Administracinė byla Nr. A-676-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06985-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. (J. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. (J. S.) skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui dėl neturtinės žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K) 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; 2) įpareigoti atsakovą pašalinti pažeidimus – kamerose iki 8 kv m palikti tik po du gultus.

Paaiškino, kad nuo 2013 m. rugpjūčio 16 d. iki 2013 m. rugpjūčio 19 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose kartu su kitais asmenimis, pažeidžiant 3,6 kv. m minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, reikalavimus. Be to, buvo kalinamas kartu su rūkančiais asmenimis, todėl buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Lukiškių TI-K administracija į pareiškėjo prašymą perkelti jį į nerūkančių asmenų kamerą nereagavo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 8–11) nurodė, jog skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo nurodytu metu tam tikrais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus arba tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo apskritai nebuvo Lukiškių TI-K.

Paaiškino, jog Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas, SVĮ) 8 straipsnis nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pažymėjo, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo  10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.

Nurodė, kad 2013 m. rugpjūčio 16 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Be to, pareiškėjo kalinimo laikotarpis labai trumpas, todėl manė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas turėjo tam tikrų pasekmių, dėl kurių būtų galima atlyginti neturtinę žalą.

Atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Pažymėjo, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nurodė, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėjo, kad suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan., todėl suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 16 d. atvykęs į įstaigą užpildė apklausos anketą, kurioje pažymėjo, kad nepageidauja būti su rūkančias asmenimis. Tai patvirtino savo parašu, todėl administracija pareiškėjo nelaikė su rūkančiais asmenimis. Pažymėjo, kad pareiškėjas su skundais dėl laikymo sąlygų su rūkančiais arba nerūkančiais asmenimis į įstaigos administraciją nesikreipė. Nurodė, kad sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 24 d. sprendimu (b. l. 39-45) pareiškėjo J. S. (J. S.) skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo J. S. teisė Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime būti laikomam kameroje, kurioje jam būtų užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas, laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 17 d. d. iki 2013 m. rugpjūčio 18 d.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, nurodė, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Dėl pareiškėjo teiginių apie kenkėjus teismas pažymėjo, kad pastarųjų pareiškėjas nepagrindė jokiais įrodymais, tuo tarpu iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų apie kenkėjų naikinimą, teismas darė išvadą, jog net ir pasitvirtinus pareiškėjo nurodomai aplinkybei, Lukiškių TI-K imasi priemonių šių vabzdžių naikinimui, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų nurodytu aspektu.

Rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ ir nurodė, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K reiškia pretenzijas dėl kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 16 d. iki 2013 m. rugpjūčio 19 d., t. y. už 3 paras. Pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2013 m. rugpjūčio 16 d. ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 109, kurios plotas 7,31 kv.m. 2013 m. rugpjūčio 16 dieną kameroje buvo du asmenys, 2013 m. rugpjūčio 17 d. – keturi asmenys, 21013 m. rugpjūčio 18 d. – trys asmenys, o 2013 m. rugpjūčio 19 d. iš ryto buvo išvežtas į Kauno tardymo izoliatorių. Taigi pareiškėjas Lukiškių TI-K pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimus buvo laikomas 2 dienas, t. y. 2013 m. rugpjūčio 17-18 d.

Pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovas Lukiškių TI-K sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pastebėjo, kad atsakovas Lukiškių TI-K ėmėsi visų įmanomų veiksmų, jog pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos. Lukiškių TI-K administracija stengėsi, kad pareiškėjas, kurio laikymo sąlygos nevisiškai atitiko nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomas kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei buvo perkeliamas į laisvesnes kameras. Pareiškėjui buvo suteikta atskira miegamoji vieta, skiriamas įvairus inventorius, higienos reikmenys, buvo stengiamasi gerinti gyvenimo sąlygas, aprūpinant bent jau minimaliomis priemonėmis. Pareiškėjas šių aplinkybių nepaneigė.

Rėmėsi Europos Žmogaus Teisių praktika, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija). Nurodė, kad pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, jog jis su rašytiniais prašymais (pareiškimais), skundais ar pasiūlymais dėl netinkamų laikymo sąlygų kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją. Šios aplinkybės pareiškėjas neneigė ir teismo posėdyje (2014 m. liepos 14 d. teismo posėdžio garso įrašas). Be to, byloje nėra duomenų, kad netinkamos kalinimo sąlygos būtų neigiamai paveikusios jo sveikatą ar apriboję galimybę bendrauti.

Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A662-410/2013, A525-113/2013). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (toliau – ir EŽTT) (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į tinkamo dydžio gyvenamąjį plotą, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad dėl kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė psichologinę traumą, teismas nurodė, jog šių teiginių pareiškėjas nepagrindė. Teismas darė išvadą, kad abstraktūs pareiškėjo teiginiai yra nepakankami, pagrindžiant reiškiamas pretenzijas.

Aplinkybių, kad būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, psichinė ar fizinė būklė, ar jis būtų patyręs tokių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti pripažinti žmogaus kankinimu Konvencijos 3 straipsnio prasme, teismas nenustatė, jų nenurodė ir pats pareiškėjas. Teismo posėdžio metu pareiškėjas patvirtino, kad akivaizdžių sveikatos sutrikimų nebuvo (2014 m. liepos 14 d. teismo posėdžio garso įrašas). Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę (2 dienos), darė išvadą, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklei. Teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis, sąlygomis.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes – teistumų skaičių, kalinimų skaičių, kalinimo Lukiškių TIK šiuo atveju trukmę, teismas darė išvadą, kad nors pareiškėjas patyrė nepatogumus dėl netinkamų kalinimo sąlygų, šie nepatogumai neturėjo įtakos jo psichinei ar psichologinei būsenai tokioje apimtyje, kad patirta neturtinė žalą galėtų būti kompensuojama tik priteisiant piniginę kompensaciją.

Teismas akcentavo, jog pareiškėjas patyrė nepatogumus, jam buvo padaryta neturtinė žala, tačiau visos nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad šį kartą pats bausmės atlikimo sąlygų neatitikimo higienos reikalavimams faktas yra pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Todėl reikalavimo dėl piniginės kompensacijos priteisimo netenkino.

Pareiškėjo argumentą, kad rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiaisiais, teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstą. Nurodė, jog iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjas pageidavo būti laikomas su nerūkančiais asmenimis.

Pastebėjo, jog pareiškėjas praleido Lukiškių TIK (šiuo atveju) tris dienas ir buvo pervežtas į Kauno TI, t. y. šiuo metu pareiškėjas kalinamas ne Lukiškių TIK. Todėl pareiškėjo reikalavimą dėl gultų skaičiaus Lukiškių TIK kamerose teismas vertino kaip nekonkretų, neaiškų. Sprendė, kad gultų skaičius Lukiškių TIK kamerose nepažeidžia pareiškėjo teisių.

III.

Pareiškėjas J. S. apeliaciniu skundu (b. l. 53-54) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą neturtinę žalą atlyginti pinigais, tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime, atlyginimo, taip pat įpareigojimo atlikti veiksmus.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas nustatė, kad pareiškėjas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo laikomas dvi dienas, įvertinęs kitas bylai reikšmingas faktines aplinkybes nusprendė, kad nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, tačiau pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam kameroje nepažeidžiant teisės aktų nustatytų reikalavimų.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, taip pat neginčija teismo išvadų, susijusių su pareiškėjo laikymu su rūkančiais asmenimis, taip pat jo sveikatos būkle sulaikymo metu ar sulaikymo sąlygų įtaka pareiškėjo sveikatai, todėl teisėjų kolegija šiais aspektais atskirai nepasisako. Iš apeliacinio skundo matyti, jog pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimu tuo aspektu, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigine išraiška.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, skirtingai nei nurodo pareiškėjas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas pripažino, jog dėl to, kad buvo laikomas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Vis dėlto įvertinęs trumpą pažeidimo trukmę (2 dienos) ir kitas faktines aplinkybes, konkrečiai, kad teisės aktų pažeidimas neturėjo neigiamos įtakos pareiškėjo sveikatai, tai, jog nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo teises, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad byloje vertinamu atveju tinkama neturtinės žalos atlyginimo forma yra teisės pažeidimo pripažinimas, o prašymą atlyginti neturtinę žalą pinigine forma atmetė.

Įvertinusi faktines bylos aplinkybes teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi nuostatos, kad teisės pažeidimo pripažinimas kai kuriais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą Daktaras prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą L. L. prieš Prancūziją; LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012). Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. LVAT praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, jog teisės pažeidimo trukmė yra vienas iš faktorių, kurie turi būti vertinami sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, o kai nustatyto pažeidimo laikotarpis yra pakankamai ilgas, tinkamu žalos atlyginimu negali būti laikomas vien teisės į teisės aktuose numatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas (žr. 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1290/2013; 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-797/2013; 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

Kaip minėta, byloje vertinamu atveju teisės pažeidimas truko dvi paras, pirmosios instancijos teismas nenustatė kitų reikšmingų aplinkybių, galinčių turėti įtakos padarytos neturtinės žalos vertinimui (pvz., neigiamos pasekmės sveikatai). Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje vertinamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra adekvati pareiškėjo teisių gynybos forma.

Dėl pirmiau minėtų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo J. S. (J. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Irmantas Jarukaitis

                                                                      Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys