Baudžiamoji byla Nr. 2K-168-699/2017
Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00592-2012-5
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.3.1.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. birželio 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Artūro Pažarskio, Eligijaus Gladučio ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,
nuteistajam G. B.,
nuteistojo G. B. gynėjui advokatui Raimundui Jurkai,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. B. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio.
Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. nuosprendžiu G. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikaltimą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Nukentėjusiosios J. A. civilinis ieškinys atmestas.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo G. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas G. B. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2012 m. spalio 12 d.
Nukentėjusiajai J. A. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Aldonos Rakauskienės pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, nuteistojo ir jo advokato, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė:
1. G. B. nuteistas už tai, kad naktį iš 2012 m. rugsėjo 12 d. į 2012 m. rugsėjo 13 d., tarp 21.40 ir 05.40 val., tiksliau nenustatytu laiku, buto, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini) kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, konflikto dėl asmeninių nesutarimų su L. J. metu tyčia sudavė jai mažiausiai 20 smūgių rankomis ir kojomis į galvą, liemenį, rankas bei kojas, taip jai padarė poodines kraujosruvas kaktoje, abiejų akių vokuose, nosyje, abiejuose skruostuose, abiejuose žanduose, smakre, krūtinėje, abiejuose žastuose, kairiajame dilbyje, abiejose plaštakose, dešinėje blauzdoje ir kairėje čiurnoje, kraujosruvas akių obuolių junginėse, kraujosruvas veido minkštuosiuose audiniuose, abiejuose smilkininiuose raumenyse ir liežuvyje, kraujosruvą pilvo paodėje, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų voratinkliniu dangalu abiejuose kaktinėse ir momeninėse skiltyse bei smegenų skilveliuose, kraujosruvas kairio inksto riebalinėje kapsulėje, už pasieninės krūtinplėvės ir ties kasa, po to jiems abiem išėjus į namo kiemą, tyčia rankomis suspaudė L. J. kaklą, taip jai padarė poodines kraujosruvas kakle ir kaklo raumenyse ties lūžimais, paliežuvio kaulo ir skydinės kremzlės lūžimą, dėl to L. J. nuo uždusimo mirė – taip nužudė L. J..
2. Kasaciniu skundu nuteistasis G. B. prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
2.1. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas, nes šis teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, esmingai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo kasacinio teismo nutartyse suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys), nuosprendžio surašymui (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas) keliamų reikalavimų, jo teisę į nekaltumo prezumpciją, draudimą apkaltinamąjį nuosprendį grįsti nepašalintomis abejonėmis.
2.2. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, naikindamas Kauno apygardos teismo nuosprendį ir priimdamas naują, iš esmės analizavo ir pasisakė tik dėl vienos apeliacinės instancijos teismo nustatytos jam inkriminuotos nusikalstamos veikos dalies, t. y. dėl to, kad jis naktį iš 2012 m. rugsėjo 12 d. į 2012 m. rugsėjo 13 d., tarp 21.40 ir 05.40 val., tiksliau nenustatytu laiku, bute Kaune, (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, konflikto dėl asmeninių nesutarimų su L. J. metu tyčia jai padarė sveikatos sužalojimus. Tačiau, kaip teigia kasatorius, atlikus detalią skundžiamo teismo nuosprendžio analizę, darytina pagrįsta išvada, kad šis teismas visiškai nepasisakė dėl to, kokiais įrodymais remdamasis padarė išvadą, kad jis, išėjus į namo kiemą, tyčia rankomis suspaudė L. J. kaklą, tuo jai padarė poodines kraujosruvas kakle ir kaklo raumenyse ties lūžimais, paliežuvio kaulo ir skydinės kremzlės lūžimą, dėl to L. J. nuo uždusimo mirė. Šioje dalyje apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimo analizę, kasatoriaus manymu, pažeidė jo teisę į nekaltumo prezumpciją, nes, nepašalinęs abejonių ir prieštaravimų, neanalizavęs įrodymų visumos ir palikęs aibę prieštaringų teiginių, klaidingai įvertinęs įvykių chronologiją, negalėjo priimti teisingo ir teisėto procesinio sprendimo.
2.3. Kasatorius pažymi, kad kaltinimas dėl BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo yra grindžiamas iš esmės dviem jo veiksmų dalimis: pirma, L. J. sumušimu, tai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą, ir antra, smaugimu, nuo kurio L. J. mirė. Teismas dėl antrosios dalies, kuri nuosprendyje sinergetiškai susiejama su pirmąja nuteistojo veiksmų dalimi, apskritai nepasisakė, o išvadas dėl asmens nužudymo grindė tik veiksmais, kuriais jis L. J. padarė atitinkamus sveikatos sutrikdymus. Kaltinimas buvo grindžiamas veiksmais, kuriuos jis atliko laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 12 d. į 2012 m. rugsėjo 13 d., tarp 21.40 val. ir 05.40 val., tačiau apeliacinės instancijos teismas taip ir nedetalizavo, nenustatė bei neanalizavo, kokiais duomenimis remiantis padarytos išvados, kad būtent jis smaugė L. J. ir taip ją nužudė. Apeliacinio proceso metu buvo atliekamas įrodymų tyrimas, tačiau ir šio tyrimo metu teismas nenustatė kokybiškai naujų faktinių aplinkybių, tačiau padarė kardinaliai priešingas išvadas nei Kauno apygardos teismas. Skundžiamą nuosprendį priėmęs apeliacinis teismas nurodė, kad apeliacinio proceso metu buvo atliekamas įrodymų tyrimas, jo metu apklausti išteisintasis G. B., liudytojai V. S., Š. Ž., A. M., R. S., V. Š., A. S., V. D. M., R. R., L. N. A., ekspertai D. S. V., L. G.. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ir selektyviai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, neteisingai vertino jų visumą, tarpusavio sąsajas ir nuosprendyje padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl G. B. nekaltumo. Anot skundžiamą nuosprendį priėmusio teismo, pirmosios instancijos teismas tariamai sureikšmino išteisintojo G. B. parodymus, neįvertino kitų teisingam bylos išnagrinėjimui itin reikšmingų ir teisėtai gautų duomenų – liudytojų V. N., L. N., V. B., R. S., V. Š., Š. Ž., A. M. parodymų, specialistų išvadų ir ekspertų paaiškinimų, nešalino kilusių prieštaravimų. Šios aplinkybės neva lėmė nepagrįsto ir neteisėto G. B. išteisinančio nuosprendžio priėmimą.
2.4. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo rėmėsi išteisintojo parodymais ir nesirėmė kai kuriais liudytojų parodymais, patvirtinančiais, kad jis lauke L. J. smaugė, dėl to ši ir mirė, nesilaikė suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių.
2.5. Kasatorius, neneigdamas apeliacinės instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių bei kai kurių faktinių duomenų turinio, teigia, kad skundžiamu nuosprendžiu buvo pažeista įrodymų vertinimo procedūra, buvo remtasi abejonėmis, o prieštaravimai, esantys šioje byloje, nebuvo pašalinti.
2.6. Apeliacinis teismas, nuosprendyje išdėstęs jo 2012 m. rugsėjo 15 d., 2012 m. spalio 10 d., 2012 m. spalio 11 d., 2014 m. kovo 27 d. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, taip pat pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teisme duotus parodymus, padarė išvadą, kad jo parodymus, neigiant padarius nusikalstamą veiką, atmeta kaip pasirinktą gynybinę versiją, siekiant išvengti gresiančios bausmės. Anot šio teismo, jo parodymai prieštarauja bylos duomenims, be to, yra nenuoseklūs, iš jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, visumos matyti, kad iš pradžių jis stengėsi nutylėti aplinkybę, jog pas V. ir L. N. lankėsi čigonų kilmės asmuo, pravarde K., t. y. liudytojas V. B., kad L. J. skolino minėtam asmeniui pinigus, maloniai su juo elgėsi. Teismas, remdamasis liudytojos V. Š. tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme duotais parodymais, kad 2012 m. rugsėjo 13 d. ji girdėjo, jog jis (kasatorius) liudytojui A. S. pasakė, kad „atsibodo ji man, aš ją užmušiau“, padarė išvadą, kad jis bandė menkinti šios liudytojos parodymus, teigdamas, jog jis tik pajuokavo, liudytoja jį ne taip suprato. Be to, anot teismo, jis keitė parodymus apie tai, kur ir kada su L. J. nakvojo, kada 2012 m. rugsėjo 13 d. naktį jis grįžo į L. ir V. N. namus, kada su L. N. į barą ėjo pirkti alaus ir kada išėjo nakvoti pas A. V..
2.7. Pasak kasatoriaus, vadovaujantis taisykle, kad vertinant įrodymus pirmiausia turi būti analizuojami įrodymai atskirai, o tik po to jie turi būti vertinami kaip visuma, apeliacinės instancijos teismas sureikšmino tik jo parodymų nenuoseklumą, o kitais įrodymais vadovavosi tarsi jie būtų patikimi ir nuoseklūs. Teismas neatsižvelgė ir nebuvo kritiškas tam, kad kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos padarymo laikotarpiu tiek jis (kasatorius), tiek liudytojai V. N., L. N., V. B., A. V. buvo ypač neblaivūs, visi vartojo alkoholį ne vieną parą ir ne vienoje vietoje. Įrodymų vertinimo prasme tai yra svarbi aplinkybė, nes teismas turėjo pakankamai kritiškai vertinti ne tik jo, bet ir kitų įvykio vakarą dalyvavusių asmenų parodymus. Be to, apeliacinės instancijos teismas, nevertindamas byloje surinktų duomenų visumos, neatsižvelgė į tai, kad po L. J. nužudymo jis niekur nesislėpė, tiek bendraudamas su liudytojais, tiek ir būdamas sulaikomas jis elgėsi laisvai, nebuvo pasimetęs, nebuvo išsigandęs ar susirūpinęs bei susijaudinęs, ant jo rankų nebuvo rasta smurto požymių ir pan.
2.8. Kasatorius pažymi, kad apeliacinis teismas jo kaltę dėl nužudymo įžvelgdamas per tas faktines aplinkybes, kad įvykio vakarą jis naudojo smurtą prieš L. J., ant L. J. kelnių buvo rasti jo batų pado pėdsakai, ant jo ir L. J. drabužių buvo rasti judviejų drabužių pėdsakai, kad jis yra nurodęs, jog L. J. jam atsibodo ir jis ją „padėjo“, vadovavosi netiesioginės kilmės duomenimis, kurie esą patvirtina, jog tokie duomenys savaime leidžia manyti, kad jis pasmaugė L. J.. Pasak kasatoriaus, teismas, skundžiamame nuosprendyje vadovaudamasis netiesioginiais įrodymais, kurie yra išskiriami pagal ryšį su įrodinėtinomis aplinkybėmis, privalėjo visų pirma nustatyti tarpinius ryšius tarp esamų įrodymų ir, tik nustatęs šiuos tarpinius ryšius, juos logiškai susieti su nustatytomis aplinkybėmis. Kasatorius teigia, kad apeliacinis teismas, pripažindamas, jog po to, kai jis su L. J. išėjo iš V. ir L. N. namų (2012 m. rugsėjo 13 d. paryčiais, bet ne vėliau kaip 05. 40 val.), nenurodė jokių kitų duomenų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai būtų leidę manyti, kad būtent jis (kasatorius) ir niekas kitas ranka suspaudė L. J. kaklą pašaline jėga (smaugdamas) ir taip ją nužudė. Būtent šios įvykio situacijos (smaugimo) faktinės aplinkybės baudžiamojoje byloje nebuvo nustatytos. Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės išimtinai vadovaudamasis duomenimis, skirtais prieš L. J. naudoto smurto V. ir L. N. kambaryje pagrindimui, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, padarė neteisingą išvadą dėl jo veiksmų pasmaugiant nukentėjusiąją Kaune, Helsinkio g. 20, kieme.
2.9. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis specialisto išvada Nr. M 885/12(02), kurioje konstatuota, kad L. J. mirė nuo uždusimo suspaudus kaklą pašaline jėga (pasmaugimo), detaliai neanalizavo šios išvadų dalies santykio su kitomis išvadomis, kuriomis nustatyta, jog L. J. esant gyvai tokio pobūdžio kaklo suspaudimas, pasireiškęs sunkia gyvybei pavojinga būkle, būtų vertinamas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, kiti sužalojimai (nesusiję su kaklo sritimi) jai esant gyvai visumoje būtų kvalifikuojami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, o galiausiai ir tai, kad pirmiausia buvo padaryti sužalojimai galvos, liemens, rankų ir kojų srityse, o paskutiniai sužalojimai – kaklo srityje. Skundžiamame nuosprendyje teismas nepašalino abejonės, ar L. J. būtų uždususi suspaudus jos kaklą pašaline jėga, t. y. mirusi, jeigu iki tol jai nebūtų padaryti kiti sveikatos sutrikdymai, neatsakė į klausimą, kokią įtaką pirminiai sužalojimai turėjo L. J. uždusimui.
2.10. Kasatorius teigia, kad apeliacinis teismas, vadovaudamasis ikiteisminio tyrimo metu teisėjui duotais V. N. parodymais apie tai, kad jis naudojo smurtą prieš L. J., taip pat nurodydamas, kad L. J. jam matant lytiškai santykiavo su V. B. (pravarde „K.“) ir tuo metu jis dar nebuvo pas juos atėjęs, neleistinai pateisino šio liudytojo (V. N.) parodymų nenuoseklumą teigiant, kad proceso metu šio liudytojo parodymai nebuvo visiškai nuoseklūs, tačiau iš dalies tai nulėmė aplinkybė, jog įvykio metu liudytojas buvo gana smarkiai apsvaigęs nuo alkoholio, pats pripažino, kad kartais net prarasdavo sąmonę. Be to, anot teismo, liudytojo parodymų nenuoseklumui įtakos turėjo ir pačių apklausą atlikusių pareigūnų neprofesionalumas, negebėjimas tinkamai ir laiku užduoti reikiamus klausimus, tokiu būdu šalinant parodymuose esančius prieštaravimus ir nenuoseklumus. Tačiau, anot teismo, iš liudytojo V. N. apklausų turinio matyti, kad jis nuosekliai patvirtino, jog L. J. jo namuose mušė, į kiemą išsivedė ir ten nužudyti galėjo tik G. B. (kasatorius), kad prieš G. B. pradedant smurtauti nukentėjusioji L. J. sužalota nebuvo. Tokie apeliacinės instancijos teismo liudytojo V. N. parodymų vertinimai yra neleistini, nes teismas toleravo ne tik šio liudytojo girtumo būseną, bet ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų nekokybišką darbą atliekant pirminius tyrimo veiksmus. Tačiau teismas prielaidų pagrindu padarė išvadą, kad kas gi kitas, jeigu ne G. B., lauke pasmaugė L. J.. Taip teismas, vadovaudamasis itin nepatikimais duomenimis, vien spėjimų pagrindu padarė išvadas apie jo nusikalstamus veiksmus.
2.11. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, net ir papildomai atlikdamas įrodymų tyrimą teisme ir susidūręs su parodymų prieštaravimais, jų nepašalino. Antai liudytojas V. B. (K.) parodė, kad L. J. sugyventinis „V.“ (t. y. G. B.) užmigo sėdėdamas ant čiužinio prie lovos, L. N. gulėjo lovoje, o V. N. sėdėjo ant kėdės prie lango. Tuo metu L. J. ir V. B. bendru sutarimu pasimylėjo. Apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje teigdamas, kad liudytojo V. B. parodymai iš dalies sutampa su liudytojo V. N., taip pat ir su paties G. B. parodymais, pasielgė prieštaringai ir neteisėtai, kadangi susiejo iš esmės nevienodus, priešingas aplinkybes patvirtinančius parodymus. Jis (kasatorius) parodė, kad eidamas pas V. ir N. N. sutiko beišeinantį V. B.. Liudytojas V. N. teigė, kad kai L. J. mylėjosi su V. B., G. B. nebuvo kambaryje, o liudytojas V. B. teigė, kad tuo metu, kai jis lytiškai santykiavo su L. J., G. B. kambaryje miegojo ir nieko nematė. Šių parodymų visumos analizė parodo, kad teismas be jokio pagrindo rėmėsi liudytojų V. B. ir V. N. parodymais, kuriais grindė jo elgesio prieš L. J. priežastingumą ir motyvus. Be to, skundžiamame nuosprendyje esama ir kitų prieštaravimų dėl jo elgesio motyvų, nes pirmiau yra teigiama, jog jis pyko ant L. J., kad pastaroji atidavė savo pinigus G. B., be to, ši jo marškiniais nušluostė grindis, tačiau jau vėliau visi ir vėl ėmė vartoti alkoholį lyg nieko nebūtų nutikę. Šie ir kiti baudžiamojoje byloje nepašalinti prieštaravimai rodo, kad apeliacinis teismas kaip visumos nevertino liudytojų ir jo (kasatoriaus) parodymų, nebuvo kritiškas ir objektyvus liudytojo V. N., kuris įvykio metu buvo ypač neblaivus, parodymams ir pan.
2.12. Be to, nuosprendyje nurodoma, kad aplinkybę, jog nukentėjusiąją sumušė būtent jis, patvirtina ir kiti rašytiniai baudžiamosios bylos įrodymai. Būtent Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-2451 (12), 11-294 (13), kurioje nustatyta, kad ant tirti pateiktų L. J. sportinių kelnių rasti rudos spalvos poliesteriniai pluoštai yra vienodi su G. B. kelnių audeklo atitinkamais pluoštais; ant tirti pateiktų L. J. drabužių (sportinių kelnių ir džemperio) rasti juodos spalvos akriliniai pluoštai yra vienodi su G. B. megztinio ir A. V. džemperio trikotažų atitinkamais pluoštais; ant tirti pateiktų L. J. sportinių kelnių rasti trijų tipų vilnos (šviesiai gelsvai rudos, rudos ir rudai juodos spalvų) pluoštai yra vienodi su G. B. švarko trikotažo atitinkamais pluoštais; ant tirti pateikto L. J. sportinio džemperio rasti trijų tipų vilnos (tamsiai mėlynos, šviesiai rusvai pilkos ir rudai juodos spalvų) pluoštai yra vienodi su G. B. švarko trikotažo atitinkamais pluoštais; ant tirti pateiktų L. J. drabužių (sportinių kelnių ir džemperio) rasti juodos spalvos vilnos pluoštai yra vienodi su G. B. megztinio trikotažo atitinkamais pluoštais; ant tirti pateiktų L. J. sportinių kelnių rasta juodos spalvos plastiko mikrodalelių, kurios yra vienodos su tirti pateiktų G. B. sportinių batų padų plastiku. Ekspertė D. S. V. patvirtino, kad batų padai liejami iš plastiko, todėl jų mikrodalelės susilietusios su kitu objektu kartais gali atsiskirti. Tam, kad atsiskirtų batų plastiko mikrodalelės, turi būti intensyvus ir dinamiškas kontaktas su objektu, pavyzdžiui, smūgis, intensyvus braukimas, slydimas ar spyris batu. Vien tik pridėjus batų padą prie drabužio plastikas neatsiskiria. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad aptarta specialisto išvada ir ekspertės paaiškinimai patvirtina išvadą, jog būtent G. B., vilkėdamas tyrimui pateiktus rūbus bei avėdamas ekspertės ištirtus batus, suduodamas smūgius rankomis ir kojomis nukentėjusiajai į įvairias kūno vietas, atitinkamai su ja kontaktavo.
2.13. Tiek pirmosios instancijos teisme, taip pat ir apeliacinio proceso metu buvo teigiama, kad neginčijama tai, jog G. B. kontaktavo su L. J., su kuria ilgą laiką gyveno ir su kuria iki įvykio ne tik miegojo, bet ir lankėsi pas kitus draugus, kur vartojo alkoholį. Deja, šių teiginių teismas nepaisė ir padarė vienareikšmę išvadą, kad paminėti duomenys įrodo, jog G. B. vartojo smurtą prieš L. J.. Kita vertus, kasaciniame skunde, neneigdamas šios aplinkybės, nuteistasis nurodo, kad vien smurtavimo prieš L. J. faktas savaime nėra pakankamas išvadai daryti, kad jis lauke nukentėjusiąją pasmaugė. Be to, teismo išvados, kad ant jo rūbų buvo rasta L. J. kraujo pėdsakų, nepaneigia gynybos teiginių, kad, bandydamas išeiti iš V. ir L. N. bei prilaikydamas L. J. (nukentėjusioji buvo visiškai neblaivi ir negebėjo stovėti ant kojų), galėjo išsitepti jos krauju.
2.14. Be to, pasak kasatoriaus, skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad jis nepripažino, jog 2012 m. rugsėjo 13 d. su L. J. išėjo į namus. Jis parodė, kad norėjo tai padaryti, tačiau dėl girtumo L. J. to negalėjo padaryti, todėl jis to sumanymo atsisakė ir ją paliko kambaryje pas V. ir L. N.. Esant tokiai situacijai, anot kasatoriaus, jis vienas išėjo pas A. V., pas kurį ir nakvojo. Tai pripažino akistatos metu apklaustas liudytojas A. V., kuris patvirtino, kad pas jį nakties metu atėjo vienas G. B.. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, užuot kritiškai vertinęs visai nederančius įrodymus, klaidingai jais rėmėsi ir prielaidų pagrindu padarė išvadą, kad ne kas kitas, o G. B. 2012 m. rugsėjo 13 d. paryčiais pasmaugė L. J.. Tačiau teismas nepateikė jokių kitų argumentų, kurių pagrindu būtų paneigęs liudytojo A. V. parodymus. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka A. V. net nebuvo apklaustas. Teismas šiuo aspektu nurodė, kad iš paties G. B. parodymų matyti, jog, priešingai nei akistatos metu teigė liudytojas A. V., 2012 m. rugsėjo 13 d. naktį pas A. V. jis grįžo nakvoti tik apie 03.00 val. nakties, nes dar buvo nuėjęs pas V. ir L. N., bandė išsivesti L. J., su L. N. ėjo į barą, ten pirko alų, vėl grįžo į V. ir L. N. kiemą ir tik tada, nepavykus kartu išsivesti nukentėjusiosios, nuėjo nakvoti pas A. V.; kad tokie išteisintojo parodymai, anot teismo, paneigiami liudytojos R. S. parodymais, duotais tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme; kad ši liudytoja parodė, jog, jos žiniomis, G. B. 2012 m. rugsėjo 13 d. naktį į barą nebuvo atėjęs; 2012 m. lapkričio mėnesį jis apsilankė bare ir prašė jos tuo atveju, jeigu juo domėtųsi policijos pareigūnai, jiems patvirtinti, kad 2012 m. rugsėjo 13 d. apie 21 val., jis minėtame bare buvo su moterimi; tačiau R. S. kategoriškai atsisakė vykdyti tokį jo prašymą. Teismas nurodė, kad netikėti šio proceso baigtimi nesuinteresuotos liudytojos parodymais nėra pagrindo, kad jos parodymai visiškai sutampa su liudytojos L. N. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, jog įvykio naktį G. B. nurodytu metu į barą nėjo, nes miegojo namuose. Pasak kasatoriaus, analizuojant šiuos teismo argumentus matyti, kad teismas, tikėdamas R. S. parodymais apie tai, kad ji jo nematė, kad vėliau jis jos prašė patvirtinti, jog buvo bare apie 21 val., absoliučiai susimaišo įvykio situacijoje laiko požiūriu, nes pats teismas nurodė, kad esą G. B. su nukentėjusiąją iš N. buto galėjo išeiti jau 2012 m. rugsėjo 13 d. paryčiais, kai tuo tarpu liudytoja R. S. pasisakė tik apie 2012 m. rugsėjo 12 d. vakaro įvykius (t. y. apie 21 val.). Taigi tokie įrodymų vertinimo nesutapimai parodo, kad teismas susipainiojo įvykių chronologijoje ir tai yra esminio BPK pažeidimo rezultatas.
2.15. Pasak kasatoriaus, pirmiau nurodyti apeliacinės instancijos teismo teiginiai yra prielaidų pobūdžio, kadangi šiais teiginiais liko nepaneigta, kad jis įvykio naktį miegojo ir pabudo būtent liudytojo A. V. namuose. Teismas, akcentuodamas laiką, kada jis galėjo eiti pas A. V. į namus, vadovavosi N. N. ir R. S. parodymais, tačiau kartu patvirtino, kad bylos duomenimis nėra nustatyta, kada tiksliai L. J. buvo pasmaugta. Be kita ko, šiais duomenimis teismas nepatvirtino, kad paskutinis žmogus, su kuriuo bendravo L. J., buvo būtent jis, nes tyrimo metu nebuvo nustatyta, ar ant L. J. drabužių buvo likę V. B. (K.) rūbų pėdsakų, ar ant V. B. rūbų buvo likę L. J. rūbų pėdsakų.
2.16. Tai, kad jis (kasatorius) iš tiesų prieš L. J. mirtį nebuvo kartu su ja, o vienas pats išėjo nakvoti pas A. V., patvirtino ir liudytojas S. R., kurio parodymais apeliacinės instancijos teismas taip pat rėmėsi teigdamas, kad šiems parodymams neprieštarauja ir šio liudytojo parodymai, kad 2012 m. rugsėjo 13 d. prabudęs apie 02.30 val. išgirdo kaip už sienos, t. y. pas kaimynus L. ir V. N. bute, vyriškas balsas, kurį jis atpažino kaip G. B., pasakė: „L., ateik čia“; po to moteriškas balsas atsakė: „Ką aš ten veiksiu?“. Būtent šių liudytojo parodymų analizė leidžia teigti, kad teismas netinkamai susiejo paties G. B., liudytojo S. R., R. S. parodymus.
2.17. Pasak kasatoriaus, teismo pateikta analizė neatitinka liudytojų A. V., R. S., S. R., V. ir L. N. parodymų visumos apie jo išėjimo pas A. V. aplinkybes, nes šiais liudytojų parodymais nebuvo nustatyta, kad jis apskritai būtų išėjęs su L. J. iš namo (kambario), esančio Kaune, Helsinkio g. 20. Nustatyta tik tai, kad jis vienas išėjo iš šio namo ir likusią nakties dalį praleido pas A. V..
2.18. Be to, abejones dėl teismo nuosprendžio pagrįstumo kelia ir tai, kad apeliacinio proceso metu nebuvo apklausti liudytojai A. V. bei L. N., kurių parodymų prieštaravimus, anot teismo, būtų buvę galima patikrinti ir pašalinti.
2.19. Taigi, pasak kasatoriaus, apeliacinis teismas nesivadovavo įrodymų visumos vertinimo taisykle, reiškiančia, kad vertinant įrodymus būtina vertinti kiekvieną įrodymą kaip visumą, o ne pavieniui. Pavienis duomenų vertinimas lemia tokių duomenų eliminavimą iš jų visumos, tai trukdo matyti visuminį bylos aplinkybių vaizdą, neleidžia pateikti įtikinamų motyvų, kodėl vienais įrodymais vadovaujamasi, o kiti atmetami kaip neatitinkantys įrodymams keliamų reikalavimų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad duomenų pripažinimo įrodymais, jų tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos Kodekso 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, sujungiant visus faktus į loginę visumą, ir po to daryti apibendrinančias išvadas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-548/2010).
2.20. Šiuo atveju apeliacinis teismas išsamiai neanalizavo, kaip reiktų vertinti V. N. ir S. R. parodymus, kurie tarpusavyje skyrėsi iš esmės – jeigu, anot pirmojo liudytojo, jis su L. J. išėjo kartu, tai antrasis liudytojas, teigdamas, kad girdėjo, kaip jis kalbina nukentėjusiąją eiti, tačiau pastaroji tai daryti atsisako, patvirtina jo (kasatoriaus) poziciją, kad, neprisikalbinęs L. J. eiti kartu, jis vienas nuėjo pernakvoti pas A. V.. Antra vertus, skundžiamame nuosprendyje nėra argumentuota ir nėra suprantama, kodėl Lietuvos apeliacinis teismas nesivadovavo ir pačios L. N. parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme, kur liudytoja parodė, kad girdėjo, kaip jis (kasatorius) kalbino L. J. eiti namo, tačiau jie abu, t. y. V. ir L. N., tuo metu buvo stipriai apgirtę ir jau miegojo.
2.21. Iš šių parodymų visumos negalima daryti vienareikšmės ir neginčytinos išvados, kad namo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), kieme jis ir L. J. buvo kartu, nes kitaip būtų paneigti A. V. parodymai, kad įvykio naktį jis nakvojo pas jį.
2.22. Kasatorius mano, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo ir nekaltumo prezumpcijos principu, pagal kurį teismo sprendimas negali būti grindžiamas spėjimais ir abejonėmis. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu, laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijos 11 straipsnio 1 dalyje vartojama ta pati formuluotė, kuria siekiama apsaugoti šį principą. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta labai panaši nuostata: apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėlionėmis ar teisminio nagrinėjimo metu nepatikrintais duomenimis (įrodymais). Lietuvos apeliacinio teismo išvada, kad jis tyčia rankomis suspaudė L. J. kaklą ir taip jai padarė poodines kraujosruvas kakle ir kaklo raumenyse ties lūžimais, paliežuvio kaulo ir skydinės kremzlės lūžimą, dėl to L. J. nuo uždusimo mirė, grindžiama spėjimais, o ne patikimai nustatytais faktiniais duomenimis. Teismas nepateikė išsamių ir logiškai vienas su kitu derančių motyvų, leidžiančių teigti, kad tokie duomenys, kaip fizinis smurtas prieš L. J., jo atitinkami pasisakymai, neva patys savaime reiškia, kad jis namo, esančio Kaune, Helsinkio g. 20, kieme pasmaugė nukentėjusiąją. Nors teismas, remdamasis jo paties ir liudytojų A. V., R. S. ir S. R. parodymais siekė grįsti savo išvadas, tačiau visumos aplinkybių analizė galėjo patvirtinti tik viena – kada jis išėjo miegoti pas A. V.. Šio teismo nuosprendyje bandoma paneigti A. V. parodymus, tačiau nežinia kodėl teismas šio liudytojo apeliacinio proceso metu papildomai neapklausė, jo parodymų nepatikrino ir byloje esamų prieštaravimų nepašalino.
2.23. Kasatorius yra įsitikinęs, kad Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė kasacinio teismo suformuluotą taisyklę, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (31 straipsnis) bei BPK normose (44 straipsnio 5 dalis, 20 straipsnio 5 dalis ir kt.) įtvirtinta kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė į teisingą ir nešališką teismą suponuoja ir teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamojoje byloje reikšmingas aplinkybes. Įtvirtintas aktyvaus teismo modelis reiškia, kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Tai, be kita ko, reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos visos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-95/2012, 2K-7-398/2013, 2K-155-693/2015).
2.24. Pasak kasatoriaus, negalima sutikti ir su nuosprendyje pateiktais vertinimais dėl liudytojos V. D. M. parodymų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas, lygindamas šios liudytojos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme, nurodė, kad apeliacinio proceso metu liudytoja vis tik negalėjo patvirtinti, jog ji pro langus galėjo matyti V. ir L. N. namo kiemą, taip pat nepatvirtino, ar įvykio naktį kieme ji tikrai matė L. J., ir negalėjo kategoriškai atsakyti, kaip atrodė šalia galimai prie L. J. buvę du vyriškiai. Tačiau apeliacinio proceso metu apklausiant liudytoją V. D. M., nors nuo įvykio praėjo ketveri metai, nebuvo tikrinama, kuriais parodymais teismas vis tik turėtų vadovautis – ar parodymais, kuriuos liudytoja davė iš karto po įvykio, ar tik po ketverių metų duotais parodymais. Be to, kasatoriaus manymu, apeliacinio proceso metu netgi nebuvo paskelbti šios liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, taip nebuvo siekiama pašalinti prieštaravimus tarp ikiteisminio tyrimo metu ir apeliacinio proceso metu duotų parodymų turinio.
2.25. Baudžiamasis procesas, kurio paskirtis yra įtvirtinta BPK 1 straipsnyje, reikalauja, kad asmuo būtų teisingai nubaustas, prieš tai atliekant išsamų ir visapusišką bylos aplinkybių tyrimą bei nagrinėjimą teisme. Teismo vidinis įsitikinimas nėra autonominis įrodymų vertinimo kriterijus, nes vidinį įsitikinimą turi lemti bylos duomenys ir įstatymas, šiuo atveju baudžiamasis, kuris teisės taikytoją nukreipia į įrodinėtinus požymius, siekiant teisingai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą. Pagal tai, kaip yra motyvuojamas skundžiamas 2016 m. gruodžio 16 d. apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, matyti, kad teismas paliko daug vietos prielaidoms ir interpretacijoms.
2.26. Apibendrindamas kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas išvadą apie jo (kasatoriaus) veiksmus smaugimo būdu nužudant L. J. padarė remdamasis iš esmės netiesioginiais duomenimis – kad jis iki įvykio smurtaudavo prieš nukentėjusiąją, kad įvykio išvakarėse jis taip pat fiziškai smurtavo prieš L. J., kad ant jo ir L. J. buvo rasti jų abiejų drabužių pėdsakai, ant L. J. kelnių rasti jo batų pėdsakai, kad jis savo draugams yra sakęs, kad jam L. J. atsibodo ir jis ją nužudė. Tačiau šių duomenų visuma neleido teismui padaryti neabejotinos išvados apie tai, kad jis kartu su L. J. buvo namo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), kieme, kur L. J. buvo pasmaugta, ir kad tai padarė būtent jis, o ne V. B. arba kiti asmenys, apie kuriuos ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme nurodė liudytoja V. D. M.. Be to, kasatorius teigia, kad teismas, spręsdamas, ar asmuo padarė konkrečią BK straipsnyje numatytą veiką, privalo vienareikšmiškai nustatyti, ar asmens veikoje yra visi nusikalstamos veikos požymiai, t. y. tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, koks galėjo būti kasatoriaus tikslas ir motyvas nužudyti sugyventinę L. J.. Nusikalstamo elgesio motyvas – tai susiformavusi paskata, kuri yra vidinė, tiesioginė nusikalstamo elgesio priežastis ir išreiškia asmeninį požiūrį į tai, į ką yra orientuota nusikalstama veika. Motyvas ir tikslas turi įtakos tyčios ir jos kryptingumo susiformavimui. Tačiau teismas šių klausimų neaptarė, jų neanalizavo.
2.27. Teismas nevertino, kad jam su L. J. buvo patogu gyventi. Ji turėjo gyvenamąjį plotą, jos bute gyveno, turėjo sąlygas gaminti vainikus, kuriuos parduodavo turguje, jam buvo sudarytos visos sąlygos bute laikyti medžiagas, įrankius šiai veiklai.
2.28. Motyvas, kad girtaujant prieš L. J. jis vartojo smurtą, pats savaime dar neduoda pagrindo daryti išvadą, kad nužudymas buvo šio smurto tąsa.
2.29. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad jei dėl kaltininko veikos buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, tačiau mirtį sukėlė kita aplinkybė (pvz., dėl to, kad gydymo metu buvo užkrėstas kraujas, per klaidą buvo pavartoti ne tie vaistai ir pan.), veika, atsižvelgiant į tyčios rūšį, kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti pagal BK 22 ir 129 straipsnių atitinkamas dalis arba kaip sunkus sveikatos sutrikdymas pagal BK 135 straipsnio atitinkamas dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimas „Dėl teismų praktikos žmogaus gyvybei bylose“). Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad jo (kasatoriaus) veiksmais, kuriais jis tyčia sudavė L. J. mažiausiai 20 smūgių rankomis ir kojomis į galvą, liemenį, rankas bei kojas, L. J. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas (vadovaujantis specialisto išvada Nr. M 885/12(02)), tačiau nukentėjusioji mirė ne nuo šių sužalojimų, bet dėl smaugimo veiksmų.
2.30. Nustačius, kad apeliacinės instancijos teismas, naikindamas nuosprendį, padarė esminių BPK pažeidimų, ši byla turi būti perduota nagrinėti iš naujo Lietuvos apeliaciniam teismui, kad pastarasis išspręstų klausimą dėl kasatoriaus veiksmų jam sužalojant L. J. teisinio vertinimo pagal BK 135 straipsnio nuostatas.
3. Nuteistojo G. B. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo, BPK nuostatų laikymosi bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ir BK 129 straipsnio 1 dalies taikymo
4. Kasaciniame skunde nuteistasis G. B. prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
5. Kasaciniame skunde nuteistais teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes šis teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas apkaltinamąjį, esmingai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis), nuosprendžio surašymui keliamus reikalavimus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kad, vertindamas įrodymus, pažeidė draudimą apkaltinamąjį nuosprendį grįsti nepašalintomis abejonėmis ir prielaidomis, kad jo kaltumas padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą neįrodytas.
6. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas ne kartą savo nutartyse yra pasisakęs, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų duomenų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, pagrindžiant minėtą kasatoriaus prašymą, didžioji dalis skunde dėstomų argumentų skirti nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms paneigti, įrodymų vertinimui ir jų nepakankamumui šio teismo padarytoms išvadoms pagrįsti. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai netinkamai pritaikytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnius, dalis ir punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. Esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie BPK reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 2, 3 dalys). Taigi ir nagrinėjamoje byloje kasacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamo apeliacinės instancijos teismo priimto naujo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, pasisako tik teisės taikymo aspektu.
7. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą (BPK VI dalis) neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra įvertinti teisingai ir pan., patikrina apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina apskųstų teismo sprendimų teisėtumą: ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
8. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtai, ir nuspręsti ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014 ir kt.). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.
9. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. B., kaltinamas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį dėl L. J. nužudymo, buvo išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šį nusikaltimą (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
10. Pagal BPK 329 straipsnio 2 punktą pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, jeigu pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų, o šio straipsnio 2 dalyje – kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.
11. Konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas apkaltinamąjį, pažeidė šio straipsnio ir, kaip nurodo kasatorius, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes naują nuosprendį pagrindė išvadomis, padarytomis netinkamai įvertinus ištirtus įrodymus, bei aplinkybėmis, kurios nebuvo tinkamai išnagrinėtos, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nusikalstamos veikos padarymo šio teismo nustatytos padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės bei įrodymai, kurie yra pagrindas R. B. pripažinti kaltu nužudžius žmogų – L. J., yra nurodyti, motyvai, kuriais vadovaudamasis šis teismas atmetė arba kitaip įvertino prokuroro apskųsto išteisinamojo nuosprendžio įrodymus, yra aiškiai ir argumentuotai išdėstyti.
12. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso principas visas abejones vertinti kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), draudimas grįsti apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis yra pažeidžiami tada, kai apkaltinamasis nuosprendis priimamas neišsiaiškinus visų teisingam bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių. Tačiau vien tik baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens manymas, kad jo gynybinė versija nėra pakankamai paneigta, nėra pagrindas konstatuoti, jog sprendimas byloje yra priimtas pažeidžiant BPK nuostatas.
13. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, įvertinusi skundžiamo nuosprendžio motyvus, atlikusi įrodymų tyrimą, jo metu apklausus išteisintąjį G. B., liudytojus V. S., Š. Ž., A. M., R. S., V. Š., A. S., V. D. M., R. R., L. N. A., ekspertus D. S. V., L. G., konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai ir selektyviai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, neteisingai vertino jų visumą, tarpusavio sąsajas ir nuosprendyje padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl G. B. nekaltumo. Šis teismas pažymėjo, kad iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas sureikšmino išteisintojo G. B. parodymus, neįvertino kitų teisingam bylos išnagrinėjimui itin reikšmingų ir teisėtai gautų duomenų – liudytojų V. N., L. N., V. B., R. S., V. Š., Š. Ž., A. M. parodymų, specialistų išvadų ir ekspertų paaiškinimų, nešalino kilusių prieštaravimų ir netgi nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodė tikrovės neatitinkančią aplinkybę, kad jokie L. J. kraujo pėdsakai ant G. B. drabužių nebuvo rasti. Šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas pripažino lėmusiomis nepagrįsto ir neteisėto G. B. išteisinančio nuosprendžio priėmimą, todėl jis naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis, nes byloje yra pakankamai patikimų įrodymų, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, jog G. B. padarė BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.
14. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo posėdžių protokolų, teismo nuosprendyje išdėstytų tiek pirmosios instancijos teismo, tiek apeliacinės instancijos teismo dar kartą ištirtų, siekiant įsitikinti jų patikimumu, įrodymų analizės bei jų įvertinimo, nėra pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismo išvados padarytos pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
15. Iš bylos duomenų matyti, kad viso proceso metu R. B. neigė tiek L. ir V. N. namuose, tiek namo kieme naudojęs prieš nukentėjusiąją L. J. fizinį smurtą. Apeliacinės instancijos teismas, kaip minėta, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, pats atlikęs įrodymų tyrimą ir, išsamiai dėl jų pasisakęs, sugretinęs juos tarpusavyje ir įvertinęs jų visumą, išteisintojo G. B. versijas motyvuotai atmetė.
16. Iš bylos duomenų matyti, kad viso proceso metu R. B. neigė tiek L. ir V. N. bute, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), kambaryje, tiek šio namo kieme naudojęs prieš nukentėjusiąją L. J. fizinį smurtą.
17. Byloje nustatyta, kad L. J. lavonas su išorinėmis smurto žymėmis 2012 m. rugsėjo 13 d. ryte buvo rastas namo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), kieme. Siekiant nustatyti L. J. padarytus sužalojimus, jų padarymo mechanizmą, jos mirties priežastį, buvo atliktas specialių žinių reikalaujantis tyrimas. Pagal specialisto pateiktas išvadas L. J. mirė nuo uždusimo, suspaudus kaklą pašaline jėga (pasmaugimo), ji mirė prieš 3-11 valandų iki lavono apžiūros įvykio vietoje (2012 m. rugsėjo 13 d. 08.40 val.); kad jos lavone konstatuoti sužalojimai: poodinės kraujosruvos kakle, kraujosruvos kaklo raumenyse ties lūžimais, paliežuvio kaulo ir skydinės kremzlės lūžimai; poodinės kraujosruvos kaktoje, abiejų akių vokuose, nosyje, abiejuose skruostuose, abiejuose žanduose, smakre, krūtinėje, abiejuose žastuose, kairiame dilbyje, abiejose plaštakose, dešinėje blauzdoje ir kairėje čiurnoje; kraujosruvos akių obuolių junginėse; kraujosruvos veido minkštuose audiniuose, abiejuose smilkininiuose raumenyse ir liežuvyje; kraujosruva pilvo paodėje, kraujo išsiliejimas po galvos smegenų voratinkliniu dangalu abiejose kaktinėse ir momeninėse skiltyse bei smegenų skilveliuose; kraujosruvos kairio inksto riebalinėje kapsulėje, už pasieninės krūtinplėvės ir ties kasa; kad sužalojimai, t. y. poodinės kraujosruvos kakle, kraujosruvos kaklo raumenyse ties lūžimais, paliežuvio kaulo ir skydinės kremzlės lūžimai, padaryti pašaline jėga (ranka ar rankomis) suspaudžiant kaklą, kaklo suspaudimas pašaline jėga (pasmaugimas) padarytas kelių minučių laikotarpiu prieš mirtį; kad L. J. esant gyvai tokio pobūdžio kaklo suspaudimas, pasireiškęs sunkia gyvybei pavojinga būkle, būtų vertinamas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas; kad sužalojimai, t. y. poodinės kraujosruvos kaktoje, abiejų akių vokuose, nosyje, abiejuose skruostuose, abiejuose žanduose, smakre, krūtinėje, abiejuose žastuose, kairiame dilbyje, abiejose plaštakose, dešinėje blauzdoje ir kairėje čiurnoje, kraujosruvos akių obuolių junginėse, kraujosruvos veido minkštuose audiniuose, abiejuose smilkininiuose raumenyse ir liežuvyje, kraujosruva pilvo paodėje, kraujo išsiliejimas po galvos smegenų voratinkliniu dangalu abiejose kaktinėse ir momeninėse skiltyse bei smegenų skilveliuose, kraujosruvos kairio inksto riebalinėje kapsulėje, už pasieninės krūtinplėvės ir ties kasa, padaryti kietais bukais daiktais, turinčiais ribotą paviršių, ir yra būdingi tiesioginiam smūginiam kontaktui; kad, tikėtina, jog jie galėjo būti padaryti suduodant kumščiu, spiriant koja ir panašiai; kad tokio pobūdžio sužalojimai sukėlė gyvybei pavojingą būklę (trauminį šoką) ir, jai esant gyvai, būtų vertinami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje teismo medicinos ekspertas L. G. patvirtino minėtą specialisto išvadą ir papildomai nurodė, kad tikslaus nukentėjusiosios mirties laiko nustatyti nebuvo galimybės, tačiau, įvertinęs visus L. J. kūne nustatytus lavoninius reiškinius, jis nurodė aukščiausią ir žemiausią galimo mirties laiko ribą, t. y. laiko diapazoną nuo 3 iki 11 valandų iki lavono apžiūros įvykio vietoje; taip pat nurodė, kad prieš pateikiant specialisto išvadą buvo atliekamas histologinis lavono audinių tyrimas, jokios uždegiminės reakcijos audiniuose, kurie buvo paimti tyrimui iš sužalojimų, nesukėlusių nukentėjusiosios mirties, vietų, nebuvo, o tai rodo, jog šie sužalojimai buvo padaryti ne daugiau kaip prieš 2-4 valandas iki L. J. mirties nuo pasmaugimo; jeigu nuo padarytų sužalojimų būtų praėję daugiau nei 4 valandos, lavono audiniuose būtų užfiksuota uždegiminė reakcija.
18. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje, be kita ko, nustatyta, kad ant tirti pateiktų L. J. sportinių kelnių rasta juodos spalvos plastiko mikrodalelių, kurios yra vienodos su tirti pateiktų G. B. sportinių batų padų plastiku. Apklausiama apeliacinės instancijos teisme ekspertė D. S. V. patvirtino šią specialisto išvadą ir papildomai paaiškino, kad batų padai liejami iš plastiko, todėl jų mikrodalelės susilietusios su kitu objektu kartais gali atsiskirti. Tam, kad atsiskirtų batų plastiko mikrodalelės turi būti intensyvus ir dinamiškas kontaktas su objektu, pavyzdžiui, smūgis, intensyvus braukimas, slydimas ar spyris batu. Vien tik pridėjus batų padą prie drabužio, plastikas neatsiskiria.
19. Specialisto išvadoje Nr. S 30/13 (01) konstatuota, kad ant tyrimui pateiktų objektų – G. B. megztinio, švarko, batų – rasti sutepimai, panašūs į žmogaus kraują. Atlikus DNR tyrimą nustatyta, kad tai L. J. kraujas.
20. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs ir aptaręs visus G. B. parodymus (duotus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo abiejų instancijų teismuose metu), kitų liudytojų parodymus, specialistų išvadas bei kitus byloje ištirtus įrodymus, G. B. gynybinę versiją, grindžiamą tuo, jog jis L. J. nei kojomis, nei rankomis nemušė, ją 2012 m. rugsėjo 13 d. naktį paliko gyvą sėdinčią namo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), kieme, jos nužudymo metu įvykio vietoje nebuvo ir niekam apie tai, kad ją nužudė, nesakė, motyvuotai atmetė.
21. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išsamiai išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus – specialistų išvadas ir jų paaiškinimus, duomenis, užfiksuotus įvykio vietos apžiūros protokole, apklaustų asmenų, tiek paties G. B., tiek liudytojų V. N., L. N., V. B., V. Š., R. V., Š. Ž., R. S., V. S., T. B., A. M., R. Š., L. N. A., S. R., A. V., A. V., A. S., V. D. M. parodymus, išsamiai dėl jų pasisakęs, sugretinęs juos tarpusavyje ir įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai bei jų visumą, konstatavo, kad G. B. intensyvų fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją L. J. naudojo ir V. ir L. N. buto, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), kambaryje ir šio namo kieme (kuriame ir buvo rasta negyva), kad būtent jo tyčiniai veiksmai – tyčia rankomis suspaudžiant jai kaklą, taip padarant poodines kraujosruvas kakle ir kaklo raumenyse, paliežuvio kaulo ir skydinės kremzlės lūžimą ir dėl to jai mirus nuo uždusimo – buvo L. J. mirties priežastimi.
22. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šis teismas nei BPK 331 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų, nei, kaip teigia kasatorius, BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų reikalavimų nepažeidė.
23. Apeliacinės instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis šis teismas atmetė kitus įrodymus, yra išdėstyti.
24. Pasak kasatoriaus, byloje jokių tiesioginių įrodymų, kad ir namo kieme jis prieš L. J. naudojo fizinį smurtą, nėra, kad apskritai apeliacinės instancijos teismas nenurodė jokių įrodymų, kuriais remiantis padarė tokias išvadas. Tokie kasatoriaus argumentai atmestini, nes jie visų pirma prieštarauja apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui. Kaip minėta, viso bylos proceso metu R. B. (būdamas ir įtariamuoju ir kaltinamuoju) neigė prieš L. J. naudojęs fizinį smurtą (pažymėtina, kad tik kasaciniame skunde, kaip galima spręsti iš jo turinio, jau pripažįstama, kad vis tik fizinis smurtas buvo panaudotas, nes jame pasisakoma, kad, nustačius, jog „apeliacinės instancijos teismas, naikindamas nuosprendį, padarė esminių BPK pažeidimų, ši byla turi būti perduota nagrinėti iš naujo Lietuvos apeliaciniam teismui, kad pastarasis išspręstų klausimą dėl G. B. veiksmų jam sužalojant L. J. teisinio vertinimo pagal BK 135 straipsnio nuostatas“), pagal jo parodymus jis įvykio naktį įvykio vietoje nebuvo, todėl ir nužudyti L. J. negalėjo.
25. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visumą, pripažino, kad R. B., prieš L. J. pradėjęs naudoti fizinį smurtą V. ir L. N. bute, jį tęsė ir jiems kartu išėjus iš buto, t. y. namo kieme; kad išteisintojo R. B. parodymus, jog jis tuo metu, kai buvo nužudyta L. J., įvykio vietoje nebuvo, paneigia ne tik liudytojos R. S. parodymai apie G. B. prašymą patvirtinti jo alibi, liudytojo S. R. parodymai, kad 2012 m. rugsėjo 13 d. apie 02.30 val. jis girdėjo ir atpažino G. B., buvusio pas kaimynus V. ir L. N., balsą, liudytojos V. Š. parodymai, kuri bylą nagrinėjant apeliacine tvarka dar kartą patvirtino, jog 2012 m. rugsėjo 13 d. G. B., L. N. A. ir A. S. buvo jos namuose, kad, A. S. pasiteiravus, kur yra jo sugyventinė Laima, šis atsakė, jog ji jam nusibodo ir jis ją užmušė, kad apklausiama apeliacinės instancijos teisme liudytoja L. N. A. taip pat parodė girdėjusi, kaip pas V. Š. atėjęs asmuo, pravarde „K.“, pasakė, jog G. B. yra idiotas, nes užmušė savo „bobą“, t. y. savo sugyventinę. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, pažymėjęs ir tai, kad pats išteisintasis G. B. apeliacinės instancijos teisme neneigė sakęs V. Š. minėtą frazę, kartu nurodydamas, jog tai tebuvo pokštas, tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs liudytojų parodymus, bylos medžiagoje esančių duomenų, tarp jų ir specialistų išvadose nustatytų aplinkybių, visumą konstatavo, kad neturi pagrindo pripažinti, jog bendraudamas su V. Š. išteisintasis tik nevykusiai pajuokavo, lengvabūdiškai kalbėjo apie smurtinę L. J. mirtį, kad, priešingai, „ši aplinkybė leidžia spręsti, jog minėto pokalbio metu G. B. pokalbio dalyviams nenoromis ir neapgalvotai išsidavė apie savo paties padarytą nusikaltimą“.
26. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį, kad ne tik tiesioginiai, bet ir netiesioginiai įrodymai yra įrodymai, kurie vertinami bendra BPK nustatyta tvarka.
27. Kasaciniame skunde akcentuojama ir tai, kad nežinia kodėl apeliacinės instancijos teismas dar kartą neapklausė liudytojo A. V.. Visų pirma pažymėtina, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prašymų jį apklausti nebuvo pareikšta, o byloje yra pakankamai duomenų, kad jo apklausa ir nebūtų galima dėl jo sveikatos būklės (jis apgyvendintas socialinės globos namuose, nustatytas didelis socialinių poreikių lygis, nesiorientuoja laike, yra problemų su atmintimi, psichinė liga progresuoja ir pan.). Taigi, nėra pagrindo teigti, kad bylą apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo neišsamiai, kad pastarojo liudytojo pakartotinis neapklausimas šiame teisme turėjo reikšmės teisingoms teismo išvadoms padaryti.
28. Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje faktinės bylos aplinkybės nustatytos remiantis ne įrodymais, o, kaip teigiama skunde, prielaidomis ir spėjimais. Pagal byloje nustatytas aplinkybes G. B. baudžiamasis įstatymas – BK 129 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytos nusikalstamos veikos ir objektyvieji, ir subjektyvieji požymiai yra nustatyti, pakankamai argumentuotai ir aiškiai atskleisti.
29. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, kad remiantis kasaciniame skunde nurodytais argumentais tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka – nėra pagrindo. Nesant šio teismo priimto nuosprendžio panaikinimo ar pakeitimo BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo G. B. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Artūras Pažarskis
Eligijus Gladutis
Aldona Rakauskienė