Baudžiamoji byla Nr. 1A-153-177/2015

           Proceso Nr. 1-13-1-02535-2012-6

   Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

   1.1.8.1.1; 1.2.4.2.9; 1.2.4.6.9;

   1.2.14.1.2.4; 1.2.14.3.1; 2.1.7.4;

   2.1.15.1.2; 2.4.6.3.4

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

  N U T A R T I S

       LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

       2015 m. kovo 20 d.

   Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teisėjų: Reginos Gaudutienės, Viktoro Kažio,

sekretoriaujant Martynai Paušaitei,

dalyvaujant prokurorui Antanui Gubistai,

gynėjams: Petrui Selilioniui, Jolantai Teresei Litvinskienei, Jonui Leikauskui,

nuteistiesiems: G. S., A. K., M. M.,

nukentėjusiajai S. D.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. S., A. K. ir M. M. (M. M.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, 135 straipsnio  2 dalies         9 punkte, 138 straipsnio 2 dalies 9 punkte, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – 3 metams;

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – 3 metams;

pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą – 4 metams ir 6 mėnesiams;

pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 9 punktą – 2 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsniu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio sudėjimo būdais ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 metams ir                     3 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;

A. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 178 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 138 straipsnio 2 dalies 9 punkte, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – 3 metams;

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – 3 metams;

pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą – 4 metams ir 6 mėnesiams;

pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 9 punktą – 2 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsniu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio sudėjimo būdais ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;

M. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 178 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 138 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 140 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – 3 metams;

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – 3 metams;

pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą – 4 metams ir 6 mėnesiams;

pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 9 punktą – 2 metams;

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – 3 mėnesiams;

vadovaujantis BK 63 straipsniu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio sudėjimo būdais ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 metams ir                     3 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš G. S., A. K. ir M. M. solidariai priteista: nukentėjusiajam R. R. (R. R.) 130 Lt turtinei ir 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 1 500 Lt proceso išlaidų; nukentėjusiajai S. D. 700 Lt žalai atlyginti; Lietuvos privalomojo sveikatos draudimo fondui 8 425,67 Lt žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

G. S., A. K. bei M. M. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad slapta pagrobė automobilį:

G. S., A. K. bei M. M., būdami apsvaigę nuo alkoholio ir veikdami bendrininkų grupe, 2012 m. rugsėjo 10 d. apie 23 val. M. M. išdaužus (duomenys neskelbtini) namo kieme, stovėjusio S. D. priklausančio automobilio ,,Mazda 323“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekinių durelių stiklą ir G. S., A. K. bei M. M. įsibrovus į automobilį, G. S. užvedus variklį ir jam vairuojant, jie šį automobilį nuvažiavo iš stovėjimo vietos ir taip pagrobė šį 700 Lt vertės turtą.

Be to, G. S., A. K. bei M. M. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad padarė sunkų sveikatos sutrikdymą dėl savanaudiškų paskatų, nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl savanaudiškų paskatų bei, panaudodami fizinį smurtą ir taip atimdami galimybę nukentėjusiesiems priešintis, pagrobė svetimą turtą, o būtent:

2012 m. rugsėjo 11 d. apie 1 val. G. S., A. K. ir M. M. (duomenys neskelbtini) namo, būdami apsvaigę nuo alkoholio, užpuolė gatvėje buvusius R. R. ir D. Z., juos sumušė, visi bendrais veiksmais abiem nukentėjusiesiems suduodami nenustatytą skaičių smūgių bei spardydami į įvairias kūno vietas padarė R. R. sunkaus masto sveikatos sutrikdymą: daugybines veido bei dešinės viršugalvio pusės ir smilkinio žaizdas su kraujosruvomis akių vokuose, kairio skruostikaulio, kairės akiduobės šoninės sienelės, dešinio momenkaulio, abiejų smilkinkaulių žvynų bei pamato dešinės vidurinės daubos lūžius ir didelę kraujo išlają virš galvos smegenų dešiniojo pusrutulio kietojo dangalo, o D. Z. nesunkų sveikatos sutrikdymą: odos nubrozdinimą su poodine kraujosruva dešinėje momeninėje srityje, odos nubrozdinimą su poodine kraujosruva dešinės ausies kaušelyje, poodines kraujosruvas dešinio užausio srityje, kairės ausies kaušelyje, poodines ir odines kraujosruvas kaktos dešinėje pusėje, dešinio smilkinio, dešinės akies vokų bei dešinio skruosto srityje, poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus nosies srityje, poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, poodinę kraujosruvą dešinio peties sąnario srityje, poodinę kraujosruvą ir odos nubrozdinimus dešinio riešo sąnario srityje, poodinę kraujosruvą kairiame žaste, poodinę kraujosruvą su odos nubrozdinimu kairėje plaštakoje, dešinės pusės šešto šonkaulio lūžį, poodinę kraujosruvą kairėje blauzdoje. Šio užpuolimo metu visiems panaudojus fizinį smurtą ir taip atėmus nukentėjusiesiems galimybę pasipriešinti, G. S. iš nukentėjusiojo R. R. kelnių kišenės ištraukus 20 Lt vertės piniginę su 130 Lt pinigų bei kitais beverčiais daiktais: 1 doleriu, vairuotojo pažymėjimu, nuolaidų kortelėmis, o M. M. iš nukentėjusiojo D. Z. paėmus 20 Lt bei 180 Lt vertės sportinius batelius ,,Nike“, visi bendrais veiksmais plėšimo būdu pagrobė svetimą turtą.

Be to, M. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad sukėlė fizinį skausmą kitam asmeniui, o būtent:

2012 m. rugsėjo 11 d. apie 1 val. (duomenys neskelbtini) namo, R. R. ir D. Z. užpuolimo metu įvykio vietoje buvusiai V. B. siekiant sustabdyti muštynes, M. M., pagriebęs nukentėjusiąją už peties, stūmė į metalinius vartus, sukeldamas į juos atsitrenkusiai nukentėjusiajai fizinį skausmą.

Nuteistasis G. S. apeliaciniame skunde nurodė, kad jam paskirta per griežta bausmė. Teismas neatsižvelgė, jog jis ilgą laiką buvo suimtas Lukiškių tardymo izoliatoriuje blogomis sąlygomis, dėl to sutriko sveikata; yra jaunas ir nuoširdžiai gailisi padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus, atsiprašė nukentėjusiųjų.

Nuteistasis G. S. apeliaciniu skundu prašė sušvelninti paskirtą bausmę ir sumažinti priteisto civilinio ieškinio dydį.

Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde nurodė, kad nuosprendžio įžanginė dalis neatitinka BPK 304 straipsnio reikalavimų. Nors teismui pateikė duomenis, jog dirba, tačiau nuosprendyje nurodyta, kad nedirba. Kaltinamajame akte nurodytos veikos faktinės aplinkybės pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nuosprendyje pakeistos iš esmės skirtingomis: nuosprendyje teismas nustatė naują esminę aplinkybę – veikimą bendrininkų grupe, taip teismas jam pasunkino kaltinimą; nuosprendyje esmingai pakeista nuteistųjų M. M. ir G. S. atliktų veiksmų seka, tokiu būdu nuosprendžiu pakeistas nusikalstamos veikos padarymo būdas. Teismas netyrė ir nepasisakė, pagal kokius konkrečiai duomenis nustatė nusikalstamos veikos padarymo laiką –   2012 m. rugsėjo 10 d. apie 23 val., nes kaltinamajame akte nurodyta, kad nusikalstama veika padaryta laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 10 d. 19 val. iki 2012 m. rugsėjo 11 d. 1 val. Nuosprendyje teismas, priešingai nei kaltinime, nenustatė, kad apeliantas turėjo tikslą pagrobti automobilį, konkrečiai koks automobilio stiklas buvo išdaužtas. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje papildomai nurodyta, kad G. S. vairavo automobilį. Išdėstyti argumentai patvirtina, jog teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40  3.1.2 punkto reikalavimų.

Nuosprendžiu nustačius naujas esmines aplinkybes, apeliantas neteko galimybės visa apimtimi realizuoti savo teisę į gynybą ir pareikšti savo poziciją dėl visų BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų duomenų vertinimo, taigi ir dėl inkriminuojamos veikos pavojingumo laipsnio, turinčio tiesioginę reikšmę bausmės rūšiai bei dydžiui. Tuo teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 31 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies a, b punktų, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 7 straipsnio, 10 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio        3 dalies, 44 straipsnio 5, 7 dalių nuostatas, užtikrinančias asmenų teisę į teisingą, rungimosi principu pagrįstą bylos procesą, teisę į gynybą, teisę būti informuotam apie kaltinimo pobūdį bei pagrindą, taip pat BPK 255, 256 straipsniuose nustatytas kaltinimo pakeitimo teisme sąlygas ir tvarką. Šie pažeidimai turėtų būti pripažinti esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, dėl kurių buvo suvaržytos minėtos įstatymų garantuotos apelianto teisės.

Teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, nes netyrė ir nevertino liudytojų J. S., A. Š. (A. Š.), A. M. parodymų, tuo padarė esminių   BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų. Teismo posėdyje perskaičius kaltinamąjį aktą, apeliantui nebuvo užduotas klausimas, ar jis supranta, kuo kaltinamas, ir ar prisipažįsta kaltu. Tik 2014 m. vasario 26 d. teisiamajame posėdyje teismui pasiūlius jam duoti parodymus, teismas paklausė, ar prisipažįsta kaltu, tačiau nekonkretizavo jo pozicijos dėl kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

Teismas apsiribojo tik subjektyviu parodymų vertinimu, tačiau neanalizavo ir nevertino, jog apelianto, G. S. bei M. M. parodymai yra prieštaringi. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apeliantas parodė, kad į automobilį įsėdo vėliau, juo važinėjosi, jam to automobilio nereikėjo, jokių veiksmų nuvažiuojant automobilį neatliko, jokio peilio neturėjo. Tą iš esmės patvirtino visi šioje veikoje dalyvavę asmenys. Dėl to teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad vagystė padaryta veikiant bendrininkų grupe. Priešingu atveju teismas nuosprendyje privalėjo aptarti kiekvieno bendrininko vaidmenį.

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji iš karto automobilį įvertino 700 Lt, nepateikusi jokių automobilio vertės dokumentų. Pranešimuose apie įtarimus ir kituose procesiniuose dokumentuose automobilio vertė nurodoma 12 000 Lt. Pagrobto turto vertė nustatoma pagal daikto vidutinę rinkos vertę veikos padarymo metu, tačiau tai nebuvo padaryta.

Nenustačius neginčytinais įrodymais grindžiamų faktų apie apelianto padarytą automobilio vagystę, teismo išvados dėl to grindžiamos prielaidomis.

Dėl kitų apeliantui inkriminuotų veikų teismas nuosprendyje irgi nustatė naujas esmines aplinkybes, kurių nebuvo kaltinime. Nustatyta nauja esminė aplinkybė – apsvaigimas nuo alkoholio, nors kaltinime šioje dalyje tokios aplinkybės, kurią vėliau teismas pripažino kaip atsakomybę sunkinančią, nėra. Nuosprendyje atsiranda dar bendresnės frazės, iš kurių nesuprantama, nei kas ką padarė, nei kiek smūgių sudavė. Nuosprendyje atsirado naujos frazės „visi bendrais veiksmais abiem nukentėjusiesiems suduodami nenustatytą skaičių smūgių bei spardydami į įvairias kūno vietas...“, nors kaltinime apibendrintai konstatuotos esmingai kitokios veikos padarymo aplinkybės. Kaltinime nebuvo, o nuosprendyje yra žodžiai, kad „užpuolimo metu“ G. S. iš nukentėjusiojo R. R. ištraukė piniginę su pinigais joje, M. M. iš nukentėjusiojo D. Z. paėmė pinigus ir sportinius batelius, tačiau teismo nuosprendžiu nenustatyta, kokia padaryta žala nukentėjusiesiems.

Teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė nuteistąjį G. S. pripažinus, kad kartu su kitais kaltinamaisiais vartojo smurtą prieš nukentėjusiuosius. Iš ikiteisminio tyrimo metu ir teisme perskaitytų nuteistojo G. S. parodymų matyti, kad jis konkrečiai nurodė, kas prieš ką kokį smurtą naudojo, kas ką iš nukentėjusiųjų paėmė. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme G. S. patvirtino, kad apeliantas smurtą naudojo tik prieš D. Z.. Analogiški apelianto A. K. parodymai yra nuoseklūs.

Nuosprendyje netiksliai nurodyti apklausų bylos lapai. Nuteistasis M. M., nukentėjusioji (iš tiesų liudytoja) R. R. neparodė apeliantą prieš nukentėjusįjį R. R. naudojus smurtą, tai patvirtino ir nukentėjusioji V. B.. Liudytojos J. S., G. D. bei nukentėjusysis R. R. negalėjo pasakyti nieko konkretaus. Be to, vadovaudamasis BPK 276 straipsniu, teismas nepagrįstai perskaitė liudytojo        A. M. parodymus, nes į du teismo posėdžius jis buvo atvesdintas, iš vieno teismo posėdžio pasišalino savavališkai, kitame nedalyvavo dėl nežinomų priežasčių. Kita vertus, liudytojas           A. M. ikiteisminio tyrimo metu neparodė, kad apeliantas mušė R. R.

Teismas nuosprendyje neaptarė dviejų specialistų apklausų teisme.

Byloje apelianto atpažinimas atliktas, pažeidus BPK 192 straipsnio nuostatas, kadangi jį atpažino pagal nuotraukas. Nei V. B., nei R. R. prieš atpažinimą nenurodė jokių požymių ar savybių, pagal kuriuos jos galėtų apeliantą atpažinti. R. R. teisme parodė, kad tą pačią dieną ji pamatė vieną asmenį iš tos grupės nuotraukoje, po to pamatė gyvai. Atpažinimas vyko pagal fotoalbumą, buvo daug nuotraukų. Atpažinimo protokolai yra identiški. Atpažinimas iš nuotraukų pagal veido bruožus (nenurodant konkrečiai pagal kokius ir neminint iš anksto apklausoje) negali būti pripažintas įrodymu. Dėl to atpažinimai iš nuotraukų negali būti pripažinti įrodymais.

Teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, jog kiti asmenys buvo mušami ar šoko būsenos, ar užpuolimo sąmyšyje, todėl tiksliai negali nurodyti kiekvieno kaltininko atliktų veiksmų, tačiau nė vienas iš nukentėjusiųjų neparodė buvęs šoko būsenos ar užpuolimo sąmyšyje. Byloje nėra jokių šią subjektyvią teismo išvadą patvirtinančių duomenų. Teismas lyg ir pripažino, kad galbūt yra prieštaravimų tarp liudytojų, nukentėjusiųjų parodymų, tačiau nepateikė ir neanalizavo jokių objektyvių duomenų. Teismo subjektyvi nuomonė rodo, kad jis įrodymus vertino atsietai ir subjektyviai.

Muštynės įvyko, nes važiuojant automobiliu nukentėjusieji į važiuojamąją dalį įstūmė prekių vežimėlį.  Apeliantas neturėjo tikslo paimti nukentėjusiųjų daiktus. Niekas nesitarė, kaip bus žalojami žmonės, siekiant paimti iš jų daiktus. Jis nežinojo, ką galvojo ir buvo sumanę G. S. bei M. M., jis mušė tik D. Z., todėl šioje situacijoje nustatytinas bendravykdytojų ekscesas, t. y. vieno bendrininko išėjimas už susitarimo ribų. Buvo būtina atsižvelgti į bendrininkų susitarimą, jo turinį, ar bendrininkai nusikaltimo darymo metu turėjo galimybę koreguoti susitarimo ribas. Vertindamas kelių asmenų dalyvavimą kūno sužalojimų procese iš bendrininkavimo instituto pozicijų, teismas turėjo ne tik atsižvelgti į tai, kokius ir kiek smūgių kiekvienas sudavė, kokio stiprumo bei kokius sužalojimus padarė, bet ir įvertinti, ar suduodamas smūgius kitam žmogui į gyvybiškai svarbias kūno vietas ar matydamas, kad kitas (kiti) bendrininkai atlieka panašius veiksmus, apeliantas suvokė bendrais veiksmais dalyvaujantis kūno sužalojimo procese.

Dėl išdėstytų argumentų apelianto veiksmai iš BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkto,         138 straipsnio 2 dalies 9 punkto, 180 straipsnio 1 dalies turi būti perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 1 dalį.

Teismas nepagrįstai pripažino apelianto atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad prieš įvykius vartojo alkoholinius gėrimus ir tai turėjo įtakos nusikaltimams padaryti. Jis neigė, jog išgertas alus turėjo įtakos nusikalstamiems veiksmams padaryti. Tokio jo teiginio bylos duomenys nepaneigė. Dėl to teismo nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė šalintina iš nuosprendžio ir apeliantui skirtina švelnesnė bausmė. Teismas apsiribojo tik jo apsvaigimo fakto konstatavimu papildomai nemotyvuodamas, kaip apsvaigimas paskatino jo nusikalstamą elgesį. Apeliantas nuoširdžiai nurodė, kad buvo išgėręs nestipraus alaus, tačiau šio fakto nepakanka pripažinti atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Nebuvo nustatytas jo apsvaigimas, be to, apsvaigimo reikšmė nusikaltimui padaryti nėra akivaizdi iš nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių. Teismas nenurodė, kaip galimas apsvaigimas paskatino jį teismo nustatytiems nusikaltimams, nevertino teismo nustatytų nusikaltimų padarymo motyvų, apelianto veiksmų intensyvumo bei jų pobūdžio, liudytojų ar nukentėjusiųjų parodymų. Šie asmenys neparodė apeliantą buvus girtą ar išgėrusį.

Teismas nepagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai dėl to gailisi bei aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimus. Apeliantas pripažino esmines bylos aplinkybes, ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu davė teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų, kritiškai vertino savo veiksmus. Jo parodymai nuoseklūs ir neprieštaravo faktinėms aplinkybėms, jis atsiprašė, atlygino žalą. Iš to galima daryti išvadą, jog jis nuoširdžiai gailisi. Dar ikiteisminio tyrimo pradžioje apeliantas parašė prašymą apklausti jį pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodymus patvirtinti parodymų patikrinimo vietoje, iš pateiktų nuotraukų jis atpažino vieną iš nusikaltimuose dalyvavusių asmenų, dėl to šis vėliau buvo surastas ir sulaikytas. Išdėstytos aplinkybės rodo, kad apeliantas padėjo išaiškinti nusikalstamose veikose dalyvavusius asmenis.

Teismas nepagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos           BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Teisme yra parodymai, jog važiuojant automobiliu netikėtai į važiuojamąją dalį nukentėjusieji įstūmė prekių vežimėlį, tuo sudarydami avarinę situaciją, dėl to ir prasidėjo muštynės.

Taip pat nepagrįstai teismas nepripažino atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad apeliantas atlygino ligonių kasai civilinį ieškinį dėl nukentėjusiojo D. Z. gydymo.

Nepagrįsta teismo išvada, kad visų nuteistųjų veiksmai pasižymėjo ypatingu įžūlumu (to nėra nei kaltinime, nei nuosprendyje), visi naudojo aktyvų smurtą, taip vienas kitą skatindami. Iš to akivaizdžiai matyti, jog teismas neindividualizavo nei veiksmų apimties, nei jų intensyvumo, nei motyvų.

Teismas apeliantui paskyrė neteisingą, per griežtą bausmę, nes visiems nuteistiesiems paskyrė iš esmės analogiškos trukmės ir tos pačios rūšies bausmes. Teismas nevertino, kad apeliantas iki sulaikymo gyveno su tėvais, buvo bedarbis, turėjo dvi specialybes, o teismui paleidus jį iš suėmimo nedelsiant įsidarbino, dirba iki šiol, gyvena su tėvais, turi merginą, planuoja kurti šeimą, darbe gerai charakterizuojamas, iš tardymo izoliatoriaus pateikta gera charakteristika, teisme apklaustas laiduotojas jį gerai charakterizavo, jis globoja senyvo amžiaus ligotus senelius. Asmenybę charakterizuojantys duomenys apibūdina jį kaip socialiai nepavojingą.

Skirdamas bausmę teismas neatsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, jų nemotyvavo ir neindividualizavo, taip pat nesivadovavo BK 41 straipsniu. Teismas neatsižvelgė į tai, kad bylose, kuriose kaltinami keli asmenys, būtina nustatyti kiekvieno jų dalyvavimo nusikaltime pobūdį ir laipsnį, tai nulemia bendrininkavimo formą ir bendrininkų rūšis. Toks reikalavimas teismų praktikoje siejamas ne tik su tinkamu kiekvieno dalyvavusio asmens veikos kvalifikavimu, bet ir su bausmės skyrimo taisyklėmis. Teismas nesivadovavo                    BK 58 straipsnio nuostatomis.

Jeigu Apeliacinis teismas pritars nuosprendyje pateiktam veikos kvalifikavimui, apeliantui galėtų būti taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos arba BK 62 straipsnio 1, 2 dalys. Skiriant bausmę būtina įvertinti ir ikiteisminio tyrimo trukmę. Be to, yra visos sąlygos apeliantui taikyti                 BK 40 straipsnį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Teismo sprendimas dėl civilinių ieškinių visiškai nemotyvuotas, nepagrįstas, neatsižvelgta į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normas, nesivadovauta teisingumo principu. Dėl nukentėjusiajam R. R. priteistos neturtinės žalos teismas nenurodė jokios konkrečios teismų praktikos, jokių argumentų, motyvų, kuriais vadovavosi. Ligonių kasų atstovai į teismo posėdį neatvyko, jie nepripažinti civiliniais ieškovais, procese nedalyvavo, atsiuntė ieškinį su dokumentais, tačiau nepateikė įrodymų, kad iš tikrųjų tokio dydžio išlaidos buvo. Neaišku, kas mokėjo draudimo įmokas. Be to, teismas visiškai nevertino, jog apeliantas atlygino žalą nukentėjusiajam D. Z. Nukentėjusioji S. D. teisme prašė atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, tačiau nenurodė, kokio dydžio ir kuo jos ieškinys grindžiamas. Ji nepateikė jokių įrodymų nei apie turėto automobilio vertę, nei dokumentų, patvirtinančių 700 Lt ieškinį. Žala nėra preziumuojama, todėl ją ir jos dydį privalo įrodyti ieškovas.

Teismas visiškai nepasisakė dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo į motociklą ,,DAFIER“. Motociklas pagal pirkimo–pardavimo sutartį nuo 2011 m. balandžio 19 d. parduotas         J. J., todėl laikinas nuosavybės teisės apribojimas taikytas nepagrįstai.

Nuteistasis A. K. apeliaciniu skundu prašė: pagal BK 178 straipsnio 2 dalį išteisinti; jo veiksmus iš BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkto, 138 straipsnio 2 dalies 9 punkto ir 180 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 1 dalį ir taikyti BK 40 straipsnį arba sušvelninti paskirtą bausmę; visus ieškinius palikti nenagrinėtus; panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą į motociklą ir jį grąžinti pirkėjai J. J.

Nuteistasis M. M. apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas neatsižvelgė į jo šeimos sunkią padėtį, jog privalo padėti savo sunkiai sergančiai motinai, kurios darbingumo lygis tik 20 procentų. Be to, šeimoje yra mažametis brolis, kuriam taip pat reikalinga jo priežiūra. Dėl visų jam inkriminuotų nusikaltimų prisipažino ir nuoširdžiai gailisi.

Nuteistasis M. M. apeliaciniu skundu prašė sušvelninti paskirtą bausmę.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė visus skundus atmesti.                                         

Nuteistųjų G. S. ir A. K. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, nuteistojo M. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis G. S. skundžia bausmę ir priteisto civilinio ieškinio dydį, o nuteistasis   M. M. – tik bausmę, todėl remdamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinių skundų ribų.  

Teisėjų kolegijos nuomone, A. K. kaltė padarius jam inkriminuotus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl jo pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau neteisingai nustatė nukentėjusiajam R. R. priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį, todėl A. K. ir G. S. šioje dalyje nuosprendis keičiamas.

Nuteistasis M. M. nuosprendžio dalies dėl civilinio ieškinio neskundė, tačiau, šią nuosprendžio dalį keisdama pagal kitų nuteistųjų apeliacinius skundus, teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 5 dalies nuostatomis, priima sprendimą ir dėl                          M. M.                                               

               Dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų

BPK 369 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad esminiais pažeidimais laikomi tokie šio kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus nuteistasis A. K. pirmiausia sieja su įrodymų vertinimu motyvuodamas, jog, neteisingai įvertinus byloje surinktus įrodymus, priimtas nepagrįstas apkaltinamasis nuosprendis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė procesinių pažeidimų, tirdamas ir vertindamas įrodymus.

Iš BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų prasmės matyti, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Baudžiamojo proceso kodeksas reikalauja, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Teisėjų kolegija šioje baudžiamojoje byloje nenustatė BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo požymių.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, jog šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus pirmosios instancijos teisme pažeistos Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos. Teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Įrodymai gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas Baudžiamojo proceso kodekso nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Bylą nagrinėjęs teismas teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą.

Nuteistojo A. K. apeliacinio skundo argumentai apie tendencingą įrodymų vertinimą, apelianto siejami su jo neteisingu nubaudimu, neturi pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, ištyrė visus byloje esančius įrodymus: visų nuteistųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus bei rašytinius įrodymus. Nuosprendyje įvertintas įrodymų visetas ir motyvuotai išdėstyta, kodėl teismas vadovavosi            R. R., D. Z., V. B., R. R., iš dalies nuteistųjų G. S. bei M. M. parodymais ir kritiškai vertino apelianto parodymus.

Taigi nuosprendyje įvertinti visi teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai ir nurodyta, kuriais iš jų grindžiamas nuosprendis, o kurie atmetami.

Nėra pagrindo keisti ar naikinti teismo priimto sprendimo vien dėl to, kad apeliantas ir teismas skirtingai vertino įrodymus.

Atmetamas nuteistojo A. K. apeliacinio skundo argumentas, jog teismas neteisėtai rėmėsi liudytojų J. S., A. Š. ir A. M. parodymais, nes šie įrodymai teisme nebuvo tirti.

Jau minėta, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą. Šis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl Baudžiamojo proceso kodeksas nustato teismui pareigą tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis) ir nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje                        (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys savarankiškos įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį teisme neturi, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pats neištiria šių įrodymų posėdžio metu. Vien ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis teismas negali pagrįsti priimamo nuosprendžio.

Kita vertus, tai nereiškia, kad priimdamas nuosprendį teismas apskritai neturi teisės atsižvelgti į ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis. Ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai gali būti reikšmingi, teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje gautus parodymus ir kitus bylos duomenis. Tokią galimybę numato BPK 276 straipsnio 4 dalis.

Iš bylos duomenų matyti, kad liudytoja J. S. teisme apklausta (6 t., 124–125 b. l.), jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai ištirti ir skundžiamame nuosprendyje įvertinti. Teismas dėjo visas pastangas surasti liudytojus A. Š. ir A. M. bei apklausti juos teisiamajame posėdyje, tačiau to padaryti nepavyko dėl objektyvių priežasčių (nenustatyta jų buvimo vieta).

Šioje situacijoje teismas pasinaudojo baudžiamojo proceso įstatymo suteikta teise perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotus liudytojų parodymus, kurie reikalingi patikrinti byloje surinktus kitus duomenis. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi įrodymų visetu, patvirtinusiu A. Š. ir A. M. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, leidusiu padaryti išvadą, kad jie yra teisingi.

Be to, nuteistojo A. K. kaltė grindžiama ne konkrečiai liudytojų J. S., A. Š. ir A. M. parodymais, bet visų byloje surinktų įrodymų visetu.

Nuteistojo A. K. skunde nurodyta situacija, jog pirmosios instancijos teismas, posėdyje apklausęs specialistus J. Gincman-Dorošenko ir J. M. Paliulį, apie jų parodymus skundžiamame nuosprendyje nepasisakė, nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Šių specialistų parodymai teismo iš esmės buvo įvertinti, nes kiekvienas iš jų patvirtino savo pateiktą teismo medicinos specialisto išvadą, kurių duomenimis teismas rėmėsi.

Nepagrįstas apelianto skundo argumentas, kad nuosprendžio įžanginė dalis neatitinka      BPK 304 straipsnio reikalavimų.

BPK 304 straipsnis apibrėžia reikalavimus, taikomus įžanginei nuosprendžio daliai. Įžanginėje nuosprendžio dalyje nurodyti kiekvieno kaltinamojo asmenybės duomenys: vardas, pavardė, gimimo data ir vieta, asmens kodas, pilietybė, tautybė, gyvenamoji vieta, išsilavinimas, šeiminė padėtis, duomenys apie teistumą.

Be šių privalomų duomenų teismas nurodęs, jog apeliantas nedirbantis (veikos padarymo metu nedirbo), nors iš bylos duomenų matyti, kad nuo 2013 m. liepos 16 d. dirba UAB ,,Stropuva ir ko“, nepažeidė BPK 304 straipsnio 4 punkte nurodytų reikalavimų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tai neabejotinas rašymo apsirikimas, kuris nelaikytinas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, dėl kurio būtų pagrindas panaikinti iš esmės teisingą ir teisėtą teismo nuosprendį.

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. K. teigė, kad teismas pažeidė Konstitucijos 31 straipsnį, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies a, b punktus, BPK 7 straipsnio, 10 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 5, 7 dalių nuostatas, nes nustatė naujas esmines veikų aplinkybes, dėl to apeliantas neteko galimybės visa apimtimi realizuoti savo teisę į gynybą.

Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 255 straipsnio nuostatų dėl nagrinėjimo teisme ribų esmė yra ta, jog byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, o kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Šios Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos yra susijusios su kaltinamo asmens teisėmis žinoti, kuo jis kaltinamas, ir gintis nuo atitinkamo kaltinimo (BPK 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis). Kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimas teisme galimas, jei tai atlikta laikantis BPK 256 straipsnyje numatytų taisyklių.

A. K. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 180 straipsnio 1 dalį, 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 138 straipsnio 2 dalies 9 punktą, t. y. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, kurių padarymu jis buvo kaltinamas, ir byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigė, kad teismas kaltinamajame akte nurodytas veikos faktines aplinkybes nuosprendyje pakeitė iš esmės skirtingomis: nustatyta, kad nuteistieji veikė bendrininkų grupe; pakeista nuteistųjų atliktų veiksmų seka, t. y. veikos padarymo būdas, veikos padarymo laikas; papildomai nurodyta, kad G. S. vairavo automobilį, ir pan.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą.

Tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinant, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-13/2006, 2K-233/2008,             2K-381/2011, 2K-651/2012, 2K-282/2013, 2K-262/2014, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas).

Iš apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad aprašant A. K. padarytą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, nurodytas laikas, t. y. 2012 m. rugsėjo 10 d. apie 23 val. Kaltinime nurodytas 2012 m. rugsėjo 10 d. padarytos veikos laikas tarp 19 ir 1 val. Iš bylos duomenų matyti, kad teismas, įvertinęs nukentėjusiųjų, liudytojų bei pačių nuteistųjų parodymus, patikslino įvykio laiką. Toks nusikalstamos veikos laiko patikslinimas, pasirėmus duomenimis, kurie iš bylos medžiagos buvo žinomi nuteistajam, nelaikomas faktinių aplinkybių pakeitimu iš esmės skirtingomis ir yra galimas, nes nepablogina nuteistojo teisinės padėties bei nepažeidžia jo teisės į gynybą.

Negalima sutikti su skundo argumentu, kad nuosprendyje pakeistas nusikalstamos veikos padarymo būdas. Priešingai, kaltinime ir nuosprendyje nurodyti analogiški nuteistųjų veiksmai grobiant automobilį. Aplinkybė, jog nuosprendyje nuteistųjų veiksmų eiliškumas išdėstytas kitaip, neduoda pagrindo to laikyti faktinių aplinkybių pakeitimu.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantas pagrobė automobilį veikdamas bendrininkų grupe. Kaltinamajame akte nurodyta, jog apeliantas automobilį pagrobė veikdamas kartu su M. M. ir G. S. Taip pat teismas nustatė, kad automobilį vairavo G. S.

Vertindama tokį pirmosios instancijos teismo padarytą nusikalstamos veikos aplinkybių pakeitimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad kaltinime nurodytos faktinės aplinkybės nebuvo pakeistos iš esmės skirtingomis. Teismo nežymiai pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės neturėjo jokios įtakos A. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimui, bausmei (veikos padarymo bendrininkų grupe teismas nepripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe) ar kitokios teisinės reikšmės gynybai, t. y. dėl to nepasikeitė nusikalstamų veikų padarymo vieta, laikas, dalykas, būdas ir padariniai.

Apeliaciniame skunde nurodyta, kad dėl kitų apeliantui inkriminuotų veikų teismas nuosprendyje taip pat nustatė naują esminę aplinkybę – apsvaigimą nuo alkoholio, nors kaltinime šioje dalyje tokios aplinkybės nebuvo.

Su tokiu skundo argumentu negalima sutikti.

Nors kaltinime aptariamoje veikoje aplinkybė – apsvaigimas nuo alkoholio – žodžiais ir neparašyta, tačiau ji akivaizdi iš kaltinimo automobilio pagrobimu. Be to, priešingai nei nurodyta skunde, apsvaigimas kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė A. K. buvo įrašyta ir kaltinamajame akte (5 t., 143 b. l.).

Apeliaciniame skunde nurodomos teismo nustatytos naujos aplinkybės ,,visi bendrais veiksmais abiem nukentėjusiesiems suduodami nenustatytą skaičių smūgių bei spardydami į įvairias kūno vietas...“, „užpuolimo metu“ nelaikytinos naujomis faktinėmis aplinkybėmis. Priešingai, apeliantas buvo kaltinamas kartu su G. S. ir M. M. užpuolęs nukentėjusiuosius, bendrais veiksmais padarydami jiems sužalojimus. Šiuo atveju teismas tik nežymiai patikslino nusikaltimo padarymo aplinkybes.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu A. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės nebuvo pakeistos iš esmės skirtingomis nuo nurodytų kaltinime, teismas užtikrino kaltinamojo teisę žinoti kaltinimą, jo teisę į gynybą ir teisingą teismą, todėl šias teises įtvirtinančių Konstitucijos 31 straipsnio, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies a, b punktų, BPK 7 straipsnio, 10 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 7 dalies pažeidimų nebuvo padaryta.

Nuosprendžio aprašomajai daliai skirti reikalavimai nurodyti BPK 305 straipsnyje. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodomos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės turi būti išdėstytos glaustai, tiksliai, teismas turi nurodyti kaltinamojo veikos apimtį, jos stadiją, aplinkybes, apibūdinančias konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, kitus tokiai veikai kvalifikuoti ir bausmei parinkti reikšmingus faktus bei aplinkybes.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal bylos duomenis nėra pagrindo teigti, jog apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas – nuosprendis surašytas laikantis           BPK 305 straipsnio nuostatų, jame padarytos išvados dėl nusikaltimo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties buvimo ir kitų klausimų pagrįstos išsamiai bei nešališkai teisiamajame posėdyje patikrintais įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytus reikalavimus.

Taigi skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu atitinka ir Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus, ir apeliaciniame skunde nurodyto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išaiškinimą, nors pastarasis ir nėra teisės šaltinis.

Tiesa, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra akivaizdžių rašymo apsirikimų: klaidingai rašoma nukentėjusiojo R. R. pavardė (rašoma ,,R. R.“); nuosprendyje supainioti skelbiamų parodymų bylos tomai bei lapai; nuosprendžio tekste bylos 92 lape rašoma, kad D. Z. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, o bylos 93 lape – apysunkis.

Tokie rašymo apsirikimai rodo pirmosios instancijos teismo nuosprendį priėmusio teisėjo neatidumą, tačiau šie apsirikimai lengvai suvokiami, nuosekliai skaitant visą nuosprendžio tekstą.

Apeliacinio skundo teiginys, kad 2013 m. spalio 10 d. perskaičius kaltinamąjį aktą apeliantui nebuvo užduotas klausimas, ar jis supranta, kuo kaltinamas, ir ar prisipažįsta kaltu, prieštarauja teisiamojo posėdžio protokolo turiniui.

2013 m. spalio 10 d. teisiamajame posėdyje byla nebuvo pradėta nagrinėti iš esmės, neperskaitytas kaltinamasis aktas, nustatytos tik kaltinamųjų asmenybės ir, neatvykus nukentėjusiesiems bei liudytojai, byla atidėta kitam posėdžiui (6 t., 58–60 b. l.).

Kaltinamasis aktas perskaitytas 2013 m. gruodžio 19 d. teisiamajame posėdyje, po to visi kaltinamieji, taip pat ir apeliantas, patvirtino kaltinimą supratę ir nurodė iš dalies pripažįstantys savo kaltę (6 t., 121 b. l.).

Nuteistasis A. K. teigė, kad jo atpažinimas atliktas pažeidus BPK 192 straipsnio nuostatas, nes jį V. B. ir R. R. atpažino ne parodžius asmenį, bet pagal nuotrauką.

Atkreipiamas apelianto dėmesys, jog, siekiant nustatyti nežinomą įtariamąjį, liudytojui ar nukentėjusiajam gali būti parodomos ikiteisminio tyrimo įstaigoje surinktos asmenų nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekos (BPK 194 straipsnio 1 dalis). Pagal šio straipsnio 2 dalį parodymo atpažinti iš kartotekų pradžioje atpažįstantis asmuo turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį.

Iš bylos duomenų matyti, kad R. R. ir V. B. apklaustos tuoj po įvykio, t. y. 2012 m. rugsėjo 11 d. Apklausų metu jos davė parodymus apie aplinkybes, kuriomis įsidėmėjo juos užpuolusius asmenis, R. R. teigė iš trijų juos užpuolusių vaikinų galinti du atpažinti,  V. B. – vieną. Asmenų parodymas atpažinti iš vaizdo kartotekos buvo atliktas tą pačią dieną po apklausų. Šio veiksmo metu R. R. ir V. B. atpažino A. K. iš joms pateiktų 1 500 fotonuotraukų bei nurodė, kad atpažino A. K. kaip asmenį, rankomis ir kojomis sudavusį smūgius R. R. ir D. Z. (1 t., 118, 125–127, 148, 154–156 b. l.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. R. ir V. B. apklausa prieš parodymą atpažinti iš kartotekų ne visiškai atitiko BPK 194 straipsnio 2 dalyje numatytus reikalavimus, nes apie atpažintinus asmenis jos buvo apklaustos tik bendrais bruožais ir nebuvo apklaustos apie žymes bei ypatybes, pagal kurias gali atpažinti tuos asmenis. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad R. R. ir V. B. apklausa bei parodymas atpažinti iš vaizdo įrašų kartotekos buvo atlikti iš karto po įvykio, nėra pagrindo manyti, kad buvo pažeisti BPK 194 straipsnio 2 dalyje numatyti reikalavimai, ir nėra pagrindo abejoti parodymo atpažinti iš kartotekos rezultatų patikimumu.

Taigi aptarti duomenys gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, jų patikimumas patikrintas teismo proceso metu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi.

Kita vertus, nuteistojo A. K. kaltė grindžiama ne vien atpažinimo protokolu, bet byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisme patikrintų įrodymų visetu.

Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, galėjusių turėti įtakos nuosprendžio teisėtumui.

                      Dėl A. K. bendrininkavimo pagrobiant automobilį

Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde ginčijo savo kaip bendrininko vaidmenį darant nusikalstamą veiką ir teigė, kad jis pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistas nepagrįstai, nes iš anksto nesitarė pagrobti automobilio.

Bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis ne mažiau kaip dviejų susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatymo nustatyto amžiaus asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis).

Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai ir kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos Baudžiamojo kodekso specialiojoje dalyje, požymius ir t. t. Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas A. K. kaltę bendrininkų grupe padarius automobilio vagystę nustatė remdamasis ne prielaidomis, kaip nurodyta skunde, bet įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, jog A. K. kartu su kitais nuteistaisiais G. S. bei   M. M. buvo kartu, kai G. S. pasiūlė pagrobti automobilį ir M. M. išdaužė automobilio stiklą, iš namų atnešė tvarsčių M. M. sužalotai rankai sutvarstyti, o G. S. užvedus automobilį kartu su kitais sėdo į automobilį ir juo važinėjo.

Minėti duomenys patvirtina, kad A. K. savo veiksmais išreiškė pritarimą daromai nusikalstamai veikai, suvokė, jog veikdamas kartu su kitais dviem nuteistaisiais šioje byloje bendrai dalyvauja darant nusikalstamą veiką – grobia automobilį bei nori taip veikti.

Nors A. K. neigė tarp jo ir G. S. bei M. M. buvus išankstinį susitarimą pagrobti automobilį, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad susitarimas tarp bendrininkų nebūtinai turi būti išankstinis.

Pagal teismų praktiką susitarimas gali būti tiek suplanuotas iš anksto, tiek kilęs staiga spontaniškai, todėl nebūtina nustatyti, kad bendravykdytojai buvo iš anksto detaliai suplanavę ir aptarę nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2008, 2K-5/2009, 2K-214/2011 ir kt.).

Kvalifikuojant veiką neturi reikšmės, kad nusikalstamai veikai padaryti ne visi kaltininkai atliko vienodus veiksmus: G. S. pasiūlė pagrobti automobilį ir jį užvedė, M. M. išdaužė automobilio stiklą, A. K. buvimu nusikalstamos veikos darymo vietoje neprieštaravo G. S. ir M. M. neteisėtiems veiksmams; visi kartu sutartiniais veiksmais siekė bendro rezultato.

Tais atvejais, kai keli asmenys padaro nusikaltimą bendrininkaudami (BK 24 straipsnio        1 dalis), baudžiamasis įstatymas nereikalauja, kad visi bendrininkai padarytų veiksmus, aprašytus Baudžiamojo kodekso straipsnio, numatančio atsakomybę už konkrečią veiką, dispozicijoje. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). Šioje byloje vykdytojo ekscesas nenustatytas.

Taigi nors A. K. pats tiesiogiai jokių aktyvių veiksmų nuvažiuojant automobilį neatliko, tačiau savo elgesiu  pritarė daromai veikai.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis G. S. parodymais, nurodė, kad A. K. iš namų paėmė peilį automobilio užvedimo laidams nupjauti. Nuteistasis A. K. neigė turėjęs peilį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistųjų parodymus, konstatuoja, kad tokia teismo išvada prieštarauja nuteistojo G. S. parodymams.

Nuteistasis G. S. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme tokios aplinkybės nenurodė. Priešingai, jis nuosekliai teigė, jog automobilį užvedė sujungęs laidus.

Aplinkybę, kad A. K. iš namų atnešė peilį laidams nupjauti, pirmosios instancijos teisme nurodė nuteistasis M. M.. Beje, ikiteisminio tyrimo metu jis tokios aplinkybės nenurodė. Kitų įrodymų, patvirtinančių šią aplinkybę, byloje nėra.

Taigi nesant patikimų įrodymų teisėjų kolegija tiki nuteistojo A. K. parodymais, kad įvykio metu jis neturėjo peilio. Tačiau ši aplinkybė neduoda pagrindo suabejoti jo kaltumu.

Apeliantas nesutiko su pagrobto automobilio verte.

Atkreiptinas dėmesys, jog pagrobto automobilio vertė lemia veikos kvalifikavimą tik tuo atveju, kai pagrobiamas automobilis, kurio vertė didesnė nei 250 MGL dydžio suma                     (BK 178 straipsnio 3 dalis).

Nagrinėjamoje byloje pagrobto automobilio vertę teismas nustatė, remdamasis nukentėjusiosios parodymais, tačiau pagrobto turto vertė šiuo atveju veikos kvalifikavimui neturi reikšmės.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog A. K. kartu su kitais nuteistaisiais bendrais tyčiniais veiksmais pagrobė automobilį, t. y. visi realizavo BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius kaip bendravykdytojai.

        Dėl A. K. prašymo jo veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkto,

                      138 straipsnio 2 dalies 9 punkto ir 180 straipsnio 1 dalies

    perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 1 dalį

Nuteistasis A. K. pripažino smurtą vartojęs tik prieš nukentėjusįjį D. Z., todėl manė, kad turi atsakyti tik už jam padarytus sužalojimus, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Su tokiu apeliacinio skundo argumentu nėra pagrindo sutikti.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad G. S., M. M. ir A. K. užpuolė gatvėje buvusius R. R. bei D. Z. ir visi bendrais veiksmais juos sumušė.

Apeliantas skunde teigė, jog niekas iš įvykyje dalyvavusių asmenų neparodė, kad jis vartojo smurtą prieš R. R.

Nors tiesiogiai įvykyje dalyvavę R. R., R. R., V. B., J. S., A. M. konkrečiai nepasakė, jog apeliantas naudojo smurtą prieš R. R., tačiau jie visi vieningai patvirtino, kad smūgius kumščiais ir kojomis nukentėjusiesiems R. R. bei D. Z. sudavė visi trys nuteistieji.

Aplinkybė, jog byloje nenustatyta, kokius konkrečiai sužalojimus kuriam nukentėjusiajam kiekvienas iš bendrininkų padarė, nėra pagrindas konstatuoti, kad dėl bendro dalyvavimo darant nusikalstamą veiką atsiradę padariniai – D. Z. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (1 t., 113–116 b. l.), R. R. sunkiai sutrikdyta sveikata (1 t., 98–100 b. l.) – nėra bendri visiems bendrininkams. Dėl nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymo visi bendrininkai yra bendravykdytojai, nes jie veikė vieninga tyčia – pavartodami smurtą užvaldė svetimą turtą.

Šioje nutartyje jau minėta, kad bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas).

Priešingai, nei apeliantas nurodė skunde, vykdytojo ekscesas darant ir šią nusikalstamą veiką nenustatytas.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pradžioje kaltininkų išankstinis susitarimas apėmė tik fizinio smurto pavartojimą ir tik vėliau peraugo į plėšimą.

Nagrinėjamoje byloje nustatytas kaltininkų išankstinis bendro pobūdžio susitarimas sumušti nukentėjusiuosius rodo bendrininkus numačius galimybę padaryti bet kokio masto (nežymaus, nesunkaus ar sunkaus) nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymus. Prieš abu nukentėjusiuosius iš esmės buvo smurtaujama vienodai. Visi bendrininkai tiesiogiai dalyvavo nukentėjusiuosius žalojant, matė vienas kito neteisėtus smurtinius veiksmus, jiems pritarė ir patys aktyviai sudavė smūgius rankomis bei kojomis. Taigi jų susitarimas sumušti apėmė bet kokį smurtą, juos tenkino bet kokie sveikatos sutrikdymo masto padariniai, kurių jie savo sąmonėje nedetalizavo.

Vien aplinkybė, kad nuteistieji neturėjo išankstinio sumanymo pagrobti svetimą turtą, neturi reikšmės veikai kvalifikuoti, nes pakanka, jog toks sumanymas kiltų smurto naudojimo metu.

Ikiteisminio tyrimo metu R. R. ir V. B. parodė, kad du vaikinai ant žemės parkritusius spardė ir kažko ieškojo kišenėse. Einant namo, vienas iš vaikinų liepė Deimantui  (D. Z.) nusiauti batus (1 t., 118, 148 b. l.).

Liudytojas A. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė (2 t., 62–64 b. l.), kad tuo momentu, kai A. K. mušė iš priekio antrą vaikiną, M. M. atėmė piniginę iš kelnių kišenės, būdamas jam iš galo.

Nuteistasis G. S. teisme parodė, kad, jam iš D. Z. paėmus pinigus, A. K. šiam dar kartą spyrė į šoną. M. M. atėmus iš D. Z. batus, A. K. senus M. M. batus išmetė.

Šiuo atveju bendrininkavimo buvimą parodo konkliudentiniai veiksmai, kuriais A. K. išreiškė pritarimą G. S. bei M. M. veiksmams, ir pats, kaip vykdytojas, dalyvavo realizuojant tą patį nusikalstamą ketinimą (svetimo turto užvaldymą). Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą nusikalstamos veikos bendravykdytojų veiksmai įgyvendinant objektyviuosius veikos požymius vertinami kaip bendrininkavimas ir tuo atveju, kai jie yra nors ir skirtingos apimties, tačiau vieningi, papildantys vieni kitus ir tarpusavyje susiję, o padaryta nusikalstama veika – bendras kaltininkų veiklos rezultatas.

Dėl išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo A. K. nusikalstama veika kvalifikuota teisingai, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai ir nėra pagrindo jo veikos perkvalifikuoti.

     Dėl bausmių

Nuteistojo A. K. apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo BK 54 straipsnio nuostatų taikymo atmetami kaip nepagrįsti.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti BK 54 straipsnyje, reikalauja, kad teismas skirtų bausmę pagal baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis įstatymo bendrosios dalies nuostatų bei atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes ir kt.

Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmės skyrimą kiekvienam nuteistajam, vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir jų nepažeidė.

Teismas atsižvelgė, kad G. S., M. M. ir A. K. tyčia padarė tris apysunkius (BK 11 straipsnio 4 dalis) ir vieną labai sunkų (BK 11 straipsnio 6 dalis) nusikaltimus; įvertino kiekvieno kaltininko asmenybę: visi jauni, iš dalies pripažino savo kaltę; G. S. anksčiau teistas už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti (3 t., 6–7 b. l.); M. M. teistas už nusikaltimus nuosavybei, baustas administracinėmis nuobaudomis (5 t., 23–25, 27–30 b. l.); A. K. teisiamas pirmą kartą, tačiau baustas administracinėmis nuobaudomis (4 t., 29–30 b. l.), jis šiuo metu dirba, bet nusikaltimų padarymo metu niekur nedirbo, įsidarbino tik 2013 m. liepos 16 d. (7 t., 51 b. l.) po nusikaltimų padarymo.

Teismas pagrįstai nenustatė apeliantų atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Nėra pagrindo tenkinti nuteistojo A. K. prašymo jo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi bei aktyvų padėjimą išaiškinti nusikaltimus pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų; nuoširdus gailėjimasis – kritiškas savo padarytos veikos vertinimas, išgyvenimas dėl padarytų nusikalstamų veiksmų, stengimasis sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius.

Iš bylos medžiagos matyti, kad A. K. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nepripažino savo kaltės dėl automobilio pagrobimo, pripažino sudavęs smūgius tik nukentėjusiajam D. Z., nors smurtas buvo naudojamas ir prieš R. R.. Tai rodo A. K. nedavus visiškai teisingų parodymų, klaidinus ikiteisminio tyrimo instituciją bei teismą ir nepakankamai kritiškai vertinus savo elgesį.

Nėra jokio pagrindo nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti to, kad veikai padaryti įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiųjų elgesys, kaip to prašė nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde, nes iš bylos duomenų matyti, kad įvykio metu nukentėjusieji neatliko jokių veiksmų, kurie būtų išprovokavę A. K. bei kitus nuteistuosius juos sužaloti.

Nuteistasis A. K. skunde nurodė, kad nukentėjusieji į važiuojamąją dalį įstūmė prekių vežimėlį, tuo sudarydami avarinę situaciją.

Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių tokią nuteistojo versiją. Kita vertus, nuteistasis               G. S. parodė, kad, pamatęs gatvėje parduotuvės vežimėlį, tyčia automobiliu į jį atsitrenkė. Tai reiškia, jog įvykio metu nebuvo jokios avarinės situacijos.

Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde teigė, kad teismas nepagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis atlygino ligonių kasai civilinį ieškinį dėl                   D. Z. gydymo.

Su tokiu apeliacinio skundo argumentu negalima sutikti.

Teismų praktikoje ši lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą (t. y. tiek turtinę, tiek neturtinę) iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Teismas, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali pripažinti ir dalinį žalos atlyginimą, tačiau tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiesiems tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2007, 2K-437/2007, 2K-77/2009, 2K-379/2010, 2K-476/2010, 2K-579/2010 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje skundžiamu nuosprendžiu iš A. K. ir kitų bendrininkų solidariai priteista nukentėjusiajam R. R. 130 Lt turtinei ir 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 1 500 Lt proceso išlaidų, nukentėjusiajai S. D. 700 Lt žalai atlyginti ir Lietuvos privalomojo sveikatos draudimo fondui 8 425,67 Lt žalai atlyginti. Iš bylos duomenų matyti, jog    A. K. teritorinei ligonių kasai pervedė 37,47 Lt už nukentėjusiojo D. Z. gydymą   (7 t., 50 b. l.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pervesta 37,47 Lt suma yra žymiai mažesnė, nei visa jam teismo priteista atlyginti žala ir nesudaro prielaidų pagrįstai tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo. Juo labiau kad po nuosprendžio paskelbimo iki bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka jis nesiėmė jokių veiksmų iš jo ir bendrininkų priteistai žalai atlyginti. Dėl to nėra jokio pagrindo dalinį žalos atlyginimą pripažinti A. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Dėl išdėstytų motyvų pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė nuteistojo               A. K. apeliaciniame skunde minimų atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir teisingai pripažino visų nuteistųjų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nusikalstamas veikas padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio, nes pastaroji aplinkybė neabejotinai turėjo įtakos veikoms padaryti.

Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde nurodė, kad apsvaigimą nuo alkoholio teismas nepagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės turinį sudaro du tarpusavyje susiję momentai: a) kaltininkas padarė veiką apsvaigęs nuo alkoholio ar psichiką veikiančių medžiagų ir b) apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Apsvaigimas nuo alkoholio kaip vartojusio alkoholį asmens būsena nustatomas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, nes Baudžiamojo proceso kodekse nenustatyta kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Teismų praktikoje asmens apsvaigimas nuo alkoholio nustatomas ne tik pagal alkoholio kiekio matuoklio rodmenis, bet ir remiantis liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-613/2011, 2K-405/2012 ir kt.).

Byloje pačių nuteistųjų G. S., A. K. ir M. M. parodymais nustatyta, kad jie įvykio dieną gėrė alų bei sidrą (2 l talpos keturis butelius alaus ir du – sidro). Nuteistasis A. K. neneigė įvykio metu jautęsis išgėręs (3 t., 47 b. l.).

Šie duomenys patvirtina, kad darydamas nusikalstamas veikas A. K. buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Įvertinus nusikaltimo padarymo aplinkybes akivaizdu, jog apsvaigimas paskatino A. K. nusikalstamą elgesį, susilpnino savikontrolę. Dėl savo būsenos (girtumo) apeliantas nesugebėjo kritiškai vertinti savo ir kitų bendrininkų veiksmų.

Nuteistasis G. S. apeliaciniame skunde nurodė teismą neatsižvelgus, kad dėl ilgo suėmimo laikotarpio sutriko jo sveikata.

Byloje nėra jokių duomenų apie pablogėjusią G. S. sveikatą. Kita vertus, bausmės atlikimo vietoje, esant reikalui, yra galimybė suteikti reikiamą medicinos pagalbą.

Nuteistojo M. M. skunde nurodyta sunki šeimos padėtis (serganti motina ir mažametis brolis, kuriems reikalinga pagalba) negali turėti esminės reikšmės bausmei, pakeičiant jos dydį, nes skiriant bausmę pirmiausia atsižvelgiama į bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų visumą, numatytą BK 54 straipsnyje. Kita vertus, šios aplinkybės netrukdė jam nusikalsti ir negali trukdyti atlikti paskirtos bausmės.

Nuteistieji G. S. ir M. M. apeliaciniuose skunduose prašė atsižvelgti, jog nuoširdžiai gailisi padarę nusikaltimus.

Pirmosios instancijos teismas to nenustatė. Teismas atsižvelgė, kad kaltinamieji iš dalies pripažino savo kaltę, tačiau to negalima vertinti kaip visiško prisipažinimo bei nuoširdaus gailėjimosi, kadangi jie nepripažino visų kaltinime nurodytų aplinkybių, t. y. neigė nukentėjusiesiems padarę sužalojimus dėl savanaudiškų paskatų, davė prieštaringus parodymus dėl kai kurių kitų įvykio aplinkybių (G. S. dėl automobilio užvedimo, M. M. dėl peilio panaudojimo automobiliui užvesti, abu teigė nukentėjusiesiems sudavę tik po kelis smūgius).

Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo dar kartą vertinti tų pačių aplinkybių.

Nuteistasis A. K. skunde nurodė, kad teismas nesivadovavo BK 58 straipsnio nuostatomis.

BK 58 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nusikalstamos veikos bendrininkams bausmė skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstyti A. K. paskirtos bausmės individualizavimo motyvai rodo, jog teismas nenukrypo nuo BK 58 straipsnio reikalavimų.                                                       

Visi nuteistieji pripažinti bendravykdytojais. Teismas visiems bendrininkams už kiekvieną nusikaltimą paskyrė mažesnes nei vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmes. Įvertinęs                A. K. asmenybę, jo pirmą teistumą, teismas jam paskyrė mažiausią subendrintą bausmę. 

Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino kiekvieno kaltininko vaidmenį darant aptariamas nusikalstamas veikas.

Apeliaciniame skunde akcentuoti nuteistojo A. K. asmenybę charakterizuojantys teigiami bruožai, jog jis palaiko artimus ryšius su šeima, dirba, rūpinasi savo senyvo amžiaus seneliais, gerai charakterizuojamas ir pan.

Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad visi skunde minimi bruožai teigiamai apibūdina kaltininko asmenybę, tačiau dėl to nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas               A. K. paskyrė per griežtą bausmę ir netinkamai įvertino jo asmenybės pavojingumą.

Nenustačius pagrindo nuteistojo A. K. veiką kvalifikuoti pagal švelnesnį įstatymą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad jam negalima taikyti BK 40 straipsnio, kadangi įstatymas nenumato galimybės atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą asmenį, padariusį sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, o BK 135 straipsnio 2 dalyje nurodytas nusikaltimas priskiriamas prie labai sunkių nusikaltimų kategorijos.

Negali būti taikomos ir BK 62 straipsnio 1, 2 dalių ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, nes apeliantas neatitinka jų taikymo sąlygų. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui būtinos išimtinės aplinkybės, kurių abiejų instancijų teismai nenustatė.

Teisėjų kolegijos nuomone, G. S., M. M. ir A. K. už kiekvieną nusikaltimą paskirtos bausmės bei galutinės subendrintos bausmės atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės dydžio apskaičiavimo metodą, kai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisingos.

                    Dėl civilinių ieškinių

Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde prašė visus byloje pareikštus civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus, nuteistasis G. S. skunde prašė sumažinti priteisto civilinio ieškinio dydį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistųjų prašymai tenkintini iš dalies.

Civiliniu ieškovu pripažįstamas fizinis ar juridinis asmuo, kuris baudžiamojoje byloje reikalauja atlyginti dėl įtariamojo ar kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą. Asmuo pripažįstamas civiliniu ieškovu ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi (BPK 110 straipsnio 1 dalis).

Civilinis ieškinys pareiškiamas, paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, bet ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios (BPK 112 straipsnio 1 dalis).

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji S. D. pareiškė ieškinį (1 t., 30 b. l.), prašydama priteisti iš kaltininkų 700 Lt turtinei žalai atlyginti. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nukentėjusysis R. R. pareiškė patikslintą civilinį ieškinį: 130 Lt turtinei ir 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 1 500 Lt advokato atstovavimo išlaidų (6 t., 107–109 b. l.), o Vilniaus teritorinė ligonių kasa prašė iš kaltų asmenų priteisti 8 425,67 Lt žalai atlyginti (6 t., 39–40 b. l.).

Gavus civilinį ieškinį, turi būti sprendžiamas klausimas dėl šį ieškinį pateikusio fizinio ar juridinio asmens pripažinimo civiliniu ieškovu.

Nors byloje nėra atskiro sprendimo sveikatos įstaigą pripažinti civiliniu ieškovu, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė Vilniaus teritorinės ligonių kasos laiku paduotą, t. y. iki įrodymų tyrimo pradžios, civilinį ieškinį, patirtos išlaidos pagrįstos dokumentais (6 t., 41–42 b. l.), proceso dalyviai su ieškinio turiniu supažindinti, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas faktiškai pripažino sveikatos įstaigą civiliniu ieškovu ir pagrįstai priteisė pateiktą civilinį ieškinį.

Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde nurodė, kad nukentėjusioji S. D. nepateikė jokių automobilio vertę įrodančių dokumentų.

Iš bylos duomenų matyti, jog S. D. 2011 m. birželio 14 d. automobilį pirko už 500 Lt, po automobilio vagystės jį pardavė už 100 Lt (1 t., 33, 34 b. l.). Teisme ji parodė, kad per visą naudojimosi automobiliu laiką į jį investavo 300 Lt (pirko detales, remontavo).

Iš automobilio apžiūros protokolo duomenų (1 t., 59–62 b. l.) matyti, kad įvykio metu pažeista automobilio durelių spyna, nėra dešinės pusės keleivio durelių stiklo, įlenktas priekinis bamperis ir variklio gaubtas, nuleistas ratas, padangoje dvi skylės, automobilio salonas išteptas raudonos spalvos dėmėmis ir kt.

Nekyla abejonių, jog dėl minėtų automobilio sugadinimų sumažėjo automobilio prekinė vertė. Dėl nuteistųjų neteisėtų veiksmų atsiradusi žala yra pagrįsta ir reali.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiosios S. D. ieškinys – 700 Lt – turtinei žalai atlyginti priteistas teisingai.

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo patirtų fizinių ir dvasinių kančių pobūdį, individualias nukentėjusiojo savybes bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Įstatymo nuostatos nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimalaus bei maksimalaus dydžių, todėl nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą turi įvertinti bylą nagrinėjantis teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytomis aplinkybėmis bei kriterijais, atsižvelgdamas į teismų praktiką.

Vienas iš pagrindinių kriterijų nustatant neturtinės žalos dydį yra jos sukeltos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeiminiams santykiams ir pan.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad iš nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajam R. R. padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistųjų G. S., M. M. ir A. K. veiksmais. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pasekmes, t. y., jog dėl nuteistųjų tyčinių nusikalstamų veiksmų nukentėjusysis R. R. patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, iki šiol jaučia liekamuosius reiškinius.

Neabejotina, kad nukentėjusysis R. R. dėl sužalojimų patyrė fizinį skausmą, dvasinius sukrėtimus bei išgyvenimus, kurie turi būti atlyginti. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių nukentėjusiojo ir teismo teiginius, jog nukentėjusiojo patirti sužalojimai sukėlė liekamuosius reiškinius ar kitaip padarė įtaką jo gyvenimo kokybei.

Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nukentėjusiojo patirti sužalojimai turi įtakos jo bendravimui su aplinkiniais, dėl patirtų traumų jam reikia gerti vaistus ar tęsti gydymą. Nėra jokių duomenų, kad R. R. dėl patirtos fizinės traumos negali gyventi visaverčio gyvenimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma yra neteisinga vertinamos situacijos kontekste. Dėl to pirmosios instancijos teismo priteistas nukentėjusiajam R. R. neturtinės žalos atlyginimo dydis mažintinas.

Iš teismų praktikos baudžiamosiose bylose matyti, kad priteisiamas neturtinės žalos atlyginimo dydis tyčinio sunkaus sveikatos sutrikdymo atvejais yra įvairus, jis kiekvienu atveju nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kurių visuma lemia šios žalos atlyginimo dydį.

Dėl išdėstytų argumentų, įvertinus konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes, skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistųjų G. S., M. M. ir A. K. nukentėjusiajam R. R. solidariai priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydis sumažinamas iki 25 000 litų  (7 240,50 eurų).

Teisėjų kolegijos nuomone, pakoreguotas neturtinės žalos atlyginimo dydis šioje byloje atitinka CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, šalies ekonominę situaciją, žmonių pragyvenimo lygį bei susiformavusią teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-524/2010,              2K-103/2011, 2K-104/2011, 2K-501/2014 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje A. K. taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, kol bus įvykdyta nuosprendžio dalis dėl žalos atlyginimo. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodė, kad motociklas pagal pirkimo–pardavimo sutartį nuo 2011 m. balandžio 19 d. parduotas J. J., todėl laikinas nuosavybės teisės apribojimas taikytas nepagrįstai.

Siekdamas nustatyti tikrąjį motociklo savininką, apeliacinės instancijos teismas išreikalavo iš VĮ ,,Regitra“ duomenis (7 t., 164–165 b. l.), kurie įrodo, kad motociklo ,,DAFIER“, valst.         Nr. xxxx, savininkas yra A. K.. Dėl to šiam turtui pagrįstai taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas.                           

      Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo G. S. ir kitų nuteistųjų apeliacinius skundus, buvo kreiptasi į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – ir VGTPT) dėl gynėjo paskyrimo nuteistajam G. S..

Vilniaus VGTPT sprendimu šioje byloje nuteistajam G. S. antrinę teisinę pagalbą suteikti parinktas advokatas P. Selilionis, kuris ir gynė nuteistąjį G. S., nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. 

Byloje gautas Vilniaus VGTPT prašymas, vadovaujantis Už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69, 14.1.4 punktu, valstybės naudai išieškoti iš nuteistojo G. S. 260,55 eurų antrinės teisinės pagalbos išlaidų už jo gynybą.

Vilniaus VGTPT prašymas išieškoti iš nuteistojo G. S. valstybės naudai 260,55 eurų antrinės teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti netenkintinas.

Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas.

BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia įstatymų leidėją numačius, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, privalomai dalyvauja ir kaltinimo, ir gynybos pusės.

Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį numatytas ir gynybos, ir kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis bei jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su jo teise į gynybą.

Tokia nuostata susiformavo ir teismų praktikoje. Pagal ją tais atvejais, kai byloje gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai atlyginti antrinės teisinės pagalbos išlaidas netenkinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-322/2014 ir kt.).

Taigi nėra pagrindo išieškoti antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių organizuojant nuteistojo G. S. teisių gynimą apeliacinės instancijos teisme.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies              1, 3 punktais, 328 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 5 d. nuosprendį pakeisti:

iš G. S., A. K. ir M. M. solidariai priteistą neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui R. R. sumažinti iki 25 000 (dvidešimt penkių tūkstančių) litų, arba 7 240,50 eurų (septynių tūkstančių dviejų šimtų keturiasdešimties eurų ir 50 euro centų).              

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė                                                                               Violeta Ražinskaitė

Teisėjai                                                                                    Regina Gaudutienė

Viktoras Kažys