Administracinė byla Nr. A-2343-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03801-2014-2

                                          Procesinio sprendimo kategorija: 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo (skundą padavusios institucijos) Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos, atstovaujamos Valstybinės energetikos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, skundą pareiškėjui A. U. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Atsakovas (skundą padavusi institucija) Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisija (toliau – ir atsakovas), atstovaujama Valstybinės energetikos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), 2014 m. rugpjūčio 13 d. pateikė teismui skundą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. 3R-281(AG-237/02-2014).

Atsakovas paaiškino, kad Komisijos 2014 m. liepos 31 d. sprendimas, kuriuo panaikinti atsakovo 2014 m. birželio 9 d. sprendimai Nr. 17R-4102 ir Nr. 17R-4103 dalyse dėl po 65 000 Lt (18 825,30 Eur) dydžio sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų nekompensavimo ir atsakovas įpareigotas iš naujo nagrinėti pareiškėjo A. U. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. rugsėjo 5 d. prašymus Nr. 15R-4296 ir Nr. 15R-4300 dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo, buvo neteisėtas ir nepagrįstas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 patvirtintu Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), atsakovui suteikta teisė spręsti klausimus dėl su saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo ir priimti sprendimus. Nagrinėjamu atveju atsakovas, įvertinęs pareiškėjo pateiktų dokumentų ir paaiškinimų visumą, nustatė, kad iš pareiškėjo pateiktų dokumentų neaišku, kokius realius nuostolius, vykdydama su pareiškėju sudarytas dvi rangos sutartis dėl saulės elektrinių įrengimo (toliau – ir Rangos sutartys), patyrė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Interta“. Nesant UAB „Interta“ patirtų nuostolių pagrindimo, pareiškėjo susitarimas su šia bendrove dėl bendros 130 000 Lt (37 650,60 Eur) (sumokėti ir negrąžinti avansiniai mokėjimai) sumos negrąžinimo nelaikytinas pagrįstu ir atitinkančiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.5 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus. Todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, įrodančių minėtų išlaidų pagrįstumą, ir, vadovaudamasis Aprašo 4 punktu, nusprendė šių išlaidų nekompensuoti. Nors pareiškėjas pateiktais dokumentais įrodė, jog 2012 m. gruodžio 12 d. grynaisiais pinigais sumokėjo UAB „Interta“ 147 000 Lt (42 574,14 Eur) dydžio avansą pagal Rangos sutartis, tačiau atsakovui kilo pagrįstų abejonių dėl to, ar 2013 m. liepos 8 d. pareiškėjas ir UAB „Interta“ pagrįstai susitarė, kad minėta bendrovė pareiškėjui negrąžins 130 000 Lt (37650,60 Eur) dydžio sumokėto avanso dalies. 2013 m. liepos 8 d. susitarime dėl sumokėtų avansų negrąžinimo nurodyta, jog ši avansinio mokėjimo dalis (po 65 000 Lt (18 825,30 Eur) pagal kiekvieną iš sutarčių) lieka UAB „Interta“ (rangovui) kaip minimalių nuostolių, patirtų dėl pasiruošimo vykdyti Rangos sutartis (sutarčių su subrangovais sudarymas, avansiniai mokėjimai tretiesiems asmenims), atlyginimas. Iš pareiškėjo pateiktų dokumentų ir paaiškinimų matyti, kad jis 2013 m. liepos 8 d. pasirašė susitarimą, neįsitikinęs, ar UAB „Interta“ realiai patyrė kokių nors nuostolių, o jei patyrė – kokius ir kokio dydžio nuostolius, todėl atsakovas 2014 m. birželio 9 d. sprendimuose Nr. 17R-4102 ir Nr. 17R-4103 pagrįstai konstatavo, kad toks susitarimas, nesant motyvuoto pagrindimo, vertintinas kaip neatitinkantis CK 1.5 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų.

Pareiškėjas A. U. atsiliepimu į atsakovo skundą prašė jį atmesti.

Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamas Komisijos 2014 m. liepos 31 d. sprendimas buvo teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjas, ketindamas 2013 m. pavasarį pradėti 30 kW galios fotovoltinių saulės elektrinių žemės sklypuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Elektrinės), statybas, atliko potencialių rangovų atranką ir 2012 m. gruodžio 12 d. su UAB „Interta“ (rangovu) pasirašė dvi Rangos sutartis – Nr. 12/12/12-1 ir Nr. 12/12/12-2 – dėl dviejų saulės elektrinių įrengimo. Šiomis sutartimis susitarta, kad UAB „Interta“ pareiškėjo nurodytuose žemės sklypuose suprojektuos ir įrengs po vieną 30 kW galios fotovoltinę saulės elektrinę su saulės sekimo sistema, o pareiškėjas sumokės po 254 100 Lt (73 592,45 Eur), įskaitant PVM, už vieną Elektrinę, viso – 508 200 Lt (147 184,89 Eur) su PVM. Vadovaudamasis Rangos sutartimis, pareiškėjas sutarčių pasirašymo dieną sumokėjo UAB „Interta“ po 73 500 Lt (21 287,07 Eur) dydžio avansą už kiekvieną Elektrinę, viso – 147 000 Lt (42 574,14 Eur). 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ) pakeitimams tapo akivaizdu, kad pareiškėjui 2012 m. lapkričio 15 d. išduoto leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus metu AIEĮ nustatytas 1,44 Lt/kWh tarifas toliau nebus taikomas. Pareiškėjas, įvertinęs numatomą investicijų dydį ir įstatymų leidėjo atgaline tvarka sumažintą energijos supirkimo kainą, nusprendė saulės elektrinių projektų nebeplėtoti. Pareiškėjas kreipėsi į UAB „Interta“ pranešdamas, kad negalės vykdyti sudarytų sutarčių dėl to, kad dėl pakeistų elektros energijos supirkimo tarifų Elektrinių plėtojimas tapo nuostolingas. Rangovas, remdamasis sutarčių 6.4 punktu, nustatančiu, kad sumokėtas avansas, jeigu Rangos sutartis nevykdoma dėl užsakovo (t. y. pareiškėjo) kaltės, yra negrąžinamas, taip pat tuo, jog Rangos sutartys jau pradėtos vykdyti, sumokėto avanso grąžinti nesutiko. Tik po derybų šalys susitarė, kad UAB „Interta“ iš 147 000 Lt (42 574,14 Eur) sumokėto avanso grąžintų 17 000 Lt (4 923,54 Eur), o likusi avanso dalis liko nuostolių padengimui dėl UAB „Interta“ prisiimtų įsipareigojimų trečiosioms šalims. Pareiškėjas pateikė atsakovui visus Apraše nurodytus dokumentus ir savo prašymus pagrindė tinkamai. Pareiškėjas įrodė visas teisės aktų reikalaujamas aplinkybes, o Aprašas nenustatė pareiškėjui pareigos įrodyti, kad jų patirtos išlaidos buvo pagrįstos. Tačiau atsakovas iškėlė pareiškėjui teisės aktuose nenustatytą ir nelogišką reikalavimą „motyvuotai pagrįsti“, kad minėtose sutartyse nustatytas avansinio mokėjimo negrąžinimas buvo pagrįstas. Pareiškėjui pateikus atsakovo reikalautus pateikti dokumentus, atsakovas pakartotinai atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymus. Atsakovo argumentas, kad pareiškėjas, sudaręs su UAB „Interta“ susitarimą dėl dalies avanso grąžinimo, pažeidė protingumo, teisingumo ir sąžiningumo reikalavimus, buvo nepagrįstas. Be to, atsakovas neįrodė, kaip pareiškėjo veiksmai pažeidė CK 1.5 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus. Aplinkybė, kad pareiškėjui pavyko susiderėti su UAB „Interta“ ir atgauti dalį avanso, patvirtino, kad pareiškėjas buvo apdairus, rūpestingas ir siekė išnaudoti visas galimybes nuostoliams sumažinti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu atsakovo skundą tenkino.

Teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir nustatė, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministerija 2012 m. lapkričio 15 d. išdavė pareiškėjui leidimus plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-7955 ir Nr. LP-7954.

2012 m. gruodžio 12 d. pareiškėjas (užsakovas) ir UAB „Interta“ (rangovas) sudarė Rangos sutartis dėl Elektrinių įrengimo Nr. 12/12/12-2 ir Nr. 12/12/12-1. Susitarta, kad rangovas suprojektuos ir įrengs dvi Elektrines, o užsakovas sumokės 508 200 Lt (147 184,89 Eur) su PVM (sutarčių 1 p.). Be kita ko, susitarta dėl 35 proc. kainos sumos dydžio avansinio mokėjimo (po 73 500 Lt (21 287,07 Eur) už kiekvieną Rangos sutartį). Pagal sutarčių 6.4 punktą, tuo atveju, jeigu Rangos sutartis, nebaigus vykdyti, nutraukiama dėl užsakovo kaltės, avansinis mokėjimas negrąžinamas užsakovui ir paliekamas rangovui, kaip jo minimalių nuostolių, patirtų dėl sutarties nutraukimo, atlyginimas (bauda); užsakovas taip pat įsipareigoja atlyginti visus rangovo dėl Rangos sutarties vykdymo patirtus nuostolius, kurių nepadengia bauda. Pareiškėjas sutarčių pasirašymo dieną UAB „Interta“ sumokėjo 147 000 Lt (42 574,14 Eur) dydžio avansą.

2013 m. liepos 8 d. pareiškėjas ir UAB „Interta“ sudarė susitarimą, kuriuo susitarė nutraukti Rangos sutartis dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo, pagal sutartis vykdytiniems projektams tapus nuostolingais ir pareiškėjui nusprendus toliau jų nevystyti. Taip pat susitarta, kad UAB „Interta“ grąžins pareiškėjui dalį, lygią planuoto gauti pelno maržai įvykdžius Rangos sutartis, sumokėto avansinio mokėjimo, kuri sudarė 17 000 Lt (4 923,54 Eur) (po 8 500 Lt (2 461,77 Eur) pagal kiekvieną sutartį), su sąlyga, jog pareiškėjas ateityje nereikš rangovui pretenzijų teismine tvarka dėl sutarčių vykdymo, o likusi 130 000 Lt (37 650,60 Eur) avansinio mokėjimo dalis liko UAB „Interta“ kaip minimalių nuostolių, patirtų dėl pasiruošimo vykdyti Rangos sutartis (sutarčių su subrangovais sudarymas, avansiniai mokėjimai tretiesiems asmenims), atlyginimas (susitarimo 2 p.).

2013 m. rugsėjo 5 d. Inspekcija gavo pareiškėjo prašymus Nr. 15R-4296 ir Nr. 15R-4300 dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Pareiškėjas kiekvienu iš šių prašymų prašė kompensuoti po 2 000 Lt (579,24 Eur) dydžio išlaidas, susijusias su prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimu, ir po 65 000 Lt (18 825,30 Eur) dydžio sumokėtus ir negrąžintus avansinius mokėjimus pagal minėtas sutartis.

2014 m. vasario 12 d. atsakovas priėmė sprendimus Nr. 17R-3597 (priimtas prašymo Nr. 15R-4296 pagrindu) ir Nr. 17R-3711 (priimtas prašymo Nr. 15R-4300 pagrindu), kuriais, remdamasis Aprašo 20 punktu, nusprendė iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas, t. y. po 2 000 Lt (579,24 Eur). Minėtuose sprendimuose pažymėta, kad, atsakovo vertinimu, prašomų kompensuoti sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų pagal Rangos sutartis suma (po 65 000 Lt (18 825,30 Eur)) buvo nepagrįstai didelė, o pareiškėjas nepateikė dokumentų, kurie liudytų šių išlaidų pagrįstumą, nesiėmė veiksmų galimiems nuostoliams sumažinti, elgėsi neapdairiai ir dokumentais neįrodė savo ketinimų (veiksmų) susigrąžinti avansinius mokėjimus, todėl šios išlaidos buvo nepagrįstos ir nekompensuotinos.

2014 m. balandžio 14 d. pareiškėjas su skundu kreipėsi į Komisiją dėl 2014 m. vasario 12 d. atsakovo sprendimų Nr. 17R-3597 ir Nr. 17R-3711 dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, kurį išnagrinėjusi Komisija 2014 m. balandžio 28 d. priėmė sprendimą Nr. 3R-186(AG-150/02-2014) – panaikinti atsakovo 2014 m. vasario 12 d. sprendimus, įpareigoti atsakovą iš naujo vertinti pareiškėjo prašymus Nr. 15R-4296 ir Nr. 15R-4300 bei priimti dėl jų teisės aktų reikalavimus atitinkančius sprendimus.

2014 m. birželio 9 d. atsakovas iš naujo išnagrinėjo pareiškėjo prašymus Nr. 15R-4296 ir Nr. 15R-4300 ir priėmė sprendimus Nr. 17R-4102 ir Nr. 17R-4103, kuriais nusprendė iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas – po 2 000 Lt (579,24 Eur) pagal kiekvieną iš prašymų. Šiuose sprendimuose atsakovas pažymėjo, kad CK 1.5 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta pareiga civilinių teisinių santykių subjektams veikti vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, todėl pareiškėjo susitarimas su UAB „Interta“ dėl 65 000 Lt (18 825,30 Eur) avanso negrąžinimo, nesant motyvuoto pagrindimo, vertintinas kaip neatitinkantis CK reikalavimų. Šių avansinių mokėjimų dėl elektrinės plėtojimo išlaidos nekompensuotinos, nes pareiškėjas nepateikė įrodymų apie šių išlaidų pagrįstumą.

2014 m. liepos 14 d. pareiškėjas pateikė Komisijai skundą, kuriuo prašė panaikinti atsakovo 2014 m. birželio 9 d. sprendimus Nr. 17R-4102 ir Nr. 17R-4103 dalyse, kuriomis atsisakyta patenkinti pareiškėjo prašymus kompensuoti po 65 000 Lt (18 825,30 Eur) dydžio išlaidas elektrinės projekto plėtojimui, ir įpareigoti visiškai patenkinti jo prašymus. Komisija ginčijamu 2014 m. liepos 31 d. sprendimu Nr. 3R-281(AG-237/02-2014) konstatavo, kad atsakovo sprendimai skundžiamose dalyse buvo nepagrįsti objektyviai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis, neatitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, ir pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – panaikino atsakovo 2014 m. birželio 9 d. sprendimus Nr. 17R- 4102 ir Nr. 17R-4103 dalyse dėl po 65 000 Lt (18 825,30 Eur) dydžio sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų nekompensavimo bei įpareigojo atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymus minėtoje dalyje, priimant teisės aktų reikalavimus atitinkančius sprendimus. Komisija šį sprendimą motyvavo tuo, kad teisės aktuose nenustatytas reikalavimas pareiškėjui, besikreipiančiam dėl išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo, įrodyti ketinimus susigrąžinti prarastus avansinius mokėjimus, todėl su tokių aplinkybių įrodymu ar neįrodymu nebuvo siejama atsakovo teisė spręsti dėl šios kategorijos išlaidų kompensavimo. Pareiškėjas, vykdydamas Aprašo 10.1 punkto reikalavimus, atsakovui pateikė įrodymus (kasos pajamų orderio kvitą serija INT Nr. 2 ir kasos pajamų orderio kvitą serija INT Nr. 1), pagrindžiančius sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų išlaidas. 2013 m. liepos 8 d. susitarimo turinys patvirtino, kad pareiškėjas susigrąžino dalį sumokėto avansinio mokėjimo, t. y. 17 000 Lt (4 923,54 Eur), bei paneigė atsakovo teiginį, jog pareiškėjas nesiėmė veiksmų numanomiems nuostoliams sumažinti. Pareiškėjas įrodymais pagrindė, kad 130 000 Lt (37 650,60 Eur) avansinis mokėjimas pagal Rangos sutartis atliktas iki 2013 m. vasario 1 d. ir jis pareiškėjui nebuvo grąžintas. Komisija taip pat pažymėjo, kad Apraše nebuvo nustatyti reikalavimai, kiek ir kokių darbų/paslaugų turėtų būti atlikta/suteikta, kad sumokėti ir negrąžinti avansiniai mokėjimai būtų tinkami kompensuoti, o Aprašo 5.4.3 punkte nebuvo nustatyta pareiga pareiškėjams įrodyti, jog realiai prekės (paslaugos) buvo įsigytos, todėl atsakovas nepagrįstai teigė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų apie išlaidų pagrįstumą. Skundžiamuose atsakovo sprendimuose nebuvo aiškiai argumentuotas ir pareiškėjo veiksmų neatitikimas CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams. Be to, atsižvelgiant į susiklosčiusią teisinę situaciją, nebuvo pagrindo teigti, kad šiuo atveju pareiškėjas veikė nesąžiningai.

Teisėjų kolegija pabrėžė, kad atsakovas, 2014 m. birželio 9 d. priimdamas sprendimus Nr. 17R-4102 ir Nr. 17R-4103, turėjo, be kita ko, įvertinti, ar pareiškėjo prašymuose nurodyti 65 000 Lt (18 825,30 Eur) avansiniai mokėjimai (pagal kiekvieną iš prašymų) priskirtini prie kompensuotinų išlaidų, t. y. ar šios išlaidos buvo patirtos iki 2013 m. vasario 1 d. ir ar jos buvo pagrįstos, t. y. patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais.

Teisėjų kolegija sutiko su aplinkybe, jog prašymuose nurodytos išlaidos (avansiniai mokėjimai) buvo apmokėtos iki 2013 m. vasario 1 d., taigi atitiko kompensuotinų išlaidų patyrimo momento kriterijų. Nagrinėjamu atveju išlaidų apmokėjimo momentas reikšmingas išlaidų pagrįstumo vertinimui. Teismo nuomone, šiuo atveju vertintina su avansinių mokėjimų pagal kiekvieną iš minėtų sutarčių sumokėjimu (viso – 147 000 Lt (42 574,14 Eur)) ir didžiosios šių mokėjimų dalies (viso – 130 000 Lt (37 650,60 Eur)) negrąžinimu susijusių aplinkybių visuma – sutarčių sudarymo data (2012 m. gruodžio 12 d.), bendra kiekvienoje iš sutarčių numatyta Elektrinės įrengimo kaina (po 254 100 Lt (73 592,45 Eur) su PVM), numatytų avansinių mokėjimų dydis (po 73 500 Lt (21 287,07 Eur) už kiekvieną Rangos sutartį) ir jų apmokėjimo momentas (per 30 dienų nuo sutarčių pasirašymo dienos; faktiškai sumokėta sutarčių sudarymo dieną, t. y. 2012 m. gruodžio 12 d.) bei likusios kainos dalies apmokėjimo momentas (per 7 dienas po galutinio darbų pabaigimo, elektrinių priėmimo-perdavimo aktų pasirašymo ir sąskaitų-faktūrų pateikimo užsakovui dienos (sutarčių 4.1 ir 4.2 p.)); susitarimo nutraukti sutartis turinys (rangovas geranoriškai grąžino pareiškėjui dalį, lygią planuoto gauti pelno maržai įvykdžius sutartis, sumokėto avansinio mokėjimo, kuri iš viso sudarė 17 000 Lt (4 923,54 Eur), su sąlyga, jog užsakovas ateityje nereikš rangovui pretenzijų teismine tvarka dėl sutarčių vykdymo, o likusi 130 000 Lt (37 650,60 Eur) avansinio mokėjimo dalis liko rangovui kaip minimalių nuostolių, patirtų dėl pasiruošimo vykdyti sutartis, atlyginimas), pareiškėjo elgesys siekiant susigrąžinti sumokėtus avansinius mokėjimus (susitarimo nutraukti sutartis sudarymas) ir duomenys apie vykdant sutartis rangovo patirtas išlaidas (sutarčių su subrangovais sudarymas, avansiniai mokėjimai tretiesiems asmenims).

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas ir UAB „Interta“ 2013 m. liepos 8 d. sudarė susitarimą, kuriuo dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo nutraukė Rangos sutartis, be kita ko, numatant, kad vykdant sutartis sumokėto avansinio mokėjimo dalis (130 000 Lt (37 650,60 Eur)) liks rangovui kaip minimalių nuostolių, patirtų dėl pasiruošimo vykdyti sutartis, atlyginimas. Pagal kiekvienos iš sutarčių priedą Nr. 2, Elektrinės projektas turėjo būti parengtas per 30 dienų nuo avanso sumokėjimo ir išankstinių akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Lesto“ sąlygų pateikimo; Elektrinės montavimas turėjo būti atliktas per 5 darbo dienas nuo elektrinės projekto suderinimo ir patvirtinimo, abiem šalims priimtinu metu, bet ne vėliau nei iki 2013 m. balandžio 1 d.; Elektrinės suderinimas ir pridavimas turėjo būti atliktas per 2 mėn. nuo Elektrinės sumontavimo, bet ne vėliau nei iki 2013 m. birželio 1 d.). Taigi, šiuo atveju susitarimas nutraukti Rangos sutartis buvo sudarytas tuo metu, kai jau buvo pasibaigęs galutinis sutarčių įvykdymo terminas.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2014 m. balandžio 26 d. vykusio Komisijos posėdžio metu pareiškėjas pateikė Komisijai UAB „Interta“ 2014 m. gegužės 23 d. raštą, kuriame pastaroji nurodė, jog pagrindinius nuostolius vykdant Rangos sutartis jis patyrė dėl didmeninio saulės elektrinių komponentų teikimo sutarčių sudarymo su užsienio partneriais ir negalėjimo jų įvykdyti (pažeidimo); bendri rangovo nuostoliai dėl sutarčių su tiekėjais nesavalaikio nutraukimo (įskaitant ir negautas pajamas) sudarė daugiau nei 300 000 Eur; rangovas dėl su bendrove „MILTOM PARK LLP“ sudarytos konfidencialios informacijos apsaugos sutarties šiuo metu pateikti reikalaujamų dokumentų negalėjo.

Teismas sprendė, kad byloje nebuvo duomenų, patvirtinančių, jog rangovas atliko (ar pradėjo atlikinėti) darbus, kuriuos turėjo atlikti pagal Rangos sutartis, pavyzdžiui, užsakė (pateikė) saulės elektrinės įrangą, kuriai pagal sutartis buvo skirtas avansas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, pagal kiekvieną iš sutarčių savo rizika sumokėjęs didelės vertės avansą ir nepareikalavęs iš rangovo pateikti ataskaitą apie sutarčių vykdymo metu jo atliktus darbus bei patirtas išlaidas, laisva valia sutiko didžiąją sumokėto avansinio mokėjimo dalį palikti rangovui. Kaip teisingai nustatė atsakovas, pareiškėjo susitarimas su UAB „Interta“ dėl 130 000 Lt (37 650,60 Eur) avanso negrąžinimo, nesant motyvuoto rangovo vykdant Rangos sutartis patirtų išlaidų pagrindimo, vertintinas kaip neatitinkantis CK 1.5 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytų civilinių teisinių santykių subjektų veiklos teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Taigi buvo pagrindas teigti, kad pareiškėjas nesielgė taip, kaip būtų elgęsis tuo atveju, jeigu nebūtų tikėjęsis, kad šios išlaidos pagal AIEĮ 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą ir Aprašą bus kompensuotos. Teismo vertinimu, atsakovas 2014 m. birželio 9 d. sprendimuose Nr. 17R- 4102 ir Nr. 17R-4103 pagrįstai sprendė, jog išlaidos, patirtos dėl sumokėto ir negrąžinto avansinio mokėjimo, nekompensuotinos.

Teismas darė išvadą, kad Komisija per siaurai aiškino atsakovo kompetenciją vertinti prašomų kompensuoti išlaidų pagrįstumą. Nors, kaip nurodė Komisija ginčijamame sprendime, teisės aktuose expressis verbis nenustatytas reikalavimas pareiškėjui įrodyti ketinimus susigrąžinti prarastus avansinius mokėjimus, tačiau atsakovas turėjo teisę ir pareigą vertinti išlaidų pagrįstumą ir tai turėjo atlikti atsižvelgdamas į visas reikšmingas aplinkybes, t. y. turėjo vertinti su avanso sumokėjimu ir negrąžinimu susijusių aplinkybių visumą – sutarčių sudarymo, avansinių mokėjimų datas, susitarimo nutraukti Rangos sutartis turinį, pareiškėjo elgesį imantis veiksmų susigrąžinti sumokėtus avansinius mokėjimus ir duomenų apie realias rangovo išlaidas (nuostolius, įrangos užsakymą) nepateikimą. Taigi ginčijama Komisijos sprendimo dalis, kuria panaikinti atsakovo sprendimai nekompensuoti pareiškėjo išlaidų dėl sumokėto avanso, naikintina ir šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas atmestinas.

III.

Pareiškėjas A. U. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą panaikinti ir atsakovo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas atsiliepimo į skundą argumentais. Pareiškėjo nuomone, atsakovui ar teismui kilus abejonių dėl patirtų išlaidų pagrįstumo, o taip pat siekiant išsiaiškinti UAB „Interta“ (rangovo) ar jos subrangovų patirtų išlaidų pagrįstumą, tiek atsakovas, tiek teismas privalėjo išreikalauti šiuos įrodymus iš UAB „Interta“. Byloje pateikti įrodymai, kad dėl AIEĮ pakeitimų UAB „Interta“ patyrė daugiau nei 300 000 Eur nuostolių, tačiau nei atsakovas, nei teismas visiškai nenagrinėjo ir nevertino šių aplinkybių ir neišreikalavo reikiamų papildomų dokumentų. Tuo atsakovas pažeidė Aprašo 28 punktą, o teismas – Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 ir 86 straipsnius. Be to, teismas, nurodydamas, kad pareiškėjas privalo įrodyti ne tik savo išlaidų pagrįstumą pagal Aprašo normas, bet ir rangovo išlaidų pagrįstumą bei realumą, pareiškėjui uždeda labai didelę įrodinėjimo naštą.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Komisija gali vertinti išlaidų pagrįstumą tik dviem atvejais: 1) vertinti kitų, nei nurodyta Aprašo 5 punkte, pareiškėjų patirtų išlaidų pagrįstumą (Aprašo 5.7 p.); 2) vertinti pareiškėjų patirtų išlaidų, kurių dydis viršija nustatytus Aprašo 2 priede, pagrįstumą (Aprašo 6 p.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-709-525/2015). Taigi, atsakovo teisė vertinti prašomų kompensuoti išlaidų pagrįstumą nėra bendra taisyklė, o pareiškėjo prašomos kompensuoti išlaidos nepatenka į minėtas išimtis. Priešingas (plečiamasis) atsakovo kompetencijos aiškinimas prieštarautų Aprašo nuostatoms.

Pareiškėjo teigimu, teismas ne tik neteisėtai išplėtė Apraše atsakovui suteiktą kompetenciją, bet ir netinkamai taikė teismų praktiką, kadangi administracinės bylos Nr. eA-709-525/2015, kurioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismas priėmė 2015 m. balandžio 29 d. nutartį, kuria rėmėsi teismas, faktinės aplinkybės nevisiškai atitiko nagrinėjamos bylos aplinkybes, todėl ji nelaikytina analogiška pastarajai.

Pareiškėjas pabrėžia, kad, kaip teisingai nustatė Komisija, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog jis veikė nesąžiningai. Be to, atsakovo argumentas, su kuriuo sutiko teismas, kad pareiškėjo elgesys neatitiko CK 1.5 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų civilinių teisinių santykių subjektų veiklos teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, buvo nepagrįstas ir apsiribojo tik CK normų citavimu, nes nenurodyta, kaip pareiškėjo veiksmai šias normas pažeidė. Pareiškėjo nuomone, teismo išvada, jog pareiškėjas nesielgė taip, kaip būtų elgęsis tuo atveju, jei nebūtų tikėjęsis, kad jo išlaidos bus kompensuotos, taip pat buvo nepagrįsta, kadangi teismas nenurodė jokių veiksmų, kurių pareiškėjas turėjo imtis.

Atsakovas (skundą padavusi institucija) Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisija, atstovaujama Valstybinės energetikos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovas pažymi, kad jis priima sprendimus dėl išlaidų kompensavimo tik kai įsitikina, t.y. gauna dokumentus, įrodančius, kad pareiškėjams jų sumokėti avansai nebuvo grąžinti ir kad jų negrąžinimas yra pagrįstas. Teismas teisingai konstatavo, kad, vadovaujantis Aprašo nuostatomis, atsakovas turi pareigą patikrinti ir įsitikinti, ar prašomos kompensuoti išlaidos yra realiai pagrįstos, todėl atsakovui suteiktus įgaliojimus ir diskreciją siaurinantis pareiškėjo aiškinimas laikytinas nepagrįstu. Atsakovas pabrėžia, kad, įvertinus pareiškėjo pateiktus dokumentus, kilo pagrįstų abejonių dėl to, ar 2013 m. liepos 8 d. pareiškėjas ir UAB „Interta“ pagrįstai susitarė dėl 130 000 Lt (37 650,60 Eur) dydžio negrąžintinos sumokėto avanso dalies. Šiame susitarime nurodyta, kad negrąžinta avanso dalis UAB „Interta“ liko kaip minimalių nuostolių, patirtų dėl pasiruošimo vykdyti Rangos sutartis, atlyginimą, tačiau. UAB „Interta“ faktiniais duomenimis nepagrindė to, jog, vykdydama su pareiškėju sudarytas Rangos sutartis, tuo pagrindu sudarydama sutartis su subrangovais ir atlikdama avansinius mokėjimus, patyrė realių nuostolių. Pareiškėjas pasirašė 2013 m. liepos 8 d. susitarimą neįsitikinęs, ar UAB „Interta“ realiai patyrė kokių nuostolių ir, jei taip, kokio dydžio, todėl pareiškėjo veiksmai negali būti vertinami kaip atitinkantys CK 1.5 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytus reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Komisijos sprendimo, kuriuo buvo patenkintas pareiškėjo skundas dėl atsakovo atsisakymo kompensuoti jo sumokėto ir jam negrąžinto avanso dalį, prarastą nutrauktus Rangos sutartis su UAB „Interta“.

Pirmosios instancijos teismas atsakovo skundą tenkino konstatavęs, kad pareiškėjo prašymas kompensuoti jam negrąžinto avanso dalį buvo nepagrįstas.

Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir nurodo, kad atsakovas, vertindamas jo patirtų išlaidų pagrįstumą, peržengė savo kompetencijos ribas.

Teisėjų kolegija pirmiausiai nurodo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą, kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d. Pastarojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrė tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo. Tačiau įstatymų leidėjas, įtvirtindamas su elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimą, negarantavo, jog asmenims, nusprendusiems dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo nebevystyti elektrinių projektų, bus kompensuotos visos patirtos išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-404-525/2015, 2016 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1407-525/2016).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kompensuotinomis laikytinos išlaidos, susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d. (Aprašo 4 p.), inter alia sumokėti ir negrąžinti avansiniai mokėjimai pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo (Aprašo 5.4.3 p.). Pagal Aprašo 10 punktą, pareiškėjai kartu su prašymu dėl išlaidų kompensavimo turi pateikti su elektrinės projekto plėtojimu tiesiogiai susijusių paslaugų ir (ar) prekių įsigijimą ar avansinius mokėjimus patvirtinančius dokumentus (banko išrašą apie atliktus pavedimus, sąskaitą faktūrą, kasos kvitą, kasos pajamų orderį, mokėjimo nurodymą ar kita) (10.1 p.), nepriklausomo turto vertintojo pateiktas turto vertinimo ataskaitas, kai to reikia (10.2 p.), ir sutartį, kuria vadovaujantis buvo ar turėjo būti įsigytos su elektrinės projekto plėtojimu tiesiogiai susijusios paslaugos ir (ar) prekės (jeigu tokia sudaryta) (10.3 p.). Pareiškėjo prašymas atitiko nurodytus reikalavimus, jis atsakovui pateikė minėtus dokumentus. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, ar pareiškėjas turėjo pagrįsti patirtas išlaidas.

Dėl atsakovo teisės vertinti pareiškėjų patirtų išlaidų pagrįstumą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, remiantis Aprašo 4 punktu, kompensuotinomis laikomos tik tos išlaidos, kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Aprašo 5.7 punktu atsakovui suteikta teisė vertinti kitų, nei nurodytos Aprašo 5 punkte, pareiškėjų patirtų išlaidų pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo. Aprašo 6 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti pareiškėjų patirtų išlaidų, kurių dydis viršija nustatytus Aprašo 2 priede, pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo. Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, priima vieną iš šių sprendimų: kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; atmesti pareiškėjo prašymą (Aprašo 20 p.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad, sistemiškai aiškinant aptartas nuostatas, darytina išvada, jog atsakovui suteikta teisė vertinti, ar pareiškėjų prašomos kompensuoti išlaidos yra tiesiogiai susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, ar šios išlaidos yra nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos, taip pat spręsti dėl kompensuotinų išlaidų dydžio. Be to, atsakovo teisė vertinti išlaidų pagrįstumą tiesiogiai nurodyta minėtuose Aprašo 5.7 ir 6 punktuose. Tuo tarpu priešingas aiškinimas, jog atsakovui nesuteikta teisė vertinti išlaidų pagrįstumo, reikštų, kad atsakovas įgaliotas atlikti tik formalų pareiškėjų pateiktų dokumentų patikrinimą (žr., pvz., 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. A-733-552/2016, 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2465-552/2015, 2015 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-157-525/2015). Taigi pareiškėjas, prašydamas kompensuoti jo patirtas išlaidas dėl negrąžintos avansinio mokėjimo dalies, turėjo šias išlaidas pagrįsti.

Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad atsakovas gali vertinti pareiškėjų patirtų išlaidų pagrįstumą tik Aprašo 5.7 ir 6 punktuose nustatytais atvejais, t. y. kai prašoma kompensuoti kitas, nei nurodytos Aprašo 5 punkte, išlaidas arba kai prašomos kompensuoti išlaidos viršija Aprašo 2 priede nustatytus dydžius. Kaip matyti iš šių nuostatų, taip pat iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-709-525/2015, kuria apeliaciniame skunde rėmėsi pareiškėjas, turinio, Aprašo 5.7 ir 6 punktais atsakovo pareiga vertinti prašomų kompensuoti išlaidų pagrįstumą yra ne apribojama, o išplečiama tiems atvejams, kurie neatitinka bendrųjų išlaidų rūšies ir (ar) dydžio reikalavimų, nurodytų Aprašo 5 punkte ir 2 priede. Atsižvelgiant į tai, šis pareiškėjo argumentas atmetamas.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad, kilus abejonių dėl jo, o taip pat UAB „Interta“ ir jos subrangovų patirtų išlaidų pagrįstumo, atsakovas ir pirmosios instancijos teismas privalėjo išreikalauti įrodymus iš UAB „Interta“, teisėjų kolegija akcentuoja, jog nei Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatyme, nei Apraše atsakovo teisė išreikalauti įrodymus nėra numatyta. Dėl teismo teisės išreikalauti įrodymus pabrėžtina, jog, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai įrodymų nepakanka, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1245/2013, 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-192-442/2015).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis numato, jog prireikus teismas gali pasiūlyti pateikti papildomų įrodymų arba savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. ABTĮ 68 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad pasiruošimo bylos nagrinėjimui stadijoje teismas šalių prašymų išreikalauja įrodymus, kurių šalys negali gauti, arba išduoda liudijimą tokiems įrodymams gauti. Šio įstatymo 84 straipsnis suteikia teisę bylą nagrinėjančiam teismui skirti baudas pareigūnams ir institucijų ir įstaigų atstovams, jei jie be pateisinamų priežasčių neįvykdo teisėjo ar teismo reikalavimų pateikti dokumentus ar kitą medžiagą. ABTĮ proceso šalims suteikia teisę tiek pasiruošimo bylos nagrinėjimui stadijoje, tiek nagrinėjant bylą teisme (iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos) teikti prašymus dėl įrodymų išreikalavimo, jei šalys jų negali gauti ir pateikti teismui pačios (ABTĮ 53 str., 68 str. 1 d. 4 p., 82 str. 5 ir 6 d.). Iš minėto teisinio reguliavimo akivaizdu, kad įstatymų leidėjas nustatė procesines taisykles kaip į bylą turėtų būti pateikti įrodymai, kurių proceso šalys negali gauti pačios. Administracinės bylos šalys byloje turi vadovautis ABTĮ nustatytomis administracinio proceso taisyklėmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1199/2010, 2012 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-729/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas žinojo, kad turi pateikti papildomus įrodymus, patvirtinančius jo patirtų išlaidų pagrįstumą, t. y. patvirtinančius, jog UAB „Interta“ pagrįstai jam negrąžino didžiosios avanso dalies dėl jos patirtų nuostolių (2014 m. gegužės 22 d. rašto Nr. 2R-1659 pareiškėjų sąrašo 8 p., b. l. 43), bet šių įrodymų iki šiol nepateikė. UAB „Interta“ pareiškėjui 2014 m. gegužės 23 d. (raštas, b. l. 48) nurodė patyrusi daugiau nei 300 000 Eur nuostolių (įskaitant negautas pajamas), kuriuos daugiausia sudarė nuostoliai dėl didmeninio saulės elektrinių komponentų tiekimo sutarčių sudarymo ir negalėjimo juos įvykdyti, o avansas panaudotas šiems nuostoliams padengti, tačiau, teismo vertinimu, šie teiginiai yra abstraktūs ir nepatvirtinti jokiais įrodymais. Minėtu raštu UAB „Interta“ taip pat paaiškino negalinti pateikti pareiškėjo prašomų dokumentų, nes per neprotingą 1 darbo dienos terminą iš bendrovės „MILTOM PARK LLP“ negalėjo gauti sutikimo atskleisti konfidencialią informaciją, pateikė konfidencialumo sutarties su bendrove „MILTOM PARK LLP“ kopiją (b. l. 49-52). Teismui nepateikti duomenys apie tai, kad pareiškėjo prašymu ar UAB „Interta“ iniciatyva būtų siekta gauti minėtos bendrovės sutikimą atskleisti konfidencialią informaciją, prašymo išreikalauti šią informaciją pareiškėjas nepateikė ir teismui. Pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 8 d. atsiliepime į atsakovo skundą (b. l. 65-69) teigė, kad dar kartą kreipsis į UAB „Interta“ su reikalavimu pateikti konkrečius dokumentus dėl patirtų nuostolių vykdant Rangos sutartis patvirtinimo, tačiau vėliau apie šį kreipimąsi nebeužsiminta, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė šį savo ketinimą įvykdęs. Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas atsakovo būtų prašęs suteikti daugiau laiko ar ėmęsis kitų veiksmų reikiamiems dokumentams gauti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad teismas ir atsakovas savo iniciatyva turėjo aiškintis visas aplinkybes, pagrindžiančias jo prašymą kompensuoti patirtas išlaidas, bei rinkti įrodymus, patvirtinančius šias aplinkybes, yra nepagrįstas.

Dėl pareiškėjo prašomų kompensuoti išlaidų pagrįstumo teisėjų kolegija sutinka su atsakovu ir pirmosios instancijos teismu, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad UAB „Interta“ pradėjo vykdyti Rangos sutartis (b. l. 14-15, 25) ir Rangos sutarties priede Nr. 2 (b. l. 27) nurodytais terminais atliko veiksmus, be kita ko, užsakė (pateikė) Elektrinių įrangą. Be to, galutinis terminas Elektrinėms priduoti – 2012 m. birželio 1 d. (Rangos sutarties priedo Nr. 2 3 p.) – buvo jau suėjęs 2013 m. liepos 8 d. sudarant susitarimą dėl Rangos sutarčių nutraukimo (b. l. 29). Pažymėtina, kad pareiškėjas teigia priėmęs sprendimą nutraukti Rangos sutartis po teisinio reguliavimo pasikeitimo, nes jų įgyvendinimas neva tapo nuostolingas, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, ypač atsižvelgiant į tai, jog kitos saulės elektrinės pelningai veikia ir pasikeitus šiam reguliavimui. Pastebėtina, kad pareiškėjas susitarimą, kuriuo UAB „Interta“ sutiko grąžinti tik dalį avanso (17 000 Lt (4 923,54 Eur) iš 147 000 Lt (42 574,14 Eur)), sudarė UAB „Interta“ nepareikalavęs pateikti ataskaitą apie Rangos sutarčių vykdymo metu atliktus darbus bei patirtas išlaidas, nors Rangos sutarčių 6.4 punktuose (identiški) nurodyta, jog sutarties nutraukimo dėl užsakovo (pareiškėjo) kaltės atveju avansinis mokėjimas paliekamas rangovui kaip jo minimalių nuostolių, patirtų dėl sutarties nutraukimo, atlyginimas (bauda), t. y. avansinio mokėjimo negrąžinimas buvo susietas su rangovo patirtomis išlaidomis. Patirtus nuostolius, lygius nesusigrąžintai avanso daliai, pareiškėjas nusprendė atgauti kaip kompensaciją Apraše nustatyta tvarka. Pareiškėjas 2014 m. gegužės 26 d. Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos posėdžio metu nurodė nusprendęs su UAB „Interta“ tartis taikiai ir kreiptis į atsakovą dėl kompensacijos, nes savo teises ginti teisme jam būtų buvusi per didelė finansinė našta (posėdžio protokolas, b. l. 44-47). Be to, pareiškėjas šio posėdžio metu nurodė bandęs iš UAB „Interta“ išreikalauti atsakovo prašytus dokumentus, bet pastaroji nurodė, kad ji negalėjo išskirti dėl Rangos sutarčių patirtų išlaidų iš visų kitų išlaidų, t. y. nuostolių dėl kitų sutarčių nutraukimo, todėl darytina išvada, kad ir pats rangovas nežinojo konkretaus dėl Rangos sutarčių nutraukimo patirtų nuostolių dydžio. Pareiškėjas teigė tolesnių veiksmų nesiėmęs, nes bijojo, jog rangovas priskaičiuos dar daugiau išlaidų, kurios galėjo būti ne jo. Pareiškėjas šio protokolo teisingumo neginčijo, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjas nesielgė taip, kaip būtų elgęsis tuo atveju, jeigu nebūtų tikėjęsis, jog jo išlaidos bus kompensuotos. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjas pakankamai nepagrindė patirtų išlaidų ir, nebūdamas pakankamai rūpestingas ir aktyvus, pažeidė pareigą įgyvendinant savo teises ir nusistatant tarpusavio teises bei pareigas vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str. 1 ir 2 d.).

Dėl pareiškėjo teiginio, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teismų praktiką, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje konstatavo, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Kita vertus, teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą, 2007 m. spalio 24 d. nutarimą).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigė, kad administracinės bylos Nr. eA-709-525/2015, kurioje priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartis, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo aplinkybių nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegija su šiuo pareiškėjo teiginiu nesutinka, kadangi minėtos bylos aplinkybės, nors ir nevisiškai identiškos nagrinėjamajai, buvo panašios, t. y. įsigaliojus Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui, pareiškėjas šioje byloje nusprendė nutraukti sutartį dėl saulės elektrinės įsigijimo ir paruošimo naudoti, nes ženkliai sumažėjo jo numatytas elektrinės pelningumas, ir todėl prarado sumokėtą avansą, kurį vėliau siekė susigrąžinti kaip kompensaciją Apraše nustatyta tvarka, o atsakovas atsisakė šias išlaidas kompensuoti. Minėtoje byloje spręstas ginčas dėl atsakovo teisės vertinti pareiškėjo patirtų išlaidų pagrįstumą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad šios bylos yra panašios ir nagrinėjamoje byloje gali būti remiamasi teismų precedentu, suformuotu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-709-525/2015. Be to, pastebėtina, kad pats pareiškėjas, įrodinėdamas, jog atsakovas neturi teisės vertinti jo patirtų išlaidų pagrįstumą, apeliaciniame skunde rėmėsi būtent šia nutartimi.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad atsakovas, atsisakydamas kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas (nesusigrąžintą avansinio mokėjimo dalį), kaip nepagrįstas, priėmė teisingą sprendimą. Taigi, ginčijamas Komisijos 2014 m. liepos 31 d. sprendimas, kuriuo buvo panaikinti atsakovo 2014 m. birželio 9 d. sprendimai Nr. 17R-4102 ir Nr. 17R-4103 dalyse dėl po 65 000 Lt (18 825,30 Eur) dydžio sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų nekompensavimo ir atsakovas įpareigotas iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 5 d. prašymus Nr. 15R-4296 ir Nr. 15R-4300 dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo, yra nepagrįstas ir todėl naikintinas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo A. U. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                            Laimutis Alechnavičius

                                                                                                            Ramūnas Gadliauskas

                                                                                                            Dalia Višinskienė