Civilinė byla Nr. e2-7990-457/2024

Teisminio proceso Nr. 2-18-3-00904-2024-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.6.2; 2.5.3; 2.5.9; 3.2.6.1; 3.2.6.5

 (S)

ŠIAULIŲ APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. spalio 16 d.

Joniškis

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teisėjas Vidmantas Gestautas,

sekretoriaujant Laimai Belevičienei,

dalyvaujant ieškovės valstybės įmonės Turto banko atstovui Dainiui Vinciūnui,

teismo posėdyje, žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Turto banko, ieškinį atsakovei A. L. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Teismas

n u s t a t ė:

ieškovė prašo pripažinti asmenine V. L., a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybe 1/2 dalį buto su rūsiu 10,40 kv. m. (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančią (duomenys neskelbtini), 1/16 dalį ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 1/16 dalį sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančias (duomenys neskelbtini).

Nurodė, kad ieškovė yra gavusi suinteresuotų asmenų pranešimą ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.62 straipsniu atlieka paveldėjimo procedūras po V. L., a. k. (duomenys neskelbtini) mirties (duomenys neskelbtini), taip pat atliekama ir G. K., a. k. (duomenys neskelbtini) mirusios (duomenys neskelbtini), palikimo priėmimo valstybės vardu procedūra. Joniškio rajono notarų biuras 2020 m. balandžio 20 d. atsakyme nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirus G. K. palikimą priėmė jos sutuoktinis P. K. bei jos dukterys A. V., E. L. ir R. K.. Notaras taip pat nurodė, kad butą su priklausiniais, esantį (duomenys neskelbtini), palikėja G. K. buvo įgijusi santuokoje su pirmu sutuoktiniu V. L., jo paskutinė nuolatinė gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini). Po V. L. mirties palikimo niekas nepriėmė. Preziumuojama, kad 1/2 dalis šio buto, šiuo metu registruota G. K. vardu, priklauso V. L.. Pažymėtina, kad V. L. santuoką su G. K. sudarė (duomenys neskelbtini) ir butas, esantis (duomenys neskelbtini), su priklausiniais įgytas santuokos metu 1993 m. sausio 12 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu pagal Lietuvos Respublikos 1991 m. gegužės 28 d. įstatymą Nr. I-1374 Nr. 2-38, todėl 1/2 dalis šio turto po G. K. mirties formaliai liko jos vardu nepaveldėta, nes pripažintina V. L. asmenine nuosavybe. Šį turtą pripažinti asmenine V. L. nuosavybe ir kaip įstatyminė įpėdinė (CK 5.11 str.) paveldėti galėjo dukra A. L., bet to nepadarė, todėl ji nurodoma atsakove byloje. Butas su priklausiniais įgytas santuokoje bendrosios jungtinės nuosavybės teise, todėl reikalavimas pripažinti 1/2 dalį buto bei atitinkamą dalį sandėlio ir ūkinio pastato asmenine V. L. nuosavybe pagrįstas ir tenkintinas.

Ieškovės atstovas Dainius Vinciūnas teismo posėdžio metu ieškovės ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti. Nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, kurios yra nurodytos ir ieškinyje.

Atsakovei A. L. procesiniai dokumentai ir teismo šaukimas buvo įteikti viešo paskelbimo būdu 2024 m. rugpjūčio 1 d., paskelbiant specialiame interneto tinklapyje www.teismai.lt (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 130 straipsnis), nes atsakovė 2018 m. spalio 3 d. yra deklaravusi išvykimą į Norvegiją, tiksli jos gyvenamoji vieta yra nežinoma. Atsakovė atsiliepimo į ieškinį nepateikė, į teismo posėdį neatvyko, todėl byla nagrinėjama jai nedalyvaujant.

Ieškinys atmestinas.

Byloje esančiais raštiniais įrodymais nustatyta, kad:

- V. L., gimęs (duomenys neskelbtini), ir G. K., gimusi (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką;

- santuokos metu, t. y. 1993 m. sausio 12 d., Pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2-38 pagal Lietuvos Respublikos 1991 m. gegužės 28 d. įstatymą Nr. I-1374 pagrindu buvo įgytas nekilnojamasis turtas – butas su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), ir po 1/8 dalį ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). Minėtas nekilnojamasis turtas Nekilnojamojo turto registre buvo registruotas G. K. vardu;

- V. L. mirė (duomenys neskelbtini) santuokoje su G. K.;

- po V. L. mirties palikimo niekas nepriėmė;

- G. K. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su P. K., gimusiu (duomenys neskelbtini);

- G. K. mirė (duomenys neskelbtini), būdama santuokoje su P. K.;

- mirus G. K., palikimą priėmė jos sutuoktinis P. K., bei jos dukterys – A. V. (L.), gimusi (duomenys neskelbtini), E. L., gimusi (duomenys neskelbtini), ir R. K. (J.), gimusi (duomenys neskelbtini).

Ieškovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktu, prašo pripažinti asmenine V. L. nuosavybe ½ dalį buto su rūsiu, esančią (duomenys neskelbtini), ir po 1/16 dalį ūkinio pastato bei sandėlio, esančių (duomenys neskelbtini).

Iki 2000 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) įsigaliojimo šeimos santykius Lietuvoje reglamentavo Santuokos ir šeimos kodeksas (toliau – SŠK). SŠK 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančiame CK, kai taikomas įstatymų nustatytas turto teisinis režimas (CK 3.87, CK 3.88 straipsniai). Tačiau tiek SŠK, tiek CK nustato atvejus, kai turtas, nors ir įgytas santuokos metu, pripažįstamas asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe (atitinkamai SŠK 22, CK 3.89 straipsniai). Nors reguliavimas tiek pagal SŠK, tiek pagal CK iš esmės nesiskiria, pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį Civilinio kodekso trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Taigi, šioje byloje sprendžiant santuokoje įgyto turto nuosavybės (asmeninė ar bendroji) klausimą, turi būti vadovaujamasi CK atitinkamomis nuostatomis. Pagal CK 3.88 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ši prezumpcija, kaip ir kiekviena kita, gali būti paneigta, įrodžius, kad tam tikras turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė. Pareiga tai įrodyti tenka asmeniui, tvirtinančiam, kad santuokos metu įgytas turtas yra ne bendroji jungtinė, o asmeninė jo nuosavybė (CPK 178 straipsnis, CPK 182 straipsnio 4 punktas).

CK 3.89 straipsnyje yra nustatytas baigtinis sąrašas atvejų, kada turtas, net ir įgytas po santuokos sudarymo, gali būti pripažintas vieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe, be to, nurodyta, kad faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. 

Ieškovė savo ieškinyje nurodo, kad ginčo turtas turėtų būti pripažintas V. L. asmenine nuosavybe CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu pagrindu. CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato, kad sutuoktinio turtas, įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, gali būti pripažintas sutuoktinio asmenine nuosavybe, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti asmeninėn nuosavybėn. Kitaip tariant, šiuo atveju tam, kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) sutuoktinio turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių asmenines lėšas; 2) buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia už asmenines lėšas įgyjamą turtą įgyti savo asmeninėn nuosavybėn.

Ieškovė savo ieškinyje nenurodė jokių argumentų, motyvų patvirtinančių, kad V. L. ir G. K. dalis santuokos metu įgyto nekilnojamojo turto (1/2 dalis buto su rūsiu ir po 1/16 dalį ūkinio pastato bei sandėlio) yra asmeninė V. L. nuosavybė, juolab, nepateikė jokių tai patvirtinančių rašytinių įrodymų.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiga įrodyti, kad santuokos metu įgytas turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė, tenka tai tvirtinančiam asmeniui, šiuo atveju ieškovei, o ieškovė nei pateikė jokių argumentų, motyvų, nei rašytinių įrodymų, todėl ieškovės ieškinys atmestinas, kaip neįrodytas ir nepagrįstas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263-265, 268-270 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ž i a:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmus.

Teisėjas                                                                                                Vidmantas Gestautas