Civilinė byla Nr. 2-2593-1159/2022  (S)

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-31258-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.5.3.15.1; 1.3.7.5.9; 3.2.3.1; 3.4.1.7

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 4 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Romualdas Gylys, sekretoriaujant Renatai Stankovskajai,

dalyvaujant ieškovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Korpusas“ vadovei E. B. (dalyvavo 2022 m. vasario 24 d. teismo posėdyje) bei atstovei advokato padėjėjai Astai Kaminskaitei, atsakovo atstovui advokatui Giedriui Bučinskui,

viešame mišriame nuotoliniame teismo posėdyje (2022 m. vasario 24 d. ir kovo 1 d.) žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Korpusas“ 2021 m. lapkričio 10 d. ieškinį atsakovui E. U. dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme. 

Sprendimo priėmimas ir paskelbimas atidėtas 2022 m. kovo 4 d. 13:30 val.

I. Teismas n u s t a t ė:

1. Ieškovas UAB „Korpusas“ kreipėsi į teismą, pateikdamas šiuos reikalavimus:

1) iš esmės išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės ir priteisti 11 314 Eur žalą iš atsakovo E. U.;

2) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas žyminiam mokesčiui 339,00 Eur (ZK12523) ir atstovo pagalbos išlaidoms 650,00 Eur (DOK-21972, DOK-34730, DOK-37379). 

Ieškovas ieškinyje nurodė, kad:

1.1. 2021-10-21 Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno darbo ginčų komisija (toliau - DGK) priėmė Sprendimą dėl darbo bylos Nr. APS-131-19448/2021 (toliau – DGK Sprendimas), kuriuo nusprendė ieškovo UAB „Korpusas“ (toliau - Ieškovas, Darbdavys) ieškinį atsakovui E. U. (toliau - Atsakovas, Darbuotojas) dėl žalos priteisimo atsisakyti nagrinėti, Ieškovui praleidus Darbo kodekso 220 straipsnio 1 dalyje nustatytą kreipimosi į darbo ginčų komisiją terminą ir darbo ginčų komisijai jo neatnaujinus. 

Dėl žalos priteisimo.

1.2. 

1.3. 2020 metais Atsakovui buvo išmokėta 11 314 Eur nuompinigių suma. Darbo kodekso 107 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu komandiruotės metu darbuotojas patiria papildomų sąnaudų (transporto, kelionės, nakvynės ir kitų išlaidų), darbdavys jas turi kompensuoti. Tačiau, kaip ir nurodyta aukščiau, Atsakovas nepateikė jokių leistinų rašytinių įrodymų, kurie pagristų jo patirtas sąnaudas komandiruotės metu, t. y. išlaidas, patirtas būsto/viešbučio nuomai. Nesant šių dokumentu, darytina pagrista išvada, kad Atsakovas nesąžiningai yra gavęs iš Ieškovo 11 314 Eur suma būsto nuomai, kai faktiškai Atsakovas nebuvo patyręs būsto nuomos sąnaudų.

1.4. Pagal Darbo kodeksą, materialinė atsakomybė pagal darbo teisę suprantama kaip kiekvienos darbo sutarties šalies pareiga atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą (Darbo kodekso 151 straipsnis, 152-154 straipsniai). Darbuotojo visiška materialinė atsakomybė gali atsirasti šiais atvejais: 1) žala padaryta tyčia; 2) žala padaryta jo veika, turinčia nusikaltimo požymių; 3) žala padaryta neblaivaus ar apsvaigusio nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų darbuotojo; 4) žala padaryta pažeidus pareigą saugoti konfidencialią informaciją, susitarimą dėl nekonkuravimo; 5) darbdaviui padaryta neturtinė žala; 6) kai visiško žalos atlyginimo atvejis yra numatytas kolektyvinėje sutartyje (Darbo kodekso 154 straipsnis). Darbo kodekso 153 straipsnis nustato, kad darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą turtinę žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio, o jeigu žala padaryta dėl darbuotojo didelio neatsargumo – ne daugiau kaip jo šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio. Sistemiškai aiškinant jau minėtų Darbo kodekso straipsnių nuostatas, darytina išvada, kad darbuotojas privalo darbdaviui atlyginti padarytą visą žalą Darbo kodekso 154 straipsnyje nustatytais atvejais, o visais kitais atvejais darbuotojui gali būti taikoma ribota materialinė atsakomybė (Darbo kodekso 153 straipsnis).

1.5. Materialinės atsakomybės prievolė darbuotojui atsiranda kaip jo neteisėtos veikos padarinys, t. y. jo darbo pareigų, nustatytų įstatymais, kitais norminiais aktais, tarp jų - ir lokaliais, nevykdymas arba netinkamas vykdymas. Kaltė paprastai suprantama kaip darbuotojo veikos ir siekiamų arba galinčių atsirasti žalingų padarinių - žalos atsiradimo, psichinis santykis. Pagal asmens valios išraišką kaltė gali pasireikšti dviem formomis: tyčia ir neatsargumu. Kaip matyti, Darbo kodekso 154 straipsnio 1 punktas nedetalizuoja kokia tyčia: tiesiogine ar netiesiogine privalo būti padaryta žala darbdaviui. Pasisakydamas dėl kaltės materialinės darbuotojo atsakomybės atveju, kasacinis teismas yra nurodęs, kad kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. I. D., bylos Nr. 3K-3-446/2009).

1.6. Civilinio kodekso 6.237 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. Be to, Civilinio kodekso 6.242 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad civilinė atsakomybė yra vienas iš pažeistos teisės gynybos būdų, kai viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) (Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 1 dalis). Reikalavimą atlyginti žalą pareiškusi šalis turi įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį taip neteisėtų veiksmų ir žalos bei žalą padariusio asmens kaltę (Civilinio kodekso 6.246-6.249 straipsniai). Kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009; 2011 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 535/2011, 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2013).

Taigi, vertinant Atsakovo veiksmus, akivaizdu, jog Atsakovas sąmoningai-tyčia padarė žalą Ieškovui, kadangi nėra pateikęs iki šiol jokių dokumentų, patvirtinančių 11 314 Eur sumos išlaidas būsto nuomai, 2020 m. komandiruočių laikotarpiu Švedijoje. Vadinasi, Atsakovas privalo atlyginti visą žalą, t y. 11 314 Eur sumą.

1.7. Prie ieškinio pridėjo: a) DGK 2021-10-21 sprendimo dėl darbo bylos Nr. APS-131- 19448/2021 kopija; b) žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinančio dokumento kopijas.

2. Pasirengimo nagrinėti bylą proceso metu:

2.1. Atsakovas pateikė teismui atsiliepimą (DOK 236963), kuriuo prašė atmesti ieškovo ieškinį ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė:

2.1.1. Ieškovas, reikalaudamas priteisti iš atsakovo nurodytą sumą, kaip patirtą žalą arba nepagrįstą praturtėjimą, nepateikęs jokių įrodymų (priedų), kurie patvirtintų jo nurodytas aplinkybes, iš esmės pažeidžia CPK 12, 178 straipsniuose numatytas pareigas.

2.1.2. Ieškovas, kaip darbdavys, savo reikalavimą dėl 11 314 Eur sumos priteisimo iš atsakovo, kaip darbuotojo, grindžia keturiais savarankiškais pagrindais, t. y. kaip be pagrindo įgytą turtą (Civilinio kodekso 6.237 straipsnis), kaip nepagrįstą praturtėjimą (Civilinio kodekso 6.242 straipsnis), kaip materialinę atsakomybę, Darbo kodekso prasme (X skyriaus), ir kaip civilinę atsakomybę (Civilinio kodekso 6.245–6.249 straipsniai). Nors teisės normų parinkimas ir taikymas sprendžiant ginčą yra išskirtinai teismo kompetencijoje, toks ieškovo procesinis elgesys bei pateiktas situacijos teisinis vertinimas yra nepagrįstas, nelogiškas ir nesąžiningas bei ribojantis galimybę atsakovui gintis nuo pareikšto reikalavimo.

2.1.3. Ieškovas niekada atsakovui, kaip darbuotojui, jokių patirtų išlaidų, susijusių su nuompinigiais (būsto nuomos apmokėjimu), nemokėjo ir nekompensavo.

2.1.4. Ieškovas niekada nebuvo priėmęs jokių vidinių teisės aktų dėl nuompinigių (būsto nuomos) mokėjimo darbuotojams, ir/ar niekada nebuvo su tokiais teisės aktais supažindinęs atsakovo, kaip darbuotojo. Atkreiptinas dėmesys, jog pats ieškovas savo ieškinyje nurodo, jog dienpinigius atsakovui mokėjo kaip tai numato teisės aktai. O nuompinigius atsakovui, kurie buvo skirti būsto nuomos apmokėjimui, normos būdavo nustatomos įsakymuose dėl komandiruočių ir išmokami kartu su dienpinigiais bei darbo užmokesčiu. Akivaizdu, jog jokių savo įsakymų, ar mokėjimo pavedimų, ieškovas nepateikęs, siekdamas pagrįsti savo teiginius. Be to, atsakovas, kol buvo ieškovo darbuotojas, niekada su tokiais įsakymais nebuvo supažindintas, jokia forma. Taip pat, ieškovas nurodydamas tokias faktines aplinkybes, visiškai nepaaiškina, kokiu būdu, kokia forma ir kokiu pagrindu (kuo remiantis) buvo nustatomos nuompinigių normos. Atsakovas niekada ieškovui neteikė jokio prašymo, ar kitų dokumentų, susijusių su nuompinigių kompensavimu, ir neprašė jų kompensuoti.

2.1.5. Būtent DK 107 straipsnio 2 dalyje, ir nurodyta, jeigu komandiruotės metu darbuotojas patiria papildomų sąnaudų (transporto, kelionės, nakvynės ir kitų išlaidų), darbdavys jas turi kompensuoti. Kaip minėta, atsakovas niekada nesikreipė į ieškovą dėl kažkokių papildomų, šiuo atveju, kaip teigia ieškovas – būsto nuomos išlaidų, atlyginimo (kompensavimo). O be to, ieškovas taip pat niekada ir nereikalavo iš atsakovo pateikti tokius duomenis, ar dokumentus. Todėl ieškovo, kuris yra darbdavys, kartu ir verslininkas, teiginiai, kad jis, atsakovui išmokėjęs 11 314 Eur sumą, tariamai tik nagrinėjant civilinę bylą (darbo ginčą dėl teisės) Nr. 2-23675-1097/2021, atliko buhalterinius skaičiavimus ir jam tapo žinoma, jog atsakovas tariamai nepateikęs nuompinigių išlaidas patvirtinančių dokumentų, laikytini nepatikimais, nesąžiningais ir neprotingais bei neįrodytais.

2.1.6. Ieškovas, visiškai be jokio pagrindo nurodo (teigia), jog atsakovas atliko kažkokius nesąžiningus veiksmus, ar veikė sąmoningai-tyčia, siekdamas padaryti žalą ieškovui, ar nesąžiningai gauti lėšas iš ieškovo. Kaip minėta, atsakovas neatliko jokių nesąžiningų veiksmų ieškovo atžvilgiu, o ši situacija sukurta paties ieškovo, naudojantis jo paties vedama apgaulinga buhalterine apskaita, slepiant atsakovui, kaip darbuotojui, išmokamo atlyginimo dydį, tokiu būdu išvengiant mokesčių valstybei mokėjimo.

2.1.7. Nuo 2019-03-01, ieškovas su atsakovu, buvo sulygę 145 kronų/valanda darbo atlygį (užmokestį), ką patvirtina ir paties ieškovo (jo vadovės E. B.) 2019-02-08 siųstas elektroninis laiškas atsakovui. Tai iš esmės paneigia ieškovo teiginius apie sulygtą darbo užmokestį nurodytą darbo sutartyje. Be to, tuo metu, esant komandiruotėje (Švedijoje), ieškovo nurodymu (pasiūlymu), atsakovas gyveno minėtos ieškovo vadovės tėvo bute (būste). Išlaidų būsto nuomai, atsakovas neprašė atlyginti (ar mokėti). Atsakovo veiksmai negali būti vertinami kaip neteisėti DK 151 straipsnio, ar CK 6.245 straipsnio prasme, kurie laikytina būtina sąlyga tokioms atsakomybėms kilti. Taip pat nelaikytina, jog atsakovas be teisinio pagrindo įgijo ieškovo turtą (CK 6.237 straipsnis), ar nepagrįstai praturtėjo (CK 6.242 straipsnis). Vien tai, jog, kaip teigia ieškovas, jis savo įsakymuose dėl atsakovo komandiruočių (kurie nėra pateikti ir su kuriais atsakovas nebuvo supažindintas), nustatydavo kažkokias nuompinigių normas, negali būti laikoma, jog egzistuoja visos sąlygos darbuotojui atlyginti padarytą turtinę žalą darbdaviui, ar egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos, ar, kad atsakovas įgijo ieškovo turtą be pagrindo ar nepagrįstai praturtėjo.

2.1.8. Darytina išvada, jog jokių išlaidų už būsto nuomą jis atsakovui niekada nemokėjo, nes nebuvo tokio prašymo (ir pačių išlaidų) iš atsakovo pusės, t. y. nebuvo pagrindo mokėti tokias išlaidas DK 107 straipsnio  2 dalies normos prasme. Aplinkybė, jog ieškovas pats „sukūrė“ tokius savo įsakymus, nepreziumuoja atsakovo neteisėtų veiksmų, bei neįrodo ieškovo patirtos žalos (nuostolių) 11 314 Eur sumoje. Tai reiškia, ir tai, jog ieškovui įrodinėjant CK 6.237 straipsnyje, numatytų sąlygų buvimą, ir atsakovo prievolę jam grindžiant be teisinio pagrindo įgyto turto (pinigų) grąžinimu, turėtų būti taikoma CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punkto norma, nes reiškia, jog ieškovas lėšas (11 314 Eur) perdavė (pervedė) atsakovui žinodamas, kad jis neprivalo vykdyti šios prievolės, t. y. atlyginti išlaidas būsto nuomai, nes tokių išlaidų nebuvo, ir nebuvo teiktas prašymas jas atlyginti. Todėl pagal CK 6.241 straipsnio 1 dalį, šis turtas (lėšos) negali būti išreikalaujamas iš atsakovo, kaip darbuotojo.

Taigi, nesant (neįrodžius) jokių atsakovo, kaip darbuotojo, neteisėtų veiksmų, negali kilti ir jo turtinė ir/ar civilinė atsakomybė, nes nėra visų tokių atsakomybių sąlygų.

2.1.9. Prie atsiliepimo pridėjo: a) 2019-02-08 elektroninį laišką iš UAB „Korpusas“; b) Teisinių paslaugų sutarties išrašą.

2.2. Atsakovas 2022-01-04 (DOK 1705) pateikė atstovavimo išlaidas (1270 Eur) patvirtinančius dokumentus.

2.3. Ieškovas:

2.3.1. 2022-01-24 (DOK 13709) pateikė teismui papildomą informaciją (pažymą apie atsakovo vidutinį darbo užmokestį – vidutinis dienos darbo užmokestis – 48 Eur 47 centai, įsakymą dėl atsakovo atleidimo iš darbo), nurodydamas, kad: atsakovas visada būdavo supažindinamas su komandiruotės įsakymais. Praktikoje, Ieškovo darbuotojai su komandiruotės įsakymais supažindami pasirašytinai, nesant tokiai galimybei, informuojami žodžiu (Atsakovas neneigia, kad buvo komandiruojamas į komandiruotes, kad jam nebuvo žinomi komandiruotės laikotarpiai ir kt.). Atsakovas, grįžęs iš komandiruotės nevykdydavo atsiskaitymų. UAB „Korpusas“ darė finansines išskaitas iš pajamų dėl sumokėtų nuompinigių. Taip pat Ieškovas paaiškina, kad Atsakovas pateikdavo Ieškovui informaciją, kiek nuompinigių jam reikia kiekvienos komandiruotės metu. Atsakovas pats savarankiškai susirasdavo savo gyvenamąjį būstą komandiruotės metu, o Ieškovas skirdavo atitinkamai nuompinigių sumą Atsakovui, kad pastarasis galėtų susimokėti gyvenamojo būsto nuomą komandiruotės metu. Ieškovas paaiškina ir tai, kad apmokėjimų už Atsakovo suvartotą elektros energiją komandiruotės metu neatlikdavo. Ieškovas nurodo, kad dėl darbo specifikos Atsakovas nuolatos būdavo siunčiamas į komandiruotę, tačiau Atsakovo nuolatinė darbo vieta buvo Lietuvos Respublikoje.

2.3.2. 2022-02-23 (DOK-34443) pateikė teismui 2021 m. balandžio 19 d. pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas. 2022-02-28 (DOK- 36905) (b. l. 182-197) pateikė teismui 2022 m. vasario 25 d. parengtus atsakovo asmens sąskaitą apie išmokėtas sumas ir darbo užmokesčio atsiskaitymo lapelius, bei Komandiruočių išlaidų apmokėjimo ir darbuotojo atsiskaitymo tvarką, patvirtintą UAB „Korpusas“ direktorės 2020 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. TR 06.

2.4. Atsakovas 2022-02-02 (DOK 21457) pateikė teismui papildomą el. p. susirašinėjimą tarp ieškovo ir atsakovo ir nurodė, susirašinėjimas neabejotinai paneigia ieškovo nurodytas aplinkybes, jog jis neišskaitydavo iš atsakovo darbo pajamų, už gyvenamojoje vietoje sunaudotą elektros energiją.

3. Bylos nagrinėjimo iš esmės metu:

3.1. Ieškovo vadovė ir jo atstovė iš esmės palaikė ieškinyje išdėstytus argumentus, pažymėjo, kad atsakovas sąmoningai negrąžino jam permokėto avanso, todėl turi jį grąžinti, kad įmonėje yra atsiskaitymo už komandiruotes tvarka, tik su ja atsakovas nėra supažindintinas, kiekvieną mėnesį jam buvo teikiami atsiskaitymo lapeliai, paliekami ant darbo stalo, komandiruotės įsakymus rengdavo pati įmonės vadovė, apie juos žodžiu informuodavo atsakovą ir šis už savo lėšas kelionei, vykdavo į paskirties vietą, ten atlikdavo reikalingus darbus, grįžęs neatsiskaitydavo, nors ieškovas to jo prašydavo žodžiu, komandiruočių avanso apyskaitos atsakovui nebuvo pateikiamos, visas komandiruočių išlaidas įtraukdavo į sąnaudas nustatyta tvarka, atsiskaitymo už ankstesnius metus nereikalaudavo, o už šiuos reikalauja, nes atsakovas dėl nežinomų priežasčių nutraukė darbo sutartį. 

Baigiamųjų kalbų metu ieškovo atstovė pažymėjo, kad atsakovas nepagrįstai ženkliai praturtėjo, už gautą avansą būsto nuomai neatsiskaitė priteisti iš atsakovo:

- 11 314 Eur žalą; 

- bylinėjimosi išlaidas – žyminiam mokesčiui 339,00 Eur (ZK12523) ir atstovo pagalbos išlaidoms 650,00 Eur (DOK-21972, DOK-34730).

3.2. Atsakovo atstovas nesutiko su ieškiniu, palaikė parengiamojo teismo posėdžio metu išsakytus argumentus, kad jis nieko įmonei neskolingas, pažymėjo, kad ieškovas elgiasi nesąžiningai, nori atimti, tai, kas atsakovui pagrįstai priklauso. Svarbu, kad ieškovas niekada neinformavo ar taip pat niekada nesupažindino atsakovo su kokia nors atsiskaitymo už komandiruotės išlaidas tvarka, nesupažindino su komandiruotės įsakymais, o el. paštu ieškovo vadovė informuodavo, kad darbo užmokestis sumokėtas, kad šalys yra atsiskaitę, nes ir nuo darbuotojo darbo užmokesčio nuskaičiuodavo išlaidas už elektrą, jokių atsiskaitymo lapelių ar komandiruočių apyskaitų nėra gavęs nei susipažinti nei pasirašyti, tokių prašymų nėra gavęs ir žodžiu, ieškovas puikiai žinojo, kur atsakovas gyveno komandiruotės metu, t. y. ieškovo vadovės tėvo name, tačiau neatmetė galimybės, kad nors atsakovas gyveno ieškovo vadovės tėvo name, atsakovas galėjo patirti įvairių būsto išlaikymo išlaidų, kaip komunalinės paslaugos ir pan. Atstovo nuomone, mokėti nuompinigiai buvo darbo užmokesčio kuris su juo buvo sutartas dalis.

Baigiamųjų kalbų metu atsakovo atstovas pažymėjo, kad ieškovas visą teisminį procesą pradėjo nesąžiningai, neturėdamas tikslo atgauti sumokėtą avansą, o tik formaliai bylinėtis, nes savo reikalavimų neįrodė, nepateikė reikalingų įrodymu laiku, keitė savo poziciją dėl to ar turi įrodymų ar neturi. Ieškovui, kaip darbdaviui taikomas daug didesnis rūpestingumo standartas, tačiau jis veikė prieš greitą ir sąžiningą procesą, prašė ieškinį atmesti, taikyti ieškovui baudą numatytą CPK 95 straipsnio 2 dalyje bei priteisti iš ieškovo 1270 Eur bylinėjimosi išlaidas (DOK 1705).

II. Teismas konstatuoja: 

Kilęs tarp šalių ginčas išspręstinas iš esmės – ieškovo reikalavimai atmestini, atsakovo prašymas dėl baudos ieškovui skyrimo atmestinas, o prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintinas iš dalies.

4. Teisės normos ir bendroji kasacinio teismo praktika, kuria remiamasi šioje byloje:

4.1. Darbo kodekso 231 straipsnio 3, 4 dalių nuostatos, reglamentuoja, kad teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės ir kad darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas. CPK nustatyta tvarka ginčą teismas nagrinėja ir iš esmės, t. y. nustatydamas ginčijamas šalių materialiąsias teises bei pareigas, išsprendžia kilusį ginčą dėl teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2019, 37, 38 punktai; 2019 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-302-684/2019, 29–33 punktai).

Taigi byloje kilusį ginčą teismas nagrinėja iš esmės.

4.2. Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungtyniškumo principo (CPK 13 straipsnis), todėl negalimas įrodinėjimo pareigos perkėlimas teismui, kadangi teismas negali tapti vienos šalies advokatu ir rinkti jai naudingus įrodymus. Teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik Civilinio proceso kodekso ir kitų įstatymų numatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 179 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo konstatuota, kad jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312, 314 straipsniai, 347 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012).

CPK 414 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, todėl teismas išreikalavo kai kuriuos įrodymus iš ieškovo (apie atsakovo vidutinį darbo užmokestį, pažymą apie išmokėtas sumas, papildomus paaiškinimus, darbo užmokesčio atsiskaitymo lapelius). 

5. Teismas iš byloje esančių įrodymų nustatė, kad:

5.1. tarp ieškovo ir atsakovo 2015-04-15 sudaryta terminuota darbo sutartimi Nr. 16 (b. l. 42-48), atsakovas nuo 2015-04-16 iki 2015-06-15 buvo priimtas dirbti apdailininku, nustatant 5 darbo dienų (40 val.) per savaitę darbo trukmę, mokant jam 392 Eur mėnesinę algą. Nuo 2020-01-01 atsakovui nustatytas 1010 Eur atlyginimas. Darbo sutartis su atsakovu nutraukta 2020-12-28 DK 55 straipsnio pagrindu (darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių);

5.2. Ieškovo įsakymais (b. l. 49-59) atsakovas laikotarpiais:

1) 2020-01-28 įsakymu nuo 2020-01-29 iki 2020-01-31 komandiruotas ir realiai buvo išvykęs į Švedijos Karalystę, taikant jam 65 Eur dienpinigius ir 142 Eur nuompinigius;

2) 2020-02-13 įsakymu laikotarpiu nuo 2020-02-14 iki 2020-02-24 komandiruotas į Švedijos Karalystę, taikant 65 Eur dienpinigius ir 142 Eur nuompinigius;

3) 2020-03-18 įsakymu laikotarpiu nuo 2020-03-19 iki 2020-03-31 komandiruotas į Švedijos Karalystę, taikant 65 Eur dienpinigius ir 69 Eur nuompinigius;

4) 2020-04-02 įsakymu laikotarpiu nuo 2020-04-03 iki 2020-04-17 komandiruotas į Švedijos Karalystę, taikant 65 Eur dienpinigius ir 92 Eur nuompinigius; 

5) 2020-05-04 įsakymu laikotarpiu nuo 2020-05-05 iki 2020-05-31 komandiruotas į Švedijos Karalystę, taikant 65 Eur dienpinigius ir 86 Eur nuompinigius;

6) 2020-06-08 įsakymu laikotarpiu nuo 2020-06-09 iki 2020-06-25 komandiruotas į Švedijos Karalystę, taikant 65 Eur dienpinigius ir 91 Eur nuompinigius; 

7) 2020-07-01 įsakymu laikotarpiu nuo 2020-07-02 iki 2020-07-09 komandiruotas į Švedijos Karalystę, taikant 65 Eur dienpinigius ir 82 Eur nuompinigius; 

8) 2020-09-15 įsakymu laikotarpiu nuo 2020-09-16 iki 2020-09-25 komandiruotas į Švedijos Karalystę, taikant 65 Eur dienpinigius ir 97 Eur nuompinigius; 

9) 2020-10-05 įsakymu laikotarpiu nuo 2020-10-06 iki 2020-10-17 komandiruotas į Švedijos Karalystę, taikant 65 Eur dienpinigius ir 87 Eur nuompinigius; 

10) 2020-11-05 įsakymu laikotarpiu nuo 2020-11-06 iki 2020-11-17 komandiruotas į Švedijos Karalystę, taikant 65 Eur dienpinigius ir 61 Eur nuompinigius.

 Minėtuose įsakymuose numatyta apmokėti visas išlaidas, kurios numatytos komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkoje, tačiau juose nėra jokių žymų apie tai, kad su jais atsakovas būtų buvęs supažindintas.

5.3. Ieškovo į bylą (b. l. 184-185) pateiktoje Komandiruočių išlaidų apmokėjimo ir darbuotojo atsiskaitymo tvarkos, patvirtintos UAB „Korpusas“ direktorės 2020 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. TR 06: 3.2 punkte nustatyta, kad darbuotojai supažindinami su ja pasirašytinai, tačiau ieškovas paaiškinimų teismui davimo metu nurodė, kad tokių įrodymų jog atsakovą supažindino pasirašytinai neturi; 10 punkte nustatyta, kad komandiruojam darbuotojui gali būti mokamas avansas, o 13 punkte, kad grįžęs iš komandiruotės darbuotojas privalo per 3 darbo dienas pateikti savo tiesioginiam vadovui komandiruotės ataskaitą, dokumentus apie patirtas faktines išlaidas; 16 punkte, kad komandiruotės išlaidos apmokamos per 15 darbo dienų, tik pateikus tinkamai užpildytą komandiruotės ataskaitą ir išlaidas patvirtinančius dokumentus.

5.4. Ieškovas atsakovui nuo 2020 m. sausio 1 d. iki atleidimo dienos 2020 m. gruodžio 28  d. sumokėjo visas minėtuose įsakymuose (b. l. 49-59) nurodytas sumas ir tarp šalių ginčo dėl to nėra. Aktualu, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. rugsėjo 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-23675-1097/2021 priteisė atsakovui E. U. iš ieškovo UAB ,,Korpusas“ 2 661,08 Eur darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas (suma nurodyta po mokesčių), 2 000 Eur  netesybų (suma nurodyta prieš mokesčius). Teismas konstatavo, kad „banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad apskaičiuotos priklausančios išmokėti darbo užmokesčio už 2020 m. gruodžio mėnesį ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas sumos dalis (2 661,08 Eur) atsakovui banko pavedimu į sąskaitą išmokėta nebuvo.“

Ginčas šioje byloje kilo dėl to ar atsakovas turi grąžinti ieškovui jam avansu sumokėtus 11 314 Eur nuompinigių skirtų kaip išlaidų užsienio komandiruotės metu. Ieškovas mano, kad minėtos lėšos buvo tikslinis avansas už kurį atsakovas neatsiskaitė, atsakovas nurodo, kad jis neturėjo už gautą komandiruotės avansą atsiskaityti, nes tai buvo iš esmės dalis sulygto darbo užmokesčio, taip pat tai buvo iš esmės įprasti dienpinigiai, kurie jam visada buvo mokami neatsiskaitytinai, jis iš jų pirkdavo kelionės bilietus, kompensuodavo kitas komandiruotės metu patirtas išlaidas ir laikė juos darbo užmokesčio dalimi.

Teismo išvados ir motyvai.

6. Ieškovo reikalavimas priteisti jam iš atsakovo 11 314 Eur žalą, atmestinas, nes:

6.1. Ieškovas neįrodė, kad atsakovas nepanaudojo 11314 Eur išmokėto avanso komandiruotės išlaidoms, nes nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, tinkamai neinformavo atsakovo, nebendradarbiavo, nebuvo pakankamai rūpestingas ir sąžiningas kaip stipresnė darbo santykių šalis:

6.1.1. Darbo kodekso 107 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad darbuotojo komandiruotė yra jo darbo pareigų atlikimas kitoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, vietoje. Darbuotojo komandiruotės metu darbuotojui paliekamas jo darbo užmokestis. Jeigu komandiruotės metu darbuotojas patiria papildomų sąnaudų (transporto, kelionės, nakvynės ir kitų išlaidų), darbdavys jas turi kompensuoti. 

6.1.2. Darbo kodekso 150 straipsnio 2 dalyje numatyti keturi atvejai, kada leidžiama daryti išskaitą iš darbuotojo darbo užmokesčio: 1) grąžinti išmokėtą ir nepanaudotą avansą; 2) grąžinti sumas, permokėtas dėl skaičiavimo klaidų; 3) žalai atlyginti; 4) grąžinti išmokėtus atostoginius, kai teisė į atostogas nebuvo įgyta dėl atleidimo iš darbo. Šis sąrašas yra baigtinis.

6.1.3. Teismas vertindamas ginčo šalių darbo santykius, pažymi, kad byloje keliami ieškovo reikalavimai yra glaudžiai susiję su klausimu dėl informacijos darbuotojui apie priskaičiuotą darbo užmokestį pateikimo (Darbo kodekso 146 ir 148 straipsniai). Šioje byloje nustatyta, kad ieškovas kaip darbdavys nevykdė Darbo kodekso 148 straipsnio 1 dalyje darbdaviui nustatytos pareigos – ne rečiau kaip kartą per mėnesį raštu ar elektroniniu būdu darbuotojui pateikti informaciją apie jam apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas, nurodydamas ir darbo užmokesčio, ir avanso sumas. Nors ieškovo vadovė teikdama paaiškinimus teismui nurodė, kad kiekvieno mėnesio atsiskaitymo lapelius palikdavo atsakovui ant darbo stalo, teismas vertina, kad toks ieškovo elgesys, nelaikytinas pakankamai rūpestingu ir atidžiu. Be to, darbdavys, būdamas atsakingas už darbo organizavimą, darbuotojų priėmimą ir atleidimą, darbo sutarties vykdymą, darbo užmokesčio mokėjimą, šias pareigas privalo vykdyti skaidriai, laikytis imperatyvių teisės aktų reikalavimų. Galioja prezumpcija, kad darbdavys yra susipažinęs su darbo teisės santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais, jam žinomi jo priimamų sprendimų teisiniai padariniai, jis turi įvertinti priimamų sprendimų riziką. Už visų darbdavio veiksmų padarinius yra atsakingas pats darbdavys pagal įstatymą. Todėl nors ieškovas byloje pateikė 2022 m. vasario 25 d. sukurtus įrodymus (DOK-36905) apie atsakovui priskaičiuotą darbo užmokestį, avansą komandiruotei (dienpinigius, nuompinigius), skolas, tačiau kaip minėta, ieškovas neįrodė, kad tokio turinio dokumentai buvo įteikti atsakovui darbo santykių galiojimo metu nustatyta tvarka. Todėl teismas daro išvadą, kad 2022 m. vasario 25 d. sukurtų atsiskaitymo lapelių turinys nebuvo ir negalėjo būti žinomas atsakovui. Atsakovas neturėdamas tokių atsiskaitymo lapelių negalėjo įvertinti bankiniuose pavedimuose nurodytų lėšų pervedimo paskirties, t. y. vien iš teismui pateiktų banko sąskaitų išrašų (b. l. 60-69) nebuvo galimybės tinkamai nustatyti pavedimų paskirties, nebuvo ir nėra aišku kuri pavedimo dalis buvo skirta darbo užmokesčiui, o kuri avansui komandiruotės dienpinigiams ir kuri nuompinigiams. Su komandiruotės įsakymais atsakovas taip pat nebuvo supažindintas.

6.1.4. Ieškovo teiginiai, kad buvo žodinis susitarimas dėl atsiskaitymo už sumokėtą avansą, neatitinka Darbo kodekso 148 straipsnyje nustatytos darbdavio prievolės raštu kiekvieną mėnesį informuoti apie priskaičiuotas, išmokėtas ir įskaitytas sumas. Teismo vertinimu, minėta Darbo kodekso norma aiškintina, taip, kad įstatymas nedaro skirtumo, kokios sumos darbuotojui skaičiuojamos (darbo užmokestis ar kitos sumos), vadinasi, visa informacija darbuotojui apie priskaičiuotą darbo užmokestį, skolą už neatsiskaitytą avansą turėjo būti pateikta raštu kiekvieną mėnesį.

6.1.5. Iš byloje pateiktų įrodymų teismas daro išvadą, kad atsakovas už gautą avansą nebuvo įpareigotas kaip nors atsiskaityti, rinkti dokumentus ir juos pristatyti ieškovui, todėl ieškovas būdamas stipresnioji sandorio pusė nesilaikė darbdaviui taikomo racionalaus, rūpestingo, protingo asmens (lot. bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etalono (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-199-701/2020) atitinkamai dėl to praranda teisę reikalauti iš darbuotojo jam sumokėto avanso nuompinigiams grąžinimo Darbo kodekso 150 straipsnio 2 dalies 1 punkto bei Civilinio kodekso 6.282 straipsnio 1 dalies pagrindu. Svarbu ir tai, kad ieškovo vadovė teikdama paaiškinimus pažymėjo, kad jeigu atsakovas nebūtų be priežasties nutraukęs darbo sutarties, ji nebūtų reikalavusi pateikti atsiskaitymo už komandiruotės metu patirtas išlaidas dokumentus. Tokia ieškovo vadovės pozicija, teismo vertinimu, nedera ir su Darbo kodekso 24 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti.

6.1.6 Ieškovo teismui pateikti mėnesiniai darbo užmokesčio atsiskaitymo lapeliai (DOK-36905) turėjo būti pateikti atsakovui kiekvieną jo darbo mėnesį pas ieškovą metu, tačiau ieškovas juos sukūrė, tik teikdamas įrodymus teismui (pateiktų atsiskaitymo lapelių metaduomenyse nurodyta, kad jie sukurti 2022 m. vasario 25 d., autorius – V.), todėl apie egzistuojančią skolą realiai negalėjo būti žinoma ar nuspėjama atsakovui. Atitinkamai teismas neturi pagrindo nesutikti su atsakovo paaiškinimais, kad jis niekaip negalėjo suprasti, jog yra skolingas ieškovui. Laikytina, kad ieškovas taip elgdamasis pažeidė Darbo kodekso 25 straipsnio 2 ir 3 dalių, 148 straipsnio nuostatas, o šie pažeidimai laikytini turintys esminės reikšmės vertinant ieškovo elgesį ir sprendžiant ar jam gali būti priteistas neva atsakovo nepanaudotas avanso skirto nuompinigiams likutis. Ieškovo pateiktais darbo užmokesčio atsiskaitymo lapeliais negalima vadovautis, nes tokie dokumentai neatitinka ne tik Darbo kodekso 25 straipsnio 2 ir 3 dalių, 148 straipsnio nuostatų bet ir Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 „Dėl darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“, 9 punkto reikalavimų, kad atskaitingas asmuo už išmokėtus jam pinigus atsiskaito ūkio subjekto vadovo arba jo įgalioto asmens patvirtinta tvarka ir terminais, t. y. laikytina, kad ieškovas, visų pirma, tinkamai neinformavo atsakovo apie tai, kad yra susidaręs išmokėto ir nesunaudoto avanso likutis, kad atsakovas turi už jį atsiskaityti, taip pat nenurodė atsakovui tvarkos, kaip jis tai privalo padaryti. Darbo užmokesčio atsiskaitymo lapeliai nėra ir niekaip negalėjo būti pasirašyti atsakovo, nes jam darbo santykių metu ne tik nebuvo perduoti bet ir nebuvo sukurti. Todėl laikytina, kad atsakovas iš esmės elgėsi nepažeisdamas ieškovo nustatytos tvarkos, nes nebuvo tinkamai informuotas, kaip turi atsiskaityti už gautą avansą bei, kad apskritai susidarė kokia nors skola, o ieškovas iš esmės savo nuožiūra sprendė kokio dydžio komandiruotės išlaidos avansu yra mokėtinos atsakovui. Atitinkamai darytina išvada, jog ieškovas neįrodė, kad atsakovas nepanaudojo kokios nors avanso, skirto nuompinigiams, dalies. 

Svarbu tai, kad dėl darbo santykių nutraukimo realiai sumažėjo atsakovo galimybes surinkti reikalingus papildomus įrodymus, todėl laikytina, kad ieškovo elgesys buvusio darbuotojo atžvilgiu neatitinka ne tik minėto Darbo kodekso 25 straipsnio nuostatų įpareigojančių darbdavį laiku ir tinkamai informuoti darbuotojus, bet ir Darbo kodekso 24 straipsnio 1 dalies nuostatų, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise bei Darbo kodekso 146 straipsnio 2 dalies nuostatų reiškiančių, kad atsiskaitymas su atleistu darbuotoju turi įvykti jo atleidimo dieną.

6.1.7. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; ir kt.). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

Atitinkamai teismas laiko, kad ieškovas neįrodė, kad atsakovas liko jam skolingas kokią nors dalį nepanaudoto avanso nuompinigiams už 2020 metus.

6.2. Ieškovas neįrodė ir fakto, kad prašomų priteisti sumų nėra įtraukęs į komandiruočių sąnaudas, kaip tai numatyta Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99, t. y. nepateikė įrodymų kiek ir kokių atsakovo komandiruotės patirtų išlaidų įtraukė į sąnaudas, o kiek neįtraukė. Teismo posėdžio metu ieškovo vadovė nurodė, kad visos komandiruočių išlaidos yra įtrauktos į komandiruočių sąnaudas, todėl ir iš šios aplinkybės darytina išvada, kad atsakovas yra pilnai atsiskaitęs su ieškovu. Darant priešingą išvadą, būtų paneigiamas ieškovo tvarkomos buhalterinės apskaitos teisėtumas.

6.3.  Nors ieškovas pateikė į bylą Komandiruočių išlaidų apmokėjimo ir darbuotojo atsiskaitymo tvarką, patvirtintą UAB „Korpusas“ direktorės 2020 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. TR 06, tačiau, kaip minėta, su ja atsakovas nebuvo supažindintas. Be to iš šalių pateiktų paaiškinimų, teismas daro išvadą, kad pas ieškovą nebuvo ir vieningos nusistovėjusios darbo praktikos išmokant avansą ir už jį atsiskaitant, nes kaip nurodė ieškovo vadovė posėdžio metu, atsakovo tik žodžiu buvo prašoma pateikti ataskaitas, tai reiškia, kad tokia ieškovo veikla neatitiko jo paties nustatytos tvarkos apmokėti komandiruotės išlaidas, kai yra gaunami atsiskaitymo dokumentai (16 punktas).

6.4. Byloje ginčas kilo iš darbo, o ne civilinių teisinių santykių, todėl nustačius, kad darbdavys netinkamai vykdė jam priklausančias pareigas arba jų nevykdė, negali būti taikoma atsakomybė darbuotojui, nes jis yra silpnesnioji darbo santykių pusė, visi neaiškumai aiškinami jo naudai (Darbo kodekso 6 straipsnio 2 dalis).

6.5.  Atsakovas 11 314 Eur avansą komandiruotės išlaidoms gavo esant teisėtam pagrindui, tai atitinka geros moralės nuostatas, todėl jis negali būti išreikalautas:

6.5.1.  tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (Civilinio kodekso 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir aptariamo civilinės teisės instituto pagrindu turto išreikalauti negalima. Nagrinėjamu atveju galiojo darbo sutartis Nr. 16 (b. l. 42-48), ieškovo vadovė priėmė įsakymus komandiruotėms (b. l. 49-59). Taigi šių lėšų gavimo metu buvo teisinis pagrindas gauti šias lėšas (Darbo kodekso 177 straipsnio 2 dalis).

6.5.2. Civilinio kodekso 6.241 straipsnio 1 dalies:

- 3 punktas nustato, kad negali būti išreikalaujama kaip be pagrindo įgytas turtas, kurį perdavė asmuo, žinojęs, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, arba asmuo, kuris nors ir neprivalėjo prievolės vykdyti, tačiau ją įvykdė ir jeigu tai atitiko geros moralės nuostatas;

- 4 punktas nustato, kad darbo užmokestis negali būti išreikalaujamas kaip be pagrindo įgytas darbo užmokestis ir jam prilyginamos išmokos, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidų.

Iš šios teisės normos darytina išvada, kad, kai darbuotojas, pavyzdžiui, sukčiaudamas pateikia suklastotus darbų, kurių faktiškai jis neatliko, dokumentus ir šiuo pagrindu jam apskaičiuojamas ir nepagrįstai išmokamas darbo užmokestis, ar kitos išmokos, jie gali būti išieškoti iš nesąžiningo darbuotojo. Šioje byloje nustatyta priešingai, ieškovo vadovė (paaiškinimai teismo posėdžio metu) eilę metų mokėdavo atsakovui avansu įvairias komandiruotės išlaidas, nereikalaudavo jokių atsiskaitymo už jas dokumentų, nesupažindindavo su avansu sumokėtų komandiruotės išlaidų struktūra, todėl laikytina, kad atsakovas veikė sąžiningai, o pats ieškovas jokių sąskaitybos klaidų nepadarė ir jų neįrodė.

6.5.3. Byloje esantys įrodymai ir šalių paaiškinimai patvirtina, kad atsakovas realiai buvo išvykęs į visas nurodytas komandiruotes, dėl to ginčo tarp šalių nėra, ir nors atsakovas neįrodinėjo, kad realiai patyrė gyvenamojo būsto nuomos išlaidų ir nurodė, kad gyveno ieškovo vadovės tėvo name, tačiau tokia aplinkybė neleidžia daryti išvados, kad atsakovas apskritai nepatyrė jokių naudojimosi gyvenamuoju būstu išlaidų. Atitinkamai padarius išvadą, kad atsakovas buvo išvykęs į komandiruotę, teismas daro išvadą, kad atsakovas negalėjo nepatirti jokių naudojimosi gyvenamuoju būstu išlaidų, todėl tai yra dar vienas faktinis pagrindas netenkinti ieškovo reikalavimų.

6.6. Nenustačius, kad atsakovas avansą gavo be teisėto pagrindo, kad jis jo negalėjo objektyviai išleisti, todėl netaikytinos ir Civilinio kodekso 6.242 straipsnio nuostatos, nes jose numatyta turto išreikalavimo galimybė iš to, kas būtent be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjo.

6.7. Ieškinyje nurodyta ieškinio suma 11 314 Eur neatitinka ir Darbo kodekso 153 ir 154 straipsnių nuostatų:

1) Pagal Darbo kodekso 153 straipsnio 1 dalies nuostatas darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą turtinę žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio, o jeigu turtinė žala padaryta dėl darbuotojo didelio neatsargumo, – ne daugiau kaip jo šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio.

2) Pagal Darbo kodekso 154 straipsnio nuostatas darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, pvz., kai žala padaryta tyčia ar žala padaryta jo veikla, turinčia nusikaltimo požymių.

Atsakovo vidutinis darbo užmokestis, kurį nustatyta tvarka apskaičiavo ieškovas (b. l. 151) yra 48,47 Eur už dieną, tai vidutinis mėnesio darbo užmokestis buvo 1022,72 (48,47×21,1 (2020 metų vidutinio mėnesio darbo dienų skaičius pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2019 m. gruodžio 13 d. įsakymą Nr. A1-767). Atitinkamai, nepaisant to, kad ieškovas neįrodė, kad atsakovas liko neatsiskaitęs už jam sumokėtą avansą, teismas pažymi, kad ieškovas ieškinyje nurodydamas, jog prašo iš darbuotojo visos neva jo neatsiskaitytos sumos, turėjo įrodyti, ne tik, kad atsakovas apskritai liko skolingas, bet ir tai, kad skola susidarė dėl tyčinių atsakovo veiksmų, tačiau tokių aplinkybių teismas byloje nenustatė, o priešingai, teismas laiko, kad pats ieškovas buvo nerūpestingas, neatidus, atsakovo elgesyje jokios tyčios, teismas neįžvelgia. Prašoma priteisti suma taip pat ženkliai viršija ir Darbo kodekso 153 straipsnyje nustatytas ribas.

7. Netenkinus pagrindinio ieškovo reikalavimo, teismas atmeta ir susijusį ieškovo reikalavimą – atlyginti bylinėjimosi išlaidas – žyminiam mokesčiui 339,00 Eur (ZK12523) ir atstovo pagalbos išlaidoms 650,00 Eur (DOK-21972, DOK-34730, DOK-37379).

8. Atsakovo ieškovo prašymas taikyti ieškovui baudą CPK 95 straipsnio pagrindu atmestinas, nes byloje teismas nenustatė, kad ieškovas tyčia sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, t. y. tai, kad ieškovas nebuvo nuoseklus teikdamas paaiškinimus ir laiku nepateikė teismui prašomų įrodymu, negali būti laikoma sąmoningu veikimu prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Nors teismas ir atmeta ieškovo ieškinį kaip nepagrįstą, tačiau negali daryti išvados, kad ieškovas teikdamas ieškinį žinojo, kad jis bus atmestas, kad siekė kitų tikslų, nei yra nurodyta ieškinio reikalavimuose. Be to pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017, 65 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-684/2021).

9. Atsakovo prašymas dėl 1270 Eur (DOK-1705) bylinėjimosi išlaidų tenkintinas iš dalies:

9.1. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, tačiau ypatingai tuo atveju, kai sprendžiamas darbo ginčas turi būti ieškoma pusiausvyros ir siekiama teisinės taikos tarp šalių atstatymo. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas turi būti teisę į teisminę gynybą užtikrinančia, o ne ribojančia priemone. Šią išvadą teismas grindžia ir panašiomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvadomis (analogiškos nuomonės laikosi ir pvz., Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008, 2015 m. birželio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-971-502/2015, 2016 m. vasario 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-103-822/2016 ir kt.).

9.2. Priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011, 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012).

9.3. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. 

Atsakovas patirtas išlaidas išskaido sekančiai:

-  susipažinimas su dokumentais ir teisinė konsultacija – 50 Eur;

- atsiliepimo į ieškinį parengimas – 800 Eur;

- kitų procesinių dokumentų parengimas – 120 Eur;

- pasirengimas bylos nagrinėjimui teisme – 100 Eur;

- atstovavimas teisme – 200 Eur.

Taigi nors atsakovo nurodyta atstovavimo išlaidas pagrindžianti suma neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas), patvirtintų Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77, nurodytų maksimalių dydžių, tačiau teismas (atsižvelgdamas į išdėstytus teisės normų ir teismų praktikos aspektus, vertindamas atsakovo elgesį darbo santykių metu, tai, kad nors ir nenustatė, kad jis būtų neteisėtas, tačiau iš paties atsakovo atstovo pateiktų paaiškinimų, kad jis neteikdavo ataskaitų apie komandiruotės metu patirtas išlaidas, nes to neprašydavo ieškovas) daro išvadą, kad toks atsakovo elgesys, galėjo suklaidinti ieškovą susidarant nuomonę ar atsakovas liko skolingas ar neskolingas ir dėl to ieškovas realizavo savo teisę – kreiptis į teismą.

Atitinkamai nebūtų sąžininga iš ieškovo priteisti visas atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Todėl teismas įvertinęs atsakovo atstovo parengto procesinio dokumento – atsiliepimo apimtį (pvz., pateiktas teismui atsiliepimas iš esmės atitinka atsiliepimo turinį, kuris buvo pateiktas DKG, o šalių patirtos išlaidos DGK neatlyginamos – Darbo kodekso 217 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378-701/2018) daro išvadą, kad teisinga ir sąžininga būtų atsakovui kompensuoti ne 800 Eur už atsiliepimą į ieškinį, o 530 Eur. Tokia suma teismo vertinimu labiau atitiktų atsakovo atstovo sugaištą laiką atsiliepimui parengti, t. y. jį patikslinant pagal pateiktą atsiliepimą DGK.

Teismas daro išvadą, kad atsakovui iš ieškovo priteistina 1000 Eur atstovavimo išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

10. Byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos sudaro 13,44 Eur, todėl iš ieškovo Lietuvos valstybei yra išieškotinos 13,44 Eur dydžio išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, kadangi šios išlaidos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 nustatytą minimalią 5 eurų valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (CPK 92 straipsnis), t. y. taikytinas principas „pralaimėjęs moka“.

III. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268- 270 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a:

Išspręsti tarp ieškovo UAB „Korpusas“ (įmonės kodas 303406450) bei atsakovo E. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) kilusį ginčą iš esmės ir:

1) ieškovo reikalavimus atmesti, kaip nepagrįstus;

2) atsakovo prašymą – taikyti ieškovui baudą CPK 95 straipsnio pagrindu atmesti, kaip nepagrįstą;

3) atsakovo prašymą – priteisti iš UAB „Korpusas“ (įmonės kodas 303406450) atsakovui E. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) bylinėjimosi išlaidas, tenkinti iš dalies ir priteisti iš ieškovo UAB „Korpusas“ (įmonės kodas 303406450) atsakovui E. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti;

4) priteisti Lietuvos valstybei iš ieškovo UAB „Korpusas“ (įmonės kodas 303406450), 13,44 Eur (trylika eurų 44 ct) teismo patirtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Valstybei priteista suma turi būti sumokėta į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, esančią: LT78 7290 0000 0013 0151 AB „Citadele“ banke; LT74 4010 0510 0132 4763 Luminor Bank AB; LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB banke; LT32 7180 0000 0014 1038 AB Šiaulių banke; LT74 7400 0000 0872 3870 Danske Bank A/S Lietuvos filiale; LT24 7300 0101 1239 4300 AB „Swedbank“; LT42 7230 0000 0012 0025 UAB Medicinos banke, įmokos kodas 5662. Dokumentus, patvirtinančius sumokėjimą, būtina pristatyti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, pateikiant apeliacinį skundą per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas                                                                                                                    Romualdas Gylys