Pranešėja L. Tupienė
Teisėjas J.Stubrys Civilinė byla Nr.2A-337-40/2009
Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.8.;121.18.
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. spalio 20 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Liudvikos Tupienės,
kolegijos teisėjų: Laisvės Aleknavičienės, Egidijaus Mockevičiaus,
dalyvaujant ieškovo UAB „Vaivorykštė“ atstovui Anridui Vinkleriui,
atsakovo UAB „Revinė“ atstovui advokatui Andriui Kazakevičiui,
sekretoriaujant Violetai Paskočinienei,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Revinė“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vaivorykštė“ ieškinį atsakovui UAB „Revinė“ dėl turtinės žalos atlyginimo, procesinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė :
Ieškovas UAB „Vaivorykštė“ kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo UAB „Revinė“ 9797,22 Lt žalos atlyginimo, 6 proc. procesinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad atsakovui nuosavybės teise priklausančiame pastate, adresu (duomenys neskelbtini), kilo gaisras. Dėl kilusio gaisro nukentėjo ieškovui nuosavybės teise priklausantis pastatas, adresu (duomenys neskelbtini). Pastato sienoje, esančioje toje pusėje, kurioje buvo gaisras, nuo karščio suskilo 10 didelių langų (stiklo paketų) ir 5 mažesni langai (stiklo paketai), taip pat sudegė ir buvo sugadinta 9,52 m. sklypus skiriančios medinės dekoratyvinės tvoros.
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2008 m. birželio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovui UAB „Vaivorykštė“ iš UAB „Revinė“ 6461,00 Lt turtinės žalos atlyginimo, 193,83 Lt žyminio mokesčio, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos 6461,00 Lt nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2007-12-20) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 1284,75 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kitą ieškinio dalį atmetė bei priteisė į valstybės biudžetą iš UAB „Revinė“ 3,87 Lt pašto išlaidų.
Sprendime teismas nurodė, kad ieškovas pateikė teismui jo patirtų nuostolių dėl sugadintų daiktų remonto turėtas išlaidas patvirtinančius dokumentus, iš kurių nustatė, kad ieškovas rangovams už atliktus remonto darbus yra sumokėjęs 21674,00 Lt . Iš ieškovo nurodytos nuostolių sumos išminusavo PVM ir pripažino, jog ieškovo nuostolių dydį dėl patirtos žalos sudaro 18367,78 Lt. Dalį ieškovo patirtų nuostolių atlygino draudikas, dėl to ieškovui atlygintina nuostolių dalį sumažino draudimo išmokos, t.y. 11906,78 Lt, dydžiu. Nurodė, kad asmuo, atsakingas už žalą, privalo ją atlyginti, kad nukentėjusysis atsidurtų tokioje padėtyje, kurioje jis būtų, jeigu jam nebūtų buvę padaryta žalos. Pažymėjo, kad žalos turi būti atlyginama tiek, kiek įrodoma, kad jos faktiškai patirta, ir, taikant civilinę atsakomybę, turi būti siekiama neleisti nukentėjusiajam nepagrįstai praturtėti kito - žalą padariusio - asmens sąskaita, o remontui reikalingos lėšos turi būti suskaičiuojamos iki ribos, kuri atitinka esamą sugadinimo metu objekto fizinę būklę. Teismas rėmėsi deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis LR CK nuostatomis. Nurodė, kad pagal LR CK 6.246 str. 1 d. neteisėtais veiksmais pripažįstama ne tik bendros pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas, bet ir įstatyme numatytų teisių ir pareigų pažeidimas. Nustatė, kad atsakovo nuosavybės teise valdomas negyvenamasis namas statytas 1891 metais, be to medinis, o būtent tokiame name kilus gaisrui ieškovui buvo padaryta žala. Konstatavo, kad atsakovas nepateikė teismui įrodymų, kad jis buvo tiek atidus ir rūpestingas, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, kartu neįrodė, kad nėra pažeidęs jam tenkančios pareigos laikytis tokio atidaus ir rūpestingo elgesio taisyklių, kad nebūtų kitam asmeniui (ieškovui) padaryta žalos (LR CK 6.263 str. 1 d., 6.246 str. 1 d.). Nustatė, kad atsakovo valdomas negyvenamasis namas ne tik nebuvo tinkamai prižiūrimas, bet ir į ji be jokių kliūčių galėjo patekti pašaliniai asmenys, kurie atsakovo teigimu 2007-08-29 sukėlė gaisrą. Teismas konstatavo, kad atsakovo veiksmai neatitiko ir teisės aktų keliamų reikalavimų (Šiaulių m. savivaldybės tarybos 2005-02-24 sprendimu Nr. T-60, patvirtintų Šiaulių m. teritorijoje esančių statinių naudojimo ir priežiūros taisyklių 37 p. ir kt. punktų, LR Priešgaisrinės saugos įstatymo 11str. 15p.; LR Aplinkos ministro 1999-12-27 įsakymu Nr. 422, patvirtinto STR 2.01.01(2):1999 Esminiai statinio reikalavimai. Gaisrinė sauga. 9.6.2.p.; Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie LR VRM direktoriaus 2005-02-18 įsakymu Nr. 64, patvirtintų Bendrųjų priešgaisrinės saugos taisyklių 26 p., ir kt. teisės aktų), konstatavo atsakovo pareigą atlyginti žalą LR CK 6.266 str. pagrindu.
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Revinė“ prašė panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008-06-20 sprendimą ir priimti naują sprendimą - atmesti ieškinį bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.Nurodo, kad teismas LR CK 6.266 str. pagrindu pripažindamas atsakovą atsakingu dėl ieškovo patirtos žalos be kaltės, netinkamai taikė minimą materialinės teisės normą, nes statinio savininko (valdytojo) civilinė atsakomybė yra susijusi su valdomo statinio, kaip pastato, trūkumais ir su tuo susijusiais nuostoliais. Atsakovas buvo atjungęs jam priklausiusiame pastate elektros energiją ir šildymo įrenginius, kas maksimaliai sumažino galimus pavojus. Atsakovas kelis kartus kreipėsi į teisėsaugos institucijas su prašymais padėti užkirsti kelią pašaliniams asmenims patekti į pastatą. Atsakovo negalima laikyti nebuvusiu pakankamai rūpestingu ir atidžiu, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina.
2.Nurodo, kad sprendime teismas identifikavo tik vieną Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2005-02-24 sprendimu Nr.T-60 patvirtintą Šiaulių m. teritorijoje esančių statinių naudojimo ir priežiūros taisyklių pažeidimą, tačiau sprendime teismas nenurodė, kuo pasireiškė taisyklių 37 p. pažeidimas. Atsakovas tinkamai ir visais teisėtais būdais įgyvendino taisyklių 37 p. nustatytas pastato savininko pareigas. Teismo padaryta išvada, jog atsakovas pažeidė LR Priešgaisrinės saugos įstatymo 11 str. 15 p. nepagrįsta. Teismas nenurodo kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu atsakovas sudarė sąlygas gaisrui kilti ar išsiplėsti. Teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas pažeidė Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie LR VRM direktoriaus 2005-02-18 įsakymu Nr.64, patvirtintų bendrųjų priešgaisrinės saugos taisyklių 26 p. Statinys buvo pastatytas 1891 m. iš medžio, dėl ko jo ekonomiškai pagrįsta naudojimo trukmė jau buvo pasibaigusi. Teismas nepagrįstai nurodė, jog atsakovas pažeidė LR Aplinkos ministro 1999-12-27 įsakymu Nr.422, patvirtintą STR 2.01.01(2):1999 (esminiai statinio reikalavimai).
3.Nurodo, kad nustatinėdamas priežastinį ryšį tarp atsiradusios žalos ir atsakovo veiksmų, teismas padarė išvadą, jog šiuo atveju buvo netiesioginis priežastinis ryšys pasireiškęs tuo, kad ne pats atsakovas sukėlė gyvenamajame name gaisrą, tačiau sudarė sąlygas gaisrui kilti. Teismo išvados yra visiškai nepagrįstos ir akivaizdžiai prasilenkia su elementaria logika. Statinio savininkams tenkančios pareigos yra labai abstrakčios, todėl nustatyti netiesioginį priežastinį ryšį tarp ieškovo patirtų nuostolių ir to, kad atsakovui priklausęs pastatas nebuvo eksploatuojamas ir kažkas jį dėl to padegė – neįmanoma. Nei faktinio, nei teisinio priežastinio ryšio aptariamoje situacijoje nėra.
4.Teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti atsakovo atstovo prašymus dėl ikiteisminio tyrimo medžiagos išreikalavimo. Atsakovas neteko galimybės gynybai naudoti labai daug ikiteisminio tyrimo medžiagoje užfiksuotų faktinių aplinkybių.
5. Teismas sprendime nevertino atsakovo atsikirtimų dėl minimalių priešgaisrinių atstumų reikalavimų nesilaikymo ir atleidimo nuo civilinės atsakomybės arba jos sumažinimo vadovaujantis LR CK 6.248 str. 4 d.
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas UAB „Vaivorykštė“ prašė apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1.Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad yra visos sąlygos apelianto civilinei atsakomybei - neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 str. 1 d.), priežastinis ryšys (LR CK 6.247 str.), kaltė (LR CK 6.248 str. 1 d. nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas) ir žala, kuri suprantama kaip turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai) (LR CK 6.249 str. 1 d.).
2.Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė LR CK 6.266 str. 1 d., kur nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 str. 1 d. numatytos aplinkybes.
3.Nurodo, kad apelianto nurodyta, nors ir niekuo neįrodyta aplinkybė, kad apeliantas kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl pastato apsaugos, nėra pagrindas apeliantą atleisti nuo civilinės atsakomybės. Pastato savininkas privalo nuolat rūpintis turimu pastatu, taip pat ir tuo atveju, jeigu jame negyvena ir pastato neeksploatuoja, jeigu reikia, turi pasirūpinti ir fizine apsauga, o ne tik po gaisro kreiptis į teisėsaugos institucijas.
Šiaulių apygardos teismas 2008 m. gruodžio 15 d. nutartimi atsakovo apeliacinį skundą patenkino iš dalies. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ieškovas UAB „Vaivorykštė“ pateikė kasacinį skundą, kuriuo prašė Šiaulių apygardos teismo 2008 m. gruodžio 15 d. nutartį panaikinti. Bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2009 m. balandžio 20 d. nutartimi patenkino ieškovo kasacinį skundą. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 15 d. nutartį panaikino ir bylą perdavė Šiaulių apygardos teismui nagrinėti iš naujo.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).
Civilinei atsakomybei taikyti būtinos trys sąlygos: neteisėti veiksmai, žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, o ketvirtoji sąlyga – kaltė – įstatymų numatytais atvejais nėra būtina sąlyga civilinei atsakomybei atsirasti. Byloje nustatyta ir to niekas neginčija, kad žala ieškovui UAB „Vaivorykštė“ buvo padaryta gaisru, kuris kilo atsakovui UAB „Revinė“ nuosavybės teise priklausančiame pastate, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamoje byloje spręstinas deliktinės civilinės atsakomybės apeliantui taikymo klausimas remiantis LR CK 6.266 str. pagrindu, bet ne bendraisiais žalos atlyginimo pagrindais (LR CK 6.263, 6.246–6.249 straipsniai). Pagal LR CK 6.266 str. 1 d. žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo LR CK 6.270 str. 1 d. nustatytos aplinkybės, t. y. kad žala atsirado dėl force majeure (nenugalimos jėgos) arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo. Preziumuojama, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Nurodytoje teisės normoje nustatyta deliktinė civilinė atsakomybė be kaltės, t. y. atsakomybei atsirasti pakanka, kad būtų nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp veiksmų ir žalos. Statinių savininko (valdytojo) deliktinei civilinei atsakomybei atsirasti kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, nenustatinėjama (LR CK 6.248 str. 1 d., 6.266 str. 1 d.).
Apeliantas nesutikdamas, jog jam pareiga atlyginti ieškovui žalą atsiranda be kaltės LR CK 6.266 str. 1 d. pagrindu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė minimą teisės normą, nes statinio savininko (valdytojo) civilinė atsakomybė yra susijusi su valdymo statinio, kaip pastato, trūkumais ir su tuo susijusiais nuostoliais. Tuo tarpu, atsakovo teigimu, jis buvo ėmesis visų priemonių, kad maksimaliai sumažinti galimus pavojus.
Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Nuosavybės teisę įgyvendinančio asmens pareiga – nepažeisti įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų (LR CK 4.37 str. 1 d.), todėl pastato savininkas turi pareigą rūpintis, kad pastate nebūtų trūkumų, juos pašalinti, jeigu jų yra, o savininko neteisėtu neveikimu laikytinas nurodytos pareigos nevykdymas bei kartu bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (LR CK 6.246, 6.266 straipsniai). Statinių savininkai taip pat turi ir specialiuosiuose teisės aktuose nustatytų pareigų – rūpintis statinio priešgaisrine sauga ir kt.
Pažymėtina, jog LR Priešgaisrinės saugos įstatymo 11 str. 15 p. numatyta statinio savininko pareiga „nesudaryti savo veiksmais ar neveikimu sąlygų gaisrui kilti ir išsiplėsti“. LR Aplinkos ministro 1999-12-27 įsakymu Nr. 422, patvirtinto STR 2.01.01(2):1999 Esminiai statinio reikalavimai. Gaisrinė sauga. 9.6.2.p. numatytas reikalavimas statinio savininkui sudaryti sąlygas, kad „kilus gaisrui statinio laikančiosios konstrukcijos tam tikrą laiką galėtų išlaikyti jas veikusias ir dėl gaisro atsiradusias apkrovas; būtų apribota: gaisro kilimo galimybė ir ugnies bei dūmų plitimas statinyje, gaisro išplitimas į gretimus statinius; statinyje esantys žmonės galėtų saugiai išeiti iš jo ar būtų galima juos išgelbėti kitomis priemonėmis; veiktų žmonių įspėjimo ir gaisro gesinimo sistemos; gelbėtojai (ugniagesiai) galėtų saugiai dirbti“. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie LR VRM direktoriaus 2005-02-18 įsakymu Nr. 64, patvirtintų Bendrųjų priešgaisrinės saugos taisyklių 26 p. nurodyta, jog „naudojant statinius privaloma laikytis priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų per visą ekonomiškai pagrįstą statinio naudojimo trukmę“. Šiaulių m. savivaldybės tarybos 2005-02-24 sprendimu Nr. T-60 patvirtintų Šiaulių m. teritorijoje esančių statinių naudojimo ir priežiūros taisyklių V dalyje „Privalomųjų reikalavimų įgyvendinimas“ 37 p. nustatytas reikalavimas „paaiškėjus, kad statinio būklė kelia pavojų statinyje ar arti jo gyvenančių, dirbančių ar kitais tikslais būnančių žmonių sveikatai, gyvybei ar aplinkai, statinio naudotojas, atsižvelgdamas į grėsmės pobūdį, privalo imtis priemonių žmonėms, aplinkai ir statiniui apsaugoti nuo galimų pasekmių, sustabdyti statinio naudojimą, uždrausti bet kokią veiklą statinyje (jei reikia, – ir statinio sklype)“.
Visų šių norminių teisės aktų sisteminė analizė leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog atsakovas UAB „Revinė“, būdamas pastato, kuriame įvyko gaisras, savininku, neįvykdė pareigos rūpintis pastatu taip, kad jame nebūtų jokių trūkumų, keliančių grėsmę kilti gaisrui. Byloje nėra įrodymų, jog atsakovas įstatymų nustatyta tvarka įgyvendindamas nuosavybės teisę, būtų pastate, kuriame kilo gaisras, įrengęs žmonių įspėjimo ir gaisro gesinimo sistemas, ar būtų ėmesis kitų priemonių, kad apsaugoti statinį nuo galimų neigiamų pasekmių. Atsakovo apeliacinio skundo argumentas, jog statinys pastatytas 1891 metais iš medžio, dėl ko jo ekonomiškai pagrįsta naudojimo trukmė jau buvo pasibaigusi, vertintinas kritiškai. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas UAB „Revinė“, būdamas verslo subjektu, pastatą, adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu įsigijo nuosavybėn tik 2007-04-25 (I tomas b.l. 79-82), todėl darytina išvada, kad pirkdamas minėtą pastatą ir tokiu būdu investuodamas lėšas, atsakovas tikėjosi ekonominės naudos, nes joks protingai mąstantis asmuo, šiuo atveju juridinis asmuo, neinvestuotų piniginių lėšų į pastatą, kurio ekonomiškai pagrįsta naudojimo trukmė jau būtų buvusi pasibaigusi. Pažymėtina, kad pastatas atsakovo įsigytas 2007-04-25, o gaisras, kurio metu padaryta žala ieškovui, kilo 2007-07-28, todėl konstatuotina, kad trijų mėnesių laikotarpiu pastato ekonomiškai pagrįsta naudojimo trukmė negalėjo kardinaliai pasikeisti.
Iš prie šios bylos prijungtos ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 41-1-0585-07 matyti, kad dar 2007-05-23 atsakovo UAB „Revinė“ direktoriui V. N. buvo žinoma, kad kažkas ardo bendrovės įsigytą pastatą (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 41-1-0585-07, b.l. 10), jis kreipėsi į policijos pareigūnus, kad pastarieji užkirstų kelią turto niokojimui, tačiau byloje duomenų, kad pats atsakovas UAB „Revinė“, kaip turto savininkas, būtų buvęs tiek atidus ir rūpestingas, kiek atitinkamomis sąlygomis būtina. Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančių fotonuotraukų, darytų 2007-06-04, pastatas dar iki gaisro, įvykusio 2007-07-28, buvo be langų, teritorija neaptverta (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 41-1-0585-07, b.l. 12-15), į atsakovo valdomą pastatą be kliūčių galėjo patekti pašaliniai asmenys, tačiau atsakovas jokių apsaugos priemonių pats nesiėmė, o kreipėsi į policijos pareigūnus, kad pastarieji nustatytu turtą niokojančius asmenis (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 41-1-0585-07, b.l. 16). Šiaulių miesto VPK Pirmojo PK Viešosios policijos centro policijos nuovados sprendimu UAB „Revinė“ pasiūlyta kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, priimti sprendimo UAB „Revinė“ įstatymų nustatyta tvarka neskundė (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 41-1-0585-07, b.l.17). Teisingos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovas UAB „Revinė“ neįrodė, jog jis laikėsi visų keliamų reikalavimų, kad užkirsti grėsmę kilti gaisrui. Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 41-1-0585-07, pravestų operatyvinių priemonių pagalba nustatyti kaltus asmenis, kurie galėjo sukelti gaisrą, nepavyko, nusikalstamą veiką padariusių asmenų paieška tęsiama.
Atmestini apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė priežastinį ryšį kaip vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų.
Byloje nustatytas netiesioginis priežastinis ryšys tarp žalos ir apelianto neveikimo, nes ieškovui padaryta žala yra atsakovo pastate buvusių trūkumų ir dėl jų kilusio gaisro rezultatas (LR CK 6.247 str.). Pabrėžtinas priežastinio ryšio ypatumas šioje byloje, nes reikalaujama žalos, padarytos gaisru, atlyginimo. Gaisras yra nekontroliuojamas, vykstantis ne tam skirtoje vietoje degimas, keliantis pavojų žmogui, turtui ar aplinkai (LR Priešgaisrinės saugos įstatymo 2 str. 2 d.). Dėl to turi būti laikomasi priešgaisrinės saugos taisyklių ir kitų priešgaisrinę saugą reglamentuojančių norminių aktų reikalavimų. Už jų pažeidimą arba nevykdymą nustatyta net papildoma – administracinė – atsakomybė (LR ATPK 192 str.). Taigi dėl gaisro, kaip potencialiai pavojingo veiksnio, gyventojai, įmonės, įstaigos ir organizacijos turi būti itin atidūs ir elgtis taip, kad būtų išvengta jo kilimo. Ta aplinkybė, kad asmenys, kurie galėjo sukelti gaisrą, nenustatyti, nagrinėjamo ginčo atveju neturi reikšmės, nes dėl anksčiau išdėstytų motyvų, atsakovui pareiga atlyginti žalą atsiranda be kaltės LR CK 6.266 str. 1 d. pagrindu. Byloje nenustatyta LR CK 6.270 str. 1 d. įtvirtintų aplinkybių, kurios šalintų apelianto, kaip pasato savininko, atsakomybę – kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė LR CK 6.253 str. 4 d. nuostatų, numatančių atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindą, t.y. kai nuostoliai atsiranda dėl trečiojo asmens veiklos. Pažymėtina, kad ši nuostata taikoma tik tada, kai atsakovas pagal įstatymą ar sutartį neprivalo atsakyti už trečiojo asmens veiksmus, o šiuo konkrečiu atveju įstatymas nenumato atsakovo atleidimo nuo civilinės atsakomybės (LR CK 6.266 str. 1 d.). Atsakovas savo patirtus nuostolius taip pat gali reikalauti atlyginti įstatymo nustatyta tvarka iš jam padariusio nuostolį asmens.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad buvo nesilaikoma minimalių priešgaisrinių atstumų reikalavimų, teismas nepasisakė dėl LR CK 6.248 str. 4 d. nuostatų taikymo.
Kaip jau minėta, pagal LR CK 6.266 str. 1 d. žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo LR CK 6.270 str. 1 d. nustatytos aplinkybės, t. y. kad žala atsirado dėl force majeure (nenugalimos jėgos) arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo. Aplinkybės, kad gaisras kilo ne dėl nenugalimos jėgos, šalys neginčija, tai patvirtina ir byloje esantys įrodymai, tame tarpe ir ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 41-1-0585-07. Atsakovas nurodo, kad gaisras galėjo kilti dėl to, kad ieškovui UAB „Vaivorykštė“ statant pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), buvo nesilaikyta minimalių priešgaisrinių atstumų reikalavimų. Šiuos atsakovo argumentus paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai. Iš byloje pateiktų 2005 m. gegužės 5 d. ir 2005 m. lapkričio 22 d. pripažinimo tinkamu naudotis aktų matyti, kad komercinės paskirties pastatas, adresu (duomenys neskelbtini), pripažįstamas kaip tenkinantis nustatytus reikalavimus ir tinkamas naudoti ( I tomas b.l. 106-107; 108-109). Iš Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos 2008-04-04 raštų matyti, kad ieškovui UAB „Vaivorykštė“ priklausantis pastatas, adresu (duomenys neskelbtini), vadovaujantis LR Statybos ir urbanistikos ministerijos patvirtintomis Respublikinėmis statybos normomis RSN 151-92 „Miestų ir gyvenviečių sodybos“ priklauso I atsparumo ugniai klasei, kai tuo tarpu atsakovui UAB „Revinė“ priklausęs pastatas, adresu (duomenys neskelbtini), priklauso V atsparumo ugniai klasei (I tomas b.l. 117-120). Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos atsakyme į atsakovo UAB „Revinė“ paklausimą nurodyta, kad peržiūrint UAB „Vaivorykštė“ komercinio pastato, adresu (duomenys neskelbtini), projektinę dokumentaciją buvo pasiūlyta pastato rytinėje pusėje (nuo (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo pusės) įrengti laiptinę, nerengiant prekybinių ir kitos paskirties gaisro atžvilgiu pavojingų patalpų (I tomas b.l. 121). Įrodymų, kad ieškovas UAB „Vaivorykštė“, statant pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), nesilaikė minimalių priešgaisrinių atstumų reikalavimų, byloje nepateikta. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl minėtų atsakovo argumentų, neturėjo įtakos galutiniam ginčo sprendimo rezultatui, nes pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti LR CK 6.248 str. nuostatų.
Dėl nurodytų motyvų, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.
Lietuvos Aukščiausiajam teismui patenkinus ieškovo UAB „Vaivorykštė“ kasacinį skundą ir bylą perdavus apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, Šiaulių apygardos teismui atmetus atsakovo UAB „Revinė“ apeliacinį skundą, atitinkamai paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos.
Iš atsakovo UAB „Revinė“ priteistina ieškovui UAB „Vaivorykštė“ 193,83 Lt žyminio mokesčio, sumokėto už kasacinį skundą (II tomas b.l. 6), 2596 Lt advokato atstovavimo išlaidų (I tomas b.l. 180-181, II tomas b.l. 15-16) apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, 8,25 Lt išlaidų, turėtų už dokumentų kopijavimą (I tomas b.l. 174, II tomas b.l.), bei valstybei 7,08 Lt (I tomas b.l. 184) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 6 p., 93 str. 1 d., 96 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo UAB „Revinė“ (įmonės kodas 144919497, buveinė – Tilžės g. 42-40, Šiauliai) ieškovui UAB „Vaivorykštė“ (įmonės kodas 144050881, buveinė – Vytauto g. 122, Šiauliai) 193,83 Lt (vieną šimtą devyniasdešimt tris litus 83 centus) žyminio mokesčio, sumokėto už kasacinį skundą, 2596 Lt (du tūkstančius penkis šimtus devyniasdešimt šešis litus) advokato atstovavimo išlaidų apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, 8,25 Lt (aštuonis litus 25 centus) išlaidų, turėtų už dokumentų kopijavimą, bei valstybei 7,08 Lt (septynis litus 8 centus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Kolegijos pirmininkė Liudvika Tupienė
Teisėjai Laisvė Aleknavičienė
Egidijus Mockevičius