Civilinė byla Nr. e2A-54-330/2022
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00511-2020-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.1; 2.6.7; 2.6.15
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. sausio 27 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Radzevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. Z., M. Z., A. Z., O. Z. ir M. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovams A. Z., M. Z., A. Z., O. Z., M. T. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams A. Z., M. Z., A. Z., O. Z., M. T., prašydama pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2012 m. birželio 5 d., 2013 m. rugsėjo 5 d., 2013 m. lapkričio 8 d., 2014 m. rugpjūčio 14 d. ir 2014 m. rugpjūčio 14 d. dovanojimo sutartis bei taikyti restituciją: natūra – grąžinti atsakovams M. Z. ir A. Z. žemės sklypą ir pastatą – vienbutį gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini); piniginiu ekvivalentu – priteisti ieškovės naudai iš atsakovės M. T. pastato – gyvenamojo namo ir kitų statinių (kiemo aikštelės) vertę atitinkančią pinigų sumą – 198 641 Eur, o iš atsakovo A. Z. priteisti žemės sklypo vertę atitinkančią pinigų sumą – 59 300 Eur.
2. Ieškovė nurodė, kad atsakovai A. Z. ir M. Z. yra jos skolininkai. Ieškovė nurodė, kad ieškinio pateikimo teismui dieną atsakovo A. Z. įsiskolinimas biudžetui sudarė 205 534,66 Eur, o atsakovės M. Z. – 478 382,94 Eur. Ieškovė, patikrinusi atsakovų gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) ir privalomojo sveikatos draudimo (toliau – PSD) įmokų apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą, nustatė, kad pateikti duomenys yra neteisingi ir nustatė atsakovams prievolę sumokėti papildomus mokesčius.
3. Ieškovė nurodė, kad atsakovai M. Z. ir A. Z. 2012 m. birželio 5 d. dovanojimo sutartimi padovanojo savo dukrai O. Z. pastatą – gyvenamąjį namą, kitus statinius (kiemo aikštelę), žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini); 2013 m. rugsėjo 5 d. dovanojimo sutartimi padovanojo vaikams O. Z. ir A. Z. po ½ dalį žemės sklypo ir pastato – vienbučio gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini). Atsakovė O. Z. 2013 m. lapkričio 8 d. dovanojimo sutartimi padovanojo senelei M. T. ½ dalį pastato – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), ½ dalį pastato – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), pastatą – gyvenamąjį namą, kitus statinius, esančius (duomenys neskelbtini); 2014 m. rugpjūčio 14 d. dovanojimo sutartimi O. Z. padovanojo broliui A. Z. ½ dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), o senelei M. T. ½ dalį pastato – gyvenamojo namo esančio (duomenys neskelbtini); 2014 m. rugpjūčio 14 d. dovanojimo sutartimi O. Z. padovanojo broliui A. Z. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).
4. Ieškovės teigimu, egzistuoja visos būtinosios sąlygos actio Pauliana (liet. Pauliano ieškinys) instituto taikymui: atsakovai M. ir A. Z., žinodami, kad pateikė ieškovei VMI neteisingus duomenis apie mokėtinus mokesčius bei įmokas į biudžetą, siekdami išvengti priverstinio mokestinės skolos išieškojimo, sudarė actio Pauliana ieškiniu ginčijamus dovanojimo sandorius, kurių sudaryti neprivalėjo ir tokiu būdu sumažino turimą turtą. Vėlesni tarp atsakovų sudaryti to paties turto dovanojimo sandoriai taip pat yra neteisėti ir pripažintini negaliojančiais.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 18 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2012 m. birželio 5 d., 2013 m. rugsėjo 5 d., 2013 m. lapkričio 8 d., 2014 m. rugpjūčio 14 d. ir 2014 m. rugpjūčio 14 d. dovanojimo sutartis, taikydamas restituciją tokiu būdu: natūra – priteisdamas iš atsakovų A. Z., M. T. grąžinti atsakovams M. Z. bei A. Z. žemės sklypą ir pastatą – vienbutį gyvenamąjį namą; piniginiu ekvivalentu – priteisdamas ieškovei VMI iš atsakovės M. T. pastato – gyvenamojo namo ir kitų statinių (kiemo aikštelės) vertę atitinkančią pinigų sumą – 198 641 Eur, taip pat priteisdamas ieškovei VMI iš atsakovo A. Z. žemės sklypo vertę atitinkančią pinigų sumą – 59 300 Eur.
6. Teismas nustatė, kad ieškovė įrodė visas actio Pauliana taikymo sąlygas. Teismas nusprendė, kad ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, kuri atsirado iki ginčijamų sandorių sudarymo. Tokią išvadą teismas grindė tuo, jog pagal byloje pateiktus įrodymus atsakovės M. Z. pateiktose pajamų mokesčio deklaracijose už 2008, 2010 ir 2012 metus buvo nurodyti neteisingi duomenys, dėl ko nesumokėta iš viso 226 321,86 Eur mokesčių. Šie pažeidimai nustatyti 2015 m. gruodžio 8 d. mokestinio patikrinimo akte. Atsakovas A. Z. nepateikė pajamų mokesčio deklaracijos už 2009 metus, nors turėjo ją pateikti, nedeklaravo pajamų ir nuo jų nesumokėjo mokesčių, neteisingai nurodė duomenis deklaracijose už 2010 ir 2011 metus, nesumokėjo mokesčių, neteikė 2012 metų deklaracijos, nors privalėjo pateikti ir sumokėti mokesčius. Tokie pažeidimai nustatyti 2015 m. gruodžio 21 d. mokestinio patikrinimo akte.
7. Teismas nesutiko su atsakovų teiginiais, kad prievolė ieškovei atsirado tik po kelerių metų nuo ginčo dovanojimo sutarčių sudarymo, nes realiai atsakovų M. ir A. Z. įsiskolinimas ieškovei VMI nustatytas tik atlikus mokestinį patikrinimą, sprendimai dėl patikrinimo aktų priimti 2016 metais, o mokestinis ginčas baigtas nagrinėti 2019 m. balandžio 17 d. Teismas nurodė, kad mokestinių prievolių įvykdymo tvarka ir terminai nustatyti mokesčių įstatymuose, kurių mokesčių mokėtojai privalo laikytis; įstatymo leidėjas įsakmiai nurodo mokesčio mokėtojo pareigą teisingai apskaičiuoti ir sumokėti mokesčius. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad pajamų mokesčio deklaracijose buvo nurodomi tokie duomenys, kuriais siekta išvengti mokesčių mokėjimo, nepašalina paties pažeidimo fakto, net jeigu pažeidimas yra nustatomas vėliau, atlikus mokestinį patikrinimą.
8. Pasisakydamas dėl ieškovės kaip kreditorės interesų pažeidimo, teismas nurodė, kad atsakovai, būdami skolingi valstybės biudžetui (atsakovė M. Z. nuo 2008 m. liepos 26 d., o atsakovas A. Z. nuo 2010 m. gegužės 3 d. buvo įsiskolinę valstybės biudžetui), ginčo sandoriais, kuriais neatlygintinai buvo perleistas šių atsakovų nekilnojamasis turtas, sumažino mokumą ir turtą, į kurį ieškovė galėtų nukreipti išieškojimą. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovų argumentus dėl jų turimo turto vertės už 331 150 Eur, dėl atsakovei M. Z. priklausančių 735 vnt. UAB „Širvintų turgus“ akcijų, nuosavybės teisės dalių į 18 žemės sklypų vertės, dėl ginčo sandorių sudarymo metu atsakovui A. Z. priklausiusių 50 proc. UAB „Forbis“ akcijų vertės 2012 metais už ne mažiau kaip 1 516 657 Eur, o 2013 metais – už ne mažiau kaip 1 642 956,88 Eur, dėl atsakovei M. Z. priklausančių 100 proc. UAB „Velinga“ akcijų ir kito turto vertės. Teismo vertinimu, atsakovai nurodytą UAB „Forbis“ akcijų vertę grindžia subjektyviomis prielaidomis ir abstrakčiais skaičiavimais, o šios bendrovės balanso duomenys neatspindi realios jos akcijų vertės. Teismas taip pat nusprendė, kad atsakovų turto, kurio vertė sandorių sudarymo metu buvo apie 2 mln. Eur, masto sumažėjimas iki 331 150 Eur, sudaro pagrindą išvadai, jog realios galimybės skolininkams atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę yra itin ribotos.
9. Teismas konstatavo, kad atsakovai laikytini nesąžiningais, nes visi jie susiję giminystės ryšiais. Atsakovų nurodytos sandorių sudarymo priežastys (susiklosčiusios šeimyninės aplinkybės – sutuoktinių nesutarimai, vaikų turtinė padėtis ir kt.), teismo vertinimu, nepaneigia sandorių šalių nesąžiningumo. Teismas pažymėjo, kad atsakovams M. ir A. Z. taikytini aukštesni nei vidutiniam asmeniui standartai, taip pat vertintinas jų gebėjimas suvokti sudaromų sandorių pasekmes, nes abu atsakovai yra patyrę verslininkai. Teismo vertinimu, atsakovų teiginiai, kad jie esą sąžiningai deklaravo ir teisingai nurodė visus duomenis apie mokestines prievoles, tačiau VMI perkvalifikavo jų gautas pajamas, dėl ko atsirado papildomos mokestinės prievolės, nepaneigia atsakovų nesąžiningumo.
10. Teismas nustatė, kad atsakovai neturėjo teisinės prievolės sudaryti ginčijamų sandorių, o atsakovų nurodomos jų sudarymo priežastys (siekis padėti sūnui, išvengti turto dalybų, noras palikti turtą vaikams, užtikrinti motinai kaip kitos valstybės pilietei galimybę gauti leidimą gyventi Lietuvoje) nesudaro pagrindo išvadai dėl ginčo sandorių sudarymo privalomumo.
11. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovų argumentus dėl ieškinio senaties taikymo ieškinio reikalavimams. Teismas nurodė, kad šiuo atveju vienerių metų ieškinio senaties terminas reikalavimams pareikšti skaičiuojamas nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Tokiu momentu laikytina data, kai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartimi buvo atmesti atsakovų skundai dėl VMI surašytų patikrinimo aktų. Teismas nusprendė, kad ieškinio senaties termino pradžia negali būti tapatinama su mokestinės prievolės atsiradimo data, nes iki mokestinių ginčų su atsakovais išnagrinėjimo pabaigos ieškovė negalėjo imtis priverstinių veiksmų papildomai apskaičiuotų mokesčių skolai išieškoti.
12. Teismas nustatė, kad nekilnojamasis turtas: pastatas – gyvenamasis namas, kiti statiniai (kiemo aikštelė), žemės sklypas (duomenys neskelbtini), po ginčijamo jo perleidimo buvo apsunkintas hipoteka, užtikrinant UAB „Biuro valda“ skolinę prievolę Luminor Bank AS. Teismo vertinimu, dėl šios priežasties į šį turtą negalėtų būti nukreipiamas išieškojimas VMI reikalavimų tenkinimui. Padaręs tokią išvadą, teismas nurodyto turto atžvilgiu taikydamas restituciją piniginiu ekvivalentu, iš atsakovų A. Z. ir M. T. nekilnojamojo turto tam tikrų dalių vertę atitinkančią pinigų sumą tiesiogiai priteisė atsakovų M. ir A. Z. kreditorei – ieškovei VMI.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Atsakovai A. Z., M. Z., A. Z., O. Z., M. T. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
14. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
14.1. Teismas nepagrįstai konstatavo visų būtinų sąlygų actio Pauliana ieškiniui reikšti ir ginčyti dovanojimo sutartis egzistavimą. Ginčijamų sutarčių sudarymo metu ieškovė neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės atsakovų M. ir A. Z. atžvilgiu, nes tokia teisė buvo įgyta tik kaip mokestinių patikrinimų rezultatas jau po ginčijamų sandorių sudarymo. Mokestinis patikrinimas buvo pradėtas 2014 ir 2015 metais, o buvo baigtas ir jo rezultatai įforminti 2016 metais. Mokestinės prievolės atsirado mokestinio patikrinimo rezultate retrospektyviai perkvalifikavus atsakovų sudarytus sandorius. Taigi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę ieškovė įgijo 2016 metais, o vykdytina ji tapo tik išnagrinėjus mokestinį ginčą 2019 m. balandžio 17 d.
14.2. Teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas – vietoje taikytinų specialiųjų mokestinių teisės aktų, teismas taikė bendrąsias civilinės teisės taisykles. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – MAĮ) ir lydinčiuose mokesčių teisės aktuose yra įtvirtinta įstatyminė prezumpcija, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra laikomi teisingi, o kol vyksta mokestinis ginčas, mokesčių mokėtojas nėra laikomas skolingu. Ši įstatyminė prezumpcija gali būti paneigta tik vieninteliu mokesčių teisės aktuose numatytu būdu – teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka VMI atlikus mokestinį patikrinimą.
14.3. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ginčijamų sutarčių sudarymo metu atsakovai M. ir A. Z. turėjo kito turto, kurio vertė sudarė virš 2,5 mln. Eur, todėl ieškovės reikalavimas, jei toks būtų buvęs pareikštas, galėjo būti patekintas. Teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, dėl to netinkamai, selektyviai ir tendencingai vertino byloje pateiktus įrodymus, pagrindžiančius būtent ginčo sandorių sudarymo metu atsakovams priklausiusio kito turto vertę ir atsakovų sąžiningumą, nukrypo nuo aktualios kasacinio teismo praktikos.
14.4. Dovanojimo sutartimis atsakovai M. ir A. Z. neperleido viso jiems priklausiusio turto, o likusio jų turto vertė buvo pakankama bet kokiems potencialiems ieškovės reikalavimams patenkinti. Tai patvirtina, kad sudarydami ginčijamas sutartis atsakovai veikė sąžiningai ir nesiekė išvengti prievolių ieškovei vykdymo. Dovanojimo sutartys sudarytos ne siekiant išvengti atsiskaitymo su ieškove, o visai kitais, su šeimyninėmis aplinkybėmis susijusiais, tikslais.
14.5. Teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties termino pradžios ir eigos taisykles, todėl nepagrįstai netaikė ieškinio senaties. Teismas neatsižvelgė į tai, kad actio Pauliana ieškiniui pareikšti reikalavimo teisė neprivalo būti vykdytina (pakanka, kad ji būtų neabejotina ir galiojanti), todėl nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė neva pagrįstai sužinojimą apie teisių pažeidimą sieja su mokestinio ginčo išnagrinėjimu 2019 m. balandžio 19 d. Ieškovė apie savo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės egzistavimą sužinojo vėliausiai 2016 metais, kai atliko mokestinį patikrinimą.
14.6. Nesant pagrindo pripažinti dovanojimo sutartis negaliojančiomis, teismas nepagrįstai taikė restituciją, neteisingai nustatė jos dydį. Restitucija yra prievolinis teisių gynybos būdas, todėl ji galima tik tarp sandorio šalių, nors šiuo atveju piniginės lėšos buvo priteistos tiesiogiai ieškovei kaip kreditorei. Be to, ta aplinkybė, kad ginčo sandorio objektas – nekilnojamasis turtas yra įkeistas hipotekos sandoriu, nesudaro kliūčių taikyti restitucijos natūra (hipoteka seka paskui daiktą ir išieškojimas iš tokio daikto yra galimas).
15. Ieškovė VMI atsiliepime prašo atmesti atsakovų apeliacinį skundą.
16. Atsiliepime ieškovė pateikia tokius esminius atsikirtimus:
16.1. Atsakovė M. Z. iki mokestinio patikrinimo pradžios nebuvo pateikusi metinės pajamų mokesčio deklaracijos už 2009 metus, A. Z. – už 2009 ir 2012 metus, taigi už šiuos laikotarpius net nebuvo deklaracijų, duomenų kuriose teisingumui galėjo būti taikoma jų (duomenų) teisingumo prezumpcija. Atsakovų teiktose mokesčių deklaracijose nurodytų duomenų neteisingumas yra nustatytas įsiteisėjusiais teismų sprendimais, taigi ginčo šioje byloje dėl to negali būti.
16.2. Mokesčių mokėtojas, kuriam patikrinimo metu priskaičiuoti papildomai mokėtini mokesčiai, laikomas skolingu nuo to momento, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, o ne nuo patikrinimo akto patvirtinimo ar mokestinio ginčo pabaigos. Atsakovai M. ir A. Z., sudarydami ginčijamus sandorius, buvo skolingi valstybės biudžetui, todėl nekilnojamojo turto neatlygintinis perleidimas, neabejotinai sumažinęs atsakovų mokumą bei turtą, į kurį kreditoriai galėtų nukreipti išieškojimą, pažeidė kreditorių teises.
16.3. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovai ginčijamų sandorių neprivalėjo sudaryti. Pareiga paneigti nesąžiningumo prezumpciją tenka apeliantams, o jų pateikta versija dėl ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybių, dėl tariamo nežinojimo apie turimas mokestines prievoles, nesudaro pagrindo pripažinti, jog nesąžiningumo prezumpcija buvo paneigta.
16.4. Senaties terminas ieškovės pareikštam ieškiniui turi būti skaičiuojamas nuo mokestinio ginčo pabaigos.
16.5. Panaikinus kreditoriaus teises pažeidžiančius sandorius, svarbu parinkti tokį restitucijos būdą, kuris atitiktų būtent kreditoriaus teisėtus lūkesčius patenkinti turimą reikalavimą. Priteisus piniginį ekvivalentą ginčijamo sandorio šaliai – atsakovams M. ir A. Z., jie galėtų nesiimti veiksmų dėl šių lėšų gavimo, o tai užprogramuotų dar bent vieną teisminį ginčą, ieškinio šioje byloje tikslas nebūtų pasiektas.
16.6. Restitucija natūra grąžinant pastatą – gyvenamąjį namą, kitus statinius (kiemo aikštelę), žemės sklypą (duomenys neskelbtini), yra negalima, kadangi šis nekilnojamasis turtas po jo perleidimo 2015 m. rugsėjo 25 d. buvo apsunkintas hipoteka, užtikrinant UAB „Biuro valda“ prievolę Luminor Bank AS, todėl į šį turtą negalėtų būti nukreipiamas išieškojimas ieškovės reikalavimų tenkinimui. Situacija dėl žemės sklypui ir pastatui – vienbučiam gyvenamajam namui (duomenys neskelbtini), taikomos hipotekos nėra tapati, kadangi šis nekilnojamasis turtas hipoteka buvo apsunkintas dar iki ginčijamų sandorių sudarymo. Taikant restituciją natūra šiam turtui yra sugrįžtama į iki ginčo sandorių sudarymo buvusią padėtį, o to neįmanoma padaryti dėl turto, kuris buvo įkeistas po ginčijamų sandorių sudarymo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių
18. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VAVMI) nuo 2013 m. gruodžio 27 d. iki 2015 m. gruodžio 8 d. patikrino atsakovės M. Z. GPM ir PSD įmokų apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą; 2015 m. gruodžio 8 d. surašytas patikrinimo aktas už mokestinį laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir papildomai apskaičiuota 226 321,83 Eur mokėtinų mokesčių. VAVMI 2016 m. kovo 9 d. sprendimu patvirtino nurodytą patikrinimo aktą, paskaičiavo 131 175 Eur delspinigių ir skyrė atsakovei 22 634 Eur baudą. VAVMI nuo 2014 m. gruodžio 16 d. iki 2015 m. gruodžio 21 d. atliko atsakovo A. Z. GPM ir PSD įmokų apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo mokestinį patikrinimą. 2015 m. gruodžio 21 d. surašytas patikrinimo aktas už mokestinį laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., jame papildomai paskaičiuota 117 141,16 Eur mokėtinų mokesčių suma. VAVMI 2016 m. kovo 14 d. sprendimu patvirtino nurodytą patikrinimo aktą, paskaičiavo 58 025 Eur delspinigių ir skyrė atsakovui 11 715 Eur baudą. Ieškovė VMI, išnagrinėjusi M. ir A. Z. skundus, 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimais patvirtino VAVMI 2016 m. kovo 9 d. sprendimą ir 2016 m. kovo 14 d. sprendimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs M. ir A. Z. skundus, 2017 m. balandžio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1711-811/2017 pareiškėjų skundus dėl nurodytų mokestinės kontrolės veiksmų rezultatų atmetė kaip nepagrįstus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. balandžio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-206-968/2019 pareiškėjų M. ir A. Z. apeliacinius skundus atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjo A. Z. prašymą atnaujinti bylos procesą ir 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi atnaujino procesą dėl administracinės bylos Nr. eA-206-968/2019 dalies. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. birželio 10 d. nutartimi atmetė pareiškėjo A. Z. prašymą ir paliko nepakeistą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartį (administracinė byla Nr. eA-3149-438/2020). 2020 m. balandžio 6 d. ieškovė pareiškė ieškinį šioje civilinėje byloje, prašydama pripažinti negaliojančiomis atsakovų sudarytas dovanojimo sutartis ir taikyti restituciją. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 18 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, pripažino ginčijamas sutartis negaliojančiomis ir taikė restituciją natūra bei piniginiu ekvivalentu. Atsakovai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad buvo praleistas ieškinio senaties terminas, teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nukrypo nuo teismų praktikos išaiškinimų, todėl nepagrįstai nustatė, jog egzistuoja visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos, netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir pažeidė restitucijos taikymo taisykles.
Dėl actio Pauliana instituto taikymo sąlygų
19. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas yra specialusis, su sutarčių laisvės principo ribomis susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikis nulemtas siekio užkirsti kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui savo teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriui įvykdymą. Šio instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017 ir kt.).
20. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2020 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-338-969/2020 ir kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas.
21. Analizuojamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad remiantis actio Pauliana pagrindu yra būtinųjų sąlygų visetas pripažinti negaliojančiomis atsakovų sudarytas ginčo sutartis. Skundžiamame sprendime teismas nurodė, kad šie sandoriai pažeidė ieškovės kaip kreditorės turtinius interesus ir akivaizdžiai apribojo jos galimybes išieškoti iš atsakovų mokestinės skolos ir netesybų sumą.
Dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės
22. Viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų, kurios netinkamo nustatymo klausimas keliamas apeliaciniame skunde, yra kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį, turėjimas.
23. Atsižvelgiant į tai, kad kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais, teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas pirmąją actio Pauliana patenkinimo sąlygą, laikosi nuoseklios pozicijos, kad šis institutas gali būti taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana ieškinį kaip teisių gynimo būdą kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais (CK 6.124–6.129 straipsniai). Pagal CK įtvirtintą actio Pauliana instituto reglamentavimą tokio ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, kad reikalavimo teisė būtų vykdytina, t. y. sprendžiant dėl kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimo, kaip pirmosios actio Pauliana sąlygos, neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-469/2019). Kasacinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad kreditorius turi įrodyti ne tik tai, jog turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę (kaip vieną iš actio Pauliana sąlygų), bet ir tai, kad ši jo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Tokio momento nustatymas yra reikšmingas, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą. Kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo momentas priklauso nuo prievolės prigimties: sutartinių prievolių atsiradimas siejamas su sutarties sudarymu, o prievolės iš delikto atsiradimas ? su žalos padarymu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016).
24. Apeliantų įsitikinimu, ieškovė ginčijamų sutarčių sudarymo metu neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės kaip vienos iš būtinųjų actio Pauliana ieškinio pateikimo sąlygos, nes atsakovų M. ir A. Z. prievolės VMI atsirado tik 2016 m. pradžioje (po mokestinio patikrinimo aktų patvirtinimo), o galiojančiomis ir neginčijamomis teisėmis jos tapo tik 2019 bei 2020 metais, išnagrinėjus administracinius ginčus dėl mokestinių patikrinimų rezultatų. Apeliaciniame skunde atsakovai išsamiai cituoja mokestinius klausimus reglamentuojančias teisės normas ir akcentuoja, kad pagal MAĮ 66 straipsnio 1 dalį mokesčių mokėtojas priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja ir deklaruoja pats, išskyrus atitinkamus mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus, o mokesčių mokėtojui pateikus deklaraciją, yra įstatymiškai preziumuojama, jog mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi, todėl mokesčių mokėtojai negali būti laikomi skolininkais. Apeliantai, kritikuodami pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigia, kad neatsižvelgta į mokestinės prievolės atsiradimo pobūdį, kuri buvo apskaičiuota ir atsirado retrospektyviai atlikto mokestinio patikrinimo rezultate. Teisėjų kolegija tokius apeliantų teiginius atmeta kaip nepagrįstus. Apeliantai, subjektyviai interpretuodami teisės normas sau naudinga linkme, be pagrindo teisę išieškoti įsiskolinimą tapatina su reikalavimo teisės atsiradimo momentu. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šioje byloje apeliantų pateiktas galiojančios ir neabejotinos reikalavimo teisės turinio aiškinimas yra pernelyg siauras, todėl negali būti laikomas pagrįstu.
25. Kasacinio teismo ne kartą išaiškinta, kad sprendžiant dėl galiojančios ir neabejotinos reikalavimo teisės turinio, tokios teisės turėjimo kriterijus paprastai gali patvirtinti įsiteisėjęs teismo sprendimas. Tačiau tokio pobūdžio aplinkybės, kaip administracinio ginčo nagrinėjimas, prievolės dydžio iki teisminio ginčo administraciniame teisme galutinio išsprendimo nežinojimas, o taip pat prievolės nežinojimas apskritai, nesudaro teismui pagrindo konstatuoti, jog prievolė, o kartu ir kreditoriaus reikalavimo teisė, apskritai neegzistavo iki tol, kol nebuvo priimtas ir neįsiteisėjo teismo sprendimas, kuriuo kreditoriui iš skolininko priteista (nagrinėjamu atveju – patvirtintas VMI patikrinimo akto teisėtumas ir pagrįstumas) atitinkama suma. Tokią išvadą patvirtina ir tai, kad nedraudžiama net ir vienoje byloje spręsti tiek dėl kreditoriaus reikalavimo pripažinimo (pavyzdžiui, atitinkamo dydžio skolos iš skolininko priteisimo), tiek kartu ir dėl jo reikalavimo panaikinti skolininko sudarytą sandorį actio Pauliana pagrindu. Akcentuotina, kad prievolės vykdytinumas nėra būtinasis pirmosios actio Pauliana sąlygos (neabejotina ir galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė) požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012; 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-469/2019 ir kt.).
26. Apeliantai pagrįstai nurodo, kad šiuo atveju svarbu nustatyti momentą, nuo kada atsakovams M. ir A. Z. atsirado prievolė sumokėti atitinkamus mokesčius. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimus tokios prievolės atsiradimo momentas yra siejamas ne su mokesčių administratoriaus priimto sprendimo momentu, o su aplinkybe, kada mokesčių mokėtojui realiai kilo prievolė sumokėti valstybės biudžetui atitinkamus mokesčius (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. spalio 22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-487-464/2021; 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-872-943/2018).
27. Kaip nurodyta šios nutarties 18 punkte, atsakovei M. Z.už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. papildomai apskaičiuota 226 321,83 Eur mokesčių suma, o atsakovui A. Z.i už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. papildomai apskaičiuota 117 141,16 Eur mokesčių suma. Šių duomenų teisingumas patvirtintas išnagrinėjus administracinius mokestinius ginčus bei atmetus atsakovų M. ir A. Z. skundus. Taigi tokios faktinės aplinkybės patvirtina, kad ginčijamų sutarčių sudarymo metu atsakovai M. ir A. Z. turėjo pareigą sumokėti nurodytas mokesčių sumas, todėl kreditorė – ieškovė VMI turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Atsakovų M. ir A. Z. mokestinė nepriemoka susidarė laikotarpiu 2009 – 2012 metais, t. y. dar iki ginčijamų dovanojimo sutarčių sudarymo, o mokestinio ginčo išnagrinėjimas administracinėje byloje tik suteikė ieškovei galimybę reikalauti priverstinio mokestinės prievolės vykdymo.
28. Nustačius tokias aplinkybes, apeliantų teiginiai dėl kreditorės neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės ginčo sandorių sudarymo metu nebuvimo atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo
29. Apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, juos vertino selektyviai, todėl nepagrįstai konstatavo, kad ginčijamais sandoriais buvo pažeistos ieškovės teisės. Pasak apeliantų, ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovės reikalavimas galėjo būti patenkintas iš kito atsakovų M. ir A. Z. turimo turto, kurio vertė sudarė apie 2 500 000 Eur, o ieškinio pateikimo metu atsakovė M. Z. turėjo 335 094 Eur vertės turto. Apeliantai taip pat teigia, kad ieškinio pateikimo metu atsakovų įsiskolinimas VMI iš viso sudarė 683 917,60 Eur, o reikalavimai pareikšti dėl sandorių, kurių bendra vertė yra daugiau kaip 865 941 Eur, nors pagal CK 6.66 straipsnio 4 dalies nuostatas sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmės kreditoriui tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti.
30. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje yra pateikiamas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; 3) kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu. Šios su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Nustatant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį ir į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, bet visgi sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174-313/2015; 2018 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428-690/2018). Be to, tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kreditorių teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažintas ir toks sandoris, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka ilgiau nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012).
31. Nagrinėjamu atveju apeliantai, teigdami, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir neteisingai įvertino atsakovų pateiktus įrodymus apie jų turto vertę ginčijamų sandorių sudarymo metu, akcentuoja aplinkybę, jog turimo turto būtų pakakę visiškam ieškovės reikalavimo patenkinimui. Visgi, kaip jau minėta, sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo kitaip pažeistos kreditoriaus teisės, būtina nustatyti, sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi bei įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017). Kreditorių teisių pažeidimu yra pripažįstamas sutrukdymas kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, kai, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi arba atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo.
32. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantai iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Todėl nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantų nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantų nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.
33. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantai išreiškia subjektyvią nuomonę atskirai dėl kiekvieno įrodymo, kai įrodymų vertinimo proceso aiškinimas teismų praktikoje suponuoja tai, jog teismas iš pradžių kiekvieną įrodymą įvertina atskirai, o išvadas dėl įrodinėtų aplinkybių turi daryti vertinant įrodymų visetą. Apeliantai teigdami, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu atsakovams M. ir A. Z. priklausė UAB ,,Forbis“ akcijos, kurių vertė siekė daugiau kaip 1 600 000 Eur, įrodymų apie šių akcijų vertę aktualiu laikotarpiu nepateikė, o vien tos bendrovės balanso duomenys, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, neatspindi realios akcijų vertės. Dėl kito apeliantų nurodyto turto – 900 000 Eur vertės kreditorinio reikalavimo į UAB ,,Velinga“, nėra duomenų apie realias tokio kreditorinio reikalavimo įgyvendinimo galimybes, neaiškios šio reikalavimo galimo patenkinimo perspektyvos. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų apie kitus skolininkų kreditorius, jų reikalavimų mastą, nors iš bylos duomenų apie vykdomus priverstinius skolų išieškojimus akivaizdu, jog atsakovai turi ir kitiems kreditoriams vykdytinų įsipareigojimų. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad reali skolininkų turtinė padėtis nėra pakankamai atskleidžiama.
34. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kuris nėra palankus apeliantams, nesudaro pagrindo konstatuoti netinkamo įrodymų ištyrimo ir vertinimo požymių ar faktų buvimo. Kaip matyti iš apskųstojo sprendimo turinio, teismas įvertino visus į bylą pateiktus įrodymus, pasisakė iš esmės dėl visų šalių pateiktų argumentų bei apeliantų nurodytų įrodymų, įskaitant ir tuos, kurie buvo siejami su atsakovų turėto turto verte, motyvavo teisinę poziciją, kodėl tie įrodymai nėra pakankami išvadai, jog nebuvo kreditorės teisių pažeidimo.
35. Nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti visų bylos faktinių aplinkybių visumą, o išvadą dėl konkretaus kreditorės teisių pažeidimo padaryti atsižvelgiant į skolų iš atsakovų išieškojimo galimybes bei ginčijamų sandorių sudarymo kontekstą. Remdamiesi kasacinio teismo išaiškinimais, apeliantai nurodo, kad nėra pagrindo konstatuoti actio Pauliana taikymo sąlygos dėl kreditorių teisių pažeidimo, jeigu skolininko mokumas nekinta. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad vienas po kito sekę atsakovų, kurie yra artimieji šeimos nariai (sutuoktiniai ir jų vaikai, senelė), sudaryti didelės vertės turto dovanojimo sandoriai sąmoningai sukūrė situaciją, jog skolininkų prievolės ieškovei vykdymas tapo apsunkintas, nes atsakovai M. ir A. Z. iš esmės perleido visą turėtą vertingą nekilnojamąjį turtą. Akivaizdu, kad nesant konkrečių įrodymų apie gerą atsakovų finansinę padėtį, po ginčijamų sandorių sudarymo skolininkų mokumo pokytis laikytinas reikšmingu.
36. Byloje nustatyta, kad ieškovė neturi galimybių nukreipti išieškojimą į atsakovų M. ir A. Z. turtą bei išieškoti skolą, nes neliko skolininkų turto, kurio vertė atitiktų jų skolos šiai kreditorei dydį. Tokia aplinkybė patvirtina, kad ginčijamų sandorių sudarymas lėmė ieškovės galimybės išsiieškoti skolą iš skolininkų turto apsunkinimą, sumažėjimą. Atsakovų M. ir A. Z. didelio masto skolinių prievolių ieškovei įvykdymas tapo itin komplikuotas, nes atsiskaitymas su ieškove neabejotinai užtruks gerokai ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki sudarant sandorius dėl turto, kurio verte būtų galima padengti skolą, perleidimo. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad apeliantai nepaneigė antrosios actio Pauliana instituto taikymo sąlygos – kreditorės teisių pažeidimo.
Dėl pareigos sudaryti ginčo sandorius
37. CK 6.66 straipsnyje numatyta kreditoriaus galimybė ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių šis neprivalėjo sudaryti. Privalėjimas sudaryti sandorį actio Pauliana instituto prasme teismų praktikoje traktuojamas kaip vienas iš imperatyvių reikalavimų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2006). Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011). Būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006). Privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).
38. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nebuvo nei pareigos, nei būtinybės, nei tam tikrų susiklosčiusių faktinių aplinkybių, jog ginčijamų sandorių pagrindu atsakovams M. ir A. Z. nuosavybės teise priklausantis turtas neatlygintinai būtų perleistas vaikams. Apeliantai būtinybę sudaryti sandorius argumentuoja tuo, kad turto dovanojimo vaikams sandorių sudarymo būtinybę lėmė jų, kaip tėvų, siekis padėti sūnui, įgyvendinant įstatyminę vaikų išlaikymo pareigą, nenoras išskirti vieno iš vaikų, asmeniniai sutuoktinių nesutarimai. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, apeliantų įvardytos priežastys actio Pauliana instituto taikymo kontekste negali būti vertinamos kaip būtinos dovanojimo sandoriams sudaryti, nes neatitinka privalomumo kriterijų. Byloje nustatytų ginčo sandorių sudarymo aplinkybių kontekste nėra pagrindo įstatyminę pareigą rūpintis vaikais ar šeimyninius nesutarimus traktuoti kaip neišvengiamą būtinybę perleisti pilnamečiams vaikams didelės vertės nekilnojamąjį turtą.
Dėl sandorio šalių sąžiningumo
39. Dvišalį sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. CK 6.67 straipsnyje apibrėžtas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas. Esant bent vienam šių atvejų trečiojo asmens nesąžiningumas preziumuojamas, o trečiajam asmeniui, norinčiam šią prezumpciją paneigti, tenka įrodinėjimo našta. Kitais atvejais įrodyti trečiojo asmens nesąžiningumo faktą yra sandorį actio Pauliana pagrindu ginčijančio kreditoriaus pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017).
40. CK 6.67 straipsnio 1 punkte įtvirtinta sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcija, kai ginčijamą sandorį sudaro artimi giminaičiai, o kreditorius savo teises bei interesus siekia ginti pareikšdamas actio Pauliana reikalavimą. Šiuo atveju ginčijami sandoriai sudaryti tarp tėvų, vaikų ir senelės, t. y. tarp artimų giminaičių, todėl, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovų nesąžiningumas yra preziumuojamas. Nesutikdami su tokia skundžiamame sprendime padaryta išvada, apeliantai nurodo, kad sudarant ginčijamus sandorius jiems nebuvo žinoma apie mokestinę prievolę, kada ar kaip ji gali būti priskaičiuota, todėl sudarydami sandorius jie nenorėjo išvengti galimo atsiskaitymo su ieškove, bet turėjo kitų tikslų. Be to, apeliantų teigimu, jų sąžiningumas turi būti vertinamas ne mokestinių prievolių tinkamo vykdymo požiūriu, bet ginčijamų sandorių sudarymo kontekste.
41. Pasisakydama dėl nurodytų apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija pažymi, jog prievolės atsiradimo momentas yra siejamas ne su mokesčių administratoriaus priimto sprendimo momentu ar paaiškėjimu, kad atitinkama mokestinė prievolė yra kilusi, o su aplinkybe, kada mokesčių mokėtojui realiai atsirado prievolė sumokėti valstybės biudžetui atitinkamus mokesčius pagal teisės aktų reikalavimus (žr. šios nutarties 26 punktą). Teismų praktikoje nurodoma, kad sąžiningumo principas neatskiriamas nuo teisingumo ir protingumo principų. Preziumuojama, jog sąžiningas asmuo civiliniuose santykiuose elgiasi protingai, atidžiai ir rūpestingai, savo subjektines teises įgydamas ir įgyvendindamas teisėtais būdais, neprisiimdamas nepagrįstos rizikos ir naudodamasis ekonomiškomis, mažiausiai finansinių ir žmogiškųjų sąnaudų reikalaujančiomis teisinėmis priemonėmis. Tais atvejais, kai asmens veiksmai neatitinka protingo, apdairaus ir rūpestingo asmens veiksmų standarto, kyla pagrįstų abejonių dėl to, ar jis tikrai veikė skatinamas tų motyvų, kuriuos išviešino, ar turėjo kitokių, sąžiningumui prieštaraujančių tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2013).
42. Šiuo atveju apeliantai, teigdami, kad sandorius sudarė turėdami kitokių tikslų (šeimyninės aplinkybės, noras paremti vaikus ir pan.), nesąžiningo veikimo prezumpcijos paneigimo įrodymų nepateikė. Įvertinusi ginčijamų sandorių sudarymo kontekstą bei byloje nustatytų faktinių aplinkybių visetą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad vienas paskui kitą sekusių neatlygintinių sandorių tarp artimųjų giminaičių sudarymas leidžia pagrįstai manyti apie atsakovų M. ir A. Z. bei kitų šios bylos atsakovų nesąžiningą siekį dėl neįvykdytos mokesčių mokėjimo pareigos išvengti skolos išieškojimo nukreipimo į didelės vertės turtą.
Dėl ieškinio senaties
43. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad šiuo atveju senaties terminas pareikšti actio Pauliana ieškinį nėra praleistas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad sprendžiant dėl ieškinio senaties termino pradžios momento svarbu ne tai, kada ieškovė nurodė sužinojusi apie jos interesų pažeidimą, tačiau kada ji apie tai objektyviai galėjo ir turėjo sužinoti – t. y. atlikus mokestinį patikrinimą ir įforminus jo rezultatus. Apeliacinės instancijos teismas nepripažįsta šių argumentų pagrįstais.
44. Actio Pauliana senaties termino eigos pradžios momentas nustatomas taikant CK 6.66 straipsnio 3 dalį, pagal kurią šis terminas prasideda nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet, kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, ir su kreditoriaus pareiga laiku sužinoti apie tokį sandorį. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus veiksmus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį – laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011). Sužinojimo apie subjektinės teisės pažeidimą (suvokimo, kad teisės pažeidžiamos) momento nustatymas yra nulemiamas konkrečių bylos aplinkybių bei asmens subjektyvių savybių, todėl skirtingose bylose nustatomas skirtingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2009).
45. Apeliantų įsitikinimu, byloje pateikti įrodymai leidžia spręsti, kad ieškovei apie ginčijamus sandorius buvo žinoma dar 2015 metų pradžioje, nes ieškovė domėjosi atsakovams M. ir A. Z. priklausančiu turtu, teikė užklausas Nekilnojamojo turto registrui. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytais argumentais, kad vien ta aplinkybė, jog VMI darbuotojai tikrino Nekilnojamojo turto registro išrašus ir galėjo pamatyti, kad buvo sudaryti šioje byloje ginčijami sandoriai, nereiškia, jog ieškovė turėjo sužinoti apie pažeistas jos kaip kreditorės teises, nes nei nuosavybės įgijimo pagrindai, nei jų teisėtumas nebuvo tikrinami bei vertinami. Apie savo teisių pažeidimą dėl ginčo dovanojimo sandorių sudarymo kreditorė negalėjo sužinoti nei nuo atsakovų mokestinių prievolių atsiradimo, nei nuo mokestinio patikrinimo atlikimo, nei nuo dovanojimo sutarčių sudarymo momento. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, ieškinio senaties termino eigos pradžia pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo susieta su momentu, kada kreditorei atsirado galimybė pradėti skolos iš atsakovų turto išieškojimo procesą, bet paaiškėjo, kad skolininkai neatlygintiniais sandoriais yra perleidę ne tik šioje byloje nurodytą turtą, bet ir kitą savo turtą, jog skolininkai neturi turto, į kurį gali būti nukreipiamas ir užtikrintas efektyvus išieškojimas. Šiuo atveju reikšmingas yra momentas ne kada ieškovė realiai sužinojo apie ginčijamų sandorių sudarymą, bet kada jai tapo žinoma, jog tokias sandoriais buvo pažeistos jos kreditorinės reikalavimo teisės.
46. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantai, teigdami, kad mokestiniai ginčai negali būti kliūtimi ginčyti sandorius, be pagrindo remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-739-178/2017 pateiktais išaiškinimais. Pažymėtina, kad suformuotu precedentu galima remtis tik tuo atveju, jeigu bylų ratio decidendi (lot. bylos aplinkybės) sutampa. Paminėtos kitos civilinės bylos ir šios nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos, nes kitoje byloje skolininkų turtas, kurio perleidimo sandoriai buvo ginčijami, dar mokestinių ginčų metu buvo areštuotas, todėl kreditorei buvo žinomas faktas apie sandoriais pažeidžiamas kreditorės teises.
47. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliantai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino ir kad yra nustatytos visos actio Pauliana taikymo sąlygos (CPK 185 straipsnis). Padarius tokią išvadą, atmetami kaip teisiškai nereikšmingi apeliantų argumentai, kad nesant pagrindo pagal actio Pauliana reikalavimą pripažinti negaliojančiomis pirmiausiai sudarytų – 2012 m. birželio 5 d. ir 2013 m. rugsėjo 5 d. – turto dovanojimo sutarčių, negali būti naikinami vėlesni atsakovų sudaryti to turto perleidimo pagal dovanojimo sutartis sandoriai.
Dėl restitucijos taikymo
48. Apeliantai, nesutikdami su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde taipogi teigia, kad teismas pažeidė restitucijos taikymo taisykles ir be pagrindo netaikė restitucijos natūra dėl turto įkeitimo hipoteka fakto, be to, turto vertės piniginį ekvivalentą nepagrįstai priteisė tiesiogiai kreditorei, neteisingai nustatė prievolės dydį pagal turto vertės piniginį ekvivalentą.
49. Pripažinęs sandorį negaliojančiu, teismas privalo išspręsti jo negaliojimo padarinių klausimą. Restitucija yra civilinių teisių gynybos būdas, kai šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki pažeidimo, t. y. viena šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa tai, ką yra gavusi pagal šį sandorį (CK 1.138 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 6.145 straipsnio 1 dalis). CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. CK 6.146 straipsnyje nustatyta, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-422-687/2016). Taikant restituciją asmuo grąžinamas į ankstesnę padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 4 d. nutartis bylos Nr. 3K-3-570/2009).
50. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netaikė restitucijos natūra dėl nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), konstatavęs, kad po šio turto (gyvenamojo namo, žemės sklypo) neteisėto perleidimo jis (turtas) buvo įkeistas pagal hipotekos sandorį. Teismas nurodė, kad į hipoteka apsunkintą daiktą negalėtų būti nukreiptas išieškojimas pagal ieškovės reikalavimą, todėl taikytina restitucija turto vertės piniginio ekvivalento priteisimu. Kaip minėta, restitucija sumokant ekvivalentą pinigais atliekama tik išskirtiniais atvejais: a) kai restitucijos taikymas natūra neįmanomas arba, b) kai restitucijos taikymas natūra sukeltų didelių nepatogumų šalims (CK 6.146 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju tokių išskirtinių sąlygų nenustatyta, o pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės neturi esminės reikšmės restitucijos būdo parinkimui. Sutiktina su apeliantų argumentais, kad nors po ginčijamų sandorių sudarymo dalis perleisto turto buvo įkeista hipoteka (ieškovė įkeitimo sandorio neginčija), tai nepaneigia galimybės taikyti restituciją turto skolininkui grąžinimu natūra. Grąžinus turtą skolininko nuosavybėn, hipoteka išlieka (CK 4.170 straipsnio 6 dalis) ir suteikia šios daiktinės teisės turėtojui teisę patenkinti hipoteka užtikrintą reikalavimą iš hipotekos objekto vertės pirmiau už kitus skolininko kreditorius (CK 4.170 straipsnio 3 dalis). Ši aplinkybė nereiškia, kad skolininko mokumo padėties pasikeitimas actio Pauliana ieškinio patenkinimo atveju, kai skolininkui grąžinamas turtas yra įkeistas, neturi jokios įtakos actio Pauliana ieškinį pareiškusio kreditoriaus teisių gynimui ir yra beprasmis – šiuo atveju kreditoriaus galimybė nukreipti reikalavimą į skolininkui grąžintą turtą išlieka, kadangi jis turi teisę patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto turto po hipotekos kreditoriaus. Tokios nuostatos laikomasi teismų praktikoje (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-557-790/2020).
51. Atmestini kaip nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad turto įkeitimo hipoteka sandoris buvo sudarytas siekiant apsunkinti išieškojimą pagal ieškovės reikalavimus. Kaip jau minėta, hipoteka seka paskui daiktą, o nurodytiems teiginiams dėl hipotekos sandorio sudarymo tikslo pagrįsti ieškovė jokių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis).
52. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.146 straipsnyje numatytą išimtinį restitucijos taikymo būdą – priteisimą sumokėti piniginį ekvivalentą. Šiuo atveju nebuvo pakankamo pagrindo restitucijos atlikimo natūra keisti turto vertės ekvivalento pinigais priteisimu.
53. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su apeliantų argumentais, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas, be pagrindo pakeitęs restitucijos atlikimo būdą, pinigus priteisė tiesiai kreditorei – ieškovei. Restitucija yra prievolinių teisinių santykių gynybos būdas, todėl restitucija taikoma tik tarp sandorio šalių, grąžinant sandorio šalis į prieš pažeidimą buvusią padėtį. Šio instituto paskirtis yra kompensacinė: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016). Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas turto vertės piniginį ekvivalentą tiesiogiai kreditorei (ieškovei), be pagrindo vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002, nes toje byloje nagrinėtos faktinės aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamos bylos aplinkybėms – kitoje byloje nekilnojamojo turto perleidimo sandorius ginčijęs kreditorius pats buvo ankstesnis to nekilnojamojo turto savininkas, su kuriuo nebuvo atsiskaityta už perleistą turtą. Nagrinėjamoje byloje turto perleidimo sandorius ginčijusi ieškovė jokių daiktinių teisių to sandorio objektų atžvilgiu neturėjo ir neturi.
54. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad restitucija dėl pripažintų negaliojančiais sandorių objekto – nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), taikytina turto grąžinimu natūra, nebelieka pagrindo pasisakyti dėl apeliantų skundo argumentų apie netinkamai nustatytą prievolės dydį pagal turto vertės piniginį ekvivalentą.
Dėl procesinės bylos baigties
55. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reguliuojančias actio Pauliana ieškinio sąlygas, tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir pagrįstai pripažino ginčijamus sandorius negaliojančiais. Tačiau spręsdamas restitucijos atlikimo klausimą, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė restitucijos taisykles, vadovavosi šioje byloje neaktualiais teisminės praktikos pavyzdžiais, todėl be pagrindo restituciją atliko ne tik turto grąžinimu natūra, bet ir dalies grąžintino turto vertės piniginio ekvivalento priteisimu tiesiogiai ieškovei. Remiantis tokia išvada, apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas restitucijos atlikimo dalyje, nurodant, kad atsakovams M. ir A. Z. priteisiamas nekilnojamasis turtas – gyvenamasis namas, kiti statiniai (kiemo aikštelė) ir žemės sklypas, esantys (duomenys neskelbtini).
56. Už paduotą apeliacinį skundą vieno iš apeliantų – A. Z. vardu yra sumokėtas 6 104 Eur žyminis mokestis. Atsakovų apeliaciniame skunde prašoma iš ieškovės priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias patvirtinantys dokumentai bus pateikti CPK nustatytu terminu ir tvarka. Teisėjų kolegija nurodo, kad iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme pabaigos nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys bylos šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, išskyrus pirmiau nurodytas žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad dėl patenkintų ieškovės materialiųjų reikalavimų (sandorių pripažinimo negaliojančiais) pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (jis keičiamas tik dėl restitucijos atlikimo būdo), atsakovai neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro žyminis mokestis už apeliacinį skundą, atlyginimą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 18 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinės dalies septintoje pastraipoje „Taikyti restituciją“ esantį 1.2 punktą išdėstyti taip:
,,1.2 iš A. Z. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) priteisti M. Z. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir A. Z. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini); iš M. T. (gim. (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini)) priteisti M. Z. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir A. Z. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) pastatą – gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kitus statinius (inžinerinius) – kiemo aikštelę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini).“
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Marius Bajoras
Gintaras Pečiulis
Asta Radzevičienė