Civilinė byla Nr. 2-535/2007
Procesinio sprendimo kategorija 99.1.2

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. rugpjūčio 30 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 20 d. nutarties, kuria ieškovui nustatytas terminas sumokėti žyminį mokestį paduodant ieškinį, civilinėje byloje Nr. 2-2236-34/2007 pagal ieškovo V. Č. ieškinį atsakovams J. U., uždarajai akcinei bendrovei ,,Kronta“ dėl garbės ir orumo gynimo bei neturtinės žalos priteisimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė :
Ieškovas V. Č. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas įpareigoti atsakovą UAB ,,Kronta“ paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją ir priteisti iš atsakovų J. U. ir UAB ,,Kronta“ po 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ieškovui. Ieškovas taip pat prašė atidėti jam žyminio mokesčio sumokėjimą. Nurodė, kad šiuo metu jis sunkiai serga, yra tik iš dalies darbingas, išlaiko užsienyje studijuojančią dukrą, gauna nedidelį atlyginimą ir nedidelę pensiją.
Vilniaus apygardos teismas 2007 m. birželio 20 d. nutartimi ieškovo prašymą atmetė, nustatė V. Č. terminą ieškinio trūkumams pašalinti – primokėti 5 000 Lt žyminį mokestį (CPK 115 str. 2 d., 138 str.). Nurodė, kad prašymas atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą turi būti motyvuotas ir prie jo turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys prašymo pagrįstumą. Teismo teigimu, ieškovas pateikė teismui tik išrašus iš medicininių dokumentų, darbingumo lygio pažymas, darbo knygelės ir socialinio draudimo pažymėjimo nuorašus, tačiau tokių įrodymų nepakanka, kad galima būtų nustatyti sunkią ieškovo turtinę padėtį, nes ieškovas iš esmės nepateikė jokių įrodymų apie gaunamą pensiją, darbo užmokestį, turimą turtą ar jo nebuvimą. Ieškovas taip pat nemotyvavo savo prašymo būtent atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą, t. y. nenurodė aplinkybių, leidžiančių spręsti, kad jo turtinė padėtis pagerės ir ieškovas ateityje galės sumokėti žyminį mokestį.
Ieškovas V. Č. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 20 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teisėjas M. G., turėjo nusišalinti nuo šio ieškinio nagrinėjimo, nes dirbdamas Trakų rajono apylinkės teisme, nagrinėjo iš dalies su šia byla susijusią civilinę bylą ir priėmė atsakovui J. U. palankų sprendimą. Nagrinėjant minėtą bylą ieškovas reiškė ne tik procesines, bet ir asmeninio pobūdžio pretenzijas. Dėl nurodytų aplinkybių teisėjas, priimdamas skundžiamą nutartį, galėjo būti šališkas.
2. Teismas nepagrįstai ieškovui neskyrė termino pateikti trūkstamus įrodymus, pagrindžiančius jo sunkią turtinę padėtį.
3. Teismas neatsižvelgė į ieškovo sveikatos būklę ir dėl šios aplinkybės nutartyje nepasisakė, nors tai yra esminė priežastis dėl kurios susidarė sunki ieškovo materialinė padėtis.
4. Teismo nutartimi yra pažeistos ieškovo Konstitucijoje įtvirtinta teisė – siekti teisingumo. Teismo nutartis priimta pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13, 14 straipsnių nuostatas bei Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalį.
5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai 2007 m. birželio 29 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo 2007 m. birželio 28 d. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 29 d. nutarties, nurodydamas, kad jis neatitinka reikalavimų. Minėtoje nutartyje nurodyti atskirojo skundo trūkumai yra neesminiai.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Europos žmogus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje yra įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas, kurio esmė yra tai, jog kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yra pažeistos, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Pažymėtina, kad ši teisė negali būti aiškinama, kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, nes teisė kreiptis į teismą yra realizuojama tam tikra Civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų ir yra žyminio mokesčio, tai yra įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas (CPK 80 str.). Įstatymų leidėjas, nustatydamas žyminį mokestį, siekė kelių viešajam interesui svarbių tikslų: netiesiogiai užkirsti kelią nepagrįstiems reikalavimams, padengti tam tikrą dalį valstybės išlaidų, skirtų teismams išlaikyti, skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir pan. Be to, CPK imperatyviai reglamentuoja žyminio mokesčio dydį, atleidimo nuo viso ar dalies mokesčio sąlygas ir tvarką, kuri visiems asmenims, nepriklausomai nuo jų turtinės, procesinės ar kitokios padėties, užtikrina vienodas galimybes kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo.
Žyminis mokestis yra įstatymo nustatyta pinigų suma, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus (CPK 80 str.). Žyminio mokesčio dydis, mokesčio mokėjimo atidėjimo, atleidimo nuo dalies mokesčio sąlygos yra imperatyviai įtvirtintos Civilinio proceso kodekse. CPK 83 straipsnio 3 dalis nustato, kad motyvuotu ir pagrįstu asmens prašymu teismas turi teisę iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, o pagal CPK 84 straipsnio nuostatas teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, gali atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą iki sprendimo (nutarties) priėmimo. Šių nuostatų tikslas - užtikrinti, kad asmuo turėtų realią galimybę kreiptis į teismą tais atvejais, kai dėl susidariusios sunkios turtinės padėties kreipimosi į teismą dieną jis neturi galimybės sumokėti įstatymo reikalaujamo dydžio žyminį mokestį. Sprendžiant dalinio atleidimo nuo žyminio mokesčio ar mokesčio sumokėjimo atidėjimo klausimą turi būti įvertinama turtinė prašančiojo asmens padėtis kreipimosi į teismą momentu, todėl pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius tokio prašymo pagrįstumą, t. y. reikalingumą atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą, tenka prašančiam asmeniui (CPK 178 str.). Teismas asmens turtinę padėtį turi įvertinti analizuodamas pateiktų įrodymų visumą. Skirtingai nei dalinio atleidimo nuo žyminio mokesčio atveju, žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimas neatleidžia ieškovo nuo žyminio mokesčio sumokėjimo pareigos. Šio instituto tikslas - prievolės sumokėti žyminį mokestį nukėlimas tam tikram terminui, kuris yra tikslingas tuo atveju, jei ieškovas dėl tam tikrų priežasčių neturi galimybės sumokėti žyminio mokesčio kreipimosi į teismą dieną, tačiau pajėgus atlikti šią pareigą per ilgesnį laiko tarpą. Viena tokių priežasčių gali būti ir žyminio mokesčio dydis. Tokiu būdu ieškovui sudaroma galimybė iki teismo sprendimo (nutarties) priėmimo surinkti reikiamą sumokėti sumą.
Bylos duomenimis ieškovas V. Č. teismui paduodamas ieškinį, kurio prašė įpareigoti atsakovą UAB ,,Kronta“ paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją ir priteisti iš atsakovų J. U. ir UAB ,,Kronta“ po 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ieškovui, taip pat pateikė prašymą atidėti žyminio mokesčio už ieškinį mokėjimą iki sprendimo byloje priėmimo.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs prašyme nurodytus argumentus ir pateiktus įrodymus – išrašus iš medicininių dokumentų, darbingumo lygio pažymas, darbo knygelės ir socialinio draudimo pažymėjimo nuorašus, pagal CPK 176–182 straipsniuose suformuluotas taisykles ir nurodęs, kad ieškovo pateiktų įrodymų nepakanka, kad galima būtų nustatyti sunkią jo turtinę padėtį, padarė teisingą išvadą, kad nėra pagrindo V. Č. prašymą tenkinti. Apelianto argumentas, kad teismas nagrinėdamas jo prašymą turėjo atsižvelgti į ieškovo sveikatos būklę, dėl kurios susidarė sunki ieškovo materialinė padėtis, nėra pakankamas pagrindas jo prašymui tenkinti, nes ne vien ši aplinkybė apsprendžia asmens materialinę padėtį.
Teisėjų kolegijos nuomone, su atskiruoju skundu ieškovo pateikti papildomi įrodymai – metinė gyventojo (šeimos) turto deklaracija ir pajamų mokesčio deklaracija (b. l. 288-294), negali būti vertinami kaip įrodymai, patvirtinantys ieškovo blogą turtinę padėtį. Metinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje pažymėta, kad 2006 m. apelianto šeima privalomo registruoti turto turėjo už 511 000 Lt sumą, o iš AB SEB Vilniaus bankas buvo gavusi 30 000 Lt paskolą. Iš ieškovo pateiktos pajamų mokesčio deklaracijos matyti, kad ieškovo gautos pajamos atsakaičius mokesčius 2006 metais sudarė 47 091,37 Lt. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, sprendžia, kad ieškovas neįrodė, kad jo turtinė padėtis yra tokia sunki, kad leistų daryti išvadą, jog jis negali sumokėti 5 000 Lt žyminį mokestį paduodant ieškinį ir kad yra pagrindas taikyti CPK 84 straipsnio nuostatas.
Apeliantas atskirajame skunde pažymi, kad teisėjas, sprendęs ieškinio priėmimo klausimą, buvo šališkas. CPK 65 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyti absoliutūs teisėjo nusišalinimo (nušalinimo) pagrindai. CPK 66 straipsnyje numatyta, kad teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas ir kitais atvejais, jeigu yra aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo. Pagal CPK 68 straipsnio pirmąją dalį, jeigu yra aplinkybių, nurodytų CPK 65 ir 66 straipsniuose, teisėjas privalo pareikšti, kad jis nusišalina. Tais pačiais pagrindais nušalinimą gali pareikšti dalyvaujantys byloje asmenys. Nušalinimas turi būti motyvuotas. Rašytiniame procese nušalinimas turi būti pareiškiamas raštu (CPK 68 str. 2 d.). Byloje nėra duomenų, kad apeliantas, gavęs Vilniaus apygardos teismo teisėjo M. G. rašytinio proceso tvarka 2007 m. birželio 20 d. priimtą nutartį, būtų pareiškęs teisėjui nušalinimą.
Pagal CPK CPK 115 straipsnio 5 dalį teismo nutartis pašalinti procesinio dokumento trūkumus nėra skundžiama atskiruoju skundu. Todėl teisėjų kolegija dėl apelianto argumento, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai 2007 m. birželio 29 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo 2007 m. birželio 28 d. atskirąjį skundą ir nustatė terminą trūkumams pašalinti, nepasisako.
Remdamasi nurodytais argumentais ir aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Danutė Milašienė
Vigintas Višinskis