Baudžiamoji byla Nr. 2K-193-507/2015

Teisminio proceso Nr. 1-60-1-00239-2013-8

                                                        Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

                                                        2.1.7.2;

                                                        2.4.2.1;

                                                        1.2.4.2.6.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. D. ir jo gynėjo advokato Jurijaus Stepanovo kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. balandžio 28 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 11 d. nutarties.

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu J. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 6 punkte, ir nuteistas laisvės atėmimo bausme ketveriems metams.

Iš J. D. nuketėjusiajam Š. S. priteista 45 000 Lt (13 032 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 11 d. nutartimi nuteistojo J. D. ir jo gynėjo advokato Jurijaus Stepanovo apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

J. D. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punktą nuteistas už tai, kad itin žiauriai sunkiai sužalojo žmogų, dėl to buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas, o būtent: J. D. naktį iš 2013 m. liepos 18 d. į 2013 m. liepos 19 d., apie vidurnaktį, Pirties g., Palangoje, prie garažo Nr. 5A, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilusio tarpusavio konflikto metu su nukentėjusiuoju Š. S. , puolė nukentėjusįjį, parvertė jį ant žemės, itin žiauriai, tyčia peiliu durdamas bei pjaudamas taikydamas į veidą, 6 kartus jam pataikė į veidą, ne mažiau kaip 3 kartus – į kaklą, Š. S. ginantis rankomis – 4 kartus į plaštakas, taipbei padarė 9,5 cm ilgio randą kairėje veido pusėje, nusitęsiantį iš kairės akies viršutinio voko per skruostą iki smilkinio, 6,8 cm ilgio randą kairiajame žande, 1 cm ilgio randą kairės ausies kaušelio kramslyje, 3,5 cm ilgio randą smakro vidurinėje dalyje, 2 cm ilgio randą požandikaulinio trikampio srityje, 2,5 cm ilgio randą kaklo priekinio paviršiaus kairėje pusėje, Adomo obuolio lygyje, 3,5 cm ilgio randą kaklo kairiajame šoniniame paviršiuje, 6,7 cm ilgio randą galvos sukamajame raumenyje, 3,5 cm ilgio skersinį įdubusį randą dešinės plaštakos delne, mažojo piršto pakylos srityje, 1,5 cm ilgio išilginį įdubusį randą dešinės plaštakos II tarpupirštyje, 10 cm ilgio linijinį odos randą kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, nusitęsiantį nuo II delninio piršto sąnario iki V delnakaulio; taip buvo nepataisomai subjaurotas Š. S. kūnas ir taip sunkiai sutrikdyta jo sveikata.

Kasaciniu skundu nuteistasis J. D. ir jo gynėjas advokatas J. Stepanovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pakeisti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, pripažinti J. D. kaltu pagal BK 138 straipsnį ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, sumažinti priteistą civilinio ieškinio sumą.

Kasatoriai nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai neteisėti ir nepagrįsti, nes buvo padaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Kasatoriai nesutinka su J. D. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punktą, pažymi, kad neaišku, kokiais įrodymais padaryta tokia išvada.

Skunde pažymėta, kad iš teismo medicinos specialisto išvadų Nr. G 1627/13(03), Nr. pG 1727/13(03) matyti, kad nukentėjusiajam padaryti sužalojimai pagal sveikatos sutrikdymo trukmės kriterijų vertinami kaip sužalojimai, sukėlę nežymų sveikatos sutrikdymą, ir tik tuo atveju, jeigu teisėsaugos institucija padarys išvadą, kad nukentėjusiajam padarytas nepataisomas kūno subjaurojimas, sužalojimo mastas bus vertinamas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, t. y. šios specialisto išvados vienareikšmiškai nepatvirtina sunkaus sveikatos sutrikdymo masto. Byloje nenustatyta, kas, kada ir kokiu pagrindu padarė išvadą, kad nukentėjusiajam nepataisomai subjaurotas kūnas, todėl teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, jog J. D. sunkiai sužalojo žmogų, dėl to nepataisomai buvo subjaurotas nukentėjusiojo kūnas. Pasak kasatorių, nustatyti, ar šiuolaikinėmis medicinos priemonėmis nukentėjusiajam gali būti sugrąžinta pirminė išvaizda, galima tik atlikus teismo medicinos ekspertizę ar apklausus atitinkamos medicinos srities specialistus. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusiojo kūnas, atliko jo kompetencijai nepriklausantį, specialių medicinos žinių reikalaujantį bylos duomenų vertinimą dėl galimų sužalojimo pasekmių ateityje. Kasatorių teigimu, tai, kad sužalojimai neišnyks savaime ar naudojant kosmetines priemones, nesudaro pagrindo išvadai, jog nukentėjusiajam padarytas šiuolaikinės medicinos pagalba nepataisomas kūno subjaurojimas. Nagrinėjamu atveju, teismas kvalifikavo nuteistojo veiką pagal BK 135 straipsnį, remdamasis prielaida apie nepataisomą nukentėjusiojo kūno subjaurojimą. Remdamiesi specialisto išvada Nr. pG 1727/13(03), kasatoriai nurodo, kad, praėjus dešimčiai dienų nuo sužalojimo, nukentėjusysis pats savarankiškai pašalino siūlus iš žaizdų, t. y. nesilaikė nustatytos gydymo metodikos, o tai galėjo turėti neigiamą įtaką pjautinių randų formavimuisi, jų gijimui ir išlikimui. Pasak kasatorių, ši aplinkybė taip pat yra reikšminga, sprendžiant dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pasekmių.

Skunde ginčijamas ir BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytas kvalifikuojamasis požymis – sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymas kankinant ar kitaip itin žiauriai. Kasatoriai nesutinka su teismo išvada, kad itin žiaurus sveikatos sutrikdymo būdas pasireiškė daugybiniais sužalojimais ir intensyviais J. D. veiksmais. Pasak kasatorių, tokia teismo išvada neatitinka sąvokų „itin žiauriai“, „žiauriu elgesiu“ aiškinimo teismų praktikoje. Teismų praktikoje, atskleidžiant kvalifikuojančio požymio „itin žiauriai“ turinį, nurodoma būtina sąlyga – didelio skausmo sukėlimas. Skunde teigiama, kad vien tik daugybiniai sužalojimai nėra pakankama sąlyga išvadai, kad sveikatos sutrikdymas buvo padarytas itin žiauriai. Be to, skausmo dydis yra vertinamas vadovaujantis specialiomis medikų metodikomis, skausmą gali slopinti apsvaigimas nuo alkoholio, esant stipriam apsvaigimui nuo alkoholio, žmogus yra mažiau jautrus skausmui. Skunde pažymėta, kad nukentėjusiajam netrukus po sužalojimo buvo nustatytas vidutinis girtumo laipsnis (1,69 promilės), sužalojimai buvo padaryti dėl trylikos trauminių poveikių, žalojimas truko trumpą laiką, padaryti paviršiniai sužalojimai, dėl kurių nukentėjusysis net nebuvo stacionariai gydomas. Pasak kasatorių, nukentėjusysis, būdamas stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, galėjo nejausti jokio skausmo, todėl kvalifikuojamasis požymis „itin žiauriai“ nustatytas nepagrįstai. Be to, sprendžiant dėl kvalifikuojamojo požymio „itin žiauriai“ reikšmingas ir nusikaltimo subjektyviosios pusės įrodymų vertinimas.  Kasatorių teigimu, byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad J. D. norėjo sužaloti nukentėjusįjį itin žiauriai, tarpusavio konfliktas kilo spontaniškai, galbūt dėl provokuojančių nukentėjusiojo veiksmų.

Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 22 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes atmetė visus nuteistojo gynėjo prašymus (skirti teismo medicinos ekspertizę, pavedant ją atlikti plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos specialistams, apklausti nukentėjusįjį, atlikti įrodymų tyrimą). Skunde pažymėta, kad buvo būtina pašalinti esančius prieštaravimus tarp ekspertizių Nr. G 1627/13(03) ir Nr. pG 1727/13(03) išvadų, o išvadą, ar nukentėjusiajam sveikata buvo sutrikdyta pataisomai, ar ne, galėjo duoti tik plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos specialistai. Pasak kasatorių, teismų išvada, kad nukentėjusiojo sveikata sutrikdyta nepataisomai, pagrįsta tik prielaidomis. Kasatoriai pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, kokią reikšmę nukentėjusiojo veiksmai turėjo randų gijimo eigai. Taip pat skunde nurodyta, kad buvo pažeistos ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Pasak kasatorių, teismų išvados apie tai, kad J. D. buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo reikšmės nusikaltimo motyvams, kad nukentėjusiojo kūnas nepataisomai subjaurotas, kad kaltinamasis siekė nukentėjusįjį sunkiai sužaloti, atliktos nesant objektyvių įrodymų. Kasatoriai teigia, kad iš bylos medžiagos matyti, jog teismai tyrė tik kaltinimą patvirtinančias aplinkybes ir įrodymus, nesudarė galimybės byloje gauti bei tirti įrodymus, kurie leistų švelninti kaltinamojo atsakomybę ar visai ją šalintų, dėl to jie laiko, kad teismas buvo šališkas ir išsamiai neištyrė visų reikšmingų aplinkybių.

Kasatoriai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, neįvertino visų aplinkybių, turinčių reikšmės bausmės dydžiui. Jie nurodo, kad J. D. iki teisiamojo posėdžio atlygino visą turtinę žalą valstybei, nukentėjusiojo pateikto civilinio ieškinio reikalavimai buvo susiję vien su neturtinės žalos atlyginimu, todėl iki tol, kol teismo nuosprendžiu nebuvo nustatytas neturtinės žalos dydis, J. D. neturėjo galimybės jos atlyginti. Kasatorių nuomone, turtinės žalos atlyginimas turėtų būti vertinamas kaip lengvinanti aplinkybė ir lemti švelnesnės bausmės paskyrimą. Skunde teigiama, kad nusikalstamus J. D. veiksmus išprovokavo nukentėjusysis, kuris praeityje ne kartą teistas už vagystes, nes jis (Š. S. ) žinojo, kas įvykdė vagystes J. D. saugomame objekte, tačiau atsisakė nurodyti nusikaltimą padariusius asmenis, be to pagrasino susidoroti su J. D. . Šis, žinodamas nukentėjusiojo praeitį, grasinimus suprato kaip realius ir, apimtas fiziologinio emocinio streso, atliko trauminio pobūdžio veiksmus prieš nukentėjusįjį. Skunde pažymėta, kad nuteistojo veiksmai tiesiogiai susiję su provokuojančiu nukentėjusiojo elgesiu, todėl turi būti pripažįstami kaip nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Be to, pasak kasatorių, bylos medžiaga patvirtina realias prielaidas taikyti BK 62 straipsnį. Skunde teigiama, kad nors J. D. paskirta bausmė formaliai atitinka įstatymo reikalavimus, tačiau dėl netinkamo nusikalstamos veikos kvalifikavimo paskirta bausmė yra neproporcingai didelė įvykdyto nusikaltimo atžvilgiu, o tai pažeidžia teisingumo principą.

Nesutikdami su pirmosios instancijos nuosprendžio dalimi dėl neturinės žalos atlyginimo kasatoriai nurodo, kad vienas iš pagrindinių kriterijų neturtinės žalos dydžio nustatymui yra nukentėjusiojo patirta turtinė žala. Šioje byloje turtinės žalos atlyginimo klausimas nebuvo sprendžiamas, todėl, pasak kasatorių, priteista suma neturtinei žalai atlyginti neatitinka įstatymo reikalavimų bei bylos medžiagos. Kasatorių teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino nukentėjusiojo asmenybės ir jo veiksmų, lėmusių žalos atsiradimą, nukentėjusysis girtavo, elgėsi provokuojančiai, grasino susidoroti, todėl nepagrįstai netaikė CK 6.282 straipsnio nuostatų, numatančių žalos atlyginimo mažinimą ar jos neatlyginimą.

Atsiliepimu į nuteistojo J. D. ir jo gynėjo advokato J. Stepanovo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Rima Kriščiūnaitė prašo jį atmesti. Atsiliepime prokurorė pateikia išsamius teisinius argumentus ir pažymi, kad su kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti, mano, kad abiejų instancijų teismai, nagrinėdami bylą, nepadarė kasaciniame skunde nurodomų esminių BPK pažeidimų ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punktą). Atsiliepime nurodyta, kad teismas pagrįstai nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 straipsnis 1 dalis 6 punktas), nes nukentėjusysis neteisėtų, provokuojančių ar rizikingų veiksmų neatliko, taip pat nebuvo pagrindo taikyti ir BK 62 straipsnio nuostatų. Prokurorės teigimu, nuteistajam J. D. teismo parinkta bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu atitinka BK 41, 54 straipsnių reikalavimus, yra tinkamai individualizuota ir teisingumo bei proporcingumo principų nepažeidžia. Pasak prokurorės, nepagrįstas kasatorių argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jų apeliacinio skundo dalies dėl civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti. Ji pažymi, kad iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, jog nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl neturtinės žalos dydžio ir jos atlyginimo yra išsamiai išnagrinėti ir motyvuotai atmesti, o nutarties turinys patvirtina, kad apeliantų skundas buvo išnagrinėtas nepažeidžiant BPK 320–324 straipsnių nuostatų.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų bei BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punkto taikymo

Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatorių prašymą – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pakeisti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, pripažįstant J. D. kaltu pagal BK 138 straipsnį, paskiriant bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, sumažinti priteistą civilinio ieškinio sumą – nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.

Iš kasacinio skundo turinio (kuriame analogiškai pakartoti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai bei Baudžiamojo proceso kodekso atitinkamų straipsnių reikalavimai, kurių, kasatorių nuomone, nebuvo laikomasi) matyti, kad kasatoriai, teigdami, jog nuteistojo J. D. kaltumas padarius nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punkte, neįrodytas, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti suvaržiusiais nuteistojo gynybos teises ar kitaip sutrukdžiusiais teismams išsamiai, nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nenustatė. Kasatorių teiginiai, kad teismų sprendimai pagrįsti prielaidomis, kad vertinant įrodymus pažeisti BPK 20 straipsnio reikalavimai, prieštarauja priimtų skundžiamų sprendimų turiniui. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais remdamasis teismas atmetė kitus įrodymus.

Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visos bylos aplinkybės buvo išnagrinėtos nepažeidžiant rungimosi principo (BPK 7 straipsnis) bei nesuvaržant kaltinamajam įstatymų garantuotų gynybos teisių (BPK 22 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjant bylą visi bylos duomenys buvo ištirti, visi įrodymai – kaltinamojo J. D. , nukentėjusiojo Š. S. , liudytojų E. G. , V. K. , P. K. parodymai, duomenys, užfiksuoti specialistų išvadose, nuotraukose su Š. S. sužalojimais, įvykio vietos apžiūros protokole ir kt., nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti, jų vertinimo motyvai išsamiai ir argumentuotai išdėstyti. Pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kad nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 305 straipsnio reikalavimų, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas baudžiamosios bylos aplinkybes, sugretino jas tarpusavyje, nurodė, kuriais iš byloje surinktų įrodymų grindžia nuteistojo kaltę.

Apeliacinės instancijos teismas, paklausęs ir dalyvių nuomonės dėl būtinumo atlikti įrodymų tyrimą, nutarė jo neatlikti bei konstatavo, kad byloje surinktų įrodymų pakanka nuteistojo kaltei pagrįsti, kokių nors abejonių dėl nuteistojo kaltės ar prieštaravimų tarp surinktų ir ištirtų įrodymų nenustatė. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą išanalizavęs surinktus įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Teisėjų kolegija nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada bei konstatuoti, kad šioje byloje buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, neturi teisinio pagrindo, todėl kasatorių argumentai, kuriais ginčijamas įrodymų ir faktinių aplinkybių vertinimas, atmestini.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir jeigu teismas nusprendžia apeliacinius skundus atmesti, pagal BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus priimamoje nutartyje nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Apeliacinės instancijos teismas šių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Byla buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, į esminius apeliantų argumentus, kurie analogiškai pakartoti ir kasaciniame skunde, priimtoje nutartyje yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami. Konstatuoti, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo būtina atlikti įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis), teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Skundžiamais teismų sprendimais J. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punktą, t. y. už tai, kad itin žiauriai sunkiai sužalojo nukentėjusįjį Š. S. , dėl to buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusiojo asmens kūnas. Kūnas pripažįstamas nepataisomai subjaurotu, kai nusikalstamos veikos padarinių, atsiradusių ant nukentėjusiojo veido, kaklo, negalima pašalinti be plastinės operacijos. Tai, ar subjaurojimas pataisomas, ar ne, sprendžiama įvertinus teismo medikų išvadas. Iš bylos medžiagos matyti, kad specialisto 2013 m. rugpjūčio 13 d. išvadoje Nr. pG 1727/13(03) aiškiai konstatuota, jog užgijus daugybinėms žaizdoms Š. S. veido, kaklo ir plaštakų srityje susidarė ryškūs dideli randai, kurie savaime arba taikant kosmetines priemones išnykti negali, todėl sužalojimas vertinamas kaip nepataisomas. Esminių prieštaravimų tarp šios išvados bei kitų bylos įrodymų nėra. Vertinant teismo išvadas jokių esminių BPK pažeidimų nepadaryta. Teismų išvados, kad didelės apimties ir ryškūs randai prie lūpų, akies, ausies iškraipo nukentėjusiojo Š. S. veido simetriją ir veidą subjauroja, padarytos tinkamai įvertinus bylos įrodymus.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistojo J. D. padaryti sužalojimai Š. S. sukėlė vieną iš BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių – nepataisomą nukentėjusiojo asmens kūno subjaurojimą, veiką kvalifikuojant pagal minėtą straipsnį baudžiamasis įstatymas yra pritaikytas tinkamai, nes teismo nustatytos aplinkybės visiškai atitinka pritaikytos BK normos dispoziciją. BK 135 straipsnyje numatytas sunkus sveikatos sutrikdymas gali būti padaromas tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Tyčia gali būti ir neapibrėžta, nekonkretizuota. Kai kaltininkas smurtauja neapibrėžta (nekonkretizuota) tyčia padarinių atžvilgiu, atsakomybė kyla už faktiškai padarytą žalą, t. y. kaip ir šiuo konkrečiu atveju. Nuteistojo J. D. veiką kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnį nėra teisinio pagrindo. Sunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas pagal BK 135 straipsnio 2 dalį nustačius bent vieną iš šioje dalyje numatytų trylikos aplinkybių. Aplinkybių, kvalifikuojančių atsakomybę už sunkų sveikatos sutrikdymą, sąrašas yra išsamus, baigtinis, be to, identiškas nužudymą kvalifikuojantiems požymiams. Sunkus sveikatos sutrikdymas itin žiauriai nustatomas įvertinus panaudoto smurto pobūdį, jo laiką, intensyvumą, padarytų sužalojimų kiekį, lokalizaciją, įrankius bei kitas aplinkybes. Byloje nustatyta, kad J. D. peiliu Š. S. veide, kakle ir plaštakose padarė 13 pjautinių ir durtinių sužalojimų: 6 kartus buvo durta – pjauta į veidą, ne mažiau kaip 3 kartus – į kaklą, 4 kartus – į abiejų rankų plaštakas. Smūgių peiliu intensyvumas ir kūno sužalojimų lokalizacija (veidas, kaklas – jautrios, gyvybiškai pavojingos, matomos kūno sritys), taip pat ir kūno žalojimui panaudotas įrankis – peilis parodo itin žiaurų sveikatos sužalojimo būdą, nepriklausomai nuo to, kokio stiprumo skausmą nukentėjusysis jautė. Pažymėtina, kad itin žiaurų nusikalstamos veikos pobūdį nulemia kaltininko veiksmų kryptingumas ir tyčia. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis J. D. objektyviai atliko tokius veiksmus, kad nukentėjusiajam Š. S. sukeltų kuo didesnį skausmą. Įvertinus minėtas aplinkybes ir kilusius padarinius, pirmosios instancijos teismas J. D. nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punktą.

Nepagrįstas ir atmestinas kasatorių argumentas, kad teismai turėjo pripažinti J. D. atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnis 1 dalies 6 punktas). Iš bylos medžiagos ir teismų sprendimų matyti, kad duomenų, patvirtinančių, jog konfliktą išprovokavo pats nukentėjusysis Š. S. , nėra. Kaip tik byloje nustatyta, kad pats J. D. norėjo išgauti informaciją dėl dingusių (pavogtų) daiktų. Nukentėjusysis po konflikto su E. G. susirinko savo daiktus ir ėjo namo, J. D. – jam iš paskos, priekabiaudamas prie Š. S. – taip įvyko konfliktas. Nenustatyta, kad Š. S. būtų panaudojęs smurtinius veiksmus ar įžeidžiančiai elgęsis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas pagrįstai nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Šioje byloje nuteistajam J. D. nustatyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat nustatyta, kad J. D. visiškai atlygino padarytą turtinę žalą, tačiau nėra nei vienos iš BK 62 straipsnio 2 dalyje 1–6 punktuose nustatytų sąlygų, todėl teismai neturėjo pagrindo jam taikyti BK 62 straipsnio nuostatų. Nuteistajam J. D. už veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punkte, paskirta laisvės atėmimo bausmė artima minimumui (ketveri metai). Taigi bausmė paskirta gerokai mažesnė už sankcijos vidurkį ir, kaip matyti iš nuosprendžio bei nutarties turinio šioje byloje, atsižvelgta į visas reikšmingas aplinkybes, laikytasi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 straipsnio 2 dalis).

Nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad nukentėjusiajam priteista suma neturtinei žalai atlyginti neatitinka įstatymo reikalavimų ir bylos medžiagos, o apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jų apeliacinio skundo dalies dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, dydį, atsižvelgtina į šiuos reikšmingus kriterijus: sveikatos sutrikdymo laipsnį ir pobūdį, sveikatos sutrikdymo padarinius (atsiradusius ir ateityje atsirasiančius, trumpalaikius ir liekamojo pobūdžio, turtinius ir neturtinius), sužalojimo būdą, žalą padariusio asmens kaltę, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus. Kartu pažymėtina, kad vien tik žalą padariusio asmens (nuteistojo) turtinę padėtį apibūdinančios aplinkybės pagal CK 6.250 straipsnio nuostatas nelemia neturtinės žalos dydžio išsprendimo klausimo. Iš teismo nuosprendyje išdėstytų argumentų nustatant neturtinės žalos dydį matyti, kad buvo siekiama nepažeisti ne tik nukentėjusiojo teisių į adekvatų, proporcingą atsiradusiems padariniams neturtinės žalos atlyginimą, bet ir protingos abiejų šalių skirtingų interesų pusiausvyros. Šiuo konkrečiu atveju, kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis patyrė didelius dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, ilgalaikį emocinį stresą, taip pat liekamojo pobūdžio reiškinius, iš esmės pasikeitė jo gyvenimo kokybė. Visos šios aplinkybės rodo, kad patirta žala išties didelė, todėl 45 000 Lt (13 032 Eur) nelaikytina pernelyg dideliu žalos už patirtus išgyvenimus atlyginimu. Kasacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadoms dėl neturtinės žalos dydžio bei nemato pagrindo jo mažinti, juolab kad teismai atsižvelgė ir į nuteistajam palankius faktus (jo turtinę padėtį). Įvertinusi visas išvardytas aplinkybes, kolegija laiko, kad priteistas neturtinės žalos atlyginimas nėra per didelis, neprieštarauja susiformavusiai teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

              Atmesti nuteistojo J. D. ir jo gynėjo advokato Jurijaus Stepanovo kasacinį skundą.

Teisėjai                                                                      Vladislovas Ranonis

                                                                                    Tomas Šeškauskas

                                                                                    Gintaras Goda