Civilinė byla Nr. e2A-840-467/2022
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-05673-2021-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.6.2; 2.6.11.7; 2.6.29.1; 3.3.1.20
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. lapkričio 29 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Laimos Ribokaitės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. balandžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. B. ieškinį atsakovui A. B. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, M. B..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas J. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovo A. B. 144 810 Eur skolą, 72 226,47 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. balandžio 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad jis ir atsakovas 2011 m. balandžio 18 d. sudarė sutartį dėl uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „JB investicijos“ paprastųjų vardinių akcijų pirkimo–pardavimo (toliau – ir Sutartis). Atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovui 500 000 Lt (144 810 Eur), tačiau to nepadarė. Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu atsakovas nurodė ieškovui, kad akcijoms pirkti skirtus pinigus investavo į nekilnojamąjį turtą, todėl pirktų akcijas tik atidedant jų kainos mokėjimą metams, kai atgaus investuotus pinigus. Kadangi Sutarties sudarymo metu ieškovą ir atsakovą siejo dalykiniai verslo santykiai bei 23 metų draugystė, ieškovas pasitikėjo atsakovu, kaip verslininku, politiku ir draugu, todėl Sutarties 2.1 punkte nurodė, jog akcijų pirkimo–pardavimo sumą – 500 000 Lt (144 810 Eur) – pirkėjas yra sumokėjęs pardavėjui prieš pasirašant Sutartį. Toks ieškovo patvirtinimas buvo reikalingas dėl to, kad atsakovas galėtų įregistruoti akcijas valstybės įmonėje (toliau – VĮ) Registrų centre. Tą atsakovas nedelsiant ir padarė. Tačiau, nepaisydamas žodinio susitarimo ir nuolatinių ieškovo raginimų, atsakovas už akcijas su ieškovu nėra atsiskaitęs iki šiol.
3. Aplinkybę, kad neatsiskaitė su ieškovu, atsakovas pripažino kitoje byloje, kuri buvo nagrinėjama Kauno apygardos teisme, civilinės bylos Nr. e2-720-638/2021. Ieškovui užklausus, kaip jis atsiskaitė už UAB ,,JB investicijos“ akcijas, atsakovas, būdamas prisiekęs, nurodė teismui, kad užskaitė jo įmonei paskolintus pinigus, tačiau nutylėjo, jog pinigų įmonei iki akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo UAB ,,JB investicijos“ nebuvo paskolinęs. Tai, kad atsakovas neatsiskaitė su ieškovu ir neturėjo galimybių tą padaryti, įrodo ir atsakovo metinė turto deklaracija, iš kurios matosi, jog, prieš sudarant sutartį, atsakovas neturėjo lėšų Sutarties įvykdymui.
4. Dėl praleisto atsiskaityti termino pažeidimo ieškovas taip pat reikalauja atsakovo sumokėti 5 procentų metines palūkanas nuo 2011 m. balandžio 18 d. iki 2020 m. balandžio 6 d., t. y. 72 226,47 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
5. Kauno apygardos teismas 2022 m. balandžio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
6. Teismas, įvertinęs šalių sudarytos Sutarties turinį, konstatavo, kad ieškovas (kreditorius) Sutartyje patvirtino, jog piniginę prievolę atsakovas (skolininkas) yra įvykdęs prieš Sutarties pasirašymą. Ieškovas, teigdamas, kad prievolė įvykdyta netinkamai, tokiu atveju Sutartyje privalėjo (galėjo) nurodyti, jog prievolė įvykdyta netinkamai, pvz., sumokėti ne visi, o tik dalis pinigų. Jeigu prievolę priimantis kreditorius pakvitavime nenurodo jokių pastabų dėl prievolės įvykdymo, preziumuojama, kad prievolės įvykdymo priėmimas reiškia tinkamą jos įvykdymą.
7. Teismas sprendė, kad ieškovas nėra pateikęs į bylą įrodymų, kuriais būtų paneigtos šalių sudarytos Sutarties nuostatos dėl pinigų sumokėjimo fakto ir apmokėjimo už akcijas prezumpcija, jog atsakovas tinkamai įvykdė prievolę. Priešingai, byloje pateiktos įrodinėjimo priemonės sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovo prievolė atsiskaityti už įsigytas akcijas yra pasibaigusi, darant tarpusavio įsipareigojimų užskaitymą, užskaitant atsakovo reikalavimo teisę į ieškovo sutuoktinei M. B. paskolintas pinigines lėšas.
8. Teismo vertinimu, į bylą pateikti bankiniai pavedimai patvirtina, kad atsakovas 2007 m. ieškovo sutuoktinei M. B. pervedė 500 000 Lt (144 810 Eur) ir 100 000 Lt (29 962 Eur) sumas, mokėjimo paskirtyse nurodant „paskola“. Ginčo, kad šias, iš atsakovo gautas lėšas, ieškovo sutuoktinė M. B. pervedė į UAB „JB investicijos“ ir šias lėšas UAB „JB investicijos“ panaudojo įsigydama turtines teises iš UAB „Domus firma“, tarp šalių nėra, tačiau šalys skirtingai aiškina šių lėšų sumokėjimo tikslą.
9. Teismas nurodė, kad ieškovo sutuoktinė M. B., bankiniais pavedimais gavusi iš atsakovo pinigines lėšas, įgijo teisę jomis disponuoti savo nuožiūra, be kita ko, suteikti finansinę pagalbą įmonei, kurios akcijos nuosavybės teise priklausė jos sutuoktiniui (ieškovui). Teismas pažymėjo, kad 2007 m., t. y. atsakovo piniginių lėšų pervedimo M. B. metu, UAB „JB investicijos“ vadovu buvo ieškovas. Tačiau ieškovas, įrodinėdamas gautų iš atsakovo lėšų paskirtį, byloje nepateikė įrodymų, jog UAB „JB investicijos“ buhalterijoje apskaitė iš atsakovo gautas lėšas kaip atsakovo paskolą ar kitokio pobūdžio investiciją. Ieškovas taip pat logiškai nepaaiškino, kodėl atsakovui, bankiniais pavedimais suteikusiam paskolą fiziniam asmeniui, kilo būtinybė juridiniam asmeniui suteikinėti paskolą (investuoti), pasinaudojant kito asmens vardu. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas siekė ateityje dalyvauti UAB „JB investicijos“ veikloje ar kad pinigines lėšas UAB „JB investicijos“, gavusi iš M. B., panaudojo turto (turtinių teisių) įsigijimui (didindama turto masę), teismo vertinimu, nesudaro pagrindo išvadai, kad atsakovą ir UAB „JB investicijos“ siejo prievoliniai teisiniai santykiai.
10. Teismas pažymėjo, kad ieškovas ir M. B. (ieškovo sutuoktinė), pripažindami 2007 m. gautų iš atsakovo piniginių lėšų faktą, neteigė ir neįrodinėjo, jog gautas lėšas grąžino ar paskolos sutartis yra negaliojanti. Teismo vertinimu, ieškovo argumentai apie kliūtis atsakovui tiesiogiai suteikti paskolą juridiniam asmeniui, yra nepagrįsti. Atsakovas neneigė tikslo ateityje dalyvauti UAB „JB investicijos“ veikloje, patvirtino, kad M. B. pervedė pinigines lėšas, kurias paskolos sutartimi gavo iš banko. Kadangi yra nustatytas lėšų, kurias atsakovas pervedė M. B., šaltinis, logiškai nepaaiškinama ieškovo pozicija dėl būtinybės atsakovui sudaryti su M. B. susitarimą, neatspindintį tikrųjų šalių ketinimų.
11. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad atsakovas tiek bylos nagrinėjime, tiek duodamas paaiškinimus ikiteisminio tyrimo institucijoms nuosekliai paaiškino savo ketinimus ateityje dalyvauti UAB „JB investicijos“ veikloje, paskolos M. B. suteikimo aplinkybes. Atsakovas nurodė, kad, kilus nesutarimams su ieškovu dėl ateityje ketintos vykdyti veiklos, jis teismine tvarka nereikalavo grąžinti perduotų lėšų ir su paskolos gavėjais susitarė, jog paskola būtų grąžinta turtu–akcijomis; teikė informaciją deklaracijose apie tai, jog, sudarius Sutartį, M. B. prievolė grąžinti 2007 m. paskolą yra įvykdyta.
12. Teismas, įvertinęs įrodymų visumą, konstatavo, kad ieškovas nepaneigė tinkamo prievolės įvykdymo prezumpcijos. Priešingai, nustatęs, jog atsakovas suteikė paskolą M. B., kuri paskolos gavimo metu buvo santuokoje su ieškovu; paskola panaudota įmonės, kurios akcijos priklausė M. B. ir ieškovui jungtinės nuosavybės teise, veikloje; paskolos nei M. B., nei ieškovas nėra grąžinę, sprendė, jog M. B. turėjo prievolę grąžinti iš atsakovo gautas lėšas.
13. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas įrodė, jog prievolę atsiskaityti pagal Sutartį įvykdė iki Sutarties sudarymo atlikęs tarpusavio įsipareigojimų užskaitymą, t. y. užskaitydamas atsakovo reikalavimo teisę į ieškovo sutuoktinei M. B. paskolintas pinigines lėšas, dėl to ieškinį pripažino nepagrįstu ir atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
14. Ieškovas J. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2022 m. balandžio 21 d. sprendimą ir ieškovo ieškinį tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
14.1. Priešingai, nei teigiama atsakovo atsiliepime ir rašytiniuose paaiškinimuose, atsakovas 600 000 Lt sumą, kuri per M. B. buvo pervesta UAB „JB investicijos“, iki ieškovo kreipimosi į teismą dėl skolos priteisimo už įsigytas UAB „JB investicijos“ akcijas, vertino ne kaip paskolos suteikimą M. B., bet kaip savo paties investiciją į UAB „JB investicijos“.
14.2. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir sprendime nepasisakė dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 03-2-00376-20 metu nustatytų aplinkybių. Šio tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis prašė vadovautis tiek ieškovas, tiek atsakovas. Minėtame ikiteisminiame tyrime atsakovas laikėsi pozicijos ir ne kartą pripažino, kad 600 000 Lt, kuriuos pervedė M. B., jis investavo į UAB „JB investicijos“. Taigi teismas žinojo, kad jokios paskolos M. B. nebuvo.
14.3. Teismas nevertino, kad atsakovas pareiškime Kauno apygardos prokuratūrai prisipažino, jog Sutarties antrame punkte numatyta akcijų pirkimo–pardavimo suma – 500 000 Lt, sumokėta Sutarties pasirašymo dieną, nors Sutarties pasirašymo dieną joje nurodytos pinigų sumos atsakovas ieškovui nesumokėjo. Atsakovui aiškiai pripažinus, kad jis už akcijas pinigų nemokėjo, pirmosios instancijos teismas žinojo, jog piniginė prievolė atsiskaityti už atsakovo įsigytas akcijas ieškovui nėra įvykdyta.
14.4. Atsakovas tariamo įskaitymo fakto egzistavimo iki ieškinio pareiškimo teisme nepripažino. Atsakovas kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūrą su pareiškimu „Dėl apgaule įgyto didelės vertės turto 600 000 Lt arba 173 772 Eur sumoje“. Tokiu atveju, jei atsakovo nurodytas įskaitymas būtų buvęs atliktas, atsakovo reikalavimo teisė į suteiktą investiciją būtų pasibaigusi ir atsakovas neturėtų net teorinės teisės bei pagrindo teikti pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo.
14.5. Atsakovas priešpriešinių reikalavimų trečiajam asmeniui neturėjo ir jokie paskoliniai santykiai tarp atsakovo ir M. B. nebuvo atsiradę. Atsižvelgiant į tai, kad šalys neturėjo viena kitai priešpriešinių reikalavimų, joks priešpriešinių reikalavimų įskaitymas nebuvo įmanomas, nes nebuvo ką įskaityti.
14.6. Atsižvelgiant į tai, kad juridinio asmens turtas yra atskirtas nuo akcininkų turto, atsakovas negalėjo įmonei priklausančiu turtu atsiskaityti už įsigyjamas akcijas. Pagal neteisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą išėjo taip, kad atsakovas, atlikęs priešpriešinių reikalavimų įskaitymą su bendrove iš savo investuotų piniginių lėšų, antrą kartą atliko įskaitymą su trečiuoju asmeniu.
14.7. Šalis, ketindama atlikti įskaitymą, apie tai privalo tinkamai pranešti kitai šaliai. Byloje nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių įskaitymo atlikimo faktą, taip pat nėra jokio įrodymo, patvirtinančio, kad atsakovas būtų informavęs M. B. ar kokiu nors būdu bei forma būtų išreiškęs valią dėl įskaitymo atlikimo.
14.8. Pirmosios instancijos teismas ignoravo kasacinio teismo praktiką, todėl klaidingai konstatavo, kad ieškovas nepaneigė tinkamo prievolės įvykdymo prezumpcijos. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, nesiremdamas jokiais rašytiniais įrodymais ir ignoruodamas akivaizdžius prima facie (iš pirmo žvilgsnio) įrodymus bei atsakovo duotus parodymus teisme ir ikiteisminiame tyrime, klaidingai nustatė, kad atsakovas įrodė, jog prievolę atsiskaityti pagal Sutartį įvykdė iki sutarties sudarymo atlikęs tarpusavio įsipareigojimų užskaitymą.
15. Atsakovas A. B. atsiliepime prašo atmesti ieškovo J. B. apeliacinį skundą, Kauno apygardos teismo 2022 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
15.1. Atsakovas, remiantis ginčo šalių susitarimu, 2007 m. paskolino apelianto sutuoktinei M. B. 600 000 Lt (173 772,01 Eur), visą paskolos sumą pervesdamas į jos atsiskaitomąją banko sąskaitą, mokėjimo paskirties laukelyje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodydamas „paskola“. Atsižvelgiant į tai, kad paskolos suteikimo metu apeliantas ir M. B. gyveno santuokoje, jų įsipareigojimas grąžinti paskolą yra bendras ir prievolės grąžinti paskolą įvykdymą atsakovas galėjo priimti iš abiejų sutuoktinių, t. y. tiek trečiojo asmens M. B., tiek apelianto.
15.2. Įsipareigojimas grąžinti dalį paskolos atsakovui buvo įvykdytas ne pinigine forma, o grąžinant apeliantui ir jo sutuoktinei M. B. priklausančiu turtu, t. y. bendrovės akcijomis. Todėl yra absoliučiai klaidingas apeliacinio skundo vertinimas, neva paskola buvo grąžinta bendrovės turtu, kadangi bendrovės akcijos bendrovei nepriklauso. Be to, atsiskaitymo su apeliantu faktą paliudija ir Sutarties nuostatos.
15.3. Atsakovas paskolos grąžinimo metu užėmė politines pareigas, dėl to paskolos grąžinimo faktą 2011 m. deklaravo ir valstybinėms institucijoms, ką patvirtina byloje esanti atsakovo privačių interesų deklaracija, kuri buvo pateikta praėjus dviem dienoms po Sutarties sudarymo. Iš jos matyti, kad atsakovas paskolos grąžinimo faktą deklaravo būtent ta data, kada tarp jo ir apelianto buvo sudaryta Sutartis.
15.4. Ikiteisminio tyrimo medžiaga nuosekliai patvirtina, kad paskolą buvo įsipareigota grąžinti, o to nepadarius, atsakovui Sutartimi buvo perleistos bendrovės akcijos, už kurias atsakovas atsiskaitė užskaitydamas susijusių asmenų įsipareigojimus.
15.5. Atsakovui susidaro įspūdis, jog apeliantas nagrinėjamą ginčą apskritai nusprendė inicijuoti tik ikiteisminiame tyrime Nr. 03-2-00376-20 susipažinęs su atsakovo paaiškinimais ir užfiksavęs žodį „investicija“, kurie, apelianto nepagrįstu vertinimu, tariamai atleidžia jį ir jo sutuoktinę nuo paskolos grąžinimo prievolės, investiciją laikant paties atsakovo rizika.
15.6. Atsakovo suteikta paskola iš tiesų buvo apelianto nurodoma investicija, šalims susitarus, kad atsakovui paskola (investicija) bus grąžinama, o iš UAB „Domus firma“ įgytų paveldėjimo teisių gautą pelną šalys dalinsis lygiomis dalimis. Šias aplinkybes byloje patvirtina ne tik ikiteisminio tyrimo Nr. 03-2-00376-20 duomenys, bet ir paties apelianto liudytojo apklausos metu duoti paaiškinimai bei atsakovo paaiškinimai, duoti teismo posėdyje. Priešingai, laikantis apelianto pozicijos, esą atsakovas už akcijas nėra atsiskaitęs, su elementaria logika prasilenktų tai, jog atsakovas, įsigydamas bendrovės akcijas, ne tik kad neatgauna paskolos (investicijos), bet dar ir turi papildomai sumokėti 500 000 Lt akcijų kainą.
15.7. Atsakovas pažymi, kad nuo jo buvo nutylėta tai, jog tarp UAB „Domus firma” ir UAB „JB investicijos“ 2008 m. rugsėjo 18 d. buvo sudarytas papildomas susitarimas dėl 2007 m. gegužės 16 d. preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimo, kuriuo parduodamo nekilnojamojo turto kaina buvo sumažinta nuo 1 038 000 Lt iki 515 844 Lt, o UAB „Domus firma“ avansu sumokėti 522 156 Lt buvo grąžinti bendrovei ir panaudoti apelianto bei jo sutuoktinės interesams tenkinti, t. y. pasisavinti. Atsakovui, detaliai patikrinus bendrovės veiklą, paaiškėjo, kad jis Sutartimi gavo ne apytikriai 500 000 Lt vertės, o praktiškai bevertes akcijas. Paaiškėjus nurodytoms aplinkybėms, atsakovo iniciatyva buvo inicijuotas ikiteisminis tyrimas Nr. 03-2-00376-20. Taigi ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas kitais pagrindais nei teigiama apeliaciniame skunde.
15.8. Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2018 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-FB-331-548/2018, patvirtina, kad apeliantui dėl turimų finansinių sunkumų iškelta fizinio asmens bankroto byla. Šioje civilinėje byloje patvirtinti apelianto kreditorių sąrašai ir įsipareigojimai jiems, konstatuotos aplinkybės apie apeliantui priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį ir kt. turtą, apelianto pajamas, gaunamas iš darbo teisinių santykių, ir t. t. Logiška manyti, kad, jeigu šios nutarties priėmimo dieną apelianto Sutartyje numatyta reikalavimo teisė vis dar nebūtų buvusi įvykdyta, ji neabejotinai būtų deklaruota civilinėje byloje Nr. e2-FB-331-548/2018. Kadangi to padaryta nebuvo, tai patvirtina pareikšto ieškinio nepagrįstumą.
15.9. Tiek atsakovas, tiek apeliantas ir jo sutuoktinė turėjo vieni kitiems abipusių teisių ir pareigų: apeliantas ir trečiasis asmuo įsipareigojo grąžinti atsakovui paskolą, kuri buvo bendra sutuoktinių prievolė, o atsakovas prisiėmė prievolę apmokėti pirkimo–pardavimo sutartyje sulygtą bendrovės akcijų kainą. Abiejų prievolių dalykas tapatus – sumokėti pinigus, todėl laikytina, jog priešpriešinės prievolės yra vienarūšės. Abu reikalavimai buvo galiojantys bei vykdytini remiantis paskolos suteikimo M. B. faktu ir Sutarties pagrindu, ką ikiteisminiame tyrime pripažino ir apeliantas, nurodydamas, jog bendrovės akcijos atsakovui buvo perleistos siekiant grąžinti dalį tiksline paskirtimi paskolintų lėšų. Abu reikalavimai buvo aiškiai apibrėžti: byloje esantys įrodymai patvirtina 600 000 Lt paskolos suteikimą M. B., o Sutartis aiškiai apibrėžia parduodamų bendrovės akcijų kainą, t. y. 500 000 Lt. Kritiškai vertintini apeliacinio skundo motyvai, kad trečiasis asmuo M. B. apie tarpusavio įsipareigojimų įskaitymą nebuvo tinkamai informuota ir nepasirašė Sutarties, kas įskaitymą daro negaliojančiu. Vien formalaus rašytinės formos dokumento, kuriuo M. B. būtų tiesiogiai informuota apie atliktą tarpusavio įsipareigojimų užskaitymą, nebuvimas nedaro tokio įskaitymo negaliojančiu.
16. Trečiasis asmuo M. B. atsiliepime prašo apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
16.1. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl ikiteisminio tyrimo metu nustatytų faktų, nevertino atsakovo procesiniuose dokumentuose, keturiuose prima facie rašytiniuose įrodymuose ir atsakovo teismo posėdyje nurodytų aplinkybių, todėl klaidingai išsprendė bylą.
16.2. Pareiškimu, siekdamas apkaltinti apeliantą 7 nusikalstamų veikų padarymu, už kurias numatyta laisvės atėmimo bausmė, atsakovas žinojo, kad niekam neskolino, nes paskolos atveju 600 000 Lt investicijos jis neturėtų. Šiuo pareiškimu prokuratūrai atsakovas paneigė ne tik įskaitymo atlikimo už akcijas iš M. B. paskolintų 600 000 Lt faktą, bet ir paskolos buvimo trečiajam asmeniui faktą.
16.3. Atsakovas teismo posėdyje pripažino, kad nepranešė trečiajam asmeniui apie įskaitymą, tačiau teismas, prieštaraudamas kasacinio teismo praktikai, byloje esantiems keturiems prima facie įrodymams, atsakovo prisipažinimui, klaidingai nustatė, jog įskaitymas įvyko.
16.4. Pirmosios instancijos teismas, klaidingai nustatęs įskaitymo iš trečiojo asmens faktą, turėjo ex officio (savo iniciatyva) kreiptis į teisėsaugos organus dėl atsakovo padarytos nusikalstamos veikos, atsakovui melagingai apkaltinus apeliantą atsakovo investicijos (600 000 Lt) pasisavinimu, kuriais neva jau buvo atliktas įskaitymas.
16.5. Palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, trečiasis asmuo inicijuotų kitą teisminį ginčą atsakovo įmonei UAB „JB investicijos“ dėl 600 000 Lt skolos priteisimo, nes pirmosios instancijos teismas pasisakė, kad trečiasis asmuo paskolino UAB „JB investicijos“.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinis procesas vyksta apeliacinio skundo ribose.
Dėl nustatytų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių
17. Byloje nustatyta, kad ieškovas J. B. su atsakovu A. B. 2011 m. balandžio 18 d. sudarė akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovas pardavė atsakovui 2 000 vnt. UAB „JB investicijos“ paprastųjų vardinių akcijų už 500 000 Lt (144 810 Eur). Sutarties 2.1 punkte nustatyta, kad 500 000 Lt (144 810 Eur) sumą pirkėjas (atsakovas) A. B. yra sumokėjęs pardavėjui (ieškovui) prieš pasirašant Sutartį.
18. Ieškovas byloje įrodinėja, kad atsakovas (pirkėjas) nėra įvykdęs prievolės apmokėti už įsigytas akcijas; tuo tarpu atsakovas teigia, kad įsipareigojimus pagal Sutartį yra įvykdęs tarpusavio reikalavimų įskaitymu. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas pagrindė, jog ieškovas (kartu su sutuoktine) ir atsakovas tarpusavyje turėjo vienarūšių įsipareigojimų, todėl atsakovo prievolė pagal Sutartį baigėsi įskaitymu. Nors apeliaciniame skunde ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo situacijos vertinti kitaip.
Dėl reikalavimo priteisti skolą
19. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovo 144 810 Eur skolą ir 72 226,47 Eur palūkanas, reikalavimą kildindamas iš šalių sudarytos Sutarties, pagal kurią ieškovas pardavė atsakovui 2 000 vnt. UAB „JB investicijos“ paprastųjų vardinių akcijų už 500 000 Lt (144 810 Eur). Sutartimi ieškovas įsipareigojo perleisti atsakovui UAB „JB investicijos“ akcijas, o atsakovas įsipareigojo už jas atsiskaityti. Byloje nustatyta, kad ieškovas įsipareigojimus pagal Sutartį įvykdė, kadangi, remiantis Juridinių asmenų registro duomenimis, nuo 2011 m. gegužės 3 d. atsakovas yra vienintelis UAB „JB investicijos“ akcininkas. Byloje tarp šalių kilo ginčas, ar įsipareigojimus pagal Sutartį įvykdė atsakovas. Ieškovo teigimu, nors Sutarties 2.1 punkte nurodyta, kad 500 000 Lt (144 810 Eur) sumą pirkėjas (atsakovas) A. B. yra sumokėjęs pardavėjui (ieškovui) prieš pasirašant sutartį, tačiau iš tiesų šios sumos atsakovas ieškovui nesumokėjo.
20. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad atsakovas įrodė, jog prievolę atsiskaityti pagal Sutartį įvykdė iki Sutarties sudarymo atlikęs tarpusavio įsipareigojimų užskaitymą. Ieškovas su tokia išvada nesutinka, apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus, ignoravo kasacinio teismo praktiką, todėl klaidingai konstatavo, jog ieškovas nepaneigė tinkamo prievolės įvykdymo prezumpcijos. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, nesiremdamas jokiais rašytiniais įrodymais ir ignoruodamas akivaizdžius prima facie įrodymus bei atsakovo duotus parodymus teisme ir ikiteisminiame tyrime, klaidingai nustatė, kad atsakovas įrodė, jog prievolę atsiskaityti pagal Sutartį įvykdė iki sutarties sudarymo atlikęs tarpusavio įsipareigojimų užskaitymą. Teisėjų kolegija apelianto argumentus atmeta.
21. Prievolės vykdymas yra veiksmų, kurie yra prievolės dalykas, atlikimas. Piniginės prievolės dalykas – skolininko pareiga perduoti kreditoriui nustatytą pinigų sumą. Tinkamas prievolės įvykdymas reiškia jos pasibaigimą, o netinkamai įvykdyta prievolė nepasibaigia (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.123 straipsnio 1 dalis). Prievolė įvykdoma tinkamai, jeigu laikomasi jos vykdymo principų, nustatytų CK 6.38 straipsnyje, t. y. jei prievolė vykdoma tinkamam kreditoriui, tinkamo skolininko, nustatytoje vietoje nustatytu būdu, laiku ir pan.
22. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas neneigia, jog pagal Sutartį jam kilo pareiga atsiskaityti su ieškovu už įsigyjamas įmonės akcijas ir laikosi pozicijos, jog šią pareigą įvykdė – Sutartyje nurodytą pirkimo–pardavimo kainą įskaitė kaip tarpusavyje susijusių asmenų priešpriešinę prievolę, t. y. atsakovas buvo suteikęs 600 000 Lt (173 772 Eur) paskolą ieškovo sutuoktinei – trečiajam asmeniui M. B., kuri šią sumą pervedė UAB „JB investicijos“, kurios vadovas ir akcininkas buvo ieškovas. Taigi šiuo atveju atsakovas teigia, kad jo prievolė ieškovui pasibaigė įskaitymu, t. y. už perkamas akcijas buvo atsiskaityta tokiu būdu kaip ir nurodyta Sutarties sąlygoje – iki Sutarties pasirašymo.
23. CK 6.130 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti prievolės pabaigą įskaitymo pagrindu, nustato, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Pagal CK 6.131 straipsnio 1 dalį įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įskaitymas yra vienašalis sandoris, nes jam pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2009).
24. Kasacinis teismas, aiškindamas įskaitymo teisinius santykius (CK 6.130, 6.131 straipsniai), yra nurodęs tokias įskaitymo sąlygas: 1) prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; 2) šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; 3) šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); 4) abu reikalavimai turi galioti; 5) abu reikalavimai turi būti vykdomi; 6) abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors įskaitymas atliekamas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-514-219/2018).
25. Teisėjų kolegija pažymi, kad įskaitymas pagal CK 6.130 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą yra viena iš prievolės pabaigos rūšių. Tai reiškia, kad egzistuojant CK 6.130 straipsnyje įtvirtintoms įskaitymo taikymo sąlygoms, atsiranda prievolės pabaigos teisiniai padariniai – jeigu yra tenkinamos visos CK 6.130 straipsnio 1 dalyje išvardytos sąlygos, prievolė laikoma pasibaigusia įskaitymu. Toks prievolės pabaigos įskaitymu pagrindas laikomas specialiuoju prievolės pabaigos pagrindu – CK IX skyriaus „Prievolių pabaiga“ pirmasis skirsnis įtvirtina bendruosius prievolių pabaigos pagrindus (CK 6.123–6.129 straipsniai), o to paties skyriaus antrasis skirsnis „Įskaitymas“ reglamentuoja prievolės pabaigą įskaitymo atlikimo atveju ir nustato atskiras sąlygas, kad prievolė būtų laikoma pasibaigusi įskaitymu. CK 6.130 straipsnio nuostatos, vertinant jas lingvistiškai, nenustato atitinkamų draudimų ar privalomo pobūdžio elgesio normų, kurių nesilaikant prievolė įskaitymu negalėtų pasibaigti. Priešingai, CK 6.130 straipsnio 1 dalis suteikia teisę šaliai įskaityti priešpriešinius reikalavimus ir atlikti veiksmus, kurių pagrindu prievolė kitos šalies atžvilgiu bus laikoma pasibaigusia. Aplinkybė, kad CK 6.130 straipsnio nuostatose yra išvardijamos sąlygos įskaitymui atlikti, reiškia, jog nesant bent vienos iš minėtų sąlygų, prievolė nebus laikoma pasibaigusi įskaitymu, t. y. nekils prievolės pabaigos teisiniai padariniai.
26. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nurodytos įskaitymo atlikimo sąlygos turi būti tikrinamos tuo atveju, kai dėl įskaitymo galimumo ar pagrįstumo sprendžia teismas, taip pat kai įskaitymas buvo atliktas vienos šalies pareiškimu. Nors ieškovo apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, nes atsakovas ir ieškovas neturėjo priešpriešinių reikalavimų, atsakovas apie atliktą įskaitymą neinformavo trečiojo asmens, tačiau tokiai ieškovo pozicijai pritarti nėra teisinio pagrindo.
27. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas turėjo pareigą sumokėti ieškovui už įsigyjamas įmonės akcijas. Ginčo byloje dėl šios aplinkybės nėra. Be to, atsakovo teigimu, jis dar 2007 metais paskolino ieškovo sutuoktinei (trečiajam asmeniui) 600 000 Lt, kuri paskolos negrąžino. Kadangi sutuoktinių prievolės yra bendros, prievolės grąžinti paskolą įvykdymą atsakovas galėjo priimti iš abiejų sutuoktinių arba bet kurio vieno iš jų. Taigi, atsakovo teigimu, jis ieškovo atžvilgiu turėjo priešpriešinio reikalavimo teisę.
28. Byloje nustatyta, kad atsakovas 2007 m. birželio 18 d. bankiniu pavedimu į trečiojo asmens M. B. banko sąskaitą pervedė 100 000 Lt (mokėjimo paskirtis – paskola); kitu tos pačios dienos mokėjimo nurodymu atsakovas M. B. pervedė dar 500 000 Lt (mokėjimo paskirtis – paskola); iš viso atsakovas pervedė M. B. 600 000 Lt. Ieškovas ir trečiasis asmuo nenurodo ir byloje nėra įrodymų, kad iki 2011 m. balandžio 18 d. ieškovas ar trečiasis asmuo būtų atsakovui grąžinę paskolintų pinigų sumą. Byloje nėra ginčo, kad ieškovas ir trečiasis asmuo yra sutuoktiniai, taip pat nepateikta įrodymų, paneigiančių sutuoktinių bendro turto prezumpciją (pvz. vedybų sutarties, kitokio susitarimo dėl turto ar įsipareigojimų padalinimo), todėl teisėjų kolegija sutinka, jog 600 000 Lt sumos grąžinimas atsakovui yra abiejų sutuoktinių prievolė.
29. Nors ieškovas ir trečiasis asmuo nesutinka, kad šiuo atveju M. B. pervesti pinigai laikytini paskola, teisėjų kolegija neturi pagrindo su tokiais teiginiais sutikti, kadangi byloje įrodyta priešingai.
30. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis).
31. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
32. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018). Teismui vertinant, ar iš tikrųjų sudaryta paskolos sutartis, svarbūs yra rašytinių įrodymų turinys ir kitų įrodymų duomenys, patvirtinantys paskolos teisinių santykių egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto padaręs išvadas, kai susiformavo teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016).
33. Šioje byloje nustatyta, kad šalys nebuvo sudariusios rašytinės paskolos sutarties bendrąja paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme. Atsakovas paskolos teisinių santykių buvimą įrodinėja mokėjimo nurodymais, patvirtinančiais, kad jis į trečiojo asmens banko sąskaitą pervedė 600 000 Lt, mokėjimo paskirties laukelyje nurodydamas „paskola“. Byloje nėra šalių ginčo, kad šias lėšas atsakovas perdavė, o trečiasis asmuo jas gavo, tačiau, apelianto teigimu, jos buvo suteiktos ne kaip paskola, o kaip atsakovo investicija į UAB „JB investicijos“. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka.
34. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad mokėjimo paskirties laukelyje aiškiai ir nedviprasmiškai buvo nurodyta, jog pinigai pervedami kaip paskola. Todėl ši aplinkybė yra itin svarbi sprendžiant, ar iš tiesų tarp šalių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai. Paties atsakovo mokėjimo nurodyme pažymėta mokėjimo paskirtis „paskola“ rodo atsakovo siekį ateityje perduotus pinigus susigrąžinti. Tais atvejais, kai viena šalis, atlikdama pinigų pervedimą, mokėjimo dokumente įvardija lėšų pervedimo paskirtį „paskola“, o kita šalis pervedamas lėšas priima ir nepareiškia jokių prieštaravimų dėl pervestų lėšų paskirties, tokie šalių veiksmai suponuoja pagrįstą tikimybę, jog pervedami pinigai yra paskolos sutarties dalykas. Protingas ir apdairus asmuo, gavęs lėšas, kurių paskirtis įvardyta kaip paskola, ir tas lėšas priimdamas, savo veiksmais patvirtina paskolos teisinių santykių buvimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-654-516/2022).
35. Trečiasis asmuo nepateikė įrodymų, kad, gavusi į savo sąskaitą pinigus su nuoroda mokėjimo paskirtyje ,,paskola“, būtų atsisakiusi juos priimti, teikusi pretenzijas atsakovui dėl jų tikrųjų tarpusavio sutartinių santykių įforminimo ar bent jau aiškiai išreiškusi atsakovui savo nesutikimą su tokiu mokėjimo paskirties nurodymu mokėjimo pavedime. Atsižvelgiant į nurodytą, sutiktina, kad atsakovas byloje įrodė, jog 2007 m. birželio 18 d. suteikė M. B. 600 000 Lt paskolą. Be to, trečiojo asmens ir ieškovo argumentai, kad ši suma buvo investicija į UAB „JB investicijos“, nepaaiškina situacijos, kodėl minėta pinigų suma pervesta ne tiesiogiai UAB „JB investicijos“, bet trečiajam asmeniui.
36. Vertinant ieškovo argumentus, kad atsakovo 600 000 Lt pervesta suma buvo ne paskola, o investicija į UAB „JB investicijos“, pažymėtina, kad ginčo šalys, duodamos parodymus ikiteisminiame tyrime Nr. 03-2-00376-20, vartoja tiek paskolos, tiek investicijos sąvokas. 2021 m. vasario 9 d. liudytojo apklausos protokole ieškovas nurodo, kad 600 000 Lt atsakovas banko pavedimu pervedė į M. B. sąskaitą; kai pinigai buvo M. B. sąskaitoje, tada jie buvo pervesti į UAB „JB investicijos“ sąskaitą; kadangi ieškovui buvo sunku, vyko teismai, buvo daug rizikos prarasti viską, todėl, prisiimdamas rizikas dėl atsakovo problemų, ieškovas savo įmonės akcijas 2011 m. balandžio 18 d. perrašė atsakovui; Sutartyje užrašyta, kad 2000 vnt. akcijų atsakovas pirko už 500 000 Lt, nors jis realiai pinigų nemokėjo; ieškovas turėjo tikslą, kad atsakovas investuotų pinigų sumą pirkti paveldėjimo teises, parduoti žemę ir pelną pasidalinti per pusę; atsakovas pirko UAB „JB investicijos“ akcijas jau su jo investuotais pinigais – 600 000 Lt, tai yra jis tarsi „pats sau paskolino“ tuos pinigus. 2020 m. rugsėjo 11 d. liudytojo apklausos protokole atsakovas nurodo, kad jis su ieškovu buvo sutarę, jog atsakovas investuos į ieškovo įmonę pinigų ir tokiu būdu verslas bus vykdomas bendrai; šiuo tikslu atsakovas iš banko paėmė 600 000 Lt paskolą ir pervedė ieškovo sutuoktinei.
37. Investuojama gali būti įvairiais būdais, pvz., įsigyjant įmonės akcijų, tiesiog suteikiant paskolą, o investicine grąža laikant už paskolos suteikimą gaunamas pelno palūkanas, arba suteikiant paskolą, o paskolos gavėjui (tarkime bendrovei) šią paskolą kreditoriui grąžinant turtu, pvz. įmonės akcijomis, bendrovės visuotiniam susirinkimui atitinkamai padidinant įstatinį kapitalą ir išleidžiant naujas akcijas ir pan. Taigi byloje nenuginčyta, kad paskola taip pat gali būti atitinkama investicijų forma. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors šiuo atveju atsakovo pervesta suma ir galėjo būti panaudota UAB „JB investicijos“ veikloje (ko iš esmės šalys neginčija), tai savaime nepaneigia, kad atsakovo paskolinta suma jam turėjo būti grąžinta. Kaip jau nurodyta pirmiau, bylos medžiaga tvirtina, jog ieškovas ketino už atsakovo pervestus pinigus UAB „JB investicijos“ vardu įsigyti paveldėjimo teises parduoti žemę ir pelną pasidalinti per pusę su atsakovu. Taigi pinigai buvo skolinami tikslingai, siekiant sudaryti konkretų sandorį arba atlikti tam tikrą veiklą.
38. Ieškovas, apklausiamas ikiteisminiame tyrime, nurodė, kad, norint viską atstatyti atgal, tai UAB „JB investicijos“ turi grąžinti paskolą M. B., ši turi ją grąžinti atsakovui; šiuo atveju atsakovas tiesiogiai nėra investavęs į UAB „JB investicijos“ jokių pinigų, kaip ir nesumokėjęs už akcijas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis ieškovo paaiškinimas papildomai patvirtina trečiojo asmens (kartu su ieškovu) įsipareigojimą grąžinti pasiskolintas sumas.
39. Apelianto požiūriu, tai, kad atsakovas neturėjo priešpriešinio reikalavimo ir tuo pačiu neatliko įskaitymo, įrodo aplinkybė, jog atsakovas kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūrą su pareiškimu „Dėl apgaule įgyto didelės vertės turto 600 000 Lt arba 173 772 Eur sumoje“, nes, jei atsakovo nurodytas įskaitymas būtų buvęs atliktas, atsakovo reikalavimo teisė į suteiktą investiciją būtų pasibaigusi ir atsakovas neturėtų net teorinės teisės bei pagrindo teikti pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo. Su nurodytais argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
40. Iš atsakovo 2020 m. rugsėjo 18 d. pareiškimo apie galimai padarytą nusikalstamą veiką turinio matyti, kad atsakovas prašo ištirti ieškovo veiksmus, kuomet nuo jo buvo faktiškai nutylėta, jog tarp UAB „Domus firma“ ir UAB „JB investicijos“ 2008 m. rugsėjo 18 d. buvo sudarytas papildomas susitarimas dėl 2007 m. gegužės 16 d. preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimo, kuriuo parduodamo nekilnojamojo turto kaina buvo sumažinta nuo 1 038 000 Lt iki 515 844 Lt, o UAB „Domus firma“ avansu sumokėti 522 156 Lt buvo grąžinti UAB „JB investicijos“ ir panaudoti apelianto bei jo sutuoktinės interesams tenkinti. Atsakovo teigimu, dėl galimai nusikalstamų ieškovo veiksmų jis faktiškai akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi gavo ne apytikriai 500 000 Lt vertės, o praktiškai bevertes UAB „JB investicijos“ akcijas. Atsižvelgiant į tai, sutiktina, kad šiuo atveju ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl kitokių aplinkybių ir kitais pagrindais.
41. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad atsakovas trečiajam asmeniui paskolino 600 000 Lt ir nei M. B., nei ieškovas iki 2011 m. balandžio 18 d. šių pinigų atsakovui negrąžino, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad Sutarties sudarymo metu šalys turėjo viena kitai abipusių pareigų (ieškovas ir trečiasis asmuo – grąžinti paskolą, atsakovas – sumokėti už akcijas); šalių reikalavimai buvo priešpriešiniai, nes, esant sutuoktinių bendro turto bei įsipareigojimų prezumpcijai, atsakovas galėjo įvykdyti prievolę tiek trečiajam asmeniui, tiek ir ieškovui; šalių reikalavimai buvo vienarūšiai (piniginės prievolės); reikalavimai buvo galiojantys, vykdomi bei apibrėžti. Taigi, atsakovas turėjo teisę atlikti įskaitymą ir taip užbaigti prievolę.
42. Apeliantas nurodo, kad aptariamas įskaitymas negali būti laikomas teisėtu, nes atsakovas apie įskaitymą nepranešė trečiajam asmeniui. Byloje nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių įskaitymo atlikimo faktą, taip pat nėra jokio įrodymo, patvirtinančio, kad atsakovas būtų informavęs M. B. ar kokiu nors būdu bei forma būtų išreiškęs valią dėl įskaitymo atlikimo. Teisėjų kolegija ieškovo argumentus atmeta.
43. Tarp materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įskaitymo institutą (CK 6.130–6.140 straipsniai), nėra nuostatų, kurios nurodytų, kad įskaitymo formai yra keliami vieni ar kiti reikalavimai ir/ar kad įskaitymo faktas teismine tvarka gali būti įrodinėjamas tik specialiomis įrodinėjimo priemonėmis, atitinkančiomis vienus ar kitus formos reikalavimus. CK 6.131 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta abstrakti nuostata, jog įskaitoma pranešant apie tai kitai prievolės šaliai. Šios nuostatos prasme esminis yra paties pranešimo apie įskaitymą faktas – prievolėms įskaityti pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo (CK 6.131 straipsnio 1 dalis), o pranešimo apie įskaitymą forma ir turinys nėra prievolių pabaigą įskaitymu nulemiantys veiksniai. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tais atvejais, jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta specialios pranešimo formos, apie įskaitymą gali būti pranešama įvairia forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2010; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012). Vadinasi, įskaitymo faktas gali būti įformintas įvairiais būdais, svarbiausia, kad prievolės šalies pasirinktas įforminimo būdas aiškiai atspindėtų jos valią įskaityti prievolę.
44. Šiuo atveju, nors byloje nėra tiesioginių įrodymų, kad atsakovas apie atliekamą įskaitymą informavo trečiąjį asmenį ir/ar ieškovą, teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti, jog trečiajam asmeniui ir/ar ieškovui apie įskaitymo faktą nebuvo žinoma. Visų pirma tai, kad įskaitymas buvo atliktas dar iki Sutarties sudarymo, patvirtina Sutartyje numatyta atsiskaitymo už akcijas tvarka, o būtent: Sutarties 2.1 punkte nustatyta, kad šios akcijų pirkimo–pardavimo sutarties suma yra 500 000 Lt, šią sumą pirkėjas yra sumokėjęs pardavėjui prieš pasirašant šią Sutartį. Ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, suteikia pagrindo spręsti, kad ieškovas apie įskaitymo faktą negalėjo nežinoti, nes 2011 metais šalių santykiai nebuvo konfliktiški, jokių pastabų apie tai, jog pagal Sutartį iš tiesų nėra atsiskaityta, ieškovas Sutartyje nenurodė.
45. Be to, atsakovas trečiajam asmeniui suteiktos paskolos grąžinimo faktą 2011 m. deklaravo ir valstybinėms institucijoms, ką patvirtina byloje esanti atsakovo privačių interesų deklaracija, kuri buvo pateikta praėjus dviem dienoms po Sutarties sudarymo ir iš kurios aiškiai matyti, kad atsakovas paskolos, suteiktos M. B. grąžinimo faktą deklaravo būtent ta data, kada tarp jo ir apelianto buvo sudaryta Sutartis ir būtent tokiai sumai, kuri mokėtina pagal Sutartį. Ši aplinkybė ir tai, kad privačių interesų deklaracijos yra viešos, papildomai patvirtina, jog ieškovas ir trečiasis asmuo negalėjo nežinoti apie atsakovo atliktą įskaitymą.
46. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje esantys duomenys patvirtina, jog Sutarties sudarymo metu jokie pinigai mokėti nebuvo, taip pat rodo ir papildomai patvirtina įskaitymo faktą. Be to, minėtame ikiteisminiame tyrime apklaustas liudytoju atsakovas nurodė, kad ieškovas įkalbėjo atsakovą pirkti 2 000 vnt. UAB „JB investicijos“ akcijų už 500 000 Lt, mokėtiną pinigų sumą užskaitant iš investuotos pinigų sumos, pervestos trečiajam asmeniui, kas papildomai rodo, jog atsakovas pozicijos dėl atlikto įskaitymo laikėsi dar iki ieškinio pareiškimo teismui dienos. Pažymėtina, kad tarp šalių nėra ginčo, jog sudarant Sutartį, pinigai ieškovui mokėti nebuvo, kas įrašyta ir Sutarties tekste (Sutarties 2.1 punkte nurodyta, kad šios akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sumą – 500 000 Lt pirkėjas yra sumokėjęs pardavėjui prieš pasirašant šią Sutartį). Taigi įskaitymas buvo atliktas iki Sutarties sudarymo ir apie tai sandorio šalims buvo žinoma.
47. Be to, aplinkybę, kad įskaitymas buvo įvykdytas ir ieškovas nebeturi reikalavimo teisės į atsakovą įrodo ir Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmuose nagrinėta civilinė byla Nr. e2-FB-331-548/2018 dėl fizinio asmens bankroto bylos ieškovui iškėlimo. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovas vienu iš savo kreditorių būtų nurodęs atsakovą, o turint žinioje faktą, jog ieškovo prašoma priteisti suma yra didelė, mažai tikėtina, kad ieškovas apie ją galėjo pamiršti ar sąmoningai neįtraukti į gautinų pajamų sąrašą. Ieškovas yra verslininkas, kuriam keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, todėl nepateisinama situacija, kuomet dėl galimai savo pažeistų teisių į teismą jis kreipėsi praėjus dešimt metų nuo Sutarties sudarymo. Ieškovas nenurodo, kokios aplinkybės dešimt metų jam suteikė pagrindo toleruoti galimai jo pažeidžiamas teises ir nereikalauti ieškovo grąžinti pagal Sutartį mokėtinas sumas, ypač turint žinioje faktą, kad šalių santykiai tapo konfliktiški.
48. Atsižvelgiant į nurodytą, teisėjų kolegija sutinka, kad šiuo atveju atsakovo prievolė pagal Sutartį baigėsi jos įskaitymu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinio netenkino.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų.
49. Apibendrindama išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas tinkamai įvertinus bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus, bylą nagrinėjęs teismas nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, tinkamai įvertino susiklosčiusią situaciją, teisingai taikė materialiosios teisės normas, rėmėsi aktualia teismų praktika, o apelianto išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Dėl to ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
50. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).
51. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos ieškovui neatlyginamos. Tuo tarpu atsakovui iš ieškovo priteistinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos. Pagal atsakovo teismui pateiktus dokumentus atsakovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 331 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Šis atsakovo prašymas tenkintinas, nes prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus rekomenduojamo dydžio atitinkamam procesiniam dokumentui parengti (CPK 47 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnio 3 dalis). Taigi atsakovui iš ieškovo priteistina 1 331 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.
52. Kauno apygardos teismo 2022 m. gegužės 27 d. nutartimi ieškovui buvo atidėtas 2 603 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas. Apeliacinį skundą atmetus, ši suma priteistina valstybei iš ieškovo (CPK 84 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2022 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui A. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo J. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 331 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus trisdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybei iš ieškovo J. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 603 Eur (du tūkstančius šešis šimtus tris eurus) žyminio mokesčio.
Teisėjai Marius Bajoras
Laima Ribokaitė
Alma Urbanavičienė