Civilinė byla Nr. e2A-2312-852/2018
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-43735-2017-1
Procesinio sprendimo kategorija: 1.3.7.5.9.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2018 m. spalio 2 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Rūtos Petkuvienės ir Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „D. B.“ ieškinį atsakovui A. K., trečiajam asmeniui A.J dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „D. B.“ kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisiją (toliau-Darbo ginčų komisija) su prašymu įpareigoti atsakovą A. K. regreso tvarka atlyginti 3581,83 Eur žalą (nuostolius), kuri buvo patirta dėl darbuotojo kaltės ir kurią įmonė atlygino UAB „Žemės tinklas“ pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-4595-56 6/2017.
2. Darbo ginčų komisija 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimu Nr.DGKS-6044 ieškovės prašymą atmetė, sprendime pažymėjo, kad ieškovė neįrodė visų būtinų atsakovo materialinei atsakomybei atsirasti sąlygų, todėl vadovaujantis Lietuvos Respubublikos darbo kodekso (toliau DK) 32 str. 3 d., kurioje nustatyta, kad atliekant darbo funkciją, kylanti komercinė, finansinė ar gamybinė grėsmė tenka darbdaviui, ieškovės patirtus nuostolius priskyrė jai pačiai, o ne atsakovui.
3. Ieškovė nesutikdamas su darbo ginčų komisijos 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimu Nr.DGKS-6044 kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama panaikinti darbo ginčų komisijos sprendimą ir priteisti iš atsakovo A. K. 3 581,83 Eur dydžio žalą.
4. Ieškovė teismui pateiktame ieškinyje nurodė, kad su atsakovu buvo sudaryta neterminuota sutartis, prieš pradėdamas dirbti pas ieškovę, atsakovas jau turėjo reikiamos patirties tokio pobūdžio darbui, nes tai nurodė savo CV. Atsakovas 2016 m. lapkričio 18 d. nutraukė darbo sutartį su ieškove, pagal tuo metu galiojusią DK 127 str. 1d. nuostatą. Praėjus 11 dienų po darbo sutarties nutraukimo , ieškovė gavo pretenziją iš UAB „Žemės tinklas“ kurią atmetė, tačiau UAB „Žemės tinklas“ pateikė ieškinį teismui dėl nuostolių priteisimo iš ieškovės, trečiuoju asmeniu ieškovės pusėje buvo įtrauktas buvęs įmonės darbuotojas atsakovas A. K.. Vilniaus miesto apylinkės teismas tenkino UAB „Žemės tinklas“ ieškinį, konstatvo, kad A. K. savo sudarytame ir pasirašytame dokumente patvirtino, kad jam buvo žinoma informacija apie tranzito procedūrą ir T1 deklaraciją ir T1 deklaracija vežėjui buvo perduota, kad ieškovės įmonė UAB „D. B.“ turėjo reikiamus dokumentus ir pakankamai informacijos, kuri reikalinga muitinės formalumams atlikti, vežėjas vykdydamas užsakymą privalėjo vadovautis ginčo krovinį lydinčiuose dokumentuose nurodyta informacija, bei Europos Sąjungos muitinės procedūras reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais, tačiau nesilaikė ir nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus kiek turėjo ir galėjo būti. Ieškovė įvykdė teismo sprendimą ir atlygino UAB „Žemės tinklas“ priteistą 2 360,13 Eur sumą.
5. Ieškinyje teismui, ieškovė teigė, kad materialinė atsakomybė pagal darbo teisę yra savarankiška turtinės atsakomybės rūšis. Pagal DK 245 str. nuostatas ( galiojusias šalis siejusių darbo santykių laikotarpiu iki 2017 m. liepos 1 d.) materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas. Materialinė atsakomybė atsiranda tik esant visoms DK 246 str. įtvirtintoms sąlygoms: 1) kai padaroma žala; 2) žala padaroma neteisėta veika; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla. Ieškovė teigė, kad faktinės ginčo aplinkybės suteikė pagrindą spręsti, kad buvo visos sąlygos, reikalingos atsirasti atsakovo materialinei atsakomybei: padaryta žala kuri atsirado perkrovus krovinį, kurio negalima buvo perkrauti, netinkamai užpildytas CMR važtaraštis, neuždaryta T1 deklaracija. Padarytos žalos faktas buvo užfiksuotas Švedijos muitinės aktu bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 12 d. sprendimu. Atsakovas, kaip transporto vadybininkas, buvo atsakingas už ieškovės įmonės kliento UAB “Formikos logistika” užsakymu perduoto gabenti krovinio tinkamą pervežimą ir pristatymą krovinio gavėjui, privalėjo suplanuoti užsakyto pervežti krovinio pakrovimą, gabenimą, muitinės procedūras ir pristatymą gavėjui taip, kad pervežimas įvyktų sklandžiai, kad nebūtų pažeisti tarptautinių krovinių gabenimą sausumos keliais ir muitinės procedūras reguliuojantys teisės aktai ir nei viena pervežimo šalis nepatirtų nuostolių. Atsakovo prižiūrėtas gabenamas krovinys į Švedijos muitinę pristatytas nebuvo, todėl Švedijos muitinės tarnyba, remdamasi Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnio 1 dalies a punktu ir 134 straipsniu priėmė sprendimą dėl 22 277,00 Švedijos kronų skolos išieškojimo iš UAB “Žemės tinklas”, kaip tranzito procedūros vykdytojo, dėl ginčo krovinio paėmimo iš muitinės priežiūros pagal specialiąją procedūrą. Teismas nustatė, kad atsakovo parengtame ir pasirašytame paaiškinamajame rašte, kurį neinformavęs ieškovės apie dėl jo kaltės susidariusią probleminę situaciją , atsakovas pateikė pervežimo užsakovui UAB “Formikos logistika” ,buvo patvirtinta, kad krovinį pakrovus į transporto priemonę valst. Nr. FRA 476, vairuotojas, gavęs CMR važtaraštį Nr. 2016-08, proforma invoice Nr. 0003, 18.08.2016 ir tranzitinę deklaraciją Nr. MRN 16LTVR5000152D8DC0, krovinį nuvežė iki sandėlio Kaune. Tas pats krovinys 2016 m. rugpjūčio 24 d. buvo perkrautas Kaune į transporto priemonę valst. Nr. GUM 249, priekabos Nr. ER660 ir transportuotas į Švediją, kur atvyko 2016 m. rugpjūčio 25 d. ir buvo perduotas krovinio gavėjui. Faktą, kad atsakovui buvo žinoma apie tai, kad gabenamas krovinys ne Sąjungos prekės, taip pat patvirtino ir ta aplinkybė, kad po pervežimo įvykdymo atsakovas, kaip už pervežimą atsakingas asmuo, klientui UAB “Formikos logistika” už suteiktas paslaugas buhalterijai nurodė išrašyti sąskaitą – faktūrą su 0 % PVM .
6. Kaltė darbo teisėje, kaip ir civilinėje teisėje, suprantama objektyviai, t. y. kaip žalą padariusio asmens elgesio išorinis vertinimas pagal objektyvius elgesio standartus. Atsakovo kaltę pagrindė objektyvūs rašytiniai įrodymai, ” išrašyta sąskaitą – faktūra su 0 % PVM.
7. Ieškovė teigė, kad atsakovo elektroniniai laiškai (2016-07-12, 2016-07-27, 2016-08-16) įvairiems pagalbiniams darbuotojams, kuriuose atsakovas nurodė, kokius darbus atlikti, patvirtino ieškovės argumentus, kad atsakovas 2016 m. liepos – rugpjūčio mėnesiais įmonėje nesimokė dirbti, o ėjo pilnateises vadybininko pareigas, gavo didelį darbo užmokestį ir nebuvo prižiūrimas jokių mokytojų ar mentorių.
8. Atsakovas pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašė, ieškinį dėl darbuotojo padarytos žalos netinkamai vykdant darbo pareigas atlyginimo atmesti, išreikalauti iš ieškovės UAB „D. B.“ darbuotojo civilinės atsakomybės draudimo polisą arba patvirtinti faktą, kad jo nebuvo.Atsakovas atsiliepime nurodo, kad buvo priimtas dirbti Lenkijos rinkoje, tačiau neesant žmonių buvo perkeltas dirbti Švedijos rinkai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Teismas ieškovės UAB „D. B.“ ieškinį patenkino visiškai. Priteisė iš atsakovo 3581,83 Eur žalos atlyginimą, 81 Eur bylinėjimosi išlaidas. Teismo sprendimui įsiteisėjus darbo ginčų komisijos 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. DGKS-6044 panaikino.
10. Teismas sprendė, kad byloje ginčas kilo dėl žalos atlyginimo. Iš bylos medžiagos nustatė, kad ieškovė ir atsakovas sudarė neterminuotą darbo sutartį, darbo sutartis buvo nutraukta 2016 m. lapkričio 18 d. DK 127 str. 1 d. pagrindu, po sutarties nutraukimo su atsakovo, 2016 m. lapkričio 28 d. įmonei buvo pateikta UAB „Žemės tinklas“ pretenzija, atsisakius ją vykdyti, buvo kreiptasi į teismą ir Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. liepos 12 d. civilinėje byloje Nr. e2-4595-56 6/2017 priėmė sprendimą, kurį įvykdė UAB „D. B.“ sumokėjo UAB „Žemės tinklas“ 2 360,13 Eur ir patyrė 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios atlygintos nebuvo.
11. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas sudarė darbo sutartį pagal kurią atsakovas dirbo transporto vadybininku, darbo sutarties 7.5 punktu darbuotojas prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už bet kokio pobūdžio turtą, kurį jam patikėjo ieškovė, darbdavė (įskaitant, bet neapsiribojant priemones, perduotas darbuotojui naudotis darbe), taip pat už turtą, kurį darbuotojas gavo iš trečiųjų asmenų vykdydamas savo darbo pareigas, taip pat kitą padarytą žalą darbdavei. Atsižvelgta į tai, kad vienas pagrindinių civilinės teisės principų – sutarties laisvės principas įtvirtina civilinių santykių subjektų galimybę nevaržomai nuspręsti, ar jam sudaryti konkrečią sutartį, su kuo ją sudaryti, nustatyti jos turinį, kiek tai neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms. Nagrinėjamu atveju darbuotojo įsipareigojimas visa apimtimi atlyginti padarytą darbdavei žalą įtvirtintas darbo sutartyje , vadinasi, šalys , pasirašydamos darbo sutartį, pasiekė bendrą susitarimą, atsakovas pasirašydamas darbo sutartį su jos sąlygomis jų pasirašymo dieną sutiko, visą darbo sutarties galiojimo laikotarpį jų neginčijo. Kadangi į atsakovo darbo funkcijas įėjo tarptautinių krovinių gabenimo organizavimas, tai pagrįstai, vadovaujantis DK 256 str. 1 d., atsakovo darbo sutartyje buvo įtrauktos sąlygos dėl darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės . Iš darbo sutarties 7.5 punkto turinio akivaizdu, kad atsakovas suprato (turėjo suprasti), už ką jis yra materialiai atsakingas.
12. Teismas pažymėjo, jog civilinėje byloje nereikia įrodinėti fakto, kuriuo šalis remiasi ir kuris teismo jau nustatytas anksčiau nagrinėtoje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys (CPK) 182 str. 1 d. 2 p.). CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimui ar nutarčiai įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys teismo nustatytų faktų nebegali ginčyti. Šiuo atveju Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. liepos 12 d. sprendimu yra išsprendęs UAB „Žemės tinklas“ ir UAB „D. B.“ ginčą dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys A. K., UAB „Formikos logistika“. Teismas konstatavo, kad ginčo krovinys su jį lydinčiu tarptautinio krovinių transportavimo važtaraščiu buvo atvežtas iš Rusijos, iškrautas UAB „Žemės tinklas“ sandėlyje, Vilniuje, kur jis buvo pakrautas į transporto priemonę, Kaune perkrautas į kitą į transporto priemonę ir kartu su kitų klientų kroviniais, gabentas į Švediją. Teismas taip pat nustatė, kad ginčo krovinys maršrutu Vilnius– Kaunas buvo vežamas su jį lydinčiu CMR važtaraščiu, tačiau Kaune krovinį perkrovus į kitą transporto priemonę, UAB „D. B.“ išrašė naują CMR važtaraštį, su kuriuo ginčo krovinys buvo nugabentas gavėjui į Švediją. Teismas konstatavo, jog UAB „D. B.“ kaip vežėjas žinojo (turėjo žinoti), jog ginčo krovinys yra ne Europos Sąjungos prekės, kurioms taikoma Sąjungos tranzito procedūra, tačiau nesilaikė krovinį lydinčiuose dokumentuose nurodytų nurodymų ir nustatytu terminu prekių į T1 deklaracijoje nurodytą paskirties muitinės įstaigą Švedijoje nepristatė, tuo buvo pažeistas Sąjungos muitinės kodekso 79 str. 1 d. a punktą, 134, 135 ir 140 str. ir atlikti neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), tinkamai neužbaigus ginčo krovinio tranzito procedūros, dėl krovinio paėmimo iš muitinės priežiūros pagal specialiąją procedūrą, todėl UAB „Žemės tinklas“ kaip tranzito procedūros vykdytojo atžvilgiu, Švedijos muitinės tarnyba priėmė sprendimą dėl 22 277,00 Švedijos kronų (2 283,93 Eur ) skolos. UAB „Žemės tinklas“ sumokėjo Švedijos muitinės tarnybai, o teismas pripažino, jog buvo nustatytos visos būtinos sąlygos UAB „D. B.“ civilinei atsakomybei kilti ir UAB „Žemės tinklas“ ieškinį tenkino visiškai.
13. Teismas įvertinęs aukščiau nurodytus paminėtoje civilinėje byloje nustatytus faktus ir teismo padarytas išvadas, sprendė, jog išnagrinėta civiline byla Nr.e2-4595-566/2017 ir teisme nagrinėjama byla yra tarpusavyje susijusios, todėl remiantis Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr.e2-4595-566/2017 nustatytais faktais ir padarytomis išvadomis, pagal CPK 182 str. d. 2 p. nuostatas, šių aplinkybių vertinti iš naujo teismas negali.
14. Teismas pažymėjo, kad tarp šalių nebuvo ginčo, kad įmonės darbuotojai, operacijų direktorei Anastasijai Jakovlevai, suderinus užsakymą jo vykdymas buvo patikėtas atsakovui. Atsakovas, gavęs užsakymą, būdamas rūpestingas, atsakingas darbuotojas, pirmiausia turėjo ne ieškoti transporto priemonės krovinio vežimui, o patikrinti, ar užsakymu įmonei patikėtas krovinys nėra tranzitinis ir tam jis privalėjo būti susipažinęs su visais ginčo krovinį lydinčiais dokumentais, o ne tik užsakymu.
15. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas buvo gavęs ieškovės nurodymus dėl T1 deklaracijų, įsipareigojo juos gerai žinoti, be to, teismo posėdžio metu atsakovas patvirtino, kad tranzitinio krovinio procedūros jam buvo žinomos – atsakovas, prieš pradėdamas bet kokius veiksmus ginčo krovinio atžvilgiu privalėjo visų pirma iš UAB „Formikos logistika“ pareikalauti visų krovinį lydinčių dokumentų, tačiau to nedarė – priešingai, pats atsakovas teismo posėdžio metu patvirtino, jog kiekvieną kartą vykdant užsakymus nesiaiškindavo visų detalių. Atsakovas pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose patvirtino, kad krovinį lydinčius dokumentus gavo ne jis, o krovinį Vilniuje pasikrovęs ir į Kauną vežęs vairuotojas, tačiau teismas nustatė, kad vairuotojui krovinį lydintys dokumentai buvo perduoti jau po to, kai atsakovas suplanavo ir suorganizavo ginčo krovinio perkrovimą Kaune bei dėl ginčo krovinio perkrovimo davė nurodymus sandėliui.
16. Teismo nuomone, atsakovas pernelyg siaurai suprato savo pareigų ir atsakomybės apimtį – jis buvo tas asmuo , kuris privalėjo disponuoti visa informacija, susijusia su kroviniu, tam, kad galėtų duoti tikslius, konkrečius, o ne rekomendacinius nurodymus vežėjams, taip užtikrinant tinkamą užsakymo įvykdymą, tuo tarpu tiek faktiniai vežėjai, tiek sandėlio darbuotojai turėjo pareigą vykdyti jo duodamus nurodymus, tačiau atsakyti už atsakovo jiems duodamų nurodymų atitikimą užsakymo ir/ar CMR, TIR konvencijų sąlygoms jie pareigos neturėjo.
17. Teismas konstatavo, kad byloje buvo nustatytos visos darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygos darbdavės patirtai žalai atlyginti – atsakovas užsakymo vykdymą atliko aplaidžiai, nepareikalavo ginčo krovinį lydinčių dokumentų, nors privalėjo tai padaryti, atitinkamai savarankiškai suplanavo krovinio perkrovimą Kaune, kas pagal ginčo krovinį lydinčius dokumentus nebuvo galima, išrašė naują CMR važtaraštį, kuriame krovinio duomenys neatitiko krovinio (deklaruotų prekių) duomenų, nurodytų T1 deklaracijoje, dėl ko neužtikrino, jog būtų laikomasi krovinį lydinčiuose dokumentuose nurodytų nurodymų ir nustatytu terminu prekės į T1 deklaracijoje nurodytą paskirties muitinės įstaigą Švedijoje būtų pristatytos, todėl tinkamai neužbaigė ginčo krovinio tranzito procedūros, dėl krovinio paėmimo iš muitinės priežiūros pagal specialiąją procedūrą.
18. Teismas priimdamas sprendimą nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog net ir nustatęs formalias materialinės atsakomybės taikymo sąlygas, teismas privalo atsižvelgti į aplinkybes, kurios gali būti pagrindu žalos atlyginimą mažinti ar reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323-421/2015). Šiuo atveju, teismas nenustatė duomenų, kad atsakovas būtų kreipęsis į darbdavę dėl to, kad jam užsakymo sąlygos nėra aiškios, taip pat apie tai, jog jis būtų informavęs ieškovę apie iškilusias problemas/klausimus ginčo krovinio vežimo metu, priešingai, atsakovas savarankiškai, be ieškovės žinios, pateikė UAB „Formikos logistika“ rašytinius paaiškinimus, kuriuose, galimai nesuprasdamas tokių savo rašytinių paaiškinimų galimų teisinių pasekmių, netiesiogiai pripažino savo aplaidų pareigų atlikimą, geranoriškai įmonės patirtos žalos neatlygino. Teismas nenustatė aplinkybių, kad užsakymo vykdymą kuravo kiti įmonės darbuotojai, byloje nebuvo kitų aplinkybių, kurios galėjo būti pagrindu žalos atlyginimą mažinti ar reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmesti. Taigi, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas ieškovei iš atsakovo priteisti 3 581,83 Eur žalą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
19. Apeliantas (atsakovas) pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, atmesti ieškovės pareikštą ieškinį atsakovui dėl 3 581,83 Eur žalos atlyginimo ir 81 Eur priteistų bylinėjimosi išlaidų, pripažinti galiojančiu Darbo ginčų komisijos 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. DGKS-6044, priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
20. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ar ieškovė teisingai sudarė visiškos materialinės atsakomybės sutartį su apeliantu. Apeliantas teigia, kad jis neturėjo galimybės pasirinkti kokią sutartį sudaryti, todėl tokiu būdu buvo pažeistas sutarties laisvės principas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė su apeliantu nėra sudariusi, nei kolektyvinės sutarties, nei pateikusi darbo tvarkos taisyklių, kaip tai reglamentuota DK 256 str. Apeliantas teigia, kad ieškovė nenurodė savo, kaip darbdavio įsipareigojimų, kuriuos turėtų prisiimti, kad žala neatsirastų, kaip tai imperatyviai nurodoma DK 256 str. 1 d., teismas nesirėmė byloje esančiais įrodymais, nekonstatavo fakto, kad ieškovė neturi teisės reikalauti, kad apeliantas atlygintų žalą pagal susitarimą dėl visiškos materialinės atsakomybės.
21. Apelianto nuomone, teismas netinkamai taikė 256 str., 246 str., 257 str. nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Teismas spręsdamas dėl apelianto materialinės atsakomybės nesiaiškino, kokias neteisėtas veikas jis atliko, taip pat neteisingai vertino faktus. Apeliantas ieškovės įmonėje dirbo tik 1,5 mėn., jis nebuvo supažindintas su jokiomis instrukcijomis, reikalavimais ar procedūromis. Jis turėjo patirties dirbant Lenkijos rinkoje, tačiau ne Švedijos rinkoje. Teismas vertindamas apelianto patirtį turėjo atsižvelgti į visus byloje turimus objektyvius ir visapusiškus įrodymus. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, įrodymų lygybės principą, nes vadovavosi tik ieškovės žodžiais, o ne konkrečiais įrodymais.
22. Apelianto nuomone, šioje byloje nebuvo priežastinio ryšio (nei teisinio, nei faktinio), ieškovė neįrodė, kad apeliantas atliko neteisėtus veiksmus iš kurių kilo žala. Ieškovė siekdama nustatyti priežastinį ryšį turėjo į bylą įtraukti visus dalyvius, kurie ginčo krovinio metu organizavo, vykdė užsakymą, tam, kad atsiradusi žala būtų paskirstyta kiekvienam proporcingai, pagal jų atsakomybės ribas ir laipsnį. Analizuojant priežastinį ryšį turi būti nustatoma dėl kieno konkrečiai neteisėtos veikos atsirado žala ieškovei. Apelianto nuomone, teismas nevertino kitų asmenų, dalyvavusių krovinio vykdymo procese atsakomybės, nesinaudojo aktyvia teise kviesti liudytojus, kad būtų galima tinkamai nustatyti apelianto kaltę ar nekaltumą. Teismas nekomentavo, o tik formaliai konstatavo ieškovės argumentą, kad apeliantas be darbdavės žinios pateikė UAB „Formikos logistika“ rašytinius paaiškinimus, kuriuose galimai nesuprasdamas tokių savo rašytinių paaiškinimų teisinių pasekmių, netiesiogiai pripažino savo aplaidų pareigų atlikimą, geranoriškai įmonės patirtos žalos neatlygino, be įmonės direktoriaus sutikimo ant įmonės firminio blanko pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose savo parašu patvirtino, jog visus dokumentus turėjo, tačiau tai neatitinka tikrovės, kadangi apeliantas, vos tik sužinojęs apie T1 deklaraciją ir ginčo kroviniui būtinas atlikti T1 deklaracijos uždarymo procedūras aktyviais veiksmais bandė spręsti susidariusią situaciją, o paaiškinamąjį raštą užpildė, pagal UAB „Formikos logistika“ darbuotojos atsiųstą raštą.
23. Ieškovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašė atsakovo A. K. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 5 d. sprendimą civilinėje byloje palikti nepakeistą, iš atsakovo ieškovės naudai priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
24. Ieškovės nuomone, sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, pirmos instancijos teismas visapusiškai ištyrė bei iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir remiantis jais teisingai nustatė esmines bylai faktines aplinkybes, atsižvelgdamas į aukštesnės instancijos teismų formuojamą teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, tinkamai pritaikė ir aiškino materialinės teisės normas, todėl priimant teismo sprendimą buvo padarytos teisingos ir motyvuotos galutinės išvados, dėl ko pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.
25. Ieškovė nurodė, kad nesutinka su atsakovo apeliaciniu skundu ir jame dėstomų faktinių aplinkybių ir teisės aktų interpretacija. Ieškovė atkreipia apeliacinės instancijos teismo dėmesį, kad didžiąją dalį atsakovo apeliacinio skundo turinio sudaro atsakovo atstovės pateikiami argumentai ir faktinių aplinkybių interpretacijos, kuriais atsakovas, pats asmeniškai dalyvaudamas teismo posėdžiuose, nesivadovavo ir jų nekėlė bei pirmos instancijos teisme neįrodinėjo.
26. CPK 312 straipsnyje numatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme
27. Pirmos instancijos teismas, vertindamas šalių sudarytą darbo sutartį su joje nustatyta atsakovo visiškos materialinės atsakomybės sąlyga, bei atsakovui niekada nekvestionavus su ieškove sudarytos darbo sutarties ir jos sąlygų, teisingai ir pagrįstai sprendė, kad sutarties laisvės principas įtvirtina civilinių santykių subjektų galimybę nevaržomai nuspręsti, ar jam sudaryti konkrečią sutartį, su kuo ją sudaryti, nustatyti jos turinį, kiek tai neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms. Ieškovės ir atsakovo sudarytos darbo sutarties 7.5 punktu, atsakovas, kaip darbuotojas, prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už bet kokio pobūdžio turtą, kurį jam patikėjo darbdavys (įskaitant, bet neapsiribojant priemones, perduotas darbuotojui naudotis darbe), taip pat už turtą, kurį darbuotojas gavo iš trečiųjų asmenų vykdydamas savo darbo pareigas, taip pat kitą padarytą žalą darbdaviui.
28. Ieškovė nesutinka su apelianto siekiu iš naujo kvestionuoti faktines aplinkybes nustatytas Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje byloje, kadangi CPK 279 str. 4 d. dalyje nustatyta, kad teismo sprendimui ar nutarčiai įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys teismo nustatytų faktų nebegali ginčyti.
29. Ieškovė sutinka su teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad apeliantas atlikdamas savo darbines pareigas veikė savarankiškai, dirbo vadybininku, gavo vieną iš didesnių atlyginimų įmonėje nei kiti vadybininkai, mentoriaus jis neturėjo. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad apeliantas buvo supažindintas su krovinių gabenimo T1 deklaracijomis, supažindintas su Skandinavijos rinkos specifika, todėl apeliantas ne tik privalėjo suorganizuoti transportą ginčo krovinio gabenimui, bet ir užtikrinti, kad gabenimas atitiktų užsakyme įtvirtintas sąlygas. Apeliantas aplaidžiai nesiėmė aktyvių veiksmų, kad visos sąlygos būtų įvykdytos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
30. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.
31. Šioje byloje yra sprendžiama dėl darbuotojo A. K. pareigos atsakyti už žalą, padarytą darbo metu, einant transporto vadybininko pareigas UAB „D. B.“ ir organizuojant krovinio vežimą pagal UAB „Formikos logistika“ 2016 m. rugpjūčio 19 d. užsakymą.
32. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 12 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-4595-566/2017 nustatyti faktai turi prejudiciją šio ginčo šalims ir kad jų peržiūrėti šioje byloje nėra pagrindo. Minėtoje byloje konstatuota, kad ieškovė UAB „D. B.“, kaip vežėja, yra atsakinga už UAB „Žemės tinklas“ patirtus 2360,13 EUR dydžio nuostolius dėl pažeistų muitinės procedūrų pervežant UAB „Formikos logistika“ 2016 m. rugpjūčio 19 d. užsakymu pateiktą krovinį.
33. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovas organizuodamas krovinio pervežimą, savo pareigas atliko nerūpestingai. Apelianto argumentai, jog jis krovinio pristatymui pasitelkdamas du vežėjus ir organizuodamas krovinio perkrovimą, negalėjo įsitikinti, jog šiam kroviniui yra taikomi muitinės apribojimai, yra grindžiami mažareikšmėmis aplinkybėmis.
34. Skirtingai nei teigia apeliantas, iš jo susirašinėjimo Skype programa su užsakovo UAB „Formikos logistika“ atstove matyti, kad jis neinformavo užsakovo apie ketinimą perkrauti krovinį ir nesidomėjo, ar krovinys yra kontroliuojamas muitinės (e. bylos t. 1, b.l. 122).
35. Kitos aplinkybės rodo, kad atsakovas A. K. turėjo suprasti, jog kroviniui taikomi muitinės apribojimai. Visų pirma, tai turėjo būti aišku iš to, jog krovinį atsakovo nurodyta transporto priemonė paėmė iš muitinės sandėlio. Be to, atsakovas 2016 m. rugpjūčio 26 d. rašytiniame paaiškinime patvirtino, kad 2016 m. rugpjūčio 23 d. pakrovus krovinį Vilniuje, vairuotojui buvo išduotas CMR su atitinkamu įrašu apie krovinio muitinės kontrolę Švedijoje (13 eilutė, t. 1, b.l. 155) ir tranzitinė deklaracija (T1).
36. Byloje neginčijama, kad abu faktiniai vežėjai, vežantys krovinį atkarpoje nuo Sandėlių g. 38, Vilniuje (muitinės kontroliuojamo sandėlio), buvo organizuojami atsakovo iniciatyva. Apeliantas pažymi, kad jis davė nurodymą perkraunant krovinį (padangas) Kaune, sukrauti ant palečių ir apvynioti plėvele. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pats apeliantas parengė naują perkrauto krovinio vežimo dokumentą, kuriame neįrašė duomenų apie kroviniui taikomą tranzito procedūrą (e. bylos t. 1, b.l. 75, 80). Tai įrodo, kad atsakovas apie perkrovimą Kaune ne tik žinojo, bet ir pats jį inicijavo bei organizavo. Todėl jis turėjo pareigą užtikrinti perkrovimo dokumentų tinkamą įforminimą, bet kaip matyti iš bylos medžiagos, naują krovinio dokumentą parengė nesusipažinęs su pirminiu lydinčiu krovinį dokumentu.
37. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad atsakovo pareiga užtikrinti tinkamą krovinio dokumentų įforminimą kyla iš tiesioginės atsakovo darbo funkcijos. Tai, kad atsakovas neturėjo išsamių instrukcijų, atsakomybės už nerūpestingumą atliekant tiesiogines darbo funkcijas nešalina. Pareigą savo darbo funkcijas atlikti tinkamai ir dirbti sąžiningai nustato įstatymai (DK 35 str. 1 d., DK. 245 str.), o ne pareiginės instrukcijos.
38. Teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai sprendė dėl A. K. kaltės. Šioje byloje aptariami dokumentų įforminimo niuansai neabejotinai turėjo būti žinomi atsakovui, nes jis turi aukštąjį išsilavinimą automobilių transporto inžinerijos srityje ir daugiau kaip 2 metus darbo patirties transporto vadybininku.
39. Apeliantas teigia, jog dėl žalos, kilusios iš muitinės procedūrų pažeidimo, yra atsakingi ir sandėlio darbuotojai (UAB „VP Service“) bei vairuotojai, kurie leido perkrauti krovinį, nors tiesiogiai matė krovinio dokumentus ir juose esančius įrašus apie kroviniui taikomą muitinės režimą. Tačiau šie asmenys nėra susiję darbo santykiais UAB „D. B.“ ir pagal žodinius susitarimus, kuriuos sudarė pats atsakovas, nebuvo atsakingi už pateikto krovinio dokumentų užpildymą UAB „D. B.“ ekspedijuojamoje procedūroje. Šiuo atveju pats apeliantas turėjo galimybę ir pareigą įsitikinti krovinio dokumentuos esančiais įrašais, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, jog kilę nuostoliai yra tiesiogiai susiję su jo nerūpestingai atliktomis darbo pareigomis.
40. Apeliantas nurodo, kad jis ginčija visą teismo sprendimą. Teismas, atsižvelgdamas į aktyvų darbo ginčus nagrinėjančios institucijos vaidmenį darbo bylose, patikrina teismo sprendimą visos žalos dydžio aspektu, nepaisant to, jog apeliantas nėra pateikęs tokių argumentų.
41. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas sprendė ne tik dėl užsakovo UAB „Žemės tinklas“ patirtų nuostolių atlyginimo regreso tvarka (kurių dydis nustatytas teismo sprendimu), bet ir dėl ieškovės nuostolių, kuriuos ieškovė patyrė nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-4595-566/2017, t.y. 1200 EUR už teisinę pagalbą bei 21,70 EUR teismo priteistas procesinių dokumentų įteikimo išlaidas, ieškovės sumokėtas valstybei. Teisėjų kolegija vertina, kad ieškinio reikalavimas priteisti darbdavio bylinėjimosi išlaidas, patirtas Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-4595-566/2017, nėra tiesiogiai susijęs su darbdavio regresiniu reikalavimu į darbuotoją (CK 6.280 str. 1 d.). Minėtoje civilinėje byloje darbdavys gynė savo interesus, o ne atstovavo atsakovą. Be to, kaip matyti iš teismo sprendimo, - darbdavys bylinėjosi nepagrįstai ir toks bylinėjimasis nėra susijęs su darbuotojo A. K. darbdaviui neatskleistais ginčui reikšmingais faktais. Iš esmės visas ginčui su užsakovu reikšmingas aplinkybes darbuotojas A. K. buvo nurodęs 2016 m. rugpjūčio 26 d. rašytiniuose paaiškinimuose. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog darbdavio nuostoliai, patirti dėl nepagrįsto bylinėjimosi, tenka darbdavio rizikai – šie nuostoliai nėra susiję pakankamu priežastiniu ryšiu su darbuotojo darbo pareigų pažeidimu.
42. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas pakeičia sprendimą nepripažindamas atsakovo atsakomybės už ieškovės patirtus 1221,70 EUR dydžio nuostolius.
43. Teisėjų kolegija taip pat iš esmės sutinka su apeliantu, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo rėmėsi darbo sutarties 7.5 punkte įtvirtintu susitarimu, pagal kurį darbuotojas įsipareigojo prisiimti visišką materialinę atsakomybę už jam patikėtas materialines vertybes. Šioje byloje aptariamų nuostolių atsiradimo aplinkybės niekaip nėra susijusios su darbdavio ar trečiojo asmens atsakovui perduoto ar patikėto turto praradimu, o darbuotojo įsipareigojimas atlyginti darbdaviui visą žalą visais atvejais, pablogina darbuotojo teisinę padėtį labiau, nei nustato darbo įstatymai. Ribota materialinė atsakomybė yra reglamentuojama imperatyviomis įstatymo normomis, todėl darbo sutarties šalių susitarimas dėl visiškos atsakomybės visais atvejais nebuvo leidžiamas pagal susitarimo metu galiojusio DK 4 str. 4 d. ir šioje dalyje yra negaliojantis.
44. Nepaisant to, atsakovui nėra pritaikyta didesnė materialinė atsakomybė, nei jos ribas nustatė tuo metu galiojusio DK 254 str. Todėl su tuo susiję apelianto argumentai nesudaro pagrindo peržiūrėti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
45. Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).
46. Atsižvelgiant į iš dalies tenkinamą apeliacinį skundą, atitinkamai perskirstomos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos. Šiame ginče yra patenkintas 2360,13 EUR dydžio ieškinio reikalavimas iš bendros 3581,83 EUR ieškinio sumos, t.y. patenkinta 66 proc. ieškovės ieškinio reikalavimų. Atsižvelgiant į šią patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalį, remiantis CPK 93 str. 2 d., paskirstomos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.
47. Ieškovė pirmosios instancijos teisme turėjo 81 EUR bylinėjimosi išlaidų dėl sumokėto žyminio mokesčio. Todėl ieškovei iš atsakovo priteisiama 66 proc. šių išlaidų, t.y. 53,46 EUR.
48. Atsakovas nepateikė įrodymų apie bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme.
49. Ieškovė UAB „D. B.“ apeliacinės instancijos teisme patyrė 300 EUR išlaidų už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į atsakovo atskirąjį skundą (e. bylos t. 4, b.l. 69-70) bei 700 EUR išlaidų rengiant atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą (e. bylos t. 4, b.l. 94-95). Išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į atskirąjį skundą teismas nepripažįsta pagrįstomis, atsižvelgiant į tai, kad atsakovo atskirasis skundas dėl teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti jo apeliacinį skundą, buvo patenkintas (CPK 93 str. 4 d.). Ieškovės prašymas priteisti išlaidas už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą tenkinamas pagal patenkintų ieškinio reikalavimų dalį – 66 proc., t.y. iš atsakovo priteisiama 462 EUR šių išlaidų dalis.
50. Atsakovas A. K. apeliacinės instancijos teisme turėjo 770 EUR išlaidų, susijusių su advokato pagalba rengiant procesinius dokumentus (e. bylos t. 3, b.l. 166). Atsakovo prašymas priteisti šias išlaidas iš ieškovės tenkinamas atsižvelgiant į atmestų ieškinio reikalavimų dalį - 34 proc., t.y. iš ieškovės priteisiama 261,80 EUR šių išlaidų.
51. Įskaičius šalių priešpriešinius reikalavimus (462 EUR + 53,46 EUR – 261,80 EUR) galutinai ieškovei iš atsakovo priteisiama 253,66 EUR bylinėjimosi išlaidų.
52. Atsakovas A. K. kaip darbuotojas neturėjo mokėti žyminio mokesčio, todėl jo sumokėtas 81 EUR dydžio žyminis mokestis (2018 m. balandžio 3 d. pavedimas, e. b.l. t. 3, 165) už apeliacinį skundą, jam grąžinamas (CPK 83 str. 1 d. 1 p.).
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo A. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 5 d. sprendimą pakeisti sumažinant teismo sprendimu ieškovei UAB „D. B.“ iš atsakovo A. K. priteistos žalos dydį nuo 3581,83 EUR iki 2360,13 EUR
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 5 d. sprendimu paskirstytas bylinėjimosi išlaidas perskirstyti ir priteisti ieškovei UAB „D. B.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovo A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 253,66 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.
Grąžinti A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 81 EUR žyminio mokesčio. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Ramunė Mikonienė
Rūta Petkuvienė
Andrius Verikas