Civilinė byla Nr. 2A-223-230/2012
Proceso Nr. 2-28-3-01579-2011-1
Pirmosios instancijos teisėja Vilma Gadiškienė
Procesinio sprendimo kategorija: 21.4.1.4; 30.9..5; 34.5, 35.4; 75.8; 121.14; 121.21.
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. vasario 6 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininkės Nijolios Indreikienės,
kolegijos teisėjų Dmitrijaus Korsakovo, Dalės Burdulienės,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės L. V. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2118-571/2011 pagal ieškovės L. V. ieškinį atsakovei V. R., dalyvaujant tretiesiems asmenims antstoliui A. A., notarei L. P., „Swedbank“ AB, dėl sutuoktinių turto dalybų sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu, nuosavybės teisių pripažinimo ir palikimo priėmimo fakto nustatymo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir civilinę bylą,
n u s t a t ė :
Ieškovė L. V. patikslintu ieškiniu (t.1, b.l. 31-37) prašė pripažinti 2000-11-23 sutuoktinių R. R. ir V. R. turto dalybų sutartį niekine kaip apsimestinį sandorį ir pripažinti R. R. asmeninę nuosavybės teisę į ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ½ dalį ūkio patalpų, esančių (duomenys neskelbtini)., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pripažinti V. R. priėmus R. R. palikimą jai faktiškai pradėjus valdyti nurodytą turtą. Pripažinti V. R. perėmus mirusio R. R. skolinius įsipareigojimus dėl 8 768,70 Lt skolos L. V. ir priteisti iš V. R. bylinėjimosi išlaidas. Grįsdama ieškinį nurodė, kad teismo sprendimu iš R. R. ieškovei buvo priteista skola, o jam nemokant skolos 2009 m. buvo išduotas vykdomasis raštas, kuris pateiktas vykdyti. Antstolis pranešė, kad R. R. 2010-04-11 mirė, dėl ko vykdomąją bylą sustabdė. Buvo nustatyta, kad turtas tarp V. R. ir R. R. yra pasidalintas 2000 metais, ir R. R. jokio nekilnojamojo turto neturi. 2000-11-23 sutuoktinių turto dalybų sutartimi visas dalintinas materialus turtas (bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise įgytas butas) atiteko V. R., o R. R. buvo išmokėta 3 000 Lt kompensacija. Ieškovė nurodo, kad turto dalybų sandoris buvo fiktyvus, nes Rėkliai santuokos nenutraukė ir toliau kartu gyveno bute, vedė bendrą ūkį, abu pasiėmė kreditą iš AB „Swedbank“ buto renovacijai, todėl sutuoktiniai turto faktiškai nepasidalino. Be to, sutuoktiniams pasidalinant turtą buvo be pagrindo nukrypta nuo lygių dalių principo, buvo nurodyta labai maža turto vertė (11 841 Lt), kuri neatitiko tikrovės (2007 m. buto vertė 124 000 Lt), todėl sutarties tikslas buvo nuslėpti bendrosios jungtinės nuosavybės faktą ir išvengti bet kokių kreditorinių įsipareigojimų. Todėl, panaikinus 2000-11-23 turto dalybų sutartį, turtas pripažintinas bendrąja jungtine nuosavybe, šis statusas taikytinas ir dėl tos priežasties, kad turtas po pasidalijimo buvo sutuoktinių bendrai pagerintas jiems pasiėmus kreditą. Mirus R. R. bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigė, todėl jam nustatytina asmeninės nuosavybės dalis - ½ buto ir ūkio patalpų. Kadangi paveldėjimo byla nebuvo užvesta, o V. R. faktiškai yra pradėjusi turtą valdyti, nes ir šiuo metu gyvena tame pačiame bute, naudojasi tais pačiais buities daiktais, moka mokesčius, todėl turi būti nustatytas palikimo priėmimo faktas. Kadangi neleidžiama palikimą priimti iš dalies, su sąlyga arba su išlygomis, todėl atsakovė yra priėmusi ne tik R. R. turtą, bet ir jo skolas, tai yra ir R. R. skolą ieškovei.
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2011 m. spalio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės L. V. atsakovei 800 Lt už advokato pagalbą ir 15 Lt pašto išlaidų valstybei. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. R. ir R. R. notarine tvarka pasidalindami santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą nukrypo nuo sutuoktinių lygių dalių principo, tačiau nurodė, kad tuo metu galiojusio SŠK 23, 24 straipsniai leido tai daryti. Teismo nuomone, nors sutartyje šalys nurodė, kad sutartį sudaro prieš nutraukdamos santuoką, o santuoka niekada nebuvo nutraukta, tai nereiškia, kad sutartis tapo negaliojančia, nes ji buvo sudaryta notarine tvarka, įregistruota Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonėje, o be to, sutuoktiniai turtą galėjo pasidalinti ir nenutraukdami santuokos, ką numatė tuo metu galiojusio SŠK 23 straipsnio 3 dalis. Teismas atmetė ieškovės argumentą, kad turto vertė buvo labai maža ir neatitiko tikrovės, nurodydamas, jog turto vertė buvo nustatyta pagal registro įmonės nustatytą vidutinę rinko vertę, o 124 000 Lt buto vertė buvo nustatyta tik 2007 m., t.y. praėjus 7 metams po turto dalybų. Teismas taip pat padarė išvadą, kad atsakovė V. R. turtu disponavo kaip savo nuosavybe, nes mokėjo mokesčius, gavo paskolą iš “Swedbank“ AB buto remontui ir bankui butą įkeitė, kaip savo asmeninę nuosavybę, ir paskolą dengė iš savo lėšų. Dėl šių aplinkybių teismas sprendė, kad turto dalybų sandoris buvo pilnai įvykdytas. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad ieškovės kreditoriniai reikalavimai R. R. atsirado tik 2009 metais, kai teismas priėmė sprendimą dėl skolos ir palūkanų priteisimo, todėl sutarties sudarymo metu ieškovė neturėjo ir negalėjo turėti jokių pretenzijų į sutuoktinių turtą, ir jos teisės ar teisėti interesai šia sutartimi nebuvo pažeisti. Be to, nustatė, kad sutuoktiniai ginčo sandorio sudarymo metu jokių kreditorių neturėjo. Todėl teismas atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti turto dalybų sutartį negaliojančia, kaip neįrodytą. Teismas, netenkinęs pagrindinio ieškovės reikalavimo, kitų išvestinių ieškinio reikalavimų detaliau nenagrinėjo.
Ieškovė L. V. apeliaciniu skundu prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti. Nurodo, šiuos skundo argumentus: 1) Teismas, vadovaudamasis sutuoktiniams sudarant sutartį galiojusiu SŠK, nepagrįstai nurodė, kad sutartyje padaryti nukrypimai nuo sutuoktinių lygių dalių principo buvo leidžiami minėto kodekso 23 ir 24 str. nuostatomis, ir tai buvo išimtinai sutuoktinių susitarimo dalykas. Šiuose straipsniuose yra įtvirtinta sutuoktinių bendro turto dalių lygybės prezumpcija, turto pasidalijimo būdai, taip pat nurodoma, kad nukrypti nuo šių principų galima tik įstatymo nustatytais atvejais. Sutartyje sutuoktiniai deklaravo, kad ginčijamą sutartį sudarė siekdami nutraukti santuoką, jokių vaikų interesų, išskirtinių turtinių interesų ar svarbių aplinkybių nenurodė, todėl turėjo laikytis SŠK 23 str. 1 ir 2 dalyse įtvirtintų nuosavybės padalijimo taisyklių ir dalinti turtą lygiomis dalimis. 2) Nepagrįstas pirmosios instancijos teismo argumentas, jog ieškovė neįrodė, kad padalinto turto vertė buvo labai maža ir neatitiko tikrovės, kadangi konkrečios turto dalys ar tiksli jų vertė byloje nėra ginčo dalykas. Ginčo dalykas yra pati pasidalinimo sutartis (pasidalijimo proporcijos), kuria sutuoktiniai turtą pasidalino formaliai - realus nekilnojamas turtas atiteko tik atsakovei, nors iš tikrųjų sutuoktinių susitarimas buvo ir toliau turėti tą turtą bendrai. Be to, pareikštam reikalavimui nėra svarbu tiksliai nustatyti kiekvienam sutuoktiniui tekusio turto vertę, o svarbu tik, ar buvo nukrypta nuo lygių dalių principo ir ar tas nukrypimas yra esminis. 3) Teisiškai nepagrįsti teismo argumentai, kad reikalavimas netenkintinas ir dėl to, kad sutartis patvirtinta notaro ir yra įregistruota, kadangi apsimestiniai sandoriai tuo ir pasižymi, kad formaliai būna sudaryti tvarkingai, laikantis visų nustatytų reikalavimų, o valia tikslingai išreiškiama iškreiptai, o nesudaryta sutartis negali būti sandorio pripažinimo negaliojančiu objektu. 4) Teismo išvados, kad turto dalybų sandoris buvo pilnai įvykdytas, atsakovė disponavo turtu, kaip savo nuosavybe, mokėjo mokesčius, gavo paskolą iš AB „Swedbank“ savo buto remontui, įkeitė jį bankui, kaip savo asmeninę nuosavybę, dengė paskolą iš savo lėšų, neatitinka byloje surinktų įrodymų, teismas taip pat netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias sutuoktinių turto teisinį režimą. Faktas, kad pagal niekinę sutartį buvo atlikti tam tikri veiksmai, nereiškia, kad valios trūkumas buvo pašalintas. Priešingai, tai parodo, kad šalys ėmėsi papildomų veiksmų pateikti tariamą valią, kaip tikrąją. Visos atsakovės gautos pajamos iki sutuoktinio R. R. mirties buvo abiejų sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė ir dėl to nėra pagrindo teigti, kad atsakovė viena mokėjo mokesčius ir paskolą bankui, nes ji tai darė iš bendrų su R. R. lėšų. Nepagrįstas argumentas, kad atsakovė gavo paskolą iš AB „Swedbank“ savo buto remontui, kadangi kreditas buto rekonstrukcijai buvo suteiktas bendrai abiems sutuoktiniams jų būstui remontuoti, jie solidariai atsakė už jo grąžinimą, ir kreditas buvo dengiamas iš jų bendrų lėšų, be to, jis turėjo būti naudojamas tik šeimos poreikiams. Tokiu būdu bendrų lėšų sąskaita buvo kuriamas kitas bendras turtas, kuris taip pat pripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2009). 5) Teismas nurodė, kad sutuoktiniai ginčijamos sutarties sudarymo momentu kreditorinių įsipareigojimų neturėjo, nes kreditoriniai įsipareigojimai atsirado 2009 m., tačiau teismas klaidingai tapatina sandorio pripažinimo niekiniu ir sandorio nuginčijimo, pareiškiant Pauliano ieškinį, institutus, kadangi sandorio pripažinimas niekiniu nėra siejamas su konkretaus skolininko buvimu ir skolos atsiradimo momentu. Niekinis sandoris nesukelia jokių padarinių ir yra savaime negaliojantis nuo sudarymo momento. 6) Teismas, iš esmės pasisakęs tik dėl pirmojo reikalavimo ir nurodęs, kad kiti reikalavimai yra išvestiniai iš jo, neteisingai nustatė nagrinėtinų aplinkybių ratą (bylos apimtį). Kadangi teismas dėl ieškovės reikalavimo pripažinti turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe CK 3.90 straipsnio 1 dalies pagrindu surinko įrodymus, atliko jų tyrimą, tačiau jų nevertino, tai tokį įvertinimą galima atlikti apeliacinės instancijos teisme. Byloje surinkti įrodymai patvirtina CK 3.90 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų teisiškai reikšmingų faktų visumą, kadangi atsakovė pripažino, kad su R. R. teisiškai bei faktiškai gyveno santuokoje. Be to, atsakovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jos asmeninės nuosavybės teisę į ginčo turtą, taip pat nepaneigė, kad ginčo turtas buvo pagerintas bendromis sutuoktinių lėšomis ir kad tai įvyko santuokoje. Pripažinus ginčo turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe yra pagrindas pripažinti R. R. mirties dieną buvus paveldimo turto, kurį kaip palikimą priėmė atsakovė ir tapo atsakinga už mirusio sutuoktinio skolas visu savo turtu.
Atsakovė V. R. atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog 2000-11-23 sutuoktinių turto dalybų sutartis buvo patvirtinta notaro, įregistruota Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybinėje įmonėje; dalintino turto vertė nustatyta teisingai; šalys sutartyje patvirtino, kad į dalijamą turtą trečiųjų asmenų pretenzijų nėra; po turto padalijimo V. R. juo disponavo kaip savo nuosavybe; gavusi paskolą iš banko savo buto remontui, įkeitė jį kaip asmeninę nuosavybę ir paskolą dengė iš savo lėšų; turto dalybų sandoris buvo pilnai įvykdytas. Apeliantės nuoroda į sutarties sudarymo metu galiojusio SŠK 23, 24 str. pažeidimą yra nepagrįsta, nes minėtos normos iš esmės nustato turto padalijimo, o ne pasidalijimo principus, kas duoda pagrindą manyti, kad šios normos taikytinos esant sutuoktinių ginčui dėl nuosavybės, tačiau minėtos normos priskirtinos privatinei teisei ir negali paneigti sutarčių laisvės sudarymo principo. Be to, nurodo, kad ieškinys pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, ieškovė taip pat yra praleidusi CK 5.53 str. 1 d. nurodytą 3 mėnesių terminą pareikšti reikalavimą dėl paveldėto turto.
Tretysis asmuo ,,Swedbank“ AB atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovė turi reikalavimo teisę į mirusiojo R. R. turto paveldėtojus 8 768,70 Lt sumai, todėl pareikšto ieškinio tikslas pripažinti paveldėjimo objektu turto dalį, į kurią būtų galima nukreipti išieškojimą, ir taip patenkinti turtinį reikalavimą. Tačiau tenkinus tokį reikalavimą ir pripažinus banko naudai įkeistą turtą bendrąją jungtine nuosavybe bei tai, kad jo dalį faktiškai pradėjusi valdyti paveldėjo atsakovė V. R., turto hipoteka išliktų. Kadangi pagal kredito sutartį suteikto ir negrąžinto kredito suma yra 24 945,14 Eur ir atsakovės V. R. įsipareigojimai pagal kredito sutartį yra vykdomi tinkamai, bankas nesutiks, kad išieškojimas būtų nukreiptas į hipoteka įkeistą turtą.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Ieškovė apeliaciniu skundu pareiškė parašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau nenurodė tokį prašymą pagrindžiančių argumentų ir motyvų. Kolegija sprendė, kad prašymas netenkintinas, kadangi byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose yra išsamiai išdėstytos bylos aplinkybės, visi įrodymai, kuriais šalys grindė savo reikalavimus ir atsiliepimus, buvo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o šalių paaiškinimai užfiksuoti teismo posėdžių protokoluose. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu nėra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (CPK 322 straipsnis).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis), o apeliaciniame skunde nurodytos faktinės aplinkybės taip pat nesudaro prielaidų panaikinti arba pakeisti priimtą teismo sprendimą.
Ieškinys byloje yra pareikštas ieškovei siekiant apginti savo, kaip kreditorės, teises, kadangi prašoma pripažinti negaliojančiu jos skolininko R. R. su sutuoktine - atsakove V. R. sudarytą turto dalybų sutartį, tokiu būdu grąžinant atsakovei atitekusį turtą į bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę ir sudarant galimybę kreditorei po R. R. mirties išsiieškoti skolą iš paveldėtos jo turto dalies. Tokias savo teises ieškovė galėtų ginti pareikšdama aktio Pauliana ieškinį CK 6.66 straipsnio pagrindu, kaip specialiu kreditoriaus teisių gynimo būdu, tačiau ieškovė ieškinį reiškia, prašydama sandorį pripažinti negaliojančiu kitais įstatyme numatytais sandorių negaliojimo pagrindais, t.y. prašydama pripažinti sandorį negaliojančiu dėl jo apsimestinio pobūdžio arba pripažinus jį tariamu (CK 1.86, 1.87 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, tarp kitų sprendimą pagrindžiančių motyvų nurodė, kad ieškovės L. V. kreditoriniai reikalavimai R. R. atsirado tik 2009 m., kai ginčo sutartis buvo sudaryta 2000-11-23, todėl ieškovė sandorio sudarymo metu neturėjo ir negalėjo turėti jokių pretenzijų į sutuoktinių turtą. Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad sandorio sudarymo metu jokios ieškovės teisės ar teisėti interesai nebuvo pažeisti. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada reiškia, jog buvo nustatyta, kad ieškovė neturi teisės kreiptis teisminės gynybos jos pasirinktu būdu, ginčijant sandorį, kuris buvo sudarytas, jai dar neturint kreditoriaus reikalavimo. Ieškovė šią teismo išvadą ginčija nurodydama, kad kreditoriaus reikalavimo atsiradimo momentas galėtų turėti reikšmę, jei būtų reiškiamas aktio Pauliana ieškinys. Tačiau bet kuriuo atveju ieškovei kreipiantis teisminės gynybos ji turi pagrįsti, kad jos teisės ir teisėti interesai ginčijamu sandoriu buvo pažeisti.
CPK 2 straipsnyje nustatyta, kad civilinio proceso tikslai – ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti teisę. Teisė į teisminę gynybą yra asmens konstitucinė teisė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis). Šis konstitucinis principas įtvirtintas CPK 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Kreiptis į teismą dėl kitų asmenų teisių gynimo galima tik įstatymų nustatytais atvejais (CPK 5 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad šiose teisės normose yra įtvirtinta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą. Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Dėl to kasacinis teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias teisę į teisminę gynybą, yra pabrėžęs, kad teisė kreiptis į teismą nereiškia, jog asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, kad būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2006; 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009; 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-252/2009; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2009). Tokiu būdu teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, kad jų teisės ir teisėti interesai pažeidžiami, o neįrodžius, kad jie turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko. Pažymėtina, kad ir reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo taip pat gali pareikšti bet kuris, tačiau tik suinteresuotas asmuo (CK 1.78 straipsnio 5 dalis).
Teisminio nagrinėjimo metu ištyrus ir įvertinus įrodymus nustatyta, kad ieškovės kreipimasis į teismą teisminės gynybos yra nepagrįstas, t.y. nėra konstatuotas jos teisės arba teisėto intereso pažeidimas, kuris galėtų ir turėtų būti gintinas jos pasirinktu būdu. Kaip nurodyta, prašomas pripažinti negaliojančiu sutuoktinių turto dalybų sandoris buvo sudarytas 2000-11-23 (t.1, b.l. 42-43), ieškovės reikalavimo teisė grindžiama 2009-02-26 vykdomuoju raštu, išduotu Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 26 d. sprendimo pagrindu, kuriuo ieškovei L. V. iš R. R. priteista negrąžinta paskola ir palūkanos (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-197-91/2009 b.l. 28-29, vykdomosios bylos Nr. 23/09/794 b.l. 1). Išieškojimas vykdomas L. V. ir R. R. 2007-03-29 pasirašyto paskolos raštelio pagrindu (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-197-91/2009 b.l. 5), iš kurio matyti, kad R. R. buvo įsipareigojęs skolą grąžinti ieškovei iki 2007-12-31. Tai reiškia, kad ieškovės reikalavimo teisė R. R. atžvilgiu atsirado tik jam neįvykdžius sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, t.y. nuo 2008 m. sausio 1 d. Todėl prieš 8 metus sudarytas sandoris, kai ieškovė dar neturėjo kreditoriaus reikalavimo, nepažeidė ir negalėjo pažeisti jos teisių ar teisėtų interesų, nes tas teises ji įgijo žymiai vėliau. Tai reiškia, kad ji neturi teisės reikšti ieškiniu reiškiamų reikalavimų, ir dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ieškinį atmetė.
Padarius nurodytą išvadą, kiti apeliacinio skundo argumentai neanalizuotini, kaip nebeturintys reikšmės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Todėl apeliacinis skundas atmestinas, o teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Apeliacinį skundą atmesti. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkė: Nijolia Indreikienė
Kolegijos teisėjai: Dalė Burdulienė
Dmitrijus Korsakovas