Baudžiamoji byla Nr. 2K-204/ 2008
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.8.1;
2.4.2.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. balandžio 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Masioko, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2006 m. birželio 7 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. nuteistas pagal BK 154 straipsnio 2 dalį 24 MGL (3000 Lt) bauda, pagal BK 155 straipsnio 1 dalį 16 MGL (2000 Lt) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta 24 MGL (3000 Lt) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 2 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 64 MGL (8000 Lt) bauda. Iš V. K. nukentėjusiajam A. S. priteista 2000 Lt neturinei žalai atlyginti.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 29 d. nutartis, kuria: 1) nuteistojo V. K. apeliacinis skundas atmestas; 2) Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2006 m. birželio 7 d. nuosprendis pakeistas: iš V. K. priteista nukentėjusiajam A. S. 10 000 Lt nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti; panaikinta nuosprendžio dalis, kuria V. K. pagal BK 154 straipsnio 2 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 2 d. nuosprendžiu paskirta bausme.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Čiučiulkos pranešimą,
n u s t a t ė :
V. K. nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą paniekinti ir pažeminti Lietuvos Respublikos Seimo narį A. S. bei siekdamas pakirsti visuomenės pasitikėjimą juo, žinodamas, kad jo skleidžiama informacija neatitinka tikrovės, kad ji bus paskleista per visuomenės informavimo priemonę, į „Laisvo laikraščio“ redakciją, esančią Vilniuje, Goštauto g. 12, šio laikraščio žurnalistui A. D. jis pateikė straipsnių projektus:
– iki 2004 m. rugsėjo 9 d., tiksliau nenustatytu laiku, pateikė straipsnio „Naftos mafijos tėvas“ projektą, kuriame apie A. S. buvo pateikta tikrovės neatitinkanti informacija, galinti jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, – neva A. S. padarė sunkų nusikaltimą: vadovavo kontrabandininkus nuo atsakomybės dengiantiems sužvėrėjusiems ekskomisarams, dalyvavo naftos kontrabandoje („nusikalstamo verslo schemoje“), kurioje jis kartu su ekskomisarais ir kitais nusikalstamo pasaulio autoritetais padėjo A. P. rūpintis nusikalstamo verslo saugumu, kaip UAB „Ekskomisarų biuras“ savininkas užėmė labai svarbias pozicijas V. L. susivienijime, prisidėjo prie to, kad nusikaltėlių gauja, prisidengusi Didžiosios Britanijos Sandhusto karališkosios karo akademijos krizių valdymo centro analitikų vardu, rengė ir Lietuvai pardavė liūdnai pagarsėjusią studiją apie korupciją, vagystes bei organizuotą nusikalstamumą „Mažeikių naftoje“, kuri tapo „Mažeikių naftos“ pardavimo kompanijai „Williams International“ ideologinis pagrindas, kraupių žmogžudysčių priežastis, taip pat priklausė V. L. vadovaujamam organizuotam nusikalstamam susivienijimui; dėl to A. S. neva turi būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, tačiau teisiamųjų suolo jis neva išvengė tik dėl Naujosios sąjungos lyderio A. P. apsisprendimo pritarti „Williams International“ investicijoms ir įsilieti į V. L. suburtą organizuotą nusikalstamą susivienijimą;
– tęsdamas nusikalstamą veiką, iki 2004 m. lapkričio 4 d., tiksliau nenustatytu laiku, pateikė straipsnio „Amžiaus vagystė“ projektą, kuriame apie A. S. buvo pateikta tikrovės neatitinkanti informacija, galinti jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, – neva A. S. padarė sunkų nusikaltimą – kartu su kitais asmenimis, iš anksto susitaręs bei veikdamas išvien, iš Lietuvos valstybės biudžeto vogė ir per „Mažeikių naftą“ išplovė 2,6 mlrd. litų;
– tęsdamas nusikalstamą veiką, iki 2005 m. balandžio 7 d., tiksliau nenustatytu laiku, pateikė straipsnio „Teks karšti „Lukoilui“ jo raudonai rudą kailį...“ projektą, kuriame apie A. S. buvo pateikta tikrovės neatitinkanti informacija, galinti jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, – neva A. S., būdamas V. L. „sėbru“, kartu su kitais asmenimis KGB, „Lukoilo“, „Gazpromo“ bei Rusijos strateginių interesų naudai pasirengęs įvykdyti dar ne vieną nusikaltimą prieš Lietuvos Respubliką, jos suverenitetą, nacionalinį saugumą ir ekonomikos galią.
V. K. nusikalstamų veiksmų padarinys – jo pateikta tikrovės neatitinkanti informacija buvo paskleista „Laisvame laikraštyje“: 2004 m. rugsėjo 9 d. Nr. 19 straipsnyje „Naftos mafijos tėvas“, 2004 m. spalio 7 d. Nr. 21 straipsnyje „Naftos mafijos tėvas“, 2004 m. lapkričio 4 d. Nr. 23 straipsnyje „Amžiaus vagystė“, 2005 m. balandžio 7 d. Nr. 7 straipsnyje „Teks karšti „Lukoilui“ jo raudonai rudą kailį...“.
Be to, V. K. nuteistas už tai, kad iki 2005 m. kovo 24 d., tiksliau nenustatytu laiku, turėdamas tikslą viešai raštu užgauliai pažeminti Lietuvos Respublikos Seimo narį A. S. , žinodamas, kad jo skleidžiama informacija yra žeminanti ir bus paskelbta per visuomenės informavimo priemonę „Laisvą laikraštį“, ir to siekdamas, šio laikraščio redakcijai, esančiai Vilniuje, Goštauto g. 12, jis pateikė straipsnį „Patikslinimai“, kuriame parašė, jog tuometinis ekskomisarų vadas buvęs tiesiog žvėris, tik išvaizda šiek tiek panašus į šiandieninį peroksidinį A. S. Straipsnis buvo išspausdintas „Laisvame laikraštyje“ 2005 m. kovo 24 d., balandžio 7 d., Nr. 6.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo panaikinti skundžiamus teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą prieš jį nutraukti. Kasatoriaus nuomone, teismų padarytos išvados ir jomis pagrįsti sprendimai buvo priimti padarant esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos jo, kaip kaltinamojo, teisės, nustatytos BPK 22 straipsnio 3 dalyje, pažeistas rungimosi principas, įtvirtintas BPK 7 straipsnio 2 dalyje. Be to, anot kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas tik formaliai laikėsi BPK 238 straipsnio 1 dalies nuostatų, o apeliacinės instancijos teismas tik formaliai laikėsi BPK 324 straipsnio 2 dalies nuostatų, nes abiejų instancijų teismai jo prašymų netenkino remdamiesi nepagrįstais ir nelogiškais motyvais. Kasatorius mano, kad jeigu būtų buvę patenkinti jo prašymai ir prie bylos pridėti atitinkami dokumentai, atitinkantys BPK 20 straipsnio 3 dalies reikalavimus, tai jis būtų turėjęs galimybę įrodyti, kad teiginiai, dėl kurių jam buvo pareikšti kaltinimai, nėra šmeižtas, nes jie atitinka tikrovę. Nuteistasis skunde pažymi, kad V. P. ir V. A. galėjo paliudyti svarbias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti; anot kasatoriaus, jie atitiko BPK 78 straipsnyje liudytojams keliamus reikalavimus. Kasatorius teigia, kad teismas, nepagrįstai netenkinęs jo prašymų išreikalauti atitinkamus dokumentus, apklausti liudytojus V. P. ir V. A. , į teismo posėdį iškviesti nukentėjusįjį A. S. , jo dalyvavimą posėdyje pripažinti būtinu, apribojo kasatoriaus galimybes rungtis, taip pažeidė BPK 7 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nuteistojo nuomone, netinkamai ir šališkai spręsdami jo pateiktus prašymus, teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 44 straipsnio 5 dalies nuostatas. Kasaciniame skunde nuteistasis V. K. išvardija ir išsamiai apibūdina dokumentus, kuriuos, jo nuomone, teismai be pagrindo atsisakė pagal jo prašymą pridėti prie bylos. Be to, kasatorius skunde tvirtina, kad ir apeliacinės instancijos teismas 2006 m. lapkričio 20 d. vykusiame posėdyje nepagrįstai nutarė nukentėjusiojo A. S. dalyvavimą pripažinti nebūtinu. Kasatorius teigia, kad dėl to, jog nebuvo užtikrintas nukentėjusiojo dalyvavimas teismo posėdžiuose, jis neturėjo galimybės užduoti nukentėjusiajam klausimų, susijusių su nagrinėjama byla. Anot kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė reikalauti, kad nukentėjusiojo atstovas įvykdytų teismo įpareigojimą pateikti duomenis apie nukentėjusįjį. Nuteistasis skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo A. S. atstovą advokatą M. Kukaitį buvo įpareigojęs pateikti duomenis apie tai, kada A. S. buvo UAB „Ekskomisarų biuras“ darbuotojas ir akcininkas. Šis įpareigojimas, kaip skunde teigia kasatorius, nebuvo įvykdytas, o teismas, nekreipdamas jokio dėmesio į kasatoriaus prašymą, atsisakė reikalauti to įpareigojimo įvykdymo. Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatoriaus, taip pat tinkamai neįvertino šios aplinkybės. Kasatorius skunde tvirtina, kad, neiškvietę liudytojų V. P. bei AB „Mažeikių nafta“ generalinio direktoriaus G. K. sekretorės, teismai užkirto jam kelią įvardyti bei prašyti iškviesti kitus liudytojus. Kasatorius nurodo, kad teismas, nesutikęs išklausyti to, ką liudytojai galėtų paliudyti, priimti nutartį tokius liudytojus iškviesti ir tik po to leisti kasatoriui atskleisti liudytojų tapatybes, pareikalavo pirma nurodyti liudytojų pavardes ir adresus, kad būtų žinoma, ką reikės kviesti. Kasatoriaus nuomone, toks teismo elgesys jam, siekiančiam apsaugoti liudytojus nuo galimo nukentėjusiojo ar jo atstovų psichologinio ar kitokio smurto, užkirto kelią pasinaudoti savo teise pateikti prašymus dėl kitų liudytojų iškvietimo.
Be to, skunde kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ir neteistai prevenciškai apribojo jo teisę tarti paskutinį žodį, taip pažeisdamas BPK 294 straipsnio 2, 3 dalių, 324 straipsnio 8 dalies nuostatas. Kasatorius tvirtina, kad teismas, suteikęs jam paskutinį žodį, kasatoriui dar nespėjus nieko pasakyti, uždavė klausimą. Kartu, anot kasatoriaus, buvo pažeistos ir BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 5 dalies nuostatos. Kasatorius skunde pažymi, kad ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai apribojo jo galimybes pasakyti išsamią baigiamąją kalbą ir tarti išsamų paskutinį žodį.
Kasatorius skunde teigia, kad teismai ne tik padarė pirmiau nurodytus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, dėl kurių buvo iš esmės suvaržytos jo, kaip kaltinamojo, teisės, bet ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 2 straipsnio 4 dalį, kurioje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Kasatoriaus nuomone, atsižvelgiant į tai, kad teismai padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, laikytina, jog jam inkriminuotos nusikalstamos veikos – šmeižimo – objektyvieji požymiai nėra įrodyti, todėl nėra pagrindo ką nors spręsti ir apie subjektyviuosius tos veikos požymius. Be to, nuteistasis skunde pažymi, kad jis buvo nuteistas byloje nesant jo parengtų straipsnių projektų originalų, t. y. nesant jokios objektyvios galimybės ištirti, kiek leidėjo atspausdintas tekstas savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ atitinka jo pateiktų straipsnių projektų originalus. Kasatoriaus nuomone, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismai laikėsi tik nukentėjusiojo A. S. nekaltumo prezumpcijos principo, tačiau nepagrįstai nesilaikė jo, kaip kaltinamojo, nekaltumo prezumpcijos principo.
Atsiliepime į kasacinį skundą prokurorė Jurga Zieniūtė prašo nuteistojo V. K. kasacinį skundą atmesti. Prokurorės nuomone, V. K. kaltė pagrįsta nuosprendyje išdėstytais ir įvertintais įrodymais, kaltės forma – tyčia – teismų sprendimuose tinkamai bei motyvuotai atskleista, nusikaltimo sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai nustatyti, todėl kasatoriaus argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo atmestini. Atsiliepime prokurorė nurodo, kad „Laisvame laikraštyje“ nurodyti teiginiai apie neva A. S. įvykdytus sunkius nusikaltimus turi konstatuojamąjį pobūdį, bylojantį apie tai, kad V. K. pateikia informaciją apie neva nustatytus faktus ir duomenis apie juos. Tokio pobūdžio teiginiai, prokurorės nuomone, teismų pagrįstai buvo pripažinti kaip tikrovės neatitinkančių faktų ir duomenų skleidimas, o ne nuomonės reiškimas. Be to, prokurorė pažymi, kad V. K., žinodamas apie tai, kad A. S. yra neteistas, dėl jo nepradėta jokių ikiteisminių tyrimų, įvairios tarnybos neturi duomenų apie A. S. daromus nusikaltimus, ir per visuomenės informavimo priemonę – laikraštį teigdamas, jog A. S. yra įvykdęs įvairaus pobūdžio sunkius nusikaltimus, tyčia paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri neabejotinai paniekino bei pažemino nukentėjusįjį ir pakirto pasitikėjimą juo. Prokurorė nesutinka su kasatoriaus argumentais, kad teismas pažeidė BPK 7, 22 straipsnių, 369 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 3 dalies nuostatas. Prokurorės nuomone, nagrinėjant bylą rungimosi principas bei V. K. gynybos teisės nebuvo pažeistos, teisė teikti įrodymus, savarankiškai rinkti gynybai reikalingus dokumentus, reikšti prašymus nebuvo atimta ar suvaržyta, visi pateikti prašymai buvo apsvarstyti ir išspręsti priimant nutartis. Tai, kad kasatoriaus minimi prašymai buvo atmesti, anot prokurorės, nėra pagrindas pripažinti, jog V. K. teisės buvo pažeistos. Prokurorė pažymi, kad nė vienas iš V. K. prašomų išreikalauti ar pridėti prie bylos dokumentų, dokumentų santraukų ar laikraščių iškarpų nėra susijęs su duomenimis, kurie patvirtintų arba paneigtų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės šiai bylai teisingai išspręsti (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Atsiliepime prokurorė nurodo, kad tai, jog V. K. kasacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas protokolines nutartis ne visada nurodydavo sprendimų motyvus, yra teisingas, neleidžia tvirtinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 7, 22, 270 straipsnių nuostatas. Prokurorė mano, kad tai, jog pirmosios instancijos teismas, 2006 m. kovo 1 d. posėdyje protokolinėmis nutartimis atmesdamas V. K. rašytinį prašymą Nr. 9 ir žodinį prašymą, nenurodė motyvų, nelaikytina įstatymo pažeidimu, nes BPK 270 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas dėl kiekvieno prašymo priima nutartį. Be to, prokurorė atsiliepime pažymi, kad, įvertinus V. K. prašymą Nr. 9 ir prie jo pateiktus dokumentus, prašymo pateikimo motyvus, akivaizdu, jog teismas pagrįstai atsisakė tirti su šia byla nesusijusius dokumentus, priimdamas BPK 253 straipsnyje numatytas nutartis. Prokurorė nurodo, kad V. K. analogiškus prašymus reiškė ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, tačiau šie prašymai taip pat buvo atmesti nutartimis, nurodant tokio sprendimo motyvus. Prokurorė nesutinka su kasatoriaus teiginiu, kad teismai, nepagrįstai atmetę jo prašymą iškviesti nukentėjusįjį A. S. ir jo dalyvavimą posėdyje pripažinti būtinu, baudžiamąją bylą išnagrinėjo apriboję jo galimybes rungtis, taip pažeisdami BPK 7 straipsnio 1 dalies nuostatas. Prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismo 2006 m. kovo 1 d. posėdyje A. S. nedalyvavo, bet dalyvavo jo įgaliotas atstovas M. Kukaitis, o kito posėdžio metu dalyvavo pats A. S., tačiau V. K. jo apklausti neprašė, nors tokią galimybę turėjo. V. K., kaip atsiliepime į kasacinį skundą nurodo prokurorė, apeliaciniam teismui buvo pateikęs prašymą Nr. 7 apklausti nukentėjusįjį, tačiau 2006 m. lapkričio 20 d. apeliaciniame teisme nagrinėjant bylą ir svarstant klausimą, ar reikalingas įrodymų tyrimas, nuteistasis V. K. neprašė apklausti A. S., nors šis ir dalyvavo teismo posėdyje. Prokurorė teigia, kad 2007 m. spalio 11 d. tęsiant posėdį A. S. nedalyvavo, o V. K. prašė bylos be nukentėjusiojo nenagrinėti, nes jis norįs užduoti šiam klausimus, tačiau teismas priėmė protokolinę nutartį bylos nagrinėjimą tęsti nedalyvaujant nukentėjusiajam, nes jam apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, o nuteistasis turėjo galimybę užduoti klausimus ankstesniame posėdyje. Anot prokurorės, įvertinus abiejų instancijų teismų sprendimus, darytina išvada, kad V. K. buvo sudaryta galimybė užduoti klausimus nukentėjusiajam, tačiau jis šia galimybe nepasinaudojo. Be to, prokurorė atsiliepime pažymi, kad: ikiteisminio tyrimo metu A. S. apklausė prokurorė; BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostata leidžia perskaityti teisme ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotus kaltinamojo, liudytojo ar nukentėjusiojo parodymus; tokie parodymai gali būti naudojami byloje esantiems įrodymams patikrinti, o ne kaip atskiras įrodymų šaltinis. Prokurorės nuomone, atsižvelgus į tai, kad V. K. kaltę pirmosios instancijos teismas įrodinėjo ne vien tik nukentėjusiojo parodymais, bet ir kitais byloje esančiais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, aplinkybė, kad nukentėjusysis nebuvo apklaustas teisme, nelaikytina baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Atsiliepime į kasacinį skundą prokurorė nurodo, kad nuteistasis nepagrįstai teigia, jog buvo pažeistos BPK 293 straipsnio, 294 straipsnio 2 dalies, 324 straipsnio 8 dalies nuostatos. Prokurorė atsiliepime tvirtina, kad teismai tinkamai sprendė V. K. prašymus dėl papildomų dokumentų išreikalavimo, jų pridėjimo prie bylos, liudytojų apklausos. Todėl, anot prokurorės, kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismų sprendimai dėl jo prašymų suvaržė jo teises, tarp jų ir teisę pasakyti išsamią baigiamąją kalbą. Prokurorė pažymi, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka V. K. buvo suteiktas paskutinis žodis, o duomenų apie tai, jog jam buvo užduodami klausimai ar buvo ribojama paskutinio žodžio trukmė, nėra. Prokurorė mano, kad nelaikytina teisės pasakyti paskutinį žodį suvaržymu tai, jog suteikdamas paskutinį žodį teismas nuteistojo paklausė, ko šis teismo prašo. Prokurorė nesutinka su kasatoriaus teiginiais, kad apeliacinės instancijos teismas nekaltumo prezumpcijos principą taikė tik nukentėjusiajam A. S., o kasatoriui jo netaikė. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad BPK 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Todėl, anot prokurorės, tai, kad A. S. nepripažintas kaltu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, ir įrodo, kad V. K. skleidė apie A. S. tikrovės neatitinkančią informaciją.
Atsiliepime į kasacinį skundą nukentėjusiojo A. S. atstovas advokatas M. Kukaitis prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti. Nukentėjusiojo atstovo nuomone, teismai pagrįstai V. K. pripažino kaltu, tinkamai kvalifikavo jo nusikalstamą veiką, paskyrė tinkamą bausmę ir tinkamai išsprendė civilinį ieškinį. Anot nukentėjusiojo atstovo, kasatoriaus teiginiai ir motyvai yra deklaratyvaus pobūdžio. Nukentėjusiojo atstovas tvirtina, kad teismai nepažeidė jokių nuteistojo procesinių teisių, tinkamai taikė tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas. Advokatas M. Kukaitis atsiliepime į kasacinį skundą nurodo keletą teismo nuosprendžių, kuriais V. K. pripažintas kaltu dėl A. S. šmeižto, bei keletą šiuo metu teisme dėl A. S. šmeižto nagrinėjamų bylų. Nukentėjusiojo atstovas tvirtina, kad beveik visose paminėtose bylose piktnaudžiaudamas savo teisėmis V. K. bandė klaidinti teismus ir apsunkinti bylų nagrinėjimą įvairiais su bylos esme nesusijusiais prašymais ir tariamais įrodymais. M. Kukaičio nuomone, kasatoriaus skunde nurodyti dokumentai niekaip tiesiogiai nesusiję su nagrinėjama byla (juose užfiksuoti sandoriai, finansiniai duomenys ir kt. yra tik prielaidos, neįrodančios, kad A. S. padarė konkrečius nusikaltimus), o kasatoriaus paskleisti teiginiai yra tiesioginiai kaltinimai, kad A. S. padarė konkrečius nusikaltimus. Nukentėjusiojo atstovas pažymi, kad kasatorius ne tik nesustabdė skleidžiamo šmeižto, o atvirkščiai – jis byloje skleidžia naują šmeižtą nurodydamas, kad buvo darytas poveikis liudytojams ir teismui, kad ribojamos jo procesinės teisės ir kt. Nukentėjusiojo atstovo nuomone, kasatoriaus motyvai dėl materialinių teisės normų pažeidimo nepagrįsti ir visiškai atmestini, o jo motyvai dėl straipsnių, kuriuose buvo paskleista informacija, originalų iš esmės yra analogiški motyvams, kuriuos išsprendė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo septynių teisėjų kolegija 2007 m. birželio 29 d. nutartimi Nr. 2K-7-408/2007. Toje nutartyje, kaip pažymi nukentėjusiojo atstovas, teisėjų kolegija nurodė, kad apkaltinamajam nuosprendžiui priimti nebūtina turėti originalų straipsnio rankraštį. Be to, M. Kukaitis atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad V. K. tiek bylos nagrinėjimo metu, tiek pačiu kasaciniu skundu iš esmės patvirtina paskleistų teiginių autorystę ir gina tų teiginių atitikimą tikrovei, todėl, anot nukentėjusiojo atstovo, teismai iš esmės tinkamai ir teisėtai išnagrinėjo bylą bei priėmė teisingus sprendimus. M. Kukaičio nuomone, V. K. piktybiškas elgesys rodo, kad analogiškų ar dar didesnių melagysčių skleidimas ir yra jo tikslas. Nukentėjusiojo atstovas atsiliepime į kasacinį skundą tvirtina, kad nukentėjusiojo apkaltinimas padarius nusikaltimus, kurių nebuvo ir kurių egzistavimo nepatvirtina jokie duomenys, yra įžeidžiantis, nekeliantis abejonių, kad jis kenkia A. S. garbei ir orumui bei daro jam žalą.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BPK reikalavimų pažeidimų, padarytų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme
Iš teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, kad šis posėdis pirmosios instancijos teisme vyko su pertraukomis, kad ne visi proceso dalyviai jame dalyvavo ištisai. Nukentėjusysis A. S. teisiamajame posėdyje dalyvavo tik 2006 m. balandžio 25 d. Šiame posėdyje buvo užbaigtas įrodymų tyrimas ir pradėtos baigiamosios kalbos. Nepaisant to, kad nukentėjusysis A. S. teisiamajame posėdyje dalyvavo, teismas jo neapklausė, taip pažeisdamas BPK 242 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti įrodymus: apklausti kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus ir kt. Tai esminis BPK reikalavimų pažeidimas (BPK 369 straipsnio 3 dalis), nes jis suvaržė V. K. , kaip kaltinamojo, BPK 22 straipsnio 3 dalyje numatytą teisę nagrinėjimo teisme metu užduoti klausimus. Klausimų uždavimą teisiamajame posėdyje reglamentuoja BPK 275 straipsnis, kuriame nustatyta, kad klausimai gali būti užduodami tik apklausiamiems asmenims. Neapklausus nukentėjusiojo, tik suteikus jam žodį baigiamajai kalbai pasakyti, kaltinamasis neturėjo galimybės užduoti klausimų nukentėjusiajam, todėl nuteistojo V. K. kasacinio skundo argumentas, kad ši jo, kaip kaltinamojo, teisė buvo suvaržyta, yra pagrįstas. Aptartas BPK 242 straipsnio 1 dalies pažeidimas lėmė ir BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimo išsamiai ištirti visus byloje surinktus įrodymus pažeidimą, nes teisme neapklaus nukentėjusiojo įrodymai nebuvo išsamiai ištirti. Nusikaltimų asmens garbei ir orumui baudžiamosiose bylose, kurios paprastai nagrinėjamos privataus kaltinimo tvarka, nukentėjusiojo parodymai yra ypač svarbūs, nes būtent nukentėjusysis pirmiausia įvertina, kurios kaltininko paskleistos žinios apie jį yra įžeidžiančios ar šmeižiančios, ir dėl šmeižimo ar įžeidimo kreipiasi į teisėsaugos institucijas. Ta aplinkybė, kad šioje byloje baudžiamąjį procesą pradėjo prokuroras, t. y. kad buvo pereita iš privataus kaltinimo į valstybinį, nukentėjusiojo parodymų reikšmės nesumenkina. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamajame procese, priešingai nei ginant asmens garbę ir orumą civilinėje byloje, galioja BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, t. y. nuostata, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad preziumuojama, jog paskleisti asmens garbę ir orumą žeminantys duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. Tuo tarpu baudžiamojoje byloje tai, kad kaltinamasis paskleidė apie kitą žmogų (apie nukentėjusįjį) tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, turi įrodyti kaltinimo šalis. Esant tokiai situacijai, nuketėjusiojo parodymai tampa vienu svarbiausių įrodymų šaltinių. Tačiau iš aptartų aplinkybių matyti, kad šie įrodymai pirmosios instancijos teisme liko neištirti. Iš protokolo turinio matyti, kad skelbiant bylos medžiagą 2006 m. kovo 29 d. be jokių motyvų buvo paskelbti ir parodymai, kuriuos nukentėjusysis A. S. ikiteisminio tyrimo metu buvo davęs bylą tyrusiai prokurorei E. Belevičienei. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokio paskelbimo negalima laikyti tų parodymų ištyrimu, nes kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duotų parodymų perskaitymą reglamentuoja BPK 276 straipsnis, kuris nenumato galimybės kaip įrodymų šaltinį perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotus parodymus. Pagal aptariamos BPK normos nuostatas, esant tam tikroms sąlygoms, kaip įrodymai teisiamajame posėdyje gali būti perskaityti tik ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme duoti parodymai. Ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai gali būti perskaityti tik byloje esantiems įrodymams patikrinti. Todėl pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje grįsdamas savo išvadas ir nukentėjusiojo A. S. parodymais, pažeidė ir BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad jis grindžiamas ir nukentėjusiojo A. S. atstovo advokato M. Kukaičio paaiškinimais. Iš teismo posėdžio protokolo (T. 5, b. l. 95–97) matyti, kad M. Kukaitis atsakinėjo į proceso dalyvių klausimus, t. y. buvo apklausiamas, nors BPK nenumato nukentėjusiojo atstovo apklausos. Atvirkščiai, BPK 80 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaip liudytojai negali būti apklausiami įtariamojo, kaltinamojo, išteisintojo ar nuteistojo gynėjas, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo atstovai – dėl aplinkybių, kurias jie sužinojo atlikdami gynėjo arba atstovo pareigas. Šio draudimo nepaisymas – tai dar vienas BPK reikalavimų pažeidimas, padarytas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė BPK reikalavimų pažeidimų ne tik nagrinėdamas bylą, bet ir surašydamas nuosprendį. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.6 punkte išaiškinta, kad: įrodymai pradedami dėstyti nuo kaltinamojo parodymų; kaltinamojo parodymai išdėstomi glaustai ir konkrečiai apie visas bylai išspręsti reikalingas aplinkybes ir dėl visų padarytų nusikalstamų veikų. Iš skundžiamo teismo nuosprendžio turinio matyti, kad vietoje glausto kaltinamojo V. K. parodymų išdėstymo teismas perkėlė į nuosprendį šiek tiek sutrumpintą teisiamojo posėdžio protokolo ištrauką, kurioje kaltinamojo paaiškinimai buvo užrašyti pirmuoju asmeniu atsakymų į klausimus forma. Panašiai nuosprendyje išdėstyti ir liudytojo A. D. parodymai. Toks kaltinamojo ir liudytojo parodymų išdėstymas prieštarauja minėtam Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato išaiškinimui, kartu pažeidžia ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, apsunkina tų parodymų turinio suvokimą, nuosprendį padaro daugiau panašų į literatūros kūrinį nei į procesinį dokumentą. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamas nuosprendis surašytas labai atmestinai, t. y. visiškai nepaisant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1 punkte pateikto išaiškinimo, kad savo forma ir turiniu nuosprendis turi atitikti BPK 302–307 straipsnius ir oficialiems dokumentams keliamus reikalavimus, turi būti surašomas taisyklinga kalba, tiksliai vartojant teisės terminus. Pavyzdžiui, nuosprendžio 8 puslapyje rašoma: „Negalima nevertinti nukentėjusiojo A. S. patirtų išgyvenimų, kurie duoti ikiteisminio tyrimo metu. Nukentėjusysis A. S. parodė, kad...“. Toliau dėstomi nukentėjusiojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Todėl visiškai nesuprantama, kodėl teismas juos pavadino išgyvenimais. Nuosprendžio 9 puslapyje teismas rašo: „Teisminio tyrimo metu nukentėjusiojo gynėjas advokatas M. Kukaitis paaiškino: ...“ Įrašydamas į nuosprendį tokį teiginį teismas ignoravo tai, kad M. Kukaitis byloje dalyvavo ne kaip gynėjas, o kaip nukentėjusiojo atstovas, kad nukentėjusysis gynėjo apskritai negali turėti. 10 skundžiamo nuosprendžio puslapyje rašoma: „Be to, kaltinamasis V. K. paskleidė informaciją, kad A. S. padarė sunkų nusikaltimą (LR BK 11 str.). Esant šioms aplinkybėms, V. K. nusikalstami veiksmai, kvalifikuoti pagal LR BK 157 str. 2 d., yra teisingi.“... Šiame sakinyje vietoje BK 154 straipsnio teismas nurodė 157 straipsnį ir teisingais pavadino pačius veiksmus, o ne jų kvalifikavimą. Panašių netikslumų, visiško teisinių terminų reikšmės nepaisymo atvejų skundžiamame nuosprendyje yra ir daugiau.
Aptarti BPK reikalavimų pažeidimai yra esminiai, nes dėl jų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį.
Dėl BPK reikalavimų pažeidimų, padarytų nagrinėjant bylą apeliacine tvarka
Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Apeliantas V. K. savo apeliaciniame skunde ginčijo jam priimto apkaltinamojo nuosprendžio tiek teisėtumą, tiek pagrįstumą, nurodė, kad proceso metu buvo suvaržytos jo, kaip kaltinamojo, teisės. BPK 320 straipsnio 3 dalis įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, be to, – patikrinti, ar nebuvo padaryta esminių BPK reikalavimų pažeidimų, nepaisant to, ar gautas skundas dėl jų. Pažeisdamas šiuos baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo V. K. apeliaciniame skunde, nenustatė padarytų esminių BPK reikalavimų pažeidimų, jų neištaisė, nors tokia teismo pareiga išplaukia iš BPK 324 straipsnio 6 dalies, 329 straipsnio nuostatų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 11 punkte išaiškino, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Šioje kasacinės instancijos teismo nutartyje jau konstatuota, kad pirmosios instancijos teisme neapklaus nukentėjusiojo, įrodymai nebuvo ištirti išsamiai, buvo suvaržytos kaltinamojo teisės, kad buvo padaryta nemažai kitų esminių BPK reikalavimų pažeidimų tiek nagrinėjant bylą, tiek surašant nuosprendį. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis A. S. nebuvo apklaustas ir apeliacinės instancijos teisme, nors ir šios instancijos teismo posėdyje jis dalyvavo, posėdyje buvo atliekamas įrodymų tyrimas. BPK 329 straipsnio 4 punktas įpareigoja apeliacinės instancijos teismą ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytus esminius BPK reikalavimų pažeidimus, apskųstą nuosprendį panaikinant ir priimant naują nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas to nepadarė. Jis nutartimi paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį su tam tikrais pakeitimais. Aptarti apeliacinės instancijos teismo padaryti BPK 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies, 329 straipsnio reikalavimų pažeidimai yra esminiai, nes dėl jų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą. Todėl skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 383 straipsnis). Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti ją tiek, kiek to prašoma nuteistojo ir nukentėjusiojo apeliaciniuose skunduose, ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytus esminius BPK reikalavimų pažeidimus ir tik po to priimti atitinkamus procesinius sprendimus.
Dėl kitų nuteistojo V. K. kasacinio skundo argumentų
Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo V. K. argumentai, kuriais siekiama pagrįsti teiginį, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė rungimosi principą, prieštarauja bylos medžiagai. BPK 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pareikšti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad aptariamoje normoje nurodytos kaltinamojo V. K. teisės būtų kaip nors varžomos. Atvirkščiai, iš bylos duomenų matyti, kad teisėmis teikti įrodymus, pareikšti prašymus kaltinamasis naudojosi ypač aktyviai, daug aktyviau nei kaltinimo šalis. Atlikus ikiteisminį tyrimą teismui buvo perduota trijų tomų apimties byla. Priimant pirmosios instancijos teismo nuosprendį baudžiamoji byla buvo jau aštuonių tomų apimties. Iš naujai sudarytų bylos tomų turinio matyti, kad didžiąją teisme surinktos medžiagos dalį sudaro kaltinamojo V. K. raštu pateikti prašymai ir prie tų prašymų pridėti dokumentai ar jų kopijos. Kaltinimo šalies prašymu prie bylos pridėta tik keletas dokumentų. Teismo posėdžių protokolų turinys patvirtina, kad V. K. gana aktyviai naudojosi ir kitomis BPK 7 straipsnio 2 dalyje numatytomis teisėmis – dalyvauti tiriant įrodymus, pareikšti savo nuomonę ir kt.
Apie tai, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, galima spręsti tik po to, kai patikrinama, ar tinkamai nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Nuosprendžio pagrįstumas yra tikrinamas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai padarius išvadą, kad yra pagrindas skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nuteistojo V. K. kasacinio skundo argumentai dėl baudžiamojo įstatymo pritaikymo paliekami nenagrinėti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 29 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Antanas Klimavičius
Valerijus Čiučiulka