Baudžiamoji byla Nr. 2K–659/2010
Procesinio sprendimo kategorija:
2.1.7.4(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2010
m. gruodžio 21 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininko Vytauto Greičiaus, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo
Antano Klimavičiaus,
sekretoriaujant
Ritai Bartulienei,
dalyvaujant
prokurorui Arūnui Meškai,
teismo posėdyje
kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos
vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 28 d.
nuosprendžio.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo
2009 m. lapkričio 3 d. nuosprendžiu R. K. nuteistas pagal Lietuvos
Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu
aštuoneriems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, ši bausmė
subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. kovo 10
d. nuosprendžiu paskirtos bausmės neatlikta dalimi ir galutinė bausmė paskirta
laisvės atėmimas devyneriems metams. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir
suėmimo laikas nuo 2009 m. balandžio 24 d. iki gegužės 25 d. įskaitytinai.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 2 punktu, konfiskuotas R. K. priklausantis
automobilis „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys
neskelbtini).
Klaipėdos
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio
28 d. nuosprendžiu Klaipėdos
miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nuosprendis panaikintas
ir priimtas naujas nuosprendis: R. K. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį
išteisintas, neįrodžius, kad jis
dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką; panaikintas
R. K. pritaikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į jam
nuosavybės teise priklausantį automobilį „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini).
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą
tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Klaipėdos miesto apylinkės teismo
2009 m. lapkričio 3 d. nuosprendžiu R. K.
pagal BK 260 straipsnio 2 dalį buvo nuteistas už tai, kad, turėdamas
tikslą parduoti ar kitaip platinti, 2009 m. balandžio 24 d. neteisėtai
laikė ir automobiliu „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apie
10.55 val. atgabeno iki Klaipėdoje, Pajūrio g. 35 esančio namo, plastikinį
maišelį su 49,626 g baltos spalvos milteliais, kurių sudėtyje buvo didelis
kiekis – 21,637 g – narkotinės medžiagos kokaino.
Klaipėdos
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio
28 d. nuosprendžiu R. K. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį
išteisintas, neįrodžius, kad jis
dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
Kasaciniu skundu
Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
birželio 28 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 3 d.
nuosprendį.
Skunde prokuroras nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismas padarė esminių BPK pažeidimų ir netinkamai pritaikė
baudžiamąjį įstatymą.
Apeliacinės instancijos teismas, išteisdamas
R. K. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, netinkamai, prieštaringai ir vienpusiškai įvertinęs
įrodymus, pažeidė BPK 20
straipsnio 5 dalies nuostatas, BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto
reikalavimus išteisinamajame
nuosprendyje nurodyti įrodymų vertinimo motyvus (ne prielaidas). Taip pat teismas netinkamai
pritaikė BK 2 straipsnio 1,
3, 4 dalių normas, nes, išteisindamas R. K., esant jo kaltės įrodymų
padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, kalto asmens nepatraukė baudžiamojon atsakomybėn, todėl
buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis
įstatymas.
Kasatorius mano, kad šioje byloje
būtent pirmosios instancijos teismo įrodymų
vertinimas yra logiškas, pagrįstas ir atitinka visus BPK 20 straipsnio 5
dalyje nurodytus reikalavimus.
Kasatorius pažymi,
kad liudytojas Ž. S., kurio parodymus teismas pripažino neįtikinamais,
apeliacinės instancijos teisme paaiškino savo parodymų, duotų teismuose,
neatitikimą, patvirtindamas, jog, policijos komisariato patalpose rodydamas R. K.
testą, bandė psichologiškai paveikti jį, kad šis prisipažintų. R. K.
automobilyje rastos medžiagos iš tiesų nebuvo testuotos – pareigūnas turėjo nuo
ankstesnių tyrimų likusį testą.
Prokuroras
pripažįsta, kad tai nėra įstatymo reglamentuotas veiksmas, tačiau, kita vertus,
tai nedaro kitų R. K. kaltę patvirtinančių
įrodymų niekiniais, juo labiau kad valstybinis kaltinimas negrindė jo kaltės jokiais testais.
Esant tokiems
liudytojo Ž. S. parodymams, abejonės dėl paketo su paimtais iš R. K.
automobilio milteliais turinio sukeitimo
buvo išsklaidytos. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tokie
parodymai „gali neatitikti tikrovės, jais bandant paneigti apelianto argumentus
dėl paimto iš jo automobilio paketo turinio galimo sukeitimo“, nelogiška.
Kasatorius teigia, kad R. K. neigia ne tik tai, jog jo automobilyje rastame
maišelyje buvo narkotinių medžiagų, bet ir patį maišelio priklausomumo jam
faktą. Dėl to galimas maišelio turinio
sukeitimas ir prielaida, kad tai galėjo padaryti policijos pareigūnai, yra visiškai nelogiški.
Kartu prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad ne tik Ž. S., bet ir kiti policijos
pareigūnai – R. S., A. J., V. R. – patvirtino,
jog iš R. K. paimtas maišelis su milteliais buvo įdėtas į specialų paketą Nr. 0044551, kuris nepažeistas buvo pateiktas
tyrimui specialistams (2009 m.
birželio 17 d. išvada Nr. l40-(3679)-IS 1-4879). Apeliacinės instancijos teismas,
žinodamas, kad kiekvienas specialus paketas yra individualus, t. y. turi vienintelį identifikacinį
numerį, o atplėšus paketą, jo neįmanoma vėl užklijuoti be matomų pažeidimų, žinodamas
specialisto išvados turinį, kad paketas nepažeistas, vis vien padarė prielaidas apie galimą
pažeidimą. Prokuroras tvirtina, kad nėra jokių abejonių dėl specialaus paketo pažeidimo, todėl
nėra pagrindo abejoti ir dėl pakete buvusio narkotinių medžiagų svorio.
Toliau prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad R. K. kaltė padarius
inkriminuotą nusikaltimą grindžiama ne vien Ž.
S. ir kitų policijos pareigūnų parodymais. Kasatorius nesutinka su apeliacinio
teismo išvadomis vertinant byloje esančias R. K. telefoninių pokalbių su kitais
asmenimis suvestines bei pareigūnų veiksmus, atliktus remiantis jiems žinoma
telekomunikacijų tinklais gauta informacija.
Iš bylos medžiagos
žinoma, kad būtent 2009 m. balandžio 24 d. policijos pareigūnai, pagrįstai manydami, jog R. K. gali vežti narkotines
medžiagas, t. y. neatsitiktinai,
sustabdė jo vairuojamą automobilį ir rado miltelių, kuriuos ištyrus nustatyta, kad tai – kokainas.
Prokuroras įsitikinęs, kad užfiksuoti R. K. telefoniniai pokalbiai ir
trumposios žinutės (SMS), kitų bylos įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog R. K. neteisėtai disponavo narkotinėmis
medžiagomis, turėdamas tikslą jas platinti. Skunde kasatorius išdėsto R. K.
pokalbių ir SMS žinučių su kitais asmenimis turinį ir teigia, kad šių pokalbių metu buvo kalbama ne apie
tikrus šašlykus ar kažkokių
klausimų sprendimą, o apie narkotines (ar psichotropines) medžiagas. Tai, kad
ne visi bendravę su R. K. asmenys nustatyti, neaptiktos draudžiamos
medžiagos, kurias pokalbių dalyviai vadindavo „šašlykais“, „klausimais“, ar kad
pas E. P., iš kurio, kaip manė policijos pareigūnai, R. K. įgijo kokaino, nerasta jokių draudžiamų
vartoti medžiagų, nereiškia,
jog nebuvo pagrindo įtarti R. K. neteisėtai disponuojant draudžiamomis medžiagomis. Be to, toks įtarimas
pasitvirtino jį sulaikius.
Kartu
prokuroras pažymi, kad R. K. nebuvo kaltinamas įgijęs kokaino iš E. P., todėl apeliacinės
instancijos teismo teiginiai, jog nėra pagrindo įtarti, kad R. K. ir E. P.
siejo narkotinių medžiagų
pirkimo–pardavimo santykiai, nesuprantami. Taip pat neaišku, kodėl šis
teismas vertino tik telefoninius pokalbius ir SMS žinutes tarp R. K. ir E. P.
Taigi apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teiginiai, kad nebuvo pagrindo teigti, jog
telefoniniai pokalbiai ir SMS žinutės patvirtina policijos pareigūno Ž. S. manymą apie R. K.
nusikalstamą veiklą, nepagrįsti, prieštarauja ne tik faktinėms duomenims, bet ir įstatymo reikalavimams
dėl įrodymų vertinimo.
Taip pat apeliacinės instancijos teismas padarė neįtikinamą, logiškai
nepagrįstą išvadą, kad nepaneigta versija, jog
nuo R. K. automobilio sustabdymo iki ONTB
pareigūnų atvykimo, t. y. per kelias minutes, į R. K. automobilį galėjo
patekti pašalinių asmenų. Prokuroras
pažymi, kad visą laukimo laiką vienas iš pareigūnų – R. A. – buvo šalia
policijos automobilio ir jis negalėjo nepastebėti pašalinių asmenų, kurie
bandytų įlipti į R. K. automobilį, esantį 10–30 m atstumu nuo jo. Be to,
R. K. sustabdę kelių eismo priežiūrą vykdantys pareigūnai patvirtino, kad, R. K. sėdint policijos automobilyje priekinėje sėdynėje šalia vairuotojo, jo automobilis buvo gerai matomas ypač iš R. K.
pusės.
Dar prokuroras
atkreipia dėmesį į tai, kad maišelis su milteliais
(kokainu) buvo aptiktas vairuotojo pusės durelių dėtuvėje. Tai paneigia R. K. iškeltą ir apeliacinės instancijos teismo
pripažintą realią versiją, kad šią narkotinę medžiagą galėjo palikti ar
pamesti jo anksčiau vežti keleiviai, klientai ar pašaliniai asmenys.
Apibendrindamas prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas,
konstatuodamas, jog nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, pats priimtą nuosprendį grindė
vien prielaidomis: pirmiausia tuo, kad R. K. automobilyje rastą kokainą galėjo palikti jo
darbine veikla nepatenkinti klientai ar pašaliniai
asmenys, kurie galėjo nekliudomai patekti į policijos sustabdytą ir kurį laiką
be priežiūros paliktą R. K. automobilį, ir baigiant tuo, kad rasto paketo
turinys galėjo būti sukeistas. Toks įrodymų vertinimas yra vienpusiškas,
aiškiai prieštaraujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimams.
Nuosprendyje teismas išdėstė visas R. K. skunde surašytas abejones, kurių nepašalino, nors
esančiais byloje įrodymais turėjo galimybę ir
pareigą tą padaryti, bei, esant R. K. kaltę
patvirtinantiems įrodymams, jį išteisino, taip pažeisdamas ir BK 2 straipsnio
3 bei 4 dalių nuostatas.
Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro
pavaduotojo kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20
straipsnis)
Pagal BPK 305 straipsnio 2
dalies nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami
remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. BPK 20
straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį
įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu,
vadovaudamiesi įstatymu.
Išanalizavus prokuroro kasacinio skundo
argumentus ir palyginus juos su bylos medžiaga, darytina išvada, kad Klaipėdos
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendyje
išdėstytos išvados dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir
teisėtumo paremtos neišsamiu, prieštaringu bei vienpusišku bylos aplinkybių
išnagrinėjimu, taigi pripažintina, kad teismas nesilaikė BPK reikalavimų,
keliamų įrodymų vertinimui ir apeliacinio skundo išnagrinėjimui.
Iš apeliacinės instancijos teismo
nuosprendžio matyti, kad teismas, darydamas išvadą, jog telefoninių pokalbių ir
SMS žinučių tarp R. K. ir E. P. turinys nepatvirtina policijos pareigūno Ž. S.
manymo, kad 2009 m. balandžio 24 d. R. K. savo automobiliu gabens įsigytas
narkotines medžiagas, rėmėsi tik R. K. ir E. P. telefoninių kontaktų turiniu ir
visiškai neatsižvelgė, taigi ignoravo, bylose esančius R. K. telefoninius
pokalbius ar SMS žinutes su kitais asmenimis, kurių metu buvo kalbama apie
„šašlykų“ perdavimą, „klausimų“ turėjimą, pinigų skolinimą ir pan. Šie duomenys
taip pat turi įtakos sprendžiant dėl R. K. faktinių veiksmų teisėtumo
įvykio dieną. Kitą vertus, pareigūno Ž. S., kuris atliko operatyvinius veiksmus
prieš R. K., manymo, kad šis darys nusikalstamą veiką, teisingumas pats savaime
nėra reikšminga įrodinėtina aplinkybė. Šiuo atveju svarbiau išaiškinti, ar toks
policijos pareigūno manymas ir turima operatyvinė informacija pasitvirtino, ar
ne.
Apeliacinės instancijos teismas, darydamas
išvadą, kad į kelių policijos pareigūnų A. M. ir R. A. sustabdytą R. K.
vairuojamą automobilį, kol atvyko Klaipėdos apskrities VPK ONTB pareigūnai,
galėjo patekti pašaliniai asmenys ir palikti didelį kiekį draudžiamos
narkotinės medžiagos – kokaino, rėmėsi tik prielaidomis ir nepasisakė dėl kelių
policijos pareigūnų nurodytų objektyvių faktų, kad R. K. automobilis buvo
sustabdytas kitoje kelio pusėje priešais pareigūnų tarnybinį automobilį,
nedideliu atstumu nuo jo, kad Klaipėdos apskrities VPK ONTB pareigūnai į įvykio
vietą atvyko operatyviai ir pan. Taigi teismas patikėjo R. K. pateikta
versija, nepaneigdamas reikšmingų bylos duomenų, gautų iš kelių policijos
pareigūnų. Be to, vertindamas įrodymus, pagal BPK 20 straipsnį teismas
įpareigotas vadovautis ir logikos metodais, todėl turėjo pasisakyti, kiek
logiška ir tikėtina, kad pakelėje buvę pašaliniai asmenys gali palikti didelį
kiekį narkotinės medžiagos kito asmens automobilyje, šiam tik trumpam jį
palikus.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat
kritiškai vertino pareigūnų atliktus ikiteisminio tyrimo veiksmus, kaip
trūkumus nurodydamas DNR pėdsakų ant rasto paketo su milteliais netyrimą, nors
panašaus pobūdžio bylose tokie specialistų tyrimai paprastai daromi, taip pat
efektyvių tyrimo veiksmų prieš E. P. neatlikimą. Tačiau, neneigiant tokių
teismo pastabų, pažymėtina, kad šios išvados tiesioginės įtakos sprendžiant
R. K. baudžiamosios atsakomybės klausimą neturi ir pareigūnų parodymų
patikimumo neapsprendžia. Tuo tarpu teismas, nagrinėdamas R. K. apeliacinį
skundą, šiems klausimams skyrė pakankamai daug dėmesio ir tuo aspektu vertino
policijos pareigūnų parodymus bei jų veiksmus.
Taip pat, kolegijos vertinimu,
neįtikinantys ir nepagrįsti išsamiu bylos aplinkybių vertinimu apeliacinės
instancijos teismo motyvai dėl kitos negu R. K. automobilyje rastos medžiagos
pateikimo specialistui tyrimams atlikti. Teismas suabejojo, ar specialistui
buvo pateikti tie patys milteliai, kurie rasti R. K. automobilyje. Tokias
abejones teismui sukėlė pareigūno Ž. S. nenuoseklūs parodymai apie rastų
miltelių testavimą grįžus į Policijos komisariatą, nors kiti pareigūnai šį
veiksmą paneigė, bei narkotinės medžiagos svorio, pareigūnų užfiksuoto apie 20
g, o specialisto išvadoje nurodyto 49,626 g, neatitikimai.
Taigi teismas atmetė liudytojo policijos
pareigūno Ž. S. paaiškinimus apeliacinės instancijos teisme, kad pas R. K.
rastų miltelių testo Policijos komisariate neatlikinėjo, įtariamajam R. K. rodė
iš anksčiau turėtą kitą tęstą su narkotine medžiaga, bandydamas paveikti jį
psichologiškai, kad šis prisipažintų, o pirmosios instancijos teisme kai kurias
įvykio aplinkybes buvo pamiršęs, be to, teismo posėdžio protokole galėjo būti
neteisingai užrašyta, jog jis testavo surastą medžiagą. Kartu, analizuodamas
bylos duomenų dėl miltelių, rastų R. K. automobilyje, svorio neatitikimus,
teismas kritiškai vertino liudytojos V. R. parodymus, kad baltus miltelius,
rastus R. K. automobilyje, svėrė nesertifikuotomis svarstyklėmis ir tik dėl
savęs, nes žinojo, jog tikslų svorį nustatys specialistas, atlikęs tyrimą,
todėl medžiagos svoris (apie 20 g) buvo netikslus. Teismas nepatikėjo tokiais
liudytojos parodymais, juos vertino kaip neįtikinamus ir pripažino, kad,
tikėtina, jog specialistui galėjo būti pateikta kita medžiaga negu rasta R. K.
automobilyje, nes specialisto išvadoje jos svoris nurodytas net du kartus
didesnis, t. y. 49,626 g.
Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad,
darydamas tokias išvadas, teismas iš esmės pripažino, jog pareigūnai elgėsi
nusikalstamai, klastojo įrodymus, tačiau to įrodymų nenurodė ir pareigūnų
suinteresuotumo bylos baigtimi nepagrindė. Be to, teismas nepasisakė dėl tos
aplinkybės, kad pareigūnai miltelių svorį ikiteisminio tyrimo procesiniuose
dokumentuose nurodė tik apytikriai ir tik pirminiuose ikiteisminio tyrimo
dokumentuose. Tačiau svarbiausia yra tai, kad, abejodamas iš R. K. paimtos ir
specialistui pateiktos medžiagos tapatumu, teismas neatsižvelgė į tai, kad tiek
automobilio apžiūros protokole, tiek specialisto išvadoje Nr.
140-(3679)-IS1-4879 nurodytas tas pats paketas Nr. 0044551 su narkotine
medžiaga, kuris nepažeistas pateiktas specialistui ir kuriame yra tas pats
vienkartinių nosinaičių pakelis su baltais milteliais, kurį, beje, automobilio
apžiūros metu matė ir pats R. K. Taigi, kritiškai vertindamas policijos
pareigūnų Ž. S. ir V. R. parodymus ir juos pavadindamas neįtikinamais,
apeliacinės instancijos teismas nepakankamai įsigilino į šių parodymų tikrumą
kitų bylos duomenų kontekste ir nepašalino iškilusių prieštaravimų.
Esant šioms aplinkybėms,
kolegija konstatuoja, kad, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme,
buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto, 320
straipsnio 3 dalies), sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą
bei priimti teisingą sprendimą.
Apeliacinės instancijos teisme įrodymai įvertinti atskirai, neanalizuojant jų
visumos, nepateikti motyvai, kodėl išteisintąjį kaltinantys įrodymai atmesti, o
kai kurie iš viso nenagrinėti. Nurodytų BPK normų
reikalavimų pažeidimus teisėjų kolegija pripažįsta esminiais, sukliudžiusiais
teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą (BPK 369
straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), ir laiko pakankamu pagrindu panaikinti
teismo nuosprendį, o bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos
teisme.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio
5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. birželio 28 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo
nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Vytautas
Greičius
Aldona
Rakauskienė
Antanas Klimavičius