Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-52-606/2021
Teisėjas Robertas Povilaitis Teisminio proceso Nr. 1-01-1-28408-2020-9
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.1.1.; 1.1.8.2.; 1.2.4.6.2.1 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. vasario 18 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kursevičienės, Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Pauliukėno,
sekretoriaujant Karolinai Gaubaitei,
dalyvaujant prokurorei Viktorijai Žemaitaitienei,
gynėjui advokatui Mariui Venckui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2020 m. spalio 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta vienerių metų šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmė.
Vadovaujantis BK 641 straipsniu, A. A. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta galutinė vienerių metų laisvės apribojimo bausmė.
Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 1, 2 ir 4 punktais, 5 dalies 4 punktu, A. A. įpareigotas tris mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje, per keturis mėnesius išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis ir per visą bausmės atlikimo laikotarpį pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo apsaugos ministerijos bei uždrausta šešis mėnesius vartoti psichiką veikiančias medžiagas.
Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, 65 straipsnio 1 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2020 m. liepos 18 d. iki 2020 m. liepos 19 d., t. y. dvi dienos, vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms, ir tai sudaro keturias laisvės apribojimo dienas.
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. A. A. nuteistas už tai, kad 2020 m. liepos 18 d., apie 00 val. 30 min., (duomenys neskelbtini) namo Nr. (duomenys neskelbtini) prieangyje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia kumščiu sudavė tėvui G. A. vieną kartą į veidą, po to koridoriuje jis spyrė ne mažiau kaip šešis kartus ant grindų pargriuvusiam tėvui į įvairias kūno vietas ir rankas, kuriomis šis dengėsi galvą, taip sukėlė nukentėjusiajam G. A. fizinį skausmą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. A. prašo iš dalies pakeisti Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2019 m. gegužės 9 d. nuosprendį, panaikinti nuosprendžio dalį, kuria jam pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis BK 641 straipsniu, paskirtas laisvės apribojimas vieneriems metams ir, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, jam paskirti švelnesnę bausmės rūšį – baudą – arba jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų palikti tą pačią bausmės rūšį – laisvės apribojimą, panaikinti įpareigojimus – tris mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje, per keturis mėnesius išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, per visą bausmės atlikimo laikotarpį pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo apsaugos ministerijos, ir vietoje šių įpareigojimų paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
2.1. Apeliantas, remdamasis BK 54 straipsnio 2 dalimi, 41 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, mano, kad skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas jam paskyrė aiškiai per griežtą, neteisingą ir netinkamai individualizuotą bausmę. Be to, nurodo, kad baudžiamajame įstatyme (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys) nustatyta, jog teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį. Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas gali motyvuotai paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013). Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Šis bausmės švelninimo pagrindas siejamas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys Nr. 2K-311/2011, 2K-365/2011, 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-204-942/2015, 2K-340-648/2017, 2K-64-303/2018). Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-512/2013, 2K-361/2014, 2K-447/2014, 2K-186-942/2015, 2K-210-222/2018). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę (kasacinė nutartis Nr. 2K-268-942/2017).
2.2. Apelianto nuomone, teismas netinkamai teisiškai vertino aplinkybes apie mažesnį negu rūšinis jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, iš esmės teigiamą (nepavojingą) asmenybę ir kitas aplinkybes, kurios taip pat turi esminės reikšmės individualizuojant bausmę, neįvertino šių aplinkybių visumos (viseto) reikšmės, nevertino jo ir visuomenės interesų, neieškojo šių interesų pusiausvyros. Teismas, spręsdamas dėl kaltininko asmenybės pavojingumo bei jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2A-7-6/2013). Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-268-942/2017).
2.3. Apelianto teigimu, iš kaltinimo turinio ir bylos medžiagos matyti, kad įvykio vakarą jis, būdamas išgėręs, norėjo išeiti iš namų, todėl paprašė sugyventinės L. B. atiduoti jo piniginę ir mobiliojo ryšio telefoną, kurių nerado nuolat laikomoje vietoje. Ši atsakė, kad minėti daiktai yra pas tėvą G. A., todėl nuėjo pas netoliese gyvenantį tėvą tam, kad pasiimtų savo daiktus. Duris atidaręs tėvas atsakė, kad prašomų daiktų neturi, varė lauk ir uždarė duris. Reikalaudamas grąžinti daiktus, jis beldė į langą, duris, todėl duris atidaręs tėvas jį iškeikė ir varė šalin. Patraukė duris į save ir tėvas nugriuvo, o atsistojęs delnu sudavė jam (nuteistajam) per veidą. Dėl tokio tėvo elgesio nesusivaldė ir trenkė kumščiu tėvui į veidą, dėl to šis nenugriuvęs ėmė šaukti ir keiktis necenzūriniais žodžiais. Užėjus į butą, tėvas užkliuvo už kilimo ir nugriuvo, o jis, vis dar būdamas piktas, jam spyrė šešis kartus į įvairias kūno vietas. Aptartos įvykio aplinkybės parodo, kad jo veiksmai buvo žemesnio, nei tipinis tokios nusikalstamos veikos pavojingumo, laipsnio. Jo veiksmai užtruko pakankamai trumpą laiko tarpą, nebuvo ypač intensyvūs ir pavojingi.
2.4. Apeliantas nurodo, kad jis visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, savo noru ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė išsamius parodymus apie svarbiausias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, jo parodymai žymiai prisidėjo prie nusikaltimo atskleidimo. Visiškai prisiima atsakomybę už savo neteisėtus veiksmus, t. y. neminimizuoja kaltės ir neieško savo veiksmams pateisinti kažkokių dingsčių. Dėl tokio savo poelgio nuoširdžiai apgailestauja, išgyvena kaltės ir gėdos prieš tėvą jausmą. Po įvykio tėvo atsiprašė ir šis atleido. Tėvas jam jokių pretenzijų neturi, civilinio ieškinio byloje nereiškė. Po 2020 m. liepos 18 d. nusikaltimo padarymo jis naujų nusikalstamų veikų nepadarė, administracine tvarka išvis nebuvo baustas. Savyje rimtai pergalvojo ir pasmerkė tokį savo poelgį, atsisakė bet kokių svaigalų, pakeitė savo gyvenimo būdą, atsiribojo nuo neigiamą įtaką dariusių draugų. Šiuo metu jo mąstymas bei elgesys yra akivaizdžiai pasikeitęs teigiama linkme. Paminėtos aplinkybės rodo jo mažą asmenybės pavojingumo visuomenei laipsnį, rodomą norą ir realiai daromus žingsnius pasitaisyti, gyventi dorai bei laikytis visuomenėje priimtų elgesio taisyklių.
2.5. Apelianto tvirtinimu, kiekvienoje baudžiamojoje byloje būtina į bausmę pažiūrėti ne vien per kaltininko ir nusikalstamos veikos, bet ir per visuomenės intereso, kurį baudžiamieji įstatymai ne visada gali atspindėti, prizmę. Atkreipiamas dėmesys ir į nuteistojo šeimos prigimtinius bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie nėra baudžiamajame įstatyme įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės. Tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse (kasacinė nutartis Nr. 2K-194-942/2017). Teigia, kad jis neturi antivisuomeninių nuostatų, nihilistinio požiūrio į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas. Nors jis anksčiau buvo teistas, tačiau jau praėjo daugiau kaip penkeri metai po jo paskutiniosios bausmės atlikimo, per šį laiką jis laikėsi įstatymų, naujų nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų nepadarė. Nusikaltimo padarymo metu dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, jos vadovas jį charakterizuoja iš esmės teigiamai. Deja, atėjus pasaulinei koronaviruso COVID-19 pandemijai, teko su darbu atsisveikinti. Šiuo metu nedirba, registruojuosi Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, aktyviai ieško darbo, tačiau Lietuvoje darbdaviai vengia priimti naujų darbuotojų, nes nebėra tikri dėl savo pačių ateities. Jis yra sveikas, darbingas, todėl jam geriausia resocializacija būtų socialinis ryšys su šeima ir darbas. Nepavykus įsidarbinti Lietuvoje, jis susirado darbą užsienio valstybėje, kur jam būtų užtikrintos pakankamos bei stabilios pajamos, iš jų galėtų svariai prisidėti prie savo šeimos išlaikymo. Bausmė neturi jo žlugdyti, priešingai, ši valstybės prievartos priemonė turi parodyti tinkamo, pageidaujamo elgesio kryptis. Dėl teismo nuosprendžiu jam taikytų apribojimų, jo išvykimas iš šalies yra suvaržytas, todėl gali tekti likti toliau valstybės išlaikytiniu, kai galėtų užsienyje užsidirbti pats ir dar į Lietuvą parsiųsti šeimai pinigų. Nuteistojo nuomone, tai, kad jis yra teistas, nėra pakankamas pagrindas labiau riboti jo laisves, nes kriminalinė bausmė negali būti laikoma kerštu dėl padarytų nusikaltimų. Ankstesni jo teistumai rodo, kad anksčiau jo elgesys nebuvo atsakingas ir prasilenkdavo su įstatymų imperatyvais, tačiau šiuo metu jo mąstymas bei elgesys yra akivaizdžiai pasikeitę teigiama linkme, todėl skundžiamame nuosprendyje nustatytų įpareigojimų, ribojančių jo išvykimą iš Lietuvos, skyrimas šioje byloje yra pernelyg formalizuotas. Supranta, kad aplinkybės, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, nepašalina jo padarytos veikos pavojingumo, nemažina kaltės, tačiau jo elgesys po baudžiamojo persekiojimo jam pradėjimo ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo sudaro pagrindą švelninti jo atsakomybę, juo labiau, kad po nusikalstamų veikų padarymo nepadarė naujų nusikalstamų veikų ar kitų teisės pažeidimų.
2.6. Apelianto tvirtinimu, apribota judėjimo laisvė dėl nuosprendžiu jam skirtų įpareigojimų aiškiai prieštarauja teisingumo principo įgyvendinimui, taip pat pažeidžia teisingos pusiausvyros (proporcijos) tarp siekiamo tikslo, priemonių šiam tikslui pasiekti ir nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdžio. Pirmosios instancijos teismas padarė teisės taikymo klaidų, nes vertino tik pavienes jį ir jo padarytą veiką apibūdinančias aplinkybes, o ne tokių aplinkybių visumą. Apelianto nuomone, aptartos tiek jį, tiek jo padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančios aplinkybės turėtų būti laikomos išimtinėmis, nes jos rodo, jog jo padaryta nusikalstama veika nėra tokio sunkumo, o jis pats nėra tiek pavojingas, kad galima būtų daryti išvadą, jog bausmės tikslai už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti tik skiriant laisvės apribojimo su griežtais įpareigojimais bausmę. Tokios bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo ir protingumo principams bei bausmės paskirčiai, todėl, atsižvelgiant į teisingumo principą, yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir jam vietoje laisvės apribojimo bausmės paskirti švelnesnę bausmę – baudą, kurią turės galimybę sumokėti.
2.7. Jeigu vis dėl to apeliacinės instancijos teismas nuspręstų jam palikti laisvės apribojimo bausmę, apeliantas prašo jam netaikyti tokios intensyvios priežiūros, t. y. įpareigojimų tris mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje, per keturis mėnesius išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo apsaugos ministerijos (BK 48 straipsnio 4 dalies 1, 2 ir 4 punktai). Dėl tokių griežtų ribojimų jis negalės išvykti dirbti į užsienio valstybę, nes net ir šiuo metu aktyviai ieškant darbo Lietuvoje ir registruojantis Užimtumo tarnyboje, tai jokių rezultatų neatneša, jokio darbo pandemijos laikotarpiu susirasti praktiškai neįmanoma. Visiškai neprieštarauja, kad jam būtų paliktas draudimas šešis mėnesius nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (BK 48 straipsnio 5 dalies 4 punktas).
2.8. Be to, pagal šiuo metu galiojančią BK 67 straipsnio 3 dalies redakciją, kuri įsigaliojo 2019 m. liepos 6 d., yra numatyta, kad asmeniui kartu su bausme galima paskirti ir baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Baudžiamojo poveikio priemonės, tai teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurios apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. Baudžiamojo poveikio priemonės yra instrumentas, užtikrinantis teisingumo principo įgyvendinimą ir bausmės tikslų, tiek nubaudimo, tiek prevencinių, pasiekimą, (vertinusi šioje byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu, padarymo aplinkybėmis, jo asmenybe, visumą, šiuo atveju kartu su draudimu šešis mėnesius vartoti psichiką veikiančias medžiagas jam būtų galima paskirti BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytą baudžiamojo poveikio priemonę, kuri būtų tinkama ir jam turėtų teigiamą poveikį, skatintų jį elgtis atsakingai.
2.9. Nuteistojo teigimu, įvertinus bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių bei jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą bausmę, mano, kad bausmės tikslai bus pasiekti jam už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskyrus švelnesnę bausmės rūšį – baudą – arba panaikinus jam skirtus įpareigojimus – tris mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje, per keturis mėnesius išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo apsaugos ministerijos – ir vietoje jų paskyrus baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
3. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas atmestinas.
5. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).
6. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. A. kaltės padarius nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, neneigia, padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalį neginčija, remdamasis BK 54 straipsnio 3 dalimi, prašo paskirti švelnesnę bausmės rūšį – baudą – arba jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų palikti tą pačią bausmės rūšį – laisvės apribojimą, panaikinti įpareigojimus – tris mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje, per keturis mėnesius išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, per visą bausmės atlikimo laikotarpį pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo apsaugos ministerijos, ir vietoje šių įpareigojimų paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
7. Pažymėtina, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Visos paminėtos aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę. Be to, skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visus Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus bausmės tikslus.
8. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Vadinasi, teisingumo principas neatsiejamas nuo teisinės valstybės imperatyvo ir yra vienas svarbiausių moralinių vertybių bei teisinės valstybės pagrindų. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Baudžiamojoje teisėje tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra.
9. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtinta nuostata, kad BK 54 straipsnio 3 dalimi teismui suteikiama galimybė pašalinti prieštaravimą teisingumo principui, nors baudžiamajame įstatyme šio principo apibrėžtis nepateikta. Turint omenyje teisingumą teisingos bausmės paskyrimo prasme, teisingumas visų pirma reiškia įstatyme nustatytą optimalų kaltininkui pasitaisyti reikalingą bausmės dydį. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas. Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui. Kiekvienoje baudžiamojoje byloje būtina įvertinti skirtiną bausmę atsižvelgiant ne tik į kaltininką ir nusikalstamą veiką, bet ir į visuomenės interesą, kuris ne visada gali atsispindėti baudžiamuosiuose įstatymuose. Atkreipiamas dėmesys ir į nuteistojo šeimos prigimtinius bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie nėra baudžiamajame įstatyme įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės. Tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-942/2017).
10. Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skirdamas bausmę nuteistajam A. A. už padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis), atsižvelgė į padarytos veikos sunkumo ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą bei rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, į nuteistojo asmenybę, taip pat, kad yra nedirbantis, registruotas Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei net dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes (BK 60 straipsnio 1 dalies 9, 13 punktas), t. y. į tai, kad jis nusikaltimą padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ir į tai, kad jis padarė nusikalstamą veiką jau būdamas teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, neišnykus teistumui, todėl BK 27 straipsnio 1 dalies prasme yra laikomas recidyvistu, taip pat atsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis nereiškė byloje civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo ir jo poziciją, kad nereikalavo griežtos bausmės kaltininkui, bei į bausmės paskirtį (BK 41 straipsnio 2 dalis).
11. Pažymėtina, kad už nusikalstamų veikų padarymą negali būti skiriama tik kaltininkui paranki bausmės rūšis. Skiriant bausmę, būtina įvertinti kaltinamąjį charakterizuojančių duomenų visumą, jo polinkį pasitaisyti ir panašiai. Nuteistasis A. A. iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo teistas jau keturis kartus, iš jų ir už nusikaltimą žmogaus gyvybei, administracine tvarka nebaustas. Nors skundžiamu nuosprendžiu jis nuteistas už nusikaltimo padarymą, praėjus daugiau kaip penkeriems metams po paleidimo iš pataisos įstaigos (b. l. 90–94), tačiau nusikaltimą žmogaus sveikatai padarė teistumui neišnykus, jau anksčiau buvo teistas net už nusikaltimą žmogaus gyvybei (pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 105 straipsnio 9 ir 13 punktus). Ankstesni teistumai nuteistąjį charakterizuoja kaip asmenį, linkusį nusikalsti, taip pat daryti ir smurtinius nusikaltimus.
12. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. A. teigia, kad jo veiksmai buvo žemesnio, nei tipinis tokios nusikalstamos veikos pavojingumo, laipsnio. Jo veiksmai užtruko pakankamai trumpą laiko tarpą, nebuvo ypač intensyvūs ir pavojingi. Tokie nuteistojo teiginiai parodo, kad jis, nors ir pripažįsta savo kaltę ir dėl padaryto nusikaltimo gailisi, tačiau visiškai neįvertina savo veiksmų pavojingumo. Pažymėtina, kad bylos duomenimis nustatyta, jog nuteistasis sudavė tėvui G. A. vieną kartą į veidą, o pargriuvusiam ant grindų dar spyrė ne mažiau kaip šešis kartus į įvairias kūno vietas ir rankas, kuriomis, pažymėtina, šis dengėsi galvą. Ir šiuo atveju nuteistojo veiksmai buvo pakankamai intensyvūs, tokiais veiksmais jis padarė nusikaltimą, priskiriamą, nors ir nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), tačiau nukreiptą į žmogaus sveikatą.
13. Apeliaciniu skundu nuteistasis, remdamasis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, prašo paskirti jam švelnesnę bausmės rūšį – baudą, iš esmės motyvuodamas tuo, kad tokiu atveju jis galėtų išvykti dirbti į užsienį. Tačiau nuteistojo A. A. apeliacinio skundo teiginys, kad nuteistasis A. A. tik žada išvykti dirbti į užsienį, o paskyrus bausmę – baudą, nebūtų atimta galimybė išvykti dirbti, vertintinas tik kaip deklaratyvus, siekiant iš esmės išvengti, paskyrus laisvės apribojimo bausmę, paskirtų įpareigojimų. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistasis A. A. jau 2020 m. rugsėjo 29 d. teisiamajame posėdyje, sakydamas paskutinįjį žodį, teigė, jog šią savaitę laukia skambučio iš Airijos dėl darbo, galės teismui pateikti dokumentus (b. l. 151–154). Tačiau, praėjus beveik dviem mėnesiams, prie paduoto apeliacinio skundo tokių duomenų taip ir nepateikė, jų nepateikė ir apeliaciniame teismo posėdyje, praėjus ir keturiems mėnesiams. Nuteistasis A. A., nagrinėjant bylą ir apeliacine tvarka, vis dar nedirbo, yra registruotas Užimtumo tarnyboje. Todėl nuteistojo nurodyta aplinkybė dėl švelnesnės bausmės rūšies – baudos – skyrimo visiškai nesudaro jokio pagrindo taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti švelnesnę bausmės rūšį nei numatyta BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje.
14. Skirdamas bausmę kaltinamajam, teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, kiekvienu atveju įvertinti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, ar asmuo bus pakankamai nubaustas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).
15. Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siekdamas užtikrinti Baudžiamojo kodekso 41 straipsnyje deklaruojamą bausmės paskirtį – sulaikyti A. A. nuo nusikalstamų veikų darymo, tinkamai ir veiksmingai jį nubausti, paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, atsižvelgdamas į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuteistojo asmenybę, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. A. už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, pagrįstai ir teisėtai paskyrė laisvės apribojimo bausmę bei, atsižvelgdamas į padaryto nusikaltimo pobūdį, parinko tinkamus įpareigojimus, kurie, yra pagrindo manyti, teigiamai koreguos jo, kaip asmens, padariusio smurtinį nusikaltimą, elgesį, ir padės įgyvendinti bausmės paskirtį. Akivaizdu, kad nuteistajam, kuris nedirba, ir yra registruotas tik Užimtumo tarnyboje, teigiantis, kad ir taip sunku išlaikyti šeimą, nes sunku susirasti darbą, skirti baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą – yra visiškai netikslinga, tokios baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas būtų visiškai nesuderinamas su nuteistojo finansine padėtimi ir galimybe sumokėti įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Kartu pažymėtina, kad dėl to, jog nuteistasis pripažino savo kaltę dėl padarytų nusikalstamų veikų, buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas ir taikytos BK 641 straipsnio nuostatos bei skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu.
16. Atsižvelgdamas į nustatytas ir aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2020 m. spalio 30 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nekeistinas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija
n u t a r i a :
nuteistojo A. A. apeliacinį skundą atmesti.
Teisėjai Dalia Kursevičienė
Edita Lapinskienė
Linas Pauliukėnas