Administracinė byla
Nr. N-438-7077/2010
Procesinio sprendimo kategorija 39.1.; 50.2.;
52.2. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. lapkričio 26
d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų
kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Romano Klišausko
(pranešėjas ir Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) teismo
posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A.L. apeliacinį skundą dėl
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutarimo A.L.
administracinio teisės pažeidimo byloje.
I.
Klaipėdos apskrities
vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariato
pareigūnas 2009 m. rugpjūčio 17 d. surašė administracinio teisės pažeidimo
protokolą, kuriame nurodė, jog A.L. nuo 2009 m. liepos 14 iki 2009 m. rugpjūčio
11 d. Šilutės rajono Juškaičių kaime, žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys
neskelbtini) sudarė kliūtį kelių eismui, t. y. užtvėrė kelią elektriniu
piemeniu. Tokiais veiksmais jis pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET)
10 punkto reikalavimus, veika kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos administracinių
teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 145 straipsnio 1 dalį.
Klaipėdos apskrities
vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariato (toliau
– ir Institucijos) pareigūno 2009 m. rugsėjo 1 d. nutarimu A.L. pagal ATPK 145
straipsnio 1 dalį paskirta 600 litų bauda.
Skundu administracinėn
atsakomybėn patrauktas asmuo prašė panaikinti skundžiamą nutarimą, motyvuojant
tuo, jog žemės sklype kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame
jis kaltinamas sudaręs kliūtį eismui, kelias neegzistuoja, todėl jis negalėjo
pažeisti KET reikalavimų
Institucija atsiliepimu
į skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, nes A.L. pažeidimas įrodytas
administracinio teisės pažeidimo byloje surinkta medžiaga. Teigė, kad
skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Klaipėdos apygardos
administracinio teismo 2009 m. spalio 30 d. nutartimi A.L. skundas patenkintas
iš dalies. Panaikintas 2009 m. rugsėjo 1 d. skundžiamas nutarimas ir byla
grąžinta Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono
policijos komisariatui nagrinėti iš naujo.
Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartimi iš dalies patenkintas
Institucijos apeliacinis skundas dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo
2009 m. spalio 30 d. nutarties panaikinimo. Minėta teismo nutartis panaikinta
ir byla grąžinta teismui nagrinėti iš naujo.
Klaipėdos apygardos
administracinio teismo 2010 m. vasario 10 d. nutarimu A.L. skundas patenkintas
iš dalies: Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės
rajono policijos komisariato 2009 m. rugsėjo 1 d. nutarimas panaikintas ir
priimtas naujas nutarimas, kuriuo A.L. patrauktas administracinėn atsakomybėn
pagal ATPK 188 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta administracinė nuobauda –
įspėjimas.
2010 m. birželio 9 d.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi A.L. apeliacinis skundas
patenkintas iš dalies ir 2010 m. vasario 12 d. Klaipėdos apygardos
administracinio teismo nutarimas panaikintas, byla dar kartą grąžinta nagrinėti
tam pačiam teismui.
II.
Klaipėdos apygardos
administracinis teismas 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutarimu A.L. skundą patenkino
iš dalies ir panaikino Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Šilutės rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Kelių policijos
poskyrio viršininko 2009 m. rugsėjo 1 d. nutarimą, kuriuo A.L. pagal ATPK 145
straipsnio 1 dalį paskirta 600 litų bauda. Teismas A.L. veiksmus kvalifikavo
pagal ATPK 188 straipsnį ir už šį pažeidimą A.L. paskyrė administracinę
nuobaudą – įspėjimą.
Teismas
konstatavo, jog dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimais, rašytine bylos
medžiaga nustatyta ir įrodyta, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo
A.L. kaltinamas pažeidęs Kelių eismo taisyklių 10 punkto reikalavimus. KET 10
punktas numato, kad eismo dalyviai negali savavališkai perkelti, uždengti,
pašalinti arba įrengti eismo tvarką nustatančių techninių priemonių, užtverti
kelio, palikti kelyje kokių nors daiktų ar kitaip trukdyti eismui, gadinti
kelio, eismo reguliavimo ir kontrolės priemonių, avarinio ryšio linijų ir
želdinių, užtverti kelio prie priešgaisrinio hidranto ar kitos pastate įrengtos
gelbėjimo įrangos ar kitaip trukdyti prie jų privažiuoti, mėtyti iš transporto
priemonės kokius nors daiktus, šiukšles, pilti tepalus ne specialiai tam
skirtose vietose ar kitaip teršti aplinką. Minėtame KET punkte numatytos
pareigos eismo dalyviams, kuriais pagal KET 3 punktą laikytini kelių eisme
dalyvaujantys asmenys – vairuotojas, pėsčiasis, keleivis. Teismo nuomone, šiuo
atveju akivaizdu, kad A.L. nėra eismo dalyvis, o naudojasi žemės sklypu nuomos
pagrindais, todėl jam negali būti taikomi KET 10 punkto reikalavimai. Teismo
vertinimu, šių aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad Institucija netinkamai A.L.
veiką kvalifikavo pagal ATPK 145 straipsnio 1 dalį, kuriuo administracinė
atsakomybė numatyta būtent eismo dalyviams už automobilių kelių sugadinimą ar
kliūčių kelių eismui sudarymą.
Teismas
konstatavo, kad Institucija nepagrįstai ir neteisėtai A.L. patraukė
administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 145 straipsnio 1 dalį, nustačiusi, jog
jis pažeidė KET 10 punkto reikalavimus, todėl skundžiamas Institucijos
nutarimas naikintinas. Teismo nuomone, nustatytų byloje faktinių duomenų
pagrindu, spręstina dėl A.L. administracinės atsakomybės pagal ATPK 188
straipsnį. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d.
nutartimi administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo buvo įspėtas apie galimą
jo veikos (už kelio užtvėrimą elektriniu piemeniu) perkvalifikavimą iš ATPK 145
straipsnio 1 dalies į ATPK 188 straipsnį, kuris numato administracinę
atsakomybę už savavališką, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdymą
savo tikros ar tariamos teisės, ginčijamos kito asmens, nepadaręs esminės žalos
piliečių teisėms ar teisėtiems interesams arba valstybinėms ar visuomeninėms
įmonėms, įstaigoms arba organizacijoms.
Teismo nuomone,
bylos rašytine medžiaga nustatyta ir įrodyta, kad A.L. kelią Nr. (duomenys
neskelbtini), einantį per žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys
neskelbtini), esantį Juškaičių kaime, Šilutės rajono savivaldybėje, užtvėrė
elektriniu piemeniu. Ginčo kelias yra pažymėtas Šilutės rajono savivaldybės
Ramučių kadastro vietovės valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės,
miško ir vandens telkinių plane, patvirtintame Klaipėdos apskrities viršininko 1998
m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. 2010 bei Šilutės rajono savivaldybės Ramučių
kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Klaipėdos
apskrities viršininko 2000 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. 1775. Valstybės
išperkamos ir neprivatizuojamos žemės sąvade, kelias (duomenys neskelbtini)
Nr. (duomenys neskelbtini) pažymėtas kaip valstybės išperkamos ir
neprivatizuotinas žemės objektas. Iš Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro
ir registro valstybės įmonės Klaipėdos filialo Šilutės rajono gyventojų
aptarnavimo biuro pažymėjimo matyti, kad žemės sklype, esančiame Šilutės r.
sav., Juškaičių k., kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės
teise priklausančiame R.B., įregistruotas kitų žemės sklypų (žemės sklypo
naudotojų) servitutas: teisė naudotis pėsčiųjų taku, važiuoti transporto
priemonėmis ir varyti galvijus keliu. Valstybės įmonės Registrų centro
Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše, registro Nr.
88/303550 nurodoma apie ginčo žemės sklype įregistruotą kelio servitutą
(tarnaujantis daiktas).
Teismas pabrėžė,
jog nėra jokio pagrindo netikėti tuo, kad A.L., pagal žodinį susitarimą,
nuomojasi ginčo žemės sklypą iš R.B., nes pats A.L. tai patvirtino skunde ir
bylos nagrinėjimo teisme metu, be to, jis pripažino, kad buvo aptvėręs ginčo žemės
sklypą elektriniu piemeniu, šį žemės sklypą naudojo gyvulių ganymui. Atsižvelgdamas
į tai, kad servitutinis kelias Nr. (duomenys neskelbtini) egzistuoja, teismas
konstatavo, jog A.L. savavališkai, nesilaikydamas įstatymų nustatyta tvarkos,
vykdydamas savo tikras ar tariamas teises, užtvėrė elektriniu piemeniu bendro
naudojimo kelią, taip pažeidė Žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 21
straipsnio 1 dalies 7 punkto reikalavimus, ir padarė administracinį teisės pažeidimą,
numatytą ATPK 188 straipsnyje. Skirdamas administracinę nuobaudą, teismas atsižvelgė
į tai, kad A.L. anksčiau administracine tvarka už tokios rūšies pažeidimą ir
(ar) kitus teisės pažeidimus nebaustas, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių
byloje nėra, todėl A.L. už pažeidimo, numatyto ATPK 188 straipsnyje padarymą, paskirta
administracinė nuobauda – įspėjimas. Teismo nuomone, tokia administracinė
nuobauda atitinka administracinės nuobaudos tikslus – nubaudimo ir prevencinį,
numatytus ATPK 20 straipsnyje.
III.
Apeliaciniu
skundu A.L. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m.
rugpjūčio 20 d. nutarimu paskirtą nuobaudą - įspėjimą pagal ATPK 188 straipsnį
ir bylą nutraukti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1.
Panaikindamas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės
rajono policijos komisariato viešosios tvarkos skyriaus kelių policijos
poskyrio viršininko 2009 m. rugsėjo 1 d. nutarimą, pirmosios instancijos teismas
nurodė, kad Institucija netinkamai apelianto veiką kvalifikavo pagal ATPK 145
straipsnio 1 dalį, kuriuo eismo dalyviams numatyta atsakomybė už automobilių
kelių sugadinimą ar kliūčių kelių eismui sudarymą. Tačiau, anot apelianto,
pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakė dėl pažeidimo objekto - kelio. Apeliantas
akcentuoja, jog Kelių įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje išdėstyta kelio sąvoka,
pagal kurią kelias – tai „inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir
pėsčiųjų eismui. Kelią sudaro žemės sankasa, važiuojamoji dalis, kelkraščiai,
skiriamoji juosta, kelio grioviai, sankryžos, autobusų sustojimo aikštelės,
poilsio aikštelės, pėsčiųjų ir dviračių takai, kelio statiniai, techninės eismo
reguliavimo priemonės, želdynai, esantys kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo
ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo bei kiti įrenginiai su šių objektų
užimama žeme“. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas automobilių kelią
apibrėžia kaip visą viešajam eismui naudojamo kelio ar gatvės ploto paviršių.
Pagal Kelių eismo taisyklių sąvokų išaiškinimą kelias - tai eismui skirta ir
naudojama žemės arba statinio paviršiaus juosta per visą jos plotį, įskaitant
važiuojamąją dalį, sankryžas, šaligatvius, kelkraščius, pėsčiųjų ir dviračių
takus, skiriamąsias juostas. Iš šių apibrėžimų galima daryti išvadą, kad
automobilių kelias visais atvejais turi turėti bent vieną savybę - jis būtinai
turi būti matomas natūroje. Todėl, pasak apelianto, logiška būtų manyti, kad
jei nėra kelio, kaip vieno iš ATPK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio
teisės pažeidimo objekto, negali jis būti ir kito pažeidimo - savavaldžiavimo,
numatyto ATPK 188 straipsnyje - kadangi šio pažeidimo objektas taip pat yra
kelias.
2. Apelianto teigimu, iš pirmosios instancijos teismo nutarimo negalima
suprasti, kuo pasireiškia jam inkriminuotas savavaldžiavimas. Teismas savo nutarime
nenurodė, kokias tikras ar tariamas teises vykdydamas apeliantas padarė šį pažeidimą,
nors tai nustatyti ir nurodyti nutarime buvo būtina. Pirmosios instancijos
teismas taip pat nenurodė ir kokių įstatymų nustatytos tvarkos nesilaikė
apeliantas, todėl, jo nuomone, negalima suprasti, kas konkrečiai buvo pažeista.
Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta taisyklė, kad žemės
savininkai ir kiti naudotojai privalo savo naudojamuose žemės sklypuose
vykdydami ūkinę ir kitą veiklą, nepažeisti gretimų žemės sklypų savininkų ar
naudotojų ir gyventojų teisių ir įstatymų saugomų interesų, suprantama ir
aiški. Tačiau, apelianto nuomone, Žemės įstatymas tikrai nėra tas įstatymas,
kurio reikia laikytis aptveriant ganomus gyvulius (šiuo veiksmu kitų asmenų
teisės nebuvo pažeistos). Pasak apelianto, jis aptvėrė gyvulius įsitikinęs, kad
jokio pažeidimo nedaro, nes natūroje kelio nebuvo, jis niekaip nepažymėtas,
žemės sklypo savininkės nuosavybės dokumentuose jokių duomenų apie bendro
naudojimo kelią šiame sklype taip pat nėra. Todėl teismas, klaidingai
išsiaiškinęs faktines aplinkybes, netinkamai jas įvertino ir priėmė neteisėtą
ir nepagrįstą sprendimą - pripažinti apeliantą kaltu, padarius ATPK 188
straipsnyje numatytą administracinį teisės pažeidimą (savavaldžiavimą), ir paskyrė
jam administracinę nuobaudą.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusioji N.M. prašo pirmosios
instancijos teismo nutarimą palikti galioti nepakeistą, o apeliacinį skundą
atmesti. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai
įvertino A.L. veiksmus kaip savavaldžiavimą, kadangi jis užtvėrė valstybinę
žemę (kelią) ir neleido 2009 metais N.M. važiuoti šiuo keliu, siekiant ūkininkauti
savo žemėje.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
ATPK 188 straipsnis numato, kad savavaldžiavimas,
tai yra savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdymas savo
tikros ar tariamos teisės, ginčijamos kito asmens, nepadaręs esminės žalos
piliečių teisėms ar teisėtiems interesams arba valstybinėms ar visuomeninėms
įmonėms, įstaigoms arba organizacijoms užtraukia įspėjimą arba baudą piliečiams
nuo vieno iki dviejų šimtų litų.
Iš bylos medžiagos matyti, administracinio teisės
pažeidimo protokolas apeliantui A.L. buvo surašytas pagal ATPK 145 straipsnio 1
dalį už tai, kad A.L. nuo 2009 m. liepos 14 iki 2009 m. rugpjūčio 11 d. Šilutės
rajono Juškaičių kaime, žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys
neskelbtini) sudarė kliūtį kelių eismui, t. y. užtvėrė kelią elektriniu
piemeniu, ir tokiais savo veiksmais pažeidė KET 10 punkto reikalavimus. Pirmosios
instancijos teismas 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutarimu A.L. veiksmus kvalifikavo
pagal ATPK 188 straipsnį ir už šį pažeidimą A.L. paskyrė administracinę
nuobaudą – įspėjimą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog A.L. nėra eismo
dalyvis, o naudojasi žemės sklypu nuomos pagrindais, todėl jam negali būti
taikomi KET 10 punkto reikalavimai, už kurių pažeidimą numatyta administracinė
atsakomybė pagal ATPK 145 straipsnio 1 dalį. Kita vertus, pirmosios instancijos
teismas konstatavo, jog A.L. savavališkai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos
tvarkos, vykdydamas savo tikras ar tariamas teises, užtvėrė elektriniu piemeniu
jo nuomojame sklype esantį bendro naudojimo servitutinį kelią Nr. (duomenys
neskelbtini), taip pažeisdamas Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 7
punkto reikalavimus ir padarydamas administracinį teisės pažeidimą, numatytą
ATPK 188 straipsnyje.
Teisėjų kolegija pažymi, jog toks pirmosios
instancijos teismo nutarimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas. ATPK 284
straipsnio 2 dalyje yra numatyta, jog institucija, nagrinėjanti administracinio
teisės pažeidimo bylą, turi teisę pakeisti nuorodą į šio kodekso straipsnį,
straipsnio dalį ar kitą teisės aktą, numatantį atsakomybę už šį pažeidimą,
jeigu administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta administracinio
teisės pažeidimo esmė yra įrodyta, tačiau suklysta nurodant šio kodekso
straipsnį, straipsnio dalį ar kitą teisės aktą, numatantį atsakomybę už
padarytą administracinį teisės pažeidimą. Taigi įstatymas leidžia teismui
pakeisti veikos kvalifikavimą pritaikant tiek švelnesnius, tiek sunkesnius ATPK
straipsnius, tačiau nekeičiant protokole nurodytos pažeidimo esmės. Nagrinėjamu
atveju yra akivaizdu, jog administracinio teisės pažeidimo protokole A.L.
suformuluotas kaltinimas dėl ATPK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo
padarymo iš esmės neatitinka protokole nurodytos pažeidimo esmės (kelio
užtvėrimas elektriniu piemeniu žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys
neskelbtini)). Administracinio teisės pažeidimo protokole buvo nurodyta,
jog užtverdamas kelią A.L. pažeidė KET 10 punkto (Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 768 redakcija) reikalavimus,
kurie numato, kad eismo dalyviai negali savavališkai perkelti, uždengti,
pašalinti arba įrengti eismo tvarką nustatančių techninių priemonių, užtverti
kelio, palikti kelyje kokių nors daiktų ar kitaip trukdyti eismui, gadinti
kelio, eismo reguliavimo ir kontrolės priemonių, avarinio ryšio linijų ir
želdinių, užtverti kelio prie priešgaisrinio hidranto ar kitos pastate įrengtos
gelbėjimo įrangos ar kitaip trukdyti prie jų privažiuoti, mėtyti iš transporto
priemonės kokių nors daiktų, šiukšlių, pilti tepalų ne specialiai tam skirtose
vietose ar kitaip teršti aplinkos. Tačiau administracinėn atsakomybėn
traukiamas asmuo negali būti pripažintas eismo dalyviu, kadangi pagal KET 3
punktą eismo dalyviu laikomas tik kelių eisme dalyvaujantis asmuo (vairuotojas,
pėsčiasis, keleivis). Atitinkamai, A.L. veiksmai negali būti kvalifikuojami
pagal ATPK 145 straipsnio 1 dalį numatančią, jog kliūčių kelių eismui sudarymas
užtraukia baudą nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų.
Kita vertus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai
konstatavo, kad apeliantas A.L., vykdydamas savo teisę besąlygiškai valdyti bei
naudotis žemės sklypu, esančiu Juškaičių kaime, Šilutės rajono savivaldybėje
(sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), užtvėrė jį elektriniu
piemeniu, kartu savavališkai užtverdamas ir per šį žemės sklypą einantį kelią
Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. apribojo kitų suinteresuotų asmenų
(nukentėjusiųjų V.M. ir N.M.) teises. Akcentuotina, jog atlikdamas nurodytus
veiksmus apeliantas nesilaikė įstatymų nustatytos tvarkos, kadangi Žemės
įstatymo (2004 m. liepos 8 d. įstatymo Nr. IX-2325 redakcija) 21 straipsnio 1
dalies 7 punkte nustatyta, jog žemės savininkai ir kiti naudotojai savo
naudojamuose žemės sklypuose vykdydami ūkinę ir kitą veiklą privalo nepažeisti
gretimų žemės sklypų savininkų ar naudotojų ir gyventojų teisių ir įstatymų
saugomų interesų. Nagrinėjamu atveju jokie kiti įstatymai nesuteikė A.L. teisės
savavališkai, nesikreipiant į teisėsaugos institucijas, teismą ar kitas
kompetetingas valstybės (savivaldybių) institucijas, apriboti asmenų judėjimo
laisvę servitutiniu keliu Nr. (duomenys neskelbtini). Tuo remiantis,
darytina išvada, kad apelianto A.L. veiksmai buvo teisėtai ir pagrįstai kvalifikuoti
pagal ATPK 188 straipsnio nuostatas.
Iš A.L. apeliacinio skundo taip pat matyti, kad
apeliantas neginčija fakto, jog naudojamą žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys
neskelbtini), buvo aptvėręs elektriniu piemeniu, tačiau nurodo, jog šiame
sklype nei faktiniu (de facto), nei teisiniu (de jure) požiūriu
nebuvo jokio bendrojo naudojimo kelio. Apeliantas teigia, kad žemės sklypo
savininkės nuosavybės dokumentuose jokių duomenų apie bendro naudojimo kelią
šiame sklype nėra. Tuo tarpu, anot apelianto pagal Kelių įstatymo, Saugaus
eismo automobilių keliais įstatymo bei KET nuostatas, kelias būtinai turi būti
matomas natūroje ir turėti tam tikrus objektyvius požymius, jį turi sudaryti
žemės sankasa, važiuojamoji dalis, kelkraščiai, skiriamoji juosta, kelio
grioviai, sankryžos, autobusų sustojimo aikštelės, poilsio aikštelės, pėsčiųjų
ir dviračių takai, kelio statiniai, techninės eismo reguliavimo priemonės,
želdynai, esantys kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto
eismo apskaitos, apšvietimo bei kiti įrenginiai su šių objektų užimama žeme.
Teisėjų kolegijos nuomone, šie apeliacinio skundo
argumentai yra nepagrįsti. Kaip pripažįsta ir pats apeliantas (t. 2, b. l. 21),
kelias Nr. (duomenys neskelbtini), yra pažymėtas Šilutės rajono
savivaldybės Ramučių kadastro vietovės valstybės išperkamos ir
neprivatizuojamos žemės, miško ir vandens telkinių plane, patvirtintame
Klaipėdos apskrities viršininko 1998 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. 2010 bei
Šilutės rajono savivaldybės Ramučių kadastro vietovės žemės reformos
žemėtvarkos projekte, patvirtintame Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m.
liepos 26 d. įsakymu Nr. 1775. Valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės
sąvade, kelias (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini)
pažymėtas kaip valstybės išperkamos ir neprivatizuotinas žemės objektas. (t. 1,
b. l. 36 – 38). Iš Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro
valstybės įmonės Klaipėdos filialo Šilutės rajono gyventojų aptarnavimo biuro
pažymėjimo matyti, kad žemės sklype, esančiame Šilutės rajono savivaldybės
Juškaičių kaime, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės
teise priklausančiame R.B., įregistruotas kitų žemės sklypų (žemės sklypo
naudotojų) servitutas: teisė naudotis pėsčiųjų taku, važiuoti transporto
priemonėmis ir varyti galvijus keliu (t. 1, b. l. 29 – 30). Valstybės įmonės
Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo,
registro Nr. 88/303550, 6 punkte taip pat aiškiai nurodoma apie ginčo žemės
sklype įregistruotą kelio servitutą (tarnaujantis daiktas) (t. 1, b. l. 48).
Visas šias aplinkybes papildomai patvirtina Klaipėdos apskrities viršininko
administracijos 2009 m. liepos 30 d. raštas Nr. S5-758-(2.5), kuriame, be kita
ko, nurodyta, jog žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini),
savininkė R.B.ė ženklinant minėtą sklypą vietovėje 2001 m. rugsėjo 19 d. su
kelio Nr. (duomenys neskelbtini) padėtimi buvo supažindinta (t. 1, b. l.
46). Todėl kritiškai vertintini bei atmestini apelianto teiginiai, kad žemės
sklypo savininko dokumentuose nėra jokių duomenų apie valstybei priklausančių
objektų, tame tarpe ir bendro naudojimo kelio, egzistavimą šiame sklype .
Dėl kelio Nr. (duomenys neskelbtini)
egzistavimo faktiniu požiūriu (de facto) konstatuotina, jog Kelių
įstatymo (1995 m. gegužės 11 d. įstatymo Nr. I-891 redakcija) 2 straipsnio 3
dalyje yra pateikta tik bendroji kelio sąvoka, pagal kurią „kelias –
inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Kelią
sudaro žemės sankasa, važiuojamoji dalis, kelkraščiai, skiriamoji juosta, kelio
grioviai, sankryžos, autobusų sustojimo aikštelės, poilsio aikštelės, pėsčiųjų
ir dviračių takai, kelio statiniai, techninės eismo reguliavimo priemonės,
želdynai, esantys kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto
eismo apskaitos, apšvietimo bei kiti įrenginiai su šių objektų užimama žeme“. Tačiau
vadovaujantis Kelių įstatymo 3 straipsnio (Kelių suskirstymas pagal reikšmę) 1
dalimi, keliai, atsižvelgiant į transporto priemonių eismo pralaidumą,
socialinę ir ekonominę jų reikšmę, skirstomi į valstybinės reikšmės ir vietinės
reikšmės kelius. Pagal Kelių įstatymo 3 straipsnio 3 dalį vietinės reikšmės
keliai naudojami vietiniam susisiekimui ir skirstomi į: „1) viešuosius kelius.
Tai keliai, jungiantys rajoninius kelius, gyvenamąsias vietoves, sąvartynus, rekreacijos
objektus, lankomus gamtos, kultūros paminklus, bei gatvės gyvenamosiose
vietovėse ir kiti keliai, nepriskirti valstybinės reikšmės keliams; 2) vidaus
kelius. Tai juridinių ir (ar) fizinių asmenų reikmėms naudojami keliai (miškų,
nacionalinių parkų, valstybės saugomų teritorijų, pasienio, karjerų,
privažiavimo prie hidrotechninių įrenginių, ribotų teritorijų – kiemų keliai ir
visi kiti keliai, nepriskirti viešiesiems keliams)“. Sistemiškai aiškinant šias
teisės normas, darytina išvada, jog skirtingų rūšių keliams, atsižvelgiant į jų
pralaidumą, socialinę ir ekonominę reikšmę ir kitas įstatyme numatytas
aplinkybes, gali būti nustatomas atskiras, jų specifiką (rūšį) atitinkantis
teisinis statusas bei teisinis reguliavimas.
Kaimo vietovėse esančių kelių specifinius požymius
apibrėžia Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu
Nr. 302 patvirtintų Žemės valstybinės apskaitos taisyklių (2007 m. sausio 4 d.
įsakymo Nr. 3D-3 redakcija) 17 punktas, kuriame nurodoma, jog „kaimo vietovėse
keliams priskiriami žemės plotai nuolat naudojami mechaninių ir kinkomojo
transporto priemonių, žemės ūkio technikos privažiavimui prie sodybų, statinių,
žemės sklypų, miškų, vandens telkinių ar gyvuliams ginti, nors juose neįrengtos
sankasos, grioviai, kiti kelio įrengimai ir važiuojamoji kelio dalis neužpilta smėliu
ar žvyru (lauko keliai). [...] Keliams taip pat priskiriama žemės sklypo
dalis, kuriai nustatytas kelio servitutas – teisė per kito savininko žemę
privažiuoti prie kitų žemės sklypų ar kituose sklypuose esančių pastatų ir kitų
objektų“. Todėl darytina išvada, jog, priešingai nei teigia apeliantas, kaimo
vietovėje esanti žemės sklypo dalis, kuriai nustatytas kelio servitutas, yra priskiriama
keliui net ir tuo atveju, jei konkrečiame žemės sklype ji nėra faktiškai (de
facto) išskirta tam tikrais specifiniais požymiais (neįrengtos sankasos,
grioviai, kiti kelio įrengimai, o važiuojamoji dalis neužpilta smėliu ar žvyru).
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada,
kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti apeliantui pagal ATPK
188 straipsnio nuostatas skirtą minimalią nuobaudą (įspėjimą) bei nutraukti
administracinio teisės pažeidimo bylą. Todėl administracinėn atsakomybėn
patraukto asmens A.L. apeliacinis skundas atmetamas, o ginčijamas pirmosios
instancijos teismo nutarimas paliekamas galioti nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių
bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1punktu, teisėjų kolegija
n u t
a r i a :
A.L. apeliacinį
skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo
2010 m. rugpjūčio 20 d. nutarimą palikti galioti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis
Alechnavičius
Romanas Klišauskas
Vaida
Urmonaitė - Maculevičienė