Administracinė byla Nr. A-892-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01575-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 9.5; 9.7; 9.8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Stasio Gagio ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB ,,Kaniu“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB ,,Kaniu“ skundą atsakovams Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas UAB ,,Kaniu“ (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu                  (I t., b. l. 1–6), kurį patikslino (I t., b. l. 45–47, 116–120), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Departamentas) 2014 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. VR-17.5-15 ,,Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“; 2) teismui nutarus, kad nuslėpė apmokestinamųjų gaminių bei apmokestinamosios pakuotės kiekį, nustatyti, jog nuslėptas apmokestinamųjų gaminių bei apmokestinamosios pakuotės kiekis dauginamas iš tarifo, nurodyto Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 3 ar 4 priedėlyje, ir koeficiento, mažesnio nei 2, t. y. sumažinti paskirtos mokestinės sankcijos dydį; 3) panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) viršininko 2014 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-33065 išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) su Priedu Nr. 1; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad Departamento 2013 m. kovo 26 d. pranešime apie planinį patikrinimą Nr. VR-17.3-58 nurodyta, kokiais pagrindais pradedamas ir vykdomas planinis patikrinimas. Šiame pranešime nurodyta, kad patikrinimo dalykas – 2009–2011 m. mokesčių už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimas. Pagal Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus 2011 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. AV-43 patvirtintų Ūkio subjektų    veiklos planinių ir neplaninių patikrinimų, vykdant aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, taisyklių    (toliau – ir Taisyklės) I dalies 3 punktą, ūkio subjektų veiklos planinių patikrinimų pirminis tikslas – teisės aktų nustatyta tvarka pagal kompetenciją gautos informacijos apie ūkio subjekto veiklą vertinimas ir metodinės pagalbos ūkio subjektui teikimas. Pirminis patikrinimas pradėtas 2013 m. vasario 13 d., kai dar nebuvo gautas pranešimas apie bendrovės planinį patikrinimą ir nebuvo patvirtintas Departamento direktoriaus įsakymas „Dėl metinių tikrinimo planų tvirtinimo“. Nors Departamento pranešime kaip patikrinimo data įrašyta 2009–2011 m., tačiau reikalaujama ir 2012 m. dokumentų. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 717 patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento nuostatų (toliau – ir Departamento nuostatai) IV dalies 13 punktą, Departamento veikla organizuojama vadovaujantis metiniu veiklos planu. Planiniai patikrinimai turi būti vykdomi pagal viešai skelbiamą Departamento direktoriaus 2013 m. sausio 28 d. patvirtintą 2013 metų     ūkio subjektų patikrinimo planą Nr. VR-V-18, kuriame UAB „Kaniu“ nėra. Pranešime apie pareiškėjo planinį patikrinimą remiamasi Departamento direktoriaus 2013 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. VR-V-53 „Dėl metinių tikrinimo planų tvirtinimo“, kuris interneto svetainėje neskelbtas, todėl patikrinimas atliktas neteisėtai. Taisyklių 11.4 ir 21 punktuose nustatyta, kad turi būti nurodytas patikrinimo terminas. UAB „Kaniu“ patikrinimo aktas surašytas 2013 m. gruodžio 31 d., tačiau įmonę tikrino 8,5 mėnesio, taip pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 362 straipsnyje įtvirtintus minimalios ir proporcingos priežiūros naštos, planavimo, metodinės pagalbos teikimo principus. Pažymėjo, jog, gavęs pranešimą apie patikrinimą, iš karto perskaičiavo mokesčius ir juos 2013 m. balandžio 16 d. deklaravo, tačiau įvykdyti prievolę neturėjo pinigų, todėl VMI priėmė 2013 m. gegužės 21 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką. Apie tai sužinojęs, įnešė į sąskaitą pinigus kaip paskolą, o VMI įskaitė visą mokestinį įsiskolinimą ir delspinigius. Taigi mokestinė prievolė geranoriškai buvo įvykdyta 2013 m. gegužės 22 d. iki akto surašymo. Nežinodamas apie būtinybę deklaruoti apmokestinamuosius gaminius bei apmokestinamąją pakuotę, nepateikė deklaracijų, tačiau vėlesnis nedeklaravimo sąvokos prilyginimas nuslėpimui   yra negalimas. Nurodė, kad 2014 m. sausio 6 d. gavo 2013 m. gruodžio 31 d. patikrinimo aktą    apie įmonei skirtą baudą už nedeklaruotus nuslėptus aplinkos teršimo mokesčius 2010–2012 m.      Šiame akte bauda apskaičiuota už 2012 m., nors pranešime buvo nurodyta, kad bus atliekamas 2009–2011 m. tikrinimas. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme neapibrėžtos nei nuslėpto, nei nedeklaruoto apmokestinamųjų gaminių bei apmokestinamosios pakuotės kiekio sąvokos, nors patikrinimo akte Departamentas nuslėptą ir nedeklaruotą pakuotės kiekį laiko sinonimais.

Atsakovas Departamentas atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 67–68, 140–141) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Departamentas nurodė, kad, pagal VAĮ 364 straipsnio 6 dalį, patvirtintas patikrinimų planas ir jo pakeitimai skelbiami priežiūrą atliekančio subjekto interneto svetainėje arba į planą įtraukti ūkio subjektai informuojami individualiai ne vėliau kaip per tris darbo dienas po patikrinimų    plano patvirtinimo ar jo pakeitimo, o, pagal 16 dalį, šis straipsnis mokesčių administratoriui, muitinės ir licencines finansines paslaugas teikiančių įmonių, emitentų, investicinių bendrovių, draudimo, perdraudimo ir draudimo tarpininkavimo verslo priežiūrą, taip pat konkurencijos priežiūrą atliekantiems subjektams netaikomas, nurodytiems subjektams šio straipsnio nuostatos yra rekomendacinės, t. y. neprivaloma patvirtintą tikrintiną įmonių sąrašą skelbti priežiūrą atliekančio subjekto interneto svetainėje. Pareiškėjas yra maisto produktų gamybą ir prekybą vykdanti įmonė, importuojanti iš užsienio šalių tuščią pakuotę, ją pripildžius turima produkcija realizuojama Lietuvoje. Pradėjus įmonės 2010–2012 m. patikrinimą nustatyta, kad UAB „Kaniu“ nesilaikė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo, t. y. neteikė VMI 2011–2012 m. mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų, nemokėjo už į vidaus rinką išleistą apmokestinamąją pakuotę. Patikrinus UAB „Kaniu“ pateiktus 2011 m. kuro nurašymo dokumentus nustatyta, kad įmonė nedeklaravo viso nurašyto ir reikalingo apmokestinti benzino, dyzelino ir dujų kiekio. Mokestis už aplinkos teršimą sumokamas ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracija pateikiama ne vėliau kaip per 60 dienų nuo mokestinio laikotarpio pabaigos teritorinei VMI, kurios veiklos teritorijoje mokesčio mokėtojas įregistruotas mokesčių mokėtojų registre. Iki nustatytų terminų UAB „Kaniu“ deklaracijos nebuvo pateiktos. Per mokestinį laikotarpį UAB „Kaniu“ išleistas į Lietuvos rinką teršalų kiekis turėjo būti deklaruotas ir apmokestintas, o nedeklaruotas ir neapmokestintas kiekis laikomas nuslėptu. Pareiškėjas interpretavo sąvokas, manydamas, kad Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas neapibrėžia nei nuslėpto, nei nedeklaruoto apmokestinamųjų gaminių bei apmokestinamosios pakuotės kiekio sąvokos, ir teigė, kad patikrinimo akte bei vėlesnėje savo pozicijoje nuslėptą ir nedeklaruotą pakuotės kiekį laikė sinonimais. Pareiškėjo išreikšta abejonė dėl šių sąvokų aiškinimo yra visiškai nepagrįsta ir tiek teisės aktuose, tiek teismų praktikoje pakankamai aiškiai ir nedviprasmiškai išgryninta. Nustačius nuslėptą (nedeklaruotą) pakuotės kiekį, mokestis didesniu tarifu apskaičiuojamas pagal nustatytą tvarką ir įforminamas patikrinimo aktu – deklaracijos tokiu atveju neteikiamos ir netikslinamos. Mokesčių administratoriaus buveinėje atliekamo mokestinio patikrinimo trukmė neribojama. Departamento Gamtos išteklių ir taršos kontrolės skyrius turi teisę atlikti 5 praėjusių metų patikrinimus. Dėl patikrinimo apimties datos buvo padaryta techninė spausdinimo klaida.

Atsakovas VMI atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 94–95, 143–144) prašė skundo dalį dėl VMI 2014 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. (23.31-08)-320A-33065 atmesti kaip nepagrįstą, o dėl skundo dalies panaikinti Departamento 2014 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. VR-17.5-15 – spręsti teismo nuožiūra.

VMI nurodė, kad Departamentas 2014 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. VR-17.5-15 dėl patikrinimo akto tvirtinimo pareiškėjui išsiuntė 2014 m. vasario 17 d., pareiškėjas šį          sprendimą gavo 2014 m. vasario 20 d. VMI sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-33065 išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčio mokėtojo         sąskaitų priėmė 2014 m. kovo 24 d., t. y. praėjus daugiau kaip 20 dienų po sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo įteikimo pareiškėjui dienos, ir, pareiškėjui per Administracinių         bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą nepateikus tinkamai parengto skundo dėl mokestį apskaičiavusio asmens sprendimo, šis sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. VMI 2014 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. (23.31-08)-320A-34936 sustabdytas 22 060,39 Lt mokestinės nepriemokos išieškojimas, taip pat ir tos nepriemokos,     kurios išieškojimą prašė panaikinti pareiškėjas. VMI viršininkas 2014 m. balandžio 1 d.    sprendimu Nr. (23.31-08)-320A-37839 ginčijamą VMI 2014 m. kovo 24 d. sprendimą       Nr. (23.31-08)-320A-33065 pripažino netekusiu galios.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimu                       (I t., b. l. 171–179) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad šioje byloje mokestinis ginčas kilo dėl Departamento 2014 m. vasario 17 d. sprendimo Nr. VR-17.5-15, kuriuo buvo patvirtintos 20 805,62 Lt ir 378,20 Lt sumos, apskaičiuotos taikant padidintą mokesčio už aplinkos teršimą tarifą už 2011–2012 m. nuslėptą   taršą iš mobiliųjų taršos šaltinių ir taršą pakuotės atliekomis. Šiame kontekste teismas pažymėjo, jog pareiškėjas neginčijo Departamento kompetencijos priimti tokius sprendimus, taip pat to,       kad ginčijamu Departamento sprendimu patvirtintame 2013 m. gruodžio 31 d. patikrinimo akte Nr. VR-17.7-191 dyzelino, benzino ir dujų kiekis ir į vidaus rinką išleistos apmokestinamosios pakuotės kiekis nustatytas tinkamai. Taip pat byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas 2011 m. mokesčio už aplinkos teršimą iš mobiliųjų taršos šaltinių deklaraciją pateikė 2013 m. balandžio 16 d., o 2011 m. ir 2012 m. mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaraciją – 2014 m. balandžio 16 d. Vadinasi, siekiant nustatyti Departamento 2014 m. vasario 17 d.  sprendimo Nr. VR-17.5-15 teisėtumą ir pagrįstumą, būtina nustatyti, ar Departamentas šiuo sprendimu teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nuslėpė 2011–2012 m. taršą iš mobiliųjų taršos šaltinių ir taršą pakuotės atliekomis, ir ar teisėtai ir pagrįstai dėl to pritaikė padidintą mokesčio už aplinkos teršimą tarifą. Taip pat ginčas kilo dėl VMI 2014 m. kovo 24 d. sprendimo                      Nr. (23.31-08)-320A-33065 teisėtumo ir pagrįstumo tiek, kiek šiuo sprendimu buvo nuspręsta iš pareiškėjo išieškoti į biudžetą nurodytą didesniu tarifu apskaičiuotą mokesčio sumą.

Teismas pažymėjo, jog šioje byloje aktualus teisinis reguliavimas nustatytas aktualios redakcijos Mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme, Mokesčių administravimo įstatyme, Viešojo administravimo įstatyme, Taisyklėse (aktuali redakcija, galiojusi iki 2014 m. vasario 12 d.). Teismas vadovavosi VAĮ 362 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 364 straipsniu. Pažymėjo, jog Departamentas, vykdydamas mokesčių už aplinkos teršimą administravimą pagal Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalį, 15, 16 straipsnius, laikytinas mokesčių administratoriumi. Teismas taip pat vadovavosi Taisyklių 2, 19, 20, 21, 23, 24 punktais. Nurodė, jog mokesčių už aplinkos teršimą planinių mokestinių patikrinimų trukmei nustatyti taikytinas Mokesčių administravimo įstatymo 119 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas. Vertindamas nurodytą Taisyklių 19–21, 23, 24 punktuose, Mokesčių administravimo įstatymo 119 straipsnio 6 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir surinktų rašytinių įrodymų kontekste, teismas konstatavo, kad Departamento pareigūnai pareiškėjo veiklos planinį patikrinimą privalėjo vykdyti vadovaudamiesi VAĮ nurodytais ūkio subjektų veiklos priežiūros principais pagal patvirtintą Patikrinimų planą ne vėliau kaip 2 darbo dienos iki tokio patikrinimo pradžios suderinę patikrinimo metu numatomus veiksmus ir tikrintinas konkrečias ūkio subjekto veiklos sritis, įrenginius, dokumentus ir pan. Ne vėliau kaip prieš 10 darbo dienų iki planinio patikrinimo pradžios Departamento vadovas arba įgalioti pareigūnai privalėjo raštu arba elektroniniu būdu informuoti pareiškėją apie numatomą vykdyti patikrinimą, nurodyti atliekamo patikrinimo pagrindą, terminą, dalyką ir preliminarų dokumentų, kuriuos reikės pateikti patikrinimo metu, sąrašą; pareiškėjo planinio patikrinimo trukmė nėra ribojama, tačiau Departamento pareigūnai jį privalėjo atlikti per objektyviai įmanomą kuo trumpesnį laikotarpį.

Teismas pažymėjo, jog juridinių asmenų, vykdančių ūkinę veiklą Lietuvoje, mokesčio už aplinkos teršimą mokėjimo tvarka ir kontrolė sureguliuota Mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme. Teismas vadovavosi šio įstatymo 7 straipsnio 1, 2 dalimis, 8 straipsnio 1, 5 dalimis, 9 straipsnio 3 dalimi, 9 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktais, 10 straipsnio 3, 4 dalimis, Mokesčių administravimo įstatymo 81 straipsnio 2 dalimi, 105 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Teismas, remdamasis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 7 straipsnyje, 8 straipsnio 1, 5 dalyse, 9 straipsnio 3 dalyje, 9 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktuose, 10 straipsnio 3, 4 dalyse, Mokesčių administravimo įstatymo 81 straipsnio 2 dalyje, 105 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2042/2013 pateiktais išaiškinimais, įvertinęs šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes     ir surinktus rašytinius įrodymus, konstatavo, kad pareiškėjas mokesčius už aplinkos teršimą iš mobiliųjų taršos šaltinių ir už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis 2011 m. turėjo sumokėti pats ir pateikti VMI deklaraciją iki 2012 m. kovo 1 d., o už 2012 m. aplinkos teršimą pakuotės atliekomis – iki 2013 m. kovo 1 d.; jis visiškai atsako už tinkamą mokesčių sumokėjimą ir pateiktų deklaracijų duomenis. Pareiškėjui nurodytos pareigos neįvykdžius arba ją įvykdžius netinkamai, Departamentas privalėjo nurodytus mokesčius už aplinkos teršimą jam apskaičiuoti pagal didesnį tarifą; pareiškėjui ginčijamu Departamento 2014 m. vasario 17 d. sprendimu Nr. VR-17.5-15 patvirtintų sumų nesumokėjus per 20 dienų nuo šio sprendimo įteikimo jam dienos, mokesčių administratorius įgijo teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas į tikrintinų įmonių sąrašą įtrauktas Departamento direktoriaus 2013 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. VR-V-53; Departamento Gamtos išteklių ir taršos apskaitos kontrolės skyrius pareiškėjui 2013 m. kovo 26 d. išsiuntė pranešimą apie planinį patikrinimą Nr. VR-17.3-58, kuriame aiškiai nurodė, kad 2013 m. balandžio 17 d. 9 val. bus atliekamas patikrinimas, susijęs su aplinkosauginiais mokesčiais, nurodė tokio patikrinimo pagrindą, terminą, dalyką ir preliminarų dokumentų, kuriuos reikės pateikti patikrinimo metu, sąrašą. Baigusi patikrinimą Departamento Gamtos išteklių ir taršos apskaitos kontrolės skyriaus vyresnioji valstybinė aplinkos apsaugos inspektorė 2013 m. gruodžio 31 d. surašė patikrinimo aktą, kurį Departamentas ginčijamu 2014 m. vasario 17 d. sprendimu Nr. VR-17.5-15 patvirtino 2014 m. vasario 17 d. Įvertinęs nurodytas faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad atsakovas Departamentas, atlikdamas nurodytas procedūras, nepažeidė Taisyklių 19–21, 23, 24 punktuose, Mokesčių administravimo įstatymo 119 straipsnio 6 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo. Šios teismo išvados niekaip nekeičia pareiškėjo teiginys, kad planiniai patikrinimai turėjo būti vykdomi pagal viešai skelbiamą Departamento direktoriaus 2013 m. sausio 28 d. patvirtintą 2013 metų ūkio subjektų patikrinimo planą Nr. VR-V-18, kuriame pareiškėjo nėra. Šioje administracinėje byloje nustatytų aplinkybių kontekste teismas kritiškai vertino ir pareiškėjo teiginius dėl VAĮ 362 straipsnyje įtvirtinto minimalios ir proporcingos priežiūros naštos, planavimo, metodinės pagalbos teikimo principų pažeidimo ir 364 straipsnyje nustatytų ūkio subjektų patikrinimams taikomų reikalavimų nesilaikymo. Departamentas, administruodamas mokesčius už aplinkos teršimą, veikė kaip mokesčių administratorius, todėl VAĮ 364 straipsnyje nustatyti ūkio subjektų patikrinimams taikomi reikalavimai jam buvo rekomendaciniai. Tokio patikrinimo metu nebuvo pažeistas Taisyklių 19–21, 23, 24 punktuose, Mokesčių administravimo įstatymo 119 straipsnio 6 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, o iš byloje surinktų rašytinių įrodymų matyti, kad buvo atliekamas 2009–2012 m. planinis patikrinimas, t. y. pakankamai ilgo laiko tarpo. Taigi nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad tokiu patikrinimu buvo pažeisti VAĮ 362 straipsnyje įtvirtinti priežiūros principai.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas mokesčius už 2011 m. aplinkos teršimą iš mobiliųjų taršos šaltinių ir už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis turėjo sumokėti pats ir VMI pateikti deklaraciją iki 2012 m. kovo 1 d., o už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis 2012 m. – iki 2013 m. kovo 1 d. Tačiau 2011 m. mokesčio už aplinkos teršimą iš mobiliųjų taršos šaltinių deklaraciją pareiškėjas pateikė 2013 m. balandžio 16 d., 2011 m. ir 2012 m. mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaraciją – 2014 m. balandžio 16 d. Teismas ypač pabrėžė, kad pareiškėjas savo veiklą vykdo nuo 2008 m., taigi nebe pirmus metus, todėl teisinis reguliavimas, susijęs su mokesčių         už aplinkos teršimą administravimu, jam turi būti gerai žinomas. Taip pat pabrėžė tai, kad jis mokesčius deklaravo tik Departamentui pradėjus patikrinimą, o, kaip nustatyta šią bylą nagrinėjant teismo posėdyje, ginčijamu sprendimu patvirtintų mokesčių vis dar nėra sumokėjęs. Šiame kontekste pareiškėjo teiginius, kad, gavęs pranešimą apie patikrinimą, iš karto perskaičiavo mokesčius, juos 2013 m. balandžio 16 d. deklaravo, todėl mokestinė prievolė geranoriškai buvo įvykdyta 2013 m. gegužės 22 d. iki akto surašymo, teismas vertino kritiškai. Taip pat kritiškai vertino pareiškėjo teiginį, kad jis nežinojo apie būtinybę deklaruoti apmokestinamuosius gaminius bei apmokestinamąją pakuotę, todėl nedeklaravimo sąvokos prilyginimas nuslėpimui yra negalimas. Pabrėžė, kad pareiga tinkamai apskaičiuoti ir sumokėti mokesčius už aplinkos teršimą teisės aktuose nustatyta expressis verbis, o pareiškėjas, nebe pirmus metus vykdydamas veiklą, šį teisinį reguliavimą privalėjo žinoti ir vykdyti. Taip pat pažymėjo, kad patys teisės aktai, reglamentuojantys mokesčių už aplinkos teršimą apskaičiavimą ir mokėjimą, šių mokesčių nedeklaravimą prilygina mokesčių nulėpimui, be to, mokesčių nedeklaravimą mokesčių slėpimui prilygina ir teismai, nagrinėdami analogiško pobūdžio bylas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-928/2005). Taigi pareiškėjas savo pareigą tinkamai apskaičiuoti ir sumokėti mokesčius už aplinkos teršimą vykdė netinkamai ir taip akivaizdžiai pažeidė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 7 straipsnyje, 8 straipsnio 1, 5 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą. Tai konstatavęs teismas konstatavo ir tai, kad ginčijamu Departamento 2014 m. vasario 17 d. sprendimu Nr. VR-17.5-15 teisėtai ir pagrįstai mokesčiai už aplinkos teršimą iš mobiliųjų taršos šaltinių ir už 2011 m. bei 2012 m. aplinkos teršimą pakuotės atliekomis pareiškėjui apskaičiuoti pagal didesnį tarifą. Tai visiškai atitinka Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje, 9 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktuose nustatytą teisinį reguliavimą, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2042/2013 pateiktus išaiškinimus.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas, inter alia, prašė iš dalies panaikinti VMI 2014 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-33065, kuriuo buvo nuspręsta išieškoti į biudžetą iš UAB „Kaniu“ apskaičiuotą didesniu tarifu mokesčio sumą ir kurį VMI viršininkas 2014 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. (23.31-08)-320A-37839 pripažino netekusiu galios. Spręsdamas dėl VMI 2014 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. (23.31-08)-320A-33065 teisėtumo ir pagrįstumo, teismas pažymėjo, kad pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 10 straipsnio 3, 4 dalyse, Mokesčių administravimo įstatymo 81 straipsnio 2 dalyje, 105 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, pareiškėjui ginčijamu Departamento 2014 m. vasario 17 d. sprendimu Nr. VR-17.5-15 patvirtintų sumų nesumokėjus per 20 dienų nuo šio sprendimo įteikimo jam dienos, mokesčių administratorius įgijo teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką. Taigi nustačius, kad Departamentas 2014 m. vasario 17 d. sprendimu Nr. VR-17.5-15 pagrįstai patvirtino mokesčių už aplinkos teršimą 20 805,62 Lt ir 378,20 Lt dydžio sumas, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad VMI 2014 m. kovo 24 d. sprendimas Nr. (23.31-08)-320A-33065 tiek, kiek juo buvo nuspręsta išieškoti mokestinę 20 805,62 Lt ir 378,20 Lt dydžio nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos, buvo neteisėtas ar nepagrįstas.

Teismas, atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, padarė išvadą, kad Departamentas 2014 m. vasario 17 d. sprendimu Nr. VR-17.5-15 teisėtai ir pagrįstai patvirtino 20 805,62 Lt ir 378,20 Lt sumas, kurios apskaičiuotos taikant padidintą mokesčio už aplinkos teršimą tarifą už 2011–2012 m. nuslėptą taršą iš mobiliųjų taršos šaltinių ir taršą pakuotės atliekomis, o VMI 2014 m. kovo 24 d. sprendimu Nr. (23.31-08)-320A-33065 teisėtai ir pagrįstai buvo nusprendusi    iš pareiškėjo išieškoti į biudžetą nurodytą didesniu tarifu apskaičiuotą mokesčio sumą. Kartu konstatavo, kad nėra jokio teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjo prašymą nustatyti, jog nuslėptas apmokestinamųjų gaminių bei apmokestinamosios pakuotės kiekis dauginamas iš tarifo, nurodyto Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 3 ar 4 priedėlyje, ir koeficiento, mažesnio nei 2,                t. y. sumažinti paskirtos mokestinės sankcijos dydį. Taigi teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (I t., b. l. 184–188) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas neapibrėžia nei nuslėpto, nei nedeklaruoto apmokestinamųjų gaminių bei apmokestinamosios pakuotės kiekio sąvokos, o Departamentas          ir teismas nuslėptą ir nedeklaruotą pakuotės kiekį laikė sinonimais. Iš tiesų, nežinodamas            apie būtinybę deklaruoti apmokestinamuosius gaminius bei apmokestinamąją pakuotę, nepateikė deklaracijų, t. y. neveikimu padarė deklaravimo tvarkos pažeidimą. Tam tikrų duomenų ar informacijos nuslėpimą galima padaryti tik tyčia, kai imamasi priemonių informacijai paslėpti,         t. y. siekiama apsunkinti šios informacijos sužinojimą ir siekiama kažkokios naudos. Baudimas     už valingą nuslėpimo veiksmą, kai pažeidimas padarytas neveikimu, yra neproporcingas ir neadekvatus galimam teisės pažeidimui. Šios pozicijos teismas nemotyvavo, dėl jos nepasisakė, apsiribodamas tik bendra fraze, kad mokesčio nedeklaravimas reiškia prievolių valstybei slėpimą. Negalima mokesčio nedeklaravimo prilyginti mokesčio slėpimui, nors įstatymas to neaptaria ir taip santykio nenustato.

2. Dvigubo tarifo, kaip bausmės ir atgrasymo priemonės, taikymas yra nukreiptas į piktybinius pažeidėjus, savo veiksmais darančius konkrečią žalą gamtai, aplinkai, siekiant asmeninės naudos ar vengiant atsakomybės. Dvigubo tarifo skaičiavimas yra sankcija subjektui už jo padarytą teisės pažeidimą, o taikant sankcijas už teisės pažeidimą sankciją privalu taikyti tokią, kad ji atitiktų teisės pažeidimo mastą, būtų proporcinga teisės pažeidimui, pagaliau būtų atsižvelgta į teisės pažeidimo pobūdį ir jį padariusį asmenį. Šios pozicijos teismas nevertino ir dėl šio motyvo nepasisakė. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 3 punktas prieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai, 109 straipsnio 1, 2, 3 dalims. Teismas, spręsdamas klausimą dėl asmens nubaudimo, privalo turėti galimybę, atsižvelgiant į visas bylai reikšmingas aplinkybes, skirti mažesnę baudą nei sankcijoje nustatyta minimali, o ir pačios sankcijos taikymo tvarka ir procedūros turi būti labai aiškios ir nedviprasmiškos, skirtingai nei nagrinėjamu atveju. Mokestinė sankcija mažintina ir mokėtina mokesčio suma mažintina, t. y. apskaičiuotas mokestis nedaugintinas iš koeficiento 2 arba šis koeficientas mažintinas.

3. Pripažinus, kad Departamento 2014 m. vasario 17 d. sprendimas Nr. VR-17.5-15 yra neteisėtas, naikintinas ir šio akto pagrindu kilęs kitas sprendimas, t. y. VMI viršininko 2014 m. kovo 24 d. sprendimas Nr. (23.31-08)-320A-33065.

Atsakovas Departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–2) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Departamentas nurodo, kad pradėjus įmonės 2010–2012 m. patikrinimą nustatyta, jog UAB „Kaniu“ 2011–2012 m. neteikė VMI mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų, nemokėjo už į vidaus rinką išleistą apmokestinamąją pakuotę ir tuo pažeidė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 7 straipsnio 2 dalį. Patikrinus pateiktus 2011 m. kuro nurašymo dokumentus nustatyta, kad įmonė nedeklaravo viso nurašyto ir reikalingo apmokestinti benzino, dyzelino ir dujų kiekio, tuo pažeisdama Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 3 dalį. Šiuo atveju   UAB „Kaniu“ deklaracijos nebuvo pateiktos iki nustatytų terminų. Per mokestinį laikotarpį    įmonės išleistas į vidaus rinką kiekis, kuris turėjo būti deklaruotas ir apmokestintas iki teisės aktuose nustatytų terminų, nedeklaruotas ir neapmokestintas kiekis laikomas nuslėptu. Įmonė buvo informuota, kad atliekant patikrinimą vadovaujamasi duomenimis, kurie buvo pateikti patikrinimo metu, bei deklaracijomis, pateiktomis iki patikrinimo pradžios. Už nuslėptą taršą pakuotės atliekomis mokestis buvo skaičiuojamas taikant didesnį – dvigubą tarifą. Nustačius nuslėptą (nedeklaruotą) pakuotės kiekį, mokestis didesniu tarifu skaičiuojamas pagal nustatytą tvarką ir įforminamas patikrinimo aktu – deklaracijos tokiu atveju neteikiamos ir netikslinamos.        Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartį  administracinėje byloje Nr. A7-928/2005 ir 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2042/2013.

Atsakovas VMI atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 3–4) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

VMI nurodo, kad teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, jog VMI, priimdama skundžiamą sprendimą, laikėsi teisės aktuose įtvirtintų procedūrų. Atkreipia dėmesį, kad prašomas panaikinti VMI 2014 m. kovo 24 d. sprendimas Nr. (23.31-08)-320A-33065 jau yra pripažintas netekusiu galios VMI 2014 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. (23.31-08)-320A-37839. Kadangi mokestinė nepriemoka pagal Departamento direktoriaus 2014 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. VR-17.5-15 nebuvo išieškota, administracinėje byloje netaikytos užtikrinimo priemonės, todėl VMI viršininkas 2014 m. rugsėjo 18 d. priėmė sprendimą Nr. (23.31-08) 467-36684 išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitų 18 849,75 Lt sumai, kuriuo buvo išieškota ir mokesčio už aplinkos teršimą nepriemokos ir delspinigių dalis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl atsakovo 2014 m. vasario 17 d. sprendimo   Nr. VR-17.5-15 (kuriuo patvirtintas Departamento struktūrinio padalinio – Gamtos išteklių ir taršos apskaitos kontrolės skyriaus – atlikto patikrinimo metu surašytas 2013-12-31 patikrinimo aktas) teisėtumo ir pagrįstumo ta prasme, kad, pareiškėjo teigimu, paminėtas patikrinimas apėmė neteisėtai pasirinktą jo (pareiškėjo) veiklos, sietinos su mokesčių už aplinkos teršimą apskaičiavimu ir deklaravimu, laikotarpį, bei, pareiškėjo manymu, tikrintojų apskaičiuoto mokesčio nepagrįsto padidinimo.

Byloje nėra kvestionuojami nei pati Departamento teisė (kompetencija) atlikti tokio pobūdžio patikrinimą (pastebėtina, kad ši atsakovo veikla Mokesčių administravimo įstatymo 2 str. 13 d. ir 16 str. bei Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo taikymo prasme priskirtina mokesčių administratoriaus veiklai), nei pareiškėjo laiku nesumokėto mokesčio apskaičiavimo (netaikant jo padidinimo) teisingumas. Byloje taip pat nekvestionuojamos faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas 2011 m. mokesčio už aplinkos teršimą iš mobiliųjų taršos šaltinių deklaraciją pateikė 2013 m. balandžio 16 d., o 2011 m. ir 2012 m. mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaraciją – 2014 m. balandžio 16 d., t. y. šie veiksmai pareiškėjo buvo atlikti po Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino suėjimo. Todėl, sprendžiant šį ginčą, būtina išaiškinti, ar, atlikdamas paminėtą patikrinimą, atsakovas (jo pareigūnai) turėjo teisę pasirinkti kitokį, negu 2013 m. kovo 26 d. pranešime apie būsimą patikrinimą nurodytą, patikrinimo laikotarpį, taip pat atsakyti į pareiškėjo keliamą klausimą, ar Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo      7 straipsnio 2 dalyje nustatytu laiku apmokestinamų teršalų nedeklaravimas ir jų neapmokestinimas šio įstatymo taikymo požiūriu gali būti laikomi apmokestinamų teršalų nuslėpimu.  

Atsakydama į pirmąjį iš nurodytų klausimų, kolegija pažymi, kad (kaip jau buvo pasakyta) atsakovas, atlikdamas pareiškėjo skundžiamus veiksmus, veikė kaip mokesčio už aplinkos teršimą administratorius. Tai reiškia, kad ši atsakovo veikla nebūtinai turi (turėjo) atitikti VAĮ 364 straipsnio ir šio straipsnio pagrindu patvirtintų Taisyklių nuostatų procedūrinius reikalavimus, nes, pagal šio straipsnio (2010-06-22 įstatymo Nr. XI-934 redakcija) 16 dalį, šis straipsnis mokesčių administratoriui netaikomas ir turi jam tik rekomendacinį pobūdį. Atsižvelgiant į tai, tam tikri (pareiškėjo akcentuojami) paminėto patikrinimo metu atsakovo (jo pareigūnų) atliktų veiksmų neatitikimai Taisyklių nuostatoms negali būti teismo pripažinti esminę reikšmę turinčiais procedūrininis pažeidimais. Todėl, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytiems argumentams, kolegija daro išvadą, kad atsakovo atlikta pareiškėjo patikrinimo procedūra, tuo pačiu ir pasirinktas paminėto mokesčio apskaičiavimo ir deklaravimo patikrinimo laikotarpis, negali būti pripažinti neteisėtais.

Pasisakydama antruoju iš nurodytų klausimu, kolegija pažymi, kad nors Mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme (jo 2 straipsnyje) iš tikrųjų nėra pateikta nuslėptų teršalų sąvoka, tačiau sisteminiu šio įstatymo straipsnių aiškinimo būdu galima daryti išvadą, jog mokesčio už aplinkos teršimą nedeklaravimas ir jo nesumokėjimas šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatytu laiku (ne vėliau kaip per 60 dienų nuo mokestinio laikotarpio (kalendorinių metų) pabaigos) būtent ir yra apmokestinamųjų gaminių bei pakuotės nuslėpimas šio įstatymo 9 straipsnio nuostatų taikymo prasme. Šiame kontekste pažymėtina, kad toks apmokestinamųjų gaminių bei apmokestinamosios pakuotės sampratos aiškinimas yra pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-928/2005 ir juo buvo naudojamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartyje administracinėje byloje         Nr. A520-2042/2013, t. y. toks šios sampratos aiškinimas yra taikomas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje administracinių teismų praktikoje. Kolegija, vadovaudamasi Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, pripažįsta būtina laikytis tokio Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio aiškinimo šioje administracinėje byloje.

Atsakydama į pareiškėjo argumentus dėl jam nustatytos mokestinės prievolės dydžio, kolegija pažymi, kad paminėtame patikrinimo akte apskaičiuotas ir skundžiamu atsakovo sprendimu patvirtintas pareiškėjo mokestinės prievolės dydis yra nustatytas taikant imperatyvias Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 2 ir 3 punktų nuostatas dėl nuslėptų degalų kiekio ir apmokestinamosios pakuotės kiekio apmokestinimo tarifo nustatymo. Todėl kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu padaryta išvada, pripažįsta šiuos pareiškėjo argumentus nepagrįstais. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad kreipimasis į Konstitucinį Teismą dėl tam tikro teisės akto (teisės normos) atitikimo Konstitucijos nuostatoms yra administracinio teismo diskrecija (ABTĮ 4 str.), neįžvelgė pakankamo pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 3 punkto konstitucingumo.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą pagrįstu ir teisingu.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo UAB ,,Kaniu“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Irmantas Jarukaitis