Baudžiamoji byla Nr. 1A-126/2010

                                                                                               Procesinio sprendimo kategorijos:                                                                                                 1.1.12.1; 1.2.14.5.2; 1.2.17.7; 1.2.19.4;

                                                                                               2.1.3.2; 2.4.6.4.1.

 (S)

                                                                

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS 

                                                                                     

                                                                 NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. rugsėjo 23 d.

Vilnius

 

                Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš  kolegijos pirmininko Viktoro Kažio, 

teisėjų: Svajūno Knizlerio, Lino Žukausko,  

sekretoriaujant Rasai Maldanytei, Agnei Aguonytei, Agatai Minkel, Ingai Jurgaitienei,  

dalyvaujant prokurorams Simonui Minkevičiui, Dariui Raulušaičiui, Ugniui Vyčinui,  

gynėjams advokatams Vytautui Sirvydžiui, Aidui Venckui,

nuteistiesiems D. J. , T. L. ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. J. ir T. L. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d., 203 str. 2 d. ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 203 str. 2 d. 50 MGL (6250 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir D. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams, bausmę  atliekant pataisos namuose. 

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 str., į paskirtą bausmę įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2003 m. rugsėjo 25 d. iki 2004 m. kovo 4 d.

T. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d., 228 str. 2 d. ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d. laisvės atėmimu  3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4 d.d., šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir T. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. 

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 str., į paskirtą bausmę įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2003 m. kovo 26 d. iki 2003 m. balandžio 24 d.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas K. K. , tačiau nuosprendis jo atžvilgiu apeliacine tvarka neskundžiamas.

Iš D. J. , T. L. ir K. K. priteista solidariai 163860 Lt Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

 

n u s t a t ė :

 

D. J. ir T. L. nuteisti už tai, kad veikdami organizuotoje grupėje sukčiavo įgyjant didelės vertės svetimą turtą: D. J. organizavo juridinio asmens veiklą, naudojamą neteisėtai veiklai nuslėpti, o T. L. , vykdydamas sukčiavimą, piktnaudžiavo tarnyba, o būtent :

D. J. nuo 2002 m.  gruodžio 3 d. iki 2003 m. kovo 20 d. Kaune, būdamas jo paties suburtos ir kartu su T. L. vadovautos organizuotos grupės nariu, kurioje jis pats, K. K. , V. Š. ir T. L. iš anksto susitarė daryti sunkų ir ilgai trunkantį nusikaltimą – apgaule, sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, užvaldyti svetimą turtą, tuo tikslu klastojant dokumentus, panaudojant nusikalstamai veikai nuslėpti įmonę ir apgaulingai tvarkant įmonės apskaitą, kiekvienam organizuotos grupės nariui atliekant tam tikrą užduotį ir turint konkretų vaidmenį, pats prisiimdamas vykdyti užduotis, susijusias su  savo grupės narių veiklos koordinavimu, organizuotos grupės ir UAB (duomenys neskelbtini) veiklos vadovavimu šios įmonės apskaitos tvarkymo fikcijos organizavimu ir dokumentų klastojimu, nusikaltimo slėpimu bei žinodamas, jog UAB (duomenys neskelbtini), faktiškai jokios veiklos nevykdo ir Kauno apskrities VMI teikia žinomai melagingas ataskaitas, kad ji yra įsteigta nusikalstamai veiklai nuslėpti - prekėms įsigytoms be dokumentų, nesumokant pirkimo PVM legalizuoti ir parduoti LR ūkio subjektams, tam, kad įrašant į UAB (duomenys neskelbtini)  PVM sąskaitas- faktūras  prekių kainą su 18 proc. PVM ir pardavus šias prekes LR ūkio subjektams, bei paėmus pinigus iš UAB (duomenys neskelbtini)  sąskaitos grynaisiais pinigais, būtų galima užvaldyti į Lietuvos Respublikos biudžetą sumokėtą PVM, kadangi pagal nusikalstamos veikos planą UAB (duomenys neskelbtini) vardu mokesčių į Lietuvos Respublikos biudžetą mokėti nebuvo planuojama, nes A. Z. , neįsteigus įmonės ir neturint tam licencijos nuo 2002 m. gruodžio mėn. iki 2003 m. sausio mėn. iš privačių asmenų be pirkimo dokumentų, nesumokant pirkimo PVM supirkus 240 t spalvoto metalo ir šiuos duomenis apie supirkto spalvoto metalo kiekį pateikus T. L. , iš anksto pažadėjusiam A. Z. tam kiekiui pateikti metalo pardavimo UAB (duomenys neskelbtini) dokumentus, T. L. per V. Š. perdavus duomenis apie A. Z. supirkto metalo kiekį D. J. nurodė UAB (duomenys neskelbtini) direktoriui K. K. įrašyti į UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitas-faktūras žinomai melagingus duomenis apie neva  įvykusias ūkines operacijas tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) ir patvirtinti šiuos  duomenis savo parašu: K. K. žinant, kad UAB (duomenys neskelbtini) prekių neturėjo ir jų UAB (duomenys neskelbtini) nepardavė, patvirtinus parašu į UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitų-faktūrų serijos GFA Nr. 0821061, Nr. 0821081, Nr. 0821084, Nr. 0821087, Nr. 0821088, Nr. 0821090, Nr. 0821093, Nr. 0821099, Nr. 0821100, Nr. 0821105, Nr. 0821108, Nr. 0821114, Nr. 0821095, Nr. 0821096, Nr. 0821109, Nr. 0821111, Nr. 0821116, Nr. 0821110, Nr. 0821117 blankus įrašytus melagingus duomenis apie tai, kad UAB (duomenys neskelbtini) pardavė UAB (duomenys neskelbtini) 240 t aliuminio metalo už 1076160 Lt, tarp jų 164160 Lt PVM, bei perdavus šiuos žinomai suklastotus dokumentus jam, D. J. , paimtus iš K. K. dokumentus per V. Š. perdavė T. L. . Pastarajam minėtus dokumentus pagal išankstinį susitarimą perdavus A. Z. , šiam pagal šiuos dokumentus nugabenus ir pardavus 240 t spalvotų metalų UAB (duomenys neskelbtini) UAB (duomenys neskelbtini) vardu, UAB (duomenys neskelbtini) už įsigytą metalą apmokėjus-mokėjimo pavedimais į UAB (duomenys neskelbtini) atsiskaitomąsias sąskaitas Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Ūkio bankas” Kauno filiale, bei Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB bankas „Snoras” Kauno filiale, pervedus 1076160 Lt, iš kurios 164160 Lt sudarė PVM suma, kurią UAB (duomenys neskelbtini)  privalėjo pervesti į valstybės biudžetą K. K. paėmus iš UAB (duomenys neskelbtini) bankinių sąskaitų šias lėšas grynaisiais pinigais ir perdavus jam, D. J. , jis pasiliko 50  proc. PVM sumos, o likusius pinigus per V. Š. perdavė T. L. , T. L. pasilikus sau kitus 50 proc. PVM sumos bei likusią sumą, kurią sudarė 912000 Lt, o tai yra A. Z. turėto ir parduoto UAB (duomenys neskelbtini) metalo vertė be PVM, perdavus A. Z. , jis, D. J. , kartu su T. L. apgaule įgijo 164160 Lt svetimo turto valstybės biudžeto lėšų, t. y. tokiais  savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 2d.

Taip pat D. J. nuteistas už tai, kad būdamas organizuotos grupės narių veiksmų  koordinatoriumi bei vadovu  iš savanaudiškų paskatų, žinodamas, kad kito asmens vardu steigiama įmonė faktiškai jokios  ūkinės komercinės veiklos nevykdys, o yra reikalinga neteisėtai veiklai nuslėpti, nurodė K. K. įsteigti įmonę bei davė jam pinigų jos steigimui. K. K. 2002 m. spalio 18 d. (duomenys neskelbtini) adresu Kauno m. savivaldybės rejestro tvarkytojos užsakymu Nr. 891, įregistravimo Nr. AB 2002-473, įsteigus UAB (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), ir pasiskyrus save administracijos vadovu – direktoriumi, jis, D. J. , nurodinėjo K. K. kaip vadovauti UAB (duomenys neskelbtini), kurios buhalterinius apskaitos dokumentus –PVM sąskaitas faktūras bei kasos pajamų orderius, nuo 2002 m. gruodžio 3 d. iki 2003 m. kovo 26 d. kartu su K. K. , V. Š. ir T. L. , naudojo sukčiavimui, tokiu būdu užvaldė 164160 Lt Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų. Taigi jis, D. J. , Kaune suorganizavo K. K. 2002 m. spalio 18 d. įsteigti ir iki 2003 m. kovo 26 d. vadovauti UAB (duomenys neskelbtini), kuri buvo naudojama nusikalstamai veiklai nuslėpti, t. y. tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 203 str. 2d.

T. L. nuteistas už tai, kad nuo 2002 m. gruodžio 3 d. iki 2003 m. kovo 20 d. Kaune, būdamas D. J. suburtos ir kartu su juo vadovaujamos organizuotos grupės, kurioje jis pats, K. K. , V. Š. ir D. J. iš anksto susitarė daryti sunkų ir ilgai trunkantį nusikaltimą – apgaule, sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, užvaldyti svetimą turtą, tuo tikslu klastojant dokumentus, panaudojant nusikalstamai veikai nuslėpti įmonę ir apgaulingai tvarkant įmonės apskaitą, kiekvienam organizuotos grupės nariui atliekant tam tikrą užduoti ir turint konkretų vaidmenį, nariu, pats prisiimdamas vykdyti užduotis, susijusias su šios  grupės narių veiklos koordinavimu, organizuotos grupės vadovavimu spalvotųjų metalų prekybos srityje – UAB (duomenys neskelbtini) apskaitos dokumentų realizavimu tretiesiems asmenims, asmenų, kuriems reikalingi spalvotų metalų legalizavimo dokumentai, paieška, duomenų gautų iš trečiųjų asmenų apie legalizuotinų metalų kiekį pateikimą organizuotos grupės nariams bei nusikaltimo slėpimu, žinodamas, jog UAB (duomenys neskelbtini) faktiškai jokios veiklos nevykdo ir Kauno apskrities VMI teikia žinomai melagingas ataskaitas, kad ji yra įsteigta nusikalstamai veiklai nuslėpti- prekėms, įsigytoms be dokumentų, nesumokant pirkimo PVM, legalizuoti ir parduoti Lietuvos Respublikos ūkio  subjektams, tam, kad įrašant į UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitas-faktūras prekių kainą su 18 proc. PVM ir pardavus šias prekes Lietuvos Respublikos ūkio subjektams bei paėmus pinigus iš UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitos grynaisiais pinigais, būtų galima užvaldyti į Lietuvos Respublikos biudžetą sumokėtą PVM, kadangi pagal nusikalstamos veikos planą UAB (duomenys neskelbtini)  vardu mokesčių, į Lietuvos Respublikos biudžetą nebuvo planuojama, susitarė su A. Z. , kad pateiks pastarojo, neturint leidimo verstis šia veikla, iš privačių supirktą aliuminio metalą tariamai pateisinančius dokumentus, su juose įrašytais melagingais duomenimis, neva tą ne A. Z. , o UAB (duomenys neskelbtini) parduoda tą metalą UAB (duomenys neskelbtini). A. Z. , neįsteigus įmonės, neturint tam licenzijos, nuo 2002 m. gruodžio mėn. iki 2003 m. sausio mėn. iš privačių asmenų be pirkimo dokumentų, nesumokant pirkimo PVM, supirkus 240 t aliuminio metalo, šiuos duomenis apie supirkto spalvoto metalo kiekį pateikus jam, T. L. , jis, T. L. , per V. Š. perdavė duomenis apie A. Z. supirkto metalo kiekį D. J. . Jo nurodymu UAB (duomenys neskelbtini) direktoriui K. K. , žinančiam, kad UAB (duomenys neskelbtini) aliuminio metalo neturėjo ir jų UAB (duomenys neskelbtini) nepardavė, bei patvirtinus parašu į UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitų – faktūrų serijos GFA Nr. 0821061, Nr. 0821081, Nr. 0821084, Nr. 0821087, Nr. 0821088, Nr. 0821090, Nr. 0821093, Nr.0821099, Nr. 0821100, Nr. 0821105, Nr. 0821108, Nr. 0821114, Nr. 0821095, Nr. 0821096, Nr. 0821109, Nr. 0821111, Nr. 0821116, Nr. 0821110, Nr. 0821117 blankus įrašytus melagingus duomenis apie tai, kad UAB (duomenys neskelbtini) pardavė UAB (duomenys neskelbtini) 240 t aliuminio metalo už 1076160 Lt, tarp jų 164160 Lt PVM, bei perdavus šiuos žinomai suklastotus dokumentus D. J. , šiam paimtus iš K. K. dokumentus per V. Š. perdavus jam, T. L. , pastarasis minėtus dokumentus pagal išankstinį susitarimą perdavė A. Z. . Šiam pagal  suklastotus dokumentus nugabenus ir pardavus 240 t spalvotų metalų UAB (duomenys neskelbtini) UAB (duomenys neskelbtini) vardu, UAB (duomenys neskelbtini) už įsigytą metalą apmokėjus- mokėjimo pavedimais į UAB (duomenys neskelbtini) atsiskaitomąsias sąskaitas Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Ūkio Bankas” Kauno filiale, bei Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB bankas „Snoras” Kauno filiale, pervedus 1076160 Lt, iš kurios 164160 Lt sudarė PVM suma, kurią UAB (duomenys neskelbtini) privalėjo pervesti į valstybės biudžetą, K. K. paėmus iš UAB (duomenys neskelbtini) bankinių sąskaitų šias lėšas grynaisiais pinigais ir perdavus D. J. , pastarajam pasilikus sau 50 proc. PVM sumos, o likusią pinigų dalį per V. Š. perdavus jam, T. L. , jis, T. L. , pasiliko sau kitus 50 proc. PVM sumos bei likusius pinigus 912000 Lt, o tai yra A. Z. turėto ir parduoto UAB (duomenys neskelbtini) metalo vertė be PVM, perdavė A. Z. . Tokiu būdu, jis kartu su K. K. , V. Š. ir D. J. apgaule įgijo svetimą turtą 164160 Lt valstybės biudžeto lėšų, t.y. tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 2 d.

Taip pat T. L. nuteistas už tai, kad nuo 2002 m. gruodžio 3 d. iki 2003 m. kovo 20 d. Kaune, būdamas valstybės tarnautoju – policijos pareigūnu, dirbdamas Kauno m. vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnybos ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus I-ojo poskyrio jaunesniojo inspektoriaus pareigose, tarnybos bei ne tarnybos metu, grubiai pažeisdamas Lietuvos Respublikos Policijos veiklos įstatymą 5 str. 4 ir 5 p., kuris numato, kad policijos pareigūnas privalo užtikrinti nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimą ir tyrimą, 21 str. 1d. 2 p.,  kuris policijos pareigūnui nustato pareigą, gavus pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pačiam būnant įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai, taip pat grubiai pažeisdamas Kauno m. policijos vyriausiojo komisaro 2002-07-01 įsakymu Nr.283 patvirtintą Kauno m. vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimų tarnybos ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus I-ojo poskyrio jaunesniojo inspektoriaus pareigybės aprašymo, su kuria jis 2002-07-01 pasirašytinai supažindintas, II dalį, kuri numato, kad jis, T. L. , būdamas valstybės tarnautoju eidamas jaunesniojo inspektoriaus pareigas privalo užkardyti, tirti nusikaltimus bei kitus teisės pažeidimus valstybės ekonomikos interesams, privačiai ir kitų rūšių nuosavybei, ūkininkavimo tvarkai, finansams, siekdamas sau turtinės naudos, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi – turėdamas tarnybinių žinių, kad V. Š. , D. J. ir K. K. daro nusikaltimus nuosavybei, ūkininkavimo  tvarkai, valstybės tarnybai ir finansams, ne tik neužkardė jų daromų  nusikaltimų ir nesiėmė priemonių pradėti  kaltininkų baudžiamąjį persekiojimą, bet pats tyčia pasiūlė jiems daryti sukčiavimą ir įsitraukęs į D. J. suburtos organizuotos grupės vykdomą nusikalstamą veiklą,  kartu su juo, vadovaudamas šiai organizuotai grupei ir koordinuodamas jos narių veiklą, pasikliaudamas tuo, kad dirbdamas tokias veikas tiriančio policijos padalinio pareigūnu, gaus duomenis apie tai, ar jo daromos nusikaltimo požymių turinčios veikos nėra atskleistos, bei tikėdamasis, kad kolegos nevykdys jo baudžiamojo persekiojimo. Apgaule kartu su organizuotos grupės nariais D. J. , V. Š. , K. K. įgijo svetimą turtą 164160 Lt valstybės biudžeto lėšų dalį,  dėl  ko valstybė patyrė didelės žalos, t.y. tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 str. 2d.

Nuteistasis D. J. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.

Apeliantas skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog jo veiksmuose yra svetimo turto įgijimo apgaule požymiai. Byloje nustatyta, kad į valstybės biudžetą UAB (duomenys neskelbtini) turėjo sumokėti 164160 Lt pridėtinės vertės mokesčio, kuris nebuvo sumokėtas. Nuteistasis nurodo, kad nesumokėtų  mokesčių  negalima  laikyti  valstybės  biudžete sukauptomis lėšomis, t.y. sukčiavimo, numatyto nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 274 str., objektu - valstybės nuosavybe, nes šios pajamos iš mokesčių nebuvo gautos į valstybės biudžetą ir nebuvo grąžintos iš kitų biudžete sukauptų lėšų. Teismo posėdyje specialistė patvirtino, kad UAB (duomenys neskelbtini) iš valstybės jokių piniginių lėšų negavo, o tik nesumokėjo PVM. Apelianto teigimu, teismas sutiko su šiuo teiginiu, tačiau padarė nepagrįstą išvadą, kad UAB (duomenys neskelbtini) sumokėti mokesčiai tapo valstybės nuosavybe, tuo pačiu nurodydamas, kad PVM UAB (duomenys neskelbtini) sumokėjo ne valstybei, bet pervedė UAB (duomenys neskelbtini), o šiai bendrovei pervestus mokesčius neva apeliantas pasisavino.

Apeliantas skunde teigia, kad nepagrįsta yra teismo išvada, jog jis apgaule pasisavino svetimą turtą, taip pat nepagrįstas ir teismo požiūris į turtą, kuris pagal prievolę turėjo būti perduotas valstybei, bet panaudojus tam tikrus veiksmus, valstybės biudžete neatsidūrė. Neperduotas asmeniui, šiuo atveju - valstybei, turtas, anot D. J. , negali būti tapatinamas su iš to asmens pavogtu turtu, nes valstybė tuo turtu dar nedisponavo, todėl jo veikoje nėra nusikaltimo, numatyto 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 274 str., sudėties. Apelianto nuomone, jo veiką kvalifikuoti pagal 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 182 str. taip pat negalima, kadangi nusikalstamos veikos - sukčiavimo, numatyto 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 274 str., sudėtis skiriasi nuo 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 182 str. numatytos sukčiavimo sudėties, naujajame baudžiamajame įstatyme sukčiavimo objektas suprantamas plačiau nei nuosavybė, todėl, vadovaujantis 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 3 str. nuostatomis, naujasis įstatymas, įvedęs naują nusikaltimo sudėtį, jam negali būti taikomas. 

Nuteistasis nurodo, kad byloje nustatyta, jog UAB (duomenys neskelbtini)  pervestas UAB (duomenys neskelbtini) pridėtinės vertės mokestis neatsidūrė valstybės biudžete, tuo valstybei buvo padaryta žala, tačiau atsakomybę už turtinės žalos padarymą, vengiant atitinkamų mokėjimų, numato kiti baudžiamieji įstatymai, kurie jam nebuvo inkriminuoti, o kaltinimas teisme Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka nebuvo pakeistas.

Apeliantas skunde pažymi, kad UAB (duomenys neskelbtini) atliko ne tik tariamus sandorius su UAB (duomenys neskelbtini), pagal kuriuos pardavė spalvotuosius metalus, tačiau dar vykdė medienos, transporto bei kitos rūšies verslą, tačiau šios veiklos nebuvo tirtos, o teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad UAB (duomenys neskelbtini) buvo įsteigta tik nusikalstamai veiklai nuslėpti.

Nuteistasis T. L. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.

Apeliantas skunde nurodo, kad teismas, priimdamas nuosprendį, padarė esminius Lietuvos Respublikos BPK 1 str., 20 str. 3 d., 5 d., 301 str., 305 str. 1 d. 1-3 p.p. pažeidimus, neteisingai išaiškino ir taikė materialinės teisės normas bei pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą" 1.1 p., 3.1.4-3.1.8 p. nuostatas. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis nesuprantamas, neįtikinamas, nemotyvuotas, neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi nuosprendyje nėra įrodymų analizės, argumentų dėl įrodymų priėmimo, visiško ar dalinio atmetimo, teismas nepagrįstai atmetė jį teisinančius įrodymus -liudytojų V. S. , A. A. , V. C. , G. B. bei specialistės N.Mažuolienės parodymus.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino ir taikė materialiosios teisės normą. Nuteistasis nurodo, kad jam inkriminuota nusikalstama veika buvo padaryta nuo 2002 m. gruodžio 3 d. iki 2003 m. kovo 20 d., t. y. galiojant 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamajam kodeksui. Tuo tarpu, teismas, kvalifikuodamas jo veiką pagal naujojo Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d., per siaurai pažiūrėjo į naujojo įstatymo grįžtamąją galią, palyginęs tik senojo ir naujojo sukčiavimo straipsnių sankcijas. Nusikalstamos veikos, numatytos 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 274 str., sudėtis skiriasi nuo 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 182 str. numatytos veikos sudėties tuo, jog naujajame įstatyme sukčiavimo objektas suprantamas plačiau nei nuosavybė. Apeliantas pažymi, kad netgi ir tuo atveju, jeigu būtų pripažinta arba būtų pagrindas pripažinti, jog jo veikoje yra visi 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 182 str. numatyto nusikaltimo požymiai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 3 str. 3 d. nuostatomis, jam šis įstatymas, išplėtęs, t.y. įvedęs naują nusikaltimo sudėtį, negali būti taikomas. Skunde teigiama, kad UAB (duomenys neskelbtini) pervestas UAB (duomenys neskelbtini) pridėtinės vertės mokestis neatsidūrė valstybės biudžete. Atsakomybė už turtinės žalos padarymą vengiant atitinkamų mokėjimų numatyta kituose baudžiamuosiuose įstatymuose, kurie, anot apelianto, jam nebuvo inkriminuoti ir kaltinimas teisme Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka nebuvo pakeistas.

Byloje nustatyta, kad į valstybės biudžetą UAB (duomenys neskelbtini) turėjo sumokėti 164160 Lt pridėtinės vertės mokesčio, kuris  nebuvo sumokėtas. Apeliantas nurodo, kad nesumokėtų  mokesčių  negalima  laikyti  valstybės  biudžete sukauptomis lėšomis, t.y. sukčiavimo, numatyto 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 274 str., objektu - valstybės nuosavybe, nes šios pajamos iš mokesčių nebuvo gautos į valstybės biudžetą ir nebuvo grąžintos iš kitų biudžete sukauptų lėšų.

Nuteistojo teigimu, teisme specialistė N. Mažuolienė patvirtino, kad UAB (duomenys neskelbtini) iš valstybės jokių piniginių lėšų negavo, įmonė tik nemokėjo pridėtinės vertės mokesčio. Pats teismas nuosprendyje nurodė, kad nesumokėtų mokesčių laikyti valstybės biudžete sukauptomis lėšomis negalima. Teismas, nuosprendyje akcentuodamas vieną iš sukčiavimo elementų – apgaulę, nepagrįstai nevertino ir nepasisakė, ar UAB (duomenys neskelbtini)  vadovų veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 277 str., požymių. Apeliantas nurodo, kad Lietuvos Respublikos BK 277 str., kaip būtinas šio nusikaltimo požymis, nurodyta apgaulė, dokumentų padirbinėjimas, realių sandorių falsifikavimas ir t.t, kas realiai ir buvo padaryta UAB (duomenys neskelbtini) vardu veikusių asmenų, tačiau teismas šių aplinkybių neaptarė.

Apeliantas teigia, jog nebuvo UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojas ir nežinojo kaip tvarkoma jos buhalterinė apskaita, kaip, kada ir kokie mokami mokesčiai, todėl UAB (duomenys neskelbtini) netinkamas mokesčių sumokėjimas su juo negali būti siejamas, nes jis nebuvo darbo santykiuose su šia bendrove, apie šios bei UAB (duomenys neskelbtini) veiklą nieko nežinojo. Nuteistasis nurodo, jog jis jokių valstybės biudžeto lėšų nepasisavino, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu ir nuteisė pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d. Anot apelianto, nesant jo veiksmuose veikų, numatytų 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 274 str. ar 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 182 str., sudėčių, negali būti ir veikos, numatytos 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 228 str., sudėties. Nuteistojo teigimu, jis apie A. Z. ir V. Š. neteisėtus susitarimus nieko nežinojo, jiems padėjo kaip geriems pažįstamiems, be to, jį, kaip pareigūną, domino A. Z. pažadas gauti vertingos informacijos apie nelegalią prekybą metalo laužu.

Apeliantas nurodo, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad jis gavo pusę pridėtinės vertės mokesčio, kurį UAB (duomenys neskelbtini) turėjo sumokėti į valstybės biudžetą, aplinkybę, kad jis jokių pinigų negavo patvirtino ir liudytojai A. Z. bei V. Š. . Anot nuteistojo, jo padėjimas A. Z. parduoti metalus gali būti vertinamas tik etikos požiūriu, kadangi jis yra valstybės tarnautojas, tačiau dėl kiekvieno pažeidimo turi būti atliekamas tarnybinis patikrinimas, nustatomi padaryti pažeidimai. Ši jo veikla su jo darbu policijoje yra susijusi tik A. Z. pažadu suteikti informaciją apie nelegalių metalų supirkimą ir jo (apelianto) siekis užverbuoti jį informatoriumi, bei ateityje realizuoti gautą informaciją. Nuteistasis nurodo, kad teiginiai, jog dirbdamas policijos pareigūnu, jis galėjo gauti duomenų apie tai, kad tariamai daromos nusikalstamos veikos nėra atskleistos, ar tikėtis, kad jo kolegos nevykdys baudžiamojo persekiojimo, yra nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais.

Nuteistojo nuomone,nepagrįsti teismo teiginiai, jog jis kartu su kitais nuteistaisiais įkūrė UAB (duomenys neskelbtini) nusikalstamai veiklai vykdyti, vadovavo organizuotai grupei, kurios nariai per jį dalinosi pinigus, gautus iš nusikalstamos veiklos. Apelianto teigimu, pokalbis dėl A. Z. prašymo supažindinti jį su mokesčių inspekcijos pareigūnu buvo 2002 m. gruodžio mėn. pradžioje, byloje nustatyta, kad V. Š. ir D. J. nusikalstama veika užsiėmė daug seniau, o UAB (duomenys neskelbtini) įkurta 2002 m. spalio 28 d., todėl teismas nepagrįstai teigia, kad jis (apeliantas) su D. J. planavo nusikalstamas veikas, koordinavo nusikalstamus veiksmus.

Skunde apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismo posėdžių protokoluose ir nuosprendyje surašyti ne visi bei neišsamūs teisme duoti parodymai, jo prašymai papildyti ir pataisyti teismo posėdžio protokolus buvo nepagrįstai atmesti. Nuteistojo teigimu, teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų A. Z. ir V. Š. parodymais apie jį, nes šie asmenys melavo patys siekdami išvengti baudžiamosios atsakomybės bei realios laisvės atėmimo bausmės už jų pačių padarytus nusikaltimus. Taip pat teismas nepagrįstai nevertino liudytojo V. C. parodymų.

Apeliantas skunde nurodo, kad apie pokalbį tarp jo ir A. Z. dėl metalo pardavimo teisme buvo apklaustas V. S. ir G. B. , tačiau teismo posėdžio protokole yra netiksliai užfiksuota šių parodymų esmė. D. L. teigimu, minėto pokalbio metu A. Z. paprašė padėti užtikrinti sėkmingą metalo prekybą su V. Š. draugais bei pažadėjo suteikti vertingos informacijos apie nelegaliai superkamą metalo laužą. Jis šią informaciją užfiksavo slaptame dokumente bei informavo savo vadovą. Nuteistasis nurodo, kad A. Z. prašymu jis paskambindavo V. Š. ir paprašydavo, kad su A. Z. greičiau būtų atsiskaitoma, A. Z. ir V. Š. per jį keisdavosi paketais, tačiau kas juose buvo jis nežinojo, jų neatplėšdavo, nors suprasdavo, kad juose yra dokumentai ir pinigai. T. L. teigimu, jis žinojo, kad prekyba metalu vyksta per banką, su A. Z. atsiskaitoma grynais pinigais pagal sutartį ir manė, kad prekyba metalo laužu yra legali. Apeliantas nurodo, kad jis 2003 m. kovo 14 d. informavo savo vadovą E. A. , kad eina susitikti su asmeniu, turinčiu suteikti informacijos apie nelegalią metalų prekybą bei planuoja su juo kalbėti dėl bendradarbiavimo su policija. Šio susitikimo su A. Z. metu juos nufilmavo STT darbuotojai. Apie tai, kad jis nufilmuotas su „kandidatu į informatorius“, informavo savo vadovus, parašė tarnybinį pranešimą bei susitikimo metu gautą informaciją užfiksavo slaptame rašte, užregistruotame pagal tuo metu galiojusią tvarką. Šias aplinkybes, anot apelianto, patvirtino liudytojas E. A. , tačiau teismas nepagrįstai šių aplinkybių nevertino, teismas išsireikalavo tik minėtą tarnybinį pranešimą be slapto rašto.

Apeliantas nurodo, kad nuo 2002 m. pabaigos iki 2003 m. pradžios jis slapta įrašė pokalbį su A. Z. , kurio metu buvo kalbama apie informacijos apie nelegalius metalus suteikimą, šio pokalbio metu A. Z. prašė jo, kad jis paskubintų V. Š. dėl atsiskaitymo už metalus.  T. L. teigia, kad 2003 m. kovo 26 d. jo darbovietėje bei adresu (duomenys neskelbtini), buvo atliktos kratos, kurių metu buvo išimta 10 audio kasečių su įrašais bei kiti daiktai. Susipažinęs su byla, jis pastebėjo, kad byloje nėra visų daiktų ir dokumentų, paimtų ir išvardintų minėtų kratų protokoluose, vėliau šie daiktai jam buvo grąžinti, tačiau perklausęs grąžintų kasečių įrašus, jis pasigedo minėto įrašo su A. Z. . Nuteistojo teigimu, dėl dingusio daiktinio įrodymo buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nors buvo padaryti šie procesiniai pažeidimai: kratų metu STT pareigūnai išėmė audio kasetes, nors nutarimuose kratai daryti nebuvo nurodyta išimti audio kasečių, išimant kasetes, nebuvo protokoluojamas jų turinys, jos nebuvo užplombuotos ir apžiūrėtos, šios kasetės buvo perduodamos „iš rankų į rankas“, neapiforminus jokių dokumentų, jos nebuvo tirtos, apžiūrėtos ir įformintos jokiais procesiniais dokumentais, nors jas ištirti buvo būtina, išimtos kasetės nebuvo perduotos Kauno apygardos teismui, nors pareigūnai žinojo, kad vieno įrašo turinys yra susijęs su perduota į teismą byla. Be to, šios kasetės daugiau nei metus laiko buvo laikomos neteisėtai, o grąžintos išimant jas iš kartoninės dėžės su dokumentais, esančiais kabinete ant žemės, kas patvirtina, jog daiktiniai įrodymai buvo saugomi aplaidžiai.

T. L. nurodo, kad byloje nėra telefoninių pokalbių, įvykusių tarp jo ir V. Š. nuo 2002 m. gruodžio 7 d. iki 2003 m. vasario 19 d., 2003 m. vasario 25 d. ir 28 d., bei 2003 m. kovo 5 d., 10 d., 13 d., 14 d., 24 d. ir 25 d., suvestinių, pokalbių, įvykusių tarp jo ir A. Z. nuo 2003 m. vasario 20 d. iki 2003 m. kovo 6 d. bei 2003 m. kovo 10 d., suvestinių,  pokalbių, įvykusių tarp A. Z. ir UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojų D. S. , S. S. , V. M. bei UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojų J. Z. ir E Savicko nuo 2003 m. kovo 10 d. iki 2003 m. kovo 26 d., suvestinių. Nuteistojo teigimu, A. Z. tuo laiku su šiais asmenimis betarpiškai bendravo bei užsiėmė prekyba metalais su UAB (duomenys neskelbtini). Anot apelianto, šie telefoniniai pokalbiai patvirtintų melagingus A. Z. ir V. Š. parodymus, šių asmenų tarpusavio bei su kitais asmenimis ryšius, taip pat padėtų nustatyti iš kur, kokiu būdu bei aplinkybėmis A. Z. gavo metalo, kadangi byloje nėra tiksliai nustatyta, ar iš viso šis metalas buvo.

Nuteistojo teigimu, įrašytuose telefoniniuose pokalbiuose tarp jo, A. Z. ir V. Š. nėra jokių pokalbių apie UAB (duomenys neskelbtini), jos nelegalią veiklą ir neteisėtus susitarimus dėl metalų prekybos. Apeliantas nurodo, kad A. Z. ir V. Š. , komentuodami šiuos pokalbius, iškraipė pokalbių turinį taip, kad patys išvengtų baudžiamosios atsakomybės ar realios laisvės atėmimo bausmės. Visos išdėstytos aplinkybės, anot T. L. , rodo, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą šališkai, nevisapusiškai, padarė esminius Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus ir priėmė neteisingą nuosprendį.

Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. kovo 28 d. nutartimi atmetė nuteistųjų D. J. ir T. L. apeliacinius skundus ir paliko galioti Kauno apygardos teismo 2006 m. kovo 22 d. nuosprendį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. spalio 21 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. kovo 28 d. nutartį ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartyje konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, sukliudžiusių teismui išsamiai, nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Kasacinės instancijos teismas nurodė, jog apeliacinės instancijos teismas nutartyje nepateikė motyvuotų išvadų dėl dalies apeliacinių skundų esminių argumentų, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. reikalavimus, taip pat nepateikė motyvuotų išvadų dėl teismo ištirtų įrodymų, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimus.

Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė nuteistųjų D. J. ir T. L. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies - Kauno apygardos teismo 2006 m. kovo 22 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytą esminį baudžiamojo proceso pažeidimą – aprašomojoje nuosprendžio dalyje tinkamai motyvuoti išvadas dėl įrodymų vertinimo bei nepripažinti organizuotos grupės nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe, rezoliucinės nuosprendžio dalies sprendimus ir formuluotes palikti tokius, kaip išdėstė pirmosios instancijos teismas, nuteistasis D. J. ir jo gynėjas prašė nuteistojo D. J. apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis T. L. ir jo gynėjas prašė nuteistojo T. L. apeliacinį skundą tenkinti.

Nuteistojo T. L. apeliacinis skundas tenkinamas, nuteistojo D. J. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikaltimo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje teismas privalo išdėstyti įrodymus, kuriais remdamasis konstatuoja visų nustatomojoje nuosprendžio dalyje nurodytų ir kitų svarbių bylos aplinkybių buvimą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Nuteistasis T. L. savo apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstęs tirtus įrodymus, jų neanalizavo, motyvuotai nepasisakė, kokiais įrodymais ir kodėl grindžiamas nuosprendis, kodėl ir kokių argumentų pagrindu atmetami kiti įrodymai. Ši nuteistojo apeliacinio skundo dalis yra teisinga. Pirmosios instancijos teismas, 2006 m. kovo 22 d. nuosprendyje aprašęs įrodymus, nenurodė kokiais įrodymais rėmėsi priimdamas nuosprendį ir kokius įrodymus atmetė.

Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka šio baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Šis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas laikytinas esminiu, dėl kurio buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės ir kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (Lietuvos Respublikos BPK 369 str. 3 d.). Pirmosios instancijos teismui, padarius Lietuvos Respublikos BPK 369 str. 3 d. nustatytą esminį Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimą, pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis (Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 4 p.)         

D. J. , veikdamas organizuota grupe, savo ir kitų naudai apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą: D. J. nuo 2002 m.  gruodžio 3 d. iki 2003 m. kovo 20 d. Kaune, būdamas jo paties suburtos ir vadovautos organizuotos grupės nariu, kurioje jis pats, K. K. , V. Š. iš anksto susitarė daryti sunkų ir ilgai trunkantį nusikaltimą – apgaule, sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, užvaldyti svetimą turtą, tuo tikslu klastojant dokumentus ir apgaulingai tvarkant įmonės apskaitą, kiekvienam organizuotos grupės nariui atliekant tam tikrą užduotį ir turint konkretų vaidmenį. Pats D. J. koordinavo organizuotos grupės narių veiklą, vadovavo organizuotai grupei ir UAB (duomenys neskelbtini), organizavo šios įmonės apskaitos tvarkymo fikciją ir dokumentų klastojimą. A. Z. , kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas dėl jo neteisėto vertimosi ūkine, komercine veikla 2003 lapkričio 17 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokuroro nutarimu buvo atskirtas ir ikiteisminio tyrimo medžiaga su pareiškimu buvo perduota Kauno miesto apylinkės teismui, kuris 2003 m. lapkričio 28 d. užbaigė baudžiamosios bylos nagrinėjimą baudžiamuoju įsakymu, kuriuo A. Z. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 202 str. 1 d., nuo 2002 m. gruodžio mėn. iki 2003 m. sausio mėn. iš privačių asmenų be pirkimo dokumentų, nesumokant pirkimo PVM, supirko 240 t spalvoto metalo ir šiuos duomenis apie supirkto spalvoto metalo kiekį pateikė T. L. , iš anksto pažadėjusiam A. Z. tam kiekiui pateikti metalo pardavimo UAB (duomenys neskelbtini)dokumentus. T. L. per V. Š. perdavė duomenis apie A. Z. supirkto metalo kiekį D. J. , kuris nurodė UAB (duomenys neskelbtini)direktoriui K. K. įrašyti į UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitas-faktūras žinomai melagingus duomenis apie neva  įvykusias ūkines operacijas tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) ir patvirtinti šiuos  duomenis savo parašu. K. K. , žinodamas, kad UAB (duomenys neskelbtini) prekių neturėjo ir jų UAB (duomenys neskelbtini) nepardavė, patvirtino parašu į UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitų-faktūrų serijos GFA Nr. 0821061, Nr. 0821081, Nr. 0821084, Nr. 0821087, Nr. 0821088, Nr. 0821090, Nr. 0821093, Nr. 0821099, Nr. 0821100, Nr. 0821105, Nr. 0821108, Nr. 0821114, Nr. 0821095, Nr. 0821096, Nr. 0821109, Nr. 0821111, Nr. 0821116, Nr. 0821110, Nr. 0821117 blankus įrašytus melagingus duomenis apie tai, kad UAB (duomenys neskelbtini) pardavė UAB (duomenys neskelbtini) 240 t aliuminio metalo už 1076160 Lt, tarp jų 164160 Lt PVM, bei perdavė šiuos žinomai suklastotus dokumentus D. J. . D. J. paimtus iš K. K. dokumentus, per V. Š. perdavė T. L. , kuris minėtus dokumentus pagal išankstinį susitarimą perdavė A. Z. . A. Z. pagal šiuos dokumentus nugabeno ir pardavė 240 t spalvotų metalų UAB (duomenys neskelbtini) UAB (duomenys neskelbtini) vardu. UAB (duomenys neskelbtini) už įsigytą metalą apmokėjo - mokėjimo pavedimais į UAB (duomenys neskelbtini) atsiskaitomąsias sąskaitas Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Ūkio bankas” Kauno filiale, bei Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB bankas „Snoras” Kauno filiale, pervedė 1076160 Lt, iš kurių 164160 Lt sudarė PVM suma, kurią UAB (duomenys neskelbtini) privalėjo pervesti į valstybės biudžetą. K. K. , paėmus iš UAB (duomenys neskelbtini) bankinių sąskaitų šias lėšas grynaisiais pinigais ir perdavus D. J. , D. J. , pasilikęs PVM sumą, likusius pinigus, t. y. 912000 Lt, per V. Š. perdavė T. L. , kuris 912000 Lt, t. y. tiek, kiek buvo vertas A. Z. UAB (duomenys neskelbtini) parduotas metalas be PVM, perdavė A. Z. . D. J. , kartu su bendrininkais, apgaule įgijo 164160 Lt svetimo turto valstybės biudžeto lėšų, tuo padarydamas nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2d.

D. J. buvo kaltinamas tuo, kad, būdamas organizuotos grupės narių veiksmų  koordinatoriumi bei vadovu,  iš savanaudiškų paskatų, žinodamas, kad kito asmens vardu steigiama įmonė faktiškai jokios  ūkinės komercinės veiklos nevykdys, o yra reikalinga neteisėtai veiklai nuslėpti, nurodė K. K. įsteigti įmonę bei davė jam pinigų jos steigimui. K. K. 2002 m. spalio 18 d. (duomenys neskelbtini) adresu Kauno m. savivaldybės rejestro tvarkytojos užsakymu Nr. 891, įregistravimo Nr. AB 2002-473, įsteigus UAB (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), ir pasiskyrus save administracijos vadovu – direktoriumi, jis, D. J. , nurodinėjo K. K. kaip vadovauti UAB (duomenys neskelbtini), kurios buhalterinius apskaitos dokumentus –PVM sąskaitas faktūras bei kasos pajamų orderius, nuo 2002 m. gruodžio 3 d. iki 2003 m. kovo 26 d. kartu su K. K. , V. Š. ir T. L. , naudojo sukčiavimui, tokiu būdu užvaldė 164160 Lt Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų. Taigi jis, D. J. , Kaune suorganizavo K. K. 2002 m. spalio 18 d. įsteigti ir iki 2003 m. kovo 26 d. vadovauti UAB (duomenys neskelbtini), kuri buvo naudojama nusikalstamai veiklai nuslėpti, t. y. tokiais savo veiksmais D. J. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 203 str. 2d.

T. L. buvo kaltinamas tuo, kad nuo 2002 m. gruodžio 3 d. iki 2003 m. kovo 20 d. Kaune, būdamas D. J. suburtos ir kartu su juo vadovaujamos organizuotos grupės, kurioje jis pats, K. K. , V. Š. ir D. J. iš anksto susitarė daryti sunkų ir ilgai trunkantį nusikaltimą – apgaule, sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, užvaldyti svetimą turtą, tuo tikslu klastojant dokumentus, panaudojant nusikalstamai veikai nuslėpti įmonę ir apgaulingai tvarkant įmonės apskaitą, kiekvienam organizuotos grupės nariui atliekant tam tikrą užduoti ir turint konkretų vaidmenį, nariu, pats prisiimdamas vykdyti užduotis, susijusias su šios  grupės narių veiklos koordinavimu, organizuotos grupės vadovavimu spalvotųjų metalų prekybos srityje – UAB (duomenys neskelbtini) apskaitos dokumentų realizavimu tretiesiems asmenims, asmenų, kuriems reikalingi spalvotų metalų legalizavimo dokumentai, paieška, duomenų gautų iš trečiųjų asmenų apie legalizuotinų metalų kiekį pateikimą organizuotos grupės nariams bei nusikaltimo slėpimu, žinodamas, jog UAB (duomenys neskelbtini) faktiškai jokios veiklos nevykdo ir Kauno apskrities VMI teikia žinomai melagingas ataskaitas, kad ji yra įsteigta nusikalstamai veiklai nuslėpti- prekėms, įsigytoms be dokumentų, nesumokant pirkimo PVM, legalizuoti ir parduoti Lietuvos Respublikos ūkio  subjektams, tam, kad įrašant į UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitas-faktūras prekių kainą su 18 proc. PVM ir pardavus šias prekes Lietuvos Respublikos ūkio subjektams bei paėmus pinigus iš UAB (duomenys neskelbtini)  sąskaitos grynaisiais pinigais, būtų galima užvaldyti į Lietuvos Respublikos biudžetą sumokėtą PVM, kadangi pagal nusikalstamos veikos planą UAB (duomenys neskelbtini) vardu mokesčių, į Lietuvos Respublikos biudžetą nebuvo planuojama, susitarė su A. Z. , kad pateiks pastarojo, neturint leidimo verstis šia veikla, iš privačių supirktą aliuminio metalą tariamai pateisinančius dokumentus, su juose įrašytais melagingais duomenimis, neva tą ne A. Z. , o UAB (duomenys neskelbtini) parduoda tą metalą UAB (duomenys neskelbtini). A. Z. , neįsteigus įmonės, neturint tam licenzijos, nuo 2002 m. gruodžio mėn. iki 2003 m. sausio mėn. iš privačių asmenų be pirkimo dokumentų, nesumokant pirkimo PVM, supirkus 240 t aliuminio metalo, šiuos duomenis apie supirkto spalvoto metalo kiekį pateikus jam, T. L. , jis, T. L. , per V. Š. perdavė duomenis apie A. Z. supirkto metalo kiekį D. J. . Jo nurodymu UAB (duomenys neskelbtini) direktoriui K. K. , žinančiam, kad UAB (duomenys neskelbtini) aliuminio metalo neturėjo ir jų UAB (duomenys neskelbtini) nepardavė, bei patvirtinus parašu į UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitų – faktūrų serijos GFA Nr. 0821061, Nr. 0821081, Nr. 0821084, Nr. 0821087, Nr. 0821088, Nr. 0821090, Nr. 0821093, Nr.0821099, Nr. 0821100, Nr. 0821105, Nr. 0821108, Nr. 0821114, Nr. 0821095, Nr. 0821096, Nr. 0821109, Nr. 0821111, Nr. 0821116, Nr. 0821110, Nr. 0821117 blankus įrašytus melagingus duomenis apie tai, kad UAB (duomenys neskelbtini)  pardavė UAB (duomenys neskelbtini) 240 t aliuminio metalo už 1076160 Lt, tarp jų 164160 Lt PVM, bei perdavus šiuos žinomai suklastotus dokumentus D. J. , šiam paimtus iš K. K. dokumentus per V. Š. perdavus jam, T. L. , pastarasis minėtus dokumentus pagal išankstinį susitarimą perdavė A. Z. . Šiam pagal  suklastotus dokumentus nugabenus ir pardavus 240 t spalvotų metalų UAB (duomenys neskelbtini) UAB (duomenys neskelbtini) vardu, UAB (duomenys neskelbtini) už įsigytą metalą apmokėjus- mokėjimo pavedimais į UAB (duomenys neskelbtini) atsiskaitomąsias sąskaitas Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Ūkio Bankas” Kauno filiale, bei Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB bankas „Snoras” Kauno filiale, pervedus 1076160 Lt, iš kurios 164160 Lt sudarė PVM suma, kurią UAB (duomenys neskelbtini) privalėjo pervesti į valstybės biudžetą, K. K. paėmus iš UAB (duomenys neskelbtini) bankinių sąskaitų šias lėšas grynaisiais pinigais ir perdavus D. J. , pastarajam pasilikus sau 50 proc. PVM sumos, o likusią pinigų dalį per V. Š. perdavus jam, T. L. , jis, T. L. , pasiliko sau kitus 50 proc. PVM sumos bei likusius pinigus 912000 Lt, o tai yra A. Z. turėto ir parduoto UAB (duomenys neskelbtini) metalo vertė be PVM, perdavė A. Z. . Tokiu būdu, T. L. buvo kaltinamas kartu su K. K. , V. Š. ir D. J. apgaule įgijęs svetimą turtą 164160 Lt valstybės biudžeto lėšų, t.y. padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d.

Taip pat T. L. buvo kaltinamas tuo, kad nuo 2002 m. gruodžio 3 d. iki 2003 m. kovo 20 d. Kaune, būdamas valstybės tarnautoju – policijos pareigūnu, dirbdamas Kauno m. vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnybos ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus I-ojo poskyrio jaunesniojo inspektoriaus pareigose, tarnybos bei ne tarnybos metu, grubiai pažeisdamas Lietuvos Respublikos Policijos veiklos įstatymą 5 str. 4 ir 5 p., kuris numato, kad policijos pareigūnas privalo užtikrinti nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimą ir tyrimą, 21 str. 1d. 2 p.,  kuris policijos pareigūnui nustato pareigą, gavus pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pačiam būnant įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai, taip pat grubiai pažeisdamas Kauno m. policijos vyriausiojo komisaro 2002-07-01 įsakymu Nr.283 patvirtintą Kauno m. vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimų tarnybos ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus I-ojo poskyrio jaunesniojo inspektoriaus pareigybės aprašymo, su kuria jis 2002-07-01 pasirašytinai supažindintas, II dalį, kuri numato, kad jis, T. L. , būdamas valstybės tarnautoju eidamas jaunesniojo inspektoriaus pareigas privalo užkardyti, tirti nusikaltimus bei kitus teisės pažeidimus valstybės ekonomikos interesams, privačiai ir kitų rūšių nuosavybei, ūkininkavimo tvarkai, finansams, siekdamas sau turtinės naudos, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi – turėdamas tarnybinių žinių, kad V. Š. , D. J. ir K. K. daro nusikaltimus nuosavybei, ūkininkavimo  tvarkai, valstybės tarnybai ir finansams, ne tik neužkardė jų daromų  nusikaltimų ir nesiėmė priemonių pradėti  kaltininkų baudžiamąjį persekiojimą, bet pats tyčia pasiūlė jiems daryti sukčiavimą ir įsitraukęs į D. J. suburtos organizuotos grupės vykdomą nusikalstamą veiklą,  kartu su juo, vadovaudamas šiai organizuotai grupei ir koordinuodamas jos narių veiklą, pasikliaudamas tuo, kad dirbdamas tokias veikas tiriančio policijos padalinio pareigūnu, gaus duomenis apie tai, ar jo daromos nusikaltimo požymių turinčios veikos nėra atskleistos, bei tikėdamasis, kad kolegos nevykdys jo baudžiamojo persekiojimo. Tokiu būdu, T. L. buvo kaltinamas apgaule kartu su organizuotos grupės nariais D. J. , V. Š. , K. K. įgijęs svetimą turtą 164160 Lt valstybės biudžeto lėšų dalį,  dėl  ko valstybė patyrė didelės žalos, t.y. padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d.

D. J. pirmosios instancijos teisme savo kaltę pripažino iš dalies. Jis parodė, kad UAB (duomenys neskelbtini) jis įkūrė kartu su K. K. , padėjo jam finansiškai, suformavo 10000 litų įstatinį kapitalą. UAB (duomenys neskelbtini) buvo tik vienas darbuotojas – K. K. , buhalterio įmonėje nebuvo. Užsiimti metalo verslu jam pasiūlė V. Š. , kuris pasakė, kad metalus supirks iš privačių asmenų, įformins kaip firmos (duomenys neskelbtini) ir realizuos juos UAB (duomenys neskelbtini). V. Š. pasakė, kad tai bus legalu, pažadėjo visą buhalteriją tvarkyti pats, nes jis su K. K. to daryti nesugebėjo. V. Š. pasakė, kad jau yra nupirkta metalo už milijoną litų, iš kurių 26000 litų priklausė jam, kaip verslo garantui, iš tų 26000 litų 4000 litų gavo K. K. . D. J. teigimu, su žmonėmis, užsiimančiais metalu, V. Š. jo nesupažindino, į UAB (duomenys neskelbtini) užėję kartu nebuvo, visus parduoto metalo sąrašus jam atveždavo V. Š. , jis dokumentus perduodavo K. K. , o K. K. – vėl jam, tada dokumentus jis grąžindavo V. Š. . Gavus mokesčių inspekcijos užklausimą, jis liepė V. Š. viską sutvarkyti. Iš ko įsigijo metalą, jis negali pasakyti, nes nežino, nei jis pats, nei K. K. metalų nepirko. Apie fiktyvias įmones V. Š. kalbėjo pradžioje, nors dokumentuose viskas buvo tvarkoje. Iš valstybės biudžeto jokių pinigų negavo, nes UAB (duomenys neskelbtini) buvo įkurta užsiimti legaliu verslu. T. L. jis nepažįsta.       

Apeliacinės instancijos teisme D. J. savo kaltę dėl valstybei priklausančio pridėtinės vertės mokesčio pagrobimo pripažino. Jis parodė, kad 2002 m. pabaigoje į jį kreipėsi V. Š. ir pasakė, kad vienas žmogus yra sukaupęs metalo laužo ir jam reikia išrašyti įsigijimo dokumentus – PVM sąskaitas faktūras, V. Š. sakė, kad atsiskaitymas už metalo laužą vyks per banką, o už paslaugą jiems atiteks visas pridėtinės vertės mokestis, kurį jie, pasibaigus prekybai, pasidalins lygiomis dalimis – po devynis procentus. D. J. teigimu, jis sutiko su šiuo V. Š. pasiūlymu. V. Š. padavė duomenis, kuriuos reikėjo įrašyti į PVM sąskaitas faktūras, tai buvo didelis kiekis aliuminio metalo laužo, kuris turėjo būti parduotas UAB (duomenys neskelbtini). K. K. iš karto išrašė UAB (duomenys neskelbtini) vardu PVM sąskaitas faktūras UAB (duomenys neskelbtini) ir pasirašė su šia bendrove sutartį, kurią perdavė V. Š. . Vėliau buvo pervedami pinigai iš UAB (duomenys neskelbtini) į UAB (duomenys neskelbtini) bankines sąskaitas už metalo laužą, pinigus iš banko nuimdavo K. K. ir visus juos perduodavo jam, jis nusiimdavo nuo gautos sumos aštuoniolika procentų, o likusius pinigus supakuodavo į paketus ir perduodavo V. Š. . Jis perduodavo V. Š. pinigus tik už metalo laužą be pridėtinės vertės mokesčio, nes visas pridėtinės vertės mokestis likdavo jam.   

T. L. kaltu neprisipažino. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, T. L. parodė, kad nei D. J. , nei K. K. anksčiau nepažinojo, jokių reikalų su jais neturėjo, pirmą kartą juos pamatė teisme. Jis pažįstamas su A. Z. ir V. Š. . T. L. teigimu, 2002 m. į jį kreipėsi A. Z. , kuris pasakė, kad turi problemų su mokesčių inspekcija, paklausė ar jis neturi pažįstamų. Jis supažindino A. Z. su V. Š. , vėliau buvo susitikęs su A. Z. ir V. Š. kavinėje ,,Prie akmenų“, kavinėje kartu su juo buvo du jo   kolegos. Susitikimo metu A. Z. pasakė, kad turi metalo, bet pats parduoti jo negali, nes jam išskaitys skolą, A. Z. jo paprašė garantuoti, kad V. Š. draugai neapgaus. Jis pažadėjo padėti, vėliau A. Z. paprašė dar kartą garantuoti, už tai pažadėdamas suteikti vertingos informacijos apie nelegalų verslą metalais. Jis tai įformino policijoje ir tapo garantu. Vėliau jis tapo tarpininku, t. y. A. Z. pasakius, kad pinigai yra V. Š. draugų sąskaitoje, jis tuos pinigus perduodavo A. Z. . Pats jokios naudos iš to neturėjo, padėjo A. Z. tik todėl, kad pačiam, kaip policijos pareigūnui, buvo vertinga informacija apie nelegalų verslą metalais.        

Nuteistasis K. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2002 m. pabaigoje D. J. pasiūlė steigti firmą, jis žadėjo mokėti 600 litų atlyginimą kas mėnesį. D. J. pasinaudojo jo pavarde, paso duomenimis ir įkūrė UAB (duomenys neskelbtini). D. J. žadėjo verslą mediena. Vėliau D. J. pasiūlė jam 4000 litų, kai į jų sąskaitą banke bus pervesta tam tikra pinigų suma už metalą. D. J. aiškino, kad tai legalu, todėl jis sutiko. Iš D. J. gavęs nurodymą, nuimdavo iš sąskaitos pinigus ir juos perduodavo D. J. . Jis pats UAB (duomenys neskelbtini) buhalterijos netvarkė, jis tik pasirašydavo, kur reikia, kaip UAB (duomenys neskelbtini) direktorius. Kas mėnesį jis gaudavo po 600 litų, jis galvojo, kad prekyba vyksta oficialiai, pinigų plovimo neįtarė. K. K. teigimu, kartą ant D. J. atvežtų UAB (duomenys neskelbtini) dokumentų trūko direktorės parašų, todėl jis paprašė D. B. ir šis už 20 litų pasirašė vietoje direktorės. Tuo metu jis suprato, kad tai yra klastotės ir neteisėta, tačiau D. J. jam sakė, kad mokesčių inspekcijoje dirba savi žmonės ir jis viską sutvarkys. Jis suprato, kad jų veikla yra nelegali, bet tikėjo, jog prekyba vyksta..           

Apklaustas kaip liudytojas V. Š. , kuris 2003 m. gruodžio 2 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokuroro nutarimu, patvirtintu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip padėjęs atskleisti organizuotos grupės narių padarytas nusikalstamas veikas (t. 5, b. l. 174 – 183), pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2002 m. pabaigoje T. L. jam užsiminė apie savo pažįstamą, užsiimantį metalais, ir paklausė, ar neturi draugų, galinčių išrašyti sąskaitas faktūras. Jo draugas D. J. buvo sakęs, kad turi firmą, užsiimančią fiktyvių dokumentų išrašymu. Jis pažadėjo suvesti T. L. ir D. J. , bet D. J. paprašė jo tarpininkauti, žadėdamas atlygį už paslaugą. D. J. sutiko legalizuoti metalą, nurodydamas, kad už paslaugą pasiims pusę pridėtinės vertės mokesčio. Apie tai jis pranešė T. L. , kuris per susitikimą pateikė dokumentus ir pasakė, kad atsiskaitymai vyks per banką, nurodė įmonės pavadinimą. Duomenis dėl sąskaitų faktūrų išrašymo jis pateikdavo D. J. , o šis kitą dieną pateikdavo išrašytas UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitas faktūras su K. K. parašu. Buvo sutarta, kad prieš darant pavedimus iš UAB (duomenys neskelbtini) į UAB (duomenys neskelbtini) T. L. jį informuos, kad jis informuotų D. J. . V. Š. teigimu, sutartys dėl metalo tiekimo ėjo per jį, pinigai taip pat ėjo per jį. Apie pervedimus jį informuodavo T. L. , o jis informuodavo D. J. . D. J. dalį pinigų pasilikdavo sau, kitą dalį perduodavo jam, o jis – T. L. . Iš D. J. sužinojo, kad UAB (duomenys neskelbtini) domisi mokesčių inspekcija ir gavo iš D. J. 2000 litų, kuriuos perdavė R. S. , kad apie UAB (duomenys neskelbtini) veiklą būtų pateiktos palankios išvados.         

Apeliacinės instancijos teisme V. Š. parodė, kad D. J. suorganizavo veiklą, kurios pagalba iš valstybės buvo grobstomas pridėtinės vertės mokestis. D. J. suorganizavo UAB (duomenys neskelbtini) atidarymą ir, pasitelkdamas fiktyvų direktorių, organizavo sąskaitų išrašymą paslaugoms  ir prekėms, kuris nebuvo tiekiamos, tokiu būdu turėdamas sau naudos. V. Š. teigimu, jis nurodė T. L. D. J. , nes T. L. jam pasakė, kad turi sunkumų dėl metalų legalizavimo. Jis atliko tarpininko vaidmenį, t. y. D. J. jam perduodavo pinigus, o jis juos atiduodavo T. L. . Su T. L. apie pridėtinės vertės mokestį jis nekalbėdavo.

Akistatos su T. L. metu V. Š. parodė, kad 2002 m. gruodžio mėnesį jis  susitiko su T. L. , kuris pasakė, kad jo pažįstamas užsiima metalais ir susiduria su sunkumais įforminant iš gyventojų supirkto metalo pardavimą. Jis T. L. pasakė, kad jo pažįstamas žino įmonę, kurios vardu galima būtų įforminti metalo pardavimą. Taip pat jis T. L. pasakė, kad nuo PVM sąskaitose faktūrose įformintos metalo vertės minėta įmonė pasiims devynis procentus. Vėliau T. L. nurodė metalo kiekius ir sumas, kurioms turėjo būti išrašyti dokumentai. Pagal šiuos dokumentus UAB (duomenys neskelbtini) turėjo įforminti metalo pardavimą UAB (duomenys neskelbtini). Šiuos duomenis jis perdavė D. J. , kuris jam perduodavo PVM sąskaitas faktūras, išrašytas pagal šiuos duomenis, o tas sąskaitas faktūras jis perduodavo T. L. . Pinigų sumas, kaip apmokėjimus už metalą, jis gaudavo iš D. J. be iš anksto sutartos devynių procentų PVM sumos. Likusią pinigų dalį, kurią sudarė metalo kaina ir likusi devynių procentų PVM suma, jis perduodavo T. L. (t. 5, b. l. 80 – 82).

Apklaustas kaip liudytojas A. Z. , kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas dėl jo neteisėto vertimosi ūkine, komercine veikla 2003 lapkričio 17 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokuroro nutarimu buvo atskirtas ir ikiteisminio tyrimo medžiaga su pareiškimu buvo perduota Kauno miesto apylinkės teismui, kuris 2003 m. lapkričio 28 d. užbaigė baudžiamosios bylos nagrinėjimą baudžiamuoju įsakymu, kuriuo A. Z. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 202 str. 1 d., pirmosios instancijos teisme parodė, kad susitikimo su T. L. metu, jis pasakė, kad turi problemų dėl metalo legalizavimo, tada T. L. pasiūlė pasinaudoti turimais uždarosios akcinės bendrovės metalo įsigijimo dokumentais. Telefonu T. L. jis pasakydavo kokį kiekį metalo nuvežė į UAB (duomenys neskelbtini) ir tam kiekiui metalo gaudavo iš T. L. sąskaitas faktūras. Su T. L. jis susitikdavo įvairiose vietose, T. L. pateiktos sąskaitos faktūros būdavo užpildytos, būdavo išskirtas pridėtinės vertės mokestis. Į UAB (duomenys neskelbtini) jis nuveždavo metalą su UAB (duomenys neskelbtini) vardu išduotomis sąskaitomis faktūromis. UAB (duomenys neskelbtini) pervesdavo pinigus už metalą į UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitą, o jis grynuosius pinigus gaudavo jau iš T. L. . A. Z. teigimu, jis policijos informatoriumi nebuvo.   

Apeliacinės instancijos teisme A. Z. parodė, kad jis parduodavo metalą, nors neturėjo leidimo tai daryti. Iš T. L. jis gaudavo sąskaitas faktūras, kad pateisinti tų metalų pardavimą. T. L. jis pasakydavo prekės pavadinimą – metalai, o T. L. pateikdavo jam UAB (duomenys neskelbtini) vardu užpildytas sąskaitas faktūras. Pinigus, kuriuos jis gaudavo, perduodavo jam T. L. .

Apklaustas kaip liudytojas D. B. , kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas dėl jo įvykdyto UAB (duomenys neskelbtini) dokumentų suklastojimo 2003 spalio 29 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokuroro nutarimu buvo atskirtas ir ikiteisminio tyrimo medžiaga su pareiškimu buvo perduota Kauno miesto apylinkės teismui, kuris 2003 m. lapkričio 24 d. užbaigė baudžiamosios bylos nagrinėjimą baudžiamuoju įsakymu, kuriuo D. B. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d., pirmosios instancijos teisme parodė, kad su K. K. jie draugai, buvę bendradarbiai. Kartą K. K. paprašė jo pasirašyti ant sąskaitos faktūros, sakė, kad tai formalumas. Jis pagalvojo, kad K. K. atidarė savo firmą ir tvarko dokumentus, nieko blogo neįtardamas, jis pasirašė ant sąskaitos faktūros. Už tai jam K. K. davė 10 litų, kitą dieną jis pasirašė ir ant kitų lapukų, už tai K. K. jam davė 10 litų ant butelio.    

Liudytojai V. S. ir G. B. pirmosios instancijos teisme parodė, kad pažįsta T. L. , 2002 metais, jiems pietaujat su T. L. kavinėje ,,Prie akmenų“, atėjo du vyriškiai, jie kalbėjosi su T. L. apie metalus. Iš pokalbio suprato, kad vyriškai T. L. prašė garantijų, kad jų niekas neapgaus, T. L. liepė skambinti, jeigu kas nors bus ne taip. Vėliau T. L. jiems pasakė, kad vienas iš atėjusių vyrų buvo iš mokesčių inspekcijos, kitas užsiima metalų prekyba.  Apeliacinės instancijos teisme liudytojas V. S. parodė, kad 2002 m. jam pietaujat kavinėje ,,Prie akmenų“ su T. L. ir G. B. , atėjo du vyriškiai, vienas iš jų jaunesnis – V. Š. ir kitas vyresnis vyras, atėję vyriškiai su T. L. kalbėjo apie metalus. Vyresnis vyriškis sakė, jog turi parduoti metalo ir T. L. paprašė garantijų už metalą. T. L. pasakė, kad gali jam skambinti, jei bus problemų. Liudytojas G. B. apeliacinės instancijos teisme taip pat nurodė, kad vienas iš į kavinę atėjusių vyriškių buvo V. Š. , kalba tarp V. Š. ir kito vyriškio su T. L. vyko apie metalų kainų garantą.    

Liudytojas V. C. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2002 m. jis važiavo su T. L. , pastarojo prašymu. Susitikimo metu T. L. supažindino V. Š. su asmeniu, kuris į susitikimą atvyko džipu. Jis suprato, kad asmuo, atvažiavęs džipu, užsiima metalais. Apeliacinės instancijos teisme liudytojas V. C. patvirtino, kad 2002 m. pabaigoje jis vežė T. L. į susitikimą su žmonėmis, tačiau pats tame susitikime nedalyvavo. Liudytojas nurodė, kad susitikimas vyko Kauno mieste, Gruodžio gatvėje, prie mokesčių inspekcijos. Susitikime dalyvavo T. L. , V. Š. ir dar vienas asmuo, atvažiavęs džipu, kurio jis nepažįsta, ir kurį T. L. vėliau pavadino ,,metalistu“, iš ko jis suprato, kad tai žmogus, užsiimantis metalų prekyba.

Liudytojas E. A. pirmosios instancijos teisme parodė, kad T. L. buvęs jo pavaldinys, tuo metu, kai T. L. buvo sulaikytas, jis buvo T. L. viršininkas. Liudytojo teigimu, jis niekada nebuvo pastebėjęs, kad T. L. užsiimtų kokia nors neleistina, uždrausta veikla. T. L. pagal savo pareigas galėjo verbuoti asmenis, rinkti informaciją. T. L. buvo nufilmuotas STT pareigūnų, apie tai jis rašė tarnybinį pranešimą. Liudytojas E. A. apeliacinės instancijos teisme parodė, jog T. L. paskambino jam ir informavo, kad jam šnekant su informatoriumi, jį filmavo. Keli poskyrio pareigūnai, nuvažiavę pas T. L. , išsiaiškino, kad jį filmuoja STT pareigūnai. T. L. , grįžęs į darbą, parašė tarnybinį pranešimą pavaduotojui Gaižauskui dėl filmavimo. Po kurio laiko į tarnybą atėjo STT darbuotojai ir sulaikė T. L. . E. A. nurodė, kad T. L. jam buvo sakęs, kad yra žmogus, kuris tikriausiai suteiks informacijos apie metalus,jis pasišnekės su tuo žmogumi ir tada bus aptarti tolimesni veiksmai. Liudytojo teigimu, jeigu darbuotojas nusprendžia, kad informatorius tinkamas žmogus, tik tada jis sprendžia klausimą, ar tą žmogų, kuris duoda informaciją, statyti į informatorių tinklą. Visas procesas dėl žmogaus įtraukimo į informatorių tinklą yra ilgas, jis trunka apie vieną ar du mėnesius.        

Liudytojas R. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad T. L. buvo jo kolega. Apie UAB (duomenys neskelbtini) jis sužinojo iš V. Š. , kuris kreipėsi į jį, prašydamas supažindinti su S., tuo metu tikrinusiu UAB (duomenys neskelbtini). V. Š. , atvykęs prie jo namų, perdavė pinigus, susuktus į ritinėlį, šiuos pinigus tą patį vakarą jis perdavė S.

Liudytoja E. J. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2003 m. V. Š. paprašė jos sutvarkyti vienos firmos buhalteriją,. V. Š. atvežė jai dokumentus, tai buvo kasos dokumentai, pardavimo sąskaitos faktūros, V. Š. liepė jas išrašyti su nedideliu pelnu. Už dokumentų sutvarkymą iš V. Š. ji gavo 400 litų.

Liudytoja D. B. pirmosios instancijos teisme parodė, kad ji dirbo UAB (duomenys neskelbtini) vyr. finansininke, jai teko tvarkyti UAB (duomenys neskelbtini) dokumentus. Ji yra mačiusi A. Z. , jis tiekdavo metalą, atsiveždavo sąskaitas faktūras, jis turėjo firmą (duomenys neskelbtini), tačiau, ar A. Z. buvo susijęs su UAB (duomenys neskelbtini) ji nežinanti. Jeigu jų firmos sąskaitoje būdavo pinigų, už metalą sumokėdavo iš karto.

Liudytojas D. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad dirba UAB (duomenys neskelbtini) vadybininku, UAB (duomenys neskelbtini) jiems tiekė aliuminio laužą. Su jų bendrove bendravo A. Z. , jis pateikdavo sąskaitas, sakė, kad metalas iš jo pažįstamų firmos. UAB (duomenys neskelbtini) už metalą atsiskaitydavo pavedimu, grynais pinigais nebuvo atsiskaitoma. Nei vieno UAB (duomenys neskelbtini) atstovo jis nėra matęs.

Liudytojas S. Š. pirmosios instancijos teisme parodė, kad dirba UAB (duomenys neskelbtini) transporto vadybininku, jis pažįsta A. Z. , iš pradžių A. Z. telefonu kreipėsi dėl transporto, tačiau jų bendrovė nuosavo transporto neturi, todėl A. Z. buvo pasiūlyta kreiptis tiesiai į vairuotoją, jis nurodė A. Z. vairuotojo V. M. pavardę.

Liudytojas V. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad dirba vairuotoju, vežioja metalo laužą, pažįsta A. Z. , kuriam taip pat vežė metalą. A. Z. jam paskambindavo ir nurodydavo adresą, iš kur paimti metalą. A. Z. metalą dažniausiai veždavo po darbo valandų, kartais turėdavo krovinio važtaraščius. Sąskaitų faktūrų jis niekada iš A. Z. negaudavo, kieno vardu ir iš kokios firmos yra vežamas metalo laužas jis nežinojo.

Liudytojas D. Ž. pirmosios instancijos teisme parodė, kad, jai prekiaujant Žaliakalnio turguje, prie jos priėjo vaikinas, prisistatė T. ir pasiūlė valytojos darbą. Vieną kartą ji su T. važiavo pas notarą, ten pasirašė kažkokį popierių. T. iš jos buvo paėmęs pasą, atsišvietė ir iš karto grąžino. T. jai žadėjo mokėti 250 litų kas mėnesį, tačiau jokio atlyginimo negavo. Su T. ji taip pat buvo mokesčių inspekcijoje, ten pasirašė ant vieno lapo.                       

Iš Specialisto išvados Nr. 5-2/141 dėl UAB (duomenys neskelbtini) ūkinės finansinės veiklos tyrimo matyti, kad bendrovė (duomenys neskelbtini) nuo 2002 m. spalio 18 d. iki 2003 m. kovo 26 d. pagal 19 išrašytų PVM sąskaitų faktūrų, įformino 200 t. aliuminio metalo ir 40 t. aliuminio metalo laužo pardavimą UAB (duomenys neskelbtini) už 1076160 Lt (tame skaičiuje PVM – 164.160 Lt). Bendrovė (duomenys neskelbtini) už įsigytą aliuminio metalą ir aliuminio metalo laužą apmokėjo mokėjimo pavedimais – 661620 Lt į bendrovės (duomenys neskelbtini) atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), buvusią AB “Ūkio bankas“ Kauno filiale bei 414540 Lt į bendrovės (duomenys neskelbtini) atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), buvusią “Bankas Snoras“ Kauno filiale, iš viso bendrovė (duomenys neskelbtini) už įsigytas prekes apmokėjo bendrovei  (duomenys neskelbtini) 1.076.160 Lt.

Bendrovė (duomenys neskelbtini) nuo 2002 m. spalio 18 d. iki 2003 m. kovo 26 d. pagal bendrovės (duomenys neskelbtini) išrašytas 46 PVM sąskaitas faktūras įformino prekių ir paslaugų įsigijimą viso už 1899762,41 Lt (tame skaičiuje PVM – 289794,28 Lt), iš jų 170 tonų aliuminio metalo už 752250 Lt (tame skaičiuje PVM – 114750 Lt), 40 tonų aliuminio laužo už 177.000 Lt (tame skaičiuje PVM 27.000 Lt).

Atsiskaitymą su bendrove (duomenys neskelbtini) už įsigytas prekes ir suteiktas paslaugas, bendrovė (duomenys neskelbtini) pagal išrašytus kasos išlaidų orderius 3, 5, 6, 7, 8, 10, 11, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25 įformino 141586 Lt grynaisiais pinigais. Prie bendrovės (duomenys neskelbtini) išrašytų, aukščiau nurodytų kasos išlaidų orderių, nebuvo pridėta bendrovės (duomenys neskelbtini) kasos pajamų orderių kvitų, patvirtinančių pinigų sumokėjimą bendrovei (duomenys neskelbtini).

Bendrovė (duomenys neskelbtini) išrašytose PVM sąskaitose faktūrose priskaičiuoto pardavimo nedeklaravo ir nesumokėjo į valstybės biudžetą, o bendrovė (duomenys neskelbtini) tiekėjų nedeklaruotą ir nesumokėtą mokestį įtraukė į pridėtinės vertės mokesčio ataskaitą. Dėl to bendrovė (duomenys neskelbtini) tiekėjų nesumokėtą 289794,28 Lt PVM įtraukdama į pridėtinės vertės mokesčio ataskaitą, padarė valstybės biudžetui 271232 Lt žalą (t. 4, b. l. 33 - 268).

Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta specialistė N.Mažuolienė patvirtino savo išvadas bei nurodė, kad tikrinimo metu buvo nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) nemokėjo mokesčių valstybei. UAB (duomenys neskelbtini) pardavė UAB (duomenys neskelbtini) metalo už 896800 Lt (PVM sudaro 136800 Lt0, aliuminio laužo už 40000 t už 179360 Lt (PVM sudaro 27360 Lt), iš viso parduota metalo už 1076160 Lt (PVM sudaro 164160 Lt). UAB (duomenys neskelbtini) su UAB (duomenys neskelbtini) pilnai atsiskaitė, pervesdama pinigus. UAB (duomenys neskelbtini) turėjo pervesti 164160 Lt valstybinei mokesčių inspekcijai, tačiau to nepadarė.

Iš specialisto išvados Nr. 5-2/136 dėl UAB (duomenys neskelbtini) ūkinės finansinės veiklos tyrimo matyti, kad bendrovė (duomenys neskelbtini) tyrimo metu nepateikė jokių prekių pardavimą ar įsigijimą patvirtinančių dokumentų, tai yra faktiškai UAB (duomenys neskelbtini) jokios veiklos nevykdė. Nepaisant to, eilės įmonių, tame tarpe ir UAB (duomenys neskelbtini), apskaitose buvo rastos 167 UAB (duomenys neskelbtini) vardu išrašytos PVM sąskaitos faktūros. PVM sąskaitose faktūrose išskirto pardavimo PVM, kitų mokesčių ir atskaitymų, UAB (duomenys neskelbtini)  neapskaičiavo ir į valstybės biudžetą nemokėjo ( t. 4, b. l. 1-10).

Iš ekspertizės akto Nr. 7172 matyti, kad visi tariamos UAB (duomenys neskelbtini) 100% akcijų savininkės ir tuo pačiu direktorės D. Ž. parašai UAB (duomenys neskelbtini) akcijų įsigijimo ir įmonės duomenų įregistravimo dokumentuose yra suklastoti (t. 4, b. l. 12 -13).

AB “Ūkio bankas“ 2003 m. spalio 30 d. rašte Nr. 160-04-5684 nurodyti duomenys apie tikslų grynųjų pinigų nuėmimo iš UAB (duomenys neskelbtini)  bankinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) laiką ir jų kiekį (t. 6, b. l. 2).

AB bankas ,,Snoras“ 2003 m. spalio 27 d. rašte Nr. P16851 nurodyti duomenys apie tikslų grynųjų pinigų nuėmimo iš UAB  (duomenys neskelbtini) bankinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini)  laiką ir jų kiekį (t. 6, b. l. 5 – 7).

2003 m. lapkričio 28 d. dokumentų pateikimo protokolu paimti UAB (duomenys neskelbtini) bankinių sąskaitų išrašai ir mokėjimo pavedimai, kurie liudija, kad UAB (duomenys neskelbtini) pervedė į UAB (duomenys neskelbtini) bankines sąskaitas pinigines lėšas, tame tarpe PVM, už A. Z. UAB (duomenys neskelbtini) vardu pristatytą aliuminio laužą (t. 1, b.l. 59 – 87).

Asmens kratos metu iš V. Š. paimtos UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitos faktūros serija GFA Nr. 0821061, GFA Nr. 0821081, GFA Nr. 0821084, GFA Nr. 0821087, GFA Nr. 0821088, GFA Nr. 0821090, GFA Nr. 0821093, GFA Nr. 0821099, GFA Nr. 0821100, GFA Nr. 0821105, GFA Nr. 0821108, GFA Nr. 08211114, GFA Nr. 0821095, GFA Nr. 0821096, GFA Nr. 0821109, GFA Nr. 0821096, GFA Nr. 0821116, GFA Nr. 0821110, GFA Nr. 0821117, tariamai liudijančios apie realiai neįvykusias ūkines operacijas tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 81-99).

Poėmio protokolas patvirtina, kad iš AB bankas ,,Snoras“ Kauno filialo paimti UAB (duomenys neskelbtini) grynųjų pinigų paėmimo čekiai Nr. 0039076, 0039077, 0039078, 0039080, 0039081, 0039083, 0039084, 0039085, 0039086, 0039087, 0039089, 0039090, iš kurių matyti, kad K. K. paėmė iš UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitos, esančios AB bankas ,,Snoras“ Kauno filiale, grynaisiais pinigais UAB (duomenys neskelbtini) pervestas sumas, kuriose buvo įskaičiuotas PVM (t.1 b.l. 55-56).

Poėmio  protokolas  patvirtina, kad iš AB ,,Ūkio bankas“ Kauno filialo paimti UAB (duomenys neskelbtini) grynųjų pinigų paėmimo čekiai Nr. 100916, 100918, 100920, 100922, 100923, 100924, 108377, 108379, 108378, 108388, 108389, 108390, 108391, 108392, 108393, 108394 iš kurių matyti, kad K. K. paėmė iš UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitos, esančios AB ,,Ūkio bankas“ Kauno filiale, grynaisiais pinigais UAB (duomenys neskelbtini) pervestas sumas, kuriose buvo įskaičiuotas PVM (t 1 b. l. 44-46).

Asmens kratos metu iš V. Š. paimti UAB (duomenys neskelbtini) kasos pajamų orderiai ir jų kvitai serija LAD Nr. 3986429, LAD Nr. 3986431, LAD Nr. 3986446, LAD Nr. 3986437, LAD Nr. 3986438, LAD Nr. 3986439, LAD Nr. 3986440, LAD Nr. 3986442, LAD Nr. 3986441, LAD Nr. 3986445, liudijantys apie tariamą K. K. iš UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitų paimtų lėšų užpajamavimą UAB (duomenys neskelbtini) kasoje (t. 3, b. l. 101, 103, 105, 107, 110, 112, 114, 116, 118, 120).

Asmens kratos metu iš V. Š. paimti UAB (duomenys neskelbtini) kasos išlaidų orderiai Nr. 3, 5, 6, 7, 8, 10, 11, 16, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25 kuriuose fiksuoti tikrovės neatitinkantys duomenys apie tariamą pinigų išmokėjimą UAB (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 18-34).

Asmens kratos metu iš V. Š. paimtos UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitos faktūros serija GBA Nr. 8401360, GBA Nr. 8401361, GBA Nr. 8401362, GBA Nr. 8401363, GBA Nr. 8401364, GBA Nr. 8401365, GBA Nr. 8401366, GBA Nr. 8401367, GBA Nr. 8401368, GBA Nr. 8401369, GBA Nr. 8401370, GBA Nr. 8401371, GBA Nr. 8401372, GBA Nr. 8401375, GBA Nr. 8401374, GBA Nr. 8401375, GBA Nr. 8401377, GBA Nr. 8401378, GBA Nr. 8401415, GBA Nr. 8401416, GBA Nr. 8401417,GBA Nr. 8401418, GBA Nr. 8401419, GBA Nr. 8401420, GBA Nr. 8401421, GBA Nr. 8401422, GBA Nr. 8401423, GBA Nr. 8401424, GBA Nr. 8401425, GBA Nr. 8401426, GBA Nr. 8401427, GBA Nr. 8401428, GBA Nr. 8401429, GBA Nr. 8401432, GBA Nr. 8401431, GBA Nr. 8401466, GBA Nr. 8401434, GBA Nr. 8401465, GBA Nr. 8401467, GBA Nr. 8401468,  GBA Nr. 8401469, GBA Nr. 8401471, GBA Nr. 8401470, GBA Nr. 8401472, GBA Nr. 8401473, GBA Nr. 8401474, kuriose įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie tai, kad UAB (duomenys neskelbtini) pirko PVM apmokestintą aliuminį už UAB (duomenys neskelbtini) (t. 3, b.l. 35-80).

2003 m. lapkričio 19 d. dokumentų pateikimo protokolu paimtas T. L. pareigybės aprašymas, iš kurios matyti, kad T. L. yra pasirašytinai susipažinęs su Kauno m. VPK ENTT jaunesniojo inspektoriaus pareigybės aprašymu, o pareigybės tikslas yra užkardyti, tirti nusikaltimus bei kitus teisės pažeidimus valstybės ekonominiams interesams, privačiai ir kitų rūšių nuosavybei, ūkininkavimo tvarkai, finansams, taip pat operatyvus paieškos darbas ( t. 6, b. l. 110-112).

Lietuvos policijos Operatyvinės veiklos tarnybos 2003 m. gegužės 30 d. rašte Nr. OVT – 409 nurodyta, kad pagal Kauno m. VPK A. Z. atžvilgiu pildytą medžiagą, laikyti jo kandidatu į informatorius negalima (t. 6, b. l. 96).

2003 m. kovo 5 d., 2003 m. kovo 14 d., 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. kovo 20 d. protokolai apie techninių priemonių panaudojimą, atliekant operatyvinius veiksmus bei jų priedai  patvirtina apie su nusikalstamomis veikomis susijusių asmenų susitikimus, jų elgesį susitikimų metu, paketo, kuriame, kaip įtariama, buvo perduodami pinigai, perdavimus (t. 2, b. l. 1-14).

T. L. ir D. J. pateikti įtarimai ir jie nuteisti pirmosios instancijos teismo pagal 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. už apgaule įgytą svetimą turtą. Pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. atsako tas, kas apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti ar teisei į turtą įgyti, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo apgaulės įtakoje savanoriškai patys perleidžia turtą ar teisę į turtą kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti. Iš subjektyviosios pusės nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. inkriminuojant Lietuvos Respublikos BK 182 str., būtina įrodyti, kad kaltininkas suvokė, jog savo neteisėtais veiksmais, suklaidindamas teisėtą turto savininką ar valdytoją, įgijo svetimą turtą ir siekė tą turtą neteisėtai įgyti. Šioje baudžiamojoje byloje neginčytinai nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) už pirktą metalą priskaičiavo 164160 Lt pridėtinės vertės mokesčio ir šią pinigų sumą kartu su pinigais už pirktą metalą pervedė UAB (duomenys neskelbtini), kuri turėjo sumokėti pridėtinės vertės mokestį valstybei, tačiau to nepadarė, o K. K. nuėmus nuo sąskaitos grynų pinigų sumas, privalomą valstybei sumokėti pridėtinės vertės mokestį užvaldė D. J. , veikdamas organizuota grupe. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme dalykas – nustatyti, ar pridėtinės vertės mokesčio užvaldymas kvalifikuotinas kaip sukčiavimas (pagal senąjį ir naująjį Baudžiamąjį kodeksą), kokia bendrininkavimo forma veikė nuteistieji ir kiti asmenys, ar T. L. bendrininkavo pagrobiant valstybės turtą.

Nuteistasis D. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje nustatyta, jog į valstybės biudžetą UAB (duomenys neskelbtini) turėjo sumokėti 164160 Lt pridėtinės vertės mokesčio, tačiau jis nebuvo sumokėtas. Tačiau, anot D. J. , nesumokėtų mokesčių negalima laikyti valstybės biudžete sukauptomis lėšomis, t. y. sukčiavimo, numatyto nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio BK 274 str., objektu – valstybės nuosavybe, nes šios pajamos iš mokesčių nebuvo gautos į valstybės biudžetą ir nebuvo grąžintos iš kitų biudžete sukauptų lėšų. Neperduotas asmeniui, šiuo atveju valstybei, turtas negali būti tapatinamas su iš to asmens pavogtu turtu, nes valstybė to turto dar neturėjo savo dispozicijoje. Šios aplinkybės, nuteistojo teigimu, patvirtina, kad jo veikoje nėra nusikaltimo, numatyto 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 274 str., sudėties. Nuteistojo nuomone, remiantis Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 3 d., 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d., įvedęs naują nusikaltimo sudėtį, jo atžvilgiu taip pat negali būti taikomas. Šie nuteistojo D. J. apeliacinio skundo teiginiai yra neteisingi. Pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. atsako tas, kas apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio 1961 m. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 274 str. numatė baudžiamąją atsakomybę už svetimo turto užvaldymą arba teisės į turtą įgijimą apgaule, t. y. minėtas straipsnis nenumatė atsakomybės už turtinės prievolės išvengimą arba turtinės prievolės panaikinimą apgaule. Nei D. J. , nei jo bendrininkai K. K. , V. Š. nebuvo susiję prievoliniais teisiniais santykiais su valstybe, t. y. jie neturėjo prievolės mokėti pridėtinės vertės mokesčio valstybei, todėl negali būti kaltinami išvengimu prievolės, kurios neturėjo. Toks įtarimas ar kaltinimas nei D. J. , nei jo bendrininkams nebuvo pareikštas, D. J. buvo kaltinamas ne apgaulės būdu išvengęs turtinės prievolės, bet apgaulės būdu užvaldęs svetimą turtą. UAB (duomenys neskelbtini) pervedus UAB (duomenys neskelbtini) 1076160 Lt, iš kurių 164160 Lt sudarė pridėtinės vertės mokesčio suma, šis pridėtinės vertės mokestis nepriklausė nei D. J. , nei jo bendrininkams K. K. , V. Š. , tai buvo valstybei priklausantis turtas, kuris D. J. ir jo bendrininkams buvo svetimas. D. J. , veikdamas organizuota grupe su K. K. ir V. Š. , apgaulės būdu, panaudodamas fiktyvias įmones ir klastodamas dokumentus, šį turtą užvaldė, t. y. apgaulės būdu užvaldydamas svetimą turtą, padarė sukčiavimą. Tokiu būdu D. J. padaryta veika atitinka sukčiavimą tiek pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 274 str. 3 d. (sukčiavimas padarytas stambiu mastu), tiek pagal 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. (didelės vertės svetimo turto įgijimas apgaule). 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 274 str. 3 d. sankcijoje buvo nustatyta bausmė – laisvės atėmimas nuo vienerių iki dešimties metų su bauda ar be baudos, 2000 m. Lietuvos Respublikos 182 str. 2 d. sankcija numato bausmę – laisvės atėmimą iki aštuonerių metų. Kadangi nusikalstamos veikos padarymo metu galioję baudžiamasis įstatymas numatė griežtesnę bausmę negu šiuo metu galiojantis baudžiamasis įstatymas, t. y. šiuo metu galiojantis baudžiamasis įstatymas palengvina nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, todėl turi grįžtamąją galią (Lietuvos Respublikos BK 3 str. 2 d.), D. J. atžvilgiu taikomas šiuo metu galiojantis baudžiamasis įstatymas – Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d.  

Apklaustas apeliacinės instancijos teisme, D. J. jau neneigė, kad jis įgijo apgaule svetimą turtą, t. y. pripažino sukčiavimo būdu pagrobęs valstybei priklausančio 164160 Lt pridėtinės vertės mokesčio. T. L. pripažino dalį nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės veiksmus – jis parodė, kad tarpininkavo tarp A. Z. ir V. Š. perduodant dokumentus ir pinigus, tačiau neigia gavęs iš to naudos ar prisidėjęs prie valstybei priklausančio pridėtinės vertės mokesčio grobimo, jis teigia tik norėjęs padėti savo pažįstamam A. Z. realizuoti supirktą metalą mainais į jam, kaip policijos pareigūnui, vertingą informaciją. Inkriminuojant T. L. nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d., padarymą, būtina įrodyti, kad T. L. suvokė, jog savo veiksmais prisideda prie valstybei priklausančio pridėtinės vertės mokesčio grobimo apgaulės būdu ir siekė apgaulės būdu įgyti jam svetimą valstybei priklausantį turtą – pridėtinės vertės mokesčio dydžio pinigų sumą. Apie subjekto tyčios turinį lengviausia spręsti iš jo paties parodymų, tačiau kaltinamojo (įtariamojo, nuteistojo) parodymai nėra vienintelis įrodymų šaltinis, iš kurio sprendžiama apie subjekto tyčios turinį. Tyčia ir kiti nusikaltimo subjektyviosios pusės požymiai nustatomi pagal visus byloje surinktus faktinius duomenis apie kaltinamojo (įtariamojo, nuteistojo) veiką. Šioje baudžiamojoje byloje faktiniai duomenys, reikšmingi nustatant T. L. nusikalstamos veikos sudėties subjektyviąją pusę, yra paties T. L. parodymuose, nuteistojo D. J. , liudytojais apklaustų V. Š. , A. Z. parodymuose, techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokoluose ir kituose byloje esančiuose įrodymų šaltiniuose. Byloje nėra duomenų, kad D. J. ir T. L. nusikalstamos veikos darymo metu būtų susitikę, bendravę, aptarę ar derinę nusikaltimo darymo mechanizmą, nėra net duomenų, kad D. J. ir T. L. būtų buvę pažįstami – abu nuteistieji šią aplinkybę neigia, 2003 m. gruodžio 2 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokuroro nutarimu nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas V. Š. , pažinojęs abu nuteistuosius – T. L. ir D. J. – ir tarpininkavęs tarp jų, neparodė, kad D. J. ir T. L. būtų buvę pažįstami, tokių aplinkybių nepatvirtino ir A. Z. , kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas dėl jo neteisėto vertimosi ūkine, komercine veikla 2003 lapkričio 17 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokuroro nutarimu buvo atskirtas ir ikiteisminio tyrimo medžiaga su pareiškimu buvo perduota Kauno miesto apylinkės teismui, kuris 2003 m. lapkričio 28 d. užbaigė baudžiamosios bylos nagrinėjimą baudžiamuoju įsakymu, kuriuo A. Z. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 202 str. 1 d., kontroliuojant telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją, taip pat neužfiksuoti D. J. ir T. L. kontaktai. Aptartų įrodymų pagrindu darytina išvada, kad nuteistieji T. L. ir D. J. nusikalstamos veikos darymo metu tarpusavyje betarpiškai nebendravo, veiksmų nederino. Nėra byloje duomenų ir apie tai, kad T. L. būtų bendravęs su nuteistuoju K. K. . Tokioje sudėtingoje bendrininkavimo su išankstiniu susitarimu formoje, kuri šioje byloje inkriminuojama nuteistiesiems – organizuotoje grupėje nebūtinai visi bendrininkai turi būti pažįstami, tartis ir derinti veiksmus. Kiekvienas iš nusikalstamos veikos bendrininkų atlieka jam skirtą vaidmenį, funkciją ir gali tiksliai nežinoti apie kitus bendrininkus, tačiau visus bendrininkus, dalyvaujančius tame pačiame nusikaltime, turi jungti toks pats psichinis santykis su bendrai daroma nusikalstama veika bei jos pasekmėmis. Bendrininkavimo subjektyviajai pusei būdinga, kad įvairių bendrininkų veiksmų visumą jungia vieninga tyčia. Inkriminuojant T. L. šioje byloje nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d., padarymą, būtina nustatyti ir įrodyti, kad T. L. suvokė, jog dalyvauja su kitais bendrininkais apgaulės būdu įgyjant svetimą turtą – valstybei priklausantį pridėtinės vertės mokestį ir savo veiksmais prisideda prie šio nusikaltimo, taip pat būtina įrodyti, kad T. L. norėjo taip veikti kartu su kitais bendrininkais ir siekė bendro nusikalstamo rezultato – sukčiavimo būdu pagrobti valstybei priklausantį pridėtinės vertės mokestį.

Kaip jau minėta, T. L. neigė siekęs padėti apgaulės būdu užvaldyti svetimą turtą, jis aiškino norėjęs padėti savo pažįstamam A. Z. realizuoti sukauptą metalą. Tokius T. L. parodymus iš esmės patvirtina ir A. Z. , kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas dėl jo neteisėto vertimosi ūkine, komercine veikla 2003 lapkričio 17 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokuroro nutarimu buvo atskirtas ir ikiteisminio tyrimo medžiaga su pareiškimu buvo perduota Kauno miesto apylinkės teismui, kuris 2003 m. lapkričio 28 d. užbaigė baudžiamosios bylos nagrinėjimą baudžiamuoju įsakymu, kuriuo A. Z. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 202 str. 1 d. A. Z. nurodė, kad T. L. padėdavo jam realizuoti metalą, kadangi jis pats neturėjo leidimo parduoti metalą. Jis paskambindavo T. L. , pasakydavo kokį kiekį metalo nuvežė į UAB (duomenys neskelbtini) ir iš T. L. gaudavo UAB (duomenys neskelbtini) vardu užpildytas sąskaitas faktūras. Grynuosius pinigus jis gaudavo taip pat iš T. L. . Nuteistojo K. K. parodymai, vertinant T. L. psichinį santykį su jam inkriminuojama bendrininkų padaryta veika, nėra reikšmingi, nes K. K. nusikalstamos veikos darymo metu apie T. L. ir pastarojo veiksmus nieko nežinojo. Šiuo aspektu mažai informatyvūs yra ir nuteistojo D. J. parodymai, kadangi ir jis T. L. nepažinojo, su juo dėl bendrininkavimo nesitarė. D. J. parodymai yra reikšmingi tiek, kiek juose yra informacijos apie V. Š. perduodamas pinigų sumas ir dokumentus. Iš D. J. parodymų matyti, kad jis V. Š. perduodavo įvairias pinigų sumas, kurias į UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitą pervesdavo UAB (duomenys neskelbtini), ir kurias grynais pinigais iš sąskaitos paimdavo K. K. bei perduodavo D. J. . D. J. parodė, kad pinigus V. Š. perduodavo supakuotus, kad pinigų sumos paprastai atitikdavo UAB (duomenys neskelbtini) pervestoms sumoms, tačiau D. J. skirtingai nurodo, kokią dalį pinigų jis pasilikdavo sau. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis D. J. nurodė, jog iš V. Š. jis, kaip verslo garantas, gavo 26000 litų, šią sumą išgryninus, jam liko 16000 litų, iš kurių 4000 litų davė K. K. . Apeliacinės instancijos teisme D. J. parodė, kad pirmosios instancijos teisme jis neteisinga nurodė pinigų sumą, kuri jam liko už metalo pardavimą, D. J. teigimu, prekybos metalo laužu galutiniame rezultate jam atiteko daug didesnė pinigų suma nei 16000 litų, t. y. visas pridėtinės vertės mokestis – aštuoniolika procentų.

Labiausiai informatyvūs, vertinant T. L. psichinį santykį dėl bendrininkavimo jam inkriminuojamo nusikaltimo daryme, yra V. Š. , kuris 2003 m. gruodžio 2 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokuroro nutarimu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip padėjęs atskleisti organizuotos grupės narių padarytas nusikalstamas veikas, parodymai. V. Š. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme parodė, kad tarp D. J. ir T. L. jis atliko tarpininko vaidmenį, sutartys dėl metalo tiekimo ėjo per jį, pinigai taip pat ėjo per jį. Apie pervedimus jį informuodavo T. L. , o jis informuodavo D. J. . D. J. dalį pinigų pasilikdavo sau, kitą dalį perduodavo jam, o jis – T. L. .

Kaip matyti iš aptartų įrodymų, vienintelis V. Š. parodė, kad T. L. gaudavo pusę pagrobto pridėtinės vertės mokesčio sumos, tačiau ir tai jis pateikė ne kaip faktą, o tik kaip savo manymą, nes jo žiniomis pusę pridėtinės vertės mokesčio pasilikdavo D. J. , o visą sumą už parduotą metalą su puse pridėtinės vertės mokesčio jis turėdavo perduoti T. L. . Tačiau pinigų, gautų iš D. J. , V. Š. neperskaičiuodavo, perduodavo paketus su pinigais T. L. , jų neatplėšęs. Apeliacinės instancijos teisme V. Š. parodė, kad su T. L. apie PVM pasisavinimą kalbama nebuvo. Kaip minėta, D. J. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad visą pridėtinės vertės mokesčio sumą jis pasilikdavo sau, vėliau, kaip buvo sutaręs su V. Š. , turėjo su pastaruoju šią sumą pasidalinti per pusę. Esant tokiam įrodymų visetui, nėra neginčijamai nustatyta, kad T. L. gaudavo iš V. Š. ir D. J. pusę pagrobto pridėtinės vertės mokesčio. Tačiau ir ši aplinkybė (neįrodytas asmeninės naudos turėjimas) dar nepaneigia T. L. kaltumo jam inkriminuojamos nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d., padaryme. Veikiant organizuota grupe, visiems bendrininkams inkriminuojamos bendrai pasiektos pasekmės, jei jas apima bendrininkų vieninga tyčia. Būtina įrodyti, kad T. L. žinojo apie V. Š. , D. J. ir kitų bendrininkų nusikalstamą veiką sukčiavimo būdu grobiant pridėtinės vertės mokestį, siekė kartu su bendrininkais pagrobti pridėtinės vertės mokestį. Kaip minėta T. L. neigia ką nors žinojęs apie D. J. ir bendrininkų daromą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d., jokių duomenų apie tai, kad T. L. būtų žinojęs pridėtinės vertės mokesčio pagrobimo mechanizmą nėra ir D. J. , K. K. , A. Z. parodymuose, operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose. Net ir V. Š. , kurio parodymai apie T. L. vaidmenį, yra patys informatyviausi, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme neparodė, kad T. L. žinojo apie D. J. , V. Š. ir K. K. veiksmus grobiant valstybei priklausantį pridėtinės vertės mokestį. V. Š. parodė, kad T. L. kreipėsi prašydamas savo pažįstamus asmenis legalizuoti turimą metalą, T. L. buvo informuotas, jog vyksta pardavimo sandoriai.                                              

T. L. , būdamas policijos pareigūnu, Kauno miesto VPK Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus 1 – ojo poskyrio jaunesniuoju inspektoriumi, neabejotinai suvokė savo veiksmų neteisėtumą, priešingai negu jis teigia savo parodymuose ir apeliaciniame skunde. Tarpininkaudamas ir padėdamas A. Z. neteisėtai realizuoti įgytą metalą, perduodamas A. Z. iš V. Š. gautus pinigus ir suklastotus dokumentus, T. L. suvokė, kad tokia veika yra neteisėta ir norėjo taip veikti. T. L. įrodinėja, kad V. Š. ir A. Z. buvo tarpusavyje pažįstami ir galėjo bendrauti be jo tarpininkavimo, tačiau ši aplinkybė neturi esminės reikšmės byloje, nes neabejotinai nustatyta, kad T. L. tarpininkavo tarp V. Š. ir A. Z. perduodant pinigus ir dokumentus. Byloje esantys dokumentai ir A. Z. parodymai paneigia T. L. versiją, jog jis A. Z. verbavo kaip informatorių. Tačiau nėra paneigtas T. L. aiškinimas, kad tokiais savo veiksmais jis norėjo padėti A. Z. ir nėra įrodyta, kad T. L. tyčia bendrininkavo, būtent, grobiant valstybei priklausantį pridėtinės vertės mokestį. Byloje yra nustatyta, kad A. Z. priklausantį metalą UAB (duomenys neskelbtini) tikrai nupirko faktiškai iš A. Z. , o, suklastojus dokumentus pagal buhalterinę apskaitą - iš UAB (duomenys neskelbtini) ir teisėtai pervedė į UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitą už pirktą metalą pinigus kartu su pridėtinės vertės mokesčiu. UAB (duomenys neskelbtini) gautą iš UAB (duomenys neskelbtini) pridėtinės vertės mokestį privalėjo pervesti valstybei, tačiau D. J. su bendrininkais šias lėšas užvaldė į pridėtinės vertės mokesčio mokėjimo grandinę įtraukdami fiktyvios įmonės, nevykdančios jokios veiklos - UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitas faktūras, kuriose buvo įrašyti melagingi duomenys apie tai, kad UAB (duomenys neskelbtini) pardavė UAB (duomenys neskelbtini) metalą. Byloje nėra jokių faktinių duomenų apie tai, kad T. L. būtų žinojęs apie UAB (duomenys neskelbtini) egzistavimą, apie šios įmonės išrašomus fiktyvius buhalterinius dokumentus, kurie buvo labai svarbi grandis pridėtinės vertės mokesčio užvaldymo mechanizme, nėra įrodymų apie tai, kad T. L. žinojo, jog UAB (duomenys neskelbtini) nemoka valstybei pridėtinės vertės mokesčio, gauto iš UAB (duomenys neskelbtini). Pagal byloje surinktus įrodymus T. L. subjektyvioji veikos pusė yra panaši į A. Z. padarytos nusikalstamos veikos subjektyviąją pusę. A. Z. , kuris nebuvo apkaltintas bendrininkavimu įgyjant svetimą turtą apgaulės būdu, nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK  202 str. 1 d. už neteisėtą vertimąsi ūkine, komercine veikla. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu iš esmės nebuvo tiriama iš kur A. Z. įgijo tokį didelį kiekį – 240 tonų aliuminio metalo, tame tarpe 200 tonų aliuminio metalo ir 40 tonų aliuminio metalo laužo, ar jo veikoje nėra dar ir kitų nusikaltimų sudėties, tačiau apeliacinės instancijos teismas savo kompetencijos, apibrėžtos Lietuvos Respublikos BK 320 str., ribose šių klausimų negali tirti. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neišeidamas už apeliacinio skundo ribų, nepakeitus T. L. kaltinimo, negali spręsti, ar T. L. veikoje nėra Lietuvos Respublikos BK 202 str. 1 d. ar kituose straipsniuose (Lietuvos Respublikos BK 189 str. ir kt.) numatytų nusikalstamų veikų požymių. T. L. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. išteisinamas, nes neįrodyta, kad T. L. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (neįrodyta nusikalstamos veikos sudėties subjektyviosios pusės požymis – tiesioginė tyčia).

T. L. buvo kaltinamas bei nuteistas ir pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d. už tai, kad 2002 m. gruodžio 3 d. iki 2003 m. kovo 20 d. Kaune, būdamas valstybės tarnautoju – policijos pareigūnu, dirbdamas Kauno m. vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnybos ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus I-ojo poskyrio jaunesniojo inspektoriaus pareigose, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi – turėdamas tarnybinių žinių, kad V. Š. , D. J. ir K. K. daro nusikaltimus nuosavybei, ūkininkavimo  tvarkai, valstybės tarnybai ir finansams, ne tik neužkardė jų daromų  nusikaltimų ir nesiėmė priemonių pradėti  kaltininkų baudžiamąjį persekiojimą, bet pats tyčia pasiūlė jiems daryti sukčiavimą ir įsitraukęs į D. J. suburtos organizuotos grupės vykdomą nusikalstamą veiklą,  kartu su juo, vadovaudamas šiai organizuotai grupei ir koordinuodamas jos narių veiklą, pasikliaudamas tuo, kad dirbdamas tokias veikas tiriančio policijos padalinio pareigūnu, gaus duomenis apie tai, ar jo daromos nusikaltimo požymių turinčios veikos nėra atskleistos, bei tikėdamasis, kad kolegos nevykdys jo baudžiamojo persekiojimo. Apgaule kartu su organizuotos grupės nariais D. J. , V. Š. , K. K. įgijo svetimą turtą 164160 Lt valstybės biudžeto lėšų dalį,  dėl  ko valstybė patyrė didelės žalos. Dėl šio kaltinimo T. L. taip pat turi būti išteisintas. Kaip jau minėta, T. L. dalyvavimas sukčiavime grobstant valstybei priklausantį pridėtinės vertės mokestį nėra įrodytas. Be to, su A. Z. ir V. Š. T. L. pradėjo bendrauti ir tarpininkauti jų neteisėtoje veikoje ne dėl tarnybinių žinių turėjimo, o dėl asmeninių santykių. Kaltinimas, kad T. L. kaip policijos pareigūnas pasikliovė tuo, kad gaus duomenis apie tai, ar jo daromos nusikaltimo požymių turinčios veikos nėra atskleistos bei tikėjosi, kad kolegos nevykdys jo baudžiamojo persekiojimo yra deklaratyvus ir nepagrįstas jokiais bylos faktiniais duomenimis. T. L. daroma veika nebuvo susijusi su jo – policijos pareigūno užimamomis pareigomis, T. L. veikė kaip privatus asmuo. T. L. pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d. išteisinamas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).

Nuteistasis D. J. kartu su K. K. ir V. Š. , kuris 2003 m. gruodžio 2 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokuroro nutarimu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip padėjęs atskleisti organizuotos grupės narių padarytas nusikalstamas veikas, jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas darė 2002 m. gruodžio 3 d. – 2003 m. kovo 20 d., t. y. galiojant 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamajam kodeksui, todėl, nustatant bendrininkavimo formą, reikia vadovautis kriterijais, pagal kuriuos organizuota grupė buvo nustatoma laikantis teismų praktikos, suformuotos taikant senąjį Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. 1961 m. Lietuvos baudžiamojo kodekso bendrojoje dalyje bendrininkavimo formos, išskyrus nusikalstamą susivienijimą, nebuvo apibūdintos. Jų apibūdinimas buvo teismų praktikos ir baudžiamosios teisės mokslo uždavinys. Kvalifikuojant nusikalstamas veikas, padarytas iki 2003 m. gegužės 1 d., ir konstatuojant, kad jas padarė organizuota grupė, buvo rekomenduojama atsižvelgti į kaltininkų organizuotumo lygį, nustatomą įvertinant konkrečias veiką apibūdinančias aplinkybes: grupės pastovumą, veikos trukmę ir intensyvumą, pasiskirstymą konkrečiomis funkcijomis, susitarimą pasidalyti teritorijas kelioms tokio pobūdžio grupėms ir pan. Toks organizuotos grupės apibūdinimas skiriasi nuo pateikto 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. Pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. nustato konkrečius organizuotos grupės požymius, kurių nereikėjo vertinti darant išvadą apie organizuotos grupės buvimą pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (du asmenys susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų nusikaltimą). Palyginus Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. įtvirtintą organizuotos grupės sampratą su iki 2000 m. Baudžiamojo kodekso teismų praktikos suformuluota organizuotos grupės samprata, matyti, jog pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. nuostatas bendrininkavimo pripažinimui organizuota grupe reikia mažiau sąlygų. Šioje baudžiamojoje byloje tiek taikant teismų praktiką, suformuotą galiojant 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamajam kodeksui, tiek vadovaujantis naujojo Baudžiamojo kodekso 25 str. 3 d. nuostatomis, galima konstatuoti, kad D. J. su savo bendrininkais V. Š. ir K. K. veikė organizuota grupe. D. J. organizuoto nusikaltimo įgyvendinimo mechanizmas buvo gana sudėtingas, tam buvo įsteigtos dvi įmonės UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini), atliekamos įvairios ūkinės operacijos, išrašomi fiktyvūs dokumentai, jie pateikiami Valstybinei mokesčių inspekcijai ir t. t. Kiekvienas bendrininkas atliko jam skirtą vaidmenį – D. J. organizavo ir koordinavo visą nusikalstamą veiką, jis įsteigė šiai veiklai skirtas įmones, duodavo nurodymus UAB (duomenys neskelbtini) formaliam direktoriui K. K. , skirstė iš nusikalstamos veikos gautas lėšas, finansavo nusikalstamos veikos darymą; K. K. vykdydamas D. J. nurodymus, ėmėsi formaliai vadovauti UAB (duomenys neskelbtini), savo parašu tvirtino PVM sąskaitose faktūrose melagingus duomenis, paimdavo iš banko ir D. J. perduodavo grynus pinigus; V. Š. per T. L. surado metalo pardavėją A. Z. , perduodavo T. L. iš D. J. gautus dokumentus ir pinigus, rūpinosi UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos melagingu tvarkymu, kilus problemoms, jas pat, būdamas Valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnu, neteisėtu būdu sprendė su kitais Valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnais. Galima daryti išvadą, kad D. J. , V. Š. ir K. K. bendrininkavimas buvo iš anksto sutartas, sudėtingas, kiekvienam iš bendrininkų atliekant jam skirtą vaidmenį sudėtingo ir gerai organizuoto nusikaltimo daryme. Kaip jau minėta, lyginant 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. įtvirtintą organizuotos grupės sampratą su iki 2000 m. Baudžiamojo kodekso teismų praktikos suformuluota organizuotos grupės samprata, matyti, jog pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. nuostatas bendrininkavimo pripažinimui organizuota grupe reikia mažiau sąlygų. Todėl, 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d., palyginus su iki tol buvusia teismų praktika taikant 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso atitinkamas nuostatas, pasunkina kaltininkų teisinę padėtį ir pagal baudžiamąjį įstatymą neturi grįžtamosios galios. Tačiau, kaip minėta, D. J. ir bendrininkų veika atitinka organizuotos grupės požymius tiek pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą, tiek pagal 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d., todėl konstatuojama, kad D. J. veikė organizuota grupe. Nusikaltimo padarymo metu galiojęs 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas organizuotos grupės nenumatė kaip sukčiavimą kvalifikuojančios aplinkybės, nusikaltimas, padarytas organizuota grupe, buvo pripažįstama atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Analogiška situacija buvo ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo metu. Šiuo metu galiojančiame Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. organizuota grupė yra sukčiavimą kvalifikuojantis požymis (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X – 1233 redakcija). Šiuo metu galiojantis baudžiamasis įstatymas lyginant jį su nusikalstamos veikos padarymo metu bei pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo metu galiojusiu baudžiamuoju įstatymu, yra sunkinantis kaltininko teisinę padėtį, kadangi nusikalstamą veiką kvalifikuojanti aplinkybė labiau blogina kaltininko teisinę padėtį negu atsakomybę sunkinanti aplinkybė, todėl D. J. atžvilgiu negali būti taikomas. Pagal nusikalstamos veikos padarymo metu ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą organizuota grupė nebuvo sukčiavimą kvalifikuojanti aplinkybė, todėl ši aplinkybė laikytina D. J. atsakomybę sunkinančia. D. J. veika turi būti kvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, galiojusį pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo metu, t. y. Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. LR įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), kadangi ši norma yra palankesnė D. J. .        

Nuteistasis D. J. prašo jį išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 203 str. 2 d., kadangi UAB (duomenys neskelbtini) atliko ne tik tariamus sandorius, tačiau užsiiminėjo ir teisėtu verslu.

Nusikalstama D. J. veika, kaip jau minėta, padaryta 2002 m. gruodžio 3 d. – 2003 m. kovo 20 d. Panaikinus dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų Kauno apygardos teismo 2006 m. kovo 22 d. nuosprendį D. J. atžvilgiu, šis nuosprendis D. J. jokių teisinių pasekmių nesukelia, todėl senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo nusikaltimo padarymo iki šio nuosprendžio priėmimo. Lietuvos Respublikos BK 95 str. 1 d. 1 p. b) papunktis  (2000 m. rugsėjo 26 d. LR įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija)  numatė, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję ketveri metai, kai padarytas neatsargus arba nesunkus ar apysunkis tyčinis nusikaltimas. Lietuvos Respublikos BK 203 str. 2 d. numatytas nusikaltimas yra nesunkus, todėl dėl jo padarymo D. J. baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 2 p.). Dėl šios priežasties netenka prasmės D. J. apeliacinės instancijos teismui pateiktas prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu nuspręsti, ar Lietuvos Respublikos BK 95 str. 2 d. įtvirtintas teisinis reguliavimas ta apimtimi, kuria jis nėra susietas su nuosprendžio įsiteisėjimu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d., 109 str. 1 d., konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 7, iš dalies pakeisto Protokolu Nr. 11, 2 straipsnio ,,Teisė apskųsti baudžiamosiose bylose“ 1 daliai.     

Nors nuteistojo D. J. apeliaciniame skunde nėra prašoma švelninti jam paskirtą bausmę, tačiau, panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują nuosprendį, bausmės skyrimo D. J. klausimas turi būti išspręstas.

Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 str. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

D. J. padaryta nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d., priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, už šią nusikalstamą veiką baudžiamasis įstatymas alternatyvių bausmių laisvės atėmimo bausmei nenumato. D. J. vaidmuo apgaulės būdu įgyjant svetimą turtą buvo pagrindinis, aktyvus. Byloje nenustatyta D. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, D. J. atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas organizuota grupe. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad D. J. iki šios nusikalstamos veikos padarymo nebuvo teistas, jis dirba UAB (duomenys neskelbtini), darbovietės charakterizuojamas teigiamai, turi šeimą, mažametę dukrą, pats yra neįgalus, jam nustatytas keturiasdešimties procentų darbingumas, D. J. iš dalies atlygino žalą, į valstybės biudžetą pervesdamas 3120 Lt.  

Įvertinus D. J. padaryto nusikaltimo pobūdį bei pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę charakterizuojančius bruožus, jo vaidmenį nusikaltimo padaryme bei atsižvelgiant į tai, jog byloje nenustatyta D. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta viena D. J. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nėra ypatingų pagrindų nukrypti nuo baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos bausmės vidurkio. Tačiau, sprendžiant bausmės dydžio nustatymo D. J. klausimą, būtina įvertinti baudžiamojo proceso trukmę šioje baudžiamojoje byloje. Baudžiamasis procesas nuo ikiteisminio tyrimo pradžios tęsiasi jau daugiau kaip septynerius metus. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įtvirtinta pareiga klausimus, susijusius su asmeniui pareikštu kaltinimu, išnagrinėti per įmanomai trumpiausią laiką. Minėtos Konvencijos nuostatos aiškinamos ir taikomos remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Kriterijai, kuriais remiantis vertinama baudžiamojo proceso trukmė, nustatyti Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio taikytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valdžios institucijų elgesys organizuojant bylos procesą; proceso reikšmė persekiojamam asmeniui. Asmens teisė į įmanomai trumpesnį procesą suponuoja valstybės atitinkamų institucijų, jų pareigūnų pareigą daryti viską, kad procesas vyktų vengiant nereikalingo delsimo. Šioje baudžiamojoje byloje vertinamasis laikotarpis – nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki bylos išnagrinėjimo antrą kartą apeliacine tvarka – daugiau kaip septyneri metai, per tą laiką D. J. buvo taikomos kardomosios priemonės, kitos procesinės prievartos priemonės, tiek šioje baudžiamojoje byloje, tiek iš šios bylos išskirtame ikiteisminiame tyrime baudžiamojoje byloje Nr. 48-1-909-00. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 48-1-909-00 buvo nutrauktas prokuroro nutarimu, tačiau atliekant minėtą ikiteisminį tyrimą D. J. suėmime išbuvo beveik metus laiko, šis suėmime išbūtas laikas D. J. niekaip nebuvo kompensuotas. Šioje baudžiamojoje byloje proceso eigos analizė rodo, kad įtakos baudžiamojo proceso trukmei turėjo tiek objektyvios aplinkybės, nusikaltimo tyrimo sudėtingumas, tiek aplinkybės, priklausančios nuo pačių nuteistųjų bei jų gynėjų. Ši baudžiamoji byla pakankami sudėtinga, buvo ištirtos gana sudėtingos organizuotos grupės padarytos nusikalstamos veikos, šių nusikalstamų veikų tyrimas užėmė pakankamai daug laiko. Be to, bylos procese buvo delsimų, susijusių su teismo posėdžių atidėjimu dėl nuteistųjų sveikatos būklės, dėl nuteistųjų gynėjų užimtumo kitose bylose. Tačiau procesas šioje baudžiamojoje byloje užsitęsė ir dėl nepakankamai intensyvaus tyrimo bei teismų padarytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Daugiausiai laiko šios baudžiamosios bylos nagrinėjimas užtruko po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo. Tai sąlygojo tiek pirmosios instancijos teismo, tiek apeliacinės instancijos teismo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (Lietuvos Respublikos BPK 369 str. 3 d.), dėl kurių baudžiamoji byla buvo du kartus nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme. Antrą kartą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir priimamas naujas nuosprendis. Apeliacinės instancijos teismas turėjo iš naujo tirti įrodymus, apklausti liudytojus, į teismo posėdžius neatvykdavo A. Z. , kurio parodymai yra labai svarbūs šioje byloje, policijos pareigūnai nesugebėdavo surasti ir atvesdinti A. Z. į teismo posėdžius, todėl bylos nagrinėjimas užsitęsė. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad baudžiamasis procesas šioje baudžiamojoje byloje užtruko nepateisinamai ilgai iš dalies dėl nuteistųjų bei jų gynėjų kaltės, tačiau didžiąja dalimi proceso ilgumą sąlygojo teisėsaugos institucijų padarytos klaidos. Dėl pernelyg ilgai užsitęsusio proceso nuteistojo D. J. teisė ilgai nelikti nežinioje dėl savo likimo nebuvo užtikrinta. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, jog tais atvejais, kai pripažįstama, kad byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems. Todėl, D. J. ilgai trukusiems apribojimams, praradimams, patirtiems dėl teisių, įtvirtintų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., pažeidimo kompensuoti skirtina bausmė, artima baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos minimumui. Nors ilgas procesas baudžiamojoje byloje galėtų būti pripažinta išimtine aplinkybe, leidžiančia taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. nuostatas, tačiau minėto straipsnio taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Sprendžiant Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. taikymo galimybę, būtina įvertinti visas bylos aplinkybes, didžiausią dėmesį skiriant aplinkybėms, apibūdinančioms kaltininko asmenybės ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Byloje nenustatyta kokių nors išimtinių aplinkybių, rodančių mažesnį D. J. padarytos nusikalstamos veikos ar paties nuteistojo asmenybės pavojingumą, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas D. J. už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Įvertinus šias aplinkybei bei atsižvelgiant D. J. vaidmenį nusikaltimo padaryme – subūrė organizuotą grupę, jai vadovavo, buvo pagrindinis organizuotos narys, nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos 54 str. 3 d. nuostatas bei D. J. skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Taip pat byloje nėra ir Lietuvos Respublikos BK 62 str. nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų.

T. L. išteisinus pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d., Valstybinės mokesčių inspekcijos pareikštas civilinis ieškinys 164160 Lt sumai priteistinas iš nuteistųjų D. J. ir K. K. . Civilinio ieškinio suma mažinama 4220 Lt, kadangi 1100 Lt atlygino K. K. , o 3120 Lt – D. J. . Pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas priteistino civilinio ieškinio dydį, padarė aritmetinę klaidą, iš pareikšto civilinio ieškinio sumos atimdamas K. K. sumokėtą dalį, o D. J. dalį ieškinio atlygino bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p., 4 p.,

 

n u s p r e n d ž i a:

 

Kauno apygardos teismo 2006 m. kovo 22 d. nuosprendį D. J. ir T. L. atžvilgiu panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

D. J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. LR įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), ir skirti bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.   

Baudžiamąjį procesą D. J. atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 203 str. 2 d., padarymo nutraukti, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams.

T. L. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

T. L. pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Iš D. J. ir K. K. solidariai priteisti 159940 Lt Valstybinei mokesčių inspekcijai.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. 

 

 

 

 

Kolegijos pirmininkas                                                                                 Viktoras Kažys

 

Teisėjai                                                                                                        Svajūnas Knizleris

 

                                                                                                                Linas Žukauskas