Administracinė byla Nr. A-1410-822/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02586-2013-0
Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. kovo 10 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo, Stasio Gagio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
1. Pareiškėja G. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba) Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721, 2013 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. (9.2)3-56802, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2013 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. (11.1)I-3876, įpareigoti Vilniaus skyrių vykdyti 2009 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. 6-24-22795 ir išmokėti pareiškėjai nuo 2009 m. spalio 5 d. iki 2011 m. rugpjūčio 8 d. neišmokėtą motinystės pašalpos dalį, t. y. 20 157,95 Lt, taip pat atnaujinti skundo padavimo teismui terminą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 1-4, 45-46).
2. Paaiškino, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. spalio 16 d. sprendimu jai visam vaiko priežiūros atostogų laikotarpiui (nuo 2009 m. spalio 5 d. iki 2011 m. rugpjūčio 8 d.) buvo paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa (100 121,60 Lt), tačiau dalis pašalpos išmokėta nebuvo. Dėl neišmokėtos pašalpos dalies kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių ir VSDFV, tačiau skundžiamais sprendimais jos prašymas atmestas.
3. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime konstatavo, jog paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimas prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui, tačiau įsigaliojus šiam nutarimui, nepriemoka jai nebuvo sumokėta. Pagal Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalį periodinėms išmokoms, t. y. šiuo atveju pašalpoms išieškoti taikomas penkerių metų ieškinio senaties terminas. Terminas skundui paduoti nėra praleistas, kadangi 2010 m. liepos 29 d., kai buvo priimtas VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas dėl pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo, Konstitucinis Teismas dar nebuvo priėmęs nutarimo dėl atitinkamų Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Todėl anksčiau ji nesikreipė į teismą, kadangi kiekvieną kartą esant panašaus pobūdžio situacijai, kiekvieno asmens kreipimasis į teismą, nesulaukus Konstitucinio Teismo sprendimo, leistų konstatuoti, kad sudaromos prielaidos negerbti Lietuvos Respublikos įstatymų. Pareiškėjos kreipimasis į teismą po Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo konstatuotas įstatymo neatitikimas Konstitucijai, priėmimo leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos veiksmai yra sąžiningi, atitinkantys teisėtus lūkesčius. Todėl jei teismas manytų, jog terminas skundui paduoti yra praleistas, terminas turėtų būti atnaujintas, kadangi praleistas dėl svarbių objektyvių priežasčių.
4. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti (b. l. 35-36). Paaiškino, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. 6-26-2721 dėl pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo buvo priimtas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, 10 straipsnio 2 ir 3 dalimis bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) (toliau – ir Nuostatai) 73 ir 75 punktais. Taigi jis buvo priimtas vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis, nebuvo nuginčytas ir įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo įsigaliojimo 2013 m. kovo 8 d. (motinystės (tėvystės) pašalpa pareiškėjai buvo baigta mokėti dar 2011 m. rugpjūčio 5 d.), todėl yra teisėtas ir motinystės (tėvystės) pašalpa pagal šį sprendimą negalėjo būti perskaičiuota. Atsakovo nuomone, pareiškėja nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių galėtų būti atnaujintas skundo padavimo terminas, todėl atnaujinti šį terminą pagrindo nėra.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba su skundu nesutiko (b. l. 28-31). Savo poziciją iš esmės grindė analogiškais motyvais, kurie nurodyti atsakovo atsiliepime. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėja apie nuo 2010 m. liepos 1 d. sumažintą pašalpą turėjo sužinoti 2010 m. rugpjūčio mėnesį, t. y. tuo metu, kai gavo pašalpą už liepos mėnesį, tačiau dėl sumažintos pašalpos nesikreipė nei tada, nei vėliau, per likusį motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo laikotarpį. Teismų praktikoje pripažįstama, kad skundo padavimo teismui terminas skaičiuojamas ir nuo to momento, kai asmuo turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą ar sprendimo priėmimą. Dėl pareiškėjos argumento, jog ji nesikreipė į teismą anksčiau, nei buvo priimtas Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimas dėl pagarbos įstatymui, teismo darbui ir pan., yra nepagrįstas, kadangi asmens teisė kreiptis į teismą dėl pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių yra įtvirtinta Konstitucijoje, minėtą nutarimą Konstitucinis Teismas priėmė taip pat tik po to, kai pareiškėjai analogiškose situacijose kreipėsi teisminės gynybos ir teismai nutarė stabdyti bylas bei kreiptis į Konstitucinį Teismą. Todėl pareiškėjai laiku nesikreipus teisminės gynybos, VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimas Nr. 6-26-2721 laikomas įvykdytu.
II.
6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimu pareiškėjos G. G. skundą atmetė.
7. Pirmosios instancijos teismas pirmiausia nurodė, jog tarp pareiškėjos ir atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus kilęs ginčas dėl motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo. Todėl atsižvelgdamas į tai, kad tarp šalių yra susiklostę ne civiliniai prievoliniai, bet motinystės pašalpų mokėjimo teisiniai santykiai, reglamentuojami viešosios teisės normomis, teismas sprendė, kad ginčo santykiams taikytinas viešosiomis teisės normomis nustatytas galimai pažeistų pareiškėjos teisių gynimo teisinis mechanizmas, o Civilinio kodekso nuostatos, tarp jų ir reguliuojančios senaties termino skaičiavimo taisykles, netaikomos.
8. Teismas nurodė, jog pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 25 straipsnį, ginčai dėl šio įstatymo taikymo sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skundai Fondo valdybai dėl jos teritorinių skyrių ir kitų įstaigų, susijusių su valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą. Įvertinus tai, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimu pareiškėjai pirma perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa buvo išmokėta 2010 m. rugpjūčio mėnesį, o pašalpos mokėjimas baigtas 2011 m. rugsėjo mėnesį, nuspręsta, kad pareiškėja, tik 2013 m. balandžio 18 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikusi prašymą dėl neišmokėtos pašalpos dalies ir tokiu būdu iš esmės iškėlusi ginčą, praleido Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą.
9. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio suformuotą praktiką, „sprendimo įvykdymu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme laikytina situacija, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta.
10. Vertindama pareiškėjos prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, teisėjų kolegija pirmiausia pastebėjo, jog pareiškėja, ginčydama VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus, skundo pateikimo teismui termino nėra praleidusi, tačiau yra praleistas VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo apskundimo Fondo valdybai terminas, nustatytas Valstybinio socialinio draudimo įstatyme. Teismas nurodė, jog savo prašymą dėl termino atnaujinimo pareiškėja pagrindė vieninteliu motyvu, kad nesant Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo būtų konstatuotas įstatymo nuostatų, reglamentuojančių motinystės pašalpos apskaičiavimo tvarką, prieštaravimas Konstitucijai, kreipimasis dėl pažeistų teisių gynybos buvo netikslingas. Tačiau šios aplinkybės, teismo vertinimu, negali būti pripažintos svarbiomis, nes yra subjektyvaus pobūdžio, grindžiamos netinkamu teisinės situacijos suvokimu, kuriuo iš esmės yra paneigiama įstatyme nustatyta teisinės gynybos realizavimo tvarka, taip pat prieštarauja administracinių teismų praktikai. Todėl padaryta išvada, jog terminas VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimui apskųsti yra praleistas dėl subjektyvių ir nuo pačios pareiškėjos priklausančių priežasčių ir negali būti atnaujintinas, o VSDFV 2013 m. birželio 7 d. sprendime pagrįstai konstatuota, jog minėtas skundžiamas VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimas Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme yra įvykdytas, t. y. keliamo ginčo teisinė kvalifikacija yra baigta.
11. Pirmosios instancijos teismas taip pat pastebėjo, jog VSDFV Vilniaus skyrius, 2013 m. balandžio 18 d. gavęs pareiškėjos skundą, turėjo, vadovaudamasis Asmenų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. V-69, 32 punktu, persiųsti šį skundą nagrinėti Fondo valdybai. Fondo valdyba, nustačiusi, kad praleistas teritorinio skyriaus sprendimo apskundimo terminas, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 31 punktu, privalėjo pareiškėjos 2013 m. gegužės 20 d. pateiktą skundą palikti nenagrinėtu. Tačiau, teismo vertinimu, konstatavus, jog pareiškėja praleido minėto VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo apskundimo terminą, kas konstatuota ir VSDFV sprendime, taip pat nusprendus, jog šis terminas negali būti atnaujinamas, minėti procedūriniai pareiškėjos skundų nagrinėjimo trūkumai sprendžiant ginčą nelaikytini esminiais.
12. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, jog pareiškėjos skundo reikalavimas įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jos nurodytą motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką yra išvestinis iš reikalavimų panaikinti VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus, todėl pripažinus, kad skundžiamas VSDFV 2013 m. birželio 7 d. sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, atmestini ir išvestiniai skundo reikalavimai.
III.
13. Pareiškėja G. G. apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimo prašo jį panaikinti ir atnaujinti terminą skundui paduoti (b. l. 72-76). Taip pat prašo panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721, 2013 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. (9.2)3-56802, VSDFV 2013 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. (11.1)I-3876, įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių vykdyti 2009 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. 6-24-22795 ir išmokėti jai nuo 2009 m. spalio 5 d. iki 2011 m. rugpjūčio 8 d. neišmokėtą motinystės pašalpos dalį, t. y. 20 157,95 Lt. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais, kurie buvo suformuluoti skunde pirmosios instancijos teismui.
14. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 88-89). Nurodo, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas visapusiškai bei objektyviai ištyrus faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikius teisės normas, yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos apeliacinio skundo.
15. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti (b. l. 84-86). Savo poziciją trečiasis suinteresuotas asmuo grindžia iš esmės analogiškais motyvais, kurie nurodyti atsakovo atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą.
Išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
16. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu iki vaikui sukaks dveji metai dalies, neišmokėtos pareiškėjai dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatų, inter alia Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu pripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo.
17. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2009 m. spalio 16 d. sprendimu Nr. 6-24-22795 „Dėl G. G. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą“, vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19, 20, 21 straipsniais ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 43, 48, 58 punktais, paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa vaiko priežiūros atostogų iki vaikui sukaks dveji metai laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 5 d. iki 2011 m. rugpjūčio 8 d. – iš viso 100 121,60 Lt (b. l. 5-6).
18. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721 „Dėl G. G. motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo“, vadovaudamasis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsniais, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 58, 74 punktais bei taikant Vyriausybės patvirtintą nuo 2010 m. sausio 1 d. galiojantį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, nusprendė pareiškėjai nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 8 d. mokėti perskaičiuotą motinystės (tėvystės) pašalpą pagal šiame sprendime pateiktą apskaičiavimą (toliau – ir Perskaičiavimo sprendimas) (b. l. 14-15).
19. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarimu Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnius, kurie buvo taikyti perskaičiuojant ir mokant pareiškėjai sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpą, tam tikra apimtimi pripažino prieštaraujančiais konstituciniam teisinės valstybės principui.
20. Išnagrinėjęs pareiškėjos 2013 m. balandžio 18 d. prašymą perskaičiuoti motinystės (tėvystės) pašalpą, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius 2013 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. (9.2)3-56802 nurodė, kokiais teisės aktais vadovaujantis buvo priimtas minėtas VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. 6-26-2721, taip pat pažymėjo, jog motinystės (tėvystės) pašalpa pareiškėjai baigta mokėti 2011 m. rugsėjo mėnesį. VSDFV Vilniaus skyrius šiame sprendime taip pat nurodė, jog Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies ir 10 straipsnio 2 ir 3 dalių bei Nuostatų 73 ir 75 punktų nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, tačiau kadangi pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpa už vaiko priežiūros atostogų laikotarpį buvo išmokėta iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo įsigaliojimo dienos ir ji nepateikė skundo administraciniam teismui dėl motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo pagal Laikinąjį įstatymą, VSDFV Vilniaus skyrius neturi teisinio pagrindo perskaičiuoti jos motinystės (tėvystės) pašalpą (b. l. 7-8).
21. Pareiškėja 2013 m. gegužės 20 d. prašymu (b. l. 32), nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. (9.2)3-56802, kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą, prašydama priimti sprendimą išmokėti jai nuo 2010 m. liepos 1 d. paskirtos, tačiau neišmokėtos motinystės (tėvystės) pašalpos dalį, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimą. Šiame skunde pareiškėja, be kita ko, nurodė, jog prašo „iš naujo peržiūrėti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimą, kuriuo nepagrįstai buvo sumažinta paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa ir išmokėti susidariusią nepriemoką“.
22. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba 2013 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. (11.1)I-3876 (b. l. 33-34), išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Fondo valdyba, pažymėjusi, jog skundžiamas VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. 6-26-2721 buvo priimtas vadovaujantis tuo metu galiojančiomis ir Konstitucijai neprieštaraujančiomis teisės aktų nuostatomis, kad dėl sumažintos pašalpos pareiškėja nesikreipė nei į VSDFV Vilniaus skyrių, nei į VSDFV, nurodė, jog šis sprendimas yra galiojantis ir laikomas visiškai įvykdytu, tad kadangi šis sprendimas nenuginčytas ir įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo įsigaliojimo 2013 m. kovo 8 d. (pašalpa baigta mokėti 2011 m. rugpjūčio 8 d.), sprendė, kad remiantis Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi, nėra teisinio pagrindo peržiūrėti įvykdyto sprendimo.
23. Taigi, kaip matyti iš pareiškėjos skundžiamų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų), byloje iš esmės išsiskyrė šalių – pareiškėjos ir atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens – pozicija dėl galimybės netaikyti Laikinojo įstatymo nuostatų, Konstitucinio Teismo pripažintų prieštaraujančiomis konstituciniam teisinės valstybės principui, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dydžio.
24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuosekliai pažymi, jog iš Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisės kreiptis į teismą konstitucinio imperatyvo kyla teismo pareiga asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).
25. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė (Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas).
26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).
27. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus argumentus, inter alia tai, jog ji yra saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų, pažymi, jog asmeniui laikantis įstatymuose nustatytos tvarkos ir terminų pareiškus reikalavimą teisme apginti Konstitucijoje įtvirtintą teisę, inter alia teisę į atitinkamą socialinę paramą, pažeistą taikant Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą, įvertinus, be kita ko, pažeistų asmens teisių pobūdį bei jų reikšmę, teismas privalo pažeistas asmens teises ginti realiai ir veiksmingai. Tokia pozicija dėl asmens teisių teisminės gynybos, pripažinus atitinkamą teisinį reguliavimą prieštaraujančiu Konstitucijai, atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).
28. Pirmosios instancijos teismas, kaip išplaukia iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų, iš esmės konstatavo, jog pareiškėja nėra pasinaudojusi privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Įvertinusi tai, taip pat atsižvelgdama į nurodytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog pirmiausia būtina įvertinti, ar pareiškėja, siekdama apginti savo galbūt pažeistas teises, susijusias su motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų mokėjimu, tinkamai realizavo savo teisę kreiptis į teismą.
29. Minėta, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis laiduoja kiekvieno asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeistos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą; ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma arba negali būti nepagrįstai apsunkinamas jos įgyvendinimas; šios teisės negalima paneigti (žr., pvz., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2007 m. gegužės 15 d. nutarimai). Asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d., 2008 m. sausio 22 d. nutarimai).
30. Kita vertus, nors kiekvienas asmuo, siekdamas apginti savo galbūt pažeistas teises bei interesus, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau šios teisės įgyvendinimas yra neatsiejamai susijęs su tam tikrais procesiniais reikalavimais, inter alia susijusiais su ginčų inicijavimo tvarka bei terminais. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, jog Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje, pasisakydamas dėl teisės į teisminę gynybą turinio, teisminės gynybos veiksmingumo, ne kartą yra pažymėjęs, kad teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka, tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, jog jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2012 m. gruodžio 10 d. ir kt. nutarimai). Tai, kad teisės aktai nustato pareigą tam tikrą visuomeninį konfliktą iš pradžių spręsti ikiteismine tvarka, nepaneigia konstitucinės teisės pasinaudoti teismine gynyba (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS17-298/2007; 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).
31. Reikalavimai, kurių yra saistomi asmenys, siekiantys realizuoti savo teisę kreiptis į administracinius teismus, įtvirtinti, be kita ko, Administracinių bylų teisenos įstatyme.
32. Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 3 dalis nustato, kad įstatymo numatytais atvejais skundas (prašymas) pirmiausia turi būti paduodamas administracinių ginčų komisijai ar kitai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, po to skundas gali būti paduodamas ir administraciniam teismui. Šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Taigi įstatymų nustatytais atvejais asmenys, siekdami tinkamai įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą, pirmiausia turi pasinaudoti privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, kuriai savo ruožtu taip pat gali būti nustatyti tam tikri reikalavimai, susiję inter alia su atitinkamų terminų laikymųsi.
33. Minėta, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas keliamas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos sprendimų (veiksmų), apskaičiuojant (perskaičiuojant) ir mokant pareiškėjai motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpą.
34. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 25 straipsnis nustato, kad ginčai dėl šio įstatymo taikymo sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos socialinio draudimo įstatymo, apibrėžiančio inter alia ginčų dėl Fondo administravimo įstaigų sprendimų ir veiksmų nagrinėjimą, 37 straipsnio 1 dalis nustato, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai; Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Pagal šio straipsnio 2 dalį (tiek perskaičiuojant ir mokant pareiškėjai sumažintą pašalpą galiojusi 2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija, tiek šiuo metu galiojanti 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija – tiek, tiek aktualu ginčams dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus veiksmų (sprendimų) motinystės (tėvystės) pašalpų perskaičiavimo ir mokėjimo klausimais), skundai Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas; <...> skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas; skundų nagrinėjimo tvarką Fondo valdyboje nustato Fondo valdybos direktorius. Atsižvelgiant į šias nuostatas, darytina išvada, jog ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų (veiksmų) inter alia motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų apskaičiavimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.
35. Pirmosios instancijos teismas skundžiame sprendime konstatavo, jog pareiškėja praleido minėtą Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą paduoti skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. Perskaičiavimo sprendimo, taip pat sprendė, jog pareiškėjos nurodytos priežastys, dėl kurių šis terminas buvo praleistas, negali būti pripažintos svarbiomis aplinkybėmis, dėl ko neatnaujino minėto termino. Tačiau atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija nesutinka su tokiu šių aplinkybių vertinimu asmens teisės kreiptis į teismą realizavimo aspektu.
36. Minėta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721, vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsniais, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 58, 74 punktais bei taikant Vyriausybės patvirtintą nuo 2010 m. sausio 1 d. galiojantį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, pareiškėjai buvo perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 8 d., ją sumažinant tam tikra dalimi. Išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia pastebi, jog byloje nėra duomenų, jog nurodytas sprendimas pareiškėjai buvo įteiktas (apie jį pareiškėja buvo informuota) anksčiau nei atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, atsakydamas į pareiškėjos 2013 m. balandžio 18 d. prašymą, 2013 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. (9.2)3-56802 pateikė minėtą Perskaičiavimo sprendimą. Kita vertus, pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, apibrėžiantį terminą paduoti skundą Fondo valdybai, kaip privalomai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, šio termino pradžios momentas sietinas inter alia su diena, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą). Nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytų aplinkybių kontekste akivaizdu, jog pareiškėja apie jai mokamą sumažintą motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpą turėjo sužinoti šią pašalpą jai išmokėjus, o būtent – 2010 m. rugpjūčio mėnesį gavusi pirmąją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, tam tikra apimtimi pripažintas prieštaraujančiomis konstituciniam teisinės valstybės principui, sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpą už 2010 m. liepos mėnesį (pagal Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 44 punktą, motinystės (tėvystės) pašalpa mokama už praėjusį mėnesį).
37. Dėl perskaičiuotos (sumažintos) taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, inter alia pripažintas tam tikra apimtimi prieštaraujančiomis Konstitucijai, motinystės (tėvystės) pašalpos pareiškėja skundą (prašymą) pateikė VSDFV Vilniaus skyriui 2013 m. balandžio 18 d., prašydama perskaičiuoti motinystės (tėvystės) pašalpą. Taigi pripažintina, jog jau šiuo prašymu pareiškėja iš esmės išreiškė nesutikimą su atsakovo – VSDFV Vilniaus skyriaus – sprendimu (veiksmais), prašydama pašalinti šių veiksmų nulemtas pasekmes, t. y. iš esmės siekė inicijuoti ginčą dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimo (veiksmų). Taigi nepaisant to, jog pareiškėja tam tikru aspektu veikė netinkamai, skundą paduodama ne įgaliotam nagrinėti ginčus privaloma ikiteismine tvarka subjektui pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatas, t. y. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, o Fondo valdybos teritoriniam skyriui, su kurio veiksmais ji nesutiko, Fondo valdybos teritorinis skyrius, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi, saistomas inter alia gero administravimo principo, skundą dėl motinystės (tėvystės) pašalpos išmokėjimo turėjo perduoti ginčus dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų nagrinėti įgaliotai institucijai, t. y. Fondo vadybai.
38. Pareiškėja 2013 m. gegužės 20 d. prašymu, nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. (9.2)3-56802, priimtu išnagrinėjus minėtą jos 2013 m. balandžio 18 d. prašymą, kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą, prašydama, kaip minėta, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimą, „iš naujo peržiūrėti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimą, kuriuo nepagrįstai buvo sumažinta paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa, ir išmokėti susidariusią nepriemoką“. Taigi akivaizdu, jog šis jos prašymas (skundas) buvo paduotas ne tik dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 8 d. sprendimo Nr. (9.2)3-56802, tačiau ir dėl VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721, kuriuo buvo perskaičiuota pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa, taigi pareiškėja ir šiuo skundu iš esmės siekė inicijuoti ginčą ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka dėl motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo, taikant Laikinojo įstatymo nuostatas.
39. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog vertinant pareiškėjos veiksmus, siekiant pasinaudoti įstatymų nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, aktualus yra teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintose Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklėse (toliau – ir Taisyklės), priimtose realizuojant minėtus Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus įgaliojimus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriui nustatyti skundų nagrinėjimo tvarką Fondo valdyboje. Šiame kontekste akcentuotina, be kita ko, jog kaip ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, leidžiant teisės aktus turi būti paisoma teisėkūros procedūrinių reikalavimų, taip pat ir tų, kuriuos yra nusistatęs pats teisėkūros subjektas (pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Taigi Fondo valdyba, nagrinėdama skundus išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, yra saistoma inter alia pačios nusistatytų atitinkamų procedūrinių reikalavimų.
40. Taisyklių 20 punktas nustato, kad jeigu skundo nagrinėjimo metu paaiškėja, kad yra praleistas Taisyklių 6 punkte nurodytas terminas skundui pateikti, apie tai informuojamas pareiškėjas, kartu prašant iki nustatyto termino pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti; jeigu pareiškėjas iki nustatyto termino pateikia prašomus įrodymus ir paaiškinimus, skundą nagrinėjantis valstybės tarnautojas informuoja apie tai Fondo valdybos direktorių ar jo pavaduotoją, kuris sprendžia termino atnaujinimo klausimą. Šių Taisyklių 31 punktas nustato, kad jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per Fondo valdybos nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba Fondo valdybos direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas.
41. Kaip minėta, kiek tai aktualu nagrinėjamoje byloje sprendžiant ginčą dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus veiksmų, perskaičiuojant ir mokant motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje yra nustatytas procedūrinis terminas – 20 darbo dienų nuo dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą ar sprendimo priėmimą – kurio saistomas asmuo gali realizuoti savo teisę inicijuoti ginčą ikiteismine tvarka. Kita vertus, būtent ginčus ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija – Fondo valdyba – turi įgaliojimus, išplaukiančius iš Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio, konstatuoti tokio termino praleidimą ir, remiantis šia teisiškai reikšminga faktine aplinkybe, taikyti pasekmes – nenagrinėti skundo, paduoto praleidus įstatymo nustatytą terminą. Pažymėtina, jog būtent tokios situacijos teisinį reguliavimą įtvirtina cituotos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 20 ir 31 punktų nuostatos. Tačiau nagrinėjamu atveju, įvertinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2013 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. (11.1)I-3876 turinį, nepaisant to, jog pareiškėja aiškiai savo 2013 m. gegužės 20 d. prašyme nurodė, jog ji nesutinka su inter alia VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721 dėl motinystės (tėvystės) pašalpos jai perskaičiavimo, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba netaikė minėtų nuostatų dėl termino skundui paduoti praleidimo pasekmių, t. y. nepriėmė sprendimo nenagrinėti skundo dalyje dėl VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 dėl to, jog praleistas terminas jam paduoti. Minėta, jog šiame sprendime Fondo valdyba, nurodžiusi, kad skundžiamas VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. 6-26-2721 priimtas vadovaujantis tuo metu galiojusiomis ir Konstitucijai neprieštaravusiomis teisės aktų nuostatomis, kad dėl sumažintos pašalpos pareiškėja nesikreipė nei į VSDFV Vilniaus skyrių, nei į VSDFV, dėl ko vertino, jog šis sprendimas laikomas visiškai įvykdytu ir pašalpa baigta mokėti iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo įsigaliojimo 2013 m. kovo 8 d., sprendė, kad nėra teisinio pagrindo peržiūrėti įvykdyto sprendimo. Atsižvelgdama į tai, jog Fondo valdyba šiame sprendime neatsisakė nagrinėti skundo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 dėl to, jog praleistas terminas skundui dėl jo paduoti, o iš esmės išreiškė savo poziciją ir pateikė susiklosčiusios situacijos teisinį įvertinimą, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos skundas išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka buvo išnagrinėtas. Ši išvada lemia tai, jog pareiškėjai tinkamai pasinaudojus privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kliūčių šiuo aspektu ginčą nagrinėti iš esmės teisme nėra (pareiškėja su skundu dėl Fondo valdybos 2013 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. (11.1)I-3876 į pirmosios instancijos teismą kreipėsi nepažeisdama Administracinių bylų teisenos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino).
42. Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime, tirdamas Laikinojo įstatymo nuostatų, kuriomis reguliuojamu inter alia paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, pažymėjo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime atskleistus tam tikrus konstitucinius valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, aspektus, be kita ko, kad:
– Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, garantija; įstatymų leidėjas gali nustatyti įvairias jos įgyvendinimo formas, inter alia: numatyti finansinės paramos teikimą; užtikrinti galimybę dirbantiems tėvams pasinaudoti atostogomis, skirtomis vaikams auginti ir auklėti namuose; valstybės parama šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, gali būti teikiama inter alia kaip Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojama socialinė parama įstatymų numatytais atvejais;
– įstatymų leidėjas turi diskreciją pasirinkti, iš kokių šaltinių bus finansuojama parama šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose: ji inter alia gali būti finansuojama valstybės biudžeto lėšomis, taip pat gali būti nustatytas ir toks teisinis reguliavimas, pagal kurį šios paramos teikimas būtų grindžiamas socialiniu draudimu, arba gali būti pasirenkamas dar kitoks šios paramos finansavimo modelis;
– Konstitucijoje nėra nustatyti atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, teikimo pagrindai, sąlygos, trukmė, jų metu teiktinos finansinės paramos dydžiai, – tai, paisydamas Konstitucijos normų ir principų (inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, proporcingumo, įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, lygiateisiškumo, konstitucinių vertybių pusiausvyros, socialinės darnos imperatyvų), turi nustatyti įstatymų leidėjas;
– įstatymais reguliuojant paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, santykius būtina paisyti visuomenės ir valstybės išgalių.
43. Minėtame 2013 m. kovo 5 d. nutarime, pasisakydamas dėl teisinio reguliavimo, nustatyto Laikinojo įstatymo 9 straipsnyje, kuriuo buvo sudarytos prielaidos nuo 2010 m. sausio 1 d., taikant naują Vyriausybės patvirtintą einamųjų metų draudžiamų pajamų dydį, sumažinti paskirtas ir mokamas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo ir kurių gavėjų kompensuojamasis uždarbis buvo didesnis už naują kompensuojamojo uždarbio maksimalų dydį, taip pat nustatyto Laikinojo įstatymo 10 straipsnyje, kuriuo buvo sudarytos prielaidos nuo 2010 m. liepos 1 d. inter alia sumažinti perskaičiuojamas paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas atitinkamai (iki vaikui sukaks vieni metai ir laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų) nuo 100 iki 90 ir nuo 85 iki 75 procentų kompensuojamojo uždarbio, iš kurio šios pašalpos buvo apskaičiuotos, Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog įstatymų leidėjas, nustatydamas tokį teisinį reguliavimą, atsižvelgė į valstybėje susidariusią ypatingą situaciją, kai inter alia dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina įstatymo nustatytai finansinei paramai atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, metu teikti. Taigi buvo konstatuota, jog tiek, kiek nurodyta, ginčijamu teisiniu reguliavimu, nustatytu Laikinojo įstatymo 9, 10 straipsnių nuostatose, buvo sudarytas pagrindas ne panaikinti ar neleistinai dideliu mastu minimalizuoti, bet perskaičiuojant tam tikra dalimi (inter alia 10 procentų nuo 2010 m. liepos 1 d.) sumažinti tas minėtas paskirtas pašalpas ir išmokas, kurios viršijo ribinį dydį; taip nebuvo sudaryta prielaidų paneigti pagal įstatymą įgytos teisės į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu esmę; taigi minėtas teisinis reguliavimas nepaneigė iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies kylančios valstybės pareigos saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės priedermės globoti šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikti joms paramą, nepažeidė Konstitucijos 52 straipsnio, kuriuo laiduojama inter alia socialinė parama įstatymų numatytais atvejais.
44. Kita vertus, spręsdamas, ar Laikinojo įstatymo 9 straipsnis tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, šio įstatymo 10 straipsnis tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas sumažinti, neprieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją:
– konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, lygiateisiškumo, proporcingumo principų valstybė privalo laikytis ir paramą šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, teikdama valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai; asmenys, pagal įstatymą įgiję teisę į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu, neturi teisėto lūkesčio, kad ši parama valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nebus mažinama, tačiau turi teisėtą lūkestį, kad mažinant minėtą paramą valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai bus laikomasi inter alia konstitucinių lygiateisiškumo ir proporcingumo principų;
– išimtiniais atvejais, valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai mažinant nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu, įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų, nediskriminacinį skirtos finansinės paramos mažinimo mastą, kuriuo parama būtų mažinama taip, kad nebūtų pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos paramos dydžių proporcijos.
45. Todėl Konstitucinis Teismas, vertindamas tai, jog teisiniu reguliavimu, nustatytu Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, 10 straipsnio 2, 3 dalyse, buvo sudarytos prielaidos nuo 2010 m. liepos 1 d. ne tik 10 procentų sumažinti inter alia paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, bet ir papildomai sumažinti tas minėtas (jau turėjusias sumažėti 10 procentų) pašalpas, kurios viršijo tam tikrus maksimalius dydžius (jos perskaičiuojamos taip, kad neviršytų šių dydžių), konstatavo, jog iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių proporcingumo reikalavimų neatitiko toks netolygaus inter alia paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimo teisinis reguliavimas, kuriuo nustatant maksimalius perskaičiuojamų pašalpų ir išmokų, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, dydžius buvo sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas nuo 2010 m. liepos 1 d. sumažinti papildomai.
46. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas pripažino, kad konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaravo inter alia:
Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata „šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis <...> nuo 2010 m. liepos 1 d. <...> motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“ tiek, kiek apima tokias paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo;
Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos <...>, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, iki vaikui sukaks vieni metai negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos;
Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos <...>, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų negali viršyti 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos.
47. Taip pat šiuo nutarimu buvo pripažinta, kad konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaravo ir atitinkamos Nuostatų 73 ir 75 punktų nuostatos, įgyvendinusios Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnius, o būtent: Nuostatų 73.3 punkto (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) nuostata „asmenims, kurie teisę į <...> motinystės (tėvystės) pašalpas įgijo iki 2010 m. birželio 30 d. ir kuriems šių pašalpų mokėjimas tęsiamas po 2010 m. liepos 1 d., pašalpoms kompensuojamasis uždarbis nuo šios datos perskaičiuojamas pagal Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatas“ tiek, kiek apima tokias paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo įsigaliojimo, taip pat 75.1 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, teisė į kurias įgyta iki Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo įsigaliojimo, iki vaikui sukaks vieni metai negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, bei 75.2 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, teisė į kurias įgyta iki Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo įsigaliojimo, laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų negali viršyti 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos.
48. Kita vertus, Nuostatų 74 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti (šiame punkte buvo nustatyta, jog inter alia paskirtos ir mokamos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, viršijančios ribinį motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dydį, perskaičiuojamos taikant Vyriausybės patvirtintą naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį), pripažintas neprieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
49. Atsižvelgdama į nurodytus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, pateiktus 2013 m. kovo 5 d. nutarime, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog perskaičiuojant pareiškėjos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpą, į kurią teisę ji įgijo iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, buvo taikytos tiek Laikinojo įstatymo (bei Nuostatų) nuostatos, nepripažintos prieštaravusiomis Konstitucijai (o būtent – Laikinojo įstatymo 9 straipsnis ta apimtimi, kiek buvo sudarytos prielaidos nuo 2010 m. sausio 1 d., taikant naują Vyriausybės patvirtintą einamųjų metų draudžiamų pajamų dydį, sumažinti paskirtas ir mokamas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, taip pat 10 straipsnis ta apimtimi, kiek buvo sudarytos prielaidos nuo 2010 m. liepos 1 d. inter alia sumažinti perskaičiuojamas paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas atitinkamai (iki vaikui sukaks vieni metai ir laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų) nuo 100 iki 90 ir nuo 85 iki 75 procentų kompensuojamojo uždarbio), tiek ir nuostatos, pripažintos prieštaravusiomis konstituciniam teisinės valstybės principui (o būtent – Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnių nuostatos tiek, kiek jos sudarė prielaidas pagal neprieštaravusias Konstitucijai Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas papildomai sumažinti, jei jos viršijo tam tikrus maksimalius dydžius – Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą (vaiko priežiūros iki vienerių metų atostogų laikotarpiu) ir 75 procentus Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą (vaiko nuo vienerių iki dvejų metų priežiūros atostogų laikotarpiu).
50. Minėta, jog, kaip konstatuota šioje administracinėje byloje, asmeniui laikantis įstatymuose nustatytos tvarkos ir terminų pareiškus reikalavimą teisme apginti Konstitucijoje įtvirtintą teisę, inter alia teisę į atitinkamą socialinę paramą, pažeistą taikant Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą, teismas privalo pažeistas asmens teises ginti realiai ir veiksmingai. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus argumentus bei nustatytas aplinkybes, konstatuoja, jog siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens pažeistų teisių gynybą, pareiškėjai kilusios pasekmės dėl Konstitucijai tam tikra apimtimi prieštaravusių Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnių nuostatų taikymo, perskaičiuojant ir mokant jai motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpą atostogų iki vaikui sukaks dveji metai laikotarpiu, turi būti visiškai pašalintos, t. y. turi būti priteista dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, tam tikra apimtimi pripažintų prieštaravusiomis Konstitucijai, neišmokėta motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dalis.
51. Pareiškėja patikslintu skundu prašė įpareigoti atsakovą išmokėti jai neišmokėtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dalį – 20 157,95 Lt, kuri, kaip matyti iš jos paaiškinimų, apskaičiuota iš VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. spalio 16 d. sprendimu Nr. 6-24-22795 paskirtos išmokėtinos sumos – 100 121,60 Lt – atėmus jai faktiškai išmokėtą šios pašalpos sumą – 79 963,65 L (b. l. 48-51). Tačiau, kaip minėta, tam tikra motinystės (tėvystės) pašalpos dalis pareiškėjai buvo neišmokėta, pašalpą perskaičiavus inter alia pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, nepripažintas prieštaravusiomis Konstitucijai. Taigi konstatuotina, jog motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimas pareiškėjai tam tikra apimtimi, pritaikius Konstitucijai neprieštaravusias Laikinojo įstatymo nuostatas, buvo teisėtas ir pagrįstas.
52. Kaip matyti iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius pateiktos pirmosios instancijos teismui 2013 m. spalio 3 d. pažymos Nr. 11-2801 (b. l. 57-58), pareiškėjai neišmokėta motinystės (tėvystės) pašalpos dalis, susidariusi dėl Laikinajame įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo, Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu pripažinto prieštaravusiu konstituciniam teisinės valstybės principui, sudaro 11 265,97 Lt (3 262,85 Eur) (su gyventojų pajamų mokesčio suma bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų suma) (atskaičius nurodytus mokesčius bei įmokas – 8 900,06 Lt (2 577,64 Eur). Pareiškėja nepateikė teisinių argumentų, jog atsakovo nurodyta minėta motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos suma (11 265,97 Lt (3 262,85 Eur), neatskaičius mokesčių bei įmokų) yra nepagrįsta. Savo ruožtu, kaip minėta, jos nurodoma neišmokėta motinystės (tėvystės) pašalpos dalis susidarė ne tik dėl Konstitucijai prieštaravusių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, tačiau ir dėl nuostatų, nepripažintų prieštaravusiomis Konstitucijai, taikymo. Remdamasi nurodytais argumentas, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius įpareigotinas išmokėti pareiškėjai 3 262,85 Eur (tris tūkstančius du šimtus šešiasdešimt du eurus ir aštuoniasdešimt penkis euro centus) (su gyventojų pajamų mokesčio suma bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų suma) (atskaičius nurodytus mokesčius bei įmokas – 2 577,64 Eur (du tūkstančius penkis šimtus septyniasdešimt septynis eurus ir šešiasdešimt keturis euro centus).
53. Atsižvelgdama į nurodytų teisinių argumentų visumą, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2013 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. (11.1)I-3876 reikšmę bei esmę, nepagrįstai nepripažino, jog pareiškėja yra pasinaudojusi privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka dėl sprendimo (veiksmų) perskaičiuoti ir mokėti jai motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu, todėl naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies.
54. Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios situacijos kontekste, išplėstinė teisėjų kolegija taip pat sprendžia, jog naikintina Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 dalis, kurioje perskaičiuojant G. G. motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpą, buvo taikytos Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnių nuostatos, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu tam tikra apimtimi pripažintos prieštaravusiomis konstituciniam teisinės valstybės principui, t. y. sprendimo dalis, kuri buvo pagrįsta teisiniu reguliavimu, pripažintu prieštaravusiu Konstitucijai. Atitinkamai naikintini Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 8 d. sprendimas Nr. (9.2)3-56802 bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2013 m. birželio 7 d. sprendimas Nr. (11.1)I-3876, priimti išnagrinėjus pareiškėjos skundus inter alia dėl minėto Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjos G. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 dalį, kurioje perskaičiuojant G. G. motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpą, buvo taikytos Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnių nuostatos, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu tam tikra apimtimi pripažintos prieštaravusiomis konstituciniam teisinės valstybės principui.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. (9.2)3-56802 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2013 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. (11.1)I-3876.
Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių išmokėti G. G. 3 262,85 Eur (tris tūkstančius du šimtus šešiasdešimt du eurus ir aštuoniasdešimt penkis euro centus) (su gyventojų pajamų mokesčio suma bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų suma) (atskaičius nurodytus mokesčius bei įmokas – 2 577,64 Eur (du tūkstančius penkis šimtus septyniasdešimt septynis eurus ir šešiasdešimt keturis euro centus).
Kitą pareiškėjos skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Anatolijus Baranovas
Stasys Gagys
Ričardas Piličiauskas
Skirgailė Žalimienė