Baudžiamoji byla Nr. 1A-321-898/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-16795-2022-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.10.1.; 1.2.4.4.1; 2.4.6.4.2.; 2.4.7.

             (S)

 

 

 

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

 

 N U O S P R E N D I S  

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. birželio 22 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės ir Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Gabijai Alsytei,

dalyvaujant prokurorei Olgai Šleiterienei,

nuteistajam A. B. (A. B.), jo gynėjai advokatei Loretai Guižauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį – 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.

A. B. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys tenkintas ir iš A. B. priteista Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai 240,94 Eur (du šimtai keturiasdešimt eurų ir 94 centai) nukentėjusiojo R. M. gydymo išlaidoms atlyginti bei 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo iki nuosprendžio šioje dalyje visiško įvykdymo.

Nukentėjusiojo R. M. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš A. B. R. M. priteista 2 500 Eur (du tūkstančiai penki šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

 

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

 

n u s t a t ė :

 

I.                      Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

 

1.       A. B. nuteistas už tai, kad jis 2022 m. gegužės 12 d., apie 10.30 val., statybos objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto su nukentėjusiuoju R. M. metu sudavė jam kumščiu vieną smūgį į veidą, dėl ko nukentėjusysis nugriuvo ant žemės, kur gulinčiam nukentėjusiajam bandė suduoti dar vieną smūgį kumščiu į kūną, bet buvo sulaikytas liudytojo P. K. Tuo padarė R. M. daugybinius veido dešinės pusės kaulų, skruostikaulio, viršutinio žandikaulio, apimant akiduobės apatinę ir vidinę sieneles bei nosies kaulų lūžius su kraujosruvomis aplinkiniuose minkštuose veido audiniuose, vertinamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Šie A. B. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje.

 

II.                      Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

 

2.       Apeliaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 29 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti, pripažinus, jog jis veikė būtinosios ginties sąlygomis. Jei minėtas prašymas nebus patenkintas, tuomet prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį ir paskirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba taikyti BK 75 straipsnio nuostatas bei paskirtos bausmės vykdymą atidėti.

2.1.       Apeliaciniu skundu nesutinkama su teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų teisiniu vertinimu. Apeliantas nurodo, jog teismas konstatavo, kad jis kaltinime nurodytu laiku ir vietoje sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį į veidą, tačiau teismas nesutinka, jog šį smūgį jis sudavė gindamasis nuo R. M., esant būtinosios ginties situacijai. Tokias išvadas apylinkės teismas padarė nurodydamas, kad tiek apeliantas, tiek nukentėjusysis skirtingai aiškino įvykio aplinkybes, t. y. A. B. teigimu, jis buvo priėjęs paklausti kokius pinigus yra skolingas nukentėjusiajam, tačiau gavo jo smūgį į veidą, į kairį skruostikaulį, po ko jis, padarė kelis žingsnius atgal, o kai nukentėjusysis ėjo link jo, sudavė jam kaire ranka į veidą. R. M. tvirtina, kad konflikto metu jis suėmė apeliantą už megztinio ranka, po ko gavo smūgį ir „atsijungė“. Tokiu būdu apylinkės teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 301 straipsnio 2 dalį, kadangi nepagrįstai tikėjo nukentėjusiojo parodymais, kurių nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Taip pat, apelianto įsitikinimu, šios situacijos niekas nematė, nors liudytojas P. K. ir buvo netoliese.

2.2.       Nukentėjusiojo R. M. sveikatos sutrikdymą patvirtina medicininiai dokumentai ir specialistas, tačiau tai A. B. vertinimu, dar nereiškia, jog situacija buvo tokia, kaip nukentėjusysis išdėstė. Pažymėta, kad ekspertas Jonas Mindaugas Paliulis, apžiūrėjęs nukentėjusiojo medicininius dokumentus, davė išvadą, jog R. M. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas ne mažiau kaip vienu trauminiu poveikiu. Ši išvada, nepatvirtina R. M. parodymų teisingumo, nepaneigia jo parodymų, nepatikslina konkrečių asmenų veiksmų bei jų sekos. Atkreipia dėmesį ir į tai, jog apylinkės teismas nevertino byloje pateiktos specialisto išvados Nr. GI 544/2022(01), kurioje nustatytas apeliantui padarytas analogiško sunkumo sveikatos sutrikdymas, dėl ko kitoje baudžiamojoje byloje jis yra pripažintas nukentėjusiuoju, o R. M. dėl to paties įvykio yra kaltinamas nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymu. Be to, skunde pažymėta, jog vien tai, kad medicininiame dokumente, kurį surašė medikai, nurodyta, jog pažįstamas jam sudavė „su galva“, kur vietoj žodžio „su“ turėjo būti žodis „į“, nesudaro pagrindo ja netikėti, juolab, kad specialisto išvados nukentėjęs asmuo neturi galimybės patikrinti ir ištaisyti.

2.3.       Apelianto įsitikinimu, specialisto išvada Nr. G 1544/2022(01) patvirtina, jog R. M. pirmasis jam sudavė smūgį į veidą. Pažymi, kad jis, norėdamas išvengti galimo tolesnio fizinio smurto, atsitraukė kelis žingsnius, bet R. M. buvo agresyviai nusiteikęs, artėjo link jo, kas jį įtikino šią situaciją vertinti kaip grėsmingą. Dėl šios priežasties jis, nelaukdamas antrojo smūgio, pats sudavė R. M. smūgį nuo kurio šis nukrito. Nukentėjusiajam nukritus ant žemės daugiau jokių smūgių nebuvo suduota. Skunde pabrėžta ir tai, jog teismas pateikė nepagrįstą išvadą dėl to, kad nei iš karto po įvykio nei vėliau ant apelianto veido nebuvo sužalojimų, dėl kurių jis turėjo kreiptis į gydymo įstaigą. Apeliantas nurodo, kad po suduoto smūgio, t. y. 2022 m. gegužės 12 d., jis jautė skausmą, bet galėjo kentėti. Per savaitgalį suprato, jog be medikų apžiūros ir pagalbos skausmas savaime nepraeis, todėl ir kreipėsi į specialistus pirmadienį – 2022 m. gegužės 16 d. Be to, minėtoje specialisto išvadoje nurodyta, jog A. B. nustatytas sužalojimas galimai buvo padarytas apelianto nurodytu laiku. Taipogi, iš karto po įvykio, tą pačią dieną jis pasidarė savo sužalojimo veide nuotraukas.

2.4.       Taip pat nurodo, kad nepagrįsti yra skundžiame nuosprendyje teismo išdėstyti argumentai dėl to, kad liudytojas P. K. nematė jo veide sužalojimų nei iškarto po įvykio, nei vėliau susitikimo metu – degalinėje, kadangi liudytojas A. B. matė jo veide paraudimą. A. B. parodymus teismas vertino kaip prieštaringus, pažymėdamas, kad jis teisme nurodė, jog paraudimą matė apelianto žande, nors ikiteisminio tyrimo metu sakė, kad po akimi (sužalojimas nustatytas skruostikaulyje). Apeliantas nesutinka su tokia teismo padaryta išvada ir nurodo, kad liudytojas nėra specialistas, kuris galėtų tiksliai įvardinti atitinkamą veido dalį. Be to, šio liudytojo parodymus patvirtina specialisto išvada.

2.5.       Apeliantas pažymi, kad teismas nepagrįstai sureikšmino degalinėje vykusį susitikimą, darydamas išvadą, jog to susitikimo metu pinigai nukentėjusiajam buvo siūlomi siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Skunde nurodoma, kad susitikimas degalinėje niekaip neatskleidžia nagrinėjamo įvykio aplinkybių, nes apelianto ir nukentėjusiojo žodinio konflikto priežastimi buvo atsiskaitymas už atliktus darbus. A. B. nuo ikiteisminio tyrimo pradžios neneigė sužalojęs R. M., todėl net ir toks siūlymas kompensuoti sveikatos sutrikdymo pasekmes savaime nelemia buvusios situacijos teisingo vertinimo. Kitoje baudžiamojoje byloje R. M. yra kaltinamasis, todėl noras taikiai išspręsti įvykusį konfliktą, negali būti laikomas jo kaltės įrodymu ar vertinamas kaip siekis paveikti R. M., kad šis nesikreiptų į policiją.

2.6.       Skunde pateikiama liudytojo P. K. duotų parodymų analizė bei pabrėžta, jog pastarasis yra suinteresuotas padėti R. M. (jie yra draugai). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas tvirtino, kad nematė nei R. M. apelianto suduoto pirmojo smūgio, nei jo suduoto smūgio R. M., o matė tik momentą, kai nukentėjusysis jau buvo nukritęs ant žemės, t. y. jo duoti parodymai nei patvirtina R. M. parodymų, nei paneigia apelianto išdėstytos įvykių sekos. O liudytojo teiginys, kad apeliantas bandė suduoti nukritusiam nukentėjusiajam dar vieną smūgį, apelianto vertinimu, galimai susijęs su jų draugyste bei noru padėti R. M. nepagrįstai gauti žalos atlyginimą. Be to, kai kurie teisme minėto liudytojo duoti parodymai prieštaravo nukentėjusiojo teiginiams ‒ P. K. tvirtino, kad R. M. paėmė apeliantą už krūtinės (šios aplinkybės liudytojas neminėjo ikiteisminio tyrimo metu), tačiau R. M. tvirtino, kad jis paėmė jį už drabužio peties srityje; vėliau patikslino, kad tuo metu, kai R. M. paėmė jį už krūtinės jis buvo nusisukęs ir šio fakto nematė, tik girdėjo). Apeliaciniame skunde pabrėžta, kad apeliantui nėra suprantama, kaip galima girdėti paėmimą už drabužių, nors teismas tokiais liudytojo parodymais nesuabejojo ir pripažino juos patikimais. Tai pat liudytojas nurodė, jog R. M. apelianto nemušė, nukentėjusysis nugriuvo po A. B. smūgio, o smūgis jam buvo suduotas į veido sritį, teigė, kad nukentėjusysis nugriuvo veidu į grindis. Tačiau galiausiai buvo pareikšta, kad nei smūgio momento, nei į kurią kūno vietą buvo suduotas smūgis, jis nematė. Apelianto įsitikinimu, šie liudytojo parodymai negali būti pripažįstami patikimais, nes jie yra nenuoseklūs.

2.7.       Jokie objektyvūs duomenys nepatvirtina ir to fakto, kad R. M. buvo praradęs sąmonę. Šią aplinkybę nukentėjusysis skirtingai aiškino, todėl teismo išvada šiuo klausimu, apelianto nuomone, buvo grindžiama prielaida. Skunde teigiama, kad po apelianto suduoto atsakomojo smūgio nukentėjusysis R. M. nugriuvo, jam iš nosies pradėjo bėgti kraujas, todėl jis netrukus atsikėlė ir ėjo nusiprausti (šią aplinkybę patvirtina liudytojas P. K.). Nukentėjusysis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nepatvirtino, kad apeliantas ketino suduoti jam antrą smūgį. Apylinkės teismas, neatsižvelgė į nurodytas aplinkybes, o būtent P. K. parodymus dėl tariamo ketinimo suduoti antrąjį smūgį R. M., laikė pagrindu išvadai, jog nebuvo būtinosios ginties situacijos.

2.8.       Skunde pabrėžta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Juos teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Įrodymai gali būti tiesioginiai ir netiesioginiai. Šiuo atveju liudytojo A. B. parodymai nėra tiesioginiai įrodymai, tačiau jis patvirtina faktus, turinčius reikšmės teisingam situacijos įvertinimui. Pastarasis teisme nurodė, kad iš P. K. žodžių sužinojo, jog tarp apelianto ir nukentėjusiojo įvyko žodinis konfliktas, kurio metu R. M. puolė jį (apeliantą) ir jis, gindamasis, turbūt smogė nukentėjusiajam. Nors teismas atkreipė dėmesį į tai, kad tokių parodymų liudytojas P. K. nedavė ikiteisminio tyrimo metu, tačiau nei ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nei teismas nepaklausė P. K. apie šias aplinkybes, todėl teismo išvada, kad įvykio aplinkybes liudytojas A. B. galėjo sužinoti tik iš apelianto, yra nepagrįsta. Be to, teismas atkreipė dėmesį į draugiškus apelianto ir liudytojo A. B. santykius, bet ignoravo draugystę tarp nukentėjusiojo ir liudytojo P. K., taip parodydamas šališkumą parodymų vertinimo srityje.

2.9.       Skunde minimos BK 28 straipsnio nuostatos, kurios numato asmens teisę į būtinąją gintį. Apeliantas nurodo, jog skunde minėtos aplinkybės patvirtina, kad prasidėjus žodiniam konfliktui dėl pinigų, pirmasis smūgį jam sudavė nukentėjusysis. Susiklosčiusią situaciją apeliantas įvertino kaip pradėtą realų pavojingą kėsinimąsi į jo sveikatą, dėl ko smūgiavo R. M. atgal, siekdamas sulaikyti jo agresiją. Skunde remiamasi ir teismų praktika, kurioje pasisakoma apie būtinosios ginties teisėtumo sąlygas. Pažymėta, jog apelianto gynyba buvo nukreipta į patį smurtautoją, atremiant jo pavojingą kėsinimąsi ir neperžengiant būtinosios ginties ribų, tačiau skundžiamame nuosprendyje teismas ne itin kruopščiai nustatė kėsinimosi pradžią ir pabaigą, netinkamai įvertino liudytojų, apelianto bei nukentėjusiojo parodymus, dėl ko ir buvo padaryta nepagrįsta išvada, jog nėra būtinosios ginties situacijos.

2.10.       Taip pat skunde nurodoma, kad jei aukštesnysis teismas nenustatys būtinosios ginties sąlygų, tai apeliantas prašo pakeisti jam paskirtą bausmę. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad A. B. padarė vieną tyčinį nusikaltimą, priskirtą nesunkių nusikaltimų kategorijai. Apeliantas yra nevedęs, dirbantis, nebaustas administracine tvarka, praeityje teistas, tačiau teistumai išnykę, duomenų apie jo gydymąsi nuo priklausomybės ligų ar psichiatrinį gydymą nėra. Lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, todėl įvertinęs šiuos duomenis teismas nusprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus jam realią laisvės atėmimo bausmę. Bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75 straipsnis) teismas netaikė, motyvuodamas, kad bausmės vykdymo atidėjimas apeliantui jau buvo taikytas anksčiau, tačiau skunde pažymėta, jog reikalavimo tik kartą atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą įstatymas nenumato, todėl teismas netinkamai aiškino ir taikė įstatymo normą.

2.11.       Teismas akcentavo 2017 m. teistumą, kuris yra išnykęs bei nurodė, kad šis faktas jį neigiamai charakterizuoja, t. y. apeliantas nedaro išvadų, nekeičia savo elgesio socialiai priimtinu, nepakeičia savo požiūrio į įstatymo saugomas vertybes. Apelianto teigimu, jis per penkerius pastaruosius metus nusikaltimų nėra padaręs, nebaustas administracine tvarka, todėl teismui nebuvo jokio pagrindo išvadai, kad jis nedaro teigiamų išvadų. Inkriminuotas nusikaltimas pagal teismo nustatytas (ginčijamas) faktines aplinkybes nebuvo iš anksto suplanuotas, įvyko spontaniškai, pačiam nukentėjusiajam išprovokavus konfliktą dėl pinigų. Apeliantas yra saistomas tvirtais socialiniais bei ekonominiais ryšiais – gyvena faktinėje santuokoje, turi mažametį vaiką, augina dar du jo vaiko motinos vaikus iš ankstesnės santuokos, juos materialiai išlaiko (vaiko motina šiuo metu nedirba). Dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, gauna legalias pajamas. Darbdavys jį charakterizuoja išimtinai teigiamai. Taigi, šios aplinkybės paneigia teismo nuomonę, kad bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus realų laisvės atėmimą. Atkreipia dėmesį ir į tai, jog nors teismo nesaisto prokuroro ar advokato baigiamųjų kalbų metu išsakyti argumentai, tačiau valstybinį kaltinimą palaikiusi prokurorė, prašydama apeliantui skirti bausmę, tuo pačiu prašė taikyti BK 75 straipsnio nuostatas.

2.12.       Dar daugiau, tenkindamas nukentėjusiojo ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius, teismas, pasiųsdamas apeliantą atlikti laisvės atėmimo bausmės, nepaliko galimybės juos atlyginti, tokiu būdu neatsižvelgė į civilinių ieškovų interesus.

3.       Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja ir nuteistasis prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą.

 

III.                      Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

 

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

 

4.       Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat apylinkės teismo nuosprendžio argumentus, sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių (fakto), veikos kvalifikavimo ir nuteistojo kaltės yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu, nuosprendyje išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, visapusiškai ir objektyviai iširtos reikšmingos bylos aplinkybės, tačiau pažymi, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė klausimą dėl BK 75 straipsnyje numatytų bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų taikymo. Todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 29 d.  nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo motyvų ir BK 75 straipsnio taikymo keistina.

5.       Nuteistasis A. B. apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, jo pagrindu padarytomis teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, taip pat ir su bylos aplinkybių teisiniu kvalifikavimu. Nuteistojo nuomone, apylinkės teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nepagrįstai jį nuteisė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nes jis sudavė smūgį nukentėjusiam R. M., veikdamas būtinosios ginties ribose, todėl prašo baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti. Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė bausmės vykdymo atidėjimų nuostatų (BK 75 straipsnis). 

6.       Aukštesnysis teismas pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl skundžiamo nuosprendžio pagrįstumo, pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Remdamiesi šiomis nuostatomis, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tačiau teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-189-895/2018 ir kt.).

 

        Dėl būtinosios ginties nuostatų taikymo

 

7.       Šioje byloje A. B. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl to, kad įvykusio žodinio konflikto metu sudavė R. M. kumščiu vieną smūgį į veidą, dėl ko nukentėjusysis nugriuvo ant žemės, kur gulinčiam nukentėjusiajam bandė suduoti dar vieną smūgį kumščiu į kūną, bet buvo sulaikytas liudytojo P. K. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinta, kad šiais veiksmais nuteistojo A. B. nukentėjusiajam R. M. padaryti sužalojimai (daugybiniai veido dešinės pusės kaulų, skruostikaulio, viršutinio žandikaulio, apimant akiduobės apatinę ir vidinę sieneles bei nosies kaulų lūžius su kraujosruvomis aplinkiniuose minkštuose veido audiniuose) vertintini kaip nesunkus R. M. padarytas sveikatos sutrikdymas. Nors apeliaciniame skunde iš esmės nėra ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės įvykio aplinkybės (A. B. neneigia sudavęs smūgį R. M. į veidą ir tokiais veiksmais sutrikdęs nukentėjusiajam sveikatą), tačiau apeliantas nesutinka padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, teigdamas, kad jo veikoje nėra BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, nes nustatytus nusikalstamus veiksmus jis padarė gindamasis. Teisėjų kolegija išanalizavusi teismui pateiktą baudžiamosios bylos medžiagą, atmeta šį apeliacinio skundo argumentą, pripažindama, jog A. B. kaltė yra visiškai įrodyta byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų visuma. 

8.       Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių. Šiuo atveju svarbu nustatyti ir priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Būtent kaltininko veika – atitinkamas poveikis nukentėjusiajam turi būti jam atsiradusio nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis. Pažymėtina, kad priežastinio ryšio nustatymas yra daugiau fakto klausimas ir loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš nustatytų faktinių aplinkybių nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti – ar yra ryšys tarp kaltininko nustatytos veikos ir padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-489/2018).

9.       Aukštesnysis teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog tiek A. B., tiek R. M. skirtingai aiškino susiklosčiusio įvykio aplinkybes, konflikto pradžią bei suduotų smūgių eigą. Nuteistasis, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant apylinkės teisme, teigė, jog žodinis konfliktas tarp jo ir R. M. prasidėjo dėl tariamai nesumokėtų pinigų už atliktą darbą, pažymėdamas, kad pirmas smūgio nukentėjusiam jis nesudavė (t. 1, b. l. 44-45), tačiau R. M. nurodė priešingas aplinkybes. Pastarasis apklausiamas nurodė, kad vykusio žodinio konflikto metu, jis ranka suėmė A. B. už megztinio, tačiau nenorėjo jam suduoti ar trenkti. Po šio veiksmo A. B. rankos kumščiu sudavė jam į galvos sritį, veido dešinę pusę du kartus, dėl ko jis pajuto stiprų fizinį skausmą (t. 1, b. l. 28-30). Todėl šiuo atveju vertinant byloje surinktą medžiagą, svarbu nustatyti ar iš tiesų R. M. veiksmai buvo tokie pavojingi, realūs bei akivaizdūs, keliantys grėsmę A. B., nuo kurių jis turėjo teisę gintis.

10.       Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-90-746/2017, 2K-163-303/2017). 

11.       Taigi, apelianto teigimu, susiklosčiusią situaciją jis įvertino kaip pradėtą realų, pavojingą kėsinimąsi į jo sveikatą, dėl ko atgal smūgiavo R. M., siekdamas sulaikyti jo agresiją. Aukštesnysis teismas su tokia apelianto pozicija neturi pagrindo sutikti bei nurodo, kad teisė į būtinąją gintį nekyla ir esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, kurioje besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios, t. y. fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-62-489/2015, 2K-163-303/2017, 2K-3-648/2021). Teisėjų kolegija pažymi, jog tarp minėtų asmenų įvyko abipusis konfliktas. Nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme pripažino, kad buvo paėmęs nuteistajam už megztinio, tačiau tikslo suduoti ar trenkti jis neturėjo. Nuteistasis, duodamas parodymus, teigė priešingai, nurodydamas, kad R. M. buvo agresyviai nusiteikęs, sudavė smūgį pirmas, artėjo link jo, kas jį įtikino šią situaciją vertinti kaip grėsmingą. Pastebėtina, kad apelianto skunde nurodytos aplinkybės, kad nukentėjusysis pirmas jam sudavė smūgį, nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys, taip pat ir skunde minima specialisto išvada Nr. G 1544/2022(01), kurioje užfiksuoti tik nuteistajam padaryti sužalojimai, o įvykių eigos ar suduotų smūgių eiliškumo nėra galimybės nustatyti, todėl šie nuteistojo argumentai pripažintini gynybine pozicija. Pažymėtina ir tai, jog nukentėjusiojo minimas suėmimas už nuteistojo megztinio negali būti pripažintas tokiu pavojingu tam, jog reikėtų panaudoti fizinį smurtą ir gintis suduodant R. M. smūgį į galvos sritį. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad tiek nukentėjusysis, tiek nuteistasis aiškindamiesi situaciją, elgėsi agresyviai bei atliko vienas kito atžvilgiu puolamojo pobūdžio smurtinius veiksmus, todėl teigti, kad nukentėjusiojo atliktas veiksmas (paėmimas už megztinio) buvo toks pavojingas, keliantis akivaizdų, realų pavojų nuteistojo sveikatai ar gyvybei nėra pagrindo.

12.       Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliaciniame skunde nurodoma, jog apylinkės teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 2 dalį, kadangi rėmėsi tik nukentėjusiojo ir liudytojo R. K. duotais parodymais, kurie turėjo tikslą apkalbėti nuteistąjį. Apelianto įsitikinimu, šių asmenų parodymai yra nepatikimi, todėl jais negalima remtis nustatant įvykio aplinkybes. Teisėjų kolegija, išanalizavusi skundo argumentus bei skundžiamame nuosprendyje padarytas išvadas nesutinka su tokia apelianto pateikta nuomone. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, jog vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tai, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, po ko galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-67-699/2018). 

13.       Aukštesnysis teismas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje plačiau analizavo R. M. ir P. K. duotus parodytus, tačiau nėra pagrindo teigti, kad šių asmenų duoti parodymai nebuvo įvertinti kartu su kitais rašytiniais baudžiamojoje byloje esančiais duomenimis. Teisėjų kolegija pažymi, kad skunde pateikti argumentai nesuteikia pagrindo nesivadovauti šių asmenų duotais parodymais. Pastebėtina, kad minėti asmenys buvo apklausti būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą. Taipogi, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusysis viso proceso metu duodamas paaiškinimus apie esmines įvykio aplinkybes savo pozicijos nekeitė, t. y. jis sutiko, kad vyko žodinis konfliktas, neneigė, jog buvo paėmęs nuteistajam už megztinio (po šio veiksmo jam buvo suduotas smūgis). Šiuos nukentėjusiojo duotus parodymus iš dalies patvirtina ir pats nuteistasis nurodydamas, kad smūgį nukentėjusiajam jis sudavė, nors ir teigdamas, jog tai padarė siekdamas apsiginti. Be to, nuteistojo poziciją patvirtina ir kiti baudžiamojoje byloje esantys rašytiniai įrodymai. Byloje yra pateiktas bendrojo pagalbos centro pranešimo garso įrašo apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad nukentėjusysis iškvietė greitąją medicinos pagalbą iš karto po įvykio bei skambučio metu nurodė, kad susiginčijus iš matymo pažįstamas asmuo (A.) jam trenkė ir pasišalino iš įvykio vietos. Ši aplinkybė užfiksuota ir greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje (t. 1, b. l. 88-89) bei VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės gydytojos Š. M. R. M. ambulatorinio apsilankymo aprašyme, kas reiškia, jog nukentėjusysis viso proceso metu nekeitė savo pozicijos bei tvirtino, kad būtent ginčo metu jam buvo padaryti sužalojimai. Taip pat 2022 m. gegužės 16 d. kitų objektų apžiūros protokole užfiksuota, kad specialistas J. M. Paliulis išvardino R. M. padarytus sužalojimus ir pateikė jų kvalifikaciją (t. 1, b. l. 61-62).

14.       Kaip matyti iš bylos medžiagos, įvykio vietoje R. M. ir A. B. buvo ne vieni. Kartu su jais buvo liudytojas P. K., kuris nors ir buvo tame pačiame statybos objekte, tačiau smūgio sudavimo fakto nematė ir atsisuko tik kai nukentėjusysis jau gulėjo ant grindų, išgirdęs, jog kažkas pargriuvo (šis faktas buvo nustatytas pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu). Be to, liudytojas apklaustas ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad gulinčiam nukentėjusiajam A. B. ruošėsi suduoti dar vieną smūgį, tačiau pastarasis jį sustabdė. Į nurodytas aplinkybes atkreipė dėmesį ir pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad pastarojo parodymai sutampa su nukentėjusiojo parodymais dėl to, kad R. M. konflikto metu paėmė A. B. už drabužių. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, jog liudytojas P. K. negalėjo išgirsti paėmimo už megztinio, yra pagrįstas, kadangi šis faktas nėra patvirtintas jokiais kitais baudžiamojoje byloje nustatytais duomenimis. Tačiau pažymėtina ir tai, jog nors šią aplinkybę teismas pripažįsta nepagrįsta, nesivadovauti kitomis pastarojo nurodytomis aplinkybėmis, be kita ko, lyginant jas su kitais bylos medžiagoje užfiksuotais duomenimis, negalima. Išanalizavęs liudytojo P. K. parodymus, aukštesnysis teismas daro išvadą, kad būdamas įvykio vietoje pastarasis suvokė tai, kad nukentėjusiajam buvo suduotas smūgis ir jį sudavė būtent A. B., dėl ko nukentėjusysis nukrito bei jam iš nosies pradėjo bėgti kraujas. Apelianto skunde nurodyti teiginiai dėl to, kad P. K. turėjo tikslą apkalbėti A. B. ir nepagrįstai apkaltinti jį nusikalstamos veikos padarymu, taip pat negali būtu pripažinti pagrįstais, kadangi skunde nepateikti jokie motyvai, kuriais remiantis galima būtų daryti priešingą išvadą, nei padarė pirmosios instancijos teismas ir nesiremti šio asmens parodymais.

15.       Nustatant ar buvo pagrindas būtinajai ginčiai, svarbu atkreipti dėmesį ir į nuteistojo elgesį po smūgio nukentėjusiajam sudavimo. Pats nuteistasis teigė, kad po suduoto smūgio R. M. atsistojo ir nuėjo nusiprausti, nes jam bėgo kraujas. O jis liko toliau kalbėti su P. K. dėl užmokesčio, nutarė, jog pasižiūrės savo žurnalą bei susisieks su P. Po ko nuteistasis išvažiavo iš objekto (t. 1, b. l. 146-147). Akcentuotina, kad nukentėjusysis buvo pranešęs A. B. apie ketinimus kviesti policiją, todėl šios aplinkybės apygardos teismo vertinimu, tik dar kartą patvirtina tai, kad nuteistajam negrėsė joks pavojus. Nuteistasis po to, kai pamatė, jog nukentėjusiajam bėga kraujas iš nosies, toliau ramiai baigė pokalbį su minėtu liudytoju, po ko išvyko iš statybos objekto. Pažymėtina, kad nuteistasis, suvokdamas savo veiksmų teisėtumą, galėjo elgtis priešingai, t. y. pats kviesti policijos pareigūnus, greitąją pagalbą dėl jam padaryto sužalojimo arba sulaukti kol atvyks policijos pareigūnai dėl nukentėjusiojo iškvietimo bei paaiškinti susiklosčiusias aplinkybes, tačiau jis to nedarė, o tiesiog išvažiavo iš statybos objekto.

16.       Taigi, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs abiejų konfliktavusių pusių veiksmus, dėl įvykio metu susiklosčiusių aplinkybių duotus parodymus, pagrįstai konstatavo, kad būtinosios ginties situacijos nebuvo. Kaip jau minėta, byloje pateikta specialisto išvada Nr. G 1544/2022(01), dėl A. B. padarytų sužalojimų ir jų kvalifikavimo (t. 1, b. l. 158) nepatvirtina to, kad nuteistajam grėsė pavojus ar kėsinimasis į jo sveikatą ar gyvybę buvo akivaizdus, nuo kurio jam būtų reikėję gintis. Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurtą, bet jį vėliau panaudoja gynybos nuo pavojingo kėsinimosi metu. Nuteistasis turėjo galimybę laisvai judėti, pasitraukti iš statybų objekto, išvažiuoti suvokus, kad jau yra kilęs žodinis konfliktas, kurio metu nėra galimybės susitarti, tačiau jis liko minėtoje vietoje ir tęsė konfliktą su R. M. Taipogi, skunde išskirta aplinkybė, jog nuteistasis A. B. dėl to paties įvykio, kitoje baudžiamojoje byloje yra pripažintas nukentėjusiuoju, tačiau apygardos teismo vertinimu, tai nepaneigia skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados, kad nuteistasis neveikė būtinosios ginties sąlygomis.

 

Dėl paskirtos bausmės  

17.       Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad yra nesutinka su pirmosios instancijos teismo A. B. paskirta realia laisvės atėmimo bausme. Akcentuota, kad A. B. galima paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu arba taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti A. B. paskirtos bausmės vykdymą. 

18.       Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, jo sprendimo negali niekas įtakoti ir tik jis gali spręsti, kokia bausmė įgyvendins teisingumo, proporcingumo principus, atitiks bausmės tikslų bei paskirties kriterijus. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai įvertinus įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo nustatoma, kad pirmosios instancijos teismo paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos įsitikinimu, apylinkės teismas netinkamai išsprendė klausimą dėl A. B. bausmės vykdymo atidėjimo taikymo galimybės.

19.       Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Pažymėtina, kad A. B. paskirtos bausmės dydis ir padarytos nusikalstamos veikos kategorija atitinka formaliąsias bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas, tačiau egzistuoja ir vertinamoji sąlyga, pagal kurią bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tada, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 4 dalis). Nustatęs formalų pagrindą bausmės vykdymo atidėjimui, teismas turi teisę, bet ne pareigą, atidėti paskirtos bausmės vykdymą, o sprendžiant šį klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad baudžiamasis įstatymas nedraudžia bausmės vykdymo atidėjimo taikyti teistam asmeniui, atitinkančiam BK 75 straipsnyje nustatytas sąlygas, tačiau sprendžiant dėl bausmės vykdymo atidėjimo, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, sudaryti prielaidų asmens nebaudžiamumui, formuoti nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-511/2022). 

20.       Taigi, šioje byloje nustatyta, kad nuteistasis padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą, anksčiau nors ir buvo teistas, tačiau šiuo metu teistumas yra išnykęs, administracine tvarka nebaustas (t. 1, b. l. 183), dirbantis, darbovietės charakterizuojamas teigiamai (t. 2, b. l. 23), turintis mažametį vaiką (t. 2, b. l. 33), gyvenantis faktinėje santuokoje, auginantis dar du jo vaiko motinos vaikus iš ankstesnės santuokos, juos materialiai išlaikantis (jo vaiko motina šiuo metu nedirba). Taip pat nebuvo nustatytos nei nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nei sunkinančios. Minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog nuteistasis iš esmės yra charakterizuojamas teigiamai, tačiau pirmosios instancijos teismas, netaikydamas bausmės vykdymo atidėjimo instituto (BK 75 straipsnio), pažymėjo, kad nuteistasis dėl nusikaltimų žmogaus sveikatai teisiamas yra ne pirmą kartą, kas neigiamai charakterizuoja A. B. Dėl šios priežasties skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog A. B. nekeičia savo elgesio socialiai priimtinu, be to, jo požiūris į įstatymo saugomas vertybes liko nepasikeitęs.

21.       Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo asmenybę bei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, visgi konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje esančios nuteistąjį teigiamai charakterizuojančios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad A. B. izoliavimas nuo visuomenės paskirtos bausmės laikotarpiui – 1 (vieneriems) metams turės didesnį neigiamą, nei teigiamą poveikį jo asmenybei. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, jog nuteistajam jau anksčiau buvo atidėtas bausmės vykdymas dėl padaryto nusikaltimo žmogaus sveikatai. Ši nustatyta aplinkybė, iš tiesų neigiamai charakterizuoja nuteistąjį asmenį, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su apylinkės teismo nurodytu teiginiu, kad bausmės tikslai bus pasiekti tik realiai atlikus bausmę. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog iš bylos medžiagos matyti, kad anksčiau paskirto bausmės vykdymo atidėjimo metu A. B. nepadarė jokių naujų nusikalstamų veikų, dėl ko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 8 d. nutartimi pastarajam buvo nutraukta vykdoma probuojamojo priežiūra prieš terminą. Ši aplinkybė kartu su kitomis teigiamai asmenį apibūdinančiomis aplinkybėmis leidžia daryti išvadą, jog negalima vertinti nuteistojo elgesio kaip sistemingo, parodančio, kad A. B. visiškai nėra linkęs keisti savo neteisėtą elgesį.

22.       Atsižvelgdamas į šias bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, aukštesnysis teismas sprendžia, kad bausmės tikslai bus pasiekti ir teisingumo principas įgyvendintas nuteistajam A. B. paskirtos 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidedant 2 (dvejų) metų laikotarpiui ir paskiriant BK 75 straipsnio 5 dalyje nustatytą pareigą – tęsti darbą arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Pažymėtina ir tai, kad teismas, atidėdamas bausmės vykdymą, pagal BK 75 straipsnio nuostatas, turi teisę nuteistajam paskirti ir vieną ar kelias tarpusavyje suderintas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas. Akcentuotina, jog teismas parenka tokias suderintas priemones ir pareigas, kurios gali turėti didžiausią poveikį nuteistajam padedant įgyvendinti bausmės paskirtį, apibrėžtą BK 41 straipsnio 2 dalyje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nuteistajam būtina skirti BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą baudžiamojo poveikio priemonę – turtinės žalos atlyginimą civiliniams ieškovams.

23.       Teisėjų kolegijos nuomone, taikant BK 75 straipsnio nuostatas ir nustatant nuteistajam tinkamai parinktus įpareigojimus, be to, nuteistajam žinant, kad jų nevykdant bausmės vykdymo atidėjimas gali būti panaikintas ir jis gali būti nukreiptas atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įvirtinti bausmės tikslai ir nebus nukrypta nuo teisingumo principo reikalavimų, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keistinas. 

 

Dėl civilinio ieškinio

24.       Apeliaciniame skunde A. B. nurodo, kad tenkindamas nukentėjusiojo ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius, teismas neįvertino ir nepaliko galimybės juos atlyginti, tokiu būdu neatsižvelgė į civilinių ieškovų interesus. Šiame kontekste apygardos teismas pažymi, kad įtariamasis ar kaltinamasis arba už jo veikas materialiai atsakingas asmuo gali bet kuriuo proceso metu savanoriškai atlyginti nukentėjusiajam nusikalstama veika padarytą žalą. Kai gaunamas pareiškimas, kad nusikalstama veika padaryta žala atlyginta, procesas dėl civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje nepradedamas, o pradėtas nutraukiamas ir dėl to paskirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas panaikinamas. Byloje nenustatyta, kad nuteistasis savanoriškai atlygino padarytą žalą, todėl apylinkės teismas įvertinęs civilinių ieškovų pateiktus ieškinius pagrįstai priteisė iš nuteistojo pastariems padarytos žalos atlyginimą. Taigi, šiuo konkrečiu atveju, pritaikius nuteistajam laisvės atėmimo bausmės vykdymą ir paskiriant įpareigojimą atlyginti turtinę žalą, civilinių ieškovų interesai bus užtikrinti.

 

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 328 straipsnio 1, 2 punktais,        

 

n u s p r e n d ž i a:

 

nuteistojo A. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 29 d. nuosprendį:

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 3, 4 dalimis, 5 dalies 4 punktu, A. B. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 29 d. nuosprendžiu paskirtos – 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį – tęsti darbą arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos;

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, paskirti A. B. baudžiamojo poveikio priemonę – turtinės žalos atlyginimą, nurodant kad A. B. per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo privalo atlyginti civiliniams ieškovams padarytą turtinę žalą. 

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

 

 

Teisėjai                 Arūnas Budrys

 

 

                Eglė Gruodienė

 

 

                Jurgita Kolyčienė