Baudžiamoji byla Nr. 2K-82/2011

Procesinio sprendimo kategorija:2.4.7.  (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. sausio 20 d.

Vilnius

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Antano Klimavičiaus, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. gynėjo advokato Jono Kvaraciejaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo atmestas nuteistojo D. P. apeliacinis skundas.

Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu D. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalį penkeriems metams laisvės atėmimo, pagal BK 187 straipsnio 1 dalį – dvejiems metams laisvės atėmimo, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – ketveriems metams laisvės atėmimo, pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – ketveriems metams ir dviem mėnesiams laisvės atėmimo, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą – ketveriems metams laisvės atėmimo, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – vieneriems metams laisvės atėmimo. Paskirtos bausmės pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį subendrintos, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, taikant bausmių apėmimo principą, ir paskirta subendrinta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė. Paskirtos bausmės pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 180 straipsnio 1 dalį subendrintos, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, taikant bausmių apėmimo principą, ir paskirta subendrinta ketverių metų ir dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Šios subendrintos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, subendrintos su bausmėmis pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą, 284 straipsnio 1 dalį ir paskirta galutinė bausmė – aštuoneri metai ir šeši mėnesiai laisvės atėmimo.

Šiuo nuosprendžiu patenkinti civiliniai ieškiniai dėl turtinės žalos atlyginimo ir priteista: 25 777 Lt solidariai iš R. J. ir D. P. nukentėjusiajam G. M., 1814,60 Lt iš D. P. Kauno teritorinei ligonių kasai, 91 022,68 Lt iš D. P. civiliniam ieškovui – UAB DK „PZU Lietuva“, 6420,15 Lt civiliniam ieškovui – bankrutuojančiai UAB „C.“ (buvusiai UAB „B.“), atstovaujamai administratoriaus UAB „V.“. Solidariai iš D. P. ir R. J. priteista 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam G. M.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas R. J., tačiau dėl jo kasacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimą,

 

n u s t a t ė :

 

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. P. nuteistas už tai, kad 2007 m. gegužės 26 d., apie 1.40 val., veikdamas bendrai su ne mažiau kaip keturiais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, išlaužę priešgaisrinės evakuacijos duris, įsibrovė į UAB „B.“ parduotuvę „B. M.“, esančią prekybos centre „Molas“ Kaune, išdaužė stiklines vitrinas ir pagrobė svetimo UAB „B.“ priklausančio turto (foto, vaizdo, garso technikos), padarydami 94 623 Lt turtinę žalą; sugadino UAB „B.“ turtą, padarydami 6101,28 Lt turtinę žalą.

Be to, D. P. nuteistas už tai, kad, veikdamas kartu su kitais dviem asmenimis, 2007 m. spalio 25 d., laikotarpiu nuo 9.50 iki 10 val., Kaune, prie Plento g. 5-ojo namo, viešoje vietoje dėl chuliganiškų paskatų užpuolė S. Š., bandžiusį ginti G. M., ir sudavė jam smūgį į dešinį ausies kaušelį, dešinio smilkinio speninę sritį, dėl to šis griuvo, susižalojo viršugalvį, tai sukėlė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes S. Š. sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 parų laikotarpiui; tuo pačiu laiku, toje pačioje vietoje D. P., veikdamas kartu su kitais dviem asmenimis, panaudodamas fizinį smurtą, t. y. suduodamas nenustatytą smūgių skaičių ranka ir taip atimdamas nukentėjusiajam G. M. galimybę priešintis, pagrobė svetimą turtą - G. M. priklausančių daiktų už 9500 Lt. Be to, D. P. tuo pačiu metu Kaune, Plento g. 5-ojo namo laiptinėje, viešoje vietoje, veikdamas kartu su kitais dviem asmenimis, šiems spardant gulintį nukentėjusįjį G. M. į įvairias kūno vietas, panaudodamas fizinį smurtą, iš nukentėjusiojo G. M. atimta kolekcine ietimi itin žiauriai badė ir pjaustė šį nukentėjusįjį, padarydamas jam pjautinę žaizdą kairėje plaštakoje su 4 piršto lenkiamojo raumens sausgyslės sužalojimu, abiejų savųjų nervų sužalojimu, savosios arterijos sužalojimu, taip pat padarydamas durtines-pjautines žaizdas kairės blauzdos srityje, kairės šlaunies srityje, kairio sėdmens srityje, perianalinėje srityje, nugaroje; tai sukėlė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes G. M. sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 parų laikotarpiui. Be to, D. P. tuo pačiu laiku, minėto namo kieme, viešoje vietoje, veikdamas kartu su dviem kitais asmenimis, vandališkai veikdami užpuolė bei sumušė G. M. ir šį asmenį bandžiusį ginti S. Š., taip padarydamas jiems nesunkius sveikatos sutrikdymus bei sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką.

            Nuteistojo D. P. gynėjas kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Nuteistojo gynėjas nurodo, kad apeliaciniame skunde buvo išdėstyti argumentai apie pirmosios instancijos teismo šališkumą, dėl nuteistojo teisės į gynybą apribojimo, teismo padarytų išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, bylos medžiagos iškraipymo. Gynėjas nurodo, kad jo paduotame apeliaciniame skunde buvo atkreiptas dėmesys į tai, jog, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, apylinkės teismas vadovavosi nukentėjusiųjų G. M. ir S. Š. parodymais, D. P. atpažinimo protokolais, tačiau vertindamas šiuos duomenis teismas nesivadovavo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 20 straipsnio 1, 4 dalių nuostatomis ir neatkreipė dėmesio į ikiteisminio tyrimo metu padarytus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Nuteistasis buvo parodytas nukentėjusiesiems atpažinti pažeidžiant BPK 191 straipsnio 2 dalies, 192 straipsnio 1 dalies reikalavimus: tyrimo veiksmo protokoluose nenurodyta, pagal kokius požymius, veido bruožus nukentėjusieji atpažino D. P., pateikta nuteistojo nuotrauka buvo didesnė nei kitų asmenų nuotraukos ir dominavo protokole. Be to, apklausti G. M. ir S. Š. nurodė D. P. išorės požymius (plaukų spalvą, amžių, aprangos detales), neatitinkančius nuteistojo. Be to, prieš parodant atpažinti G. P., G. M. buvo informuotas, kad sulaikytas trečias asmuo. Taip gauti duomenys yra nepatikimi ir negali būti pripažinti įrodymais. Nuosprendyje kaip įrodymas paminėtas ikiteisminio tyrimo metu atliktas eksperimentas, tačiau jis neįvertintas, neaptarta jo kaip įrodymo reikšmė. Teismas iškraipė gynybai svarbius liudytojo V. A. parodymus ir nepagrįstai kritiškai įvertino nuteistojo alibi. Teismo padaryta išvada, kad jeigu D. P. išvyko į Vokietiją ryte, tai nesutrukdė jam prieš tai padaryti nusikaltimą, yra prielaida ir spėjimas. Apeliacinės instancijos teismas priėmė nuosprendį neišnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentų, neištyręs reikiamų įrodymų. Teismas, neperžiūrėjęs vaizdajuostės, negalėjo patikrinti byloje atlikto eksperimento teisėtumo, tačiau nuosprendyje išdėstė motyvus dėl eksperimento tikslingumo. Nuosprendyje teismas nesivadovavo BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis ir netinkamais motyvais atmetė apeliacinio skundo argumentus dėl nuteistojo atpažinimo aplinkybių.

            Atsiliepimu į nuteistojo D. P. gynėjo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad nukentėjusiųjų apklausa, nuteistojo D. P. atpažinimas iš nuotraukų ir parodymas atpažinti asmenį atlikti nepažeidžiant BPK reikalavimų: nuteistasis buvo atpažintas pagal veido bruožus, atpažinimui pateiktos tinkamos nuotraukos, o vien G. P. nuotraukos dydis neturėjo įtakos atpažinimo rezultatui. Tai, kad nurodydami kaltininko amžių nukentėjusieji klydo, nedaro atpažinimo veiksmų niekiniais, nes asmens amžiaus suvokimas yra subjektyvus, be to, asmenų atpažinimas nebuvo pagrįstas amžiaus požymiu. Teismas išnagrinėjo ir įvertino skundo teiginius dėl byloje atlikto eksperimento, pasisakė dėl liudytojo V. A. parodymų, išdėstė motyvus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo nebuvimo. G. P. kaltė įrodyta įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visetą, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių reikalavimų. Apygardos teismas išnagrinėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir į juos atsakė, t. y. patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma skunduose.

            Atsiliepimu į nuteistojo D. P. gynėjo kasacinį skundą nukentėjusysis S. Š. patvirtina pritariantis visiems apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio argumentams dėl nuteistojo D. P., tačiau pažymi nesutinkantis su R. J. išteisinimu.

            Kasacinis skundas atmestinas.

 

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

 

Kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde akcentuojant pirmosios instancijos teismo šališkumą neginčijamas apkaltinamojo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumas, neprašoma šio nuosprendžio naikinti ir priimti sprendimo, numatyto BPK 382 straipsnio 2 ar 3 punktuose. Skunde kvestionuojamas tik apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys, susijęs su įrodymų vertinimu. Kasatorius prašo nuosprendį panaikinti ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nenurodydamas, kokios konkrečios BPK XXV skyriaus nuostatos buvo pažeistos teismui nagrinėjant gynėjo apeliacinį skundą, neišdėstydamas teisinių argumentų, kad buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai. Į tokio pobūdžio kasacinio skundo teiginius atsakytina, kad baudžiamojo proceso įstatymas, nustatydamas apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus bei juos apibrėždamas, taip pat įpareigodamas kasacinės instancijos teismą nuosprendžius ar nutartis naikinti arba keisti vadovaujantis BPK 369 straipsnyje nustatytais pagrindais (BPK 383 straipsnis), draudžia naikinti apskųstus nuosprendžius ar nutartis kokiais nors kitais pagrindais. Taigi kasatoriaus nuomonė apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų, o pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, savaime nėra apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindu, nes neatitinka BPK 369 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintų sąvokų.

 

Dėl skundo argumentų dėl BPK normų taikymo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka

 

Kasaciniame skunde nurodant BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą iš esmės yra ginčijami apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio argumentai dėl byloje atlikto atskirų įrodymų vertinimo, kurie turėjo reikšmės D. P. pripažįstant kaltu dėl 2007 m. spalio 25 d padaryto viešosios tvarkos pažeidimo, nukentėjusiojo G. M. plėšimo ir nukentėjusiųjų S. Š. bei G. M. nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl chuliganiškų paskatų.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, patvirtindamas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl nustatytų D. P. nusikalstamų veikų, padarytų nukentėjusiesiems S. Š. ir G. M., nuosprendyje pateikė pakankamai išsamius argumentus, kodėl D. P. atpažinimai pagal nuotraukas, vėliau atliktas atpažinimas parodant jį nukentėjusiesiems bei liudytojo V. A. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, atitinka kitą bylos medžiagą ir laikytini D. P. kaltinančiais įrodymais, atitinkančiais BPK reikalavimus.

Kasaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad eksperimentas dėl nuteistojo galimo atvykimo iš Plento gatvės į Kalpoko gatvę laiko patikimumo aspektu pagal apeliacinio skundo motyvus nebuvo atskirai įvertintas. Tačiau šis nutarties trūkumas nelaikytinas esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimu. Eksperimento rezultatai apie galimą atvykimo laiką nuo nusikaltimo padarymo vietos iki Žaliakalnio nėra pagrindinis įrodymas, paneigiantis D. P. alibi. Apeliacinės instancijos teismas privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės ir šio reikalavimo nereikia suprasti kaip būtinumo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą.

            Pagal teismų praktiką tirti įrodymus, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, yra būtina, jei kitaip negali būti nustatytas apeliacinio skundo argumentų pagrįstumas ar nepagrįstumas. Šiuo atveju įrodymų tyrimas apeliacinės instancijos teisme nebuvo atliktas, nes proceso dalyviai ir kasatorius to neprašė, o gynėjo apeliacinio skundo argumentai susieti su ištirtų pirmosios instancijos teisme įrodymų vertinimu. Todėl nepagrįstai skunde nurodoma, kad neatlikus įrodymų tyrimo apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas nebuvo patikrintas.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nuosprendyje padarytos išvados dėl atskirų įrodymų bei jų visumos vertinimo yra pakankamai pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi nėra pagrindo apeliacinės instancijos teismo nuosprendį naikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

 

 

n u t a r i a:

 

            Nuteistojo D. P. gynėjo advokato J. K. kasacinį skundą atmesti.

 

 

 

 

Teisėjai                                                                                                            Antanas Klimavičius

 

 

 

                                                                                                                        Dalia Bajerčiūtė

 

 

 

                                                                                                                        Tomas Šeškauskas