Administracinė byla Nr. eP-72-415/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03582-2023-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.8; 6.3.10; 60.3.12

 (S)

 

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

 

2023 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo M. P. ir A. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2098-552/2023 pagal pareiškėjų M. P., A. K. ir T. K., atstovaujamo atstovų pagal įstatymą M. P. ir A. K., apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. P., A. K. ir T. K., atstovaujamo atstovų pagal įstatymą M. P. ir A. K., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. 

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

1.       Pareiškėjai M. P., A. K. ir T. K., atstovaujamas atstovų pagal įstatymą M. P. ir A. K., (toliau visi kartu – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami:

1.1.       Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir atsakovas) 2023 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. 23S23021 (toliau – ir Sprendimas 1), kuriuo atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje M. P.; 2023 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. 23S23020 (toliau – ir Sprendimas 2), kuriuo atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje A. K.; 2023 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. 23S23448 (toliau – ir Sprendimas 3), kuriuo atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje T. K.;

1.2.       Įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus pakeisti leidimus laikinai gyventi ir teisės aktų nustatyta tvarka priimti naujus sprendimus;

1.3.       Panaikinti Migracijos departamento 2023 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. 23S23497 (toliau – ir Sprendimas 4), kuriuo nuspręsta uždrausti M. P. atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. kovo 6 d. iki 2028 m. kovo 5 d. bei nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo M. P. atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų ES (toliau – ir ES) valstybių narių ir ES nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2023 m. kovo 6 d. iki 2026 m. kovo 5 d.;

1.4.       Panaikinti Migracijos departamento 2023 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. 23S23486 (toliau – ir Sprendimas 5), kuriuo nuspręsta uždrausti A. K. atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. kovo 6 d. iki 2028 m. kovo 5 d. bei kartu nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo A. K. atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų ES valstybių narių ir ES nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2023 m. kovo 6 d. iki 2026 m. kovo 5 d.

2.       Nesutikdami su skundžiamasi sprendimais, pareiškėjai paaiškino, kad M. P. ir A. K. yra sutuoktiniai, o T. K. yra nepilnametis jų sūnus. Pareiškėjai yra Ukrainos Respublikos piliečiai, jie turėjo leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai pažymėjo, kad ginčijami Sprendimas 1 ir Sprendimas 2, taip pat Sprendimas 4 ir Sprendimas 5 priimti remiantis tuo pačiu pagrindu, t. y. galima pareiškėjų M. P. ir A. K. grėsmė valstybės saugumui (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 str. 1 d. 1 p., 133 str. 5 d.), kadangi sutuoktiniai M. P. ir A. K. yra susiję su artima į Rusiją pabėgusio, Ukrainoje už valstybės išdavystę nuteisto, korumpuoto buvusio Ukrainos prezidento V. J. aplinka. Ši išvada padaryta pagal Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2023 m. vasario 6 d. raštą Nr. 18-1462 (toliau – ir Raštas), remiantis ne konkrečiais faktais, o vien dėl ankstesnių pareiškėjo A. K. pareigų. Pareiškėjų teigimu, skundžiami sprendimai grindžiami spėjimais ir prielaidomis, o vienintelė objektyvi aplinkybė – A. K. 2010–2014 metais ėjo Ukrainos valstybės reikalų valdybos vadovo pareigas – savaime negali reikšti, kad A. K., o juo labiau – M. P. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

3.       Pareiškėjai pažymėjo, jog leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje T. K. pakeitimo klausimas tiesiogiai susijęs su jo motinos – pareiškėjos M. P. ir / arba tėvo A. K. leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo klausimo išsprendimu (Įstatymo 43 str. 1 d. 2–3 p.).

4.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjų skundą atmesti.

5.       Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjai M. P. ir A. K. prašymus pakeisti leidimus laikinai gyventi pateikė tuo pagrindu, kad jie užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pareiškėjų sūnaus T. K. prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi pateiktas tuo pagrindu, kad užsienietis ketina gyventi Lietuvos Respublikoje kartu su savo motina – M. P..

6.       Atsakovas nurodė, kad Migracijos departamentas gavo VSD 2023 m. vasario 6 d. Raštą, kuriame nurodyta, kad, VSD vertinimu, pareiškėjų A. K. ir M. P. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, todėl, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133 straipsnio 5 dalimi bei 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS reglamentas) 24 straipsniu, atsisakė išduoti šiems asmenims leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat priėmė sprendimus uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjams A. K. ir M. P.. Migracijos departamentui atsisakius A. K. ir M. P. pakeisti leidimus laikinai gyventi, Migracijos departamentas atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi ir T. K..

7.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė pareiškėjų skundą atmesti. VSD vertinimu, pareiškėjų skundžiami sprendimai yra priimti pagal Migracijos departamento kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir ES teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėjus ir jų ryšius, yra proporcingi ir atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus.

 

 

II.

 

8.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 19 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

9.       Teismas, vadovaudamasis Įstatymu, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą aiškinant galimos grėsmės valstybės saugumui sąvoką, įvertinęs bylai reikšmingas aplinkybes, darė išvadą, kad VSD Rašte nurodyta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjai A. K. ir M. P. kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.). Teismo vertinimu, Sprendimai 1–3, kuriais Departamentas atsisakė pakeisti pareiškėjų leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, yra teisėti ir pagrįsti, aiškiai ir išsamiai motyvuoti, todėl nenustatė pagrindo juos naikinti.

10.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Departamentas 2023 m. kovo 6 d. priėmė Sprendimą 4 ir Sprendimą 5, kuriais nuspręsta uždrausti pareiškėjams A. K. ir M. P. atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimų priėmimo dienos penkerius metus bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų ES valstybių narių ir ES nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos trejus metus.

11.       Teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsniu, pažymėjo, kad Departamento direktorius 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtino Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarką (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), detalizavo šios tvarkos 37–38 punktuose įvirtintą teisinį reguliavimą.

12.       Buvo konstatuota, kad Migracijos departamentas Sprendime 4 ir Sprendime 5 įvertino VSD Rašte nurodytą uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą ir siūlomą uždraudimo terminą, pareiškėjų ryšius (jų nebuvimą) su Lietuvos Respublika ir nusprendė 60 mėnesių uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvą, t. y. nustatė trumpesnį terminą, nei galima nustatyti asmenims, keliantiems grėsmę Lietuvos saugumui ir neturinčiam Lietuvoje šeiminių ryšių. Teismo vertinimu, nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pažeidžia pareiškėjų A. K. ir M. P. teises, be to, nepateikta argumentų, kurie sudarytų pagrindą abejoti parinkto 5 metų termino teisingumu ar proporcingumu.

13.       Vertindamas Sprendimo 4 ir Sprendimo 5 dalių, kuriomis nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams A. K. ir M. P. atvykti ir apsigyventi pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 ir 2 dalis 36 mėnesius nuo sprendimo priėmimo dienos, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 15 punktu, kuriame įtvirtinta, kad duomenys iš sąrašo teikiami centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai (toliau – ir C.SIS), jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS reglamento su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir Reglamentas (ES) 2018/1861), 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Teismas nurodė, kad pagal Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 1 dalies a punktą, valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.

14.       Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad buvo priimti Sprendimas 1 ir Sprendimas 2, jog pareiškėjų A. K. ir M. P. buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, šias išvadas teismas pripažino pagrįstomis. Kadangi šiems pareiškėjams pagrįstai buvo taikomas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, todėl teismas darė išvadą, kad jų duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai. Teismo vertinimu, byloje nepateikta jokių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą abejoti parinkto 3 metų termino teisingumu ar proporcingumu. Teismas taip pat nenustatė savarankiškų pagrindų, kuriais remiantis sprendimai uždrausti pareiškėjams A. K. ir M. P. atvykti į Lietuvos Respubliką bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo minėtiems pareiškėjams atvykti ir apsigyventi turėtų būti panaikinti. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas Sprendimą 4 ir Sprendimą 5 paliko galioti.

 

        III.        

 

15.       Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 19 sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti. Pareiškėjai taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

16.       Apeliaciniame skunde pareiškėjai nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvadomis, kuriomis remiantis Migracijos departamento Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 (kartu ir Sprendimas 3) pripažinti teisėtais ir pagrįstais.

17.       Pareiškėjai taip pat nurodė, kad Migracijos departamentas skundžiamus Sprendimus 4 ir 5 grindė originalia, 2006 metų SIS reglamento redakcija, kuri buvo pakeista dar 2018 m. lapkričio 28 d. Reglamentu (ES) 2018/1861. Pareiškėjai tvirtino, kad aptariamuose sprendimuose Migracijos departamentas vadovavosi nebegaliojančia SIS reglamento redakcija, todėl Sprendimas 4 ir Sprendimas 5 naikintini vien dėl šios priežasties. Be to, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas Sprendimų 4 ir 5 teisėtumą, netinkamai taikė nacionalines ir ES teisės normas.

18.       Pareiškėjai pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamus sprendimus aptariamoje dalyje vertino vadovaudamasis Reglamentu (ES) 2018/1861; vis tik pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime pacitavęs Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 1 dalies a punktą, neatsižvelgė ir neįvertino to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtintos teisės normos. A. K. ir M. P. neatliko (nėra įtariami atlikę) nė vienos veikos, aprašytos Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 2 dalies a–c punktuose.

19.       Pareiškėjai pabrėžė, kad Reglamento (ES) 2018/1861 reglamento 24 straipsnio 2 dalis nustato baigtinį sąrašą atvejų, kada ES valstybės narės turi teisę ir pareigą įvesti į C.SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir pasigyventi, kai valstybė narė yra nusprendusi dėl trečiosios šalies piliečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui. Pareiškėjų įsitikinimu, šis sąrašas negali būti aiškinamas plečiamai, be to, ne visos valstybės grėsmę valstybės saugumui vertina vienodai.

20.       Pareiškėjai akcentuoja, jog A. K. ir M. P. neatliko (nėra įtariami atlikę) nė vienos veikos, aprašytos Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 2 dalies a–c punktuose. Esant tokioms aplinkybėms, Migracijos departamentas bei pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis ir taikyti Taisyklių 15 punktą, kadangi Migracijos departamento 2023 m. kovo 6 d. Sprendimas 4 ir Sprendimas 5, kuriais nuspręsta uždrausti M. P. ir A. K. atvykti į Lietuvos Respubliką, neatitinka Reglamento (ES) 2018/1861 24 ir 25 straipsniuose nustatytų pagrindų. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria teismas pripažino, jog atsakovo Sprendimais 4 ir 5 teisėtai ir pagrįstai nuspręsta įvesti į C. SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams A. K. ir M. P. atvykti ir apsigyventi 36 mėnesius nuo sprendimo priėmimo dienos, naikintina kaip neteisėta ir nepagrįsta.

21.       Pareiškėjų įsitikinimu, nei ginčijamuose Migracijos departamento Sprendimuose 4 ir 5, nei pirmosios instancijos teismo sprendime nėra paaiškinama ir pagrindžiama, dėl kokių priežasčių įvedant į C.SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams A. K. ir M. P. atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų ES valstybių narių ir ES nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje, buvo taikytas maksimalus Reglamente (ES) 2018/1861 nustatytas 36 mėnesių terminas. Taigi, šie sprendimai priimti nesilaikant proporcingumo principo.

22.       Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad jie pirmosios instancijos teismui pagrindė, jog Prancūzijoje gyvenanti pareiškėjos M. P. mama turi rimtų sveikatos sutrikimų ir jai reikalinga nuolatinė priežiūra, kadangi ji nėra pajėgi pasirūpinti savimi. Priėmus skundžiamus sprendimus, pareiškėja kartu su nepilnamečiu vaiku T. K. buvo priversti grįžti į Ukrainą, kurioje vyksta aktyvūs karo veiksmai ir kurioje jiems gresia realus pavojus sveikatai ar net gyvybei, iš šalies pareiškėja negali išvykti į saugią ES valstybę (be kita ko, į Lietuvą, su kuria A. K. bei M. P. sieja ilgamečiai verslo saitai, kurių atsakovas neginčija ir nekvestionuoja), taip pat pasirūpinti M. P. mama.

23.       Teigtina, kad esant nurodytoms aplinkybėms, net ir esant faktiniam bei teisiniam pagrindams įvesti į C.SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams A. K. ir M. P. atvykti ir apsigyventi visų ES valstybių narių ir ES nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis, teritorijoje (pareiškėjai su tuo kategoriškai nesutinka), atsakovas neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo taikyti maksimalų 36 mėnesių terminą – tai neatitinka ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, ir Reglamente (ES) 2018/1861 įtvirtinto proporcingumo, taip pat teisingumo principo.

24.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

25.       Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindė tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime, ir pažymėjo, jog pareiškėjų minimame Reglamento (ES) 2018/1861 66 straipsnyje yra nurodyta, kad Komisija priima sprendimą, kuriuo nustato datą, nuo kurios SIS pradeda veikti pagal šį naująjį reglamentą. Kadangi Komisija sprendime nustatė, kad Šengeno informacinė sistema pagal Reglamentą (ES) 2018/1861 ir Reglamentą (ES) 2018/1862 pradės veikti 2023 m. kovo 7 d., nėra pagrindo teigti, kad Migracijos departamentas vadovavosi negaliojančia SIS reglamento redakcija, nes skundžiami sprendimai uždrausti atvykti buvo priimti 2023 m. kovo 6 d.

26.       Atsakovas paaiškino, kad duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, dėl kurių buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyti atvejai, kuomet asmuo kelia grėsmę, tačiau šis sąrašas nebaigtinis.

27.       Dėl pareiškėjams A. K. ir M. P. nustatyto maksimalaus draudimo atvykti ir apsigyventi termino nustatymo, atsakovas pažymėjo, kad, Įvertinus Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį, į gautą informaciją, kuri patvirtino šių pareiškėjų keliamą grėsmę valstybės saugumui ateityje, į kompetentingos valstybės institucijos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (5 metus), kad nelieka jokių pareiškėjų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 ir 37.1 punktais, pareiškėjams A. K. ir M. P. pagrįstai nustatytinas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis ir 36 mėnesių draudimo atvykti į Šengeno erdvę terminas. Kadangi valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visiems visuomenės nariams, todėl šiems pareiškėjams taikomi apribojimai laikytini proporcingais ir būtinais valstybės interesams.

28.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. VSD vertinimu, pareiškėjai nepateikė jokių naujų argumentų, kurie paneigtų byloje nustatytas ir tinkamai pirmosios instancijos teismo įvertintas aplinkybes, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

IV.

 

 

29.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi (administracinė byla Nr. eA-2098-552/2023) pareiškėjų apeliacinį skundą atmetė, o pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

30.       Vertindamas pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl Migracijos departamento sprendimų, kuriais pareiškėjams atsisakyta pratęsti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, kad byloje pakako duomenų, sudarančių pagrindą pripažinti, kad pareiškėjai A. K. ir M. P. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kas sudarė teisinį pagrindą atsisakyti pratęsti ginčo leidimus.

31.       Dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su Sprendimo 4 ir Sprendimo 5 neteisėtumu, taip pat nepagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadomis šiuo aspektu, teisėjų kolegija nurodė, kad minėti sprendimai priimti Įstatymo 133 straipsnio 5 dalies pagrindu, t. y. užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šių sprendimų neteisėtumą ir nepagrįstumą pareiškėjai iš esmės grindė tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė dėl Sprendimo 1 ir Sprendimo 2 ir kurie jau buvo pripažinti nepagrįstais, todėl teismas nurodė, jog laikosi tos pačios pozicijos ir dėl Sprendimo 4 ir Sprendimo 5.

32.       Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjai nurodė papildomus argumentus, t. y. kad Sprendimas 4 ir Sprendimas 5 grindžiamas negaliojančiu SIS reglamentu, kad nėra jokio teisinio pagrindo uždrausti pareiškėjams A. K. ir M. P. (ypač pastarajai pareiškėjai) atvykti ir apsigyventi Šengeno valstybėse ir nustatyti maksimalų tokio draudimo terminą, kad pareiškėjai negalės išvykti iš Ukrainos (šalyje vyksta karas) ir negalės pasirūpinti sunkiai sergančia M. P. mama.

33.       Teisėjų kolegija nurodė, kad dėl argumentų, susijusių su pareiškėjos mama, jau pasisakė, todėl jų nekartoja. Dėl kitų argumentų buvo pažymėta, kad jie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme, taip pat vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija nurodė, jog šia nuostata yra ribojama proceso šalies teisė teikti naujus dokumentus, ji užtikrina sąžiningo, operatyvaus teismo proceso pirmosios instancijos teisme buvimą. Teismas dėl išdėstytų motyvų nurodė, kad pareiškėjų apeliaciniame skunde pateikiami nauji argumentai, kurie nebuvo keliami bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, todėl jie nebus nagrinėjami ir apeliacinės instancijos teismo detaliau negali būti vertinami.

34.       Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, kurį naikinti ar keisti pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nebuvo pagrindo.

 

V.

 

35.       Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme priimtas pareiškėjų M. P. ir A. K. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2098-552/2023. Pareiškėjai prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais bei administracinę bylą perduoti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Prašoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2098-552/2023 pakeisti – panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesti pareiškėjų skundo reikalavimai dėl Sprendimo 4 ir Sprendimo 5 panaikinimo, ir priimti šioje dalyje naują sprendimą – pareiškėjų skundo dalį Sprendimo 4 ir Sprendimo 5 panaikinimo tenkinti.

36.       Pareiškėjų įsitikinimu, byloje būtina pašalinti akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus nagrinėjant bylą, ir tik proceso atnaujinimo institutas yra vienintelė priemonė apginti pareiškėjų pažeistas teises ir interesus. Būtinybę atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu pareiškėjai grindžia šiais argumentais:

36.1.       Atsižvelgiant į nacionalinių ir tarptautinių teismų praktiką, vertintina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės nenagrinėjo pareiškėjų apeliacinio skundo dalies dėl atsakovo Sprendimo 4 ir Sprendimo 5, kuriais pareiškėjams uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką bei kitas ES valstybes nares. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra nė vieno motyvo dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su netinkamu Taisyklių bei Reglamento (ES) 2018/1861 taikymu ir kurie buvo esminiai. Apeliacinės instancijos teismas dėl jų iš viso nepasisakė, kas sudaro pagrindą atnaujinti procesą.

36.2.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje pažymima, jog minėti argumentai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui ir pan., tačiau šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, netinkamai taikydamas proceso teisės normas, kartu padarė ir kitą esminį proceso teisės pažeidimą – visišką motyvų nebuvimą ginčo dalyje dėl sprendimų, kuriais M. P. ir A. K. uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką bei kitas ES valstybes nares.

36.3.       Akcentuotina, kad, kaip nurodoma pareiškėjų 2023 m. kovo 20 d. skunde, pareiškėjas elektroniniais laiškais 2023 m. kovo 6 d. gavo tik pranešimus apie Sprendimą 4 ir Sprendimą 5, taigi, skunde objektyviai nebuvo galima nurodyti argumentų dėl netinkamo Taisyklių bei Reglamento (ES) 2018/1861 taikymo. Į teismą besikreipiantis asmuo privalo nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis grindžia skundą, ir kokį konkretų reikalavimą reiškia atsakovui, tačiau nėra įpareigotas pateikti teismui teisinį ginčo santykių kvalifikavimą – faktų teisinis įvertinimas yra teismo prerogatyva ir kompetencija, kurios nesaisto ginčo šalių pateiktas aiškinimas.

36.4.       Vadovaujantis ABTĮ 86–87 straipsniais ir atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, kad teisėto teismo sprendimo būtina sąlyga yra teisingas teisės taikymas, pabrėžtina, kad ginčo išsprendimui privalu taikyti Taisyklių bei Reglamento (ES) 2018/1861 normas. Būtent teismas (ir pirmosios instancijos, ir apeliacinės instancijos) ex officio privalėjo visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylai svarbias aplinkybes, tinkamai teisiškai jas kvalifikuoti bei teisingai pritaikyti materialiosios ir proceso teisės normas. Ši pareiga negali būti perkeliama kitiems proceso dalyviams.

36.5.       Pareiškėjų 2023 m. kovo 20 d. skundas buvo priimtas kaip atitinkantis ABTĮ reikalavimus, iš skundo reikalavimų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato jie siekia, tačiau, kaip minėta, pareiškėjai neprivalėjo teismui pateikti teisinio ginčo kvalifikavimo, t. y. kokie teisės aktai turi būti taikomi sprendžiant bylą. Tą privalėjo padaryti Vilniaus apygardos administracinis teismas, kas ir buvo padaryta, tačiau, pareiškėjų įsitikinimu, netinkamai. Būtent pastarąja aplinkybe, be kita ko, buvo grindžiama aptariama pareiškėjų apeliacinio skundo dalis.

36.6.       Apeliacinės instancijos teismas privalo pašalinti teismo padarytas klaidos. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą be kita ko grindė Taisyklių 15 punktu bei Reglamento (ES) 2018/1861 24 ir 25 straipsniais. Apeliaciniame skunde pareiškėjai nurodė, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė nurodytas teisės normas bei pateikė tokius teiginius pagrindžiančius argumentus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje, atsisakydamas patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimą jo teisėtumo aspektu, padarė esminį proceso teisės pažeidimą, kuris lėmė tai, jog byla dėl atsakovo sprendimų, kuriais M. P. ir A. K. uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką bei kitas ES valstybes nares, iš esmės nebuvo peržiūrėta apeliacine tvarka, o apeliacinės instancijos teismo nutartis šioje dalyje yra be motyvų.

36.7.       Nors apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad jis paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme, tačiau ši taisyklė negali būti taikoma formaliai– ji neužkerta kelio proceso dalyviui apeliaciniame skunde detalizuoti savo argumentų, jau iškeltų pirmosios instancijos teisme, juos plėtoti, taip pat atitinkamai reaguoti į pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytą teisinį ir faktinį vertinimą.

36.8.       Pažymėtina, kad apeliacinis skundas dėl Migracijos departamento Sprendimų 4 ir 5 buvo grindžiamas teisiniais argumentais, patvirtinančiais pirmosios instancijos teismo padarytą teisinio kvalifikavimo klaidą, materialiosios teisės normų netinkamu aiškinimu ir taikymu. Apeliaciniu skundu nebuvo keičiamas faktinis pareiškėjų skundo pagrindas, nebuvo nurodomos jokios kokybiškai naujos faktinės aplinkybės ir argumentai, kartu su skundu nebuvo teikiami jokie nauji įrodymai. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas be teisinio pagrindo atsisakė vertinti apeliacinio skundo argumentus, kuriais grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumas, o ABTĮ 142 straipsnio 3 dalis negalėjo būti taikoma. Atkreiptinas dėmesys, kad ir kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 306 straipsnį aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme ir kuriomis apeliacinis skundas negali būti grindžiamas, nelaikytini apeliacinio skundo argumentai, kurių atsiradimą lemia pirmosios instancijos teismo sprendimas, t. y. apelianto skunde išdėstyti argumentai, kuriais jis kritikuoja pirmosios instancijos teismo sprendime pirmą kartą nurodytus motyvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-701/2017). Pareiškėjų apeliaciniame skunde buvo pateikta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kurioje remiamasi Taisyklių 15 punktu bei Reglamento (ES) 2018/1861 24 ir 25 straipsniais, kritika. Ši kritika (atitinkami apeliacinio skundo argumentai) negali būti laikomi naujais įrodymais ABTĮ 142 straipsnio 3 dalies prasme. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo šią kritiką įvertinti ir savo nutartyje dėl jos pasisakyti.

36.9.       Apibendrinant, išdėstyti argumentai pagrindžia, jog apeliacinės instancijos teismas bylos dalies dėl skundžiamų sprendimų, kuriais M. P. ir A. K. uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką bei kitas ES valstybes nares, apeliacine tvarka iš esmės neišnagrinėjo, dėl esminės dalies pareiškėjų apeliacinio skundo argumentų iš viso nepasisakė, daromų išvadų nepagrįsdamas išsamiu bylos aplinkybių vertinimu. Dėl šios priežasties yra pagrindas konstatuoti proceso atnaujinimo pagrindą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą dėl visiško motyvų nebuvimo.

37.       Būtinybę atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu pareiškėjai grindė šiais argumentais:

37.1.       Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Sprendimu 4 ir Sprendimu 5 teisėtai ir pagrįstai nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams A. K. ir M. P. atvykti ir apsigyventi pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 ir 2 dalis 36 mėnesius nuo sprendimo priėmimo dienos. Pirmosios instancijos teismas tokią savo išvadą grindė Taisyklių 15 punktu bei Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 1 dalies a punktu. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė nacionalines bei ES teisės normas, toks pažeidimas yra akivaizdus ir esminis, t. y. jis turėjo įtakos priimant neteisėtą procesinį sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas tokio pažeidimo neištaisė – minėta, jog atitinkami pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai apskritai nebuvo vertinami.

37.2.       Reglamento (ES) 2018/1861 66 straipsnio 1 dalis nustato, jog šis reglamentas įsigalioja dvidešimtą dieną po jo paskelbimo ES oficialiajame leidinyje. Šiame leidinyje Reglamentas (ES) 2018/1861 buvo paskelbtas 2018 m. gruodžio 7 d. Vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, Reglamento (ES) 2018/1861 reglamento 24 straipsniu, akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pacitavęs Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 1 dalies a punktą, neatsižvelgė ir neįvertino to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtintų teisės normų. Šio reglamento 24 straipsnio 2 dalis nustato baigtinį sąrašą atvejų, šis sąrašas negali būti aiškinamas plečiamai, tokiu teisiniu reguliavimu siekiama nustatyti aiškias ir vieningas taisykles (atvejų sąrašą), kuomet vienos valstybės narės priimtas sprendimas dėl draudimo konkrečiam asmeniui atvykti ir apsigyventi sukeltų teisines pasekmes ne tik tos valstybės narės teritorijoje, bet ir visų ES valstybių narių teritorijose. Ne visos valstybės narės grėsmę valstybės saugumui supranta ir vertina vienodai. Tik egzistuojant Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 2 dalyje nustatytiems atvejams, yra taikomas 24 straipsnio 1 dalies a punktas.

37.3.       Pareiškėjai A. K. ir M. P. neatliko (nėra įtariami atlikę) nė vienos veikos, aprašytos Reglamento (ES) 2018/1861 reglamento 24 straipsnio 2 dalyje, todėl teismas negalėjo taikyti Taisyklių 15 punkto, o jį taikydamas padarė esminį materialiosios teisės pažeidimą, kas lėmė neteisėto sprendimo priėmimą. Apeliacinės instancijos teismui iš esmės neperžiūrėjus šios sprendimo dalies apeliacine tvarka, padaryta klaida liko galioti ir sukėlė pareiškėjams itin reikšmingas neigiamas teisines pasekmes.

37.4.       Pakartotinai pažymima, kad nei atsakovo, nei teismų sprendimuose nėra pagrindžiama, dėl kokių priežasčių pareiškėjams buvo nustatytas maksimalus SIS reglamente nustatytas 36 mėnesių terminas. Departamentas neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo taikyti maksimalų 36 mėnesių terminą. Tai neatitinka Konstitucijoje ir Reglamente (ES) 2018/1861 įtvirtinto proporcingumo, taip pat teisingumo principo. Juos pažeidus, buvo padarytas dar vienas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, turėjęs įtakos priimti neteisėtą procesinį sprendimą.

38.       Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu pareiškėjai nurodo, kad, kaip buvo minėta, Migracijos departamentas ir teismas, spręsdami tą patį klausimą, vadovavosi skirtingų redakcijų SIS reglamentu. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas dar kartą patvirtino savo poziciją, jog pagrįstai vadovavosi 2006 metų SIS reglamento redakcija. Taigi, byloje yra kilęs ginčas dėl teisės aiškinimo ir taikymo, kurį, pareiškėjų nuomone, turėtų išspręsti Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Nurodoma, kad padaugėjo panašaus pobūdžio ginčų, nagrinėjamų administraciniuose teismuose, todėl tikslus ir tinkamas Taisyklių bei Reglamento (ES) 2018/1861 aiškinimas ir taikymas yra aktualus ir svarbus. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjų nuomone, būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, todėl procesas atnaujintinas ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.

39.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą prašo jo netenkinti.

40.       Atsakovo vertinimu, ir Vilniaus apygardos administracinio teismo, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai priimt išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas ir pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus, kuriais šios išvados yra grindžiamos. Be to, teismai aiškiai pasisakė dėl visų argumentų, todėl nematome pagrindo atnaujinti proceso.

41.       Dėl pareiškėjų argumentų, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra be motyvų ir tai sudaro pagrindą atnaujinti procesą (ABTĮ 156 str. 2 d. 8 p.), Migracijos departamentas pažymi, kad pranešimas (o ne pats sprendimas) užsieniečiui siunčiamas vadovaujantis Taisyklių 20 punktu. Pareiškėjai Sprendimą 4 ir Sprendimą 5 gavo (Migracijos departamentas, gavęs pareiškėjų prašymą, juos išsiuntė 2023 m. balandžio 6 d.), aktualių sprendimų nuorašai pateikti ir su Migracijos departamento atsiliepimu pirmosios instancijos teismui. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjai, nors ir buvo atstovaujami profesionalaus teisininko, nepasinaudojo savo teise tikslinti skundą.

42.       Migracijas departamentas pažymi, kad atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą buvo nurodęs argumentus, susijusius su taikytinais ES teisės aktais, t. y. kad Reglamentas (ES) 2018/1862 pradės veikti 2023 m. kovo 7 d. Atsižvelgiant į tai, kad ir atsakovas, ir pirmosios instancijos teismas vadovavosi SIS reglamento redakcija, kuri ir turėjo būti taikoma, nebuvo poreikio ir būtinybės detaliau aptarinėti apeliacinio skundo teiginius šiuo aspektu. Migracijos departamento vertinimu, ir SIS reglamento, ir Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatos, kurios aktualios ginčui ir pareiškėjų atvejui, yra iš esmės analogiškos.

43.       Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjai selektyviai cituodami Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas, ignoruoja aplinkybę, kad šiame reglamente numatytas savarankiškas perspėjimo įvedimo pagrindas – grėsmė nacionaliniam saugumui. Remiantis nuoseklia administracinių teismų praktika, teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

44.       Migracijos departamentas nurodo, jog pareiškėjų prašymo argumentai nepagrindžia, kad procesas administracinėje byloje atnaujintinas ABTĮ 156 straipsnio 2 d dalies 8, 10 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. procesinis sprendimas yra motyvuotas, nėra nustatyta, kad buvo pažeidimas taikant materialiosios teisės normas, taip pat nėra duomenų, kad nukrypta nuo teismų praktikos ir (ar) būtų būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

45.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjų prašymą prašo jo netenkinti.

46.       VSD pabrėžia proceso atnaujinimo instituto specifiką ir pažymi, jog pareiškėjai nepateikia svarių argumentų, patvirtinančių esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje atnaujinti procesą, vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 bei 12 punktais.

47.       Nesutikdamas, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas yra be motyvų (tiek, kiek susiję su Sprendimų 4 ir 5 vertinimu), VSD nurodo, jog, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas savo sprendime, pareiškėjų nuomone, nenagrinėjo apeliacinio skundo dalies dėl skundžiamų sprendimų, kuriais pareiškėjams uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką bei kitas ES valstybes nares, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu apskritai.

48.       VSD įsitikinimu, bylą nagrinėję teismai įvertino byloje kilusio ginčo esmę, nuosekliai atsakydami į pareiškėjų skundo argumentus, teismai rėmėsi administracinių teismų praktika dėl įrodymų viseto byloje vertinimo ir teismo pareigos juos ištirti, taip pat ir dėl kitų byloje sprendžiamų klausimų. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 19 d. sprendimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutarties motyvuojamosios dalies yra akivaizdu, kokiais konkrečiais motyvais ir teisės aktų normomis vadovavosi teismai, priimdami šiuos procesinius sprendimus. Teismų sprendimai yra motyvuoti, pagrįsti byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu bei atitinkamų teisės aktų nuostatomis. Nors pareiškėjai teigia, kad teismų sprendimai iš esmės yra be motyvų, tačiau akivaizdu, kad jie tiesiog jais nesutinka, kas reiškia, kad procesiniai sprendimai yra motyvuoti.

49.       VSD teigia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis 10 punktą, kadangi pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 2 dalis numato baigtinį sąrašą situacijų. VSD vertinimu, šio reglamento 24 straipsnio 2 dalies formuluotė aiškintina kaip pateikianti neginčijamus ir būtinus šios normos (24 straipsnio 1 dalies a punkto) taikymo atvejus (kai nėra vertinamas proporcingumas, o tiesiog įvedamas perspėjimas į SIS), o ne kaip nustatanti baigtinį ir neginčijamą atvejų, tik kuriems esant norma taikoma, sąrašą. Tokią VSD poziciją pagrindžia ir Reglamento (ES) 2018/1861 preambulės 32 punktas, 21 straipsnis, numatantis, kad esminis reikalavimas yra proporcingumo reikalavimo taikymas, išnagrinėjant, ar konkretus atvejis yra pakankamai adekvatus, ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.

50.       VSD teigimu, atmestinas ir pareiškėjų teiginys, kad taikant skirtingas SIS reglamento redakcijas (atsakovui remiantis senąja, galiojusia iki 2023 m. kovo 6 d., o teismams vadovaujantis naujuoju Reglamentu (ES) 2018/1861), buvo netinkamai taikytos materialiosios teisės normos. Šiuo atveju akcentuotina, kad konkrečios šiai bylai aktualaus SIS reglamento 24 straipsnio nuostatos liko iš esmės nepakitusios, todėl konstatuoti esminio materialiosios teisės normos pažeidimo nėra pagrindo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje iš esmės patvirtino pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.

51.       VSD nurodo, kad pareiškėjai nepagrindė, kad procesas išnagrinėtoje byloje būtų atnaujintas ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis 12 punkte įtvirtintu pagrindu, kadangi jie iš esmės tik deklaratyviai teigė, jog būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, bet nenurodė nei konkrečios teismų praktikos, nuo kurios nukrypo teismai, nei teisiškai pagrįstų argumentų, kad teismų praktika formuojama klaidinga linkme.

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a tu o j a:

VI.

 

52.       Pareiškėjai M. P. ir A. K. siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-2890-552/2023 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą (sprendimas ar nutartis yra be motyvų), 10 punktą (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį) ir 12 punktą (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą). 

53.       Proceso atnaujinimas yra ypatinga įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) peržiūrėjimo procesinė priemonė, kuri taikoma tik įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Proceso atnaujinimo institutu siekiama, kad nebūtų palikti galioti galimai neteisingi ir nepagrįsti teismų sprendimai (nutartys). Taigi proceso atnaujinimas yra išimtinė priemonė administraciniame procese, kuri taikoma tik išimtiniais atvejais. Proceso atnaujinimo pagrindų baigtinis sąrašas yra įtvirtintas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. 

54.       Teismų praktikoje proceso atnaujinimas pripažįstamas išimtiniu būdu įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti, galimu tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-48-442/2023; kt.).

55.       Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl prašyme atnaujinti procesą nurodytų aplinkybių, kurios įvardijamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018; kt.).

56.       Taigi, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011; kt.).

 

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu

 

57.       Vertinant, ar yra faktinis ir teisinis pagrindas atnaujinti apeliacine tvarka išnagrinėtą administracinę bylą šiuo pareiškėjo nurodytu pagrindu, pirmiausia pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste, teisingumo vykdymas suponuoja tai, jog baigiamasis teismo aktas yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (žr. 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą).

58.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, formuojamoje atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, nuosekliai pabrėžiama, kad minėtu įstatyme numatytu pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tik tada, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-40-602/2016; 2017 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-822/2017 ir kt.).

59.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu, pareiškėjo nuomone, nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu (žr., pvz., 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-54-552/2018, 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-20-968/2019).

60.       Pareiškėjai prašymą atnaujinti procesą aptariamu pagrindu grindžia tuo, jog bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nevertino apeliacinio skundo savarankiškų argumentų dėl Sprendimo 4 ir Sprendimo 5 teisėtumo ir pagrįstumo, nepasisakė, ar tinkamai buvo taikytos nacionalinės ir ES teisės nuostatos, nepagrįstai, vadovaudamasis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, atsisakė juos vertinti kaip naujus, nurodytus tik apeliaciniame skunde.

61.       Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutarties turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas apeliacinio skundo argumentus dėl Migracijos departamento Sprendimų 4 ir 5, kuriais pareiškėjams M. P. ir A. K. uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ir į Šengeno informacinę sistemą įtraukiamas perspėjimas, vertino, kad šių sprendimų neteisėtumą ir nepagrįstumą pareiškėjai iš esmės grindė tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė dėl Sprendimo 1 ir Sprendimo 2 (t. y. nesutiko, jog kad pareiškėjų gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui), ir nurodė, kad jau įvertino minėtus argumentus. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų (t. y. dėl neaktualios SIS reglamento redakcijos, kuriais grindžiami Migracijos departamento Sprendimai 4 ir 5, dėl vertinimo, ar pareiškėjai atitinka visas sąlygas, aprašytas Reglamento (ES) 2018/1861 reglamento 24 straipsnio 2 dalyje, nustatyto draudimo atvykti į Šengeno erdvę proporcingumo) teismas pažymėjo, tai jog yra nauji argumentai, kurie nebuvo keliami bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, todėl nenagrinėjami ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos detaliau negali būti vertinami.

62.       Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pareiškėjų netenkina teismo padarytos išvados ir jas pagrindžiantys motyvai, savaime nereiškia, kad teismo nutartis yra be motyvų. Tačiau, kaip minėta, prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio asmens netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui ar tapatinami su motyvų nebuvimu. Tik visiškas motyvų nebuvimas, o ne, šalies vertinimu, nepakankamas motyvavimas, gali būti pagrindas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

63.       Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

 

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

 

64.       Vertinant, ar yra pagrindas atnaujinti apeliacine tvarka išnagrinėtą administracinę bylą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, pirmiausia pažymėtina, kad suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo jas taikant, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-13-143/2016; kt.).

65.       Kadangi aptariamo proceso atnaujinimo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017; kt.).

66.       Akcentuotina, kad klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Teismo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-61-502/2022; kt.).

67.       Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pareiškėjai skunde, be kita ko, prašė panaikinti Migracijos departamento Sprendimą 4 ir Sprendimą 5, kuriais pareiškėjams A. K. ir M. P. uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), kartu nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).

68.       Migracijos departamento Sprendime 4 ir Sprendime 5 nurodyta, kad jie priimti, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, SIS reglamento (t. y. 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo) 24 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Taisyklių 15 punktu ir Kriterijų vertinimo tvarkos 5 ir 37.1 punktais.

69.       Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Sprendimo 4 ir Sprendimo 5 teisėtumą ir pagrįstumą, kaip matyti iš cituoto teisinio reguliavimo, vadovavosi Reglamento (ES) 2018/1861 reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir pripažino, jog kadangi pareiškėjams pagrįstai taikomas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, todėl jų duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai; konstatuota, jog byloje nepateikta jokių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą abejoti parinkto 3 metų termino teisingumu ar proporcingumu.

70.       Pareiškėjai prašyme atnaujinti procesą, kaip ir apeliaciniame skunde, tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas taikė tinkamą ES teisės aktą, t. y. Reglamentą (ES) 2018/1861, tačiau neatskleidė išsamaus šio teisės akto 24 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo – netaikė 24 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, vertinant pareiškėjų situaciją, neatsižvelgė į šio reglamento 21 straipsnyje įtvirtintą proporcingumo principą.

71.       Nagrinėjamu atveju, susiklostė tokia teisinė situacija, kad pareiškėjai apeliaciniame skunde kvestionavo pirmosios instancijos teismo išvadas dėl Sprendimo 4 ir Sprendimo 5 teisėtumo (ta apimtimi, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindai  įtraukti perspėjimą dėl draudimo užsieniečiams atvykti į Šengeno zoną). Pirmosios instancijos teismas pateikė šios ginčo dalies teisinę kvalifikaciją ir reikšmingų aplinkybių vertinimą, o apeliacinės instancijos teismas, nors ir pasisakė dėl naujų aplinkybių, tačiau nepateikė aktualiu teisiniu reguliavimu pagrįstų teisinių argumentų, kodėl Sprendimo 4 ir Sprendimo 5 dalys, kuriomis uždraudžiama pareiškėjams atvykti į Šengeno zoną 3 metų laikotarpiui, yra teisėtos ir pagrįstos. Aptartos aplinkybės reiškia, kad buvo padaryta teisės taikymo klaida, t. y. nepatikrinta, ar tinkamai nustatytos konkrečios taikytinos teisės aktų (SIS reglamento ar Reglamento (ES) 2018/1861) nuostatos ir, atsižvelgiant į jose įtvirtintas taisykles, nevertintos reikšmingos faktinės aplinkybės.

72.       Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šia apimtimi pareiškėjų prašymas atnaujinti procesą yra pagrįstas, ir nenustatė pagrindų paneigti pareiškėjų argumentus, kad buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą procesinį sprendimą, todėl procesas šioje bylos dalyje atnaujinamas (ABTĮ 156 str. 2 d. 10 p.).

 

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu

 

73.       Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015; kt.).

74.       Vadovaujantis ABTĮ 160 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-52-146/2016; kt.).

75.       Pareiškėjai prašyme atnaujinti procesą teigia, jog Taisyklių bei Reglamento (ES) 2018/1861 aiškinimas ir taikymas yra aktualus ir svarbus, šiais klausimais būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

76.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjai tik deklaratyviais teiginiais grindžia būtinybę atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, tačiau nenurodo jokių teismų praktikos pavyzdžių, suponuojančių išvadą, kad aktualiu teisės taikymo ir aiškinimo klausimu teismų praktika yra išsiskyrusi. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje, remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu.

77.       Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų prašymas dėl proceso atnaujinimo buvo paduotas nepraleidus įstatyme nustatyto termino ir yra pagrįstas įstatymo nustatytu proceso atnaujinimo pagrindu, todėl yra iš dalies tenkinamas, t. y. remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu atnaujinamas procesas administracinės bylos dalyje dėl Sprendimo 4 ir Sprendimo 5 dalių, kuriomis nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams A. K. ir M. P. atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).

78.       Atnaujinus procesą remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu, administracinė byla turi būti perduota iš naujo nagrinėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai (ABTĮ 163 str. 2 d.).

 

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162
straipsnio 1 ir 2 dalimis, 163 straipsnio 1 ir 2 dalimis, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjų M. P. ir A. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2098-552/2023 tenkinti iš dalies.

Atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos eA-2098-552/2023 pagal pareiškėjų M. P., A. K. ir T. K., atstovaujamo atstovų pagal įstatymą M. P. ir A. K., apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. P., A. K. ir T. K., atstovaujamo atstovų pagal įstatymą M. P. ir A. K., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus dalyje dėl:

-       Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. 23S23497 dalies, kuria nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo M. P. atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų ES valstybių narių ir ES nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus);

-       Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. 23S23486 dalies, kuria nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo A. K. atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų ES valstybių narių ir ES nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).

Nurodytą administracinės bylos dalį perduoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai nagrinėti iš naujo.

Kitą pareiškėjų M. P. ir A. K. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2098-552/2023 dalį atmesti.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai        Gintaras Kryževičius

 

 

Dainius Raižys

 

 

Egidijus Šileikis