3 p.); saugant apskaitos ar kitus dokumentus (dokumentų neišsaugo arba išsaugo ne visus; dokumentus saugo neužtikrindamas jų įskaitomumo ir kitais atvejais) (4.4 p.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui mokesčiai pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą buvo apskaičiuoti konstatavus, kad pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuojant mokesčius ir bendradarbiaujant su mokesčių administratoriumi, nes pareiškėjo išlaidos buvo didesnės už deklaruotas pajamas, tačiau pareiškėjas nepateikė tokias išlaidas pagrindžiančių dokumentų.

Pareiškėjo nuomone, jis neprivalėjo pateikti visų patirtas išlaidas pagrindžiančių dokumentų, nes jis yra fizinis asmuo ir pareiga tvarkyti buhalterinę apskaitą jam nenustatyta. Be to, namo statybos ir rekonstrukcijos darbus atliko pats, padedamas draugų, todėl jokių dokumentų dėl minėtų darbų apskritai negali būti pateikta. Tačiau teismas kritiškai vertina tokius pareiškėjo argumentus ir pritaria atsakovės bei MGK išsakytai pozicijai, kad pareigą pareiškėjui saugoti ir pateikti dokumentus, pagrindžiančius išlaidas įtvirtinta MAĮ 40 str. 1 d. 6, 8 p. bei 41 str., kurie atitinkamas mokesčio mokėtojo pareigas įtvirtina ne tik juridiniams, bet ir fiziniams asmenims, todėl pareigos teisės aktų nustatyta tvarka tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos dokumentus ir registrus, taip pat kitus dokumentus, pateikti mokesčių administratoriui visus patikrinimui atlikti reikiamus dokumentus, kompiuteriu tvarkomos apskaitos duomenis bei kitą informaciją taikytinos ir pareiškėjui. Be to, mokesčių mokėtojas, atlikdamas mokestines teisines pasekmes galinčius sukelti veiksmus bei žinodamas apie MAĮ 41 str. įtvirtintą mokesčio mokėtojo pareigą pateikti paaiškinimus apie pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti, turi būti protingas, atsakingas, rūpestingas ir saugoti dokumentus, galinčius pagrįsti jo atliekamus veiksmus. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo teiginiai apie tai, kad visus statybos bei rekonstravimo darbus atliko pats su draugais taip pat laikytini nepagrįstais, kadangi atliktų darbų apimtis, pobūdis bei pareiškėjo draugo duoti parodymai nepatvirtina pareiškėjo nurodytų aplinkybių.

Pažymėtina, kad pareiškėjas savo skunde teismui iš esmės kalba tik apie kelis nustatytus mokestinius pažeidimus, susijusius su nekilnojamuoju turtu (duomenys neskelbtini) Vilniuje bei Sapiegiškių k., taip pat automobiliais „Auburn“ bei „Bentley“, todėl teismas išsamiau pasisakys tik apie šiuos pareiškėjo nurodomus atvejus.

Pažymėtina, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas 2003 m. birželio 20 d. už 90 000 Lt nusipirko 232,15 kv. m bendro ploto nebaigtą statyti gyvenamąjį namą (98 proc. baigtumo, gyvenamojo namo vidutinė rinkos vertė įsigijimo metu sudarė 184 554 Lt), esantį (duomenys neskelbtini) Vilniuje (patikrinimo metu įregistruotas adresu (duomenys neskelbtini) Vilnius). Pareiškėjui 2005 m. rugsėjo 20 d. išduotas leidimas vykdyti statybos darbus, statinys pripažintas tinkamu naudoti 2009 m. birželio 26 d., statybos pabaigos metai – 2009 m. Užbaigto statyti namo bendras plotas padidėjo 104,77 kv. m. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenimis, baigto statyti namo atkūrimo sąnaudos (statybos vertė) – 816 000 Lt, vidutinė rinkos vertė – 936 000 Lt (2009 m. kovo 19 d.), taigi, baigus statybą vidutinė rinkos vertė išaugo 5,07 karto. Patikrinimo akte nurodyta, kad vidutinės rinkos vertės augimą galėjo lemti ekonominė situacija, tačiau ne tiek, kiek išaugo lyginant su namo įsigijimo metu buvusia vidutine rinkos verte. Kadangi rekonstrukcijai leidimas išduotas 2005 m. rugsėjo 20 d., namas tinkamu naudoti pripažintas 2009 m. birželio 26 d., Kauno AVMI padarė išvadą, kad rekonstrukcija vyko būtent minėtu laikotarpiu. Pareiškėjas nepateikė visų namo rekonstrukcijos išlaidas patvirtinančių dokumentų, pateikė tik nežymią jų dalį, o už tą sumą kuriai pateikti išlaidas patvirtinantys dokumentai, esminių namo būklės pakeitimų, kuomet bendras namo plotas po rekonstrukcijos padidėjo 104,77 kv. m, pareiškėjas fiziškai negalėjo atlikti. Pažymėtina, kad turto vertintoja UAB „Inreal“ pastato rekonstrukcijos atkuriamąją vertę įvertino 207 600 Lt, todėl Kauno AVMI šią sumą priskyrė pareiškėjo rekonstrukcijos išlaidoms ir jas paskirstė visam darbų vykdymo laikotarpiui (mėnesiais).

Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėjas 2005 m. balandžio 20 d. už 46 500 Lt įsigijo 10,1800 ha žemės ūkio paskirties sklypą Sapiegiškių k., Lazdijų r. Sklypo vidutinė rinkos vertė pardavimo metu – 21 985 Lt, sklypas išsidėstęs šalia Markelio ežero, sklypui priklauso dalis ežero pakrantės. VĮ Registrų centro duomenimis, 2011 m. sausio 11 d. adresu: Sapiegiškių k., Lazdijų r., 2010 m. gruodžio 17 d. deklaracijos Nr. DSU-1208-(14,35) apie statybos užbaigimą pagrindu įregistruotas 81,27 kv. m bendrojo ploto rąstinis gyvenamasis namas. Statybos pabaigos metai – 2009 m., gyvenamojo namo atkūrimo sąnaudų (statybos vertė) vertė – 273 000 Lt, vidutinė rinkos vertė – 499 000 Lt (verčių nustatymo data – 2009 m. birželio 29 d.). Nuotekų valymo įrenginio atkūrimo sąnaudų (statybos vertė) vertė – 4 430 Lt, vidutinė rinkos vertė – 4 120 Lt, nustatymo data – 2011 m. vasario 2 d. VĮ Registrų centro duomenimis, pareiškėjui priklausančiame žemės sklype įregistruotas nebaigtas statyti baidarių sandėlis (83 proc. baigtumas) ir lieptas (96 proc. baigtumas), nurodyta jų statybos pradžia – 2006 m. Pažymėtina, kad pareiškėjas patikrinimui vėl pateikė ne visus šių statybų išlaidas patvirtinančius dokumentus, dėl ko negalima nustatyti visų statybos darbų išlaidų. Pažymėtina, kad turto vertintoja UAB „Inreal“ nustatė 280 100 Lt vertinamo turto atkuriamąją vertę: gyvenamojo namo – 210 700 Lt, baidarių sandėlio – 34 700 Lt; liepto – 28 900 Lt; valymo įrenginio – 5 600 Lt, todėl Kauno AVMI šias sumas priskyrė pareiškėjo išlaidoms ir jas paskirstė visam darbų vykdymo laikotarpiui (mėnesiais).

Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėjo vardu 2008 m. rugsėjo 4 d. įregistruotas 1973 m. gamybos automobilis „Auburn 851“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Automobilis įsigytas už 2 200 Lt. Patikrinimo metu, t. y. 2011 m. vasario 14 d., automobilį „Auburn 851“ pareiškėjas pardavė S. Š., kuris 2011 m. lapkričio 3 d.  paaiškinime nurodė, kad automobilį įsigijo už 7 000 Lt, atsiskaitė grynaisiais, tuo tarpu pareiškėjas patikrinimui pateikė minėto automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią automobilis parduotas už 7 500 Lt. UAB „Inreal“ duomenimis minėto automobilio rinkos vertė 158 000 Lt, todėl Kauno AVMI konstatavo, kad pareiškėjas automobilio įsigijimui ir techninio stovio palaikymui patyrė 158 00 Lt išlaidų. Be to, pareiškėjo vardu 2009 m. balandžio 29 d. įregistruotas 1949 m. gamybos automobilis „Bentley MK VI“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Automobilis įsigytas iš už 4 200 Lt. Pareiškėjas patikrinimo metu šį automobilį pardavė G. M. už 3 000 Lt. UAB „Inreal“ duomenimis minėto automobilio rinkos vertė 60 000 Lt, todėl Kauno AVMI, iš minėtos sumos atskaičiusi G. M. patirtas automobilio remonto išlaidas, apskaičiavo, kad pareiškėjas automobilio „Bentley MK VI“ įsigijimui ir techninio stovio palaikymui patyrė 54 000 Lt išlaidų.

Kaip matyti iš patikrinimo metu nustatytų aplinkybių, pareiškėjas nepateikė dokumentų pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, t. y. dokumentais nepagrindė savo pajamų gavimo šaltinių, nors, kaip matyti iš patikrinimo metu nustatytų aplinkybių, pareiškėjo išlaidos atitinkamai laikotarpiais viršijo jo deklaruotas pajamas. Taigi, atsižvelgiant į aukščiau nurodytą MAĮ 70 str. 1 d. ir Taisyklių nustatytą reglamentavimą, darytina išvada, kad mokesčių administratorius turėjo pagrindą taikyti mokesčio apskaičiavimą pagal mokesčio administratoriaus įvertinimą.

Nagrinėjamu atveju Kauno AVMI pasirinko Taisyklių 6.3.4 p. įtvirtintą grynosios vertės metodą, kuris pagal Taisyklių 18 p. gali būti taikomas tais atvejais, kai turima informacijos, jog mokesčių mokėtojas per mokestinį laikotarpį sukaupė turto (nekilnojamojo, kilnojamojo, akcijų ir pan.), kuriam įsigyti deklaruotų pajamų nepakanka. Vadovaujantis Taisyklių 19–21 p., vertinimas atliekamas apskaičiuojant grynosios vertės padidėjimą per tam tikrą laikotarpį. Tuo tikslu reikia apskaičiuoti mokesčių mokėtojo turtą, finansinius įsipareigojimus tikrinamo laikotarpio pradžiai ir pabaigai, taip pat įvertinti išlaidas ir gautas pajamas. Tais atvejais, kai nėra galimybių nustatyti tikslios turto vertės ar išlaidų sumas, vertinimui atlikti gali būti naudojamos rinkos kainos, statistiniai duomenys bei kiti duomenys iš taisyklių X dalyje nurodytų informacijos šaltinių. Mokesčių administratorius turi parinkti tokius informacijos ir duomenų šaltinius, kurių pagrindu atliktas vertinimas leistų kuo tiksliau nustatyti mokestinės prievolės dydį. Mokesčių administratorius, taikydamas šį vertinimo metodą, taip pat turi įvertinti ir kitas aplinkybes, kurių tiesioginė įtaka gali būti įvertinta.

Kaip matyti, mokesčių administratorius patikrinimo metu surinko pakankamai medžiagos, patvirtinančios, kad pareiškėjas per mokestinį laikotarpį patyrė išlaidas, t. y. sukaupė turto, kuriam įsigyti deklaruotų pajamų nepakanka, todėl grynosios vertės metodas buvo pasirinktas tinkamai.

Pareiškėjas taip pat skundžia mokesčio administratoriaus veiksmus vertinant pareiškėjo turtą tikrinamo laikotarpio pradžiai. Pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius negali vertinti iki 2006 m. jo patirtų išlaidų ir gautų pajamų. Tačiau, teismo nuomone, pareiškėjas klaidingai supranta susidariusią situaciją ir šiuo atveju nepagrįstai vadovaujasi MAĮ 68 str., pagal kurį mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius neperskaičiavo pareiškėjui mokėtinų mokesčių už laikotarpį iki 2006 m., kas prieštarautų MAĮ 68 str. Pažymėtina, kad mokesčių administratorius tik vertino ankstesniais laikotarpiais pareiškėjo pateiktas deklaracijas, kiek tai susiję su atliekamu mokestinių patikrinimu už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Akcentuotina, jog nei MAĮ, nei kiti įstatymai nenumato jokių apribojimų tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui, apskaičiuojant bei perskaičiuojant mokesčius už tam tikrą mokestinį laikotarpį, remtis (vadovautis) papildoma įrodomąja medžiaga, kurioje užfiksuotos ankstesniais laikotarpiais atsiradusios faktinės aplinkybės, svarbios teisingam mokesčio apskaičiavimui (perskaičiavimui). Tokiais atvejais, vertinant šią įrodomąją medžiagą bei nustatant jos reikšmę, vadovaujamasi ne MAĮ 68 str. 1 d. nuostatomis, bet atsižvelgiama į bendrąsias įstatymuose  įtvirtintas įrodinėjimo taisykles (vertinama ar ši medžiaga atitinka įrodymų sampratą, nustatomas įrodymų leistinumas, sąsajumas ir pan. aplinkybės). Pažymėtina, jog iš esmės tokios nuostatos nuosekliai laikomasi ir LVAT praktikoje (žr. pvz. administracines bylas Nr. A8-693/2007, A442-206/2009, A556-1073/2010). Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, siekdamas nustatyti pareiškėjo piniginių lėšų likutį patikrinimo laikotarpio pradžioje, pagrįstai vadovavosi ankstesnių laikotarpių pareiškėjo deklaracijų duomenimis.

Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nurodo, taip pat nesutinkantis su VMI sprendimu pavesti Kauno AVMI atlikti pakartotinį pareiškėjo patikrinimą. Pareiškėjo nuomone pati VMI turi iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl Kauno AVMI sprendimo ir priimti naują sprendimą. Tokie pareiškėjo reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju VMI pavedė Kauno AVMI atlikti pakartotinį patikrinimą, konstatavusi, kad UAB „Inreal“ pateiktoje ginčo pastato vertinimo ataskaitoje namo rekonstrukcijos atkūrimo kaštai buvo skaičiuojami naudojantis 2009 m. vidutinėmis statybinių medžiagų ir darbų kainomis ir pataisos koeficientais, nors pareiškėjas darbus atliko 2005–2009 m. laikotarpiu, todėl siekiant kuo tiksliau įvertinti pareiškėjo patirtas išlaidas turto rekonstrukcijai, negalima išimtinai remtis UAB „Inreal“ atliktos vertinimo ataskaitos duomenimis. VMI taip pat atkreipė dėmesį, kad UAB „Inreal“ vertinimo ataskaitoje nurodomi kaštai namo rekonstrukcijai pagal konstrukcijos elementus ženkliai skiriasi nuo kai kurių pareiškėjo nurodytų elementų, be to, reikia įvertinti, kad dalį darbų pareiškėjas galėjo atlikti ūkio būdu. Be to, pareiškėjas su skundu VMI pateikė Nekilnojamojo turto paslaugų centro nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) Vilniuje, įvertinimo ataskaitą Nr. LD-12-03, kurioje objektas įvertintas naudojant kitokius vertinimo metodus.

Dėl išlaidų, patirtų statyboms Sapiegiškių k., VMI konstatavo, kad tikslinga pavesti Kauno AVMI atlikti papildomą įvertinimą dėl gyvenamojo namo atkūrimo kaštų skaičiavimo, kadangi UAB „Inreal“ atliktoje pastato rekonstrukcijos atkuriamosios vertės nustatymo ataskaitoje gyvenamojo namo atkūrimo kaštai buvo skaičiuojami naudojantis 2009 m. vidutinėmis statybinių medžiagų ir darbų kainomis ir pataisos koeficientais, todėl, Inspekcijos vertinimu, negalima išimtinai remtis UAB „Inreal“ atliktos vertinimo ataskaitos duomenimis.

Dėl automobilių „Auburn“ ir „ Bentley“ VMI konstatavo, kad nenustačius aplinkybių, jog automobiliai buvo remontuoti, pakartotinio patikrinimo metu reikėtų įvertinti tikrąsias automobilių įsigijimo, remonto bei pardavimo aplinkybes, nes pareiškėjas ir S. Š. („Auburn 851“ pirkėjas) bei G. M. („Bentley MK VI“ pirkėjas) buvo / yra tarpusavyje susiję asmenys (vienas kitam atlikinėjo pervedimus bei pareiškėjas automobilius perleido pradėjus mokestinį patikrinimą). Taip pat yra tikslinga pareiškėjo galimai patirtas išlaidas paskirstyti ne iki automobilių vertės nustatymo, o iki automobilių pardavimo datos.

Pažymėtina, kad pagal LVAT nuoseklią praktiką, aiškinančią mokestinį ginčą nagrinėjančių institucijų teisę pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą, šio centriniam mokesčių administratoriui leisto elgesio modelio paskirtis yra pašalinti aplinkybes, kurios trukdo priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl kilusio mokestinio ginčo. Paprastai, pagrindas priimti tokį sprendimą atsiranda, kai vietos mokesčių administratorius nepilnai, nevisapusiškai ir neobjektyviai yra ištyręs bei nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes ir / arba kai yra padaryta esminių procesinių teisės normų pažeidimų, kurių negalima pašalinti kitu būdu, kaip tik pakartojus iš naujo atitinkamas administracines procedūras (LVAT 2010 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1146/2010, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3528/2011).

LVAT taip pat yra išaiškinęs, jog centrinis mokesčių administratorius turi teisę pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą, jeigu nagrinėdamas mokestinį ginčą centrinis mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojo apskųstame sprendime vietos mokesčių administratorius nesurinko pakankamai įrodymų, patvirtinančių patikrinimo metu konstatuotus mokesčių įstatymų pažeidimus arba, kai mokesčių mokėtojas pateikia papildomų dokumentų, kurių vietos mokesčių administratoriui nebuvo pateikęs ir pastarasis jų nebuvo vertinęs, t. y. nebuvo nustatęs jokių faktinių aplinkybių, dėl kurių turėjo būti priimtas sprendimas, nustatantis mokestinę prievolę ar paneigiantis prielaidas dėl galimos mokestinės prievolės nustatymo. Taigi centrinio mokesčių administratoriaus galimybė pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį tikrinimą susijusi su tuo, kad centrinis mokesčių administratorius pagal vietos mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus negali priimti nei sprendimo patvirtinti, nei sprendimo panaikinti ar pakeisti vietos mokesčių administratoriaus sprendimą, nes turimų dokumentų nepakanka tokių sprendimų priėmimui (LVAT 2012 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1176/2012).

Teismo vertinimu, atsižvelgiant į VMI nustatytus patikrinimo metu analizuotų aplinkybių vertinimo trūkumus, siekiant tinkamai išspręsti pareiškėjo apmokestinimo klausimą, yra būtina surinkti papildomą informaciją, t. y. būtina atlikti aktyvius veiksmus, neapsiribojančius tik jau turimų įrodymų vertinimu, todėl atsižvelgiant į nurodytus LVAT išaiškinimus, darytina išvada, kad tokiu atveju atsakovė turėjo teisę įpareigoti Kauno AVMI atlikti pakartotinį pareiškėjo patikrinimą dėl minėtų aplinkybių, nes egzistuoja aplinkybės, kurios trukdo priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl kilusio mokestinio ginčo. Atsižvelgiant į vietos mokesčių administratoriaus kompetenciją, įtvirtintą MAĮ 26 str. 1 d. 7 p., 11 p., 26 str. 2 d. ir būtinybę atlikti papildomus veiksmus, neapsiribojančius tik jau turimų įrodymų vertinimu, teismo vertinimu, tokius veiksmus turi atlikti vietos mokesčių administratorius, šiuo atveju Kauno AVMI, o pareiškėjo argumentai, kad pati VMI turi iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą ir priimti naują sprendimą, atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad nors VMI savo sprendime detaliai ir išsamiai neargumentavo MAĮ 70 str. taikymo pagrindų, kaip to tikėjosi pareiškėjas, pateikdamas skundą VMI dėl Kauno AVMI sprendimo, tačiau kaip matyti iš VMI sprendimo turinio, atsakovė iš esmės sutiko su Kauno AVMI taikytu mokesčio apskaičiavimu pagal mokesčio administratoriaus įvertinimą, kuris išsamiai pagrįstas Kauno AVMI sprendime, todėl skundžiamas VMI 2012 m. spalio 29 d. VMI sprendimas Nr. 68-199 iš esmės buvo teisiškai ir faktiškai motyvuotas, o tam tikri trūkumai, susiję su nepakankamai išsamiu atsikirtimu į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str. plotmėje nėra esminiai bei sudarantys pagrindą panaikinti skundžiamą VMI sprendimą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad MGK sprendimas Nr. S-9(7-223/2012) ir VMI 2012 m. spalio 29 d. sprendimas Nr. 68-199 yra teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo R. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                                          Milda Vainienė