Administracinė byla Nr. eAS-70-415/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02510-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. vasario 5 d. 

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. P. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Marijampolės AVPK) 2019 m. spalio 16 d. raštą Nr. 64-S-9162 (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti atsakovą atlikti tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjo 2019 m. spalio 3 d. skunde nurodytų aplinkybių dėl neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. lapkričio 27 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

Teismas nurodė, kad skundžiamas Raštas, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas apie patikrinimo pagal pareiškėjo skundą rezultatus, nurodant, kad Marijampolės AVPK viršininkas priėmė sprendimą nepradėti tarnybinio patikrinimo dėl 2019 m. spalio 3 d. skunde nurodytų aplinkybių, yra informacinio pobūdžio ir jokios įtakos pareiškėjo teisių ir pareigų turiniui neturi. Pareiškėjo antrasis skundo reikalavimas glaudžiai susijęs su pirmuoju skundo reikalavimu ir yra išvestinis.

III.

Pareiškėjas V. P. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 27 d. nutartį ir skundo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas teigia, kad atsakovo atsisakymas tirti ir vertinti jam pavaldžių pareigūnų galbūt neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu turi esminės įtakos pareiškėjo teisėms ir teisėtiems interesams, toks atsisakymas atėmė iš pareiškėjo galimybę reikalauti, kad jo teises pažeidę pareigūnai būtų patraukti atsakomybėn ir kad būtų atlyginta jam padaryta žala.

Pareiškėjas nurodo, kad ABTĮ 33 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nutartyje atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą) teisėjas privalo nurodyti, į kokią instituciją reikia pareiškėjui kreiptis, jeigu byla nenagrinėtina teismo, tačiau skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje ši informacija nėra nurodyta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Atskiruoju skundu ginčijamas Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 27 d. nutarties teisėtumas ir pagrįstumas.

Skundžiama nutartimi teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu (skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2019 m. spalio 3 d. skundu kreipėsi į atsakovą, prašydamas įvertinti jo nurodytų policijos pareigūnų veiksmų teisėtumą ir informuoti pareiškėją apie taikytas priemones. Raštu buvo atsisakyta pradėti tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjo 2019 m. spalio 3 d. skunde nurodytų aplinkybių. Pareiškėjas skundu teismui siekia, kad atsakovas atliktų tarnybinį patikrinimą dėl minėtame pareiškėjo skunde nurodytų pareigūnų veiksmų.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad asmenys, inicijavę tarnybinio patikrinimo atlikimą, pagal bendruosius gero administravimo pricipus įgyja teisę tik būti tinkamai informuoti apie konkretaus tarnybinio patikrinimo rezultatus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-241/2013; 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-1111-662/2015; eA-114-662/2018). Be to, joks teisės aktas nenustato pareigos atlikti tarnybinį patikrinimą, gavus bet kokią informaciją apie galimą tarnybinį nusižengimą, teismas taip pat neturi galimybės įpareigoti viešojo administravimo subjektą tai padaryti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-1321/2014; 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1312-261/2015).

Taigi matyti, kad raštai, kuriais tarnybinio patikrinimo atlikimą inicijavę asmenys yra informuojami apie tarnybinių patikrinimų rezultatus (atsisakymą atlikti tokius patikrinimus), yra informacinio pobūdžio, jais yra pateikiama bendra informacija apie pranešimo nagrinėjimą institucijoje bei jo metu nustatytas aplinkybes, šiais raštais tarnybinio patikrinimo atlikimą inicijavusiems asmenims nėra formuluojami kokie nors patvarkymai (įpareigojimai), todėl tokie raštai patys savaime nesukelia minėtiems asmenims kokių nors teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-78-143/2016).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą konstatavo, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz.,  Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010; 2018 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-295-756/2018 ir kt.).

Kaip minėta, skundžiamu Raštu atsakovas pareiškėjui pateikė informaciją apie atsisakymą pradėti tarnybinį patikrinimą pagal pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Taigi ginčijamas raštas yra informacinio pobūdžio ir jokių pareiškėjo teisių ir pareigų turiniui įtakos neturi. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas skunde nesutinka su Rašte įformintu sprendimu nepradėti tarnybinio patikrinimo, o argumentų dėl netinkamo informacijos jam pateikimo neteikia. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Nesutiktina su pareiškėjo argumentais, kad atsisakius atlikti tarnybinį patikrinimą iš pareiškėjo buvo atimta teisė reikalauti žalos atlyginimo. Pažymėtina, kad pagal nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką prašymas priteisti žalą gali būti nagrinėjamas administraciniame teisme kaip savarankiškas reikalavimas (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-827/2011; 2012 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-762/2012; AS-1434-662/2015 ir kt.).

Atskirajame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti skundą, turėjo nurodyti, į kokią instituciją pareiškėjui reikia kreiptis, tačiau to nepadarė. Teisėjų kolegija paaiškina, jog nors ABTĮ 37 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nutartyje atsisakyti priimti skundą teismo pirmininkas ar teisėjas privalo nurodyti, į kokią instituciją reikia pareiškėjui kreiptis, jeigu byla nenagrinėtina teismo, arba kaip pašalinti aplinkybes, kliudančias priimti skundą, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šiuo atveju, t. y. skundą atsisakius priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka dėl to, kad juo skundžiamas aktas pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių, yra informacinio pobūdžio, pirmosios instancijos teismas objektyviai negalėjo nurodyti, į kokią instituciją pareiškėjas turėtų kreiptis, norėdama jį apskųsti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-451-520/2016; 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-448/2014). Taigi toks nenurodymas nėra savarankiškas skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties panaikinimo pagrindas.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, jos naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. P. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius