Administracinė byla Nr. A-958-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00836-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas R. J. patikslintu skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas), 3 000 Eur turtinei ir 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

1.1. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2005 m. gegužės 10 d. laisvės atėmimo bausmę atlieka Alytaus pataisos namuose (toliau ir – Alytaus PN), yra paskirtas į darbo zoną. Pažymėjo, kad nuo 2006 m. sausio 1 d. Alytaus PN administracija nemokėjo jam priklausančių piniginių išmokų, o skiriamos piniginės išmokos buvo per mažos. Pareiškėjui skiriama piniginė išmoka nesiekia 0,1 bazinės socialinės išmokos sumos, nors mano, kad jam turi būti mokama po 38 Eur per mėnesį.

1.2. Nurodė, kad skiriamų pinigų nepakanka būtiniausioms higienos priemonėms, kanceliarinėms prekėms bei maistui įsigyti. Dėl piniginių išmokų ir pašalpų mokėjimo tvarkos skundais kreipėsi į Alytaus pataisos namų direktorių bei Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tačiau jo skundai nebuvo tenkinti.

1.3. Pažymėjo, kad dėl minėtų atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų jaučiasi pažemintas ir diskriminuojamas, dažnai būna netvarkingos išvaizdos, jaučia dvasinius išgyvenimus, depresiją, sveikatos pablogėjimą. Patirtą neturtinę žalą vertina 15 000 Eur.

1.4. Remdamasis Alytaus PN pateikta pažyma apskaičiavo, kad už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d. patyrė 2 240 Eur turtinę žalą, už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d. – 760 Eur turtinę žalą (iš viso 3000 Eur), kurią prašo priteisti iš atsakovo.

2. Atsakovas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

2.1. Nurodė, kad įstaigoje piniginės išmokos nuteistiesiems iš valstybės biudžeto skiriamos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 4/07-260 patvirtintomis Piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Konkretų piniginės išmokos dydį nuteistajam nustato įstaigos administracija, atsižvelgiant į įstaigos turimas lėšas piniginėms išmokoms nuteistiesiems mokėti, nuteistojo elgesį, dalyvavimą darbinėje veikloje, socialinės reabilitacijos programose ir grupę kuriai priskirtas nuteistasis.

2.2. Pagal įstaigoje turimas lėšas ginčo laikotarpiu nuteistiesiems buvo skiriama: 2013–2014 metais – 9 Lt, 2015 metais – 3 Eur, 2016 metais – 6 Eur piniginės išmokos. Pareiškėjas 2013 m. lapkričio, 2014 m. gegužės, rugpjūčio, gruodžio, 2015 m. sausio, vasario, kovo, gegužes, birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio lapkričio, gruodžio, 2016 m. sausio, vasario, kovo, balandžio mėnesiais negavo išmokų iš valstybės biudžeto, nes 2013 m. spalio, gruodžio, 2014 m. sausio, vasario, kovo, gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio lapkričio, gruodžio, 2016 m. sausio, vasario, kovo mėnesiais iš asmeninės sąskaitos buvo išleidęs didesnę negu 0.5 MGL sumą. Įstaigoje pašalpos iš socialinės paramos nuteistiesiems fondo lėšų skiriamos vadovaujantis Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir lėšų naudojimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 13 d. nutarimu Nr. 430. Konkretų pašalpų dydį nuteistajam nustato įstaigos administracija. Gautas finansavimas nepatenkina Alytaus PN įstaigos poreikių, nėra galimybės atsiskaityti už nuteistųjų sunaudotą elektros energiją, vandenį, šildymą, todėl ir susidaro įsiskolinimai.

2.3. Pažymėjo, kad pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Manė, kad pareiškėjas šiuo skundu galimai siekia sau turtinės naudos. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II.

3. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 3 d. sprendimu pareiškėjo R. J. skundą atmetė.

4. Teismas vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą nuo pat jo apgyvendinimo Alytaus pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis su prašymais į pataisos namų administraciją. Teismas nustatė, jog administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi 2016 m. gegužės 15 d., todėl teismas konstatavo, jog pareiškėjas daliai skundo reikalavimų dėl žalos atlyginimo praleido senaties terminą.

5. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad jei pareiškėjas jautė nepatogumus, išgyvenimus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Nustatė, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Todėl daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gegužės 15 d. taikė ieškinio senaties terminą, ir pareiškėjo reikalavimo dalį dėl žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, jog sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo reikšmingas laikotarpis yra nuo 2013 m. gegužės 16 d. iki 2016 m. gegužės 16 d. Nustatė, jog pareiškėjas R. J. buvo dirbantis nuteistasis. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo skiriamos šios piniginės išmokos ir pašalpos: 2013 metų gegužę – 5 Lt pašalpa, birželį – 9 Lt išmoka ir 5 Lt pašalpa, liepą – 9 Lt išmoka ir 5 Lt pašalpa, rugpjūtį – 9 Lt išmoka ir 5 Lt pašalpa, rugsėjį – 9 Lt išmoka ir 5 Lt  pašalpa, spalį – 9 Lt išmoka, gruodį – 9 Lt išmoka, 2014 metų sausį – 9 Lt išmoka, vasarį – 9 Lt išmoka, kovą – 4 Lt išmoka, balandį – 9 Lt išmoka, birželį – 9 Lt išmoka, liepą – 9 Lt išmoka, rugsėjį – 9 Lt išmoka, spalį – 9 Lt išmoka, lapkritį – 9 Lt išmoka, 2015 metų balandį – 3 Eur išmoka, 2016 metų gegužę – 6 Eur išmoka. Išmokos ir pašalpos pareiškėjui nebuvo mokamos šiais laikotarpiais: 2013 m. lapkričio, 2014 m. gegužės, rugpjūčio, gruodžio, 2015 m. sausio–kovo, gegužės–gruodžio, 2016 m. sausio–balandžio mėnesiais.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog 2013 m. spalio mėn. pareiškėjas iš asmeninės sąskaitos išleido 250 Lt, 2014 m. balandį – 163,84 Lt, liepą – 99,49 Lt, lapkritį – 110,00 Lt, gruodį – 239,10 Lt, 2015 m. sausį – 87,52 Eur, vasarį – 79,82 Eur, kovą – 20,00 Eur, balandį – 48,33 Eur, gegužę – 85,12 Eur, birželį – 72,91 Eur, liepą – 33,64 Eur, rugpjūtį – 21,94 Eur, rugsėjį – 110,41 Eur, spalį – 105,94 Eur, lapkritį – 76,94 Eur, gruodį – 73,92 Eur, 2016 m. sausį – 84,22 Eur, vasarį – 73,16 Eur, kovą – 72,77 Eur. Atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo, vertino, kad pagrįstai jam nebuvo mokama išmoka, kadangi teismas nustatė, jog pareiškėjas kaip dirbantis nuteistasis per mėnesį, už kurį skiriama piniginė išmoka, išleido daugiau kaip 0,6 MGL. Teismas sprendė, kad pareiškėjui už minėtus mėnesius, kuriais jo išlaidos viršijo Taisyklių 4.3 punkte nustatytą išlaidų dydį, atstovas neturėjo pagrindo mokėti piniginių išmokų. Teisės normose yra nustatyti tik maksimalūs išmokų dydžiai, todėl net ir nustačius, kad pareiškėjo išlaidos neviršijo Taisyklių 4.3 punkte nustatyto išlaidų dydžio, atsakovui nekyla prievolė mokėti šias išmokas.

8. Teismas sprendė, kad pataisos įstaigos direktoriui numatyta teisė, bet ne pareiga skirti nuteistiesiems socialines pašalpas bei pinigines išmokas iš pataisos įstaigos lėšų. Pažymėjo, kad teisės aktai nenumato konkrečios arba nekintamos pinigų sumos. Todėl teismas sprendė, jog pareiškėjo pretenzijos dėl konkrečių piniginių išmokų dydžio laikytinos nepagrįstomis.

9. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų (ar neveikimo) nebuvo nustatyta, todėl nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas neturi jokio teisinio pagrindo reikalauti iš Lietuvos valstybės atlyginti 15000 Eur neturtinę žalą, nes realiai jam jokia žala nebuvo padaryta.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjo paskaičiavimas dėl turtinės žalos nėra pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis. Todėl konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų.

III.

11. Pareiškėjas R. J. kreipėsi į teismą su apeliaciniu skundu, prašydamas: 1) panaikinti 2017 m. sausio 3 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 15 000 Eur neturtinės žalos ir 3 000 Eur turtinės žalos atlyginimą.

11.2. Pareiškėjas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė senaties terminą laikotarpio daliai, už kurią pareiškėjas prašo priteisti žalos atlyginimą, kadangi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) nenumato termino, už kurį galima būtų prašyti žalos atlyginimo. Anksčiau ginti savo pažeistų teisių pareiškėjas negalėjo, nes įkalinimo įstaiga, kurioje jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, nesudarė galimybių susipažinti su teisės aktais.

11.3. Pirmosios instancijos teismas turėjo remtis Konvencija, numatančia privalomą išmokų mokėjimą, o ne nacionaliniais teisės aktais, reglamentuojančiais išmokų mokėjimą nuteistiesiems. Pažymėjo, jog Taisyklės prieštarauja Konvencijos nuostatoms.

11.4. Pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų jo skunde nurodytų aplinkybių bei jų nemotyvavo, taip pažeidė Konvencijos 6, 14 bei 17 straipsnius.

12. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

12.1. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, jog jam buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala. Nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip žala pasireiškė. Pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai nėra paremti jokiais faktiniais įrodymais. Pareiškėjas apsiribojo abstrakčiais teiginiais, tačiau neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo bei kilusių pasekmių. Todėl nenustačius visų sąlygų, būtinų civilinei atsakomybei kilti, nebuvo pagrindo priteisti žalą.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

13.1. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė senaties terminą, nes pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę domėtis teisės aktais bei sužinoti apie savo teisių pažeidimą nuo pat jo apgyvendinimo Alytaus pataisos namuose. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių ar nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, sudariusių kliūtis jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos.

13.2. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes dėl išmokų mokėjimo. Pažymėjo, kad išmokų mokėjimas nuteistiesiems įkalinimo įstaigai nėra imperatyvus.

13.3. Pareiškėjas neįrodė savo skunde nurodytų aplinkybių. Pareiškėjas nepatyrė jo minimos žalos, todėl nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

14. Nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą siekdamas, jog jam būtų priteistas iš Lietuvos valstybės neturtinės ir turtinės žalos atlyginimas pagal CK 6.271 straipsnį už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gegužės 16 d.

15. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą (toliau ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio  skundų ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).

16. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo šioje byloje pareikštus reikalavimus, nustatė, jog dalis skundo reikalavimų, t. y. dėl žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gegužės 15 d., pareikšti praleidus ieškinio senaties terminą. Dėl kitos dalies nustatė, kad pareiškėjo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų (ar neveikimo) nebuvo, todėl sprendė, kad nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei.

17. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jis pirmiausia nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kurioje teismas taikė senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmetė.

18. Šiuo klausimu primintina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.). CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjamos kategorijos bylose, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios lemtų būtinybę kitaip vertinti momentą, kada pareiškėjas sužinojo (galėjo sužinoti) apie (galimą) savo teisių pažeidimą.

19. Įvertinus šioje byloje pateiktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės ir turtinės žalos atlyginimas už įkalinimo įstaigos atsisakymą mokėti išmokas laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gegužės 16 d., tačiau skundas teisme gautas tik 2016 m. gegužės 18 d., t. y. (ženkliai) praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą laikotarpiui nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gegužės 15 d. Byloje nenustatyta jokių svarbių (ypatingų) aplinkybių, kurios suponuotų teismo pareigą šį terminą atnaujinti. Atskirai pastebėtina, kad pareiškėjas byloje nėra pateikęs ir byloje nėra jokių įrodymų (duomenų), iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad Alytaus PN administracija trukdė jam laiku kreiptis į teismą ar klaidino pareiškėją, t. y. Sudarė pareiškėjui kliūtis realizuoti jo teisę kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo.

20. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą ginčijamu laikotarpiu.

21. Pažymėtina, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bei kitų su tuo susijusių klausimų (pvz., ieškinio senaties, ginčų dėl žalos atlyginimo nacionaliniuose teismuose nagrinėjimo tvarkos ir pan.), o pats Europos Žmogaus Teisių Teismas suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1899-575/2017, 2017 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1435-858/2017, 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑850‑261/2017 ir kt.). Atitinkamai pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikytini nepagrįstais ir plačiau dėl jų nepasisakytina.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad nesutikimą su pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo likusia dalimi pareiškėjas iš esmės grindžia bendro pobūdžio abstrakčiais teiginiais; teigdamas, kad nebuvo išnagrinėtos visos jo nurodytos aplinkybės, pareiškėjas jokių naujų argumentų ar įrodymų, kurie leistų abejoti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nepateikė.

23. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).

24. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis konstatuota, jog nebuvo nustatytas teisių pažeidimas, dėl kurių pareiškėjas patyrė fizinius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, depresiją dėl ko turėtų teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Be to, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pareiškėjas neįrodė turtinės žalos egzistavimo fakto. Todėl atsakovo abstrakčiais teiginiais grindžiamas apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

25. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Audrius Bakaveckas

                                                                      Artūras Drigotas

Veslava Ruskan