Baudžiamoji byla  Nr. 1A-146/2010

                                                                              Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.4.2;

                                                        1.2.14.3.1; 1.1.8.1; 1.1.10.1

(S)

LIETUVOS Apeliacinis teismas

                      N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. kovo 1 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Elenos Vainienės (pranešėjos),

teisėjų: Rūtos Mickevičienės, Jono Algimanto Venckaus,

sekretoriaujant Rasai Maldanytei,

dalyvaujant prokurorei Daivai Skorupskaitei – Lisauskienei,

gynėjams advokatams Danguolei Elenai Mikalauskaitei, Ignatijui Šuškevič,

nuteistiesiems E. A., O. B.,

nukentėjusiajam A. A.,

nukentėjusiojo atstovui advokatui Algirdui Cegeliui,

nukentėjusiojo atstovei pagal įstatymą ir civilinei ieškovei A. A.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų O. B. (O. B.) ir E. A. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009m. gruodžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo:

O. B. nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 metams;

- pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 3 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

E. A. nuteistas:

• pagal BK 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams;
• pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš O. B. ir E. A. solidariai priteista: 771,61 Lt Valstybinei ligonių kasai, A. A. gydymo išlaidoms padengti; 455,74 Lt A. A. turtinei žalai atlyginti ir 20 000 Lt A. A. neturtinei žalai atlyginti.

Iš O. B. ir E. A. priteista po 900 Lt A. A. jos turėtoms išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti.

              Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir nuteistųjų O. B. bei E. A. apeliacinius skundus,

n u s t a t ė:

O. B. ir E. A. nuteisti už tai, kad 2009 m. rugpjūčio 3 d., laikotarpyje nuo 18.00 iki 22.00 val. vakaro, apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, prieš nepilnamečio nukentėjusiojo A. A., gim. (duomenys neskelbtini), valią, nusivedė jį į apleistą namą, esantį (duomenys neskelbtini), sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini). Taip atėmę jam laisvę, O. B. ir E.A. tyčiodamiesi iš nukentėjusiojo vertė jį muštis su kitu nepilnamečiu S. Ž. Po to O. B. rankos delnu sudavus tris kartus A. A. į veido sritį, koja spyrus į kaktos sritį, O. B. ir E. A. smūgiavo rankomis į įvairias jo kūno vietas, taip padarydami nežymų sveikatos sutrikdymą. Naudojamo smurto metu E. A. ir O. B. be teisėto pagrindo atvirai pareikalavo iš A. A. savaitės laikotarpyje perduoti jų naudai 100 Lt, O. B. paėmė nuo žemės iš nukentėjusiojo kišenės iškritusį jo mobilaus ryšio telefoną „Black Berry“, 400 Lt vertės, su jame buvusia beverte SIM kortele ir, abu grasindami prieš nukentėjusįjį panaudoti fizinį smurtą, jei A. A. neįvykdys jų reikalavimo ar kam nors praneš apie įvykį, pasišalino iš įvykio vietos, pagrobdami svetimą turtą – telefoną „Black Berry“.

Nuteistasis E. A. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį pakeisti: jo nusikalstamą veiką iš BK 181 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 181 straipsnio 1 dalį ir sumažinti jam paskirtą bausmę bei atidėti bausmės vykdymą, o pagal BK 180 straipsnio 1 dalį - jį išteisinti.

Apelianto manymu, teismas neteisingai jo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 181 straipsnio 2 dalį. Nurodo, jog jis ikiteisminio tyrimo metu nurodė kokią nusikalstamą veiką padarė, tai patvirtino ir teisme. Jis prisipažino, kad įkalbėjo ir nuvedė nukentėjusįjį A. A. į apleistą sodo bendrijos namelį, nors pastarasis eiti nenorėjo. Su A. A. jis anksčiau kartu mokėsi vienoje mokykloje ir geranoriškai bendraudavo. Todėl jie su O. B., būdami gerokai išgėrę, priekaištavo nukentėjusiajam, kad šis nebenori su jais bendrauti, nebenori būti ,,pacanu“, ir už tai pradėjo jį mušti. Apeliantas prisipažįsta, kad jis prieš nukentėjusįjį naudojo smurtą ir kartu su O. B. skatino nukentėjusįjį muštis tarpusavyje su S. Ž., kurį taip pat įkalbėjo užeiti pas juos į sodo namelį. Tačiau apeliantas tvirtina, kad kviečiantis A. A. pabūti kartu, ketinimų panaudoti prieš jį smurtą ar reikalauti pinigų nebuvo. Tik pasišalinus S. Ž., O. B. pareikalavo, kad A. A. savaitės laikotarpyje atneštų 100 litų. Jis tokiam reikalavimui pritarė, tačiau, reikalaujant iš nukentėjusiojo pinigų, smurto prieš jį nenaudojo, o tik grasino jį panaudoti ateityje. Todėl, apelianto manymu, jo veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 2 dalį.

Apeliantas taip pat mano, kad jam yra paskirta per griežta bausmė. Nurodo, jog jis yra teisiamas pirmą kartą, mokosi (duomenys neskelbtini) mokykloje, (duomenys neskelbtini) kurse, todėl nuteisus jį realia laisvės atėmimo bausme, jis būtų išbrauktas iš moksleivių sąrašų ir prarastų galimybę įsigyti specialybę bei vėliau galimybę įsidarbinti. Todėl prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę bei atidėti jos vykdymą.

Be to, apeliantas mano, kad jis nepagrįstai yra nuteistas už plėšimą (BK 180 straipsnio 1 dalis). Teigia, kad jis šio nusikaltimo nepadarė ir prie jo padarymo neprisidėjo. Mobiliojo ryšio telefoną ,,Black Berry“ iš nukentėjusiojo paėmė O. B., kuris po to kažkam skambino ir siūlė jį pirkti. Susitarimo ar jo pritarimo atimti iš nukentėjusiojo telefoną nebuvo, todėl jis šioje nusikalstamoje veikoje nedalyvavo.

Nuteistasis O. B. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį pakeisti: skirti jam švelnesnę, su laisvės atėmimu nesusijusią, bausmę bei sumažinti priteistą ieškinį neturtinei žalai atlyginti, priteisiant iš jo nukentėjusiajam neturtinei žalai atlyginti ne daugiau kaip 5000 Lt.

Apeliantas mano, kad teismas jam paskyrė per griežtą bausmę ir nukentėjusiajam priteisė nepagrįstai didelę pinigų sumą neturtinei žalai atlyginti.

Apeliantas, prašydamas sušvelninti jam paskirtą bausmę, atidedant jos vykdymą, nurodo, jog jis visiškai pripažino savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, dėl padaryto nusikaltimo atsiprašė nukentėjusiojo, anksčiau nebuvo teistas, be to, po nuosprendžio priėmimo patyrė rimtą traumą.

Nesutikdamas su priteistu neturtinės žalos dydžiu, apeliantas prašo atsižvelgti į jo nurodytas aplinkybes bei į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Apeliantas nurodo, jog nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, sunkių padarinių nuo patirtų kūno sužalojimų nukentėjusysis neturėjo. Jis savo kaltę pripažino, dėl padarytų nusikaltimų nuoširdžiai gailisi, anksčiau neteistas. Atlyginti priteistą neturtinės žalos sumą jis neturi realios galimybės, nes yra bedarbis ir dėl ekonominės krizės šalyje yra labai sunku surasti darbą, jokio turto jis neturi. Apelianto manymu, tai, kad priteista nukentėjusiajam pinigų suma neturtinei žalai atlyginti yra pernelyg didelė rodo ir aplinkybė, kad ji net 16 kartų viršija turtinės žalos dydį. Be to, apeliantas pažymi, kad po nuosprendžio paskelbimo jis patyrė traumą - nukrito nuo laiptų ir susižalojo, dėl ko apkurto viena ausim, taip pat yra pažeistas nervas dėl ko neužsimerkia akys.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantai nuteistieji E. A. ir O. B. bei jų gynėjai prašė nuteistųjų  O. B. ir E. A. apeliacinius skundus patenkinti.

Prokurorė, nukentėjusysis A. A., jo atstovas, taip pat nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą bei civilinė ieškovė prašė abiejų nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų E. A. ir O. B. apeliaciniai skundai atmestini.

              Kolegijos nuomone, Vilniaus apygardos teismas visapusiškai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes dėl E. A. ir O. B. padarytų nusikalstamų veikų, surinktus duomenis patikrino ir įvertino byloje esančius įrodymus nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, detaliai išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas atitinkančias faktines aplinkybes.

Dėl nuteistojo E. A. apeliacinio skundo argumentų

Apeliantas nuteistasis E. A., nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu, prašo jo nusikalstamą veiką iš BK 181 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 181 straipsnio 1 dalį ir sumažinti jam paskirtą bausmę bei atidėti bausmės vykdymą, o pagal BK 180 straipsnio 1 dalį - jį išteisinti. Visi apelianto prašymai atmestini.

Apeliantas, neneigdamas, kad jis prievartavo turtą iš nukentėjusiojo A. A., nesutinka su jo nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį ir prašo jo veiką kvalifikuoti pagal BK 181 straipsnio 1 dalį. Apeliantas teigia, kad jie su O. B., reikalaudami iš nukentėjusiojo 100 litų, smurto prieš pastarąjį nenaudojo, o tik grasino jį panaudoti ateityje. Tokie apelianto skundo teiginiai yra paneigti byloje surinktais ir skundžiamame nuosprendyje aptartais įrodymais.

BK 181 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris prievartaudamas turtą panaudojo fizinį smurtą, atėmė asmeniui laisvę, sunaikino ar sugadino jo turtą arba kitokiu būdu padarė jam didelės turtinės žalos. Taigi, BK 181 straipsnio 2 dalyje yra numatyta kvalifikuota turto prievartavimo sudėtis, kuri apima šiuos turto prievartavimą kvalifikuojančius požymius: fizinio smurto panaudojimą, laisvės atėmimą asmeniui, jo turto sunaikinimą ar sugadinimą arba kitokiu būdu padarytą nukentėjusiajam didelę turtinę žalą. Visi paminėti turto prievartavimą kvalifikuojantys požymiai yra alternatyvūs ir lygiaverčiai, todėl bent vieno iš jų buvimas sudaro kvalifikuotos turto prievartavimo sudėties, numatytos BK 181 straipsnio 2 dalyje, objektyviąją pusę.

Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas  E. A. nusikalstamus veiksmus pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, nustatė dvi jo nusikalstamus veiksmus kvalifikuojančias aplinkybes: 1) nuteistasis E. A. prievartaudamas turtą atėmė nukentėjusiajam laisvę ir 2) panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą. Apeliantas ginčija tik vieną teismo nustatytą turto prievartavimą kvalifikuojančią aplinkybę – fizinio smurto prieš nukentėjusįjį naudojimą turto prievartavimo metu. Aplinkybės, kad prievartaujant turtą nukentėjusiajam buvo atimta laisvė, apeliantas neginčija, todėl jau vien šios aplinkybės pakanka, kad apelianto E. A. nusikalstama veika būtų kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 2 dalį.

Be to, kad byloje yra neginčijamai nustatyta turto prievartavimą kvalifikuojanti aplinkybė – laisvės atėmimas nukentėjusiajam, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, byloje įrodyta ir kita šią nusikalstamą veiką kvalifikuojanti aplinkybė – fizinio smurto panaudojimas. Nors apeliantas E. A. šią aplinkybę neigia, teigdamas, kad jie prieš nukentėjusįjį, reikalaujant iš jo pinigų, fizinio smurto nenaudojo, o tik grasino jį panaudoti ateityje, šie jo teiginiai yra paneigti nukentėjusiojo A. A. parodymais, o taip pat iš dalies ir pačių nuteistųjų parodymais.

Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad abu nuteistieji prieš nukentėjusįjį naudojo fizinį smurtą. Šios aplinkybės jie neneigia. Tai, kad būtent smurto prieš nukentėjusįjį naudojimo metu nuteistiesiems kilo mintis be jokio teisėto pagrindo pareikalauti iš pastarojo pinigų – 100 Lt, taip pat įrodyta tiek nukentėjusiojo, tiek nuteistųjų parodymais. Nukentėjusysis A. A. pirmosios instancijos teisme parodė, kad nuteistieji jį mušdami pasakė, kad jis jiems yra skolingas 100 litų, kuriuos privalo atnešti per savaitę laiko, priešingu atveju žadėjo vėl mušti (t. 2, b. l. 37-39). Nuteistasis O. B. teisme prisipažino, kad jis naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį ir reikalavo iš jo pinigų (t. 2, b. l. 36-37). Apeliantas E. A. teisme parodė, kad mušant A. (A.), jie pasakė jam, kad šis atneštų jiems 100 litų už tai, kad pralaimėjo muštynes su S. (Ž.), antraip vėl bus sumuštas (t. 2, b. l. 35-36). Taigi, visi įvykio dalyviai iš esmės vienodai parodė, kad būtent nuteistųjų naudojamo smurto prieš nukentėjusįjį metu, be jokio teisėto pagrindo, nuteistieji iš nukentėjusiojo pareikalavo savaitės laikotarpyje perduoti jiems 100 litų. Aplinkybė, kad išsakius reikalavimą nukentėjusiajam atnešti 100 Lt, fizinis smurtas prieš pastarąjį buvo nutrauktas, reikšmės apelianto padarytos nusikalstamos veikos juridinei kvalifikacijai neturi, nes kaip matyti iš nustatytų byloje aplinkybių, fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį buvo nutrauktas dėl to, kad pastarasis sutiko su nuteistųjų neteisėtu reikalavimu atnešti jiems pinigus.

Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog šioje byloje, be to, kad neginčijamai įrodyta, jog nuteistieji turto prievartavimo metu nukentėjusiajam A. A. atėmė laisvę, yra įrodyta ir kita aplinkybė, kad nuteistieji turto prievartavimo metu prieš nukentėjusįjį naudojo fizinį smurtą. Esant aptartoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. A. nusikalstamą veiką kvalifikavo kaip turto prievartavimą esant šią veiką kvalifikuojančių aplinkybių, t. y. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį. Tenkinti apelianto prašymą – jo nusikalstamą veiką iš BK 181 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 181 straipsnio 1 dalį – nėra įstatyminio pagrindo, todėl šis apelianto prašymas atmetamas.

Be to, apeliantas nuteistasis E. A. mano, kad jis yra nepagrįstai nuteistas už plėšimą (BK 180 straipsnio 1 dalis). Teigia, kad jis šio nusikaltimo nepadarė. Mobiliojo ryšio telefoną iš nukentėjusiojo paėmė O. B. Susitarimo ar jo pritarimo atimti iš nukentėjusiojo telefoną nebuvo, todėl prašo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį jį išteisinti. Šis apelianto prašymas taip pat negali būti tenkinamas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tiek turto prievartavimą, tiek plėšimą A. A. ir O.B. padarė veikdami bendrininkų grupe, siekdami to paties nusikalstamo rezultato – svetimo turto užvaldymo. Teismas turto prievartavimo metu nuteistųjų padarytą plėšimą įvertino kaip nusikalstamų veikų idealią sutaptį ir konstatavo, kad abu nuteistieji veikė kaip šių nusikaltimų bendravykdytojai.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir laiko ją pagrįsta.

Nors apeliantas nuteistasis A. A. teigia, kad susitarimo ar jo pritarimo atimti iš nukentėjusiojo telefoną nebuvo ir mobiliojo ryšio telefoną ,,Black Berry“ iš nukentėjusiojo paėmė O. B., šie apelianto skundo argumentai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms.

Kaip jau buvo minėta, šioje byloje nustatyta, kad tiek turto prievartavimą, tiek plėšimą A.A. ir O. B. padarė veikdami bendrininkų grupe. Pagal baudžiamosios teisės teoriją ir teismų praktiką veikos padarymo bendrininkų grupe atveju nereikalaujama, kad bendravykdžiai kiekvienas atskirai visiškai įgyvendintų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje aprašytą pavojingos veikos požymį, nes veikos bendrumas gali pasireikšti ir tuo, kad nusikalstamoje veikoje dalyvaujantys asmenys iš dalies įgyvendina jiems bendrai inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius. Šioje byloje nustatyta, kad abu nuteistieji prieš nukentėjusįjį naudojo fizinį smurtą, kai šiam iš kišenės iškrito telefonas, kurį paėmė O. B. Nukentėjusysis teisme parodė, kad O. B., paėmęs jo telefoną, pasakė, jog telefonas dabar jau jų, ir kažkam skambino bei klausė, kokios yra galimybės telefoną parduoti. E. A. girdėjo O. B. žodžius, tačiau neprieštaravo nukentėjusiojo telefono pardavimui (t. 2, b. l. 37-39). Pats apeliantas E. A. pirmosios instancijos teisme parodė, jog jis matė kaip O. B. atėmė telefoną, bei kad abu jie pagrasino nukentėjusiajam, kad šis nieko nesakytų apie įvykį (t. 2, b. l. 35-36). Taigi, nors telefoną paėmė O. B., tačiau tokiems pastarojo veiksmams nuteistasis E. A. neprieštaravo. Jis, kaip ir nuteistasis O. B., vartojo smurtą prieš nukentėjusįjį, matė svetimo telefono paėmimo aplinkybes, grasino nukentėjusiajam, ir tokiu būdu pritarė O. B. nusikalstamam sumanymui – tuoj pat užvaldyti svetimą turtą, bei įgyvendino dalį plėšimo dispozicijoje numatytų veiksmų. Kolegija atkreipia dėmesį, kad bendrininkų susitarimas daryti nusikalstimą gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais, bei gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, iki bus pasiektas norimas rezultatas; jis gali būti tiek išankstinis, tiek spontaniškas, staigus. Esant bendrininkavimui, visi bendrininkai atsako pagal vieną ir tą patį Baudžiamojo kodekso straipsnį, tai yra už bendrus veiksmus, išskyrus, jeigu nustatomas vykdytojo ekscesas. Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad abu nuteistieji veikė bendrininkų grupe, vykdytojo ekscesas byloje nenustatytas.

Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistasis E.A. šioje byloje pagrįstai nuteistas už plėšimą ir jo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Tenkinti apelianto prašymą – išteisinti jį pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – nėra pagrindo, todėl ir šis apelianto prašymas atmetamas.

Apeliantas E. A. nesutinka ir su jam paskirta bausme. Mano, kad jam paskirta per griežta bausmė. Prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę bei atidėti jos vykdymą. Šie apelianto prašymai taip pat negali būti tenkinami.

              Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmes, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Minėtas įstatymas reikalauja, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Teismas, skirdamas apeliantui bausmes, atsižvelgė į jo padarytų nusikalstamų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą: apeliantas padarė du tyčinius nusikaltimus, iš kurių vienas priskiriamas – sunkių, o kitas – apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnis). Abu nusikaltimai padaryti vartojant fizinį smurtą prieš nepilnametį asmenį. Nustatyta viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis pripažino savo kaltę, paaiškindamas esmines įvykio aplinkybes, gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nustatytos dvi nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – veika padaryta bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), ir abu nusikaltimai padaryti, būnant apsvaigus nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veiksmų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teismas, skirdamas apeliantui bausmes, įvertinto ir apelianto skunde nurodytas aplinkybes, jog jis yra teisiamas pirmą kartą, mokosi Vilniaus siuvėjų ir automechanikų mokykloje. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas paminėtas aplinkybes, taip pat atsižvelgęs į labai jauną apelianto amžių, kad nusikaltimo padarymo metu jis buvo ką tik sulaukęs pilnametystės, bei į gyvenimišką jo patirtį, E. A. paskyrė laisvės atėmimo bausmes žymiai mažesnes nei jam inkriminuotų nusikaltimų sankcijose nustatyti bausmės vidurkiai. Tokios bausmės, kolegijos nuomone, atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus ir nėra aiškiai per griežtos. Teismas taip pat pagrįstai vadovavosi BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytomis taisyklėmis ir paskirtas apeliantui bausmes teisingai subendrino apėmimo būdu.

Apeliantas skunde naujų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas švelninti jam paskirtas bausmes, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Todėl apelianto prašymas sušvelninti jam paskirtas bausmes atmetamas.

Taip pat nėra įstatyminio pagrindo tenkinti ir apelianto nuteistojo E. A. prašymą – atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Bausmės vykdymo atidėjimo taikymo sąlygos yra nustatytos BK 75 straipsnio 1 dalyje. Šio BK straipsnio taikymo klausimas gali būti sprendžiamas tada, kai asmuo nuteistas už vieną ar kelis nesunkius ir (ar) apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytą nusikaltimą (nusikaltimus). Kartu teismas turi nuspręsti, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą klausimas dėl bausmės vykdymo atidėjimo gali būti sprendžiamas tik tada, kai kaltininko padaryti nusikaltimai nėra prilyginami sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Ši bausmės vykdymo atidėjimo sąlyga yra imperatyvi, todėl sunkaus nusikaltimo padarymas savaime panaikina galimybę taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Taigi, visais atvejais, kai kaltininko veikoje, be kitų nusikaltimų, yra ir sunkaus nusikaltimo sudėtis, BK 75 straipsnio taikymas apskritai negalimas. Būtent tokia situacija yra šioje byloje. Apeliantas E.A. šioje byloje yra nuteistas už nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 2 dalyje, padarymą, kuris pagal BK 11 straipsnį priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), todėl BK 75 straipsnio taikymas šioje byloje yra negalimas. Dėl to apelianto prašymas – atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą – atmetamas.

Dėl to, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad tenkinti nuteistojo E. A. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo. Todėl nuteistojo E. A. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl nuteistasis O. B. apeliacinio skundo argumentų

Apeliantas nuteistasis O. B. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį pakeisti: skirti jam švelnesnę, su laisvės atėmimu nesusijusią, bausmę bei sumažinti priteistą ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Visi apelianto prašymai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nuteistajam O. B. už jo padarytus nusikaltimus yra paskirtos tinkamos bausmės ir jos nėra aiškiai per griežtos.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmes, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Minėtas įstatymas reikalauja, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Teismas, parinkdamas apeliantui bausmės rūšis bei nustatydamas konkrečius jų dydžius, atsižvelgė į nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą: apeliantas padarė du tyčinius nusikaltimus, iš kurių vienas priskiriamas – sunkių, o kitas – apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnis). Abu nusikaltimai padaryti vartojant fizinį smurtą prieš nepilnametį asmenį. Apelianto padarytų nusikaltimų motyvai savanaudiški – nusikalstamas praturtėjimas. Teismas, skirdamas apeliantui bausmes, įvertinto ir jo skunde nurodytas aplinkybes, kad yra nustatyta viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis pripažino savo kaltę, paaiškindamas esmines įvykio aplinkybes, gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat kad jis teisiamas pirmą kartą. Tačiau nagrinėjamoje byloje, be apelianto nurodytos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, yra nustatytos ir dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – veika padaryta bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), ir abu nusikaltimai padaryti, būnant apsvaigus nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veiksmų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas paminėtas aplinkybes, apeliantui O. B. už kvalifikuotą turto prievartavimą (BK 181 straipsnio 2 dalis) paskyrė 3 metų laisvės atėmimo bausmę. Pažymėtina, kad už kvalifikuotą turto prievartavimą baudžiamasis įstatymas numato tik vieną bausmės rūšį - laisvės atėmimą, jokių alternatyvių bausmės rūšių už šį nusikaltimą įstatymas nenumato, todėl apelianto prašymas skirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, negali būti tenkinamas. Kaip jau buvo minėta, apeliantui nuteistajam O. B. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė. Ši bausmė yra mažesnė už sankcijoje nustatytą bausmės vidurkį, todėl teigti, kad ji yra aiškiai per griežta nėra pagrindo. Už įvykdytą plėšimą (BK 180 straipsnio 1 dalis) teismas apeliantui O. B. parinko bausmės rūšį - laisvės atėmimą ir nustatė jos dydį – 2 metus 6 mėnesius. Įstatymo leidėjas už BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą plėšimą numato dvi alternatyvias bausmės rūšis – areštą arba laisvės atėmimą. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam už šį nusikaltimą parinko ir paskyrė laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad plėšimas buvo įvykdytas bendrininkų grupe, prieš nepilnametį nukentėjusįjį, panaudojant fizinį smurtą, teismo parinkta nuteistajam O. B. bausmės rūšis – laisvės atėmimas, yra teisinga. Teismas apeliantui O. B. už jo įvykdytą plėšimą paskyrė bausmę mažesnę už sankcijoje nustatytą bausmės vidurkį, todėl laikyti tokią bausmę aiškiai per griežta nėra pagrindo.

Apeliantas savo skunde nurodo, jog jis po nuosprendžio priėmimo patyrė rimtą traumą. Iš byloje esančio išrašo iš medicininių dokumentų matyti, kad O. B. iš tiesų nuo 2009-12-09 iki 2009-12-16 buvo hospitalizuotas po patirtos traumos buityje. Išrašant ambulatorinei priežiūrai jam buvo rekomenduota reabilitacija, jokių apribojimų jo mobilumui nustatyta nebuvo (t. 2, b. l. 58). Iš teismui pateikto Reabilitacijos centro (duomenys neskelbtini) išrašo iš medicininių dokumentų matyti, kad po apeliantui taikytos reabilitacijos jo būklė pagerėjo (t. 2, b. l. 79). Byloje objektyvių duomenų, kad apeliantas dėl patirtos traumos negalėtų atlikti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės nėra. Todėl vien aplinkybė, kad apeliantas po nuosprendžio priėmimo patyrė traumą, negali būti pakankamu pagrindu švelninti jam paskirtas bausmes.

Apeliantas skunde kitų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas švelninti jam paskirtas bausmes, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apeliantui O. B. už jo padarytus nusikaltimus paskirtos tinkamos bausmės, atitinkančios BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus, jos nėra aiškiai per griežtos, todėl nėra pagrindo jas švelninti. Teismas taip pat pagrįstai vadovavosi BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytomis taisyklėmis ir paskirtas bausmes apeliantui teisingai subendrino apėmimo būdu.

Be to, apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu, mano, kad teismas iš jo nukentėjusiajam priteisė nepagrįstai didelę pinigų sumą neturtinei žalai atlyginti. Prašo iš jo nukentėjusiajam priteisti ne daugiau kaip 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Šis apelianto prašymas nepagrįstas, todėl atmestinas.

Apeliantas neneigia, kad jo nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam buvo padaryta neturtinė žala, tačiau nesutinka su teismo nustatytu jos dydžiu. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, iš apelianto priteista pinigų sumą neturtinei žalai atlyginti nėra aiškiai per didelė ir ji atitinka baudžiamojo proceso ir civilinių teisės normų reikalavimus bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnis apibrėžia neturtinę žalą kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kitą, teismo įvertintą pinigais. Nors žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais (CK 6.250 straipsnio l dalis). Pažymėtina, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti konkrečiais ir vertinamaisiais požymiais apibrėžiamus kriterijus: žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo patirtų fizinių ir dvasinių kančių pobūdį, individualias nukentėjusiojo savybes (amžių, profesiją ir kt.) bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus yra žalos pasekmės ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai.

Nagrinėjamoje byloje neturtinė žala nukentėjusiajam buvo padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistųjų O. B. ir E. A. veiksmais. Tokia žala šioje byloje nustatyta paties nukentėjusiojo, jo motinos A. A., liudytojo S. Ž. parodymais apie dėl nuteistųjų nusikalstamų veikų patirtus nukentėjusiojo dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, dvasinį sukrėtimą. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nuteistieji nusikaltimą padarė prieš nepilnametį asmenį, kuris būdamas jautriame paauglystės laikotarpyje, dėl nuteistųjų nusikalstamų veiksmų, verčiant jį prieš jo valią muštis su kitu nepilnamečiu, sumušant jį patį, patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir dvasinius išgyvenimus bei diskomfortą. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusiajam įvykio metu buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, po įvykio jis gulėjo ligoninėje, kurį laiką buvo priverstas vaikščioti sutinusiu veidu. Nukentėjusysis po prieš jį įvykdytų nusikaltimų jaučia baimę, jį persekioja nesaugumo jausmas. Be to, atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysis patyrė dvasinius išgyvenimus būdamas paauglys, tai šių išgyvenimų pasekmės gali turėti įtakos jo tolesniam fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystimuisi, harmoningos asmenybės formavimuisi. Visos aptartos aplinkybės rodo, kad nukentėjusiajam buvo padaryta neturtinė žala ir ji privalo būti atlyginta.

Apeliantas teigia, jog jis neturi realios galimybės atlyginti iš jo priteistą neturtinės žalos dydį, nes yra bedarbis, neturi jokio turto. Be to, jo manymu, priteista nukentėjusiajam pinigų suma neturtinei žalai atlyginti yra pernelyg didelė dar ir dėl to, kad ji net 16 kartų viršija turtinės žalos dydį. Šie apelianto skundo argumentai nėra pakankamas pagrindas mažinti iš jo priteistą neturtinės žalos dydį.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tyčia pažeidus labiausiai teisės ginamas vertybes, tokias kaip žmogaus gyvybė, sveikata, seksualinio apsisprendimo laisvė, neturtinės žalos pasekmių ir ją padariusio asmens kaltės kriterijai yra esminiai ir nelaikytini lygiaverčiais su kitais, tokiais kaip padarytos turtinės žalos dydis ir jos atlyginimo aplinkybės, žalą padariusio asmens turtinė padėtis ar kiti (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Kaip jau buvo minėta, šioje byloje iš nusikaltimų sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajam buvo padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistųjų veiksmais. Byloje nustatyta, jog nepilnametis nukentėjusysis prieš jo valią buvo atvestas ir laikomas apleistame name, taip jam atimant laisvę, ten iš jo buvo tyčiojamasi, jis buvo verčiamas muštis su kitu nepilnamečiu, prieš jį buvo vartojamas fizinis smurtas, jam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, be to, nukentėjusysis buvo apiplėštas. Dėl tokių nuteistųjų tyčinių, smurtinių veiksmų nepilnametis nukentėjusysis patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, bendravimo galimybių sumažėjimą. Taip pat pažymėtina, kad pažeidus nematerialias vertybes, tokias kaip asmens sveikata, gyvybė, seksualinio apsisprendimo laisvė ir kt., padarytos turtinės žalos atlyginimo dydis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymui esminės įtakos nedaro. Šioje byloje turtinė ir neturtinė žala yra iš esmės vienas nuo kito nepriklausantys dydžiai, todėl turtinės žalos dydis neįtakoja neturtinio žalos dydžio.

Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas mano, kad iš nuteistųjų O. B. ir E. A. solidariai priteista 20 000 Lt suma nukentėjusiajam neturtinei žalai atlyginti nėra aiškiai per didelė ir jos mažinti nėra pagrindo.

Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tenkinti nuteistojo O.B. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo, todėl jo apeliacinis skundas atmetamas.

              Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje padarė techninę klaidą, nurodydamas nuteistųjų O.B. ir E. A. nusikalstamų veikų padarymo datą, t. y. metus, kuriais buvo padaryti nusikaltimai. Teismas skundžiamo nuosprendžio nustatomoje dalyje klaidingai nurodė, jog nuteistieji jiems inkriminuotus nusikaltimus padarė 2008 metais. Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad nuteistieji abi nusikalstamas veikas padarė ne 2008 metais, kaip nurodyta skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje, o 2009 m. Ši pirmosios instancijos teismo klaida pripažįstama technine spausdinimo klaida, todėl ji ištaisoma nekeičiant skundžiamo teismo nuosprendžio.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistųjų E. A. ir O. B. (O. B.) apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio nustatomojoje dalyje ištaisyti techninę klaidą, nurodant, kad O. B. ir E. A. nusikalstamas veikas padarė 2009 m. rugpjūčio 3 d.

Kolegijos pirmininkė              Elena Vainienė

Teisėjai              Rūta Mickevičienė

              Jonas Algimantas Venckus