Administracinė byla Nr. I-4385-629/2016
(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04946-2015-4)
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.6.8; 1.37.1; 3.21
(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. birželio 13 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Irenos Paulauskienės, Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjos A. M. C. atstovei Jolantai Tupko Mazur, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos A. M. C. skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus,
n u s t a t ė:
A. M. C. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1–8) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir atsakovė, Tarnyba) 2015 m. liepos 17 d. sprendimą Nr.SPRE-1745, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. (1.45)I-6064 ir įpareigoti Tarnybą išduoti pareiškėjai socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 29 d. Be to, pareiškėja prašo priteisti jai iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja nurodė, kad yra Lenkijos Respublikos pilietė. Lenkijoje ji dirba savarankiškai, o nuo 2014 m. kovo 1 d. pradėjo dirbti Lietuvoje UAB „Imperianas“ ir dirbo ten iki 2014 m. rugpjūčio 29 d. Paaiškino, jog kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą su prašymu išduoti jai A1 pažymėjimą dėl socialinio draudimo taikytinos teisės ir Lenkijos kompetentinga įstaiga nustatė Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytiną teisę, tačiau atsakovė atsisakė išduoti pareiškėjai Al pažymėjimą, motyvuodama tuo, kad pareiškėjos veikla pagal darbo sutartį, lyginant su jos savarankiška veikla Lenkijoje, yra nedidelės apimties.
Pareiškėjos nuomone, atsakovė netinkamai interpretavo bei pritaikė Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos teisės normas. Pareiškėjos teigimu, jos atžvilgiu taikytinas darbo vietos principas (lex loci labori), įtvirtintas Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamento (EB) Nr. 883/2004 „Dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo“ (toliau – ir Reglamentas Nr. 883/2004) 13 str. 3 d., o pareiga nustatyti didelės ar nedidelės apimties veiklą jos situacijai netaikytina, nes Tarnybos bei VSDFV nurodoma Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas Nr. 987/2009) 14 str. 5b dalis Reglamento Nr. 883/2004 13 str. 3 d. netaikytina. Atkreipė dėmesį, jog toks aiškinimas pateiktas ir Europos Komisijos paruoštame Teisės aktų, taikomų darbuotojams Europos Sąjungoje (ES), Europos ekonominėje erdvėje (EEE) ir Šveicarijoje, praktiniame vadove (toliau – ir Praktinis vadovas). Pabrėžė, jog toks aiškinimas atitinka ir Lenkijos teismų praktiką.
Be to, anot pareiškėjos, Tarnyba bei VSDFV netinkamai apskaičiuoja veiklos apimtį pagal analogiją taikydama Reglamento Nr. 987/2009 14 str. 8 d. Nors Reglamento Nr. 987/2009 14 str. 5b ir 8 d. skamba panašiai, tačiau tai yra visiškai skirtingos nuostatos, o painiava kyla dėl netinkamo reglamento nuostatų vertimo į lietuvių kalbą. Reglamento Nr. 987/2009 14 str. 5b d. kalbama apie labai nedidelę veiklos apimtį, o ne apie nedidelę veiklos apimtį. Pažymėjo, kad Praktiniame vadove pateikiama labai nedidelės apimties veiklos sąvokos apibrėžtis, nurodant, kad tai yra nuolatinė, tačiau labai nedidelės apimties veikla, atsižvelgiant į laiką ar ekonominį našumą. Labai nedidelės apimties veikla patariama laikyti, pavyzdžiui, veiklą kuriai skiriama mažiau nei 5 proc. darbuotojo įprasto darbo laiko ir (arba) jeigu už ją gaunama mažiau nei 5 proc. viso darbuotojo atlygio. Taigi, jei asmens atliekama veikla nelaikoma didelės apimties, tai dar nereiškia, kad ji laikoma nedidelės apimties veikla. Atkreipė dėmesį, jog, nors Praktinis vadovas yra neprivalomojo pobūdžio, tačiau Kipro ir Prancūzijos vyriausybės yra pažymėję, kad juo galima remtis prieš socialinės apsaugos institucijas, kurias kontroliuoja valstybės narės.
Pareiškėja taip pat nurodė, kad Tarnyba vertino Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybinių socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjo registro duomenis, prašymą, kuriame pareiškėja nurodė, kad darbo laiką Lietuvoje sudaro 2 dienos per mėnesį, bei darbo laiko apskaitos žiniaraščius, tačiau neįvertino pareiškėjos gaunamų pajamų. Pasak pareiškėjos, jos pajamos už 2014 m. iš Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos sudarė 466,6 PLN per mėnesį, o Lietuvoje jos darbo užmokestis buvo 200 Lt per mėnesį. Taigi pareiškėjos vidutinės mėnesinės pajamos iš darbo Lietuvoje sudarė daugiau nei 50 procentų pajamų gaunamų iš Lenkijoje vykdomos veiklos.
Pabrėžė, jog ir pagal VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtinto Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 15 p. didelė laiko dalis nėra taikoma išduodant Al pažymėjimą. Be to, pareiškėjos manymu, nagrinėjamu atveju jai nepagrįstai buvo pritaikytas Tvarkos aprašo 27 p. dėl papildomų dokumentų pateikimo, kadangi šis punktas nėra taikomas asmens, kuris dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje ir tuo pačiu vykdo savarankišką veiklą kitoje valstybėje, atžvilgiu.
Atsakovė Tarnyba atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 41–44).
Tarnyba pažymėjo, kad Reglamento Nr. 883/2004 13 str. 3 d. įtvirtinta taisyklė, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 d. nuostatas. 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką, (toliau – ir Reglamentas Nr. 465/2012) 2 str. įtvirtinta, kad Reglamento Nr. 987/2009 14 str. 5 b dalis iš dalies keičiama taip, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 str., neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Paaiškino, jog, atsižvelgiant į tai, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose taikytinų įstatymų nustatymą, neįtvirtinti kriterijai, kuriais vadovaujantis turėtų būti nustatoma, ar asmens vykdoma veikla yra nedidelės apimties, Tarnyba atsižvelgia į Reglamento Nr. 987/2009 14 str. 8 d. pateiktus kriterijus. Nors Reglamento Nr. 987/2009 14 str. 8 d. nustatyta Reglamento Nr. 883/2004 13 str. 1 ir 2 d. įgyvendinimo tvarka, tačiau, Tarnybos įsitikinimu, analogiškais kriterijais turėtų būti vadovaujamasi ir nustatant taikytinus teisės aktus pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 str. 3 d.
Tarnyba nurodė, kad nustatydama, ar asmens veikla / darbas yra nedidelės apimties, atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1) darbo pagal darbo sutartį atveju – darbo laiką ir atlyginimą; 2) savarankiško darbo atveju – veiklos vykdymo laiką ir pajamas. Atsakovės nuomone, mažiau kaip 25 proc. pirmiau nurodytų kriterijų atitikimas rodo, kad atitinkamoje valstybėje narėje vykdoma nedidelės apimties veikla. Pažymėjo, kad, nagrinėdama pareiškėjos prašymą, vertino Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis apie pareiškėjos draudimą valstybiniu socialiniu draudimu, pareiškėjos prašyme nurodytą darbo laiką bei darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenis. Tarnybos teigimu, įvertinus minėtus duomenis buvo nustatyta, kad pareiškėjos darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertintina kaip nedidelės apimties veikla, todėl pareiškėjai atsisakyta išduoti A1 pažymėjimą bei nustatyta, kad laikotarpiui nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjai turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Tarnybos nuomone, pareiškėja savo teiginius grindžia jai naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgdama į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 73–76).
VSDFV teigimu, pareiškėja klaidingai teigia, kad Reglamentu Nr. 987/2009 nėra tikslinama Reglamento Nr. 883/2004 13 str. 3 d. Pažymėjo, kad Reglamento Nr. 465/2012 2 str. 2 d. a punktu pakeičiama Reglamento Nr. 987/2009 14 str. 5 d., o b punktu Reglamento Nr. 987/2009 14 str. papildomas 5 a ir 5 b dalimis. Tai, pasak VSDFV, įrodo, kad Reglamento Nr. 987/2009 14 str. 5 b dalis yra atskira nuo Reglamento Nr. 987/2009 14 str. 5 d. ir Reglamento Nr. 987/2009 14 str. 5 b dalies nuostatos taikomos įgyvendinant ne tik Reglamento Nr. 883/2004 13 str. 1 d., bet ir kitas Reglamento Nr. 883/2004 13 str. dalis. Analogiškai Reglamento Nr. 987/2009 14 str. 5 a dalies pirmoji pastraipa taikoma įgyvendinant Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinę dalį, o ne tik 13 str. 1 d.
VSDFV atkreipė dėmesį, jog Reglamento Nr.465/2012 preambulės 5 p. numato, kad, kai asmuo dirba dviejose ar daugiau valstybių narių, reikėtų patikslinti, kad „didelė veiklos dalies“ vykdymo sąlyga, kaip apibrėžta Reglamento Nr. 883/2004 13 str. 1 d., taip pat taikoma asmenims, dirbantiems įvairiose įmonėse ar įvairiems darbdaviams. Ši preambulės nuostata buvo reikalinga, nes Reglamentu Nr. 465/2012 buvo iš esmės pakeista Reglamento Nr. 883/2004 13 str. 1 d., pagal kurią taikytinos teisės nustatymas asmenims, dirbantiems pagal darbo sutartį dviejose ar daugiau valstybių narių, iš esmės priklauso nuo to, ar asmuo didelę veiklos dalį vykdo valstybėje narėje, kurioje gyvena. Tačiau Reglamento Nr. 465/2012 preambulės 5 p. nuostata aktuali kalbant apie „didelės veiklos dalies“ sąvoką, o ne „nedidelės apimties veiklos“ sąvoką, vartojamą Reglamento Nr. 987/2009 14 str. 5 b dalyje. Kadangi Reglamento Nr. 883/2004 tikslas yra reguliuoti nacionalines socialines apsaugos sistemų koordinavimo priemones, garantuojančias, kad būtų veiksmingai naudojamasi teise į laisvą asmenų judėjimą ir siekis padėti kelti asmenų gyvenimo lygį bei užimtumo sąlygas, todėl šio reglamento leidėjas negalėtų numatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį tik formalus darbo sutarties pasirašymas besąlygiškai lemtų taikytinos teisės nustatymą. Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2015 m. spalio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 taip pat patvirtino, kad iš Reglamento Nr. 987/2009 (su Reglamento Nr. 465/2012 pakeitimais) matyti, kad sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus taikomas visam Reglamento Nr. 883/2004 13 str.
Be to, VSDVF nuomone reglamentai yra išversti teisingai, o tai patvirtina ir Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015 m. rugsėjo 10 d. raštas Nr. SD-115.
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė prašė skundą tenkinti, remdamasi skunde išdėstytais argumentais.
Teismo posėdyje pareiškėja, atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 143).
Skundas atmestinas.
Ginčas kilęs dėl taikytinos socialinio draudimo teisės pareiškėjai nustatymo.
Nustatyta, kad pareiškėja 2014 m. vasario 27 d. su UAB „Imperianas“ sudarė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią nuo 2014 m. kovo 1 d. pareiškėja pradėjo dirbti prekybos atstove minėtoje bendrovėje. Darbo laikas – 16 val. per mėnesį (pagal grafiką), darbo užmokestis – 200 Lt ir premija už darbo rezultatus. Darbo sutartis nutraukta 2014 m. rugpjūčio 29 d. (b. l. 9–10).
2014 m. lapkričio 24 d. raštu Nr. (7.2)S2-40289 Tarnyba kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą, nurodydama, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija nustatė, jog UAB „Imperianas“ veikla galimai nėra ekonominės veiklos siekimas, o jos tikslas – įdarbinti kuo daugiau Lenkijos piliečių, kurie apgaule įgytų turtinę teisę į socialines išmokas, todėl prašė iš naujo įvertinti pareiškėjos veiklos Lietuvoje ir Lenkijoje apimtis bei iš naujo spręsti klausimą dėl taikomų teisės aktų nustatymo (b. l. 62–63).
Lenkijos kompetentinga įstaiga 2015 m. kovo 26 d. raštu (Tarnyboje gautas 2015 m. balandžio mėn.) informavo Tarnybą, kad, jo nuomone, pareiškėjai, vadovaujantis Reglamento Nr. 883/2004 13 str. nuostatomis, nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 29 d. taikytini Lietuvos Respublikos teisės aktai (b. l. 64–69).
Tarnyba 2015 m. birželio 2 d. raštu Nr. (7.16)S2-19021 informavo pareiškėją ir Lenkijos kompetentingą įstaigą, kad nesutinka su Lenkijos kompetentingos įstaigos pozicija, nurodė, kad reikia įvertinti ir palyginti pareiškėjos savarankiškos veiklos Lenkijoje ir darbo Lietuvoje apimtis. Be to, atsakovė prašė pateikti jai prašymą dėl A1 pažymėjimo išdavimo, sutarčių dėl savarankiškos veiklos vykdymo Lenkijoje kopijas, dokumentus apie pajamas, vykdant savarankišką veiklą bei darbo apskaitos UAB „Imperianas“ žiniaraščius. Paaiškino, kad minėtų dokumentų nepateikus iki 2015 m. liepos 10 d., taikytinos teisės klausimas bus sprendžiamas pagal turimus dokumentus (b. l. 70–72).
Pareiškėja 2015 m. liepos 2 d. pateikė atsakovei prašymą išduoti jai A1 pažymėjimą dėl taikytinos socialinio draudimo teisės (b. l. 48–52), tačiau atsakovė skundžiamu 2015 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. SPRE-1745 atsisakė išduoti pareiškėjui A1 pažymėjimą ir laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 31 d. nustatė pareiškėjai taikytinus Lenkijos Respublikos socialinio draudimo aktus, motyvuodama tuo, kad pareiškėjos darbo apimtis Lietuvoje, lyginat su Lenkijoje vykdoma savarankiška veikla, laikytina nedidelės apimties veikla (b. l. 20).
Pareiškėja minėtą Tarnybos sprendimą apskundė VSDFV (b. l. 77–82, 17–19), tačiau VSDFV ginčijamu 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. (1.45)I-6064 pareiškėjos skundą atmetė (b. l. 11–12).
Teismas pažymi, kad Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinės dalies 11 str. 1 d. įtvirtinta, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi remiantis šioje antrašinėje dalyje numatytomis nuostatomis. Kadangi pareiškėja Lietuvoje dirbo pagal darbo sutartį, o Lenkijoje dirbo savarankiškai, šiuo atveju taikytina Reglamento Nr. 883/2004 13 str. 3 d., kurioje nustatyta, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 d. nuostatas.
Reglamento Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką nustato Reglamentas Nr. 987/2009, kurio 14 str., be kita ko, patikslinamos ir Reglamento Nr. 883/2004 13 str. nuostatos. Pažymėtina, kad 2012 m. birželio 28 d. įsigaliojo Reglamentas Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas Nr. 883/2004 ir Reglamentas Nr. 987/2009. Reglamento Nr. 465/2012 2 str. 2 d. b punktu Reglamento Nr. 987/2009 14 str. iš dalies keičiamas įterpiant 5 b dalį, pagal kurią, siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 str., neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Taigi darytina išvada, kad nuo 2012 m. birželio 28 d., atliekant taikytinų teisės aktų nustatymą pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 str. 3 d., reikia atsižvelgti į asmens vykdomos veiklos apimtis. Kadangi Reglamento Nr. 987/2009 14 str. 5 b dalyje nurodytas aiškinimas taikytinas visam Reglamento Nr. 883/2004 13 str., neišskiriant atskirų jo dalių, pareiškėja nepagrįstai teigia, kad Reglamentu Nr. 987/2009 nėra tikslinama Reglamento Nr. 883/2004 13 str. 3 d.
Teismas pažymi, kad nedidelės apimties veiklos sąvoka minėtuose reglamentuose nėra pateikta, tačiau Reglamento Nr. 987/2009 14 str. 8 d. nurodyti orientaciniai kriterijai, pagal kuriuos sprendžiamas didelės veiklos dalies vienoje valstybėje nustatymas, t. y. darbo pagal darbo sutartį atveju – darbo laikas ir (arba) atlyginimas, o savarankiško darbo atveju – apyvarta, darbo laikas, suteiktų paslaugų skaičius ir (arba) pajamos. Teismas sutinka su atsakove, kad minėti kriterijai gali būti taikytini ir Reglamento Nr. 883/2004 13 str. 3 d. atveju nustatant asmens vykdomos veiklos apimtis. Pažymėtina, kad minėti kriterijai – darbo laikas, gaunamos pajamos – yra bendro pobūdžio ir tinkami nustatyti tiek didelę, tiek ir nedidelę veiklos apimtį. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog pagal Praktinio vadovo siūlymus nebūtina atsižvelgti tiek į darbo laiko, tiek į darbo užmokesčio rodiklius, nes vartojamai jungtukai „ir (arba)“. Be to, teismo vertinimu, kadangi minėti kriterijai yra orientaciniai, kiekvienu atveju turi būti atsižvelgiama į individualią situaciją ir vertinama visa su darbo / individualios veiklos vykdymu susijusių aplinkybių visuma.
Kaip matyti iš atsakovės pateiktų ir pagal Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis nustatytų faktų bei pačios pareiškėjos pateiktų duomenų, pareiškėja Lietuvoje UAB „Imperianas“ dirbo 2 dienas per mėnesį, tuo tarpu Lenkijoje – 15 dienų per mėnesį. Per 2014 m. pareiškėja Lenkijoje uždirbo 5 653,19 PLN, tuo tarpu Lietuvoje jos darbo užmokestis pagal darbo sutartį buvo 200 Lt. Tačiau, nors pareiškėjos vidutinis mėnesinis uždarbis Lenkijoje buvo mažesnis nei Lietuvoje, tačiau atsižvelgiant į darbo laiko kriterijų bei VDI 2015 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. SD-25-15309 atsakovei pateiktą informaciją, jog UAB „Imperianas“ darbuotojai formaliai draudžiami socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje, tačiau realiai jokių funkcijų neatlieka (jų darbinės veiklos įforminimas yra fiktyvus) (b. l. 156–158), darytina išvada, jog Tarnyba ir VSDFV pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos darbas UAB „Imperianas“ laikytinas nedidelės apimties veikla, todėl pareiškėjai negali būti taikoma Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisė.
Taip pat pažymėtina, kad, nors Lenkijos kompetentinga įstaiga buvo nurodžiusi, jog pareiškėjai turėtų būti taikoma Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisė, tačiau pagal Reglamento Nr. 987/2009 16 str. 3 d. laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos pagal 2 d., išskyrus atvejus, kai teisės aktai jau yra galutinai nustatyti remiantis 4 d., arba bent viena iš atitinkamų įstaigų iki šio dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu. Nors Lenkijos kompetentingos įstaigos 2015 m. kovo 26 d. rašto tiksli gavimo data Tarnyboje nėra aiški, nes ant spaudo nėra nurodyta gavimo diena, tik 2015 m. balandžio mėn., tačiau Tarnyba savo atsakymą (nesutikimą) į šį raštą išsiuntė 2015 m. birželio 2 d. Taigi, net jei 2015 m. kovo 26 d. Lenkijos kompetentingos įstaigos raštas būtų gautas Tarnyboje 2015 m. balandžio 1 d., atsižvelgiant į tai, kad termino eiga prasideda kitą dieną po tos kalendorinės datos ar įvykio, kuriais nurodyta jo pradžia, darytina išvada, kad Tarnyba 2 mėn. termino nepraleido, todėl Lenkijos kompetentingos įstaigos pateiktas socialinio draudimo teisės nustatymas netapo galutiniu.
Teismas taip pat atmeta pareiškėjos argumentus dėl nepagrįsto Tvarkos aprašo 27 p. taikymo. Tvarkos aprašo 31 p. nustatyta, kad gavusi prašymą išduoti A1 pažymėjimą, Tarnyba per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo informuoja pareiškėją apie trūkstamus dokumentus (informaciją), reikalingus taikytinos teisės nustatymui ir tai patvirtinančio pažymėjimo išdavimui (tai yra dokumentus ir informaciją, išvardintus Tvarkos aprašo 25, 26, 27, 28, 29 p., o esant reikalui – ir kitus dokumentus), ir paprašo juos pateikti ne vėliau kaip per 30 darbo dienų, nurodydama konkrečią datą. Pagal Tvarkos aprašo 27 p. dviejose ir daugiau valstybėse narėse vienu metu pagal darbo sutartį dirbantis ir / ar savarankiška veikla užsiimantis asmuo pateikia Tarnybai VSDFV direktoriaus patvirtintos formos prašymą išduoti pažymą(-as) / pažymėjimą(-us) apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir / ar užsiimančiam savarankiška veikla dviejose ir daugiau valstybėse narėse ir prideda: 1) asmens dokumento patvirtintą kopiją (jei asmuo nėra Lietuvos Respublikos pilietis); 2) sudarytų darbo sutarčių patvirtintas kopijas; 3) savarankiškos veiklos vykdymą dviejose ar daugiau Valstybėse narėse įrodančių dokumentų (sudarytų (vykdomų) sutarčių, susijusių su savarankiška veikla, kitų dokumentų) patvirtintas kopijas. Taigi nėra jokio pagrindi teigti, jog atsakovė paprašiusi pareiškėjos prie jos prašymo pridėti atitinkamus dokumentus, nepagristai vadovavosi Tvarkos Aprašo 27 p.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, spręstina, kad skundžiami Tarnybos 2015 m. liepos 17 d. sprendimas Nr. SPRE-1745 ir VSDFV 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimas Nr. (1.45)I-6064 yra teisėti ir pagrįsti, jų panaikinti nėra pagrindo ir įpareigoti Tarnybą išduoti pareiškėjai socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 29 d., todėl pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Netenkinus skundo, nėra pagrindo atlyginti pareiškėjai ir bylinėjimosi išlaidas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjos A. M. C. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Arūnas Kaminskas
Irena Paulauskienė
Milda Vainienė