Baudžiamoji byla Nr. 1-90-783/2022
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-16795-2021-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.7.2.3.; 1.1.9.10.; 1.2.4.6.2.1.; 1.2.14.10.3.; 2.3.6.4.5.1.
(S)
PANEVĖŽIO APYLINKĖS TEISMAS
NUOSPRENDIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. vasario 17 d.
Kupiškis
Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų teisėjas Virginijus Skaraitis,
sekretoriaujant Vidai Suslikienei, dalyvaujant prokurorui Gediminui Stočkui, nukentėjusiajai D. Š., nukentėjusiosios atstovei advokatei Vaivai Savickienei, kaltinamajam E. Š., jo gynėjui advokatui Žygimantui Rutkauskui,
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje
E. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) g. 1968 m. (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, susituokęs, aukštesniojo išsilavinimo, dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“, gyvenantis Kupiškyje, (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą deklaravęs Kupiškio r. sav., (duomenys neskelbtini), neteistas,
kaltinamas nusikalstamomis veikomis, numatytomis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 3 dalyje.
Teismas
n u s t a t ė :
1. Kaltinamasis E. Š. 2021 m. gegužės 22 d. apie 21 val. Kupiškio r., (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo patalpose savo sutuoktinei D. Š. vieną kartą galva sudavė į nukentėjusiosios dešinįjį antakį, šiuo veiksmu savo šeimos narei dėl poodinės kraujosruvos dešinės akies vokuose sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Iškart po to kaltinamasis E. Š., išėjęs iš gyvenamojo namo į kiemą ir nuėjęs prie sodyboje esančio tvenkinio, į jį įmetė D. Š. priklausantį 200 eurų vertės mobilųjį telefoną „Samsung A750 A7“, kuriame buvo įdėta 5 eurų vertės SIM kortelė ir 10 eurų vertės 16 GB atminties kortelė, taip tyčia sunaikino 215 Eur vertės nukentėjusiajai D. Š. priklausantį turtą.
2. Kaltinamasis E. Š. kaltės nepripažino. Parodė, jog su nukentėjusiąja D. Š. šiuo metu vyksta skyrybų procesas, jis gyvena Kupiškyje. Tačiau namas, esantis Kupiškio r. sav., (duomenys neskelbtini), priklauso jiems abiem, jie turi ir žemės ūkio paskirties žemę, kurioje vykdo ūkinę veiklą, todėl į (duomenys neskelbtini) kaimą jis atvažiuoja, jeigu reikia, atlieka ir remonto darbus. Ir tą 2021 m. gegužės 22 d. buvo atvykęs į kaimą, ruošėsi kitą dieną baigti betonuoti terasos grindis: iškasė griovius, susidėjo medinius atitvarus. Matė, jog tuo metu sutuoktinė „migravo“ po visą kaimą, tačiau jis nesidomėjo, ką ši veikia. O vakare, jam bežiūrint „Euroviziją“, D. Š. grįžo iš kaimo ir paėmusi televizoriaus nuotolinį pultelį išjungė televizorių. Tarp jų įsiplieskė konfliktas, jis reikalavo grąžinti pultelį, D. Š. reiškė pretenzijas dėl suvartojamos elektros energijos, už kurią, pasak jos, jis nemoka, prasidėjo priekaištai ir dėl vykstančių skyrybų. Pamatęs, jog D. Š. mobiliuoju telefonu kažkam rašo trumpąją žinutę, jis iš jos paėmė telefoną ir pasakė, kad grąžinsiąs, kai ši atiduos pultelį. Tarp jų prasidėjo grumtynės, D. Š. bandė iš jo susigrąžinti mobilųjį telefoną, tų grumtynių metu jis gal ir galėjo užgauti D. Š., tai yra kažkuria kūno dalimi kliudyti jos antakį. Tačiau tyčia jos nežalojo nei suduodamas galva, nei kitu būdu. Jiems išsiskyrus jis išėjo iš kambario, užvėrė duris ir reikalavo grąžinti pultelį, tačiau D. Š. atsisakė. Tuomet jis išėjo į kiemą, D. Š. – paskui, pradėjo šaukti į pagalbą kaimynus. Jis nuėjo iki kieme esančio tvenkinio, norėjo perskaityti telefone esančias žinutes, kai D. Š. pribėgusi vėl bandė iš jo paimti telefoną. Prie tvenkinio buvo slidu, D. Š. bandant atimti iš jo telefoną, jis paslydo, vos pats neįkrito į tvenkinį, tačiau mobilusis telefonas iš rankų įkrito į vandenį. Tyčia įmesti mobilųjį telefoną į vandenį taip pat nenorėjo, ištraukti jo nebandė, nes prie kranto yra labai gilu. Po šio įvykio jis parėjo į namus, o D. Š. išėjo pas kaimynus. Netrukus atvykę ir į jų namus pasibeldę policijos pareigūnai, paprašė išeiti į kiemą, pradėjo teirautis apie konflikto aplinkybes, jis paaiškino, kas atsitiko, netrukus iš policijos automobilio išlipusi atėjo ir D. Š.. Policijos pareigūnai jo klausė, ar jis negalėtų išeiti tą naktį iš namų, tačiau jis nesutiko, pareigūnai perklausė, ar jie abu nekonfliktuos toliau, atsakius neigiamai, pareigūnai išvažiavo, sakė, jeigu kas, skambinti Nr. 112. Pareigūnai jam neblaivumo netikrino, jo veide sužalojimų nerado. Neneigia, jog buvo kalba ir apie telefoną, apie jo vertės atlyginimą D. Š..
3. Nukentėjusioji D. Š. parodė, jog 2021 m. gegužės 22 d. vakare grįžusi iš kaimynės L. J., kur šventė šios jubiliejų, pamatė E. Š. žiūrintį televizorių. Kadangi E. Š. faktiškai (duomenys neskelbtini) kaime nebegyvena nuo 2020 m. balandžio mėnesio, už elektros energiją, suvartojamą name, nemoka, ji paėmė televizoriaus nuotolinį pultelį ir televizorių išjungė. Televizorių, kurį žiūrėjo E. Š., ji buvo nusipirkusi iš savo asmeninių santaupų po to, kai E. Š. jų bendrą televizorių išsivežė į Kupiškį. Jai išjungus televizorių, E. Š. paėmė jos telefoną, išėjęs iš kambario į koridorių užrėmė duris ir pradėjo skaitinėti jos telefone trumpąsias žinutes. Nukentėjusioji D. Š. parodė, jog perskaitęs žinutes E. Š. įėjo į vidų ir priėjęs prie jos, stovinčios prie sofos, trenkė kakta jai į antakį ir iškart išėjo į lauką. Ji bėgo jam iš paskos, girdėjo, kaip E. Š. pasakė „Pamatysi, kas bus“. Matė, kaip E. Š. nuėjo už ūkinio pastato, prie tvenkinio, ir pasisukęs į tvenkinį metė jos mobilųjį telefoną į vandenį. Ji pati prie E. Š. priėjusi nebuvo, tuo metu šaukėsi kaimynų pagalbos, tačiau aplinkui nieko nebuvo, visi buvo suėję į namus. E. Š. įmetus telefoną į tvenkinį, ji nubėgo pas kaimynę R. K., papasakojo, kas atsitiko, iš R. K. telefono paskambino policijai. Teismo posėdyje patvirtino, jog mobilųjį telefoną, kurį įmetė E. Š., įsigijo už 400 Eur, jį vertina 200 Eur, mobiliajame telefone taip pat buvo SIM kortelė, kurios pakeitimas jai kainavo 5 Eur, 10 Eur vertina įmestame į tvenkinį telefone buvusią atminties kortelę.
4. Liudytoja R. E. K. parodė, jog 2022 m. gegužės mėnesį, tikslios datos nepamena, tik kad buvo šeštadienis, apie 21 val. pas juos į namus atbėgo D. Š., papasakojo, jog susistumdė, susibarė su savo vyru E. Š., šis jai kambaryje prie sofos galva trenkė į antakį, kad ši net atsisėdo, bei nubėgęs prie tvenkinio į jį įmetė D. Š. telefoną. D. Š. buvo susinervinusi, apsiverkusi, virš dešinio antakio taip pat matė ir gumbą. Ji davė D. Š. savo mobilųjį telefoną, ši paskambino telefonu Nr. 112. Pareigūnai atvyko kažkur po 20-30 minučių, D. Š. prie automobilio paaiškino ginčo su E. Š. aplinkybes, girdėjo, kaip D. Š. pareigūnams sakė, jog E. Š. tikrino D. Š. mobilųjį telefoną, o po to jį įmetė į tvenkinį.
5. Liudytojas S. Ž. parodė, jog kaltinamasis E. Š. yra jos buvusios žmonos sugyventinis ar meilužis, su kuriuo ji palaiko artimus santykius apie 4-5 metus, o paskutinius dvejus kartu gyvena. Nukentėjusiąją D. Š. tai pat pažįsta, iš jos ir sužinojo apie savo buvusios žmonos artimus santykius su kaltinamuoju. Liudytojas parodė, jog jam nukentėjusioji D. Š. yra skambinusi ir pasakiusi, kad jai vyras trenkė galva į galvą, sakė, jog atėmė iš jos ir į tvenkinį įmetė jos mobilųjį telefoną. Tą dieną jis susirašinėjo su nukentėjusiąja, klausė, ką ši veikianti, tačiau jai parašius, kad nerašinėtų, nes yra gimtadienyje, daugiau nerašė. Praėjus dviem dienoms po šio pokalbio nukentėjusioji atsiuntė jam nuotrauką, kurioje ji buvo su kraujosruvomis paakiuose.
6. Liudytojas policijos pareigūnas N. K. parodė, jog 2021 m. gegužės 22 d. įvykio (duomenys neskelbtini) k. aplinkybių nelabai prisimena, pamena, jog į įvykį išvyko dėl smurto artimoje aplinkoje, nukentėjusiąją rado pas kaimynę. Ką pasakojo tiksliai nukentėjusioji, neprisimena, ar pasakojo, jog vyras prieš ją naudojo smurtą, taip pat neprisimena, išskyrus tai, jog aiškinantis aplinkybes nustatė, jog konfliktas tarp sutuoktinių kilo dėl televizoriaus pultelio, moteris sakė, kad vyras paėmė jos telefoną ir įmetė į tvenkinį. Tačiau aiškinantis aplinkybes lyg ir susitarė dėl to telefono. Ar nukentėjusioji kalbėjo apie konkrečius smurtinius veiksmus prieš ją, nepamena, lyg tai sakė, po to lyg ir nebesakė. Ar nukentėjusiosios veide buvo sužalojimų, nebepamena.
7. Liudytoja policijos pareigūnė M. P., kaip ir liudytojas N. K., parodė, jog į (duomenys neskelbtini) 2021 m. gegužės 22 d. vyko dėl pranešimo apie smurtą artimoje aplinkoje, pranešėją rado pas kaimynę namuose, pranešėja sakė, kad tarp jos ir vyro įvyko konfliktas, tačiau detalių apie smurto pobūdį liudytoja neprisiminė. Pamena, jog pabendravę su moterimi nuvyko pas vyrą į namus, ten aiškinosi aplinkybes, nustatė, kad konfliktas tarp sutuoktinių prasidėjo dėl televizoriaus pultelio, vyras pasiėmė sutuoktinės mobilųjį telefoną, nuėjo prie tvenkinio, ten tarp sutuoktinių įvyko konfliktas, abu jie apsistumdė bei telefonas grumtynių metu įkrito į vandenį. Liudytoja teigia, jog nukentėjusioji sakė, kad jos nemušė. Kaip suprato, pagrinde kilo konfliktas dėl telefono, vyrui sutikus už telefoną atlyginti žalą, moteris nurimo ir pretenzijų vyrui neturėjo.
8. Iš D. Š. pareiškimo (1 t. 7 b. l.) matyti, jog į policiją dėl E. Š. smurto bei į tvenkinį įmesto mobilaus telefono ji kreipėsi 2021 m. gegužės 25 d. Pareiškime D. Š. nurodė, jog E. Š. iš jos 2021 m. gegužės 22 d. paėmęs telefoną perskaitė žinutes tarp jos ir pažįstamo asmens, įbėgęs į vidų trenkė kakta jai į antakį ir pasakęs užmiršti jai šį telefoną, nubėgo už ūkinio pastato ir įmetė į tvenkinį.
9. Iš įvykių registracijos žurnalo išrašo (1 t. 56-60 b. l.) matyti, jog D. Š. į bendrąjį pagalbos centrą 2021 m. gegužės 22 d. paskambino 21.23 val., policijos pareigūnai į D. Š. nurodytą vietą atvyko 21.39 val., baigė įvykį tirti 22.45 val. Baigę tirti pranešimą pareigūnai aprašydami papildomą informaciją apie įvykį nurodė, jog D. Š. jiems aiškino, jog konflikto su E. Š. metu šis iš jos paėmė mobilųjį telefoną ir įmetė į tvenkinį, kadangi D. Š. bandė jį atimti, jie abu prie tvenkinio susistumdė, susistumdymo metu E. Š. pataikė D. Š. į antakį, tačiau ši skausmo nejuto, jos veide sužalojimų nesimatė. Pareigūnai taip pat nurodė, jog bendraujant su E. Š. šis teigė, jog konfliktas tarp sutuoktinių kilo dėl televizoriaus pultelio, dėl to jis paėmė D. Š. telefoną ir einant aplink tvenkinio D. Š. pradėjo stumdytis, bandė atimti telefoną, dėl ko E. Š. telefoną įmetė į tvenkinį. E. Š. aiškino, jog D. Š. netrenkė, nebent ši pati atsitrenkė kai bandė atimti telefoną. D. Š. nustatė 1,81 promilės girtumą, D. Š. pareiškimą atsisakė rašyti, pageidavo, kad E. Š. nupirktų jai naują telefoną, E. Š. sutiko tai padaryti. Abu sakė, kad nebekonfliktuos, D. Š. pageidavo, kad E. Š. liktų namuose.
10. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo (1 t. 61-67 b. l.) matyti, jog gyvenamasis namas, esantis Kupiškio r. sav., (duomenys neskelbtini), apžiūrėtas 2021 m. birželio 9 d., įvykio vietoje pėdsakų, susijusių su tiriama veika, nerasta. Nuotraukose prie protokolo matomos vidaus patalpos, svetainėje ant sienos kabantis televizorius.
11. Iš garantinės pažymos (1 t. 78 b. l.) matyti, jog 2019 m. vasario 26 d. D. Š. iš UAB „Tele2“ įsigijo 349 Eur vertės mobilųjį telefoną „Samsung A750 A7“, sumokėjo 5,25 Eur vienkartinį laikmenos mokestį bei 42 Eur dydžio pradinę įmoką, už mobiliąją įrangą įsipareigojo per 24 mėn. sumokėti 236,88 Eur (9,87 Eur x 24 mėn.).
12. Iš parodymų patikrinimo vietoje protokolo (1 t. 92-100 b. l.), CD laikmenos (voke, prisegtame prie vidinio antrojo tomo galinio viršelio) matyti, jog nukentėjusioji D. Š. parodymų patikrinimo vietoje metu 2021 m. lapkričio 16 d. name parodė vietą, kur gulėjo ant sofos E. Š., kai ji 2021 m. gegužės 22 d. vakare parėjo į namus, paaiškino, kaip ji paėmė pultelį nuo stalo, išjungė televizorių, po ko E. Š. atsistojęs iš jos rankų paėmęs mobilųjį telefoną išėjo į koridorių ir uždaręs duris neleido išeiti D. Š.. Nukentėjusioji aiškino, jog netrukus atsidaręs duris E. Š. grįžo į kambarį, ji nuo jo traukėsi arčiau sofos, parodė vietą, kur stovėjo, kada priėjęs E. Š. smogė jai galva į dešinį antakį, ji atsisėdo ant sofos krašto. Nukentėjusioji paaiškino, jog po smūgio E. Š. išbėgo iš namo, ji – iš paskos, parodė vietas, kur ji stovėjo, kur stovėjo E. Š., kai pasakė „Pamatysi, kas dabar bus“, ir metė telefoną į tvenkinį, paaiškino, jog įmetė į tas vietas, kur plaukioja padangos (priešingoje tvenkinio pusėje, nei stovėjo nukentėjusioji su kaltinamuoju). Parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuota, jog nuo namo iki tvenkinio yra apie 70 m, atstumas tarp nukentėjusiosios nurodytos vietos, kur stovėjo ji, ir vietos, kur stovėjo E. Š., yra apie 12 m, atstumas nuo E. Š. vietos, iš kurios jis metė telefoną į tvenkinį, ir tvenkinio yra 4 m atstumas.
13. Iš asmens apžiūros protokolo, fotonuotraukų (1 t. 102-107 b. l.) matyti, jog ikiteisminio tyrimo tyrėjas K. V. 2021 m. gegužės 25 d. nuo 17.37 val. iki 17.43 val. vizualiai apžiūrėjo nukentėjusiąją D. Š., jos veide, po dešine akimi, užfiksavo kraujosruvą, maždaug 3 cm ilgio ir 2 cm pločio.
14. Iš specialisto išvados Nr. G 435/2021 (05) matyti, jog teismo medicinos ekspertė S. M. 2021 m. gegužės 26 d. 10.20 val. apžiūrėjusi D. Š. nustatė poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose. Sužalojimas padarytas kietu buku daiktu, galimai suduodant galvos sritimi, mažiausiai 1 trauminiu poveikiu. Duomenų, prieštaraujančių užduotyje nurodytam įvykio laikui (2021 m. gegužės 22 d. apie 21.26 val.), nėra. D. Š. padarytas sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, tikėtina, jog veiksmai, kuriais padarytas sužalojimas, galėjo sukelti fizinį skausmą.
15. Iš lydraščio (1 t. 124 b. l.), apžiūros protokolo (1 t. 125-127 b. l.), CD laikmenoje esančio garso įrašo (voke, prisegtame prie vidiniame antrojo tomo galinio viršelio), matyti, jog nukentėjusioji D. Š. į bendrąjį pagalbos centrą iš abonento Nr. (duomenys neskelbtini) paskambino 2021 m. gegužės 22 d. 21.23 val., atsiliepusiai operatorei pranešė, jog tą dieną tarp jos ir sutuoktinio įvyko konfliktas, nori policijos pagalbos. Pokalbio su operatore metu D. Š. nurodo, jog trenkė jai į antakį, į klausimą, ar prakirto, paaiškina, kad neprakirto, bet ištino, taip pat nurodė, jog „jis mano telefoną paskandino „prūde““. Į operatorės klausimą, kada įvykis buvo, atsako, jog viskas įvyko prieš 10 min. (D. Š. pokalbio pradeda verkti), paprašyta operatorės dar kartą patvirtina, jog trenkė jai į antakį bei į tvenkinį įmetė telefoną.
16. Iš parodymų patikrinimo vietoje protokolo (2 t. 18-26 b. l.), CD laikmenos (voke, prisegtame prie vidinio antrojo tomo galinio viršelio) matyti, jog kaltinamasis E. Š. 2021 m. lapkričio 17 d. parodymų patikrinimo vietoje metu parodė vietą ant sofos, kurioje jis sėdėjo 2021 m. gegužės 22 d., žiūrėjo televizorių, kai į namus grįžusi D. Š. paėmė pultelį ir išjungė televizorių, nuėjo į šalia svetainės esantį miegamąjį ir atsigulusi ant lovos atsisakė duoti pultelį, pradėjo spaudinėti telefoną. Jis paėmė iš D. Š. telefoną, ši atsistojo, pradėjo reikalauti atiduoti telefoną. Kaltinamasis parodė, jog tuomet jis išėjo iš miegamojo, ėjo link durų į koridorių, kai prie jo priėjo nukentėjusioji, bandė iš jo atimti telefoną, jis sukosi ir ėjo pro duris, gal tuomet ir kliudė (kaltinamasis parodė vietą ties išėjimu į koridorių, šalia spintos). Toliau kaltinamasis išeina į kiemą, kieme netoli namo parodo vietą, kurioje nukentėjusioji pradėjo šaukti „Gelbėkit! Gelbėkit!“, jie toliau ėjo link tvenkinio. Kaltinamasis parodymų patikrinimo vietoje metu aiškina, kaip jis iš lėto eidamas žiūrinėjo nukentėjusiosios mobiliajame telefone esančias žinutes, tuo metu buvo nukentėjusioji toliau. Kaltinamasis toliau parodo vietą, kurioje jis buvo, kai prie jo pribėgusi nukentėjusioji bandė iš jo atimti telefoną (prie pat tvenkinio), pasakoja, kaip jis vos nepaslydo ir iškėlęs rankas rodo, kaip jis tą kartą mosikavo rankomis, telefonas iškrito jam iš rankų ir įkrito į vandenį, po ko nukentėjusioji nubėgo.
17. Visi šie tyrimo veiksmai atlikti laikantis įstatymo reikalavimų, jais gauti duomenys turi reikšmės bylai teisingai išspręsti, todėl vadovaujantis BPK 20 straipsniu, jie laikomi įrodymais. Teismas įrodymais nelaiko teismo posėdyje ištirtų ir pagarsintų policijos pareigūno N. K. 2021 m. rugsėjo 27 d. apklausos protokolo (1 t. 136-139 b. l.) bei policijos pareigūnės M. P. 2021 m. rugsėjo 29 d. apklausos protokolo (1 t. 142-144 b. l.), nes šie įrodymai surinkti pažeidžiant baudžiamojo proceso kodekso nustatytas įrodymų rinkimų taisykles. Pagal BPK 183 straipsnio, reglamentuojančio liudytojo apklausą, 2 dalį, apklausa pradedama pasiūlymu liudytojui papasakoti visa, kas jam žinoma apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, po to liudytojui gali būti užduodami klausimai. Draudžiama užduoti atsakymą menančius klausimus. Kaip matyti iš nurodytų liudytojų apklausos protokolų, abu apklausos protokolai, nors tarp abiejų pareigūnų apklausų buvo dviejų dienų laiko tarpas, iš esmės yra identiški, juose yra iš esmės tie patys sakiniai, tas pats sakinių eiliškumas, apklausose padarytos tos pačios gramatinės klaidos. Tai yra, jeigu jie būtų apklausinėjama pagal BPK 183 straipsnio nustatytas taisykles, identiški protokolai, net jeigu pareigūnai ir vyko į tą patį įvykį, negali būti, nes žmonės yra apklausinėjami atskirai, jų parodymai yra individualūs ir iš esmės negali sutapti taip, kad jų apklausos protokolai yra faktiškai vienodi, neskaitant tam tikrų nežymių skirtumų. Teismo posėdyje apklausta ikiteisminio tyrimo tyrėja E. J. neneigė, jog apklausiant antrą pareigūną, galėjo būti apklausa vykdoma ant ankstesnio pareigūno apklausos protokolo pakeičiant tam tikras detales, kurias paprašo pakeisti vėliau apklausinėjamas pareigūnas. Tačiau, kaip minėta, toks liudytojo apklausos būdas neatitinka apklausai keliamų reikalavimų ir negali būti vertinamas kaip teisėtu būdu gautas įrodymas. Galima būtų pripažinti, kad bent jau pirmo pagal eiliškumą policijos pareigūno apklausos protokolas turėtų būti vertinamas kaip įrodymas, nes jis kaip ir pats duoda paaiškinimus. Tačiau teisiamajame posėdyje apklausiamas policijos pareigūnas N. K. nurodė, jog prieš apklausą jiems yra leidžiama susipažinti su byloje esančiais tarnybiniais pranešimais, įvykių registracijoje užfiksuota informacija, ir remdamiesi ja jie duoda parodymus. BPK 281 straipsnio nuostatos suteikia teisę naudotis užrašais tais atvejais, kai parodymai susiję su kokiais nors skaičiais ir kitokiais duomenimis, kuriuos sunku atsiminti, tačiau tokie užrašai būna paties liudytojo, su šiais užrašais turi teisę susipažinti tiek teismas, tiek kiti bylos nagrinėjime dalyvaujantys asmenys. Šiuo atveju laikyti tinkamu įrodymu tai, jog asmuo iš esmės susipažįsta su bylos medžiaga prieš duodamas parodymus, nėra pagrindo. Tuo labiau, jog ir pačiame policijos pareigūno apklausos protokole yra perkopijuoti sakiniai iš įvykių registracijos žurnalo, šiek tiek pakoreguojant sakinius ir ištaisant klaidas (abiejuose procesiniuose dokumentuose yra iš esmės vienodi sakiniai „E. Š. paėmė D. Š. mobilųjį telefoną ir įmetė į tvenkinį, kadangi D. Š. bandė jį atimti. E. Š. ir D. Š. prie prūdo susistumdė. Susistumdymo metu D. Š. aiškino, kad D. Š. pataikė į antakį, tačiau D. Š. skausmo nepajuto“, gal tik apklausos protokole ištaisytos įvykių registracijos žurnale esančiame pranešime žodžiuose praleistos raidės ar klaidos). Kas tik patvirtina, jog tai nėra liudytojų apklausos protokolai, jeigu būtų laikomasi BPK reikalavimų. Suprantama, kad po 4 mėn. apklausiami policijos pareigūnai, įvertinus tai, kiek kartų jie važiuoja pagal pranešimus dėl konfliktų, vargiai prisimins su įvykiu susijusias aplinkybes. Tačiau ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai, esant akivaizdžiam ginčui tarp konfliktuojančių asmenų ir prieštaravimams, neturėtų laukti 4 mėnesių ar tyrimui vadovaujančio prokuroro nurodymo apklausti liudytojais įvykyje buvusius pareigūnus, taip pat ir užtikrinti įrašų, darytų įvykio dieną policijos pareigūnų „body“ kameromis pateikimą į bylą. Pripažinus, jog šie apklausos protokolai nėra įrodymai, teismas taip pat nelaiko įrodymais pareigūnų paaiškinimus teisiamajame posėdyje po to, kai buvo pagarsinti jų protokolai.
18. Ištirtų įrodymų visuma pripažįstama įrodyta, kad kaltinamasis E. Š. bendruose su nukentėjusiąja D. Š. namuose panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją – tyčia galva smogė nukentėjusiajai į galvą, taip nukentėjusiajai dėl poodinės kraujosruvos dešinės akies vokuose sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, po to, kai sudavė smūgį galva, išėjęs į kiemą ir nuėjęs prie tvenkinio tyčia įmetė į tvenkinį bei nepataisomai sugadino nukentėjusiajai D. Š. priklausantį asmeninį 215 Eur vertės turtą. Nors prokuratūra vertino šias veikas kaip atskiras, tai yra sudarančiais realiąją sutaptį, atsižvelgus į laikotarpį, praėjusį tarp smurtinių veiksmų ir turto sunaikinimo (iškart po smūgio nukentėjusiajai kaltinamasis išėjęs į kiemą įmetė mobilųjį telefoną į tvenkinį), vieningą tyčią (siekį pažeminti nukentėjusiąją dėl įsivaizduojamo jos artimo bendravimo su liudytoju S. Ž. perskaičius nukentėjusiosios siųstų žinučių turinį), laikoma, kad šios veikos sudaro idealiąją sutaptį ir vertinamos kaip viena veika, atitinkanti dviejuose teisės normose numatytas įstatymo uždraustas veikas.
19. Teismas, pripažindamas šias veikas įrodytas, remiasi nukentėjusiosios D. Š. parodymais, parodymų patikrinimo vietoje protokolu, liudytojos R. E. K. parodymais, skambučio Bendrajam pagalbos centrui įrašu, nukentėjusiosios apžiūros aktu, teismo medicinos specialisto išvada. Šie įrodymai patvirtina, jog nukentėjusioji D. Š. iškart po to, kai E. Š. sudavė jai galva į antakį, į tvenkinį įmetė nukentėjusiosios mobilųjį telefoną, apie tai pasakė nubėgusi kaimynei R. E. K., tą patį kartojo ir paskambinusi į Bendrąjį pagalbos centrą prašydama policijos pareigūnų pagalbos. Skambučio metu nukentėjusioji nurodė, jog jai buvo trenkta į akį, tinsta antakis, taip pat nurodė, jog sutuoktinis telefoną „paskandino prūde“. Byloje esanti specialisto išvada patvirtina, jog smūgis D. Š. buvo suduotas kietu buku daiktu, galimai suduodant galva, duomenų, jog jis buvo suduotas ne užduotyje nurodytu laiku, nėra. Savo parodymus apie tai, kuriose vietose smurtavo, kokia buvo įvykio eiga, nukentėjusioji D. Š. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Ir stebint nukentėjusiosios paaiškinimus parodymų patikrinimo metu nesusidaro įspūdis, jog ji pasakoja nebūtus dalykus: pasakojimas nuoseklus, paaiškinimai atitinka įvykio dieną pranešime Bendrajam pagalbos centrui nurodytą informaciją, taip pat atitinka ir jos pirminius parodymus ikiteisminio tyrimo tyrėjui (1 t. 71-73 b. l.), abejoti šiais nukentėjusiosios paaiškinimais ir parodymais nėra pagrindo. Pripažindamas įrodyta, jog buvo sunaikintas 215 Eur vertės turtas, teismas remiasi pačios nukentėjusios D. Š. parodymais, garantine pažyma, kurioje nurodyta telefono įsigijimo kaina 2019 m. vasario 16 d. (349 Eur vertės telefonas ir 5,25 Eur vienkartinis laikmenos mokestis). Laiko, jog telefonas su atminties kortele ir SIM kortele 2021 m. gegužės 22 d., kada jis buvo sunaikintas, įvertinus natūralų nusidėvėjimą, galėjo būti vertas tiek, kiek nurodo nukentėjusioji.
20. Įvertinus pateiktus įrodymus galima daryti išvadą, jog smurtas prieš nukentėjusiąją ir telefono įmetimas buvo ne tiek dėl kilusio konflikto, kada nukentėjusioji iš kaltinamojo paėmė televizoriaus pultelį, bet dėl to, jog, kaip parodė nukentėjusioji, kaltinamasis, stovėdamas už durų, perskaitė žinutes, esančias nukentėjusiosios telefone, skaitydamas jų turinį padarė tam tikras išvadas ir įėjęs į kambarį smūgiavo nukentėjusiajai į galvą bei jos mobilųjį telefoną, nuėjęs prie tvenkinio, įmetė į vandenį. Tai yra smurtas labiau yra susijęs ne dėl to, kad nukentėjusioji paėmė pultelį ir išjungė televizorių, bet dėl pavydo, kurį jautė kaltinamasis E. Š. dėl nukentėjusiajai D. Š. siunčiamų trumpųjų žinučių. Nors, išklausius liudytojo S. Ž. parodymų apie tai, kiek metų kaltinamasis E. Š. palaikė artimus santykius su liudytojo S. Ž. sutuoktine ir jeigu tai iš tiesų vyko, stebina tokia kaltinamojo E. Š. reakcija į sutuoktinei siunčiamų žinučių turinį.
21. Pats kaltinamasis E. Š. neigė atlikęs tyčinius smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją D. Š., neigė tyčia įmetęs į tvenkinį nukentėjusiosios mobilųjį telefoną, nurodė, jog galėjo neatsargiai kliudyti nukentėjusiąją, kai ši kambaryje bandė iš jo paimti telefoną, o telefonas į vandenį įkrito netyčia, kai jis siekė išvengti paties įkritimo į tvenkinį. Tačiau šiuos kaltinamojo E. Š. teiginius patvirtina tik paties kaltinamojo parodymai, beje, iš esmės besiskiriantys nuo nukentėjusios D. Š. parodymų: parodymų patikrinimo vietoje metu E. Š. nurodė visai ne tą vietą, kurioje neva netyčia jis galėjo užgauti nukentėjusiąją besisukdamas (prie durų į koridorių, netoli spintos, nors nukentėjusioji nurodė, jog suduota jai buvo prie sofos); taip pat peržiūrėjus ir parodymų patikrinimo vietoje įrašytą vaizdo įrašą, neįtikina nei būtinybė jam eiti į kiemą su telefonu, nei stovėti ant tvenkinio krašto, neįtikino ir tas kaltinamojo parodymų patikrinimo vietoje metu rodomas mosikavimas aukštai iškėlus rankas bei neva telefono iškritimas iš rankų. Išklausius kaltinamojo E. Š. parodymų teisiamajame posėdyje, peržiūrėjus parodymų patikrinimo vietoje darytą vaizdo įrašą peršasi išvada, jog šie kaltinamojo paaiškinimai yra susiję tik su siekimu pateisinti savo elgesį nukentėjusiosios D. Š. atžvilgiu bei telefono įmetimą į tvenkinį. Tuo labiau, jog sunkiai suvokiamas ir logiškai nepaaiškinamas kaltinamojo E. Š. nuėjimas nuo gyvenamojo namo iki tvenkinio, kuris nuo namo yra apie 70 m, sustojimas prie pat tvenkinio krašto, kai tam nebuvo jokios paaiškinamos būtinybės. Todėl vertinti šiuos kaltinamojo parodymus kitaip, nei siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės, nėra pagrindo.
22. Teismo posėdyje buvo apklausti policijos pareigūnai N. K. ir M. P., šie lyg ir parodė, jog sužalojimų nukentėjusiosios veide nematė, apie smurtinius veiksmus prieš ją nukentėjusioji nekalbėjo. Tačiau baudžiamojoje byloje remtis šių pareigūnų parodymais kaip objektyviais nėra pagrindo: policijos pareigūnai į (duomenys neskelbtini) kaimą atvyko pagal nukentėjusiosios pranešimą, jog prieš ją smurtavo sutuoktinis, operatorei apie tai, kad buvo sužalota, nukentėjusioji nurodė iškart po to, kai operatorė paklausė, kas atsitiko, nurodė, jog tinsta jos antakis. Apie tvenkinyje paskandintą telefoną, kuris lyg ir pasak pareigūnų, buvo pagrindinė iškvietimo priežastis, nukentėjusioji nurodė vėliau, jau pokalbio su operatore metu. Tai yra pagrindinis iškvietimo tikslas ir buvo smurtas prieš nukentėjusiąją, o ne telefono įmetimas, į tai ir turėjo labiausiai būti kreipiamas pareigūnų dėmesys. Beje, ir patys pareigūnai nurodė, jog buvo vykstama dėl smurto artimoje aplinkoje, todėl šiek tiek keistai atrodo jų parodymai teisiamajame posėdyje, jog nukentėjusioji nieko nesakė apie smurtą. Tai, kad pareigūnai tą dieną galėjo atlikti pranešimo tyrimą paviršutiniškai, netiesiogiai patvirtina ir įvykių registracijos žurnale užfiksuota informacija, kad susistumdymas, kurio metu buvo sužalota nukentėjusioji, įvyko prie tvenkinio – to nei ikiteisminiame tyrime, nei bylos nagrinėjime neteigė ir patys sutuoktiniai, nurodę, jog konfliktas buvo kambaryje. Tikėtina, jog policijos pareigūnai apsiribojo tokiu aplinkybių tyrimu, nes pagal dar 2011 m. gegužės 26 d. priimto Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 5 straipsnio reikalavimus, pareigūnai privalėjo imtis veiksmų ne vėliau kaip per 24 valandas nuo pranešimo gavimo atlieka smurto artimoje aplinkoje rizikos veiksnių vertinimą ir nustatęs riziką arba esant rašytiniam smurtą patyrusio asmens prašymui nedelsdamas kreipiasi į apylinkės teismą dėl laikinųjų smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonių skyrimo (įstatymo 5 straipsnio 2 dalis). Tai yra, net ir nesant pagrindo nedelsiant pradėti ikiteisminiam tyrimui, nukentėjusiajai nurodžius apie tyčinį smurtą prieš ją pareigūnai privalėjo reaguoti kitaip, negu jie sureagavo 2021 m. gegužės 22 d. Tuo labiau, jog to paties jau minėto įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog pareigūnai gavę pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje, kai nepakanka duomenų nedelsiant pradėti ikiteisminį tyrimą, galėjo kaltinamajam skirti tiek įpareigojimą laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, tiek įpareigojimą nesiartinti prie smurtą patyrusio asmens, nebendrauti, neieškoti ryšių su juo. Tai, kad buvo svarstomas toks variantas, patvirtina kaltinamojo E. Š. parodymai, kad jam pareigūnai išvykti iš gyvenamosios vietos. Tai yra neatmestina, jog nukentėjusiajai D. Š. pareigūnams pasakius apie smurtinius kaltinamojo veiksmus prieš ją, tą informaciją pareigūnai arba ignoravo, arba toks reagavimo būdas pasirinktas įvertinus ir tas aplinkybes, jog nukentėjusiajai buvo nustatytas girtumas bei tai, jog išoriškai atrodė, kad konfliktas išseko. Visgi pripažįstama, jog nukentėjusiajai D. Š. pranešus apie tyčinį smurtinį veiksmą prieš ją, pareigūnai sureagavo netinkamai, o jų pačių teiginių patikrinti irgi neįmanoma, nes pradinio tyrimo metu nebuvo paimti vaizdo įrašai, daryti ant uniformų esančių kamerų, o vėliau jie nustatyta tvarka, tikėtina, buvo ištrinti.
23. Dėl veikų kvalifikavimo.
24. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė artimam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo. Remiantis BK 248 straipsniu, nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. Pripažinus įrodyta, jog kaltinamasis E. Š. tyčia smurtavo prieš savo sutuoktinę D. Š., jo veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, kaip tyčinis smurtas prieš šeimos narį.
25. Nesutiktina su kaltinamojo gynėjo advokato Ž. Rutkausko teiginiais, jog kaltinamojo E. Š. veika negali būti kvalifikuojama pagal šį straipsnį, nes kaltinamasis ir nukentėjusioji jau dveji metai nebeveda bendro ūkio, yra pradėję santuokos nutraukimo procesą. Tačiau BK 248 straipsnyje iš šeimos narių sąvokos nėra išskirti sutuoktiniai, nebevedantys bendro ūkio ar pradėję skyrybų procesą. Iki tol, kol neįsiteisėja sprendimas dėl santuokos nutraukimo, jie yra šeimos nariai, tam neturi įtakos ir advokato paminėtos aplinkybės, smurtas prieš šeimos narį yra draudžiamas BK 140 straipsnio 2 dalyje. O ta paminėta advokato aplinkybė, kad jie negali būti vertinami kaip šeimos nariai, nes kartu negyvena, kelia apskritai abejones, nes pats kaltinamasis E. Š. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog namai (duomenys neskelbtini) kaime yra bendri, jis ten dažnai nuvyksta, prisideda prie to namo remonto, vykdo ir ūkinę veiklą šalia esančiuose sklypuose, todėl teigti, kad jis nėra saistomas šeimos santykiais su nukentėjusiąja, yra nepagrįsta. Kaltinamojo gynėjas advokatas Ž. Rutkauskas kaip kaltinimo trūkumą pažymėjo ir nuorodos į Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą nenurodymą, tačiau atkreipiamas advokato dėmesys, jog BK 140 straipsnyje numatyta veika nėra blanketinė norma, nuoroda į Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą būtų tik perteklinė ir nereikalinga. Ši nuoroda gal ir yra aktuali pradedant ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nesant nukentėjusiojo asmens skundo (nuo 2015 m. gegužės 1 d. galiojanti BK 140 straipsnio 4 dalies redakcija), tačiau veikos kvalifikavimui pagal BK 140 straipsnį jokios įtakos neturi.
26. Pagal BK 187 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas tyčia sunaikino ar sugadino nedidelės vertės svetimą turtą. Remiantis BK 290 straipsniu, nedidelės vertės turtas yra toks turtas, kai jo vertė viršija 3 MGL (150 Eur), bet neviršija 5 MGL (250 Eur) dydžio sumos. Toks turtas asmeniui, atlikusiam veiksmui, dėl kurių turtas sunaikintas, yra svetimas, asmuo gadinantis ar naikinantis turtas, suvokia savo veiksmų pavojingumą, numato pasekmes ir jų siekia, tai yra veikia tyčia.
27. Šioje byloje yra įrodyta, jog kaltinamasis E. Š. tyčia įmesdamas į vandens telkinį sunaikino nukentėjusiajai D. Š. asmeninės nuosavybės teise priklausantį 215 Eur vertės turtą, tai yra turtą, viršijantį 3 MGL, bet neviršijantį 5 MGL, todėl kaltinamojo E. Š. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 187 straipsnio 3 dalį. Ir šioje vietoje nesutiktina su kaltinamojo gynėjo advokato Ž. Rutkausko teiginiais, jog telefonas, kurį įmetė kaltinamasis į tvenkinį, nėra svetimas, nes įgytas santuokos su nukentėjusiąja metu ir yra bendras turtas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.89 straipsnio 1 dalies 3 punktą, asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstami sutuoktinių asmeninio naudojimo daiktai (avalynė, drabužiai, profesinės veiklos įrankiai). Šis sąrašas nėra baigtinis, teismas gali pripažinti asmenine sutuoktinio nuosavybe ir kitus daiktus. Asmeninio naudojimo daiktai gali būti įsigyti tiek už sutuoktinio asmenines, tiek už bendras sutuoktinių lėšas (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2013). Tai, kad toks turtas, jeigu jis pripažįstamas asmenine vieno iš sutuoktinio nuosavybe, yra svetimas turtas kitam sutuoktiniui, netiesiogiai patvirtina ir CK 3.120 straipsnio 1 dalyje numatyta teisės norma, jog į sutuoktinių dalytiną turtą neįtraukiami daiktai, skirti nepilnamečių vaikų poreikiams tenkinti, taip pat sutuoktinių drabužiai, asmeninio naudojimo daiktai, jų asmeninės neturtinės teisės ir turtinės teisės, susijusios tik su sutuoktinio asmeniu. Šioje byloje nustatyta, jog buvo sunaikintas nukentėjusiosios D. Š. mobilusis telefonas. Tai yra mobilusis telefonas, kuriuo naudojosi tik nukentėjusioji, ji ši telefoną įsigijo, kad ir už santuokoje metu įgytas lėšas, tačiau tik savo poreikiams tenkinti, tą patvirtina ir byloje esanti garantinė pažyma išduota jos vardu. Jokių turtinių teisių kaltinamasis E. Š. į šį telefoną neturėjo nepriklausomai nuo to, kad šis telefonas ir nebuvo įtrauktas į santuokoje dalytiną turtą (tuo metu Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmuose ir santuokos nutraukimo procesas (dabartinis civilinės bylos Nr. e2-49-783/2022)). Tai, kad mobilusis telefonas yra vieno iš sutuoktinio asmeninė nuosavybė, geriausiai iliustruoja kaltinamojo E. Š. atsakymas į nukentėjusiosios D. Š. atstovės advokatės V. Savickienės klausimą, jog jis savo mobilųjį telefoną vertina kaip asmeninį turtą, o ne kaip bendrasantuokinį turtą. Todėl pagrindo pripažinti, jog vienas iš sutuoktinio turimas mobilusis telefonas yra bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas ir už jo sunaikinimą nekyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 187 straipsnį, kaip teigia kaltinamojo gynėjas, nėra pagrindo.
28. Kita vertus, teismų kasacinėje praktikoje nuosekliai pasisakoma prieš dirbtinį išimtinai civilinių teisinių santykių kriminalizavimą, tai yra kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012, 2K-7-251/2013 ir kt.). Ir ginčai tarp sutuoktinių neturėtų būti paprastai vertinami kaip nusikalstami, jeigu jie yra kilę iš civilinių teisinių santykių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl sutuoktinio asmeninių daiktų sunaikinimo ir sugadinimo teisinio vertinimo, yra pažymėjęs, jog tais atvejais, kada yra sunaikinimas ir sugadinimas kitam sutuoktiniui priklausantis turtas, kurio vertė viršija 3 MGL dydį ir tokie veiksmai apibrėžti baudžiamajame įstatyme kaip nusikalstama veika (BK 187 straipsnis), išvada, kad tokie veiksmai, net jeigu tai padaryta kilus konfliktui tarp sutuoktinių, vertinami išimtinai kaip civilinis deliktas, turi būti pagrįsta atitinkamomis aplinkybėmis ir tinkamai argumentuota. Sprendžiant tokio pobūdžio klausimą, be kita ko, būtina vadovautis bendru teisiniu proporcingumo principu, taip pat atsižvelgiant į bendrą įvykio kontekstą įvertinti veiką pagal pavojingumo ir baudžiamosios atsakomybės kaip paskutinės priemonės (ultima ratio) kriterijus. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2K-274-788/2019 18 punktas).
29. Šioje byloje nustatyta, kad kaltinamasis E. Š. atliko tyčinius smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją, smurtas, panaudotas prieš nukentėjusiąją, yra susijęs ne su turto padalinimu santuokos nutraukimo byloje ar kitais civiliniais teisiniais santykiais, bet dėl kilusio pavydo, susijusio su kito asmens siunčiamų žinučių nukentėjusiajai turiniu, po ko paėmęs jos mobilųjį telefoną nuėjęs prie kieme esančio vandens telkinio, demonstratyviai jį įmetė vandenį, taip jį sunaikindamas. Toks kaltinamojo elgesys su nukentėjusiąja buvo nepateisinamas, nukentėjusioji dėl tokio elgesio patyrė stresą, šis elgesys peržengė bet kokių sutuoktinių civilinių teisinių santykių ribas ir turi būti priskiriamas baudžiamojo įstatymo draudžiamų veikų kategorijai.
30. Nors prokuratūra vertino šias veikas kaip atskiras, tai yra sudarančiais realiąją sutaptį, atsižvelgus į laikotarpį, praėjusį tarp smurtinių veiksmų ir turto sunaikinimo (iškart po smūgio nukentėjusiajai kaltinamasis išėjęs į kiemą įmetė mobilųjį telefoną į tvenkinį), vieningą tyčią (siekį pažeminti nukentėjusiąją dėl įsivaizduojamo jos artimo bendravimo su liudytoju S. Ž. perskaičius nukentėjusiosios siųstų žinučių turinį), laikoma, kad šios veikos sudaro idealiąją sutaptį ir vertinamos kaip viena veika, atitinkanti dviejuose teisės normose numatytas baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas.
31. Kaltinamojo E. Š. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Kaltinamojo gynėjas advokatas Ž. Rutkauskas, jeigu būtų pripažinta, jog kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, prašė atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, jog veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiosios elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta aplinkybe). Teismų praktikoje nustatant šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę sprendžiama, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Tokiais atvejais paprastai atsižvelgiama į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti (nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi veiksmai ir pan.). Šioje byloje nenustatyta, jog nukentėjusiosios D. Š. elgesys (televizoriaus pultelio paėmimas bei televizoriaus išjungimas asmeniui ar susirašinėjimas su kitais asmenimis) prieštarauja moralės normoms, buvo labai įžeidžiantis ar smurtinis, todėl pripažinti kaltinamojo gynėjo nurodomą lengvinančią aplinkybę, nėra pagrindo. Manoma, jog toks elgesys, kuomet tarp sutuoktinių kyla konfliktinė situacija dėl apmokėjimo už bendrosios nuosavybės teise priklausančiame turte suvartojamą elektros energiją, naudojimąsi televizoriumi po to, kai turėtą vieną televizorių vienas iš sutuoktinių išsiveža į kitą savo faktinę gyvenamąją vietą ir naudojasi kitu, vietoje išvežtojo, įgytu televizoriumi, nėra nei provokuojantis ar rizikingas. Tuo labiau, jog nustatyta, kad kaltinamasis prieš nukentėjusiąją smurtavo ne dėl paimto pultelio ir išjungto televizoriaus, o dėl kilusio pavydo perskaičius trumpąsias žinutes nukentėjusiosios telefone. Visgi ši aplinkybė tai irgi negali būti pripažinta lengvinančia, kadangi, visų pirma, nėra nustatytas žinučių turinys, visų antra, kaltinamasis apskritai neturėjo teisės tikrinti nukentėjusiosios mobilaus telefono žinutes. Toks paties kaltinamojo elgesys skaityti ne jam adresuotas ar siunčiamas žinutes galėtų būti pripažįstamas prieštaraujančiu moralei, tačiau šioje byloje nukentėjusioji nėra kaltinama nusikalstamais veiksmais prieš kaltinamąjį.
32. Skiriant bausmes kaltinamajam E. Š. atsižvelgiama į tai, jog kaltinamasis E. Š. padarė nusikalstamą veiką, atitinkančią vieno nesunkaus nusikaltimo, nukreipto į kito asmens sveikatą, bei baudžiamojo nusižengimo, nukreipto į kitam asmeniui priklausantį turtą, požymius. Veika, numatyta BK 140 straipsnio 2 dalyje, yra smurtinė, smurtauta prieš sutuoktinę, smurtas panaudotas dėl tariamos ar įsivaizduojamos neištikimybės (pavydo), buvo suduotas vienas smūgis. Šiuo smūgiu kaltinamasis sukėlė nukentėjusiajai ne tik fizinį skausmą, bet padarė ir nežymų sveikatos sutrikdymą, sužalojimas padarytas galvoje, pašaliniams vizualiai matomoje vietoje. Veika, numatyta BK 187 straipsnio 3 dalyje, sunaikintas turtas, kurio vertė yra 215 Eur, sunaikintas turtas - mobilus telefonas, kurį nukentėjusioji įsigijo pirkdama išsimokėtinai. Kas patvirtina, jog tas turtas nukentėjusiajai buvo vertingas, jam įsigyti ji buvo sudariusi ir sutartį, kuria prisiėmė tam tikrus įsipareigojimus. Be to, kaltinamasis turtą sunaikino matant nukentėjusiajai ir suvokiant, kad turtas prarandamas nepataisomai. Skiriant bausmę taip pat atsižvelgiama ir į kaltinamojo E. Š. asmenybę: anksčiau teismo neteistas (1 t. 172-174 b. l.), nusikalstamų veikų padarymo metu buvo baustas administracine tvarka (1 t. 181-183 b. l.), yra dirbantis (1 t. 171 b. l.), nėra jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytų aplinkybių visumą, siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, įvertinant tai, kad bausmės tikslai yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, bet ir jį paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, siekiant įgyvendinti teisingumo principą, už šių nusikalstamų veikų padarymą tikslinga jam skirti laisvės apribojimo bausmes, bausmių dydžius nustatyti sankcijos ribose, arčiau minimumo. Bausmės bendrinamos apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 1 dalis, 2 dalis, 5 dalies 1 punktas).
33. Pripažinus E. Š. kaltu padarius smurtinę nusikalstamą veiką prieš šeimos narę, jam skiriama ir baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose (BK 72² straipsnis). Kaltinamajam E. Š. išaiškinamos šios baudžiamojo poveikio priemonės nevykdymo pasekmės.
34. Nukentėjusioji D. Š. byloje pareiškė civilinį ieškinį (2 t. 85-86 b. l.) bei prašo iš kaltinamojo E. Š. priteisti 215 Eur turtinės žalos ir 700 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Nurodė, jog turtinę žalą sudaro kaltinamojo E. Š. sunaikinto mobilaus telefono „Samsung A750 A7“ su jame buvusia SIM kortele bei atminties kortele, neturtinę žalą – dėl kaltinamojo nusikalstamų veiksmų patyrė stresą, ji bijo pareiti namo, pradėjo kankinti nemiga, nerimas, pablogėjo sveikata, dėl sužaloto veido ji negalėjo išeiti iš namų, 5 dienas buvo nedarbinga (jai buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas), po šių įvykių prasidėjo širdies permušimai, turėjo eiti į procedūrinį kabinetą dėl lašelinės sulašinimo, negalėjo eiti į darbą, bendrauti su draugais. Teismo posėdyje civilinį ieškinį nukentėjusioji D. Š. palaiko bei prašo jį tenkinti.
35. Dėl nukentėjusiajai padarytos turtinės žalos. Remiantis CK 6.245 straipsniu, 6.246 straipsniu, civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti žalą, o kita šalis privalo atlyginti padarytą žalą, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti. Nustatyta, kad kaltinamasis E. Š. tyčia sunaikino 215 Eur vertės nukentėjusiajai D. Š. priklausančio turto, ši turi teisę reikalauti žalos atlyginimo (CK 6.247 straipsnis). Tai, kad šis turtas sugadintas, patvirtino pati nukentėjusioji, tai, kad turtas sunaikintas, neneigė ir kaltinamasis E. Š., jis, kaip ir jo gynėjas, iš esmės neginčijo ir nustatytos sunaikinto turto vertės, labiau akcentuodami į tai, jog kaltinamojo veikoje sunaikinant šį turtą nėra tyčios ir nusikalstamos veikos požymių. Nustačius, jog kaltinamojo E. Š. veikoje yra baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 187 straipsnio 3 dalyje, požymiai, ieškinys dėl turtinės žalos yra tenkinamas ir iš kaltinamojo nukentėjusiajai priteisiamas 215 Eur turtinės žalos atlyginimas.
36. Dėl nukentėjusiosios patirtos neturtinės žalos. Remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais, CK 6.250 straipsnio 2 dalimi numato, jog neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo. Teismo nustatyta, jog prieš nukentėjusiąją D. Š. buvo padarytas nusikaltimas, nežymiai sužalota jos sveikata, ir ji turi teisę reikalauti ir neturtinės žalos atlyginimo. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos, padarytos nukentėjusiai D. Š., dydį, atsižvelgia į tai, jog nukentėjusiajai dėl smūgio į galvą buvo padaryta poodinė kraujosruva dešinės akies vokuose, dėl šio smūgio nukentėjusioji turėjo jausti skausmą, sužalojimas padarytas veide, aiškiai matomoje vietoje, nukentėjusioji galėjo patirti ir dvasinius išgyvenimus, jai sudėtinga turėjo būti pasirodyti viešoje vietoje dėl veido sužalojimo, taip pat galėjo dėl darbo pobūdžio (pardavėja) būti nedarbinga 5 dienas (įrodymai dėl to nebuvo pateikti). Tai, kad ji patyrė emocinę traumą, patvirtina ir byloje esantis pagalbos skambučio Bendrajam pagalbos centrui įrašas, liudytojos R. E. K. parodymai. Nustatydamas neturtinės žalos dydį dėl padarytos veikos teismas taip pat atsižvelgia ir į tai, jog sužalojimas padarytas namuose, aplinkoje, kur paprastai žmonės turi jaustis saugiai, prieš ją smurtavo asmuo, su kuriuo ji buvo sudariusi santuoką. Pripažįstama, kad nukentėjusioji D. Š. įrodė, jog dėl tokio kaltinamojo elgesio patyrė emocinius išgyvenimus, tam tikrus nepatogumus, susijusius su trauma, sukeltomis pasekmėmis, taip pat į kaltinamojo kaltės formą, motyvus. Teismas kaip įrodymą atmeta nukentėjusiosios D. Š. teisiamajame posėdyje pateiktą 2022 m. vasario 2 d. išrašą apie tai, jog ji, nukentėjusioji, 2021 m. birželio 10 d. kreipėsi į medicinos įstaigą dėl bendro silpnumo, širdies permušimų, svyruojančio aukšto kraujo spaudimo (AKS), dėl patiriamos emocinės įtampos. Šis įrodymas nepatvirtina, kad nukentėjusiosios būklė tą kreipimosi į gydymo įstaigą dieną buvo tiesiogiai susijusi su 2021 m. gegužės 22 d. kaltinamojo E. Š. smurtiniais veiksmais. Nustatyta, jog tarp abiejų sutuoktinių vyksta santuokos nutraukimo procesas, jų santykiai ir iki 2021 m. gegužės 22 d. galėjo būti konfliktiniai, todėl ir kreipimasis į medicinos įstaigą 2021 m. birželio 10 d., tikėtina, susijęs ne tik su 2021 m. gegužės 22 d. įvykiais. Atsižvelgęs į išdėstytus motyvus, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teismas nustato, jog nukentėjusiajai D. Š. 450 Eur piniginė neturtinės žalos kompensacija yra pakankama už prieš ją padarytą nusikalstamą veiką, šioje dalyje ieškinys yra tenkinamas, kitoje dalyje – atmetamas.
37. Nukentėjusioji D. Š. pateikė įrodymus, jog dėl teisinės pagalbos suteikimo baudžiamojoje byloje patyrė 400 Eur dydžio išlaidas (2 t. 87 b. l.). Kaltinamąjį E. Š. pripažinus kaltu, šios išlaidos priteisiamos iš kaltinamojo (BPK 106 straipsnio 2 dalis).
38. Dokumentai – 3 CD laikmenos (vokuose, prisegtuose prie vidiniame antrojo tomo galinio viršelio), kuriose yra skambučio BPC įrašas, nukentėjusiosios D. Š., kaltinamojo E. Š. parodymų patikrinimo vietoje vaizdo įrašai, saugomos kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiaga (BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis BPK 297-303 straipsniai, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Kaltinamąjį E. Š. pripažinti kaltu:
- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam 9 mėn. (devynių mėnesių) laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant kaltinamąjį bausmės vykdymo metu tęsti darbą, jo netekus dėl objektyvių priežasčių, ne vėliau kaip per 2 savaites užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
- pagal BK 187 straipsnio 3 dalį ir paskirti jam 4 mėn. (keturių mėnesių) laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant kaltinamąjį bausmės vykdymo metu tęsti darbą, jo netekus dėl objektyvių priežasčių, ne vėliau kaip per 2 savaites užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Remiantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, galutinai kaltinamajam E. Š. paskirti 9 mėn. (devynių mėnesių) laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant kaltinamąjį bausmės vykdymo metu tęsti darbą, jo netekus dėl objektyvių priežasčių, ne vėliau kaip per 2 savaites užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Išaiškinti kaltinamajam E. Š., jog jis laisvės apribojimo bausmės atlikimo metu privalo be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, vykdyti teismo nustatytą įpareigojimą bei nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip jį vykdo.
Išaiškinti kaltinamajam E. Š., jog jeigu jis vengs atlikti laisvės apribojimo bausmę, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali papildomai paskirti BK IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių ir/ar BK 48 straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nurodytų įpareigojimų ir/ar draudimų, taip pat intensyvią priežiūrą, arba laisvės apribojimo bausmę pakeisti areštu. Laisvės apribojimo bausmė keičiama areštu pagal BK 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles.
Remiantis BK 72² straipsniu, kaltinamajam E. Š. skirti baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, šiam įpareigojimui įvykdyti nustatyti 3 (trijų) mėnesių terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Išaiškinti kaltinamajam E. Š., jog asmuo, kuris vengia atlikti jam skirtą baudžiamojo poveikio priemonę, atsako pagal BK 243 straipsnį.
Civilinį ieškinį, pareikštą nukentėjusiosios D. Š., tenkinti iš dalies bei iš kaltinamojo E. Š. nukentėjusiosios D. Š. naudai priteisti 215 Eur (dviejų šimtų penkiolikos eurų) turtinę žalą, 450 Eur (keturių šimtų penkiasdešimties eurų) neturtinę žalą ir 400 Eur (keturis šimtus eurų) nukentėjusiosios atstovavimo išlaidų, kitoje dalyje ieškinį atmesti.
Byloje esančias 3 (tris) CD laikmenas saugoti kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiagą.
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, paduodant skundą per Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmus.
Teisėjas Virginijus Skaraitis