Civilinė byla Nr. 2-407-730/2013,
(Proceso Nr. 2-06-3-04072-2012-9)
Procesinio sprendimo kategorija: 22.3.; 22.4.; 46.; 116.4.; 21.4.1.4.
KLAIPĖDOS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
2013 m. sausio 7 d.
Klaipėda
Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Erinija Kazlauskienė, sekretoriaujant Simonai Šukytei, Vitalijui Vasilčikui, dalyvaujant ieškovei I. M., jos atstovui adv. V. Ž., atsakovui S. K., jo atstovei adv. G. M., viešame teismo posėdyje, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės I. M. ieškinį dėl nuostolių atlyginimo ir atsakovo priešieškinį ieškovei dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu, ir
n u s t a t ė:
byloje buvo nagrinėjamas ieškovės ieškinys ir atsakovo priešieškinis. Ieškovė ieškiniu reiškė reikalavimą priteisti iš atsakovo 47000,00 Lt ir bylinėjimosi išlaidas (b.l. 103-104). Reikalavimo pagrindu ieškovė nurodė aplinkybes, kad atsakovas S. K. 2006-08-30 paprastuoju neprotestuotinu vekseliu įsipareigojo iki 2011-08-31 besąlygiškai sumokėti ieškovei I. M. 47000 Lt. Ieškovė I. M. 2011-08-30 kreipėsi į atsakovą S. K. su reikalavimu apmokėti vekselį. Atsakovas raštu 2011-09-02 atsisakė vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Ieškovė kreipėsi į teismą 2012-04-04 nepraleidus ĮPVĮ 72 straipsnio 2 dalyje numatytą terminą. Pagal ĮPVĮ vekselio turėtojas netenka teisės pareikšti reikalavimų jo davėjui kai pasibaigia nustatyti terminai pateikti apmokėti vekselį, kuriame įrašyta sąlyga „neprotestuotinas". Kai pasibaigia įstatyme nustatyti terminai pateikti apmokėti neakceptuotą neprotestuotiną paprastąjį vekselį, jis praranda vertybinio popieriaus bei civilinių teisių objekto statusą ir dėl jo nebetaikytinos ĮPVĮ nuostatos dėl reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, patenkinimo tvarkos bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykių. ĮPVĮ 72 straipsnyje numatyti reikalavimų pateikimo senaties terminai nustato laiko tarpą, per kurį vekselio turėtojas gali pasinaudoti supaprastinta, būtent įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme nustatyta tvarka, išieškant skolą iš vekselio davėjo. Šiuo atveju, ieškovė laiku pateikusi reikalavimą apmokėti vekselį ir pagal ĮPVĮ 72 straipsnio 2 dalyje nustatytu terminu pasirinkusi kitą reikalavimo pateikimo būdą, vekselis neprarado savo, kaip vertybinio popieriaus savybės. Tarp šalių 2006-08-31 pasirašyta mainų sutartis, pagal kurią ieškovė I. M. mainais perleido atsakovui ieškovei nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus: 1,0000 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė - 22962 Lt, 0,7000 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).,kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), vidutinė rinko vertė 8408 Lt., o Atsakovas mainais perleido jam nuosavybės teise priklausantį 4,100 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 38663 Lt. Mainų sutartyje nurodyta, kad mainomi daiktai ( žemės sklypai) yra lygiaverčiai ir priemoka nei vienai iš šalių nebus mokama. Ieškovė teigia, kad prieš mainų sutarties sudarymą (datos tiksliai nepamena) 1,0000 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini)pardavė atsakovui už sutartą 40000,00 Lt kainą. Iš 40000,00 Lt gavo 27000,00 litų į rankas grynais, o 13000,00 litų paliko atsakovui dokumentų sutvarkymui dėl žemės. Sandoris dėl minimo žemės sklypo notariškai įformintas nebuvo, nes reikėjo sutvarkyti dokumentus dėl žemės sklypo išpirkimo iš Valstybės. Ieškovė sutiko atsakovui parduoti kitą sklypą už 70000,00 litų. Atsakovas S. K. sutiko su kaina ir mašinoje Palangoje, perdavė ieškovei 23000,00 litų, o dėl likusios sumos išrašė vekselį sumoje 47 000 Lt. Sekančią dieną šalys pasirašė mainų sutartį tikslu atsakovui išvengti mokesčių, nes sklypas priklausęs S. K. buvo vienos pelkės Jo reali vertė buvo 1600,00 litų ir buvo įsigytas 2004-03-25. Ieškovei nebuvo reikšmės, kaip bus įforminti tarp šalių susiklostę civiliniai santykiai: ar mainai, ar pirkimas pardavimas. Ieškovė teigia, kad jos tikslas buvo parduoti savo žemės sklypus ir gauti už juos pinigus. Kadangi atsakovas neturėjo galimybės pilnai atsiskaityti su ieškove, t.y. iš karto sumokėti turto kainą sumoje 70 000 Lt jis išdavė paprastąjį neprotestuotinį vekselį sumoje 47000,00 Lt, o 23000 Lt sumokėjo grynais pinigais. Todėl ieškovės reikalavimas atsakovui sumokėti 47000 Lt yra pagrįstas ir teisėtas.
Atsakovas nepripažino ieškovės ieškinio, pateikė atsiliepimą (b.l. 45-47, 108-109). Atsiliepime nurodytų atsikirtimų esmė į ieškinį - su ieškove susipažino 2005 metais, Kretingalėje. Ji pasiūlė įsigyti du žemės sklypus, kuriuos ji turi teisę išsipirkti iš valstybės. Ji norėjo už šiuos sklypus gauti 70 000 Lt, tačiau atsakovas nesutiko ir pasiūlė jai keisti atsakovo turimą žemės sklypą - 4.1000 ha dydžio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) ir sumokėti 47 000 Lt dydžio piniginę sumą. Ieškovė su pasiūlytomis sąlygomis sutiko, tačiau paprašė, kad atsakovas duotų avansu 27 000 Lt, nes ji neturi kur gyventi ir nori nusipirkti namelį - vagonėlį. Atsakovas 2006 metų sausio 3 dieną davė 27 000 Lt ir ieškovė pasirašė šiai sumai vekselį. Kadangi ieškovė pati susitvarkyti žemės dokumentų nesugebėjo, nes gyveno viena, neturėjo tam reikalingų lėšų, ji 2006 metų kovo 23 dieną parašė įgaliojimą, kad atsakovas galėtų jos vardu sutvarkyti dokumentus.Atsakovas atliko veiksmus, kad ieškovės vardu būtų įregistruota nuosavybės teisė į 1.0000 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) ir į 0.7000 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Dar nesutvarkius dokumentų, ieškovė vėl paprašė, likusią 20 000 Lt dydžio sumą, nes neturi jokių lėšų pragyvenimui, gyvena tik iš pašalpos. 2006 metų gegužės 14 dieną atsakovas davė likusius pinigus ir ieškovė vėl pasirašė šiai sumai vekselį. Nuosavybės teisė į žemės sklypus ieškovei buvo įregistruota 2006 metų liepos 27 dieną. Ieškovė 2006 metų rugpjūčio pradžioje susirgo ir atsakovas laukė, kada ji galės sudaryti notarinę sutartį. Palangos miesto notarų biure 2006 metų rugpjūčio 31 dieną buvo sudaryta mainų sutartis. Ieškovė paprašė, kad atsakovas parašytų vekselį, kad yra skolingas 47 000 Lt, t.y. norėdama tokiu būdu apsidrausti, nes buvo parašiusi tokiai pačiai sumai vekselius. Pagal mainų sutartis įsigytus žemės sklypus atsakovas pardavė: 2008 metų liepos 22 dieną 1,0000 ha dydžio ir 2009 metų gruodžio 3 d. - 0.7000 ha dydžio. 2011 metų liepos mėnesį atsakovas gavo įspėjimą dėl skolos grąžinimo. Buvo nuvykęs pas advokatę A. M. adresu (duomenys neskelbtini). Ieškinyje nurodomos aplinkybės visiškai neatitinka faktinės situacijos, t.y. ieškovė nurodo, kad neva tai ji pardavė atskirai žemės sklypus ir už vieną aš buvau įsipareigojęs sumokėti jai 40 000 Lt, o už kitą - 70 000 Lt. Visų pirma, tokios pinigų sumos šie žemės sklypai nebuvo verti ir apie tokią kainą su ieškove nebuvo tartasi. Antra, ji pagal mainų sutartį įsigijo žemės sklypą, kurio net pagal VĮ Registrų centras įvertinimą rinkos kaina buvo keliolika kartų didesnė už ieškovės. Visiškai neatitinka tikrovės ieškovės teiginys, kad mainų sutartis buvo forminama tikslu išvengti mokesčių. Atsakovas šį žemės sklypą buvo įsigijęs 2003 metais, todėl parduodant jį po trejų metų nebūtų reikėję mokėti jokių mokesčių. Būtent, su ieškove buvo įforminta tokia sutartis, kokia atitiko susitarimą. Pagal susitarimą su ieškove sudarytos mainų sutarties 2.9 punkte yra nurodyta: „šalys susitarė, kad mainomi daiktai yra lygiaverčiai ir priemoka nei vienai iš šalių nebus mokama", todėl ir mano pasirašytas vekselis negali būti vertinamas kitaip, kaip ieškovės paskolos pagal vekselius grąžinimą patvirtinantis dokumentas.
Atsakovas priešieškiniu pareiškė reikalavimą pripažinti 2006-08-31 jo išduotą I. M. vekselį 47000,00 Lt sumai, negaliojančiu (b.l. 132-133). Reikalavimo pagrindu nurodė aplinkybes, kad Ieškovė prašo priteisti 47 000 Lt dydžio skolą, motyvuodama tuo, kad 2006 metų rugpjūčio 31 dieną atsakovas jai šiai sumai išdavė vekselį. Ieškovė pripažįsta, kad jokių pinigų pagal šį vekselį neperdavė, bet neva tai atsakovas turėjo sumokėti jai tokią pinigų sumą pagal 2006 metų rugpjūčio 31 dieną sudarytą nekilnojamojo turto mainų sutartį. Kadangi šis vekselis, nepateikus jį notarui vykdomajam įrašui atlikti, prarado vertybinio popieriaus statusą, jis gali būti ginčijamas bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais. 2006 metų rugpjūčio 30 dieną pasirašytas tarp šalių vekselis 47 000 Lt sumai yra apsimestinis sandoris ir todėl vadovaujantis LR CK 1.1.87 straipsnio 1 dalies, nuostatomis turi būti pripažintas negaliojančiu. Šis sandoris t.y. vekselis, buvo išrašytas siekiant pridengti prievolės įvykdymo patvirtinimą (CK 6.65 straipsnis). Prieš sudarant su ieškove 2006 metų rugpjūčio 31 dienos žemės mainų sutartį, atsakovas 2006 metų sausio 3 dieną davė 27 000 Lt dydžio avansą ir ieškovė pasirašė šiai sumai vekselį. 2006 metų gegužės 14 dieną atsakovas davė dar 20 000 Lt dydžio avansą ir ieškovė vėl pasirašė vekselį šiai sumai. Kai šalys sudarė mainų sutartį, atsakovas tai pačiai sumai išrašė ieškovei vekselį, tuo norėdamas patvirtinti, kad ji jam neskolinga. Tai, kad šis vekselis nebuvo skolą patvirtinantis dokumentas, įrodo tapačios sumos: tiek ieškovės išrašytų vekselių suma yra 47 000 Lt, tiek jo išrašytas vekselis yra 47 000 Lt. Šalių nuomone, tai garantavo, kad jeigu atsakovas pareikalaus iš ieškovės apmokėti jos pasirašytus vekselius, tai ji galės pareikalauti jo išrašytą vekselį apmokėti ir akivaizdu, kad nei vienas, nei antras nepatirs jokių nuostolių, jeigu kuri nors šalis sugalvos pasielgti nesąžiningai. Nustatyti šalių tikrąją valią galima analizuojant mainų sutartį, sudarytą 2006 metais rugpjūčio 31 d. tarp šalių. Šios sutarties ieškovė neginčija. Sutarties 2.9 punkte yra nurodyta, kad mainomi daiktai yra lygiaverčiai ir priemoka nei vienai iš šalių nebus mokama. Todėl ieškovės tvirtinimas, kad atskovas vekselį jai išrašė todėl, kad dar turėjo sumokėti 47 000 Lt yra išgalvotas. Šiai aplinkybei patvirtinti ieškovė nepateikė jokių įrodymų. Ji painiojasi savo pozicijoje dėl vekselio išrašymo aplinkybių, iš pradžių tvirtindama, kad su manimi sudarė ne mainų, o pirkimo-pardavimo sutartį, po to aiškina, kad sudarė dvi pirkimo-pardavimo sutartis su atsakovu, t.y. skirtingiems žemės sklypams ir kt. Ieškovė taip pat negali paaiškinti, kodėl atitinka tiek jos, tiek atsakovo vekselyje nurodytos pinigų sumos. Tai, kad išrašytas vekselis atitiko pakvitavimą dėl prievolės įvykdymo patvirtinimo, įrodo ieškovės veiksmai: ji pardavė pagal mainų sutartį gautą žemės sklypą (nors teisme įrodinėjo, kad aš šį sklypą jai palikau kaip užstatą), neigia, kad aplamai atsakovui buvo pasirašiusi vekselius, nes nori išvengti atgręžtinio reikalavimo jai. Atsakovas vekselį išrašė siekdamas abiejų šalių sąžiningumo ir įsipareigojimų pusiausvyros. Atsakovas buvo labai jauno amžiaus, jokios patirties sandorių sudaryme neturėjo, jokiu verslu neužsiminėjo, todėl tokiu būdu įformino prievolių įvykdymo patvirtinimą.
Ieškovė pateikė atsiliepimą į priešieškinį, kuriame nurodė, kad priešieškinio nepripažįsta (b.l. 137-138). Atsiliepime nurodytų atsikirtimų esmė – vekselis nėra praradęs vertybinio popieriaus statuso. Vekselis yra vertybinis popierius ir negali pridengti prievolės įvykdymo patvirtinimą. Būtent atsakovas 2006-01-03, 2006-05-14, 2006-08-30 surašė vekselių tekstus. Atsakovas išduodamas vekselius turėjo suprasti galimas tokio sandorio - įsipareigojimo grąžinti vekselyje nurodytas sumas ieškovei - pasekmes. Būtent ieškovė dėl savo amžiaus, ligos ir išsilavinimo, gyvenimo patirtį negalėjo suvokti vekselio reikšmė. Iš kitos pusės, būtent atsakovas pasiūlė ieškovai parduoti žemės sklypus; žinojo, kaip tinkamai sutvarkyti dokumentus nuosavybės teisės į žemę atkūrimo ir tuom užsiėmė. Atsakovas nei bylos nagrinėjimo metu nei priešieškinyje nenurodė nei vieno fakto ar argumento, kad ieškovė, įgydama vekselį, tyčia būtų veikusi jo nenaudai, o suklydimas dėl sudaromų sandorių motyvų nėra pagrindas pripažinti sandorius negaliojančiais. Šiuo atveju atsakovo valia buvo aiškiai išreikšta - pinigų grąžinimui užtikrinti pasirašė vekselį. Jeigu atsakovas mano, kad ieškovė yra jam skolinga tam tikra pinigų sumą, turi teisę tai įrodyti ieškinio teisenoje, Kiekvienas vekselio turėtojas turi reikalauti, kad jam būti grąžinta vekselyje nurodyta sumą arba atsisakyti nuo reikalavimo teisės ir atleisti skolininką nuo įsipareigojimo įvykdymo. Todėl teisiškai nepagrista būtų teigti, kad vekselio išrašymas kaip vienašalis sandoris turi tam tikrus trūkumas valios išraiškoje. Šiuo atveju, neturi reikšmės atsakovo valios išorinė išraiškos forma. Svarbu, kad atsakovo valios vidinė išraiškos forma buvo pripažinimas, kad išmainytų sklypų kainos skirtumas sudaro 47 000 Lt ir būtent tokią sumą atsakovas sandorio (mainų sutarties) sudarymo metu nesumokėjo ieškovei.
Rengiantis bylos nagrinėjimui, nagrinėjant bylą, šalys savo reikalavimus, atsikirtimus į juos palaikė, iš esmės paaiškino analogiškas aplinkybes, nurodytas savo procesiniuose dokumentuose. Atsakovas papildomai paaiškino, jog vekselis, kurio pagrindu ieškovė prašo priteisti, neatitinka įstatymu nustatytų būtinų vekselio formos reikalavimų, tai yra, vekselis nėra pasirašytas, pats įrašas „kopija tikra“ yra įrašytas atsakovo, o parašas patvirtina įrašą, kad kopija tikra (b.l. 147, 1 tomas).
Ieškinys tenkintinas visiškai, priešieškinis atmestinas.
Remiantis byloje esančiais įrodymais, nustatytos aplinkybės, kad šalys 2006-08-31 sudarė mainų sutartį, kuria ieškovė mainais perdavė atsakovui jai nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus: unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovas mainų sutartimi ieškovei perdavė jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (b.l. 50-54). Atsakovas ieškovei išdavė 2006-08-30 ginčo paprastąjį neprotestuotiną vekselį 47 000 Lt sumai (b.l. 125). Byloje yra įrodymai, kad ieškovė atsakovui išdavė paprastuosius neprotestuotinus vekselius: 2006-01-03 - 27 000 Lt sumai, 2006-05-14 - 20 000 Lt sumai (b.l. 55-56).
Dėl priešieškinio.
Atsakovas priešieškiniu ginčija 2006-08-30 paprastąjį vekselį vienu iš sandorių negaliojimo pagrindų, numatytu CK 1.87 straipsnyje, jog vekselis yra apsimestinis sandoris, nes neatitinka šalių tikrosios valios, juo buvo siekiama pridengti tarp šalių esančių prievolių įvykdymo patvirtinimą, tai yra, abiejų šalių išrašytus vekselius.
Teismas nesutinka su ieškovės atsiliepime į ieškinį nurodytu atsikirtimu, jog atsakovas neturi teisės ginčyti vekselio bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais, remdamasis sekančiais argumentais.
Yra formuojama teismų praktika, kad pagal ĮPVĮ 19 straipsnio nuostatas įsipareigoję pagal vekselį asmenys gynybai negali vekselio turėtojui pareikšti prieštaravimų, grindžiamų asmeniniais jų ir vekselio davėjo arba ankstesniųjų vekselio turėtojų santykiais, nebent vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia būtų veikęs skolininko nenaudai. Tai reiškia, kad skolininkas pagal vekselį gali reikšti prieštaravimus dėl reikalavimo sumokėti vekselyje nurodytą sumą, tačiau tik tokius, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus, trūkumais, arba su tiesioginiais (asmeniniais) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo, įgyjant vekselį. Be to, kadangi vekselio išrašymas yra valinis veiksmas, galimi atvejai, kai asmens, t.y. vekselio davėjo, veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį, remdamasis ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007, 2007 m. spalio 31 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-474/2007; 2008 m. birželio 3 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-311/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. vasario 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-61/2009 dėl nevienodos teismų praktikos, sprendžiant klausimus dėl vekselio negaliojimo pagrindų, konstatavo, kad esant 2005 m. spalio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2005 bei 2007 m. spalio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007 konkurencijai, pirmenybė teiktina pastarojoje pateikiamam išaiškinimui, nes šią nutarti priėmė išplėstinė teisėjų kolegija, ji atspindi suformuotą teismų praktiką, pateikta argumentacija yra įtikinamesnė ir ji priimta vėliau. Tuo atveju, kai teisinis santykis atsiranda iš abstraktaus sandorio, skolininkas (vekselio davėjas) privalo įrodyti, kad nėra tokio teisinio santykio atsiradimo pagrindo arba kad jis negalioja.
Teismo nuomone, ieškovės nurodomos aplinkybės ar ginčo nagrinėjimo metu vekselis yra praradęs ar nepraradęs vertybinio popieriaus statusą neturi teisinės reikšmės, kadangi dėl sandorio galiojimo ar negaliojimo yra sprendžiama vertinant sandorio teisėtumą jo sudarymo metu, o vekselio vertybinio popieriaus teisinio statuso praradimas vertinamas, atsižvelgiant į jo apmokėjimo terminus.
Pagal bendrąją taisyklę pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento) (CK 1.95 straipsnio 1 dalis).
Teismas nesutinka, jog ginčo vekselis neatitinka šalių tikrosios valios ir dėl valios ydingumo yra pagrindas jį pripažinti negaliojančiu CK 1.87 straipsnio pagrindu, remdamasis sekančiais argumentais. Pagal nustatytą teisinį reglamentavimą vekselis yra vertybinis popierius ir civilinių teisių objektas (CK 1.97 straipsnio 1 dalis, 1.101 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas vekselius reglamentuojančias teisės normas, formuoja teismų praktiką taip, kad nebūtų pažeidžiama ir iškreipiama vekselio teisinė esmė, pagal kurią vekselis – tai vertybinis popierius, patvirtinantis teisėto jo turėtojo besąlygišką, nepriklausančią nuo jos atsiradimo pagrindo reikalavimo teisę į vekselyje nurodytą pinigų sumą, ir kartu įtvirtinantis besąlygišką skolininko pagal vekselį pareigą sumokėti šią sumą teisėtam vekselio turėtojui, tai reiškia, kad vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Taigi vekselyje įtvirtintas prievolės abstraktumas reiškia, kad ši prievolė nesusijusi teisiniu ryšiu su vekselio išdavimo pagrindu, t. y. tuo teisiniu santykiu (tam tikru sandoriu), dėl kurio vekselis buvo išrašytas. Tai reiškia, kad skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę - prievolę pagal vekselį. Tokia abstrakti prievolė atsiranda išrašius vekselį. Dėl šio abstraktaus vienašalio sandorio sukuriamas naujas civilinių teisinių santykių objektas - vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta (LAT 2005 m. spalio 3 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-443/2005, 2007 m. spalio 31 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-474/2007, 2007 m. spalio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-216/2007, 2008 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2008).
Tuo atveju, kai teisinis santykis atsiranda iš abstraktaus sandorio, skolininkas (vekselio davėjas) privalo įrodyti, kad nėra tokio teisinio santykio atsiradimo pagrindo arba kad jis negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007).
Atsakovas reikalavimą pripažinti vekselį apsimestiniu sandoriu grindžia aplinkybėmis, jog šis vekselis buvo išrašytas, siekiant pridengti prievolės įvykdymo patvirtinimą (CK 6.65 straipsnis). Prieš sudarant 2006-08-31 mainų sutartį, atsakovas ieškovei davė 2006-01-03 27000,00 Lt avansą ir ieškovė pasirašė šiai sumai vekselį, 2006-05-14 jis ieškovei davė 20000,00 Lt ir ieškovė vėl išrašė vekselį šiai sumai. Sudarius mainų sutartį, atsakovas išrašė ieškovei ginčo vekselį 47000, 00 Lt sumai. Atsakovo nuomone, ginčo vekselis garantavo, kad nei viena iš šalių nepatirs nuostolių pareikalavus vekselį apmokėti. Nustatyti šalių tikrąją valią galima analizuojant šalių 2006-08-31 sudarytą mainų sutartį.
CK 1.87 straipsnio 1 dalis įtvirtina apsimestinio sandorio negaliojimo nuostatą – jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų.
Nustatant tikrąją šalių valią, teismas vertina vekselio turinį ir šalių elgesį tiek iki, tiek po vekselio pasirašymo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatytos aplinkybės, kad ieškovė 2006-03-23 išdavė atsakovui įgaliojimą, kuriuo įgaliojo atsakovą atkurti jos vardu nuosavybės teises į žemę (b.l. 54). Atsakovas atliko būtinus veiksmus, nuosavybės teisėms atkurti: rinko reikalingus dokumentus, mokėjo reikalingus mokesčius (b.l. 30, 34, 35, 128). Atkūrus nuosavybės teises į žemę, atsakovas įsigijo iš ieškovės šiuos žemės sklypus, sudarydant 2006-08-31 mainų sutartį (b.l. 12-15). Dėl šių aplinkybių ginčo nėra. Atsakovas neginčija, kad už mainų sutarties pagrindu įsigytus žemės sklypus, prieš atkuriant į juos nuosavybės teisę, atsakovas ieškovei sumokėjo 47 000,00 Lt: 2006-01-03 – 27 000,00 Lt, 2006-05-14 - 20 000,00 Lt, kaip buvo susitarę (b.l. 45). Ieškovė aplinkybę, jog gavo 47 000,00 Lt, pripažįsta, nurodydama, kad gavo net 50000,00 Lt, tai yra 27 000,00 Lt ir 23 000, 00 Lt (b.l. 92, 104, 127). Ieškovė nepripažįsta, kad pasirašė byloje esančius nurodyto turinio 2006-01-03 ir 2006-05-14 vekselius, paaiškindama, kad atsakovo prašymu tikslu atkurti nuosavybės teisę į žemę, pasirašydavo ant tuščių popieriaus lapų, tačiau parašas ant vekselių yra jos (b.l. 115, 127).
Vertinant šalių elgesį, remiantis šiomis aplinkybėmis, teismo nuomone, yra pagrindas išvadai padaryti, jog tarp šalių nebuvo atsiradęs būtinumas patvirtinti prievolės įvykdymą. Tokio pobūdžio prievolė, kurią nurodo atsakovas buvus tarp šalių buvo įvykdyta, perduodant ieškovei 47 000,00 Lt ir sudarant mainų sutartį, ginčo tarp šalių nebuvo, tai yra, nebuvo piniginės skolos, kurią reikėjo padengti (grąžinti, apmokėti). Vertinant protingo žmogaus požiūriu, abejotina, kad atsakovas, siekdamas apsisaugoti nuo savo nesąžiningumo, kadangi tik jis galėjo iš ieškovės pareikalauti apmokėti vekselius, kaip pripažįsta atsakovas, pats pasiūlė ieškovei išduoti ginčo vekselį (b.l. 116, 142).
Teismų praktikoje nustatyta, kad kiekvienas civilinių santykių dalyvis, prieš atlikdamas bet kokį teisinį veiksmą, tarp jų – ir išrašydamas vekselį, turėtų apsvarstyti ir įvertinti galimus tokio teisinio veiksmo padarinius. Abejodamas dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, kiekvienas sąžiningas, protingas, apdairus asmuo turi pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo (LAT 2007 m. spalio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-216/2007). Atsakovo elgesys – išduoti vekselius pakankamai didelei sumai, kaip nurodė atsakovas žinant, kad pasirašius vekselį, iš jo bus galimą išieškoti skolą net neginčo tvarka (b.l. 116), neatitinka protingo, apdairaus asmens kriterijų. Nors ieškovas yra jauno amžiaus, tačiau turintis aukštąjį verslo išsilavinimą (b.l. 116). Dėl vekselio esmės supratimo vadovautis vien tik vekselį išdavusio žmogaus amžiumi, neatsižvelgiant į kitas žmogaus savybes, būtų neteisinga ir nepagrįsta. Aplinkybės, jog vekselį surašė pats atsakovas rodo, jog jei atsakovas nebūtų supratęs vekselio esmės, nebūtų sugebėjęs jo parengti ir surašyti.
Teismų praktikoje nustatyta, kad tokiu atveju, kai vekselio išrašymas neatitinka vidinės asmens, t.y. vekselio davėjo valios, sąžiningas, teisingas, protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo turėtų iš karto ginčyti vekselį, nelaukdamas, kada šis bus perduotas pagal indosamentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007). Atsakovas vekselį pradėjo ginčyti po jo išdavimo praėjus šešeriems metams.
Atsakovas nurodė, kad išduodant vekselį ieškovė nesąžiningų veiksmų neatliko (b.l. 128).
Vertinant ginčo vekselio turinį, matyti, kad jis skiriasi nuo atsakovo pateiktų ieškovės vekselių turinio, tai yra ginčo vekselyje numatyta vekselio apmokėjimo data iki 2011-08-31, kai vekselis išduotas 2006-08-30, tai yra, po penkerių metų. Ieškovės vekselių apmokėjimo data 2006-05-30 ir 2006-10-30. Atsakovas negalėjo paaiškinti kodėl jis ginčo vekselyje įrašė būtent tokią vekselio apmokėjimo datą (b.l. 116). Vertinant protingo žmogaus požiūriu, jei yra siekiama pridengti prievolės įvykdymo patvirtinimą, vekselių turinys turėtų būti tapatus.
Pakvitavimu patvirtinamas prievolės įvykdymo priėmimas: šiuo dokumentu patvirtinama, kad kreditorius pripažįsta skolininką įvykdžiusiu prievolę ir įvykdžiusiu tinkamai, jeigu kitaip nenurodyta dokumente. Kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą. Jeigu skolininkas kreditoriui yra išdavęs prievolės įvykdymui patvirtinti skolos dokumentą (šios bylos atveju – rašytinę paskolos sutartį), tai kreditorius, priimdamas visą prievolės įvykdymą, privalo tą dokumentą skolininkui grąžinti, o jeigu tokios galimybės nėra, – nurodyti tai pakvitavime. Pakvitavimui prilygsta įrašas apie prievolės įvykdymą grąžinamame skolos dokumente. Jeigu įvykdoma ne visa prievolė arba skolos dokumentas reikalingas kreditoriui kitoms teisėms įgyvendinti, jis turi teisę pasilikti skolos dokumentą, tačiau privalo skolininkui duoti pakvitavimą. Jeigu kreditorius atsisako duoti pakvitavimą arba grąžinti skolos dokumentą, tai skolininkas turi teisę sustabdyti prievolės vykdymą iki jam bus išduotas dokumentas, patvirtinantis prievolės įvykdymą (CK 6.65 straipsnio 1 – 3 dalys). Atsakovo veiksmai, išduodant naują skolos dokumentą, iš esmės prieštarauja įstatymu reglamentuotai teisinei pakvitavimo reikšmei.
Teismo nuomone, vertinant aplinkybes apie vekselio turinį ir šalių elgesį tiek iki, tiek po vekselio pasirašymo, nėra pagrindo išvadai padaryti, jog vekselis buvo išrašytas, siekiant pridengti prievolės įvykdymo patvirtinimą (CK 6.65 straipsnis), todėl nėra pagrindo jį pripažinti apsimestiniu sandoriu ir šiuo pagrindu panaikinti (CK 1.87 straipsnis).
Dėl ieškinio.
Ieškovė įrodinėjo, kad vekselis nėra praradęs vertybinio popieriaus statuso, kadangi buvo pateiktas apmokėti ĮPVĮ nustatyta tvarka. Atsakovas ginčijo šią aplinkybę, nurodydamas atsiliepime, kad ginčo vekselis nebuvo pateiktas apmokėti ĮPVĮ nustatyta tvarka.
Pagal ĮPVĮ normas vekselis nustatyta tvarka ir nustatytais terminais turi būti pateiktas apmokėti, o jo neapmokėjus, pateiktas protestuoti (40, 46 straipsnis). Vekselių protestavimas ir vykdomųjų įrašų pagal užprotestuotus vekselius darymas yra notariniai veiksmai, įforminami oficialiais dokumentais (Notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 14 ir 15 punktai).
ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vekselio, kuris mokėtinas nustatytą dieną arba per tam tikrą laiką po jo išrašymo ar pateikimo, turėtojas vekselį apmokėti privalo pateikti paskutinę jo mokėjimo termino dieną arba per dvi po jos einančias darbo dienas.
Teismų praktikoje išaiškinta, kad ĮPVĮ 40 straipsnyje reglamentuotas vekselio pateikimas apmokėti atliekamas ne vekselio turėtojo pranešimu skolininkui, tačiau pateikiant paprastąjį neprotestuotiną vekselį, taip sudarant sąlygas asmeniui, apmokėjusiam vekselį, jį atgauti. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į vekselio, kaip apyvartinio vertybinio popieriaus, prigimtį. Vekselio turėtojas, pateikdamas vekselį apmokėti, patvirtina, kad jis yra reikalavimo teisę turintis asmuo ir taip sudaro prielaidas tinkamam vekselio apmokėjimui, išvengiant dvigubo apmokėjimo bei išimant vekselį iš apyvartos, nes asmuo, apmokėjęs vekselį, turi teisę reikalauti, kad jam būtų atiduotas vekselio turėtojo pakvituotas vekselis (ĮPVĮ 41 straipsnio 1 dalis, 52 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje 3K-7-278/2011).
Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių aplinkybes, kad atsakovui ieškovė pateikė vekselį ir atsakovas jį gavo, byloje yra tik pranešimai atsakovui išsiųsti ĮPVĮ nustatytu terminu (b.l. 10,11), ir vieno iš kurių atsakovas neneigia gavęs, atsiliepime nurodydamas, kad 2011 metų liepos mėnesį gavau įspėjimą dėl skolos grąžinimo (b.l. 46)., o kipa numatyta teismų praktikoje pranešimų išsiuntimas, neįteikiant vekselių, teisinės reikšmės neturi. Aplinkybę, kad ieškovė nesikreipė dėl vykdomojo įrašo išdavimo į notarą, ieškovė pripažįsta ieškinyje, nurodydama, kad ji pasirinko kitokį teisių gynimo būdą (b.l. 103).
Esant tokioms aplinkybėms, ir nustatytai teismų praktikai yra pagrindas išvadai padaryti, kad ieškovė ĮPVĮ 40 straipsnyje nustatyta tvarka nepateikė vekselio apmokėti. Todėl ginčo vekselis yra praradęs vertybinio popieriaus statusą ir ieškovė neturi galimybės reiklausti jį apmokėti ne ginčo tvarka. Todėl teismas sutinka su atsakovo atsiliepime nurodytu atsikirtimu, kad bylos nagrinėjimo metu ginčo vekseliui netaikytinos ĮPVĮ nuostatos dėl reikalavimo patenkinimo tvarkos neginčo tvarka.
Teismų praktikoje nustatyta, kad vekselio pateikimo apmokėti termino praleidimas nereiškia skolinio įsipareigojimo, kuris patvirtintas vekseliu, pasibaigimo. Priešingas aiškinimas prieštarautų CK 1. 5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. CK 6.878 straipsnis numato, kad jeigu paskolos gavėjas išduoda vekselį, pagal kurį įsipareigoja suėjus vekselyje nurodytam terminui sumokėti gautą paskolos sumą, tai šio kodekso XLIII skyriaus normos, reglamentuojančios paskolą, šalių santykiams taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja vekselius reglamentuojančiam įstatymui. Tokiu atveju vekselis tampa paprastu skolos rašteliu, kuriuo, kaip rašytiniu įrodymu, įtvirtinama skolininko pareiga atsiskaityti su kreditoriumi, ir tuomet būtina nustatyti tarp šalių esantį teisinį santykį (sandorį), kurio pagrindu atsirado skolininko įsipareigojimas pagal skolinį dokumentą (LAT nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-216/2007, Nr. 3K-3-474/2007, Nr. 3K-3-8/2007, Nr. 3K-3-311/2008).
Civilinio proceso įstatymas numato, kad atsikirtimus atsakovas gali pateikti iki pasirengimo bylos nagrinėjimui pabaigos atsiliepime, paruošiamuosiuose dokumentuose, jei bylos nagrinėjimui rengiamasi rašytiniu būdu, arba parengiamajame teismo posėdyje (CPK 226 straipsnis, 227 straipsnio 2 dalis, 228-230 straipsniai). Atsakovas iki pat pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijos pabaigos nenurodė tokių atsikirtimo motyvų, jog vekselis, kurio pagrindu ieškovė prašo priteisti neatitinka įstatymu nustatytų būtinų vekselio formos reikalavimų, tai yra, vekselis nėra pasirašytas, pats įrašas „kopija tikra“ yra įrašytas atsakovo, o parašas patvirtina įrašą, kad kopija tikra (b.l. 147, 1 tomas). Tačiau, teismas, siekiant užtikrinti atsakovo teisę į teisinę gynybą (CPK 5 straipsnis) ir teisingai išnagrinėti bylą, kadangi, teismo nuomone yra svarbu ar ieškovė turi atsakovo pasirašytą ginčo vekselio originalą, pasisako dėl šio atsakovo pateikto atsikirtimo. Teismas nesutinka su atsakovo pateiktu atsikirtimu, remdamasis sekančiais argumentais.
Vekselio išrašymas – abstraktus vienašalis sandoris; juo sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo tam tikro sandorio, kurio pagrindu ji buvo sukurta. Nuo vekselio išrašymo momento jis gali būti naudojamas civilinėje apyvartoje – perleidžiamas kitiems asmenims, kurie, įgiję nuosavybės teises į jį, gali juo disponuoti savo nuožiūra (ĮPVĮ 13, 18 straipsniai). Tokį paprastą ir platų vekselio panaudojimą užtikrina jo viešas patikimumas, kurį lemia griežti vekselio formalumo ir abstraktumo reikalavimai. ĮPVĮ 3, 4, 77 ir 78 straipsniai nustato formalius reikalavimus – būtinus vekselių rekvizitus ir jų nebuvimo pasekmes. Be to, vekselių išrašymas, įforminimas ir naudojimas detalizuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintose Vekselių naudojimo taisyklėse. Pagal įstatymo nuostatas dokumentas, kuriame nėra būtinų rekvizitų, neturi vekselio galios. Tai reiškia, kad toks dokumentas nepripažįstamas vekseliu, nėra vertybinis popierius ir civilinių teisių objektas, jam netaikytinos ĮPVĮ ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių su vekseliais susijusius teisinius santykius, nuostatos dėl reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, pareiškimo bei patenkinimo tvarkos ir kt. Tokie griežti formos reikalavimai vekseliui lemia, kad vekselio įgijėjui, siekiant įsitikinti vekselio galiojimu, pakanka patikrinti įstatyme nurodytus jo rekvizitus.
ĮPVĮ 77 straipsnis 7 punkte nustatyta, kad paprastajame vekselyje turi būti išrašančiojo paprastąjį vekselį asmens (paprastojo vekselio davėjo) parašas.
Pripažįstama, jog atsakovas neįrodė aplinkybių, kuriomis jis grindė savo atsikirtimą, kad ginčo vekselis yra jo nepasirašytas, remiantis sekančiais argumentais. Atsakovas paaiškino, kad jis išdavė ieškovei nepasirašytą ginčo vekselį, o prierašą „kopija tikra“ parašė ir tai patvirtino savo parašu adv. A. M. paprašius (b.l. 155). Siekiant pagrįsti atsakovo paaiškinimus, byloje apklausta liudytoja adv. A. M. atsakovo nurodytų paaiškinimų nepatvirtino, parodė, kad ji su atsakovu nebendravo (b.l. 155). Liudytoja O. M. parodė, kad atsakovas pas ją buvo atėjęs ir paaiškino, kad patys su ieškove išspręs ginčą, ieškovė jai buvo pateikusi tą patį vekselį, kuris yra byloje, vekselis buvo pasirašytas, dar buvo prierašas „kopija tikra“ (b.l. 160). Teismas neturi pagrindo abejoti šių liudytojų parodymų objektyvumu ir vertinti juos kaip nepatikimus, liudytojos ieškovei yra svetimi žmonės, ieškovei teikę tik tam tikras paslaugas, liudytojos buvo prisaikdintos (CPK 192 straipsnio 4 dalis), yra numatyta atsakomybė už melagingų parodymų davimą, ši atsakomybė buvo išaiškinta. Nėra pagrindo pripažinti, kad liudytoja adv. A. M. buvo apklausiama apie aplinkybes, kurias sužinojo kaip ieškovės atstovė (CPK 189 straipsnio 2 dalies 1 punktas), ją atstovaudama, nes ji buvo sudariusi atstovavimo sutartį su ieškove, o ne su atsakovu, ir buvo apklausiama ne apie ieškovės, o apie atsakovo nurodytas aplinkybes. kurias sužinojo kaip ieškovės atstovė, ją atstovaudama. Atsakovas objektyvių aplinkybių, sudarančių pagrindą abejoti šių liudytojų parodymų objektyvumu nenurodė.
Vertinant šalių paaiškinimus, kaip įrodymus, pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Įrodymai, kurie yra fizinių asmenų – civilinės bylos šalių – paaiškinimuose gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos, faktinius duomenis gaunant tiesiogiai (stebint, skaitant, klausant ar kitokiu būdu tiesiogiai surenkant informaciją), turint normalius gebėjimus rinkti, įsiminti, atgaminti ir perteikti informaciją, sugebant būti pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Jeigu šių reikalavimų asmens gebėjimai ar teikiama informacija neatitinka, tai įrodymai vertinami pagal konkrečias aplinkybes kaip mažiau patikimi, abejotini ar nepatikimi (CPK 185, 186 straipsniai) (LAT 2009-10-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2009). Teismo nuomone, atsakovas dėl savo procesinės padėties, nesugeba būti pakankamai objektyvus dėl byloje nagrinėjamų aplinkybių. Be to, teismo nuomone, atsakovo paaiškinimai apie vekselio pasirašymo aplinkybes nėra nuoseklūs, kadangi jas, kurios vertinant protingo žmogaus požiūriu, būtų svarbios atsakovui, atsakovas nurodė tik bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigoje, nors apie tai, kad buvo pas adv. A. M. jau nurodė savo atsiliepime į ieškinį (b.l. 46). Kadangi atsakovas dėl savo procesinės padėties, nesugeba būti pakankamai objektyvus dėl byloje nagrinėjamų aplinkybių, jo paaiškinimai dėl vekselio pasirašymo aplinkybių nėra nuoseklūs, teismas šiuos paaiškinimus vertina kaip abejotinus. Kitų įrodymų, pagrindžiančių atsakovo paaiškinimus apie vekselio pasirašymo aplinkybes byloje nėra, įrodinėdamas atsakovas prašymų dėl kitų įrodymų išreikalavimo nepateikė. Vizualiai atsakovo išduotame vekselyje matyti, kad parašas, dėl kurio ginčo nėra, kad tai atsakovo originalus parašas, ir prierašas, kad „kopija tikra“, yra padaryti skirtingame puslapio lygyje, skirtingos juodos spalvos atspalvio rašikliu, kas sudaro pagrindą manyti, jog parašas ir prierašas padaryti skirtingu metu, priešingai nei aiškina atsakovas. Byloje buvo svarstoma dėl ekspertizės skyrimo, bet šalys prašymų skirti ekspertizę nepateikė (b.l. 148).
Kadangi teismas pripažįsta, jog atsakovas neįrodė aplinkybių, kuriomis jis grindė savo atsikirtimą, kad ginčo vekselis yra jo nepasirašytas, ginčo dėl kitų vekselio rekvizitų nėra, todėl nėra pagrindo išvadai padaryti, kad vekselis neatitinka įstatymu nustatytų būtinų vekselio formos reikalavimų (ĮPVĮ 3, 4, 77 78). Pagal Vyriausybės 1999-09-13 nutarimu Nr. 987 patvirtintų vekselio naudojimo taisyklių 15 punktą, vekselio rekvizitai ir galimi įrašai nurodyti Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme, visi kiti įrašai vekselio galiojimui įtakos neturi. Kadangi, teismo nuomone, atsakovo originalus parašas vekselyje nepatvirtina jo padaryto įrašo, kad „kopija tikra“, o patvirtina, kad vekselis pasirašytas, todėl įrašas ‚kopija tikra“, kaip nurodyta nutarimo 15 punkte, vekselio galiojimui įtakos neturi. Tuo pagrindu teismas daro išvadą, kad byloje pateiktas 2006-08-30 vekselio originalas, kuris bylos nagrinėjimo metu pripažintinas kaip skolos raštelis (b.l. 125).
Kaip nurodyta, tokiu atveju, kai vekselis tampa paprastu skolos rašteliu, kuriuo, kaip rašytiniu įrodymu, įtvirtinama skolininko pareiga atsiskaityti su kreditoriumi, būtina nustatyti tarp šalių esantį teisinį santykį (sandorį), kurio pagrindu atsirado skolininko įsipareigojimas pagal skolinį dokumentą.
Sutinkamai su CK 6.432 straipsnio nuostatomis, pagal mainų sutartį viena šalis įsipareigoja perduoti kitai šaliai nuosavybės teise vieną daiktą mainais už kitą daiktą, mainų sutarčiai taikomos pirkimo-pardavimo sutartis reglamentuojančios teisės normos, jeigu tai neprieštarauja šio skyriaus normoms ir mainų esmei.
Teismų praktikoje dėl mainų ir pirkimo–pardavimo sutarčių santykio nustatyta, kad esminis mainų sutarties skirtumas nuo pirkimo–pardavimo sutarties yra tas, jog vietoje perleidžiamos daikto dalies vertės pinigais turto perleidėjas įgyja nuosavybėn konkretų individualiais požymiais apibrėžtą daiktą. Prielaida mainų sutarčiai sudaryti – sutarties šalių ketinimų perleisti vieną turimą konkretų daiktą ir įsigyti kitą, kurį turi kita sutarties šalis, sutapimas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2005).
Taip pat teismų praktikoje nustatyta, kad kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laiko tarpą sudaro kelis sandorius, susijusius su tuo pačiu sutarčių dalyku, jie aiškintini ne izoliuotai, o kartu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visetu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7288/2009).
Kai kyla ginčas dėl sandorio – tam tikros sutarties – rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas, spęsdamas šį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei protingumo principais. Antrasis principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Aiškinant sutartį, taip pat būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes ir pan. Dar vienas iš sutarčių aiškinimo principų – tam tikros sutarties tikslų aiškinimasis (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti ir sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. Taigi teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. (CK 6.193 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008).
Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis, šalys 2006-08-31 sudarė mainų sutartį, kuria ieškovė mainais perdavė atsakovui jai nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus: unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovas ieškovei perdavė jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (b.l. 50-54). Prieš sudarant mainų sandorį, atsakovas perdavė ieškovei 2006-08-30 ginčo vekselį (b.l. 142). Prieš sudarant mainų sutartį, atsakovas ieškovei išdavus įgaliojimą, atkūrė nuosavybės teises į ieškovės atsakovui perduotus žemės sklypus. Atsakovas neginčija, kad už mainų sutarties pagrindu įsigytus žemės sklypus, prieš atkuriant į juos nuosavybės teisę, atsakovas ieškovei sumokėjo 47 000,00 Lt: 2006-01-03 – 27 000,00 Lt, 2006-05-14 - 20 000,00 Lt, kaip buvo susitarę (b.l. 45). Ieškovė aplinkybę, jog gavo 47 000,00 Lt, pripažįsta, nurodydama, kad gavo net 50000,00 Lt, tai yra 27 000,00 Lt ir 23 000, 00 Lt (b.l. 92, 104, 127).
Šalių sudarytos mainų sutarties 2.9 punkte numatyta, kad mainomi daiktai (žemės sklypai) lygiaverčiai ir priemoka nei vienai nei kitai iš šalių nebus mokama.
Vertinant šias aplinkybes, matyti, kad tiek mainų sutartis, tiek ginčo vekselis buvo sudaryti dėl to paties dalyko, tai yra, ieškovei nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų, kurie buvo perduoti mainų sutartimi atsakovui. Kaip nustatyta teismų praktikoje, aiškinant izoliuotai per trumpą laiką šiuos sudarytus šalių sandorius, tai yra, mainų sutartį ir ginčo vekselį, vertinant aplinkybes, jog šalys neginčija, kad atsakovas už perduotus mainų sutartimi ieškovei nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus, sumokėjo 47000,00 Lt yra pagrindas išvadai padaryti, kad mainų sutartimi buvo mainomi ne lygiaverčiai daiktai, kaip nurodyta mainų sutartyje (sutarties 2.9. punktas), o faktiškai tikroji šalių valia buvo - ieškovės parduoti jai nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus, o atsakovo - juos nupirkti. Todėl atsakovo išduotas 2006-08-30 ginčo vekselis kaip skolos raštelis vertintinas kaip atsakovo įsipareigojimas galutinai įvykdyti prievolę ieškovei, tai yra atsiskaityti už iš ieškovės perkamus jos mainų sutartimi perduotus žemės sklypus.
Turto pardavimo pajamos tam tikrais atvejais pagal Gyventojų pajamų mokesčių įstatymą apmokestinimos, tai yra, kai asmuo vykdo individulią veiklą. Šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalis numato, kad individualios veiklos pajamoms priskiriamos pajamos iš individualios veiklos, įskaitant pajamas iš individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn. Sprendžiant dėl individualios veiklos, pagal mokesčių administravimo praktiką, vertinama ar tai buvo nevienkartinis, nuolatinis sandorių sudarymas, jų skaičius, tęstinis jų sudarymo laikotarpis (pasikartojimas) ir pan. Šalims sudarant pirkimo – pardavimo sutartis, remiantis byloje esančiais įrodymais, ieškovė per metus būtų pardavusi 3 žemės sklypus (2 perduotus mainų sutartimi ir 2006-10-31 pirkimo pardavimo sutartimi (b.l. 60)). Remiantis aplinkybėmis, jog atsakovas mainų sutartimi įgytus iš ieškovės žemės sklypus pardavė (b.l. 63-69), yra pagrindas išvadai padaryti, jog atsakovas nesiekė žemės sklypų įsigyti asmeniniam naudojimui, o siekė juos parduoti. Esant tokioms aplinkybėms, sudarant mainų sutartį, šalys pašalino riziką dėl nurodytų Gyventojų pajamų mokesčių įstatymo taikymo.
Be to, vertinant protingo žmogaus požiūriu, aplinkybės, jog ieškovė buvo senyvo amžiaus, mainų sutarties sudarymo metu gyveno (duomenys neskelbtini), turėjo pagal byloje esančius įrodymus dar du žemės sklypus Klaipėdos rajone, Kretingalėje, o atsakovo perduodamas žemės sklypas buvo (duomenys neskelbtini) (b.l. 57-62), pagrindžia ieškovės paaiškinimus, jog ji norėjo žemę parduoti, o ne mainyti ir aplinkybes, kad mainų sutartimi ieškovė nesiekė įsigyti atsakovo mainų sutartimi perduodamo žemės sklypo.
Kadangi, teismo nuomone, atsakovo išduotas 2006-08-30 ginčo vekselis kaip skolos raštelis vertintinas atsakovo įsipareigojimu galutinai įvykdyti prievolę ieškovei, tai yra atsiskaityti už atsakovo iš ieškovės perkamus jos mainų sutartimi perduotus žemės sklypus, todėl ieškovės ieškinys tenkintinas (CK 6.38 straipsnis, 6.305 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
Kadangi sprendimas priimtas ieškovės naudai, atsakovas turi atlyginti atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 98 straipsnis). Ieškovė sumokėjo 100,00 Lt žyminio mokesčio, nuo likusios dalies žyminio mokesčio 1310,00 Lt ieškovė buvo atleista 2012-04-10 nutartimi (b.l. 38). Todėl iš atsakovo priteistina 100,00 Lt žyminio mokesčio ieškovei ir 1310,00 Lt valstybei. Įrodymų apie kitas ieškovės bylinėjimosi išlaidas byloje nėra.
Pagal 2011-11-17 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 10,00 Lt. Nustatyta, kad byloje patirta 9,60 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei, todėl išlaidos valstybei nepriteistinos (Lietuvos Respublikos CPK 92 straipsnis).
Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259, 260, 265, 268, 270, 284 straipsniais, teismas
n u s p r e n d ž i a:
atmesti priešieškinį.
Tenkinti ieškinį visiškai.
Priteisti ieškovei I. M. iš atsakovo S. K. 47 000,00 Lt (keturiasdešimt septynis tūkstančius Lt 00 ct).
Priteisti iš atsakovo S. K. ieškovei I. M. 100,00 Lt (vieną šimtą Lt 00 ct) žyminio mokesčio, valstybei 1310,00 Lt (vieną tūkstantį tris šimtus dešimt Lt 00 ct).
Sprendimas per 30 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.
Teisėja Erinija Kazlauskienė