Civilinė byla Nr. 2-1728/2014

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01325-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 110.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 8 d. nutarties, kuria iš dalies tenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje Nr. 2-4910-577/2014 pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Ranga-IV“, atstovaujamai bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valnetas“, tretieji asmenys nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas ieškiniu prašo įpareigoti atsakovą per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nukelti arba nugriauti sargo namelį (duomenys neskelbtini) ir kiemo statinius (asfaltbetonio dangą ir tvorą) (duomenys neskelbtini), esančius 0,7178 ha valstybinės žemės sklype (duomenys neskelbtini), ir šį žemės sklypą sutvarkyti; išregistruoti sargo namelį (duomenys neskelbtini) ir kiemo statinius (duomenys neskelbtini) iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro, o atsakovui neįvykdžius reikalavimo nukelti arba nugriauti minėtus statinius, teisę nugriauti šiuos statinius suteikti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos atsakovo lėšomis.

Ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui perleisti nuosavybės teises į sargo namelį (duomenys neskelbtini) ir kiemo statinius (asfaltbetonio dangą ir tvorą) (duomenys neskelbtini), atlikti kitus sandorius, susijusius su šiais statiniais, taip pat uždrausti rekonstruoti, perstatyti, atlikti kapitalinį remontą ar kitaip pertvarkyti sargo namelį (duomenys neskelbtini) ir kiemo statinius (asfaltbetonio dangą ir tvorą) (duomenys neskelbtini). Tvirtino, kad atsakovui perleidus šiuos statinius ar sudarius kitus sandorius, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti, be to, gali būti pažeistos ir valstybės teisės bei teisėti interesai, o atlikus statinių kapitalinį remontą gali būti siekiama padidinti statinių vertę.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 8 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies - uždraudė atsakovui perleisti nuosavybės teisę į sargo namelį (duomenys neskelbtini) ir kiemo statinius (asfaltbetonio dangą ir tvorą) (duomenys neskelbtini), esančius 0,7178 ha valstybinės žemės sklype (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad atsakovas, neapribojus jo nuosavybės teisių, galėtų perleisti nuosavybės teises į minėtus statinius, taip apsunkindamas galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymą, todėl tikslinga nagrinėjamu atveju būtų apriboti atsakovo nuosavybės teisę į statinius. Sprendė, kad ieškovo reikalavimų įvykdymui užtikrinti pakanka taikyti tik dalį prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, t.y. uždrausti perleisti nuosavybės teises į statinius, o likusios prašyme nurodytos laikinosios apsaugos priemonės būtų neproporcingos, jų taikymas galimai pažeistų ekonomiškumo ir proporcingumo principus. Nurodė, kad ieškinyje nėra keliami reikalavimai, kurie kaip nors būtų susiję su statinių pagerinimu ar pagerinimo išlaidų priteisimu, ieškovas tiesiog prašo statinius nukelti arba nugriauti, todėl statinių vertė nėra šios nagrinėjamos bylos ginčo dalykas. Dėl to ieškovo prašoma laikinoji apsaugos priemonė - uždrausti rekonstruoti, perstatyti, atlikti kapitalinį remontą ar kitaip pertvarkyti minėtus statinius, teismo vertinimu, negali turėti tiesioginės įtakos būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 8 d. nutartį dalyje, kuria atmestas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir priimti naują sprendimą, tenkinant ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo visa apimtimi. Nurodo šiuos argumentus:

1. Teismo motyvai, kad ieškinyje keliami reikalavimai nėra susiję su statinių pagerinimu ar pagerinimo išlaidų priteisimu, yra nepagrįsti. Prašomų nusikelti ar nugriauti pastatų vertės dydis yra svarbi bylai aplinkybė (CK 4.105 str.). Atnaujinus valstybiniame žemės sklype esančius statinius ne tik būtų padidinta jų vertė, bet ir padidėtų jų nugriovimui reikalingos išlaidos. Atlikus statybos darbus, valstybei galimai tektų papildoma našta vykdant statinių griovimo arba nukėlimo darbus, jeigu atsakovas nevykdytų teismo įpareigojimo juos nugriauti ar nusikelti. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad atsakovas yra bankrutuojanti įmonė, todėl gali neturėti pakankamai lėšų vykdyti galimai palankų ieškovui teismo sprendimą, o ateityje išsireikalauti iš atsakovo nugriovimui panaudotas lėšas taip pat būtų neįmanoma.

2. Apeliantas prašė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones - uždrausti atlikti ir kitus sandorius, susijusius su prašomais nusikelti ar nusigriauti statiniais, nes dėl galimų sandorių įvairovės neįmanoma išvardinti visų sandorių rūšių, dėl kurių būtų prašoma pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nepritaikius šių laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovas turėtų galimybę sudaryti įvairias sutartis, pavyzdžiui, statinių atnaujinimo projektų rengimo, statybos (rekonstrukcijos) darbų, statinių ilgalaikės nuomos, įkeitimo ir daugybę kitų sutarčių, kurios neabejotinai apsunkintų galimai palankų ieškovui teismo sprendimo vykdymą.

3. Panašioje nagrinėjamai situacijoje Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-622-258/2012 taikė laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudė atsakovui organizuoti ir vykdyti atsakovui valstybiniame žemės sklype statybos darbus, susijusius su ši statinių užbaigimu. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. balandžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-551/2014 pritarė minėtai teismo pozicijai.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas BUAB „Ranga IV“ prašo atmesti apelianto atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 8 d. nutarties. Nurodo šiuos atsikirtimus:

1. Ieškovas, reikšdamas reikalavimą CK 4.105 straipsnio 4 ir 5 dalių pagrindu, prašo, jog statiniai būtų nukelti arba nugriauti atsakovo lėšomis. Ieškiniu nekeliami reikalavimai dėl statinių vertės atlyginimo nugriovus arba nukėlus atsakovui priklausančius statinius CK 4.102 straipsnio ir CK 4.105 straipsnio 2 dalies pagrindu. Taigi statinių vertės dydis apskritai nėra aktualus šioje byloje ir nesusijęs su nagrinėjamos bylos dalyku. Jeigu ir būtų atlikti statinių pagerinimo darbai, jų vertės padidėjimas būtų aktualus tik atsakovui, bet ne galimai apeliantui palankaus teismo sprendimo vykdymui.

2. Apelianto prašymas jo reikalavimų užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, uždraudžiant atlikti visus sandorius, susijusius su statiniais, yra neproporcingas ir pažeidžia ekonomiškumo, proporcingumo ir teisingumo principas.

3. Apelianto cituojama teismų praktika nėra aktuali šioje byloje sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo uždraudžiant rekonstruoti, perstatyti, atlikti kapitalinį remontą ar kitaip pertvarkyti. Skiriasi bylų ginčo esmė. Skunde nurodytose bylose buvo sprendžiama klausimas dėl nebaigtų statyti statinių nugriovimo, šiuo atveju statiniai stovi nuo 1978 m. Be to, apelianto cituojamoje byloje pastatų savininkas buvo pareiškęs priešieškinį dėl nuostolių atlyginimo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atmestas apelianto prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, uždraudžiant atlikti kitus sandorius (ne tik perleisti) su ginčo statiniais, taip pat juos rekonstruoti, perstatyti, atlikti kapitalinį remontą ar kitaip pertvarkyti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies. 

CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pagal šios proceso teisės normos nuostatą laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Dėl to taikant laikinąsias apsaugos priemones būtina nustatyti taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių ryšį su būsimo teismo sprendimo vykdymu. Šiuo tikslu būtų galima išskirti keletą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taisyklių. Visų pirma, teismas gali taikyti tik tokais laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir neturėtų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, apsaugodamas galimus reikalavimus, kurie byloje nebuvo pareikšti. Antra, siekdamas užtikrinti byloje pareikštų reikalavimų įvykdymą, teismas turėtų taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos bei realiai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo tinkamą įvykdymą, ir netaikyti priemonių, kurios teismo sprendimo tinkamam įvykdymui užtikrinti nėra būtinos.

Nagrinėjamu atveju ieškiniu reikalaujama įpareigoti atsakovą nukelti arba nugriauti sargo namelį ir kiemo statinius, esančius ant valstybinės žemės, o atsakovui šio įpareigojimo neįvykdžius apeliantas prašo teisę nugriauti šiuos statinius suteikti jam. Šių reikalavimų vykdymo užtikrinimui pirmosios instancijos teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones - uždraudė atsakovui perleisti nuosavybės teisę į ginčo statinius. Tuo tarpu apelianto prašomas laikinąsias apsaugos priemones - uždrausti atlikti kitus sandorius su ginčo statiniais, taip pat juos rekonstruoti, perstatyti, atlikti kapitalinį remontą ar kitaip pertvarkyti - pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti, nes ši laikinoji apsaugos priemonė negali turėti tiesioginės įtakos būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui.

Apeliantas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo nutartį tvirtindamas, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra pakankamos galimo ieškovui palankaus sprendimo vykdymui užtikrinti. Ši apelianto pozicija grindžiama tuo, kad atnaujinus valstybiniame žemės sklype esančius statinius padidėtų ne tik jų vertė, tačiau ir griovimui reikalingos išlaidos, o ateityje išsireikalauti iš bankrutavusio atsakovo nugriovimui panaudotas lėšas taip pat būtų neįmanoma. Be to, atsakovui išliko galimybė sudaryti kitokio pobūdžio sandorius, kas taip pat gali turėti įtakos sprendimo vykdymo procese.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, t.y. kad apelianto prašomos teismo netaikytos laikinosios apsaugos priemonės bendrąja prasme neturi tiesioginės įtakos būsimo galimai palankaus apeliantui teismo sprendimo įvykdymui, nes tokio pobūdžio (nukelti/nugriauti statinius) sprendimo įvykdymas iš esmės yra galimas visais atvejais. Tačiau minėta, kad įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reikalingumą  sieja ne tik su sprendimo įvykdymo galimybe apskritai, bet ir su siekiu, kad jo vykdymas nebūtų dėl kokių nors priežasčių apsunkintas. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo klausimas vertintinas ir šiuo aspektu.

Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas ruošia ginčo statinių atnaujinimo projektus, statybos (rekonstrukcijos) darbus. Pastebėtina ir tai, kad atsakovas yra bankrutuojanti bendrovė. Todėl abejotinos apelianto prielaidos dėl galimų investicijų į ginčo pastatus, dėl kurių nugriovimo teisme vyksta ginčas. Kita vertus, bet kokie statinių pagerinimo, atnaujinimo darbai, esant apeliantui palankiam teismo sprendimui dėl pastatų nugriovimo, realias finansines pasekmes galėtų sukelti tik pačiam atsakovui, dėl ko pakankamai abejotina, kad šis turėtų interesą investuoti į galimai griautiną objektą su neaiškia perspektyva susigrąžinti lėšas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovas - bankrutuojanti bendrovė yra nusprendusi tęsti ūkinę komercinę veiklą, kas galėtų leisti spręsti apie galimus statinių atnaujinimo projektus. Taigi, šiuo aspektu grėsmė tinkamam galimai apeliantui palankiam teismo sprendimo vykdymui nėra nustatyta. Tuo tarpu apelianto skunde minimos civilinės bylos, kuriose aptariama laikinoji apsaugos priemonė buvo taikyta pareiškus reikalavimą dėl statinių nukėlimo ar nugriovimo (t.y. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-622-258/2012 ir Lietuvos apeliacinis teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-551/2014), savo aplinkybėmis skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių tuo, kad apelianto nurodomose bylose iškilo sklypo, kuriame jau vyko statybos, atlaisvinimo klausimas. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju sprendžiamas statinių, kurie valstybiniame sklype nėra nauji ar (at)statomi, nukėlimo/nugriovimo klausimas. Dėl paminėto apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad būtinumo uždrausti rekonstruoti, perstatyti, atlikti kapitalinį remontą ar kitaip pertvarkyti ginčo statinius nėra. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad dėl atsakovo veiksmų pasikeitus situacijai inter alia  aptariamu aspektu ir iškilus realiam pavojui, jog galimai apeliantui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomu, jam išlieka teisė prašyti taikyti priklausomai nuo pasikeitusių aplinkybių pobūdžio atitinkamas laikinąsias apsaugos priemones bet kurioje proceso stadijoje (CPK 144 str. 3 d.).

Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantu dėl uždraudimo atlikti sandorius, susijusius su ginčo statiniais. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi uždraudė tik perleisti nuosavybės teisę į ginčo statinius. Tačiau vien tokiu atveju neatmestina ir kitokio pobūdžio sandorių, susijusių su statiniais, galimybė. Jei aukščiau aptartus galimus atsakovo veiksmus apeliantas daugiau ar mažiau turi galimybę kontroliuoti, tai užkirsti kelią sandorių sudarymui jo galimybės yra itin ribotos. Tuo tarpu akivaizdu, kad, sudarius su trečiaisiais asmenimis kokius nors sandorius, susijusius  su ginčo statiniais, ir tenkinus ieškinį, galėtų būti paliesti ir jų interesai, dėl ko yra pagrindas manyti, jog sprendimo tinkamas (nekliudomas) įvykdymas galėtų komplikuotis inter alia papildomais ginčais. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo aspektu apelianto prašymas nėra nepagrįstas. Pažymėtina ir tai, kad atsakovo interesai, jei jis tokių sandorių neketina sudarinėti, pritaikius tokio pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones faktiškai nebūtų realiai pažeisti, o netgi ir priešingu atveju atsakovas, esant būtinumui, turi teisę kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių masto pakeitimo ar leidimo sudaryti konkretų sandorį (CPK 148 str.) ir tai, atsižvelgus į šalių teikiamus argumentus, būtų atitinkamai įvertinta.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiama nutartis keistina papildomai taikant laikinąsias apsaugos priemones, susijusias su sandorių uždraudimu (CPK 337 str. 1 d. 4 p.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-338 straipsniais,

n u t a r ė:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 8 d. nutartį pakeisti išdėstant jos rezoliucinę dalį taip:    

Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti iš dalies.

Uždrausti atsakovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Ranga - IV“ perleisti nuosavybės teisę ir sudaryti su trečiaisiais asmenimis bet kokius kitus sandorius, susijusius su  sargo nameliu (duomenys neskelbtini) ir kiemo statiniais (asfaltbetonio danga ir tvora) (duomenys neskelbtini), esančiais 0,7178 ha valstybinės žemės sklype (duomenys neskelbtini).

Kitą prašymo dalį atmesti.

            Nutarties kopiją siųsti dalyvaujantiems byloje asmenims, Turto arešto registro tvarkytojui.

              Teisėjas                                                                                              Alvydas Poškus