Civilinė byla Nr. 2T-87/2014
Teisminio proceso Nr. 2-60-3-00065-2014-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 130.3.2.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. spalio 30 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjos Virginija Čekanauskaitė (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronė Jarackaitė ir Danutė Milašienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo Kipro Respublikoje registruotos bendrovės UR Oil Products Holding Ltd prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinio komercinio arbitražinio teismo prie Rusijos Federacijos Prekybos ir pramonės rūmų 2014 m. birželio 25 d. sprendimą byloje Nr. 224/2013, suinteresuotas asmuo – V. M..
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
Tarptautinio komercinio arbitražo teismas prie Rusijos Federacijos Prekybos ir pramonės rūmų 2014 m. birželio 25 d. sprendimu byloje Nr. 224/2013, nustatęs, jog neturi kompetencijos nagrinėti šiuos klausimus, nutraukė dalies bylos nagrinėjimą pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovui Kipro Respublikoje registruotai bendrovei UR Oil Holding Ltd: 1) taikyti prevencinio ieškinio pasekmes; 2) uždrausti atsakovui Kipro Respublikoje registruotai bendrovei UR Oil Holding Ltd vykdyti išieškojimą iš ieškovo V. M. pagal Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Rusijos Federacijos Prekybos ir pramonės rūmų 2011 m. balandžio 30 d. sprendimą byloje Nr. 33/2011; 3) priteisti ieškovui V. M. iš Kipro Respublikoje registruotos bendrovės UR Oil Holding Ltd 2 644, 77 Lt nepagrįstai iš ieškovo išieškotų lėšų.
Šiuo sprendimu Arbitražas visus kitus ieškovo reikalavimus atmetė, taip pat išsprendė arbitražo išlaidų paskirstymo klausimą – nurodė V. M. sumokėti Kipro Respublikoje registruotai bendrovei UR Oil Holding Ltd 4 720 JAV dolerių 10 200 Rusijos rublių šios įmonės patirtų arbitražo išlaidų.
Pareiškėjas Kipro Respublikoje registruota bendrovė UR Oil Holding Ltd Lietuvos apeliaciniam teismui 2014 m. liepos 29 d. pateikė prašymą pripažinti ir leisti vykdyti minėtą Lietuvos Respublikoje Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Rusijos Federacijos Prekybos ir pramonės rūmų 2014 m. birželio 25 d. sprendimą. Taip pat prašė priteisti iš ieškovo V. M. 859 Lt dokumentų vertimo išlaidų.
Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą pašalinti prašymo trūkumus.
Pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 12 d. teismui pateikė patikslintą pareiškimą dėl užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti, kuriame ištaisė minėtoje apeliacinio teismo nutartyje nurodytus pareiškėjo 2014 m. liepos 29 d. prašymo trūkumus.
Šiuo prašymu pareiškėjas papildomai prašo leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2T-11/2013 pripažintą ir leistą vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Rusijos Federacijos Prekybos ir pramonės rūmų 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą byloje Nr. 33/2011.
Pareiškėjas nurodo, kad Arbitražo teismo 2014 m. birželio 25 d. sprendimas yra įsiteisėjęs, suinteresuotas asmuo V. M. geranoriškai jo nevykdo, be to nėra 1958 m. Niujorko konvencijoje įtvirtintų minėto arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindų.
Suinteresuotas asmuo V. M. 2014 m. spalio 1 d. atsiliepimu prašo pareiškėjo prašymą atmesti.
Suinteresuotas asmuo pažymi, kad šis tarptautinis komercinis arbitražas yra išnagrinėjęs du tarp pareiškėjo ir suinteresuoto asmens kilusius teisinius ginčus dėl 2010 m. liepos 7 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo. Arbitražas 2012 m. balandžio 30 d. sprendimu patenkino bendrovės UR Oil Holding Ltd ieškinį ir priteisė šiai bendrovei iš V. M. 30 000 JAV dolerių skolą, 1 509 JAV dolerių netesybų, 4 001 JAV dolerių arbitražinę rinkliavą, 138 EUR ir 1 842 JAV dolerių arbitro išlaidų (arbitražo byla Nr. 33/2011). Sprendimas įsiteisėjo, o Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gegužės 28 d. nutartimi jį pripažino ir leido vykdyti Lietuvos Respublikoje. Antstolis Gintaras Kairys, vykdydamas šį sprendimą, jau išieškojo iš V. M. sąskaitos banke 2 644, 77 Lt, be to, yra areštuotas visas suinteresuoto asmens turtas.
Teigia, kad kitu minimo tarptautinio komercinio arbitražo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimu iš V. M., kaip pirkėjo, priteista pareiškėjui, kaip pardavėjui, pinigų suma už pirkėjui perduotas UAB „Laivų bunkeriavimo kompanija“ akcijas. Tvirtina, kad V. M. 2011 m. liepos 27 d. pranešimu nutraukė akcijų pirkimo–pardavimo sutartį ir akcijas 2011 m. rugsėjo 5 d. grąžino pardavėjui. Faktas, kad akcijos yra grąžintos pardavėjui, 2013 m. sausio 10 d. buvo įregistruotas Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registre, kuriame iki šiol nurodyta, jog vienintelis UAB „Laivų bunkeriavimo kompanija“ akcininkas yra pareiškėjas. Nepaisant to, pareiškėjo iniciatyva ir toliau iš suinteresuoto asmens išieškoma parduotų akcijų kaina bei bylinėjimosi išlaidos. Suinteresuoto asmens teigimu, tai neatitinka pamatinių teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, nes negali būti išieškoma neįsigytos prekės kaina. Suinteresuotas asmuo taip pat pažymi, kad Arbitražas, paskirstydamas šalims arbitražo išlaidas, nesivadovavo Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtinta rekomendacija „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ (toliau tekste – Rekomendacija).
Prašymas tenkinamas iš dalies.
Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) 809 straipsnio 1 dalimi, užsienio valstybių arbitražų sprendimai Lietuvos Respublikos teritorijoje gali būti vykdomi tik po to, kai juos pripažįsta Lietuvos apeliacinis teismas, kaip valstybės įgaliota teisminė institucija pripažinti sprendimą. Vadovaujantis CPK 810 straipsnio 6 dalimi, užsienio valstybių arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo sąlygas nustato 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (toliau tekste – 1958 m. Niujorko konvencija) ir Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymas. Komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios užsienio valstybių arbitražų sprendimų pripažinimą ir vykdymą, įtvirtina, jog arbitražo sprendimas, priimtas bet kurioje valstybėje – 1958 m. Niujorko konvencijos dalyvėje, Lietuvos Respublikoje pripažįstamas ir vykdomas pagal šio straipsnio ir 1958 m. Niujorko konvencijos nuostatas (1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad užsienio valstybių arbitražų sprendimų pripažinimo procedūra reiškia 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtintų nepripažinimo pagrindų buvimo ar nebuvimo patikrinimą. Todėl sprendžiant dėl užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo negali būti tikrinamas jo teisėtumas ir pagrįstumas (CPK 810 str. 4 d., 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnis). Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo klausimą, neturi teisės arbitražo teisme išspręsto ginčo nagrinėti iš esmės, spręsti fakto ar materialiosios teisės klausimų, susijusių su ginčo nagrinėjimu iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2011; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008 ir kt.).
1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtinti užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai, sprendžiant užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimą, išskirti į dvi grupes, kurios tarpusavyje skiriasi subjektu, galinčiu/turinčiu pareigą inicijuoti jų taikymą ir turinčiu įrodinėjimo pareigą. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti pagrindai, kurie yra taikomi tik tada, kai to reikalauja arbitražo šalis, prieš kurią yra priimtas prašomas pripažinti ir leisti vykdyti užsienio valstybės arbitražo sprendimas. Todėl būtent šiai šaliai tenka pareiga įrodyti aplinkybes, sudarančias užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindą. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalyje įtvirtinti užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai pasižymi tuo, jog dėl jų buvimo teismas turi spręsti ex officio, t. y. kiekvienu atveju, nepriklausomai, ar šalis, prieš kurią nukreiptas užsienio valstybės arbitražo sprendimas, jais remiasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2002; 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2002 ir kt.). Toks patikrinimas turi būti atliekamas tiek proceso, tiek materialiosios teisės aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2008).
Teisėjų kolegija nenustatė, jog Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Rusijos Federacijos Prekybos ir pramonės rūmų 2014 m. birželio 25 d. sprendimu išspręsto ginčo dalis, dėl kurios Arbitražo tribunolas patvirtino turįs kompetenciją nagrinėti bylą, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negalėtų būti arbitražo nagrinėjimo dalykas. Kadangi suinteresuotas asmuo V. M., prieštaraudamas pareiškėjo Kipro Respublikoje registruotos bendrovės UR Oil Holding Ltd pareiškimui dėl pripažinimo ir leidimo vykdyti, remiasi tik 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b) punkte įtvirtintu nepripažinimo pagrindu – prieštaravimas viešajai tvarkai – teisėjų kolegija dėl šio pagrindo taikymo pasisako atskirai.
Dėl arbitražo teismo sprendimo prieštaravimo viešajai tvarkai
(1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b) punktas)
1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b) punkte reglamentuota, kad arbitražo sprendimą pripažinti ir vykdyti gali būti atsisakoma, jei tos šalies, kurios prašoma pripažinti ir vykdyti, kompetentinga valdžios institucija pripažįsta, kad to sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarauja šios šalies viešajai tvarkai.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad sąvoka „viešoji tvarka“ apima fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus. Pagrindinis viešosios tvarkos, kaip pagrindo atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti arbitražo teismo sprendimą, tikslas – apsaugoti fundamentalias valstybės teisinės sistemos vertybes nuo šio arbitražo teismo sprendimo teisinių padarinių, keliančių grėsmę toms vertybėms. Taigi viešoji tvarka tokio pobūdžio procese turi būti suprantama siaurai. Teismas, spręsdamas, ar prašomas pripažinti ir leisti vykdyti arbitražo teismo sprendimas neprieštarauja viešajai tvarkai, nesprendžia, ar arbitražo teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes ir tinkamai jas vertino, nenagrinėja, kaip buvo tiriami įrodymai arbitražo procese, taip pat nevertina, ar tinkamai buvo taikytos proceso ir materialiosios teisės normos, nes, pirma, tai nėra proceso dėl arbitražo teismo sprendimo apskundimo dalykas ir, antra, arbitražo teismo turinio vertinimas nepatenka į viešosios tvarkos išlygą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2012). Taigi teismas, nagrinėjantis prašymą dėl užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje, neturi teisės nagrinėti bylą iš esmės, aiškintis, ar arbitrai teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai ištyrė bei įvertino įrodymus, ar tinkamai taikė teisės normas ir kt.
Nagrinėjamoje byloje suinteresuotas asmuo įrodinėja, kad Arbitražo teismo sprendimas prieštarauja viešajai tvarkai, nes, suinteresuoto asmens teigimu, šiuo sprendimu, kartu su Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Rusijos Federacijos Prekybos ir pramonės rūmų 2012 m. balandžio 30 d. sprendimu byloje Nr. 33/2011, priteistos pinigų sumos už akcijas, kurių suinteresuotas asmuo neturi. Suinteresuotas asmuo įrodinėja, jog tokiu būdu teisingumas realizuotas tik formaliai.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama suinteresuoto asmens V. M., prieštaravimų motyvus, pirmiausiai pažymi, kad jo formuluojami argumentai dėl Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Rusijos Federacijos Prekybos ir pramonės rūmų 2012 m. balandžio 30 d. sprendimo byloje Nr. 33/2011 prieštaravimo viešajai tvarkai, įskaitant argumentus, susijusius su UAB „Laivų bunkeriavimo kompanija“ akcijų grąžinimu pardavėjui (pareiškėjui) bei kainos už šias akcijas priteisimu pardavėjui, – yra išsamiai įvertinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2T-11/2013, kurioje jau yra išspręstas minėto užsienio arbitražo teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje klausimas. Minėtoje nutartyje apeliacinis teismas nenustatė Arbitražo teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimo prieštaravimo viešajai tvarkai, ši nutartis yra įsiteisėjusi, įgijusi res judicata bei prejudicinę galią, o kasacinis skundas dėl jos nepriimtas (b. l. 61 – 62).
Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija nevertina ir nepasisako dėl tų suinteresuoto asmens argumentų, dėl kurių jau buvo pasisakyta aptartoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad Kipro Respublikoje registruotos bendrovės UR Oil Holding Ltd prašoma pripažinti Arbitražo 2014 m. birželio 25 d. sprendimo, priimto byloje Nr. 224/2013, dalis, kuria nutrauktas pirmiau paminėtos bylos dalies nagrinėjimas, prieštarautų viešajai tvarkai. Šioje Arbitražo procesinio sprendimo dalyje iš esmės konstatuota, kad pripažinto arbitražo sprendimo faktinio vykdymo klausimus reglamentuoja jo vykdymo valstybės teisė, todėl nuspręsta, kad neturima kompetencijos nagrinėti reikalavimų, susijusių su Arbitražo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimo vykdymu Lietuvos Respublikoje, taip pat neturi įgaliojimų ir apriboti ar uždrausti minėto arbitražo sprendimo faktinį vykdymą užsienio valstybėje.
Teisėjų kolegija nenustatė, kad kitos prašomos pripažinti Arbitražo tribunolo 2014 m. birželio 25 d. sprendimo, priimto šioje byloje, dalys, įskaitant jo dalis, kuriomis atmesti reikalavimai dėl akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia nuo jos sudarymo momento bei restitucijos taikymo, – prieštarautų viešajai tvarkai.
Lietuvos apeliacinis teismas, kaip minėta, dėl viešosios tvarkos išlygos taikymo srities ribotumo neturi įgaliojimų vertinti užsienio arbitražo sprendimu padarytų išvadų teisėtumo ir pagrįstumo, negali imtis iš naujo vertinti faktines bylos aplinkybes bei pakartotinai nagrinėti arbitražo išnagrinėtą bylą. Todėl suinteresuoto asmens V. M. prieštaravime dėstomos aplinkybės nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog minima Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Rusijos Federacijos Prekybos ir pramonės rūmų 2014 m. birželio 25 d. sprendimo dalis prieštarauja viešajai tvarkai iš šiuo pagrindu atsisakyti jį pripažinti.
Suinteresuotas asmuo Arbitražo sprendimo prieštaravimą viešajai tvarkai grindžia taip pat ir tuo, kad šis teismas, paskirstydamas arbitražo išlaidas, nesivadovavo Rekomendacija.
Teisėjų kolegija šiuo klausimu pažymi, kad komerciniame arbitraže ir valstybių nacionalinėse teisinėse sistemose galioja skirtingi bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims principai. Kontinentinės teisės tradicijos valstybėse galioja principas, kad visas bylinėjimosi išlaidas privalo padengti bylą pralaimėjusi šalis (angl. loser pays rule arba costs follow the event rule). Anglosaksų teisinės tradicijos valstybėse laikomasi požiūrio, kad kiekviena iš šalių padengia savo turėtas bylinėjimosi išlaidas, nepriklausomai nuo bylos baigties (angl. pay–your–own–way rule arba American rule). Egzistuoja ir trečiasis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo modelis, pagal kurį, vertinant paskirstytinas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgiama į santykinę šalių sėkmę procese (reikštų ir patenkintų reikalavimų santykį). Tarptautinių komercinių arbitražų praktikos ir doktrinos analizės bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimu pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad arbitražo tribunolai praktikoje dažniausiai vadovaujasi minėtomis taisyklėmis. Kartu pažymėtina, jog paskirstydami bylinėjimosi išlaidas arbitražo teismai naudojasi didesne veiksmų laisve, nei nacionaliniai teismai. Ši aplinkybė pirmiausia yra sietina su faktu, jog arbitražo teismų dispozicijoje, pagal bendrąją taisyklę, yra mažesnis procesinio poveikio priemonių pasirinkimas, lyginant su valstybiniais teismais, todėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo komerciniame arbitraže institutas be savo tiesioginės funkcijos atlieka ir šalių skatinimo bylinėtis sąžiningai, protingai bei ekonomiškai funkciją, taip pat atgrasymo nuo nesąžiningo bylinėjimosi funkciją – šalis, kurios procesinis elgesys arbitražo proceso metu neatitinka bendrųjų teisės principų reikalavimų arba sąlygoja arbitražinio arbitražo proceso vilkinimą, branginimą ar kitokį apsunkinimą, įpareigojama padengti didesnę bylinėjimosi išlaidų arbitraže dalį. Tuo tarpu pirmiau šioje nutartyje įvardinta Rekomendacija, kuria savo prieštaravime remiasi suinteresuotas asmuo V. M., yra taikytina nagrinėjant bylas Lietuvos Respublikos teismuose.
Remdamasi paminėtu teisėjų kolegija sprendžia, kad prieštaravimo motyvas, jog Arbitražo priteista bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma viršija minėtoje Rekomendacijoje nustatytus dydžius, nesuteikia pagrindo konstatuoti esant prieštaravimą viešajai tvarkai.
Dėl Rusijos Federacijos Prekybos ir pramonės rūmų 2012 m. balandžio 30 d. sprendimo byloje Nr. 33/2011 leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje
Minėta, kad pareiškėjas Kipro Respublikoje registruota bendrovė UR Oil Holding Ltd 2014 m. rugpjūčio 12 d. patikslintu pareiškimu prašo leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Rusijos Federacijos Prekybos ir pramonės rūmų 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą byloje Nr. 33/2011.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2T-11/2013 yra išspręstas tiek šio sprendimo pripažinimo, tiek jo leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje klausimas. Šis procesinis sprendimas, kaip minėta, yra įsiteisėjęs ir įgijęs res judicata bei prejudicinę galią. Tai reiškia, kad šalys netenka teisės kitoje byloje ginčyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir reikšti tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu. Todėl šis pareiškėjo prašymas atmetamas.
Kiti šalių procesiniuose dokumentuose dėstomi argumentai, teisėjų kolegijos sprendimu, neturi teisinės reikšmės šioje byloje kilusių klausimų teisingam ir visapusiškam išnagrinėjimui, todėl dėl jų nepasisakoma.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo
Pareiškėjas Kipro Respublikoje registruota bendrovė UR Oil Holding Ltd prašo teismo priteisti jo naudai iš suinteresuoto asmens V. M. 859 Lt procesinių dokumentų vertimo išlaidų atlyginimą.
Pareiškėjo prašymas dėl užsienio arbitražo sprendimo ir leidimo vykdyti patenkintas, todėl tenkinamas ir jo prašymas dėl minėto bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 93 straipsnis).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 809 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsniu, 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo III straipsniu,
n u t a r i a:
Pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Rusijos Federacijos Prekybos ir pramonės rūmų 2014 m. birželio 25 d. sprendimą byloje Nr. 224/2013, kuriuo nuspręsta:
- Nutraukti nagrinėjimą pagal Lietuvos Respublikos piliečio V. M. reikalavimus dėl prevencinio ieškinio pasekmių taikymo ir draudimo atsakovui Kipro Respublikoje registruotai bendrovei UR Oil Products Holding Ltd vykdyti išieškojimą iš ieškovo V. M. pagal Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Rusijos Federacijos Prekybos ir pramonės rūmų 2011 m. balandžio 30 d. sprendimą byloje Nr. 33/2011, taip pat dėl reikalavimo priteisti V. M. iš Kipro Respublikoje registruotos bendrovės UR Oil Products Holding Ltd nepagrįstai gautus 2 644, 77 Lt.
- Atmesti kitą Lietuvos Respublikos piliečio V. M. ieškinio dalį Kipro Respublikoje registruotai bendrovei UR Oil Products Holding Ltd
- Pavesti Lietuvos Respublikos piliečiui V. M. sumokėti 4 720 JAV dolerių ir 10 200 Rusijos rublių bylos vedimo išlaidas Kipro Respublikoje registruotai bendrovei UR Oil Products Holding Ltd.
Priteisti iš suinteresuoto asmens V. M. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) adresas: (duomenys neskelbtini)) pareiškėjo Kipro Respublikoje registruotos bendrovės UR Oil Products Holding Ltd (įmonės kodas: HE132903, adresas: Nafpliu15, 2a., Limasolas, 3025 Kipro Respublika) naudai 859 Lt dokumentų vertimo išlaidų atlyginimą.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir per vieną mėnesį gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
Teisėjos Virginija Čekanauskaitė
Audronė Jarackaitė
Danutė Milašienė