Administracinė byla Nr. I-4333-484/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03357-2014-8
Procesinio sprendimo kategorija 21; 15.2.3.2; 74
(S)
S P R E N D I MA S
Lietuvos Respublikos vardu
2015 m. kovo 30 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, dalyvaujant pareiškėjui R. T., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos).
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
pareiškėjas R. T. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino 2014-08-14, ir prašė priteisti jo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) 100 000 litų (kas atitinka 28 962 eurus) neturtinei žalai atlyginti.
Skunduose nurodė, kad nuo 2010-02-01 iki 2014-02-28 jo laisvė Lukiškių TI-K buvo apribota pažeidžiant LR Konstitucijos 21 straipsnį, LR sveikatos apsaugos ministerijos įsakymu patvirtintas Lietuvos higienos normas HN122:2006, HN 76-1999 ir HN:2010, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles, Jungtinių Tautų Standartines minimalias elgesio su kaliniais taisykles, Europos kalinimo įstaigų taisykles, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį.
Paaiškino, kad minėtu laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 77, 85, 88A, 92, 93, 98, kurių plotas buvo apie 6 kv. m. Šiose kamerose buvo keturios lovos, išskyrus Nr. 92, kur buvo šešios. Pagal iki 2010-04-01 galiojusį teisinį reguliavimą, vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas kameroje negalėjo būti mažesnis nei 5 kv. m., o nuo 2010-04-01 – 3,6 kv. m. Atkreipė dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje kalinimo sąlygos pripažįstamos netinkamomis, kuomet asmeniui tenka mažiau kaip 4 kv. m. laisvo kameros ploto ir asmeniui nesuteikiama galimybė praleisti ne kameroje bent 8 valandas per parą. Nurodė, kad kamerose sanitarinis mazgas užėmė apie 2 kv. m. kameros ploto, be to, jose stovėjo prie grindų pritvirtinti gultai, stalas, spintelė daiktams, todėl kamerų plotai realiai buvo mažesni, o tai reiškia, kad didžiojoje dalyje tardymo izoliatoriaus kamerų negalima laikyti daugiau nei po vieną asmenį. Pasivaikščiojimai po vieną valandą kiemelyje jo sveikatai teigiamų rezultatų nedavė. Kalinimo sąlygas, kuomet jam teko mažiau nei 1 kv. m. kameros ploto, pareiškėjas laiko nežmoniškomis, kankinančiomis, pažeidžiančiomis jo orumą. Dėl kalinimo tokiomis sąlygomis neturėjo galimybės judėti, mankštintis, trūko oro, kamavo galvos skausmai ir svaigimas, nuolatos kildavo konfliktai ir ginčai. Prašė psichologo ar psichiatro pagalbos, tačiau buvo atsakyta, kad tai jis turi daryti raštu.
Nurodė ir tai, kad Lukiškių TI-K ne tik trūko gyvenamojo ploto, bet ir kamerų būklė buvo antisanitarinė. Paaiškino, kad kamerose sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, kaip to reikalauja Higienos normos HN 76:2010 21 punktas. Kamerose nebuvo stalo, todėl turėjo valgyti maistą pasidėjęs ant pertvaros, skiriančios gyvenamąją patalpą nuo tualeto. Sienų ir lubų tinkas vietomis buvo pažeistas pelėsinio grybelio. Šilto vandens nebuvimas kamerose nesuteikė galimybės išsiplauti indų.
Pareiškėjas akcentavo, kad daug kartų žodžiu kreipėsi į kalėjimo administraciją dėl blogų kalinimo sąlygų, tačiau jo kreipimaisi nebuvo registruojami ir į juos nereaguojama. Taip pat atkreipė dėmesį, kad iki Lukiškių TI-K bausmę atliko Norvegijoje, o perduodant į Lietuvą jam buvo garantuojama, kad kalinimo sąlygos nesikeis.
Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų - teisės aktų reikalavimų neatitinkančių, žiaurių ir kankinančių kalinimo sąlygų teigia patyręs didžiulę neturtinę žalą, kuri pasireiškė pablogėjusia sveikata, didžiuliu psichologiniu sukrėtimu ir emocine depresija, pasitikėjimo savimi praradimu, baime aplinkai ir žmonėms (1-4, 12-13 b. l.).
Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – Lukiškių TI-K) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų už laikotarpius, kuriuos praleido Lukiškių TI-K, t. y. nuo 2010-02-01 iki 2014-02-28. Skundą teismui dėl žalos priteisimo R. T. parašė 2014-06-30. Atsižvelgdamas į tai, Lukiškių TI-K, remdamasis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašo pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-1027/2011).
Lukiškių TI-K dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2011-06-30 iki 2014-02-28 paaiškino, kad šiuo laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakyme Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) nustatytus ploto, tenkančio vienam asmeniui kameroje, reikalavimus. Pažymėjo, kad skundžiamuoju laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas su skundais, prašymais į administraciją nesikreipė. Atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Teigė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, Lukiškių TI-K laikomasi LR Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir LR Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pažymėjo, kad pagal galiojančius teisės aktus maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra - 954 asmenys. Šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1000 asmenų. Didžiausią dalį čia esančių žmonių sudaro suimtieji, taip pat čia yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos (pvz., šiai dienai jų yra 86) bei nuteistieji, kurie įstaigoje yra palikti atlikti ūkio darbus. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, ir atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus jie laikomi po 1 žmogų (tik labai retais atvejais jų pačių prašymu jie gali būti laikomi po 2 asmenis). Taip pat pabrėžė, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pripažįsta, kad dėl nurodytų aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.
Taip pat nurodė, kad siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėjo ir tai, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų, todėl, pilnai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą.
Tvirtina, kad kamerose įrengtas sanitarinis mazgas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76-2010 21 punkto reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus, kaip tai nustatyta Higienos normos HN 76-2010 24 punkte. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose patalpose.
Atsakovo atstovo teigimu, R. T. laikymo Lukiškių TI-K sąlygos laikotarpiu nuo 2011-06-30 iki 2014-02-28 atitiko teisės aktų reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Atsižvelgiant į tai, atsakovės atstovas daro išvadą, jog nukrypimas nuo įprastinių sąlygų nebuvo ilgalaikis, todėl nėra pagrindo pripažinti tai, kad pareiškėjas turėjo tam tikrų pasekmių, dėl kurių galima būtų atlyginti neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-07-09 sprendimas Nr. A146-1527/2012; 40-45 b. l.).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos (toliau – Departamentas) atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjas manydamas, jog yra pažeistos jo teisės, nepagrįstai ilgai, negynė savo teisių: su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi tik 2014-06-30, t. y. praėjus 4 metams ir 5 mėnesiams, nuo pirmos jo patalpinimo į Lukiškių TI-K dienos. Mano, kad pareiškėjas praleido Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą ir nenurodė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių šis terminas gali būti atnaujintas. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas anksčiau nėra kreipęsis dėl to, kad jo laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančių teisės aktų reikalavimus, t. y. kad buvo laikomas Lukiškių TI-K perpildytose kamerose, nesilaikant minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimo.
Kalėjimų departamentas taip pat nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, todėl mano, jog jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje negalėjo būti. Pareiškėjas šioje byloje nepateikė duomenų, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Jo teiginiai apie neva padarytą neturtinę žalą yra neparemti jokiais faktiniais įrodymais. Neturtinė žala yra visų pirma susijusi su konkrečiu asmeniu, jo fiziniais ir dvasiniais išgyvenimais, jo sveikatos būkle ir pan. Pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl teigtina, kad pareiškėjas nepatyrė skunde minimų neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomo diskomforto bei gyvenimo kokybės pablogėjimo (28-35 b. l.).
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, remdamasis skundo argumentais. Papildomai akcentavo, kad deportuojant jį iš Norvegijos, ekstradicijos sutartyje Lietuva įsipareigojo nepabloginti kalinimo sąlygų, tačiau įsipareigojimų nevykdo. Kamerose nebuvo stalo, todėl valgė ant sanitarinio mazgo pertvaros. Pasivaikščioti išeidavo 1 valandą per parą, nedirbo. Susilpnėjo socialiniai ryšiai su šeima. Pripažino, kad buvo kilnojamas iš kameros į kamerą, tačiau visose kamerose situacija buvo vienoda. Mano, kad neturtinės žalos dydis atitinka pažeidimo pobūdį ir mastą. Anksčiau į teismą dėl žalos atlyginimo nesikreipė, nes dėl kalinimo neturėjo galimybės susipažinti su Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, susijusia su Konvencijos 3 str. pažeidimais, jam nebuvo žinomas kreipimosi į teismą terminas.
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K (jos pareigūnų) veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų (minimalaus ploto ir higienos) laikotarpiu nuo 2010-02-01 iki 2014-02-28, atlyginimo.
Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.
Byloje nustatyta, kad galimi pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu prasidėjo 2010-02-01 ir tęsėsi iki 2014-02-28, o skundą pareiškėjas teismui padavė (išsiuntė paštu) 2014-07-02 (b. l. 5). Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į teisės aktų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas. Iš skundo, 2015-02-21 atsikirtimo į atsiliepimą turinio ir 2015-08-10 teismo posėdyje pateiktų pareiškėjo paaiškinimų matyti, kad neigiamus padarinius (nepatogumus) dėl netinkamų kalinimo sąlygų jautė visą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, tačiau nesikreipė į teismą dėl to, kad asmenims, kurie skundžiasi dėl kalinimo sąlygų, Lukiškių TI-K pareigūnai grasina ir persekioja. Taigi, teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes ir pareiškėjo paaiškinimus, daro išvadą, kad pareiškėjas visą nustatytą ginčui aktualų laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus.
Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą pareiškėjo reikalavimams prašė taikyti ieškinio senatį. Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2010-02-01 iki 2011-07-01, yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise.
Pareiškėjas ieškinio senaties termino praleidimą 2015-02-21 atsikirtime į atsiliepimą ir 2015-03-10 teismo posėdyje grindė tuo, kad anksčiau į teismą dėl pažeistų teisių gynimo nesikreipė, nes dėl užsienio kalbos nežinojimo neturėjo galimybės susipažinti su EŽTT jurisprudencija dėl Konvencijos 3 straipsnio nuostatų taikymo. Be to, kaip minėta, anot pareiškėjo, asmenims, kurie kreipsis su skundais dėl laikymo sąlygų, buvo grasinama, daromas psichologinis spaudimas. Teismo vertinimu, tokio pobūdžio pareiškėjo argumentai yra subjektyvūs ir negali pateisinti ieškinio senaties termino praleidimo. Pažymėtina, kad EŽTT praktika nėra pagrindinis valstybių atsakomybės dėl pažeidžiamų žmogaus teisių šaltinis, o Konvencijos nuostatos yra inkorporuotos į nacionalinę teisę, kurios aktai surašyti valstybine kalba ir yra viešai prieinami. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Lukiškių TI-K pareigūnai jam grasino susidorojimu dėl galimo kreipimosi į teismą. Taigi, darytina išvada, kad savo tariamai pažeistas teises pareiškėjas turėjo visas galimybes ginti tariamų pažeidimų padarymo metu. Taigi, pareiškėjui nepateikus teismui prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir objektyvių įrodymų dėl termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2010-02-01 iki 2011-07-01.
Neatnaujinus ieškinio senaties termino skundo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2011-02-01 iki 2011-07-01 pareikšti, pareiškėjo skundas dėl šio reikalavimo atmestinas kaip nepagrįstas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013).
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas toliau pasisako tik dėl pareiškėjo skundo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2011-07-02 iki 2014-02-28.
Remiantis bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2011-07-02 atitinkamais laikotarpiais Lukiškių TI-K buvo laikomas šiose kamerose: nuo 2011-07-02 iki 2011-10-05 – kameroje Nr. 93, kurios plotas 7,94 kv. m. (ryte – 2, vakare – 2 asmenys kameroje); 2011-10-06 perkeltas į kamerą Nr. 88A, kurios plotas – 7,64 kv. m. (ryte – 1, vakare – 2 asmenys kameroje); nuo 2011-10-07 iki 2011-10-13 – kameroje Nr. 88A (ryte – 2, vakare – 2 asmenys kameroje); 2011-10-14 – kameroje Nr. 88A (ryte – 1, vakare – 2 asmenys kameroje); nuo 2011-10-15 iki 2011-10-24 – kameroje Nr. 88A (ryte – 2, vakare – 2 asmenys kameroje); 2011-10-25 – kameroje Nr. 88A (ryte – 2, vakare –1 asmuo kameroje); nuo 2011-10-26 iki 2011-11-14 – kameroje Nr. 88A (ryte – 1, vakare –1 asmuo kameroje); 2011-11-15 perkeltas į kamerą Nr. 98, kurios plotas – 7,94 kv. m. (ryte – 1, vakare – 2 asmenys kameroje); nuo 2011-11-16 iki 2012-04-21 – kameroje Nr. 98 (ryte – 2, vakare – 2 asmenys kameroje); 2012-04-22 – kameroje Nr. 98 (ryte – 3, vakare – 2 asmenys kameroje); nuo 2012-04-23 iki 2012-05-16 – kameroje Nr. 98 (ryte – 2, vakare - 2 asmenys kameroje); nuo 2012-05-17iki 2012-05-21 – kameroje Nr. 98 (ryte - 1, vakare -1 asmuo kameroje); 2012-05-22 – kameroje Nr. 98 (ryte – 1, vakare – 2 asmenys kameroje); nuo 2012-05-23 iki 2012-07-18 – kameroje Nr. 98 (ryte – 2, vakare – 2 asmenys kameroje); 2012-07-19 perkeltas į kamerą Nr. 85, kurios plotas – 7,94 kv. m. (ryte – 1, vakare – 2 asmenys kameroje); nuo 2012-07-20 iki 2012-09-26 – kameroje Nr. 85 (ryte – 2, vakare – 2 asmenys kameroje); 2012-09-27 – kameroje Nr. 85 (ryte – 2, vakare – 1 asmuo kameroje); nuo 2012-09-28 iki 2012-12-09 – kameroje Nr. 85 (ryte – 2, vakare – 2 asmenys kameroje); 2012-12-10 – kameroje Nr. 85 (ryte – 1, vakare – 2 asmenys kameroje); nuo 2012-12-11 iki 2012-12-18 – kameroje Nr. 85 (ryte – 1, vakare – 1 asmuo kameroje); 2012-12-19 – kameroje Nr. 85 (ryte – 1, vakare – 2 asmenys kameroje); nuo 2012-12-20 iki 2013-02-11 – kameroje Nr. 85 (ryte – 2, vakare – 2 asmenys kameroje); 2013-02-12 – kameroje Nr. 85 (ryte – 2, vakare – 3 asmenys kameroje); 2013-02-13 – kameroje Nr. 85 (ryte – 3, vakare – 2 asmenys kameroje); nuo 2013-02-14 iki 2013-02-25 kameroje Nr. 85 (ryte – 2, vakare – 2 asmenys kameroje); nuo 2013-02-26 iki 2013-02-27 – kameroje Nr. 85 (ryte – 1, vakare – 1 asmuo kameroje); 2013-02-28 – kameroje Nr. 85 (ryte –1, vakare – 2 asmenys kameroje); nuo 2013-03-01 iki 2013-04-21 – kameroje Nr. 85 (ryte – 2, vakare – 2 asmenys kameroje); nuo 2013-04-22 iki 2013-04-25 – kameroje Nr. 85 (ryte – 1, vakare – 1 asmuo kameroje); 2013-04-26 – kameroje Nr. 85 (ryte – 1, vakare – 2 asmenys kameroje); nuo 2013-04-27 iki 2013-05-26 – kameroje Nr. 85 (ryte – 2, vakare – 2 asmenys kameroje); nuo 2013-05-27 iki 2013-05-29 – kameroje Nr. 85 (ryte – 1, vakare – 1 asmuo kameroje); 2013-05-30 – kameroje Nr. 85 (ryte – 1, vakare – 2 asmenys kameroje); nuo 2013-05-31 iki 2013-06-30 – kameroje Nr. 85 (ryte – 2, vakare – 2 asmenys kameroje); nuo 2013-07-01 iki 2013-08-25 – kameroje Nr. 85 (2 asmenys kameroje); nuo 2013-08-26 iki 2013-09-04 – kameroje Nr. 85 (1 asmuo kameroje); 2013-09-05 perkeltas į kamerą Nr. 77, kurios plotas 7,94 kv. m. (2 asmenys kameroje); nuo 2013-09-06 iki 2013-10-08 – kameroje Nr. 77 (2 asmenys kameroje); nuo 2013-10-09 iki 2013-10-11 – kameroje Nr. 77(1 asmuo kameroje); nuo 2013-10-12 iki 2013-10-21 – kameroje Nr. 77 (2 asmenys kameroje); 2013-10-22 – kameroje Nr. 77 (1 asmuo kameroje); nuo 2013-10-23 iki 2013-11-11 – kameroje Nr. 77 (2 asmenys kameroje); nuo 2013-11-12 iki 2013-11-21 – kameroje Nr. 77(1 asmuo kameroje); nuo 2013-11-22 iki 2014-01-29 – kameroje Nr. 77 (2 asmenys kameroje); 2014-01-30 – kameroje Nr. 77 (1 asmuo kameroje); nuo 2014-01-31 iki 2014-02-27 – kameroje Nr. 77 (2 asmenys kameroje); 2014-02-28 išvyko į Vilniaus pataisos namus, sektorių Rasų g. - 8, Vilnius (40-45, 46-47 b. l.).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).
Minėta, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, t. y. vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje ir higienos normas atitinkančių reikalavimų.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – Higienos norma). Higienos normos 2 punkte nustatyta, kad ji taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitališkai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal Higienos normos 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pagal Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytus reikalavimus, iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009 – 2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Būtent ši teisės norma yra aktuali keliamam ginčui.
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog laisvės atėmimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, šiam ginčui taip pat aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.).
Atsižvelgiant į aukščiau aptartą reglamentavimą, laikotarpiu nuo 2011-07-02 iki 2014-02-28 (972 dienas) pareiškėjui Lukiškių TI-K turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. kameros ploto. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad šis ploto reikalavimas nebuvo užtikrintas 2012-04-22 ryte – pareiškėjui teko 2,65 kv. m. (7,94 : 3) kameros Nr. 98 ploto, 2013-02-12 vakare – pareiškėjui teko 2,65 kv. m. kameros Nr. 85 ploto ir 2013-02-13 ryte – pareiškėjui teko 2,65 kv. m. kameros Nr. 85 ploto. Tai rodo, kad laikotarpiu nuo 2011-07-02 iki 2014-02-28 1,5 paros iš 972 pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose buvo pažeistos. Visą kitą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį gyvenamojo ploto norma, nustatyta Įsakyme Nr. V-124, pareiškėjui buvo užtikrinta.
Atsakovo atstovas atsiliepime nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo, nes privalo vykdyti teismų nutartis dėl kardomosios priemonės - suėmimo- skyrimo bei teismų nuosprendžius. Pabrėžtina, kad byloje sprendžiamas ne atsakovo atstovo, o valstybės deliktinės atsakomybės klausimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog ta aplinkybė, kad įkalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybės asmeniui užtikrinti minimalaus teisės aktų reikalaujamo gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą pareiškėjui (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-121/2009; 2010 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-122/2010).
Pareiškėjas be to, kad jam nebuvo užtikrintas teisės aktais nustatytas minimalus plotas kameroje, nurodo ir tai, kad sąlygos kamerose buvo antisanitarinės (netinkamas sanitarinio mazgo įrengimas, padidėjusi drėgmė, oro trūkumas ir kt.).
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Duomenų, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinimo sistema neatitiko minėtos teisės normos, byloje nėra. Be to, pareiškėjas aplinkybes dėl oro trūkumo ir drėgmės nurodė abstrakčiai, iš esmės siedamas jas tik su ploto trūkumu, ir jų nepagrindė konkrečiais įrodymais.
Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad Lukiškių TI-K administracija imasi priemonių kenkėjams (vabzdžiams, graužikams) naikinti, pagal galimybes remontuoja kameras, yra nustačiusi kamerų valymo ir tvarkymo tvarką, kamerose atliekami Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimai dėl gyvenimo sąlygų atitikties higienos normoms (40-45, 48-62, 66-67, 68-77 b. l.). Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus inspektorės 2014-08-26 pažyma Nr. 24-5050 „Dėl R. T. skundo“ patvirtina, kad Lukiškių TI-K kamerų įrengimas atitinka Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių II skirsnio ir Lietuvos higienos normos HN 26-:2010 reikalavimus. Visos kamerose, kuriose Lukiškių TI-K buvo apgyvendintas pareiškėjas, yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, kuri atitverta nuo likusios kameros 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga (64 b. l.). Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimus. Minėtoje pažymoje taip pat nurodyta, kad Lukiškių TI-K tualetinis muilas, ūkiškas muilas, tualetinis popierius, geriamoji soda, kalcinuota soda išduodama pagal nustatytą bendrą tvarką du kartus per mėnesį. Byloje duomenų, kad nurodytų higienos priemonių pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu negavo, nėra. Tai, kad kameroje įrengta tik šalto vandens tiekimo sistema, atitinka HN 76:2010 21 punkto reikalavimus.
Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus inspektorės 2014-08-26 pažyma Nr. 24-5050 „Dėl R. T. skundo“ taip pat patvirtina, kad kamerose, kuriose buvo apgyvendintas R. T. yra stalas, 4 lovos, 2 kėdutės, lentyna maisto produktams laikyti, 4 pakabos viršutiniams drabužiams (64 b. l.). Tikėtina, kad dėl pačių nuteistųjų netinkamo elgesio tam tikro inventoriaus atskirais laikotarpiais galėjo trūkti, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K dėl jo trūkumo ir jo prašymas netenkintas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo teiginiai, kad Lukiškių TI-K pažeidė kokius nors sanitarinių normų reikalavimus yra nepagrįsti.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2011-07-02 iki 2014-02-28 nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą. Taigi, Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei paminėta teismų praktika, pripažintina, kad dėl nurodyto pažeidimo pareiškėjas nagrinėjamu atveju patyrė papildomų fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, ko nebūtų atsitikę, jei jis Lukiškių TI-K būtų buvęs kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Tačiau būtina atkreipti dėmesį į tai, kad nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjo apgyvendinimas kamerose, kurios neatitiko vienam asmeniui tenkančio kameros ploto ir higienos normų reikalavimų, truko trumpą laiko tarpą (1,5 paros). Be to, kasdien jam buvo suteiktas 1 val. trukmės pasivaikščiojimas kiemelyje. R. T. buvimo Lukiškių TI-K metu dalyvavo adaptacijos, resocializacijos, kompiuterinio raštingumo, kriminalinės subkultūros apraiškų prevencijos, laisvalaikio užimtumo programose, todėl kameroje buvo ne visą laiką (63 b. l.). Vertintina ir tai, kad pareiškėjas, kaip pagrindą neturtinei žalai atlyginti, nurodė didžiulį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjusią sveikatą, visaverčio gyvenimo ir socialinių įgūdžių sutrikimą, sumažėjusį pasitikėjimą savimi, padidėjusią baimę, sumažėjusias bendravimo galimybes, tačiau kaip matyti iš Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkės 2014-08-26 pažymos Nr. 24-5043 “Dėl R. T.“, pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją ginčui aktualiu laikotarpiu su rašytiniais ir žodiniais pasiūlymais, prašymais (pareiškimais) bei skundais dėl laikymo sąlygų nesikreipė. Pareiškėjo skundo teiginiai dėl sveikatos būklės pablogėjimo ir, kad jis prašė psichologų, psichiatrų pagalbos, taip pat jokiais įrodymais nepagrįsti. Nurodydamas aplinkybes dėl neturtinės žalos atsiradimo, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, citavo Lietuvos ir EŽTT praktiką. Visa tai leidžia daryti išvadą, jog netinkamos gyvenimo sąlygos, nors ir neatitiko teisės aktų reikalavimų, nebuvo žeminančios pareiškėjo orumą, o tik sukeliančios minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą. Be to, iš atsakovo atstovo atsiliepimo argumentų ir pateiktų įrodymų matyti, jog Lukiškių TI-K administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansines galimybes, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti visose kalinimo patalpose tinkamas gyvenimo sąlygas ir neturi tikslo specialiai žeminti bausmes atliekančių asmenų orumą ar nežmoniškai su jais elgtis (64, 66-67, 68-77 b. l.).
Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.
Atsižvelgdamas į nurodytą EŽTT ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką, šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, bei įvertinęs aptarto pažeidimo mastą ir trukmę, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju yra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjo R. T. teisė į asmenims, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, teisės aktais garantuojamų teisių užtikrinimą buvo pažeista 2012-04-22, 2013-02-12 ir 2013-02-13. Teismo vertinimu, pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą, todėl pripažinus, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į asmenims, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, Lietuvos Respublikos teisės aktais garantuojamas teises, reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais,
n u s p r e n d ė:
R. T. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo teisė į asmenims, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, teisės aktais garantuojamų teisių užtikrinimą buvo pažeista.
R. T. skundo reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės 100 000 litų (kas atitinka 28 962 eurus) neturtinės žalos atlyginimą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Ina Kirkutienė