Civilinė byla Nr. 2-806-516/2016

                                                                                        Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00221-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.7.5.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės bankrutavusios akcinės bendrovės banko Snoras atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 3 d. nutarties, kuria civilinė byla Nr. 2-2832-340/2016 pagal ieškovų M. V., A. B., L. M., P. G., M. V., A. U., S. K., L. T., B. V., V. R., S. R., J. C., A. L. K., D. P., A. D., R. M., Z. K., J. Š., D. D., D. Č., P. T., P. G., G. T., N. T., I. L., V. K. ieškinį atsakovei bankrutuojančiai akcinei bendrovei bankui Snoras (trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“) dėl sandorių pripažinimo negaliojančiu buvo nutraukta ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo teisingumo.

Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti negaliojančiais indėlio sertifikato įsigijimo sandorius bei taikyti restituciją – pripažinti kiekvieno ieškovo sumokėtas pagal sandorius lėšas ieškovų lėšomis jų asmeninėse sąskaitose, kurioms taikomas indėlių draudimas.

2016 m. sausio 27 d. teisme gautas ieškovų prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir bylos nutraukimo. Prašyme ieškovai nurodė, kad po kasacinio teismo civilinėje byloje Nr. 3K-7-559/2013 nutarties priėmimo tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo pakeitė savo ankstesnę poziciją ir nutarė visiems indėlių sertifikatų pirkėjams išmokėti indėlių draudimo išmokas. Dėl pasikeitusios pozicijos ir išnykus ginčo dalykui, tolesnis procesas byloje prarado prasmę, todėl ieškovai atsisako savo ieškinio reikalavimų ir prašo bylą nutraukti. Ieškovai taip pat prašė priteisti iš atsakovės ir trečiojo asmens ieškovų turėtas bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti už ieškinio parengimą ir atstovavimą šioje byloje, nurodydami, kad trečiojo asmens materialinis teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi sutapo su atsakovės suinteresuotumu, todėl jo dalyvavimas byloje trečiojo asmens procesinėje padėtyje neatleidžia jo nuo pareigos atlyginti ieškovų turėtas bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 3 d. nutartimi nutraukė civilinę bylą ir priteisė iš atsakovės BAB banko Snoras administravimui skirtų lėšų: ieškovui M. V.– 140 Eur bylinėjimosi išlaidų, A. B. – 140 Eur, L. M. – 350 Eur, P. G. – 746 Eur, M. V. – 140 Eur, A. U. – 161 Eur, S. K.– 140 Eur, L. S. – 280 Eur, B. V. – 140 Eur, V. R. – 140, S. R. – 154 Eur, J. C. – 140 Eur, A. L. K. – 140 Eur, D. P. – 140 Eur, A. D. – 140 Eur, R. M. – 140 Eur, Z. K. – 140 Eur, J. Š. – 105 Eur, D. D. – 140 Eur,  D. Č. – 140 Eur, P. T. – 315 Eur, P. G. – 224 Eur, G. T. – 928 Eur, N. T. – 203 Eur, I. L. – 185 Eur, V. K. – 255 Eur.

Teismas sutiko su ieškovų pozicija, kad faktiškai atsakovė iš esmės patenkino ieškinio reikalavimus, be to, ieškinio reikalavimus atsakovė pripažino ir faktiškai įvykdė jau po to, kai ieškovai kreipėsi su ieškiniu į teismą, todėl, teismo vertinimu, ieškovai bylinėjimosi išlaidas patyrė dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, nes siekdami apginti savo teises ir teisėtus interesus buvo priversti kreiptis į teismą.

Teismas nesutiko su ieškovų prašymu jų patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisti ne tik iš atsakovės, bet ir iš trečiojo asmens. Teismas akcentavo, kad pinigines lėšas ieškovai laikė atsakovės banke ir jas investavo būtent atsakovės naudai, įsigydami indėlio sertifikatus su didesnėmis palūkanomis, be to, pateiktame ieškinyje trečiajam asmeniui jokie reikalavimai nebuvo reiškiami.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovė BAB bankas Snoras atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 3 d. nutarties dalį, kuria iš atsakovės priteistos bylinėjimosi išlaidos, arba ją pakeisti, nustatant, kad ieškovams iš atsakovės priteistina po 105 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė patenkino ieškinio reikalavimus. Kadangi ieškovų prašymas pripažinti indėlio sertifikatus negaliojančiais buvo grindžiamas aplinkybe, kad įsigydami juos, ieškovai suklydo dėl jiems taikomos draudimo apsaugos, o kasacinio teismo išaiškinta, jog draudimo apsauga indėlio sertifikatams taikytina, konstatuotina, kad šioje byloje nebuvo pagrindo ir dalyko ginčui dalyje dėl sertifikatų pripažinimo negaliojančiais. Nelieka aplinkybių, dėl kurių ieškovai galėjo klysti. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kad ieškovai nesuklydo, ir byloje nebuvo pripažintas negaliojančiu nei vienas iš ginčo sandorių. Tai, kad trečiasis asmuo išmokėjo draudimo išmokas, nereiškia, jog atsakovė pripažino ieškinį ir įvykdė ieškovų reikalavimus. Analogiškos išvados laikėsi ir patys ieškovai, nes prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ne tik iš atsakovės, bet ir trečiojo asmens.
2. Bankas yra netinkamas atsakovas šioje byloje ir teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė kalta dėl šio proceso. Ieškovų teisės buvo pažeistos ne todėl, kad jie buvo suklaidinti, sudarydami ginčo sandorius, o todėl, jog už įsigytus indėlio sertifikatus ieškovams nebuvo išmokėta draudimo išmoka. Kadangi jų teisės buvo pažeistos ne dėl atsakovės veiksmų, bankas buvo netinkamu atsakovu šioje byloje. Taigi atsakovė nėra atsakinga už procesą.
3. Faktinės kiekvieno iš ieškovų nurodomos ginčo sandorių sudarymo aplinkybės yra identiškos, taip pat nurodytas visiems ieškovams bendras teisinis ieškinio pagrindas. Taigi honoraras už atstovavimo paslaugas visiems ieškovams turi būti vienodas ir nepriklausyti nuo to, kokia yra kiekvieno iš ieškovų ginčijamo sandorio suma. Visiems klientams buvo suteiktos analogiško pobūdžio ir analogiškos apimties teisinės paslaugos, todėl jų kaina turi būti vienoda. Tuo atveju, kai tam tikras ieškovas susitarė su savo atstovu dėl skirtingo honoraro dydžio, dalis honoraro sumos turi tekti pačiam ieškovui, o ne priešingai šaliai. Kaip matyti iš bylinėjimosi išlaidas patvirtinti pateiktų įrodymų, minimalus vienam ieškovui tenkančio honoraro dydis už ieškinio paruošimą ir atstovavimą byloje, už kurį sutiko paslaugas teikti ieškovų atstovas, yra 105 Eur. Taigi suma viršijanti 105 Eur sumą vienam ieškovui tenka tam ieškovui asmeniškai.
4. Teismas išėjo už ieškovų prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas ribų. Ieškovai (jų atstovas) teismo posėdyje prašė priteisti išlaidas lygiomis dalimis (t. y. po 2 936,50 Eur) iš atsakovės ir trečiojo asmens. Taigi ieškovai iš atsakovės prašė priteisti tik 2 936,50 Eur sumą. Nors prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas ir nelaikytinas materialiuoju ieškinio reikalavimu, remiantis įstatymo analogija, teismas, spręsdamas bylinėjimo išlaidų priteisimo iš atsakovės klausimą, neturėjo teisės viršyti ieškovų pateikto reikalavimo ribų.

Ieškovai atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Ieškovai savo reikalavimų šioje byloje atsisakė ne todėl, kad persigalvojo, o todėl, jog gavo draudimo išmokas, kurių ir siekė pateiktu ieškiniu. Civilinę bylą nutraukus, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos remiantis priežasties teorija, lemiamą reikšmę turi ne galutinio sprendimo priėmimas, o procesinis šalių elgesys, įvertinus bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastingumą, šalių apdairumą, rūpestingumą atliekant procesinius veiksmus. Ieškovai toliau laikosi pozicijos, kad suklydo, sudarydami ginčo sandorius, tačiau kadangi kasacinis teismas konstatavo, jog sertifikatams taikoma draudimo apsauga, neliko ginčo dalyko. Aplinkybė, kad ieškovų reikalavimus patenkino ne asmeniškai atsakovė, nagrinėjant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo neturi reikšmės, nes pasiektas rezultatas analogiškas rezultatui, jei ieškinys būtų patekintas. Atsakovei iškėlus bankroto bylą ir ieškovams supratus, kad jie buvo suklaidinti, nes įsigydami indėlio sertifikatus jie laikę šį produktą analogišku terminuotam indėliui ir apdraustu, o atsakovei ir trečiajam asmeniui nepripažįstant, kad sertifikatams taikoma draudimo apsauga, ieškovai buvo privesti kreiptis į teismą, todėl akivaizdu, jog dėl ieškovų patirtų bylinėjimosi išlaidų kalta atsakovė, nes ji ne tik nepripažino, kad ieškovai suklydo, bet laikė, jog sertifikatams netaikoma draudimo apsauga.
2. Atsakovės samprotavimai apie kiekvienam ieškovui galimą priteisti tik 105 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą, prieštarauja logikos principui, neatitinka advokato etikos keliamų reikalavimų ir neturi jokio teisinio pagrindo. Jei bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nurodytų dydžių, jos turi būti priteisiamos tokio dydžio, kokio buvo patirtos. Atsižvelgiant į Rekomendacijų 2 punktą, nepagrįstas argumentas, kad honoraras negali priklausyti nuo to, kokia yra kiekvieno iš ieškovo ginčijamo sandorio suma. Nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas naujas klausimas, jam reikėjo specialių žinių. Advokatas turi teisę susitarti su kiekvienu klientu individualiai, atsižvelgiant ir į individualias kliento savybes (turtinę, socialinę padėtį, amžių ir kita).
3. Ieškovai prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nurodė, kad prašo priteisti išlaidas iš atsakovės ir trečiojo asmens. Teismas, konstatuodamas, kad bylinėjimosi išlaidos solidariai negali būti priteisiamos, ne išėjo už prašymo ribų, bet teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius, o tai teismo prerogatyva.

Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atsakovės atskirąjį skundą tenkinti, panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir ieškovų prašymą atlyginti išlaidas atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1. Ieškinio reikalavimai nebuvo patenkinti. Sandoriai nebuvo pripažinti negaliojančiais ir restitucija nebuvo taikoma. Jeigu reikalavimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais būtų tenkinti – ieškovai nebūtų galėję gauti draudimo išmokų už sertifikatus. Tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo byloje nuosekliai laikėsi pozicijos, kad ginčo sandoriai laikytini galiojančiais. Ieškovai, atsiimdami draudimo išmokas, faktiškai pripažino, kad indėlio sertifikato sutartys yra galiojančios ir sukuriančios šalims teises ir pareigas, taigi ieškinio reikalavimai netenkinti.
2. Nesutiktina su atskirojo skundo teiginiais, kad bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl trečiojo asmens veiksmų (neveikimo). Ieškovų bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl nepakankamai aiškaus indėlių bei investicijų draudimo sistemos ir finansų priemonių teisinio reguliavimo, o tai lėmė sudėtingų teisinių klausimų sprendimą teisme ir net kreipimąsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo srityje svarbią reikšmę turi kaltė. Byloje nėra įrodymų, kad banko ar trečiojo asmens elgesys buvo netinkamas, taigi nėra pagrindo iš jų priteisti bylinėjimosi išlaidas.
3. Ieškinyje pateikiama standartizuota, visiškai vienodos apimties informacija apie kiekvieną ieškovą. Taigi nėra pagrindo priteisti kai kuriems ieškovams didesnių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumų, negu kitiems. Esant vienodai advokato darbo apimčiai, skirtingo bylinėjimosi išlaidų dydžio priteisimas neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje iškilo ginčas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovams jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš atsakovės, teismui nutartimi nutraukus civilinę bylą dėl indėlio sertifikato sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

CPK 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad taikant CPK 94 straipsnio 1 dalies nuostatas tuo atveju, kai ieškovas atsisako ieškinio, turi būti įvertinamos ieškinio pareiškimo ir vėlesnio jo atsisakymo priežastys: ieškovas ieškinio atsisakė dėl svarbių priežasčių, nenurodydamas priežasčių ar dėl to, kad atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Jeigu ieškinio pareiškimą nulėmė atsakovo elgesys (atsakovas patenkino reikalavimus tik ieškovui pareiškus ieškinį arba dėl kitų su atsakovo elgesiu susijusių priežasčių ieškovas turėjo pagrindą reikšti reikalavimą teisme), laikytina, kad dėl bylinėjimosi išlaidų atsiradimo kaltas atsakovas, ir todėl būtent jam tenka bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013).

Šioje byloje ieškovai pareiškė ieškinį dėl to, kad iškėlus atsakovei AB bankui Snoras bankroto bylą, ieškovams nebuvo išmokėta draudimo išmoka už jų iš atsakovės įsigytus indėlio sertifikatus. Taigi ieškovų ieškinio pareiškimo tikslas – užsitikrinti, kad ieškovų bankui perduotoms lėšoms būtų taikoma IĮIDĮ nustatyta draudimo apsauga, todėl ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti su atsakove sudarytas indėlio sertifikato įsigijimo sutartis negaliojančiomis dėl esminio suklydimo ir taikyti restituciją, pripažįstant jų sumokėtas pagal sandorius su atsakove pinigų sumas ieškovų lėšomis jų asmeninėse sąskaitose BAB banke Snoras, kurioms taikoma draudimo apsauga. Savo ruožtu atsakovė, nors iš tikrųjų nuosekliai laikėsi pozicijos, kad sandoriai yra galiojantys (ir nė vienas sandoris šioje byloje nebuvo pripažintas negaliojančiu), atskirajame skunde ignoruoja tą faktą, jog ji taip pat laikėsi nuomonės, kad ieškovų lėšos pagal indėlio sertifikatus nėra apdraustos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, o draudimo išmoka ieškovams buvo išmokėta tik po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas  2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 konstatavo, jog indėlio sertifikatui turėtų būti taikoma indėlių garantijų sistemos apsauga. Akivaizdu, kad atsakovės pozicija dėl indėlių sertifikatams netaikytos draudimo apsaugos buvo paneigta kasacinio teismo. Savo ruožtu ieškovams gavus draudimo išmokas, visiškai nebetikslinga toliau ginčyti indėlio sertifikato sandorius tuo pagrindu, kad buvo esminis suklydimas dėl taikytinos draudimo apsaugos įsigyjant indėlio sertifikatą. Todėl priešingai nei teigia apeliantė, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, ieškovų reikalavimai šioje byloje iš esmės buvo patenkinti ir būtent jų patenkinimas nulėmė ieškinio atsisakymą, o dėl kreipimosi į teismą ir iki ieškinio atsisakymo ieškovų patirtų bylinėjimosi išlaidų kalta atsakovė, nepripažinusi ne tik ieškovų suklydimo dėl perkamų produktų fakto, be ir neigusi indėlių sertifikatams taikytiną apsaugą.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovų pozicija, kad ta aplinkybė, jog ieškovų reikalavimus patenkino ne asmeniškai atsakovė, nagrinėjamam klausimui neturi reikšmės, tuo labiau, kad ir ieškinio tenkinimo šioje byloje atveju pinigus (draudimo išmokas) ieškovams mokėtų ne pats bankas. Be to, pastebėtina, kad trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ negalėjo išmokėti draudimo išmokų ieškovams, kol negavo atitinkamų duomenų iš atsakovės, todėl ir šiuo pagrindu atmestinas atsakovės argumentas dėl neva netinkamo atsakovo šioje byloje. Taip pat atkeiptinas dėmesys, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje atsakovei ir trečiajam asmeniui jau buvo išaiškinta, jog ta aplinkybė, kad ieškovų teisme siektas pažeistų teisių gynybos būdas buvo realizuotas kitu teisiniu pagrindu, nepaneigia atsakovės kaltės dėl ieškovų bylinėjimosi išlaidų atsiradimo. Ieškinio dalykas ir teisinis pagrindas buvo suformuluotas atsižvelgiant būtent į atsakovės poziciją nepripažinti jų lėšoms taikytinos draudimo apsaugos, nulemtą netinkamo susijusio teisinio reglamentavimo nuostatų suvokimo. Atsakovei, kaip profesionalui finansinių paslaugų teikimo srityje, keliami aukštesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, todėl šiuo atveju formalus byloje pareikšto ieškinio elementų vertinimas sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo neatitiktų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijų (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-728-186/2016, 2016 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-639-823/2016). Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad ta aplinkybė, jog ginčo aspektas dėl to, ar indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, teisės požiūriu buvo neaiškus, nereiškia, kad turėtų būti ribojama teisėtai teismo procesą iniciavusio ieškovo teisė į jo turėtų bylinėjimosi išlaidų kompensaciją (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėj byloje Nr. 2A-12-943/2016).

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su atsakovės pozicija, kad teismas, priteisdamas visas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės, išėjo už ieškovų prašymo ribų, o taip pat, jog teismas neturėjo priteisti ieškovams iš atsakovės skirtingas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumas. Priešingai nei interpretuoja atsakovė, ieškovai siekė visų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, o savo prašyme nenurodė, kad iš atsakovės turėtų būti priteista ne didesnė nei 2 936,50 Eur suma. Kaip pagrįstai nurodė ieškovai savo atsiliepime į skundą, aplinkybė, kad ieškovai manė, jog išlaidos galėtų būti atlygintos ne tik atsakovės, bet ir trečiojo asmens, nereiškia, kad teismas, konstatuodamas, jog bylinėjimosi išlaidos negali būti atlygintos solidariai atsakovės ir trečiojo asmens, negalėjo, teisingai kvalifikavęs tarp šalių susiklosčiusius santykius, priteisti ieškovams jų patirtas visas (o ne pusę) bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su ieškovų dėstoma pozicija, kad su kiekvienu atskiru klientu jų atstovas turi teisę susitarti dėl individualaus mokesčio už suteiktas paslaugas dydžio. Pagal Rekomendacijų 2 punktą vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama priteisiant užmokestį už advokato suteiktas paslaugas, yra būtent ginčo (reikalavimo) sumos dydis, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kiekvieno iš klientų mokamas ir pralaimėjusios šalies atlyginamas užmokestis, priešingai nei dėsto atsakovė ir trečiasis asmuo, gali priklausyti ir nuo reikalavimo sumos, o įstatymas nenustato, kad tuo atveju, kai paduodamas bendras kelių asmenų ieškinys, jiems negali būti priteistas skirtingas bylinėjimosi išlaidų, kurios neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, atlyginimas. Priešingas aiškinimas reikštų ieškovų, pateikusių bendrą ieškinį, teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apribojimą palyginus su tuo pačiu pagrindu atskirus ieškiniu reiškiančiais asmenimis.

Remdamasis išdėstytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                           Rasa Gudžiūnienė