Civilinė byla Nr. 3K-3-15/2008

Procesinio sprendimo kategorijos:

42.5; 42.8; 45.3

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2008 m. sausio 28 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Algio Norkūno ir Antano Simniškio (pranešėjas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Medikona“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 12 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Medikona“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Lucerna vaistinės“ (ankstesnis pavadinimas – uždaroji akcinė bendrovė „Lucerna“) dėl palūkanų priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 77 672,30 Lt palūkanų už pavėluotai apmokėtas PVM sąskaitas-faktūras laikotarpiu nuo 2001 m. rugsėjo 20 d. iki 2005 m. liepos 25 d. Ieškovas nurodė, kad minėtu laikotarpiu, tarp šalių nesant galiojančios pirkimo sutarties (anksčiau galiojusi sutartis buvo pasibaigusi), jis tiekė atsakovui vaistus ir kitas medicininės paskirties prekes, o šis privalėjo atsiskaityti PVM sąskaitose-faktūrose nurodytais terminais, tačiau atsiskaitydavo pavėluotai, todėl turi būti skaičiuojamos CK 6.210 straipsnio 2 dalyje ir Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, prevencijos įstatyme nustatyto dydžio palūkanos.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

 

Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. balandžio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė ieškovui iš atsakovo 77 672,30 Lt palūkanų. Teismas nurodė, kad šalių 1999 m. sausio 1 d. sudarytoje sutartyje dėl prekių tiekimo, kuri galiojo ir ginčo laikotarpiu, mokėjimų užskaitymo tvarka nebuvo nustatyta. Kadangi prievolė pagal sutartį buvo vykdoma ir po naujojo Civilinio kodekso įsigaliojimo, tai, remdamasis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 41 straipsnio 3 dalimi, teismas sprendė, kad turi būti taikomos CK 6.54 straipsnio nuostatos dėl įmokų paskirstymo. Teismas nustatė, kad per sutarties galiojimo laikotarpį prekes ieškovas tiekė nuolat, atsakovas už prekes atsiskaitydavo dalimis, vėluodamas nuo keleto dienų iki keleto mėnesių, tačiau prekės buvo toliau tiekiamos, ieškovas priimdavo dalinius atsakovo atsiskaitymus, reikalavimų dėl palūkanų neteikė, jų neskaičiavo ir mokėjimo tvarkos nenustatinėjo, ieškovą tenkino tarp šalių egzistavusi mokėjimo tvarka, visi mokėjimai buvo įskaitomi pagrindinei prievolei padengti. Teismas pripažino nustatyta aplinkybe, kad atsakovas laiku ir tinkamai neatsiskaitydavo už ieškovo pateiktas prekes, todėl sprendė, jog ieškovas turi pagrįstą ir tenkintiną teisę reikalauti padengti dėl uždelsimo susidariusius nuostolius. Teismas nustatė, kad už pateiktas prekes atsakovas privalėjo atsiskaityti per 60 dienų. Priteisdamas palūkanas teismas vadovavosi CK 6.210 straipsniu bei Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, prevencijos įstatymu, konstatavo, kad priteisiamas palūkanų dydis atitinka CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus principus, kompensuoja ieškovo patirtus nuostolius.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2007 m. liepos 12 d. sprendimu Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. balandžio 4 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Kolegija konstatavo, kad PVM sąskaitos-faktūros yra ieškovo vienašališkai išrašyti dokumentai, apmokėjimo terminai taip pat yra ieškovo vienašališkai nustatyti, todėl negalima laikyti, kad atsakovas turėjo prievolę atsiskaityti už prekes PVM sąskaitose-faktūrose nurodytais terminais (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Kolegija sprendė, kad laikotarpiu nuo 2001 m. rugsėjo 20 d. iki 2005 m. liepos 25 d. nebuvo galiojančio rašytinio šalių susitarimo dėl apmokėjimo už prekes terminų. Nurodžiusi, kad šalis faktiškai siejo pirkimo-pardavimo santykiai, kolegija konstatavo, jog, sprendžiant, ar buvo kitokia forma sutarta dėl atsiskaitymo terminų, turi būti atsižvelgiama į šalių tarpusavio santykių praktiką bei elgesį. Atsižvelgdama į tai, kad atsakovas atsiskaitydavo su ieškovu per kelis mėnesius po PVM sąskaitų išrašymo, ieškovas žinojo arba privalėjo žinoti, kada atsakovas atsiskaito už prekes, šalių komerciniai santykiai tęsėsi ilgą laiką, tačiau ieškovas atsakovui jokių pretenzijų nepareiškė, kolegija sprendė, jog ieškovas sutiko su faktiškai susiklosčiusiais atsiskaitymo terminais ir tokia padėtis jį tenkino, susiklostę atsiskaitymo terminai atitiko abiejų šalių valią, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovas vėluodavo atsiskaityti. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas pareiškė ieškinį tik po to, kai šalių komerciniai santykiai nutrūko.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Medikona“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 12 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. balandžio 4 d. sprendimą. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutarčių sudarymą, vykdymą ir aiškinimą. Anot kasatoriaus, paneigdamas susitarimo dėl atsiskaitymo terminų nebuvimą, apeliacinės instancijos teismas nepagrindė savo argumentų, neanalizavo tikrųjų šalių ketinimų, netinkamai taikė ir aiškino sutarčių sudarymą, vykdymą ir aiškinimą reglamentuojančias teisės normas – CK 1.63 straipsnio 1, 6 dalis, 1.64 straipsnio 1 dalį, 1.71, 6.154, 6.162, 6.193, 6.305 straipsnius – bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Turto bankas“ v. UAB „Vaidluvė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-406/2000; 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos geležinkeliai“ v. UAB „Auksinis varnas“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bivainis“ v. A. Bartkevičiaus firma „Arum“, bylos Nr. 3K-3-406/2005). Kasatorius pažymi, kad, šalims vykdant prekybinius santykius daugelį metų, esminės sutarties sąlygos buvo perkamų prekių pavadinimas, kiekis bei atsiskaitymo tvarka ir visos šios esminės sutarties sąlygos būdavo nurodomos PVM sąskaitose-faktūrose, kurias atsakovas akceptuodavo ir apmokėdavo. Dėl to, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino PVM sąskaitų-faktūrų paskirtį tik kaip ūkinę operaciją. Kasatoriaus teigimu, PVM sąskaita-faktūra yra sutartis ir atsakovas dėl pavėluoto atsiskaitymo privalo atlyginti minimalius kasatoriaus patirtus nuostolius, kurių įrodinėti nereikia (CK 6.261 straipsnis).

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „Lucerna vaistinės“ prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius nepagrįstai teigia, jog nebuvo jokio šalių susitarimo dėl esminių pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų ir pirkėjas privalėjo vadovautis PVM sąskaitose-faktūrose nurodytais terminais. Atsakovo teigimu, šalys atsiskaitymo terminus nustatydavo žodžiu arba elektroniniu paštu, kasatorius nereiškė pretenzijų dėl atsiskaitymo terminų, buvo susitarimas dėl kitokių nei kasatoriaus PVM sąskaitose-faktūrose vienašališkai nurodytų atsiskaitymo terminų. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad šalys yra pasirašiusios ne vieną atsiskaitymų suderinimo aktą (2003 m. gruodžio 31 d., 2005 m. sausio 18 d. ir 2005 m. balandžio 19 d.), tačiau nė į vieną iš šių aktų kasatorius neįtraukė palūkanų. Būtent skolų suderinimo aktai, atsakovo teigimu, pagrindžia, kad kasatorius savo valia patvirtino įsiskolinimą tokio dydžio, kokį manė jį esant, t. y. be palūkanų. Atsiliepime nurodoma, kad PVM sąskaita-faktūra negali būti laikoma sutartimi, nes ji atlieka tik ūkinės operacijos įforminimo funkciją; be to, tai yra tik apskaitos dokumentas. Kadangi PVM sąskaitą-faktūrą išrašo pardavėjas ir ją kartu su prekėmis pateikia pasirašyti pirkėjo darbuotojui, kuris yra įgaliotas tik priimti prekes, tai pardavėjas negali teigti, kad pirkėjas įsipareigoja per pardavėjo vienašališkai nurodytą terminą apmokėti už prekes.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

 

Šalys, kurias siejo tiekimo (didmeninio pirkimo-pardavimo) teisiniai santykiai, nuo 2001 m. rugsėjo 20 d. iki 2005 m. liepos 25 d. šiuos santykius tęsė nesant rašytinės formos didmeninio pirkimo-pardavimo sutarties. Ieškovas išrašydavo PVM sąskaitas-faktūras, kuriose nurodydavo jų apmokėjimo terminus. Atsakovas už prekes atsiskaitydavo nesilaikydamas PVM sąskaitose-faktūrose nurodytų jų apmokėjimo terminų. Iki šalių komercinių santykių pasibaigimo ieškovas nereiškė pretenzijų dėl apmokėjimo terminų praleidimo, palūkanų neskaičiavo.

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Kasaciniame skunde keliami CK normų, reglamentuojančių sutarčių sudarymą, aiškinimą ir vykdymą, aiškinimo klausimai.

Sutarties sudarymo procedūra reglamentuota CK 6.162-6.187 straipsniuose. Sprendžiant klausimą, ar sutartis buvo sudaryta, be jau minėtų teisės normų, yra reikšmingi ir CK 6.154, 6.156, 6.158, 6.159 straipsniai, taip pat svarbu atsižvelgti į sutarties sudarymo būdą. Iš CK 6.154, 6.159 straipsnių nuostatų darytina išvada, kad sutarties esmė – šalių susitarimas, t. y. šalių valios sutapimas. Paprastai sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas), tačiau tai nėra vienintelė sutarties sudarymą patvirtinanti procedūra, nes CK 6.162 straipsnio 1 dalyje nustatyta galimybė šalių susitarimą pasiekti ir kitokiais veiksmais. Sutartis galioja, kai jos šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita-faktūra savaime nėra sutartis, o vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas.

CK 6.193 straipsnis reglamentuoja sutarčių aiškinimo taisykles. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo precedentuose konkrečiose bylose suformuotą praktiką, esant ginčui dėl sutarties turinio ir jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir į kitas reikšmingas aplinkybes. Aiškinant sutartį būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tai reiškia, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Turto bankas“ v. UAB „Vaidluvė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-406/2000; 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sauliuta“ v. AB „Lytagra“, bylos Nr. 3K-3-813/2003; 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Auksinis varnas“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bivainis“ v. A. Bartkevičiaus firma „Arum“, bylos Nr. 3K-3-406/2005, ir kt.). Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad sutartys turi būti aiškinamos vienodai tiek joms galiojant, tiek ir joms pasibaigus. Jos turi būti aiškinamos sąžiningai (CK 6.193 straipsnio 3 dalis). Tų pačių sutarties sąlygų traktavimas vienaip, kai sutartis yra galiojanti, ir traktavimas kitaip, kai sutartis yra pasibaigusi, vertintinas kaip nesąžiningas, neatitinkantis geros verslo praktikos. Pažymėtina ir tai, kad palūkanų, mokėtinų už termino piniginei prievolei įvykdyti praleidimą, paskirtis sutartiniuose santykiuose yra ne tik kompensuoti kreditoriaus praradimus, bet ir drausminti skolininką. Tuo tarpu vienas iš sutarties vykdymo principų yra tai, kad šalys, vykdydamos sutartį, privalo bendradarbiauti (CK 6.200 straipsnio 2 dalis). Pagal šį įstatymą pareigą bendradarbiauti turi abi sutarties šalys, jos turi padėti viena kitai įgyvendinti savo teises ir vykdyti pareigas, kylančias iš sutarties, informuoti viena kitą apie su prievolės vykdymu susijusius faktus, siekti išvengti nuostolių (siekti sumažinti nuostolius) ir pan.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad šalys, kurias siejo tiekimo (didmeninio pirkimo-pardavimo) teisiniai santykiai, nuo 2001 m. rugsėjo 20 d. iki 2005 m. liepos 25 d. šiuos santykius tęsė nesant rašytinės formos didmeninio pirkimo-pardavimo sutarties, ieškovas PVM sąskaitose-faktūrose nurodydavo jų apmokėjimo terminus, kurių atsakovas nesilaikydavo, tačiau iki šalių komercinių santykių pasibaigimo ieškovas nereiškė atsakovui pretenzijų dėl apmokėjimo terminų praleidimo ir palūkanų neskaičiavo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai vertino ieškovo išrašytas PVM sąskaitas-faktūras ir pagal bylos duomenis padarė pagrįstą išvadą, kad negalima laikyti, jog atsakovas turėjo prievolę atsiskaityti už prekes PVM sąskaitose-faktūrose nurodytais terminais. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada padaryta tinkamai vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir jų nepažeidžia, pagrįstai atsižvelgus ir tinkamai įvertinus šalių tarpusavio praktiką bei elgesį: atsakovas už prekes atsiskaitydavo nesilaikydamas PVM sąskaitose-faktūrose nurodytų jų apmokėjimo terminų, o ieškovas, kuris žinojo arba privalėjo žinoti apie tai, kada atsakovas atsiskaito už prekes, iki šalių komercinių santykių pasibaigimo nereiškė atsakovui jokių pretenzijų dėl apmokėjimo terminų praleidimo ir neskaičiavo palūkanų. Faktiniai bylos duomenys, tarp jų šalių 2003 m. gruodžio 31 d., 2005 m. sausio 18 d. ir 2005 m. balandžio 19 d. pasirašyti atsiskaitymų (skolų) suderinimo aktai, į kuriuos palūkanos neįtrauktos (T. 2, b. l. 151-158), įgalino apeliacinės instancijos teismą padaryti išvadą, kad abiejų šalių elgesys rodo, jog faktiškai susiklostę apmokėjimo terminai atitiko abiejų šalių valią. Byloje nėra duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, kad atsakovas akceptavo PVM sąskaitose-faktūrose ieškovo vienašališkai nurodytus apmokėjimo terminus (CPK 177, 185 straipsniai, CK 6.154 straipsnio 1 dalis, 6.162 straipsnio 1 dalis). Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl CK normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimą, pažeidimo bei nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Byloje nustatytos aplinkybės teikia teisinį pagrindą išvadai, kad šalys sutartimi nebuvo sulygusios dėl griežtų atsiskaitymo pagal sutartį terminų, todėl apeliacinės instancijos teismas teisingai nekonstatavo šių terminų praleidimo ir netinkamo prievolės įvykdymo. Nagrinėjamoje byloje CK 6.210 straipsnis netaikytas pagrįstai, nes šalys sutartimi nustatė kitaip.

Kiti kasacinio skundo argumentai, kaip neatskleidžiantys kasacijos pagrindų arba kaip teisiškai nereikšmingi ir neturintys įtakos apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumui, nenagrinėtini.

Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad jį naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo priteisti iš kasatoriaus bylinėjimosi išlaidas – 2124 Lt, sumokėtus už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą (T. 3, b. l. 143). Apeliacinės instancijos teismo sprendimą paliekant nepakeistą šis atsakovo prašymas tenkintinas iš dalies ir jo naudai iš kasatoriaus priteistina 1400 Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 98 straipsnis, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.14 punktas).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 1, 4 dalimis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Lucerna vaistinės“ (į. k. 134696195) iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Medikona“ (į. k. 134758266) 1400 (tūkstantį keturis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

 

 

Teisėjai                                                                                                            Janina Stripeikienė

 

 

 

 

Algis Norkūnas

 

 

 

 

Antanas Simniškis