Civilinė
byla Nr. 3K-3-277/2013
Teisminio
proceso Nr. 2-55-3-01720-2010-8
Procesinio sprendimo kategorija 50.10
(S)
LIETUVOS
AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. gegužės
8 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Janinos Januškienės (pranešėja) ir Gintaro
Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka
teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB „Vingriai“
kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2012 m. rugsėjo 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal
ieškovo AB „SEB lizingas“ ieškinį atsakovui AB „Vingriai“ dėl iškeldinimo ir turto
išreikalavimo ir atsakovo AB „Vingriai“ priešieškinį
ieškovui AB „SEB lizingas“ dėl pripažinimo bendraturčiu.
Teisėjų kolegija
n
u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje
sprendžiamas lizingo sutarties nutraukimo teisinių padarinių, kai lizingo
gavėjas iš esmės pažeidžia lizingo sutartį, klausimas.
Ieškovas
AB „SEB lizingas“ prašė teismo:
1.
Iškeldinti atsakovą AB „Vingriai“ iš ieškovui priklausančių negyvenamųjų patalpų
(duomenys neskelbtini).
2.
Išreikalauti iš atsakovo ir perduoti ieškovui kilnojamąjį turtą: 1) frezavimo
stakles VF2BHE HAAS (lizingo sutartis Nr. 2005-100268); 2) tekinimo stakles
SL-20THE HAAS (lizingo sutartis Nr. 2005-100268); 3) tekinimo stakles SL-30THE
(lizingo sutartis Nr. 2006-020379); 4) vertikalų apdirbimo centrą Super
Mini Mill HE (lizingo sutartis Nr. 2006-020379); 5) vertikalų apdirbimo centrą
HAAS VF-2BHE (lizingo sutartis Nr. 2006-020379); 6) horizontalų apdirbimo
centrą EC-1600HE (lizingo sutartis Nr. 2006-020379); 7) horizontalų apdirbimo
centrą EC-500HE (lizingo sutartis Nr. 2006-020379); 8) koordinatinę matavimo
mašiną PICO 0245.04.05.06 (lizingo sutartis Nr. 2006-110406); 9) vertikalų
apdirbimo centrą VF-4BHE (lizingo sutartis Nr. 2006-110406); 10) vertikalų
apdirbimo centrą VF-9B/50HE (lizingo sutartis Nr. 2006-110406), 11) tekinimo
stakles SL-40HE (lizingo sutartis Nr. 2006-110406); 12) vertikalų apdirbimo
centrą VF-2BHE (lizingo sutartis Nr. 2006-110406), 13) smėliasrovę HGH 6040 DUO
(lizingo sutartis Nr. 2006-110406); 14) koordinatinę matavimo mašiną EUROu3
0203.10.12.20 (lizingo sutartis Nr. 2006-110406); 15) įrankius frezavimo
ir tekinimo staklėms (lizingo sutartis Nr. 2006-110406).
2005
m. spalio 27 d. šalys sudarė finansinio lizingo sutartį Nr. 2005-100268, 2006 m. balandžio
11 d. – finansinio lizingo sutartį Nr. 2006-020379, 2006 m. liepos 18 d. – finansinio
lizingo sutartį Nr. 2006-070256, 2006 m. gruodžio 1 d. – finansinio lizingo
sutartį Nr. 2006-110406. Atsakovas tinkamai nevykdė savo įsipareigojimų pagal sudarytas
sutartis – nesilaikė sulygtų įmokų mokėjimo terminų ir įsiskolino ieškovui,
todėl šis 2009 m. rugpjūčio 17 d. pateikė atsakovui raštą Nr. 02-3796, kuriame
nurodė, kad jei iki 2009 m. rugpjūčio 24 d. nesumokės 1 896 771,11 Lt
įsiskolinimo ir delspinigių, sutartys bus nutrauktos. Nustatytu terminu
atsakovas įsiskolinimo nepadengė, todėl ieškovas vienašališkai nutraukė lizingo
sutartis nuo 2009 m. rugpjūčio 25 d. ir, remdamasis lizingo sutarčių
Bendrųjų dalių 19 skirsniu, pareikalavo grąžinti jam priklausantį turtą. 2009
m. spalio 29 d. šalys sudarė pasaugos sutartį Nr. PS2009-10/29, kuria ieškovas
perdavė atsakovui laikinai saugoti įrengimus, uždraudžiant jais naudotis ar
perleisti be ieškovo sutikimo. Tačiau ieškovui pareikalavus turtą grąžinti ir
iš ieškovo dalį įrenginių nupirkusio pirkėjo atstovams atvykus išmontuoti įrenginius,
jie nebuvo įleisti į atsakovo nuomojamas patalpas (duomenys neskelbtini). 2010
m. vasario 23 d. ir 2010 m. kovo 18 d. ieškovas pakartotinai pareikalavo grąžinti
įrengimus, tačiau atsakovas atsisakė.
Atsakovas
AB „Vingriai“ pareikštu priešieškiniu prašė jį pripažinti sudarytų finansinio
lizingo sutarčių pagrindu perduoto turto bendraturčiu, įpareigoti ieškovą
sustabdyti įrenginių pardavimą ir visas sąlygas derinti su atsakovu, o vienašališką
lizingo sutarčių nutraukimą pripažinti negaliojančiu. Atsakovas nurodė, kad
pagal su ieškovu sudarytas lizingo sutartis jis yra apmokėjęs 32,71 iki 43,63
proc. įrenginių vertės. Sudariusi sandorį šalis už sumokėtus pinigus turi gauti
sutartą prekę nuosavybėn, priešingu atveju tai bus nepagrįstas praturtėjimas. Į
pagal lizingo sutartį mokamų palūkanų procentą turi būti įskaičiuojama
sutarties nutraukimo rizika; atsakovas yra sumokėjęs ieškovui 647 498 Lt
palūkanų.
Vilniaus
apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 14 d. nutartimi sustabdė bylos dalį dėl atsakovo
iškeldinimo, nes Vilniaus miesto 4-ajame apylinkės teisme atsakovas yra
pareiškęs prevencinį ieškinį dėl uždraudimo nutraukti negyvenamųjų patalpų (duomenys
neskelbtini) 2005 m. rugsėjo 6 d. nuomos sutartį ir iškeldinti
atsakovą ar imtis kitų veiksmų, kuriais būtų trukdoma nurodytose patalpose
vykdyti ūkinę komercinę veiklą, ar patekti į šias patalpas anksčiau negu po 18
mėnesių nuo rašytinio įspėjimo apie vienašališką sutarties nutraukimą ir
reikalavimą išsikelti įteikimo atsakovui.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų
sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus
apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. daliniu sprendimu ieškinį tenkino, o
priešieškinį atmetė; teismas nusprendė išreikalauti iš atsakovo ir perduoti
ieškovui AB „SEB lizingas“ priklausantį turtą: 1) frezavimo stakles VF2BHE HAAS
(lizingo sutartis Nr. 2005-100268); 2) tekinimo stakles SL-20THE HAAS (lizingo
sutartis Nr. 2005-100268); 3) tekinimo stakles SL-30THE (lizingo sutartis Nr.
2006-020379); 4) vertikalų apdirbimo centrą Super Mini Mill HE (lizingo
sutartis Nr. 2006-020379); 5) vertikalų apdirbimo centrą HAAS VF-2BHE (lizingo
sutartis Nr. 2006-020379); 6) horizontalų apdirbimo centrą EC-1600HE (lizingo
sutartis Nr. 2006-020379); 7) horizontalų apdirbimo centrą EC-500HE (lizingo
sutartis Nr. 2006-020379); 8) koordinatinę matavimo mašiną PICO 0245.04.05.06
(lizingo sutartis Nr. 2006-110406); 9) vertikalų apdirbimo centrą VF-4BHE
(lizingo sutartis Nr. 2006-110406); 10) vertikalų apdirbimo centrą VF-9B/50HE
(lizingo sutartis Nr. 2006-110406), 11) tekinimo stakles SL-40HE (lizingo
sutartis Nr. 2006-110406); 12) vertikalų apdirbimo centrą VF-2BHE (lizingo
sutartis Nr. 2006-110406), 13) smėliasrovę HGH 6040 DUO (lizingo sutartis Nr.
2006-110406); 14) koordinatinę matavimo mašiną EUROu3 0203.10.12.20 (lizingo
sutartis Nr. 2006-110406); 15) įrankius frezavimo ir tekinimo staklėms (lizingo
sutartis Nr. 2006-110406).
Teismas
nustatė, kad atsakovas tinkamai nevykdė lizingo sutarčių, t. y. pradelsė
1 896 771,11 Lt įmokų ir delspinigių mokėjimą, todėl ieškovas dėl
esminio sutarčių pažeidimo, remdamasis lizingo sutarčių Bendrųjų dalių 18.6.4,
19.1 punktais, pagrįstai vienašališkai nutraukė lizingo sutartis
pareikalaudamas grąžinti jam nuosavybės teise priklausantį turtą (CK CK 4.95,
6.567, 6.574 straipsniai).
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. rugsėjo 26
d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. dalinį sprendimą
palikto nepakeistą.
Apeliacinės
instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą, rėmėsi CK 6.567 straipsnio 1 dalimi,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2012 m. kovo 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje BUAB
„4 vėjai ir KO“ v. UAB „Swedbank lizingas“, bylos Nr. 3K-3-99/2012. Teismas
konstatavo, kad nei lizingą reglamentuojančios CK normos, nei šalių sudarytos
sutartys nepatvirtina galimybės įgyti nuosavybėn lizingo sutarties dalyką,
neįvykdžius įsipareigojimų pagal sudarytas sutartis. Byloje nėra ginčo dėl to,
kad atsakovas pažeidė lizingo sutartis nesilaikydamas mokėjimų grafiko, todėl
ieškovas šias sutartis nutraukė pagrįstai. Nutraukus sutartis, išnyko teisinis
pagrindas atsakovui naudotis lizinguotu turtu ir negrąžinti jo ieškovui.
Lizingo sutartys reglamentuoja lizingo gavėjo pareigos grąžinti lizingo
sutarties dalyką įgyvendinimo tvarką. Atsakovas, negrąžindamas lizingo
sutarties dalyko, pažeidė lizingo sutartis, todėl yra teisinis pagrindas ginti ieškovo
pažeistas teises.
Dėl
pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvavimo apeliacinės instancijos
teismas sutiko, kad sprendimo motyvai nėra išsamūs, tačiau sprendė, kad iš
sprendimo argumentų yra pakankamai aišku, kodėl tenkindamas ieškinį teismas
netenkino priešieškinio reikalavimų (kartu su apeliacinės instancijos teismo
argumentacija). Taigi, nepaisant nustatyto teisės pažeidimo, byla iš esmės
išspręsta teisingai (CPK 329 straipsnio 1 dalis).
Dėl
teismo sprendimo vykdymo tvarkos nustatymo apeliacinės instancijos teismas
nurodė, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovo atstovas prašė
sprendimo vykdymą atidėti aštuoniolikai mėnesių. Atsakovas prieštarauja greitam
ginčo įrenginių išmontavimui ir perdavimui ieškovui, t. y. siekia sprendimo
įvykdymo atidėjimo arba sprendimo vykdymo tvarkos ir termino nustatymo.
Remiantis CPK 284 straipsnio 1, 2 dalimi yra numatyta galimybė sprendimo
vykdymo atidėjimo ar jo vykdymo tvarkos pakeitimo klausimą spręsti tiek teismo
sprendimu, tiek ir priėmus teismo sprendimą. Taigi atsakovui, siekiančiam
sprendimo vykdymo atidėjimo, nėra užkirstas kelias atskiru procesiniu prašymu
kreiptis į sprendimą priėmusį pirmosios instancijos teismą dėl sprendimo
vykdymo atidėjimo arba konkrečios vykdymo tvarkos nustatymo. Ieškovo teigimu, įrenginiai
yra jam nuosavybės teise priklausančiose patalpose, todėl jų išmontavimo ir
perkraustymo klausimas šiuo metu neaktualus.
Apeliacinės
instancijos teismas atmetė atsakovo prašymą skirti ekspertizę įrenginių vertei
nustatyti, nes tokios ekspertizės rezultatai būtų teisiškai nereikšmingi šios
bylos išsprendimui. Nepriklausomai nuo ieškovo siekiamų išreikalauti įrenginių
vertės, ji nepatvirtintų atsakovo teisės įgyti nuosavybės teisę į dalį
įrenginių ar jo bendrąją dalinę nuosavybę į visus įrenginius, nes tokiam
įgijimui nėra teisinio pagrindo. Be to, lizingo dalyko vertė nepaneigia lizingo
davėjo teisės, lizingo gavėjui pažeidus sutartį, ją nutraukti ir reikalauti
grąžinti sutarties dalyką (CK 6.574 straipsnis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį
skundą argumentai
Kasaciniu
skundu atsakovas prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius
sprendimus ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; priteisti
atsakovui bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:
1.
Dėl CK 1.2 straipsnio 1 dalies, 1.5 straipsnio 1 dalies, 6.574 straipsnio taikymo.
Teismai turėjo tenkinti dalį atsakovo priešieškinio, t. y. proporcingai pagal jo
už įrenginius sumokėtą išpirkimo sumą pripažindami atsakovo nuosavybę į dalį šių
įrenginių, atitinkamai ieškovui priteisiant tiek ginčo įrenginių, kiek jų
atsakovas neišpirko. Tai atitiktų civilinių teisinių santykių subjektų
lygiateisiškumo, proporcingumo, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo
principus, būtų pasiektas civilinio proceso tikslas – atkurti tarp ginčo šalių
teisinę taiką (CPK 2 straipsnis). CK XXX skyrius, reglamentuojantis
lizingo (finansinės nuomos) teisinius santykius, nenumato, kad lizingo gavėjas
neturi teisės įgyti nuosavybėn dalį lizingo turto vienetų, todėl nagrinėjamu
atveju turi būti vadovaujamasi bendraisiais civilinės teisės principais.
Nagrinėjamoje byloje pagal lizingo sutartis teismui pateikti mokėjimai, pagal
kuriuos didelė jų dalis buvo paskirstyta dengiant ne kurią nors vieną iš
lizingo sutarčių, taip išperkant dalį įrenginių, tačiau mokėjimai nepagrįstai
buvo skirstomi taip, kad atsakovas būtų laikomas neišpirkęs nė vieno įrenginio.
Remdamiesi CK 6.55 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis įmokų paskirstymo
taisyklėmis, teismai turėjo paskirstyti atsakovo sumokėtas turto išpirkimo
įmokas, taip pripažindami atsakovo nuosavybės teisę į dalį įrenginių. Tokią
poziciją patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje O.
M. Š. v. G. J. , bylos Nr.
3K-3-517/2004, išaiškinimai dėl paskolos sutarčių vykdymo.
2.
Dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pažeidimo. Atsakovas,
grįsdamas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pažeidimą, remiasi CPK 327
straipsnio 1 dalies 1 punkto, 270 straipsnio 4 dalies 4 punkto nuostatomis, Europos
Žmogaus Teisių Teismo sprendimais (žr. Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani
v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. Nos 303-A and 303-B, p.
12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99,
par. 30, 27 September 2001; kt.), kasacinio teismo praktika (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio
16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal antstolio A. Bespalovo
prašymą, bylos Nr. 3K-3-603/2008; 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Klaipėdos
miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės
tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-344-2011; kt.).
Atsakovo teigimu, priešieškiniu teismo buvo prašoma pripažinti: 1) atsakovą
lizingo sutartimis išpirkinėto turto bendraturčiu (apmokėtoji dalis pagal
lizingo sutartis – 2 046 617,94 Lt) ir 2) vienašalį lizingo sutarčių nutraukimą
negaliojančiu. Pirmosios instancijos teismas atsakovo reikalavimus atmetė
nemotyvuotai. Atsakovo nuomone, sprendžiant dėl pareikštų priešieškinio
reikalavimų, buvo būtina nustatyti įrenginių rinkos vertę lizingo sutarčių
nutraukimo dieną tam, kad būtų galima nustatyti atsakovo išpirktą įrenginių dalį.
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai įrenginių rinkos vertę vertino kaip
neturinčią teisinės reikšmės. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai
nevertino, ar toks visų keturių lizingo sutarčių vienašalis nutraukimas yra
proporcingas, ar nesuteiks vienai iš šalių nepagrįsto pranašumo, t. y. ar
atitinka šalių lygiateisiškumo principą (CK 1.2 straipsnis). Be to, pirmosios
instancijos teismas nesprendė dėl atsakovo pareikšto prašymo nustatyti sprendimo
vykdymo tvarką, jo motyvuotai neatmetė. Apeliacinės instancijos teismas turėjo
pripažinti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų akivaizdų ir absoliutų
nebuvimą dėl priešieškinio reikalavimų. Atsakovo nuomone, apeliacinės
instancijos teismas negali papildyti pirmosios instancijos teismo motyvacijos.
Priešingu atveju nebūtų užtikrinama asmens galimybė efektyviai pasinaudoti
teise į apeliaciją, kurios nagrinėjamu atveju atsakovas neturėjo.
3.
Dėl CPK 284 straipsnio pažeidimo. Dėl šios teisės normos taikymo
atsakovas remiasi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje S. K. v. A. T.
, bylos Nr. 3K-3-495/2004; 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracija v. E. S. ir kt., bylos N r. 3K-3-594/2006; 2011 m. balandžio 4
d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. G.
D. ir kt., bylos Nr. 3K-7-61/2011). Atsakovas prašymą pirmosios
instancijos teismui dėl sprendimo vykdymo tvarkos nustatymo grindė 2011 m.
rugpjūčio 24 d. UAB „Staklija“ raštu, kuriame nurodyta, kad visų ginčo patalpose
esančių įrenginių (ir teismo daliniu sprendimu išreikalautų įrengimų)
perkraustymo darbai gali trukti mažiausiai aštuoniolika mėnesių, o visų darbų
(įskaitant subrangovų paslaugas specifiniams darbams atlikti) vertė būtų ne
mažesnė kaip 2 360 000 Lt. Šis įrodymas buvo pakankamas pagrindas pirmosios
instancijos teismui konstatuoti, kad sprendimo įvykdymas įprastine tvarka negalimas,
todėl buvo būtina spręsti dėl CPK 284 straipsnio 1 dalies taikymo ir sprendimo
vykdymo tvarkos pakeitimo. Pirmosios instancijos teismas šio atsakovo atstovo
prašymo nesprendė, pažeisdamas CPK 271 straipsnio 1 dalies, 284 straipsnio 1 dalies,
329 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas dėl
atsakovo apeliacinio skundo argumentų šiuo klausimu iš esmės nepasisakė.
4.
Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Atsakovas remiasi CPK 185
straipsniu, kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 25 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. religinė bendruomenė
Meditacijos centras „Ojas“, bylos N r. 3K-3-415/2011; 2012 m. kovo 1 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Lietuva Statoil“ v. UAB „DL
logistika“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-64/2012; kt.). Teismai nepagrįstai
nevertino atsakovo pateiktų įrodymų dėl sumokėtų 2 046 617,94 Lt
įmokų už keturiolika ginčo įrenginių, jų paskirstymo konkretiems įrengimams
išpirkti, nenustatė ginčo įrenginių vertės, neįvertino įrodymų, patvirtinančių,
kad atsakovas buvo sumokėję visas pagal lizingo sutartis mokėtinas palūkanas,
t. y. atsiskaitė su ieškovu už šio teiktas finansines paslaugas, kas nulėmė
bylos esmės neatskleidimą ir neteisingą bylos išnagrinėjimą.
Atsiliepimu
į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti, o bylą nagrinėjusių
teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus; priteisti bylinėjimosi
išlaidas, patirtas kasaciniame teisme. Nurodomi šie argumentai:
1.
Dėl teisės į dalį įrenginių. Ieškovas, remdamasis CPK 13 straipsniu, 135
straipsniu, kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 11 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje S. S. v. S.
J. , bylos Nr. 3K-3-387/2008; išplėstinės teisėjų kolegijos 2010
m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos
transporto priemonių draudikų biuras v. V. D. , bylos Nr. 3K-7-300/2010;
kt.), nurodo, kad suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą yra ieškovo pareiga,
o dispozityvumo, rungimosi, nešališkumo, šalių procesinio lygiateisiškumo
principai neleidžia teismui to daryti už ieškovą. Atsakovas priešieškiniu ir
dubliku prašė teismo pripažinti jį ieškovui priklausančių įrenginių bendraturčiu.
Atsakovo prašymas pripažinti jam teisę į konkrečius įrenginius pirmą kartą buvo
suformuluotas tik apeliaciniame skunde, tai prieštaravo CPK 312 straipsnio
nuostatoms. Taigi kasaciniame skunde nurodytas atsakovo sumokėtų įmokų
perskirstymas buvo objektyviai neįmanomas šioje byloje. CPK 347 straipsnio 2
dalyje įtvirtintas draudimas remtis naujais įrodymais ir aplinkybėmis, kurie
nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme.
Atsakovas
nepagrįstai remiasi CK 6.55 straipsniu (tik kasaciniame skunde), nes lizingo
sutarčių Bendrosios dalies 10.1.3 punkte nustatyta ieškovo teisė visas iš atsakovo
gautas lėšas savo nuožiūra panaudoti ilgiausiai pradelstoms sumoms padengti,
neatsižvelgiant į atsakovo mokėjimo pavedimuose nurodytą paskirtį. Jei
sutartinė nuostata nenuginčyta, tai šalims privaloma (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ v. restruktūrizuojamai UAB
„Elektrotinklas“, bylos Nr. 3K-3-204/2012). Nėra pagrindo remtis ir
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m.
rugsėjo 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje O. M. Š.
v. G. J., bylos
Nr. 3K-3-517/2004, kurios faktinės aplinkybės skiriasi nuo šios bylos
aplinkybių, ir tai atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono
vyriausiasis prokuroras v. AB„VST“, bylos Nr. 3K-3-185/2009; kt.).
Dėl
finansinės nuomos sutarties sampratos (CK 6.567 straipsnio 1 dalis) ieškovas
nurodo, kad nuosavybės teisė lizingo gavėjui pereina sumokėjus visą sutartyje
nustatytą kainą, jeigu sutartimi nenumatyta ko kita, ir tai atitinka kasacinio
teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje I. A. v. AB
,,SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. sausio 27 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje pagal UAB „Swedbank lizingas“
prašymą bylos Nr. 3K-3-1/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje BUAB „4 vėjai ir KO“ v. UAB „Swedbank lizingas“, bylos Nr.
3K-3-99/2012). Atsakovo teigimu, lizingo sutartimis buvo aiškiai susitarta, kad
visą lizingavimo laikotarpį ir jam pasibaigus iki turto priėmimo–perdavimo
klientui nuosavybėn akto pasirašymo momento turtas nuosavybės teise priklauso ieškovui,
o nuosavybės teisę į turtą atsakovas įgyja visiškai sumokėjęs mokėjimų
sąskaitoje–grafike nurodytus mokėjimus arba išpirkęs turtą anksčiau termino bei
įvykdęs kitas sutartyje nustatytas sąlygas.
2.
Dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto taikymo. Absoliučiu teismo sprendimo
(nutarties) negaliojimo pagrindu pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą
laikomas visiškas teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas. Teismo dalinio
sprendimo motyvuojamojoje dalyje buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos
faktinius ir teisinius aspektus, ir tokia pozicija atitinka kasacinio teismo
praktiką (CPK 328 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų
sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje A. B. v. UAB „KRS“,
bylos Nr. 3K-3-295/2009).
Atsakovo
reikalavimas pripažinti nuosavybės teisę į dalį įrenginių buvo pareikštas tik
apeliacinės instancijos teisme, todėl neturėjo būti svarstomas (CPK 312
straipsnis). Bet kuriuo atveju ieškovo siekiamų išreikalauti įrenginių
vertė nepatvirtintų atsakovo teisės įgyti nuosavybės teisę į dalį įrenginių ar
dalinę nuosavybę į visus įrenginius, nes tokiam įgijimui nėra teisinio pagrindo
(CK 6.574 straipsnis). Be to, byloje yra 2009 m. gruodžio 24 d. UAB
korporacijos „Matininkai“ turto vertės nustatymo pažyma, todėl papildomas
vertinimas ir nebuvo būtinas. Kasaciniame skunde pabrėžiamas sumokėtos dalies
dydis nepaneigia ieškovo teisės nutraukti lizingo sutartis esant 1 896 771,11
Lt įsiskolinimui.
3.
Dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos nustatymo. Teisės aktais numatyta
galimybė sprendimo vykdymo atidėjimo ar jo vykdymo tvarkos pakeitimo klausimą
spręsti tiek teismo sprendimu, tiek ir priėmus teismo sprendimą. Taigi atsakovui
nebuvo užkirstas kelias atskiru procesiniu prašymu kreiptis į sprendimą
priėmusį pirmosios instancijos teismą. Tokia teise atsakovas pasinaudojo –
civilinėje byloje Nr. 2-6307-661/2012 yra nagrinėjamas atsakovo prašymas
atidėti teismo sprendimo vykdymą (CPK 284 straipsnis).
4.
Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo. Atsakovas veikia prieš greitą
ir teisingą bylos nagrinėjimą, nes kiekvienoje instancijoje naudoja vis naujus
argumentus ir reiškia naujus reikalavimus. Tai pažeidžia procesinio šalių
lygiateisiškumo principą ir ieškovo teisėtus interesus. Taigi kasacinio skundo
argumentai, susiję su įmokų mokėjimo ir paskirstymo aplinkybėmis, nenagrinėtini,
ir tokia nuostata atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje R. Ž.
v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Teismai
neturėjo svarstyti įmokų proporcingo paskirstymo galimybės, nes atsakovas
nereiškė tokio reikalavimo. Atsakovas nėra pagal lizingo sutartis sumokėjęs
visų palūkanų. Kadangi atsakovas nereikalavo pripažinti jam nuosavybės teisę į
dalį įrenginių ir nekvestionavo įmokų mokėjimo ir paskirstymo tvarkos, tai šiuo
aspektu teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus tiek, kiek jie susiję
su atsakovo reikalavimais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje
D. V. J. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-243/2010).
Teisėjų
kolegija
k
o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl lizingo sutarties nutraukimo teisinių padarinių, kai lizingo gavėjas iš esmės pažeidžia lizingo
sutartį
Lizingo sutarties esminio pažeidimo
teisiniai padariniai įtvirtinti CK 6.574 straipsnyje. Šioje normoje nurodyti du
lizingo davėjo teisių gynimo būdai, lizingo gavėjui iš esmės pažeidus sutartį:
pirma, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš
terminą; antra, jis gali nutraukti sutartį. Šie teisių gynimo būdai yra
savarankiški ir nėra vienas kito taikymo sąlyga. Kai lizingo davėjas pasirenka
nutraukti sutartį, jis turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei
išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją
grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai
įvykdęs sutartį. Šioje normoje įtvirtinta lizingo gavėjo civilinės atsakomybės
apimtis, kuri apibrėžiama aiškiai: lizingo davėjui turi būti atlyginta tiek
nuostolių, kad jie grąžintų jį į tokią padėtį, kokia būtų buvusi tinkamai
įvykdžius sutartį.
CK
6.567 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pagal lizingo (finansinės nuomos)
sutartį viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš
trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį
lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad
sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui
nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita. Lizingo sutarties esmė –
lizingo davėjo lizingo gavėjui teikiamas finansavimas, kurio forma yra ne
piniginė, bet suteikta galimybė lizingo gavėjui valdyti ir naudotis jo verslui
reikalingu daiktu, specialiai tam įsigytu lizingo davėjo ir lizingo
davėjui mokant už tai periodines įmokas, kurių dydis priklauso nuo konkrečios
sutarties sąlygų, bet kurios visais atvejais skirtos kompensuoti lizingo davėjo
praradimus įsigyjant daiktą (įvertinami sutarties administravimo kaštai, daikto
amortizacija jo naudojimo procese ir kt.) bei atlyginti jam už suteiktas
finansavimo paslaugas (mokant palūkanas).
Iš
lizingo sutarties apibrėžties CK 6.567 straipsnio 1 dalyje matyti, kad daikto
nuosavybės teisės perėjimas iš lizingo davėjo lizingo gavėjui, tinkamai
įvykdžiusiam sutartį, nėra būtinas lizingo sutarties požymis, t. y. šalys
gali susitarti, kad daikto nuosavybės teisė pereis lizingo gavėjui šiam
sumokėjus visas įmokas pagal sutartį, tačiau gali susitarti ir kitaip,
pavyzdžiui, kad lizingo gavėjas, tinkamai įvykdęs lizingo sutartį, įgis teisę
nusipirkti iš lizingo davėjo daiktą už likutinę vertę arba kad daikto
nuosavybės teisė liks lizingo davėjui ir pan.
Tais atvejais, kai šalys susitaria,
kad pasibaigus lizingo sutarčiai nuosavybės teisė bus perduota lizingo gavėjui,
tokia sutarties sąlyga sutarties šalims tampa esminė. Nuosavybės
teisės perėjimo sąlygos buvimas tiesiogiai lemia įmokų, lizingo gavėjo mokamų
lizingo davėjui, sandarą. Kai pasibaigus sutarčiai daikto nuosavybės
teisė lieka lizingo davėjui, lizingo gavėjo mokamas įmokas sudaro lizingo
davėjo patirtų išlaidų (sutarties administravimo, daikto nusidėvėjimo –
amortizacijos ir pan.) kompensacija bei atlyginimas lizingo davėjui už suteiktą
finansavimą ir teisę naudotis daiktu (palūkanos). Tuo atveju, kai
lizinguojamo daikto nuosavybės teisė įvykdžius sutartį perduodama lizingo
gavėjui, į įmokų sandarą papildomai įtraukiamos ir daikto vertės išpirkimo
įmokos, nes lizingo gavėjas nuo sutarties įsigaliojimo momento pradeda įgyvendinti
savo teisę įgyti nuosavybės teisę, periodinėmis įmokomis palaipsniui
išpirkdamas daiktą iš lizingo davėjo.
Kasacinis
teismas yra nurodęs, kad lizingo
sutarčių atribojimas pagal tai, ar šalys susitarė dėl nuosavybės teisės
perėjimo lizingo gavėjui, svarbus sprendžiant dėl lizingo sutarties nutraukimo teisinių padarinių. Tais atvejais, kai lizingo sutartyje
nuosavybės teisės perėjimas lizingo gavėjui nenumatytas, nutraukus sutartį
dvišalė restitucija negalima, nes lizingo gavėjo gauta nauda pagal tokią
sutartį – tai galimybė valdyti ir naudotis daiktu, kuria jis jau pasinaudojo
iki sutarties nutraukimo. Skirtinga situacija yra tuo atveju, kai
lizingo sutartyje buvo numatytas nuosavybės teisės perėjimas ir atitinkamai –
lizingo gavėjas mokėjo įmokas ne tik už naudojimąsi daiktu, bet ir išpirkdamas
daikto vertę. Esant tokiai lizingo sutarčiai, dvišalė restitucija galima dėl tos
įmokų dalies, kuriomis buvo išperkama lizinguojamo daikto vertė (žr.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m.
lapkričio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje bankrutavusios UAB „Kavaska“ v. UAB „Swedbank
lizingas“, bylos Nr. 3K-3-472/2012).
Analizuojant CK 6.574
straipsnio normos turinį, darytina išvada, kad joje įtvirtinta vienašalė
restitucija, kuri reiškia, kad visais lizingo sutarties nutraukimo atvejais,
nepriklausomai nuo sutarties rūšies ir jos nutraukimo pagrindo, lizingo dalykas
turi būti grąžinamas lizingo davėjui. Dėl restitucijos taikymo kitai šaliai –
lizingo gavėjui – šioje normoje nepasisakyta. Tais atvejais, kai lizingo
sutartyje nenustatyta lizingo gavėjo teisės įgyti lizingo dalyką nuosavybėn,
vienašalės restitucijos taikymas nutraukus sutartį yra teisingas, tačiau
lizingo sutarties su teise įgyti daiktą nuosavybėn sudarymo atveju vienašalė
restitucija gali reikšti dvigubos civilinės atsakomybės taikymą lizingo
gavėjui, taigi neatitiktų savo paskirties – grąžinti šalis į tą padėtį, kurioje
jos buvo iki sutarties sudarymo.
Kasacinis teismas, aiškindamas ginčo
santykiams taikytiną teisę, taip pat yra nurodęs, kad tam, jog būtų pasiekti civilinės atsakomybės
tikslai ir neiškreiptos atsakomybės ribos, CK 6.574 straipsnio nuostata dėl
vienašalės restitucijos aiškintina ir taikytina sistemiškai su CK 6.222
straipsniu, kuriame įtvirtintos bendrosios restitucijos taisyklės. Teisėjų kolegija pažymi, kad restitucija turi būti
taikoma atsižvelgiant į
konkrečios situacijos aplinkybes. Tais atvejais, kai lizingo sutartyje šalys
susitarė ne tik dėl daikto valdymo ir naudojimo, bet ir dėl jo nuosavybės
teisės perėjimo, gali būti taikoma dvišalė restitucija vadovaujantis CK 6.222, 6.574 straipsnių nuostatomis. Kasacinis
teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad lizingo gavėjas neturi nuosavybės
teisės į daiktą, tačiau turi iš lizingo sutarties kylančias prievolines teises,
kurių vertė priklauso nuo daikto vertės rinkoje ir įmokėtų įmokų pagal sutartį (žr.,
pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2012 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje bankrutavusios UAB „4
vėjai ir KO“ v. UAB „Swedbank lizingas“, bylos Nr. 3K-3-99/2012; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį,
priimtą civilinėje byloje bankrutavusios AB „Vilniaus pirmoji autotransporto
įmonė“ v. UAB „Šklėriai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-462/2012; 2012 m. lapkričio
12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje bankrutavusios
UAB „Kavaska“ v. UAB „Swedbank lizingas“, bylos Nr. 3K-3-472/2012). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad CK
6.574 straipsnis nereglamentuoja, kokius reikalavimus lizingo davėjui gali
pareikšti lizingo gavėjas, tačiau savaime tai nereiškia, kad tarpusavio
atsiskaitymų klausimas negali būti sprendžiamas taikant ir bendrąją normą – CK 6.222
straipsnį. Pagal lizingo sutartį lizinguojamas daiktas įgyjamas lizingo davėjo
nuosavybės teise, taip užtikrinant lizingo gavėjo pareigų įvykdymą (žr. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 19
d. nutartį, priimtą civilinėje byloje bankrutavusios UAB „4 vėjai ir KO“ v.
UAB „Swedbank lizingas“, bylos Nr. 3K-3-99/2012).
Minėta, kad dvišalė restitucija galima tuo
atveju, jeigu lizingo sutartyje buvo numatyta lizingo gavėjo teisė įgyti daiktą
nuosavybėn, ir tik dėl tos įmokų dalies, kurią sudarė daikto išpirkimo įmokos. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 6.222 straipsnio norma suteikia teisę
lizingo gavėjui, kuris mokėjo įmokas pagal lizingo sutartį išpirkdamas daiktą
nuosavybėn, reikalauti iš lizingo davėjo grąžinti šias
įmokas po to, kai jis grąžino lizingo davėjui lizingo dalyką (žr.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012
m. lapkričio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje bankrutavusios UAB „Kavaska“ v. UAB „Swedbank
lizingas“, bylos Nr. 3K-3-472/2012).-Pažymėtina,
kad šios CK įtvirtintos tiek restitucijos, tiek nuostolių atlyginimo taisyklės
yra dispozityvios, todėl šalys, sudarydamos lizingo sutartį, gali susitarti
kitaip, tačiau šalių susitarimas, esant ginčui, vertintinas nurodytų teisės
normų kontekste, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais
(CK 1.5 straipsnis). Teisėjų kolegija
pasisako dėl aptarto teisės normų aiškinimo ir taikymo kascinio teismo
praktikoje sprendžiant dėl lizingo sutarties nutraukimo teisinių padarinių nagrinėjamoje
byloje.
Dėl
šalių lizingo sutarties nutraukimo teisinių padarinių
Nagrinėjamoje
byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad lizingo sutartimis šalys
susitarė, jog visą lizingavimo laikotarpį ir jam pasibaigus iki turto priėmimo–perdavimo
lizingo gavėjui nuosavybėn akto pasirašymo momento turtas nuosavybės teise
priklauso lizingo davėjui, o nuosavybės teisę į turtą lizingo gavėjas įgyja
visiškai sumokėjęs mokėjimų sąskaitoje–grafike nurodytus mokėjimus arba
išpirkęs turtą anksčiau termino ir įvykdęs kitas sutartyse nustatytas sąlygas. Apeliacinės
instancijos teismas, konstatavęs, kad nei lizingą reglamentuojančios CK normos,
nei šalių sudarytos lizingo sutartys nepatvirtina galimybės įgyti nuosavybės
teisėmis lizingo sutarčių dalyką visiškai neįvykdžius įsipareigojimų pagal
lizingo sutartis, sprendė, kad lizingo gavėjo reikalavimas pripažinti jo
bendrosios dalinės nuosavybės teisę (proporcingai įmokėtoms įmokoms) į lizingo
sutarties dalyku esančius daiktus ar nuosavybės teisę į dalį daiktų negali būti
tenkinamas. Teismai, nustatę, kad kasatorius (lizingo gavėjas) iš esmės pažeidė
lizingo sutartis, nesilaikydamas mokėjimų grafiko, pripažino sutarčių
nutraukimą teisėtu ir sprendė, kad nutraukus sutartis išnyko teisinis pagrindas
lizingo gavėjui (kasatoriui) naudotis lizinguotu turtu ir negrąžinti jo lizingo
davėjui (ieškovui). Teismai taip pat pažymėjo, kad lizingo sutartys
reglamentuoja lizingo gavėjo pareigos – grąžinti lizingo sutarties dalyką – įgyvendinimą,
o negrąžindamas lizingo sutarties dalyko, lizingo gavėjas pažeidė sudarytas
lizingo sutartis, todėl yra pagrindas ginti pažeistas lizingo davėjo (ieškovo)
teises. Teisėjų kolegija laiko pagrįstomis šias
teismų išvadas, tačiau nesutinka su teismų sprendimu visiškai atmesti priešieškinio
reikalavimus.
Kasaciniame
skunde teigiama, kad turto išpirkimo įmokos turėjo būti skirstomos taip, kad
lizingo gavėjas įgytų nuosavybės teisę į dalį lizingo turto vienetų. Tačiau
teisėjų kolegija nurodo, kad, remiantis lizingo sutartimis, šalys susitarė, kad
lizingo davėjas turi teisę savo nuožiūra gautas lėšas panaudoti ilgiausiai
pradelstoms skoloms pagal lizingo sutartis padengti, nepaisant mokėjimo
pavedimuose nurodytos paskirties. Esant tokiam šalių susitarimui, teisėjų
kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus dėl netinkamo
įmokų paskirstymo ir CK 6.55 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimo. Teisėjų
kolegija pažymi, kad pirmiau nurodytos lizingo sutarčių sąlygos dėl įmokų
paskirstymo neprieštarauja CK 6.55 straipsnio 2 dalies nuostatoms; skolininko
pasirinkimo teisė nėra absoliuti. Šioje teisės normoje nustatyta, kad
skolininkas be kreditoriaus sutikimo negali pareikšti, jog įmoką jis skiria ne
skolai, kurios įvykdymo terminas suėjęs, o skolai, kurios įvykdymo terminas dar
nesuėjęs, padengti. Tokia taisyklė nustatyta siekiant užkirsti skolininko
piktnaudžiavimą.
Kasaciniame
skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė CK 6.574
straipsnio nuostatas lizingo sutarties nutraukimo padariniams; spręsdami dėl
priešieškinio, neatsižvelgė į civilinių teisinių santykių subjektų
lygiateisiškumo, proporcingumo, sąžiningumo principus. Kasaciniame skunde
nurodoma, kad teismai turėjo tenkinti dalį kasatoriaus (lizingo gavėjo)
priešieškinio, proporcingai įmokoms pripažinti nuosavybę į dalį lizingo
sutarties dalyko (įrenginių), o ieškovą (lizingo davėją) įpareigoti perduoti
likusią dalį, už kurią lizingo gavėjas įmokų nesumokėjo. Jau minėta, kad bylą
nagrinėję teismai pagrįstai ieškovo priešieškinio reikalavimą pripažinti
nuosavybės teises į dalį lizingo sutarčių dalyko (įrenginių) atmetė. Tačiau tai
nereiškia, kad lizingo gavėjo nuosavybės teisės negali būti ginamos įstatymo ir
sutarčių nustatytomis sąlygomis, priteisiant sumokėtas įmokas už lizingo dalyko
išpirkimą.
Teisėjų
kolegija pažymi, kad, remiantis pirmiau aptartu CK 6.574 straipsnio nuostatų
dėl lizingo sutarties nutraukimo padarinių aiškinimo ir taikymo kasacinio
teismo praktikoje, pagal kurią CK 6.222 straipsnis suteikia teisę lizingo gavėjui,
kuris mokėjo įmokas už išperkamą daiktą, reikalauti iš lizingo davėjo grąžinti
šias išmokas po to, kai jis grąžino lizingo davėjui lizingo dalyką. Teisėjų
kolegijos požiūriu, bylą nagrinėję teismai, konstatavę, kad lizingo sutartys
nutrauktos teisėtai, ir įpareigoję lizingo gavėją grąžinti lizingo davėjui
sutarties dalyką, esant lizingo gavėjo (kasatoriaus) nurodytam priešiškiniui ir
jo netenkinę, t. y. nepripažinę jo nuosavybės teisių į dalį lizingo sutarties
dalyko (įrenginių), turėjo spręsti dėl įmokėtų įmokų už išperkamus daiktus įstatymo
ir sutarčių nustatyta tvarka grąžinimo lizingo gavėjui. Pažymėtina, kad lizingo
sutartyse nustatyta sąlyga, suteikanti teisę lizingo davėjui (ieškovui) negrąžinti
lizingo gavėjui sutartinių įmokų, kurias šis sumokėjo iki sutarčių nutraukimo
dėl jų esminio pažeidimo, nelaikytina esmine sutarties sąlyga, kvalifikuotina
kaip antraeilė sąlyga, be kurios lizingo sutartis gali galioti; šios sąlygos
nesant, teismas galėtų taikyti CK 6.574 straipsnio nuostatas. Kasacinis teismas
dėl tokios lizingo sutarties sąlygos yra nurodęs, kad, esant šalių ginčui dėl
sutarties nutraukimo teisinių padarinių, teismas turi patikrinti, ar
atitinkamos sąlygos taikymas konkrečios sutarties vykdymo kontekste nereikš
nepagrįsto civilinės atsakomybės išplėtimo vienai iš šalių. Sutarčių sąlygos
turi būti aiškinamos ir taikomos sistemiškai, siekiant, kad sutartis būtų
vykdoma tinkamai ir sąžiningai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 11 d.
nutartį, priimtą civilinėje byloje bankrutavusios
UAB „Kavaska“ v. UAB „Swedbank lizingas“, bylos Nr. 3K-3-472/2012). Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo
atveju, kai lizingo sutartyje nustatyta, jog lizingo gavėjui pereina lizingo
dalyko nuosavybės teisė, tai dalį įmokų sudaro daikto vertei išpirkti skirti
mokėjimai, kurie nėra lizingo davėjo nuostolių kompensacija ar pelnas. Tokiu
atveju atsiranda lizingo gavėjo teisė reikalauti grąžinti šias įmokas pagal CK 6.222,
6.574 straipsnių nuostatas, tačiau ne daugiau nei tiek, kiek šios įmokos
viršija lizingo davėjo patirtus nuostolius.
Kasaciniame
skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai nevertino lizingo sutarčių
nutraukimui taikomų padarinių proporcingumo aspektu, nesiaiškino įrenginių
rinkos vertės, kuri turėjo būti nustatyta lizingo sutarčių nutraukimo dieną,
sprendžiant dėl priešieškinio reikalavimo; apeliacinės instancijos teismas
nepagrįstai įrenginių rinkos vertę vertino kaip neturinčią teisinės reikšmės. Teisėjų
kolegija pažymi, kad šie kasacinio skundo argumentai dėl sutarčių nutraukimo padarinių
proporcingumo ir faktinių aplinkybių, būtinų taikant materialiąją teisę
sutarčių nutraukimo padariniams konstatuoti, laikytini iš dalies pagrįstais. Kasatoriaus
nurodomų faktų konstatavimas yra aktualus ir sprendžiant dėl aptartos lizingo
gavėjo teisės reikalauti grąžinti įmokas. Tuo atveju, kai lizingo sutartyse numatytas
nuosavybės teisės perėjimas į lizingo dalyku esantį daiktą lizingo gavėjui ir
šio mokamų įmokų dalį sudarė turto išpirkimo įmokos bei sutartyse nustatyta,
jog nutraukus sutartį sumokėtos įmokos negrąžinamos ir reikalaujama grąžinti
lizingo dalyką, kilus ginčui, kad lizingo gavėjui taikoma neproporcinga
atsiradusiems nuostoliams atsakomybė, teismas turi nustatyti lizingo davėjo
patirtų nuostolių dydį, atsiradusį dėl sutarčių nutraukimo, bei grąžinto turto
vertę, buvusią sutarties nutraukimo momentu (jei sutartyse nenustatyta kitaip).
Nustačius šias aplinkybes, lizingo davėjo nuostolių dydis mažintinas jam
grąžinto turto verte ir lizingo gavėjo sumokėtų įmokų dydžiu. Jeigu grąžinto
turto vertė atitinka lizingo davėjo nuostolius, nėra pagrindo taikyti sutartyje
nustatytą lizingo gavėjo atsakomybę – negrąžinti jam sumokėtų įmokų, nes ir be
šios sąlygos civilinės atsakomybės tikslai bus pasiekti. Kai nepakanka grąžinto
turto vertės, teismas taiko tokią sutarties nuostatą tiek, kiek reikia lizingo
davėjui sugrąžinti į padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jeigu sutartis būtų
tinkamai įvykdyta. Tuo atveju, jeigu būtų konstatuota, kad lizingo gavėjo
sumokėtų įmokų suma ir lizingo davėjo susigrąžinto turto vertė viršija lizingo
davėjo patirtus nuostolius, tai sutarties sąlyga, kurioje nustatyta lizingo
davėjo teisė negrąžinti lizingo gavėjui turto išpirkimo įmokų, turi būti
visiškai ar iš dalies netaikoma, o turto išpirkimo įmokos ar jų dalis, likusi
išskaičius lizingo davėjo nuostolius, grąžintina lizingo gavėjui (žr. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio
11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje bankrutavusios
UAB „Kavaska“ v. UAB „Swedbank lizingas“, bylos Nr. 3K-3-472/2012).
Teisėjų kolegija pažymi, kad lizingo gavėjo civilinės atsakomybės
apimtis, nutraukus sutartį dėl jo padaryto esminio sutarties pažeidimo,
įtvirtinta CK 6.574 straipsnyje, nustatančiame lizingo davėjo nuostolių
apskaičiavimo kriterijus. Lizingo davėjas turi teisę reikalauti iš lizingo
gavėjo tiek, kiek jis būtų gavęs, jeigu sutartis būtų buvusi įvykdyta. Ši
taisyklė reiškia, kad lizingo gavėjas turi atlyginti lizingo davėjo išlaidas,
patirtas vykdant lizingo sutartį (t. y. susijusias su lizingo dalyko
įgijimu, pristatymu ir pan.), kaip jos būtų atlygintos, jeigu sutartis būtų
įvykdyta tinkamai, be to, sumokėti atlyginimą (palūkanas) lizingo davėjui už
suteiktą finansavimą (teisę naudotis daiktu). Minėta, kad lizingo
davėjo nuostoliai turi būti apskaičiuojami atsižvelgiant į tai, kad, nutraukus
lizingo sutartį, jis kaip savo nuosavybę
pasilieka lizingo dalyką. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje išaiškinta,
kad lizingo davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo sudaro skirtumas
tarp lizingo gavėjo sumokėtų įmokų ir lizingo dalyko vertės kartu paėmus bei
visos sumos, kurią lizingo davėjas būtų gavęs lizingo gavėjui tinkamai
įvykdžius sutartį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 27 d. nutartį,
priimtą civilinėje byloje pagal UAB „Swedbank lizingas“
prašymą, bylos Nr. 3K-3-1/2012).
Kasacinio
teismo teisėjų kolegija, remdamasi nurodytais argumentais ir išaiškinimais,
konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nenustatė teisiškai reikšmingų faktų,
sprendžiant dėl priešieškinio reikalavimų dalies, lizingo gavėjo teisės
reikalauti grąžinti sumokėtas įmokas pagal aptartas įstatymo nuostatas,
sutarčių sąlygas; netinkamai aiškino materialiosios teisės normas dėl
priešieškinio dalies, todėl neatskleista šios bylos dalies esmė. Tai sudaro
pagrindą panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų dalis,
kuriomis netenkintas atsakovo
AB „Vingriai“ priešieškinio reikalavimas dėl ieškovui AB „SEB lizingas“ pagal
lizingo sutartis sumokėtų įmokų grąžinimo įstatymo nustatyta tvarka, ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti
pirmosios instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai,
359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis, 360 straipsnis). Teisėjų kolegijos
požiūriu, teismas, atsižvelgdamas į šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus,
turėtų pasiūlyti atsakovui patikslinti priešieškinio reikalavimus, nurodant grąžintinų
įmokų dydį, kuris apskaičiuotinas pagal CK 6.574 straipsnyje įtvirtintą
principą (ne daugiau nei tiek, kiek šios įmokos viršija lizingo davėjo patirtus
nuostolius) ir aplinkybes, kuriomis šis grindžia savo reikalavimą (faktinis
ieškinio pagrindas) ir kt. Teismų procesinių sprendimų dalys, kuriomis
patenkinti ieškovo reikalavimai, paliktinos nepakeistos.
Teisėjų
kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kaip teisiškai
nereikšmingų nagrinėjamos bylos procesinei baigčiai.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 8 d. pažymą apie išlaidas,
susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 30 Lt
tokių išlaidų. Kasaciniam teismui nusprendus, kad kasacinis skundas tenkintinas
iš dalies ir bylos dalis dėl priešieškinio reikalavimų grąžintina pirmosios
instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, taip pat šalių atstovavimo išlaidų,
patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios
instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96
straipsniai).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5
punktu, 360, 362 straipsniais,
n
u t a r i a :
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 26
d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. dalinio sprendimo
dalis, kuriomis netenkintas atsakovo AB „Vingriai“ priešieškinio reikalavimas
dėl ieškovui AB „SEB lizingas“ pagal lizingo sutartis sumokėtų įmokų grąžinimo
įstatymo nustatyta tvarka, panaikinti ir perduoti šią bylos dalį pirmosios
instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kitas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2012 m. rugsėjo 26 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo
2011 m. rugsėjo 28 d. dalinio sprendimo dalis palikti nepakeistas.
Ši
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja
nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus
Grabinskas
Janina
Januškienė
Gintaras
Kryževičius